Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eP-68-556/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04136-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I S2026 m. spalio 28 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės M prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1-822/2026 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės M ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo (buvęs – Vilniaus apygardos administracinis teismas) 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės M skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teisėjų kolegijan u s t a t ė:I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) M (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas, Lietuvos bankas) Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktorės 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. V 2020/(34.3.E-3400)-419-7 „Dėl poveikio priemonės taikymo M (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje Bendrovei buvo paskirtos aštuonios piniginės baudos (370 000 Eur); 2) tuo atveju, jeigu teismas atsisakytų tenkinti prašymą panaikinti Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktorės 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. V 2020/(34.3.E-3400)-419-7 „Dėl poveikio priemonės taikymo M dalį dėl poveikio priemonės taikymo, pakeisti atitinkamą sprendimo dalį bei skirti švelnesnę poveikio priemonę – įspėjimą; 3) tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad buvo pagrindas skirti piniginę baudą (atmestų bet kurį iš pirmiau nurodytų prašymų) – paskirtą 370 000 Eur piniginę baudą sumažinti; 4) panaikinti Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktorės 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. V 2020/(34.3.E-3400)-419-7 „Dėl poveikio priemonės taikymo M dalį, kurioje M buvo įpareigota parengti trūkumų šalinimo planą ir teikti ataskaitas apie jo vykdymą; 5) įpareigoti Lietuvos banką pašalinti iš Lietuvos banko tinklalapio skelbiamą informaciją apie M skirtą poveikio priemonę arba įpareigoti paviešinti informaciją apie panaikintą / sušvelnintą poveikio priemonę, jei teismas patenkins M reikalavimus, bei informaciją, kad M pašalino veiklos trūkumus; 6) priteisti iš atsakovo Lietuvos banko pareiškėjo M naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendime buvo konstatuota, jog Bendrovė padarė šiuos pažeidimus: Bendrovė nenustatė viso veiklos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo (toliau – ir PPTF) rizikos vertinimo proceso ir neatliko visos veiklos PPTF rizikos vertinimo, neužtikrino tinkamo klientų skirstymo į rizikos grupes. Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFPĮ) 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 2 dalį, 3 dalies 4 punktą ir 7 dalį bei Lietuvos banko valdybos 2015 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. 03-17 „Dėl finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui, patvirtinimo“ (toliau – ir Nurodymai) 4 ir 30 punktus (toliau – Pažeidimas Nr. 1); 2) Bendrovės kliento tapatybės nustatymas, atliekamas nuotoliniu būdu, pasižymėjo reikšmingais trūkumais, Bendrovė netinkamai nustatė dalies klientų – fizinių asmenų tapatybę. Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 3 dalį (toliau – Pažeidimas Nr. 2); 3) Bendrovė neužtikrino tinkamo sustiprinto kliento tapatybės nustatymo taikymo didesnės rizikos grupės klientams. Bendrovėje nebuvo gaunamas vyresniojo vadovo pritarimas pradėti dalykinius santykius su politiškai paveikiamais (pažeidžiamais) klientais (toliau – PEP), Bendrovė nesiėmė atitinkamų veiksmų turto ir lėšų, susijusių su dalykiniais santykiais arba sandoriu, šaltiniui nustatyti. Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 3 dalies 2–3 punktus, 5 dalį (toliau – Pažeidimas Nr. 3); 4) Bendrovėje įdiegtos kliento pažinimo procedūros neleido užtikrinti, kad visais atvejais kliento dalykinių santykių tikslas ir pobūdis būtų aiškus ir suprantamas, Bendrovė ne visada tinkamai vykdė pareigą suprasti kliento, kuris yra juridinis asmuo, veiklos pobūdį. Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 13–14 dalis (toliau – Pažeidimas Nr. 4); 5) Bendrovė tinkamai neatnaujino kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacijos. Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 17 dalį, 29 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir Nurodymų 33 punktą (toliau – Pažeidimas Nr. 5); 6) Bendrovė neužtikrino, kad sandoriai, sudaryti dalykinių santykių metu, atitiktų kliento veiklos profilį ir rizikos pobūdį; kadangi neatliko kompleksinės kliento sandorių bei mokėjimo operacijų analizės, Bendrovė neturėjo pakankamai žinių apie klientui būdingą elgseną, kad galėtų tinkamai identifikuoti įtartinus sandorius ir operacijas. Bendrovės įdiegtos kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos priemonės buvo nepakankamos. Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalį, 29 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 16 straipsnio 2 dalį (toliau – Pažeidimas Nr. 6); 7) Bendrovės įdiegtos vidaus kontrolės priemonės ir procedūros ne visais atvejais užtikrino tinkamą tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių reikalavimų įgyvendinimą. Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir Nurodymų 31.3.4 punktą (toliau – Pažeidimas Nr. 7); 8) Bendrovė nebuvo paskyrusi valdybos nario, atsakingo už PPTFPĮ nustatytų PPTF prevencijos priemonių įgyvendinimą. Bendrovės vidaus kontrolė PPTF rizikos valdymo srityje nebuvo pakankamai veiksminga, Bendrovė neturėjo pakankamai žmogiškųjų išteklių nustatyti PPTF mokymų organizavimo trūkumus. Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 22 straipsnio 1–2 dalis, 29 straipsnio 1 dalies 9 – 10 punktus (toliau – Pažeidimas Nr. 8). Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos bankas netinkamai taikė teisės aktus, todėl Bendrovei paskyrė nepagrįstą poveikio priemonę. Lietuvos bankui nustačius, jog pareiškėjas netinkamai įgyvendino PPTFPĮ reikalavimus bei padarė kelis šiurkščius PPTFPĮ pažeidimus, turėjo būti konstatuotas vienas sistemingas PPTFPĮ pažeidimas (34 str. 2 d.). Pareiškėjo teigimu, už sistemingą pažeidimą gali būti skiriama tik viena bauda, kurios maksimalus dydis nustatytas PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kadangi 10 proc. nuo pareiškėjo 2019 m. bendrųjų metinių pajamų (12 046 156 Eur) yra mažiau nei 5 100 000 Eur, tai galimos baudos dydis yra nuo 2 000 Eur iki 5 100 000 Eur (PPTFPĮ 39 str. 1 d. 2 p.). Lietuvos banko pasirinktas PPTFPĮ taikymas prieštarauja sisteminei bei lingvistinei teisės normų analizei bei non bis in idem (draudimas bausti už tą patį pažeidimą) principo taikymui. Sprendimu konstatavus, kad buvo atlikti 8 savarankiški pažeidimai, nebuvo atsižvelgta į PPTFPĮ 34 straipsnyje nustatytą PPTF prevenciją reglamentuojančių nuostatų grupavimą. Pareiškėjas pažymėjo, jog egzistavo pagrindas netaikyti poveikio priemonės arba skirti švelnesnę poveikio priemonę. Bendrovė pažeidimus pašalino dar iki Sprendimo priėmimo ir apie tai informavo Lietuvos banką, tačiau Lietuvos bankas neįvertino nuolatinių Bendrovės pastangų atnaujinti vidines tvarkas bei procedūras, stiprinti vidines rizikos vertinimo kontrolės sistemas, taip pat jos aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti atitiktį PPTF prevencijos reikalavimams, ieškant tinkamų organizacinių ir techninių sprendimų. Pareiškėjo vertinimu egzistavo visos Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir LBĮ) 434 straipsnio taikymo sąlygos, todėl buvo pagrindas netaikyti poveikio priemonės Bendrovės atžvilgiu. Tai patvirtino, kad nebuvo jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Lietuvos bankas pats konstatavo, jog dėl nustatytų trūkumų nebuvo gauta pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos. Taigi nustatytų trūkumų rizika nesimaterializavo, o tai, jog, kaip nurodė Lietuvos bankas, pažeidimai truko ilgą laiką, rodė, kad rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė negu laikoma Sprendimu; pareiškėjas bendradarbiavo su Lietuvos banku, teikė informaciją ir paaiškinimus, dėstė savo poziciją, parengė veiksmų planą (trūkumams šalinti), kurį iki Sprendimo priėmimo įgyvendino pilna apimtimi. Šios aplinkybės Lietuvos bankas nevertino ir formaliai įpareigojo Bendrovę parengti pakartotinį (analogišką) veiksmų planą. Pareiškėjas pažymėjo, kad vadovaujantis 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (toliau – ir Direktyva 2015/849, Direktyva) 60 straipsnio 4 dalimi, Europos Komisijos Komunikato dėl Sankcijų taikymo režimų finansinių paslaugų sektoriuje griežtinimo (toliau – Komunikatas) 4.2 punkto, PPTFPĮ 37 straipsnio 4 dalies, LBĮ 433 straipsnio 7–9 dalių, Baudų apskaičiavimo aprašo, patvirtinto Lietuvos banko valdybos 2018 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 03-126 „Dėl Baudų apskaičiavimo aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 11‒14 punktų nuostatomis, egzistavo Bendrovės padėtį gerinančios / atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pareiškėjas, PPTF prevencijos srities klausimais sudarė nustatytų trūkumų šalinimo planą ir jį 2020 m. rugpjūčio 14 d. pateikė Lietuvos bankui. Vykdydamas šį planą pareiškėjas perdarė PPTF rizikos vertinimo sistemą, pataisė sistemos spragas pagal pateiktus inspektavimo komisijos pavyzdžius, padidino žmogiškųjų išteklių kiekį ir gerina jų kokybę, organizuoja mokymus, kad specialistų veiksmai atitiktų vidaus procedūras, automatizavo daugelį trūkumų turėjusių procesų tam, kad būtų išvengta žmogiškųjų klaidų, nustatytus veiklos trūkumus pareiškėjas pašalino iki Sprendimo priėmimo, inspektavimo metu nebuvo nustatyta, kad dėl identifikuotų trūkumų Bendrovė ir / ar jos klientai būtų patyrę nuostolių ir dėl to būtų kilusi žala. Taip pat nurodė, kad jeigu teismas ir laikytų, jog poveikio priemonė Bendrovės atžvilgiu turėjo būti taikoma, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 368 straipsnio 6 dalį skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti. Pareiškėjo vertinimu, paskirto dydžio bauda (370 000 Eur) nebuvo proporcinga. Lietuvos banko Sprendimu pritaikytos poveikio priemonės (370 000 Eur bauda) neatitiko Europos Sąjungos (toliau – ir ES) bei Lietuvos Respublikos teisės aktų keliamų reikalavimų, pažeidė jų taikymo tikslą, t. y. atgrasomojo poveikio reikalavimą bei neatitiko esminių veiksmingumo, proporcingumo, adekvatumo reikalavimų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendimu paskirtas baudos dydis apskaičiuotas klaidingai, nemotyvuotai, neindividualizuotai, todėl turėjo būti mažinamas. Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog egzistavo Bendrovės atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Aprašo 15.4 punkte nustatyta, jog „asmuo, įtariamas teisės akto pažeidimo padarymu, per paskutinius 5 metus yra padaręs teisės aktų, reguliuojančių finansų rinką, pažeidimą ir jam taikyta nors viena poveikio priemonė <...>“. Pareiškėjo vertinimu, minėta nuostata prieštaravo aukštesnės galios teisės aktų normoms, t. y. LBĮ 433 straipsnio 7 dalies 4 punktui aiškinamam kartu su Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimu kodekso (toliau – ir ANK) 40 straipsniu. Aprašas, kuriuo vadovavosi atsakovas, nustatė per griežtus reikalavimus, kurie prieštaravo aukštesnės galios įstatymui – Bendrovės padėtį bloginančia aplinkybe laikė bet kokio teisės akto, reguliuojančio elektroninių pinigų įstaigų veiklą, pažeidimą per paskutinius 5 metus. Jeigu Lietuvos bankas būtų taikęs PPTFPĮ ir (ar) LBĮ reikalavimus, Bendrovės padėtį bloginančios aplinkybės nustatytos nebūtų, todėl Sprendimu paskirtos baudos dydis bet kokiu atveju turėjo būti sumažinamas 3 proc. Lietuvos bankas Sprendime nepateikė jokio vertinimo ir pagrindimo, kodėl nustačius, jog egzistavo Bendrovės padėtį lengvinančios ir gerinančios aplinkybės, antruoju baudos apskaičiavimo etapu baudos dydis buvo mažinamas 30 proc. (20 proc. už lengvinančias, 10 proc. už padėtį gerinančias), o ne daugiau (nors tokia teisė buvo suteikta Aprašo 13 p.), baudų skyrimo motyvavimo ir individualizavimo trūkumus patvirtino ir tai, jog, pavyzdžiui, už Pažeidimą Nr. 7 buvo skiriama analogiško dydžio bauda kaip ir už Pažeidimą Nr. 6. Lietuvos bankas taip pat nepaaiškino, kodėl vieno punkto reikalavimo pažeidimas (Nr. 7) yra sunkus pažeidimas, kai tuo tarpu Pažeidimo Nr. 4 atveju (PPTFPĮ 9 str. 13–14 d. pažeidimai) arba Pažeidimo Nr. 5 atveju (PPTFPĮ 9 str. 17 d., 29 str. 1 d. 8 p. pažeidimai) konstatuoti apysunkiai pažeidimai ir paskirta bauda mažesnė. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos bankas nepagrindė savo pozicijos, kodėl už kiekvieną tariamai sunkų pažeidimą skirtinos baudos dydis yra po 55 000 Eur, o už kiekvieną apysunkį – po 35 000 Eur (ir vieną 25 000 Eur), todėl Sprendimas buvo priimtas nesilaikant VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos imperatyvios pareigos motyvuoti individualų administracinį aktą, todėl šia apimtimi Sprendimo dalis dėl baudų apskaičiavimo ir skyrimo buvo neteisėta ir naikintina. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos bankas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas padarė pažeidimus Nr. 1–8. Nei PPTFPĮ, nei Nurodymai nenumatė reikalavimo finansų rinkos dalyviams atlikti visos veiklos PPTF rizikos vertinimą. Pažymėjo, kad nuostatos dėl rizikos vertinimu pagrįsto metodo taikymo PPTF prevencijos srityje galiojo nuo pat Nurodymų priėmimo dienos, t. y. 2015 m., o PPTFPĮ 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodomos Europos priežiūros institucijų gairės dėl rizikos veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra patvirtintos 2018 m. sausio 4 d. Lietuvos banko Sprendime pateikta išvada, jog pareiškėjas tik 2020 m. kovo 31 d. atliko visos veiklos PPTF rizikos vertinimą, kuris buvo su trūkumais, nebuvo pagrįsta faktiniais duomenimis. Lietuvos banko pateikta išvada, kad Bendrovė apskritai nevykdė PPTFPĮ numatytų reikalavimų, visiškai ignoravo Bendrovės atliekamus ketvirtinius vertinimus, atliktą visos veiklos PPTF rizikos vertinimą, todėl buvo neteisinga ir neproporcinga. Bendrovės vykdomas veiklos PPTF rizikos vertinimas ir valdymas, nors ir su trūkumais, buvo pakankamas, tad PPTF rizikos tikimybė iš esmės neegzistavo. Lietuvos bankas, konstatuodamas Pažeidimą Nr. 1, Sprendime taip pat nurodė, jog Bendrovė neužtikrino tinkamo klientų skirstymo į rizikos grupes. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad inspektavimo ataskaitos 2.2 dalyje buvo nustatyta, jog pareiškėjas taiko 8 automatines rizikos kategorijas, taip pat, Bendrovė taiko ir 7 antrines rizikos kategorijas, nustatomas darbuotojų rankiniu būdu. Tai, kad pareiškėjas daugiausia atsižvelgė į geografinę riziką, buvo nustatyta iš to, kad inspektavimo komisija identifikavo, jog vos du 2 rizikos požymiai (P2., P3.) iš 15 yra susiję su geografine rizika. Lietuvos bankas visiškai neatsižvelgė į tai, jog Bendrovė apskritai pagrindinį dėmesį skyrė kliento rizikos vertinimui pagal jo atliekamą veiklą, operacijas, t. y. visiems klientams nuolat buvo taikomos atskiros stebėjimo sistemos taisyklės (scenarijai) tiek pagal geografiją, tiek pagal sumą, apyvartą, amžių ir kitus rodiklius. Klientai vienai ar kitai rizikos grupei priskiriami atsižvelgiant į visus kriterijus, iš kurių 8 taikomi automatiniu būdu. Pareiškėjas dėl Pažeidimo Nr. 2 nurodė, kad Sprendime visiškai neįvertinta tai, kad video pokalbis yra papildoma priemonė geriau pažinti klientą, o pagrindinis kliento tapatybės nustatymas yra atliekamas darant fotografijas (asmenukes). Lietuvos bankas visiškai ignoravo esminę reikšmę turinčią aplinkybę, jog klientai, kurie nori pasiekti ketvirtą lygį, prieš tai turėjo būti pasiekę trečiąjį lygį su asmenuke, t. y. jog šie du būdai nėra alternatyvūs, kadangi klientas, su kuriuo yra vykdomas Skype pokalbis, jau būna identifikuotas atlikus asmenukę. Inspektavimo metu komisija atliekamų pokalbių vaizdo perdavimo kokybės net netikrino ir negalėjo nustatyti, jog „Skype“ pokalbiai buvo netinkamos kokybės. Dėl paskelbtos Koronaviruso ligos 2019 (Covid-19) pandemijos ir su tuo susijusių draudimų, inspektavimo komisijos nariai tiesiogiai nestebėjo, kaip Bendrovės darbuotojai atlieka klientų tapatybės nustatymą nuotoliniu būdu, todėl Lietuvos banko atstovai objektyviai negalėjo įsitikinti, ar pati vaizdo perdavimo kokybė yra pakankama tapatybei nustatyti. Pareiškėjas dėl Pažeidimo Nr. 3 paaiškino, kad Bendrovė reglamentavo dalykinių santykių su PEP asmenimis užmezgimo tvarką bei užtikrino PPTFPĮ tinkamą įgyvendinimą. Buvo patvirtinta Bendrovės Kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo taisyklių IV dalyje (sustiprinta kliento tapatybės nustatymo tvarką). Pareiškėjo teigimu, jis reglamentavo dalykinių santykių su PEP asmenimis užmezgimo tvarką bei užtikrino PPTFPĮ tinkamą įgyvendinimą (pareigą nustatyti ir įdiegti vidines procedūras). Nustačius tam tikrus veiklos trūkumus, Bendrovė nedelsdama ėmėsi aktyvių veiksmų (iki Sprendimo priėmimo), jog šie trūkumai būtų ištaisyti. Be to, PEP statuso nustatymo problemas kelia ir faktas, jog Lietuvoje nėra jokio PEP klientų registro. Vis dėlto Bendrovės veiksmai rodė, jog subjektas siekė maksimaliai geriausio ir aukščiausių standartų PPTF prevenciją užtikrinančio elgesio atitikmens. Pareiškėjas dėl Pažeidimo Nr. 4 nurodė, kad klientų anketos forma ir turinys nėra nustatyti nei įstatyme, nei priežiūros institucijos teisės aktuose. Teisės aktuose taip pat nėra jokių gairių kaip turi būti nustatytas renkamos informacijos patikimumas, išsamumas, atitikimas realiai klientų veiklai. Atsižvelgiant į rizikos veiksnius pareiškėjas pats nuolat tobulino ir atnaujino klientų anketas. Be to, kliento tapatybės nustatymas, klientų dalykinių santykių tikslo ir pobūdžio nustatymas buvo detaliai reglamentuotas Bendrovės vidinėse taisyklėse. Prie kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo tvarkos pridėtos klientų pažinimo anketos numatė reikalavimą surinkti iš klientų informaciją apie klientų dalykinių santykių tikslą ir pobūdį. Bendrovė visais atvejais siekė surinkti informaciją apie rizikas, kurios pagal Bendrovės vidaus sistemą būtų priskiriamos prie padidintos rizikos, todėl renkama informacija leido vertinti kliento rizikingumo profilį ir suvaldyti PPTF rizikas. Tai patvirtino ir faktas, kad inspektavimo metu realių PPTF faktų nustatyta nebuvo. Pareiškėjas dėl Pažeidimo Nr. 5 nurodė, kad Bendrovė, pasinaudodama įstatymo nustatyta diskrecijos teise pasirinkti efektyvų informacijos atnaujinimo modelį, buvo patvirtinusi Klientų dalykinių santykių stebėsenos ir rizikos vertinimo tvarką, kurioje nustatė klientų tapatybės duomenų atnaujinimo procedūrą, atsižvelgiant į tai, Bendrovė neturėjo būti baudžiama už PPTFPĮ 9 straipsnio 17 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimus, kadangi tokie pažeidimai neegzistavo. Pareiškėjas dėl pažeidimo Nr. 6 nurodė, kad nei Direktyvoje, nei PPTFPĮ, nei Lietuvos banko Nurodymuose nėra detalizuojama, koks santykių stebėsenos modelis yra laikomas tinkamu. Nuolatinė kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsena Bendrovėje buvo detaliai sureguliuota Bendrovės Piniginių operacijų įtartinumo kriterijų ir pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių taikymo tvarkoje. Pareiškėjas sutiko, kad klientų dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos procedūras galima nuolat tobulinti, todėl pareiškėjas atsižvelgė į Lietuvos banko išsakytas pastabas bei ėmėsi šalinti trūkumus. Vis dėlto Bendrovė nesutiko, kad nustatyti trūkumai turėjo būti kvalifikuojami kaip PPTFPĮ pažeidimas, už kurį turėjo būti skiriama itin didelė bauda. Pareiškėjas dėl Pažeidimo Nr. 7 nurodė, jog Lietuvos bankas neįvertino, kad tokių mokėjimų atveju mokėtojas ir gavėjas buvo tas pats asmuo – Bendrovės klientas. Bendrovėje tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimas inspektuojamuoju laikotarpiu buvo aiškiai reglamentuojamas Klientų dalykinių santykių stebėsenos ir rizikos vertinimo tvarkos III skyriuje ir atnaujintos Piniginių operacijų įtartinumo kriterijų ir pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių taikymo tvarkos 5.15 punkte. Lietuvos banko konstatuotas Pažeidimas Nr. 7 buvo susijęs su siuntėjų (t. y. asmenų kurie pervedė lėšas Bendrovės klientams) duomenų tikrinimu, tačiau nei PPTFPĮ, nei Nurodymai neįpareigoja Bendrovės tikrinti sankcijų sąrašuose siuntėjo duomenų. Nurodymai įpareigoja tikrinti, ar finansų rinkos dalyvio klientas nėra įtrauktas į sankcijų sąrašus, tačiau nenumato pareigos tikrinti klientui lėšas siunčiančio asmens duomenų. Pareiškėjas dėl Pažeidimo Nr. 8 paaiškino, kad Bendrovėje praktiškai veikė trijų gynybos linijų kontrolės sistema, kurios aprašymas buvo teiktas Lietuvos bankui: Įstaigos darbuotojai, atlikdami savo kasdienes funkcijas PPTF srityje buvo nuolat prižiūrimi savo vadovų, kurie taip pat teikė ir metodinę pagalbą bei organizavo darbo funkcijų atlikimą, kontrolė buvo atliekama antrosios grandies padalinių, o visa veikla taip pat buvo vertinama vidaus audito. Pareiškėjas pažymėjo, jog Bendrovėje procesų išskaidymas užtikrina atskiriems skyriams, darbuotojų pareigybėms priskirtų funkcijų tinkamą įgyvendinimą. Tačiau tai visiškai nereiškė, kad darbuotojai ar padaliniai vykdo funkcijas nekoordinuotai su kitais skyriais ar darbuotojais: inspektavimo metu teikti duomenys rodė, jog Bendrovėje su PPTF procesais dirbantys darbuotojai naudoja įvairius darbui skirtus įrankius, kuriais dalinasi informacija su kolegomis. Sprendime Lietuvos bankas nepagrįstai nurodė, kad ataskaitų apie PPTFPĮ reikalavimų vykdymą turinys buvo nepakankamas. Pareiškėjas su tokiu Lietuvos banko teiginiu nesutiko. Bendrovės vadovas gaudavo ketvirtines ir mėnesines ataskaitas apie PPTF rizikos valdymą. Šių ataskaitų turinys suteikdavo Bendrovės vadovui pakankamai informacijos apie Bendrovei aktualias PPTF rizikas ir jos valdymo priemones. Lietuvos banko nurodyti trūkumai dėl mokymų taip pat nebuvo pagrįsti. Mokymai Bendrovėje buvo organizuojami vadovaujantis Bendrovės piniginių operacijų įtartinumo kriterijais ir pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių taikymo tvarkos VII skyriaus nuostatomis, kurios numatė, jog Bendrovė bent vieną kartą per metus organizuoja mokymus savo darbuotojams, tiesiogiai dirbantiems su klientų aptarnavimu, klientų pažinimu, pervedimų vykdymu, stebėsenos ir prevencijos funkcijų vykdymu, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tema. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos bankas davė nepagrįstus nurodymus atlikti nustatytų trūkumų šalinimą. Bendrovė, gavusi inspektavimo ataskaitą, nedelsdama ėmėsi veiksmų trūkumams šalinti: 2020 m. rugpjūčio 4 d. sudarė trūkumų šalinimo planą, kurį pateikė Lietuvos bankui, taip pat nuolat teikė informaciją apie plano įgyvendinimo eigą, tačiau jokių atsakymų ar pastabų dėl teiktos informacijos negavo. Sprendimu duodant privalomus nurodymus dėl trūkumų šalinimo plano pateikimo, susidarė situacija, kada ūkio subjekto priežiūrą vykdančiai institucijai buvo nuolat teikiama informacija apie atliekamus veiksmus, kuriais siekiama pašalinti nustatytus trūkumus, tuo tarpu ji pasyviai stebėjo situaciją, t. y. neteikė jokių pasiūlymų, pastabų ar rekomendacijų, o po to priėmė sprendimą dėl poveikio priemonių taikymo, kurio rezoliucinės dalies 17 punkte abstrakčiai konstatavo, jog reikia naujo plano. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos bankas, matydamas, kad pateiktame plane buvo trūkumų, turėjo imtis aktyvių veiksmų ir bendradarbiauti su Bendrovę, tačiau Lietuvos bankas to nepadarė. Lietuvos bankas taip pat ir Sprendime neįvardijo konkrečių trūkumų ir veiksmų, kurie turėjo būti atlikti, o tiesiog nurodė, jog dalis numatytų veiksmų yra pernelyg abstraktūs, kad būtų galima įsitikinti jų veiksmingumu, tačiau iš tokio nurodymo formulavimo liko neaišku, kokia tai veiksmų dalis ir kokia apimtimi jie turėjo būti tikslinami. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, kad Lietuvos bankas netinkamai taikė teisės aktus, todėl paskyrė nepagrįstą poveikio priemonę, nurodė, jog visų pirma Direktyvos 2015/849 5 straipsnyje numatyta, kad, siekdamos užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, valstybės narės šios direktyvos taikymo srityje gali priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas, neviršydamos Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų. Atsakovas pažymėjo, kad būtent skirtingų PPTFPĮ reikalavimų (kai pažeidžiamos kelių reikalavimų grupių nuostatos) nesilaikymas rodo, jog subjektas neatlieka pagrindinių PPTFPĮ nustatytų pareigų PPTF prevencijai užtikrinti, o finansų įstaigos nustatytos procedūros, skirtos PPTF prevencijai vykdyti, taip pat vidaus kontrolės procedūros turi reikšmingų, sisteminių trūkumų, o pati finansų įstaiga yra labiau pažeidžiama asmenų, siekiančių pasinaudoti finansų įstaiga PPTF tikslais. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, pateikdamas argumentus dėl šiurkščių ir sistemingų pažeidimų, akcentavo už pažeidimus skirtas baudas, tačiau Sprendimo aprašomosios dalies 8 punkte nurodytas pažeidimas nebuvo priskiriamas prie šiurkščių PPTFPĮ pažeidimų (atitinkamai, kaip ir nurodyta Sprendime, jis buvo apskaičiuotas kitaip nei Sprendimo aprašomosios dalies 1–7 punktuose nurodyti pažeidimai), todėl skunde nurodomi pareiškėjo argumentai, susiję su šiurkščiais ir sistemingais pažeidimais, šio pažeidimo atveju buvo neaktualūs. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog Lietuvos bankas paskyrė Bendrovei kelias baudas vietoj vienos taip pažeisdamas non bis in idem (draudimas bausti už tą patį pažeidimą) principą, buvo visiškai nepagrįsti. Pažymėjo, kad non bis in idem (draudimas bausti už tą patį pažeidimą) principas reiškia, jog asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį pažeidimą, tačiau Sprendimo aprašomosios dalies 1–8 punktuose konstatuoti ne tapatūs, o skirtingi, t. y. skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis grįsti, atskirų PPTFPĮ ir Nurodymų nuostatų, reglamentuojančių finansų rinkos dalyvių pareigas, skirtas PPTF prevencijai įgyvendinti, pažeidimai, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nubaustas kelis kartus už tą patį pažeidimą. Pareiškėjui, vadovaujantis, be kita ko, PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, buvo paskirta 370 000 Eur bauda, kuri gauta susumavus už atskirus, Sprendime individualizuotus, pažeidimus apskaičiuotas baudas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikiami argumentai dėl LBĮ 477 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo (toliau – ir EPEPĮĮ) 41 straipsnio 1 dalies 1 punkto nagrinėjamu atveju apskritai nebuvo neaktualūs, kadangi atsakomybė pareiškėjui buvo taikyta pagal PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus (LBĮ 477 straipsnio nuostatos taikomos tik grynųjų pinigų tvarkymo veiklos pažeidimų atveju). Be to, pareiškėjo vertinimu, Lietuvos banko taikytas baudų apskaičiavimo principas reiškia, kad maksimali bauda pareiškėjui neva galėjo būti net 340 proc. bendrųjų metinių pareiškėjo pajamų, toks pareiškėjo teiginys buvo nepagrįstas. Vadovaujantis LBĮ 433 straipsnio 7 dalies 3 punktu, Lietuvos bankas, spręsdamas klausimą dėl poveikio priemonės taikymo, inter alia atsižvelgia į asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė, finansinį pajėgumą. Be to, pvz. Aprašo 18.1 papunktyje numatyta, kad jeigu Lietuvos bankui iki klausimo dėl poveikio priemonės taikymo svarstymo dienos yra pateikti duomenys, pagrindžiantys pažeidimo padarymu įtariamo asmens finansinę būklę, arba Lietuvos bankas tokius duomenis yra gavęs atlikdamas finansų rinkos priežiūros funkciją ir apskaičiuotas baudos dydis, net įvertinus pagal Lietuvos banko įstatymo 436 straipsnio nuostatas galimą baudos ar jos dalies mokėjimo išdėstymą, lemtų asmens nepajėgumą laiku sumokėti baudą, bauda mažinama. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad jam galėjo būti skiriama net 340 proc. bendrųjų pareiškėjo pajamų sudaranti bauda, kuri lemtų pareiškėjo (tikėtina, ir bet kokio kito prižiūrimo finansų rinkos dalyvio) nemokumą, kai pareiškėjui buvo skirta vos 7,25 proc. maksimalaus už vieną pažeidimą galimo skirti dydžio, buvo nepagrįsti. Pareiškėjui skirta bauda sudarė vos 3,07 proc. Bendrovės bendrųjų 2019 m. metinių pajamų. Lietuvos banko vertinimu, pareiškėjui pagrįstai buvo skirtos atskiros baudos už skirtingus PPTF prevencijos reikalavimų pažeidimus. Atsakovas laikosi pozicijos, kad sankcijos skyrimo tikslai negalėjo būti pasiekti Bendrovei neskyrus poveikio priemonės arba skiriant įspėjimą, kadangi Sprendimu skirta bauda buvo proporcinga. Bendrovės inspektavimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas šiurkščiai ir sistemingai pažeidinėjo PPTFPĮ nustatytus reikalavimus, tačiau, nepaisant šio fakto, didelio pažeidimų masto ir to, kad jie buvo daromi mažiausiai visą inspektuotą laikotarpį (2018 m. sausio 1 d. − 2019 m. kovo 31 d.), pareiškėjui buvo paskirta mažiausia įmanoma, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų sunkumą ir pareiškėjo atsakomybę lengvinančias bei padėtį gerinančias aplinkybes, bauda už visus pažeidimus (370 000 Eur), kuri sudarė vos 7,25 proc. maksimalaus galimo skirti baudos dydžio už vieną pažeidimą (5 100 000 Eur). Siekiant užtikrinti skiriamų baudų proporcingumą, pareiškėjui I ir II baudos apskaičiavimo etapuose apskaičiuoti baudų dydžiai III etape buvo sumažinti net 95,08 proc. ir 95,3 proc. šiurkščių pažeidimų (atitinkamai sunkių ir apysunkių) atvejais bei 71,57 proc. Sprendimo aprašomosios dalies 8 dalyje nurodyto pažeidimo atveju. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas klaidino teismą nurodydamas, jog jam nebuvo taikytos poveikio priemonės už PPTF prevenciją reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, kadangi Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 241-1203 jam buvo taikyta poveikio priemonė, tačiau atsižvelgiant į LBĮ ir Aprašo nuostatas, t. y. į tai, kad nuo poveikio priemonės taikymo praėjo daugiau nei 5 metai, ši aplinkybė nebuvo vertinta apskaičiuojant pareiškėjui skirtas baudas. Poveikio priemonė pareiškėjui buvo skirta įvertinus LBĮ 433 straipsnio 7, 8, 9 dalyse nurodytas aplinkybes. Be to, apskaičiuodamas skiriamas baudas, Lietuvos bankas atsižvelgė į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir I etape apskaičiuotas baudas sumažino net 30 proc. Pareiškėjas taip pat klaidino teismą ne kartą nurodydamas, kad dar iki Sprendimo priėmimo buvo pašalinęs visus nustatytus teisės aktų pažeidimus ir apie tai informavo Lietuvos banką, nors toks teiginys neatitiko nei faktinių bylos aplinkybių, nei Lietuvos bankui teiktų dokumentų. Pareiškėjo Lietuvos bankui 2020 m. lapkričio 5 d. pateiktame Tobulinimo veiksmų sąraše nurodyti tam tikri darbai buvo tik įgyvendinimo stadijoje, todėl pareiškėjo teiginys, kad visi pažeidimai buvo pašalinti dar iki Sprendimo priėmimo buvo akivaizdžiai klaidingas. Todėl įvertinęs LBĮ 434 straipsnyje nustatytas sąlygas ir kitas minėtas aplinkybes, Lietuvos bankas neturėjo pagrindo pareiškėjui netaikyti poveikio priemonės ar taikyti įspėjimą ar kitą švelnesnę poveikio priemonę. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokio išsamaus vertinimo, kodėl, jo nuomone, jam už visus Sprendime nurodytus pažeidimus buvo skirta mažiausia įmanoma, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų sunkumą ir pareiškėjo atsakomybę lengvinančias bei padėtį gerinančias ir bloginančias aplinkybes, bauda buvo neproporcinga. Lietuvos bankas, nustatydamas baudos dydį, lengvinančiomis aplinkybėmis laikė tai, kad: pareiškėjas ėmėsi veiksmų, jog būtų pašalinti inspektavimo metu nustatyti teisės aktų pažeidimai ir veiklos trūkumai, pareiškėjas savo iniciatyva reguliariai teikė informaciją apie inspektavimo metu nustatytų teisės aktų pažeidimų ir trūkumų šalinimo eigą ir tiek 2020 m. liepos 24 d. Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos patalpose vykusiame susitikime, tiek 2020 m. lapkričio 9 d. Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos komitete vykusio posėdžio, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl poveikio priemonės taikymo, metu pareiškėjo atstovai nurodė iš esmės sutinkantys su nustatytais teisės aktų pažeidimais. Įvertinus šias aplinkybes, bauda pareiškėjui buvo sumažinta kiek įmanoma maksimaliai, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų sunkumą ir visas su pažeidimais susijusias reikšmingas aplinkybes. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog Sprendimu paskirtas baudos dydis buvo apskaičiuotas klaidingai, nemotyvuotai, neindividualizuotai, todėl turėjo būti mažinamas, buvo atmestinas, kadangi nebuvo jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimu paskirtos baudos apskaičiuotos nemotyvuotai ir neindividualizuotai, o Aprašo nuostatos neatitiko PPTFPĮ ar joms prieštarauja. Atsižvelgęs į LBĮ ir Aprašo nuostatas dėl baudų bazinio dydžio nustatymo, kurios yra aiškios ir nedviprasmiškos, Lietuvos bankas Sprendimo motyvuojamoje dalyje išsamiai aptarė konkrečias su pažeidimais susijusias aplinkybes, todėl pareiškėjo argumentas, kad pažeidimų kvalifikacija yra pagrįsta vien tik vertinamojo pobūdžio teiginiais, nepagrįstas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Aprašo 15.4 punktas prieštarauja ANK 40 straipsniui, neturėjo teisinio pagrindo, kadangi šiuo atveju nebuvo galima pagal analogiją taikyti ANK, nes poveikio priemonių skyrimą bankams už PPTF pažeidimus reglamentuoja ne ANK, o specialieji įstatymai – PPTFPĮ ir LBĮ. ANK 34 straipsnyje yra numatyta, kad nustatant baudos dydį, taip pat yra atsižvelgiama ne tik į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, tačiau ir į asmens padėtį gerinančias ir bloginančias aplinkybes. Lietuvos banko vertinimu, Sprendimas visiškai atitiko viešojo administravimo principus, jame išsamiai aptartos visos įstatymų nustatytos ir kitos reikšmingos aplinkybės, pateiktas aiškus reguliavimas, nustatyti faktai ir jų vertinimas. Tiek aplinkybė, kad antruoju etapu pareiškėjui skirtina bauda dėl dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir vienos pareiškėjo padėtį gerinančios aplinkybės buvo sumažinta 30 proc., tiek aplinkybė, kad trečiuoju etapu pareiškėjui skirtina bauda atsižvelgiant į jos proporcingumą ir atgrasomumą buvo sumažinta daugiau nei 95 proc. (Sprendimo aprašomosios dalies 8 punkte nurodyto pažeidimo atveju – daugiau nei 71 proc.), t. y. minėtas aplinkybes įvertinant itin palankiai pareiškėjui, patvirtino, kad Lietuvos bankas, skirdamas baudą, įvertino jos proporcingumą ir pakankamą atgrasomumą. Pareiškėjas pažeidė esminius PPTF prevenciją reglamentuojančius reikalavimus, todėl, nebuvo pagrindo kalbėti apie galimą pažeidimų mažareikšmiškumą (Sprendimo motyvuojamosios dalies 1 punktas). Pareiškėjas negalėjo teisintis aplinkybe, kad jam teisės aktuose nustatyti reikalavimai buvo neaiškūs arba pareiškėjas jų nežinojo, kadangi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nuo atsakomybės neatleidžia. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad Sprendimo priėmimo metu Lietuvos bankas pareiškėjo galiojantį visos veiklos PPTF rizikos vertinimo reglamentavimą vertino ne pagal inspektavimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, o vadovaujantis nuo 2020 m. kovo 1 d. galiojančia Nurodymų redakcija. Teisės aktai dar iki 2020 m. kovo 1 d. įtvirtino reikalavimą finansų įstaigoms, įskaitant pareiškėją, nustatyti vidaus kontrolės procedūras, susijusias PPTF rizikos vertinimu, rizikos valdymu bei atlikti visos veiklos PPTF rizikos vertinimą (PPTFPĮ redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2017 m. liepos 13 d., buvo įtvirtintos nuostatos dėl pareigos finansų įstaigoms nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su rizikos vertinimu, rizikos valdymu (29 str. 1 d. 2 p., 3 d., 7 d.), paliekant finansų įstaigoms nuspręsti konkrečias taisykles ir būdus (metodiką), kaip toks rizikos vertinimas turėtų būti atliekamas. Nurodymų redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. kovo 1 d., naujo reikalavimo dėl visos veiklos PPTF rizikos vertinimo nenustatė, kadangi šis reikalavimas jau buvo įtvirtintas PPTFPĮ, Rizikos veiksnių gairėse, kurių privalomumas buvo patvirtintas Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus 2018 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 241-174, o tik detaliau apibrėžė PPTFPĮ nuostatas dėl rizikos vertinimo, rizikos valdymo. Nuo 2020 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujajai Nurodymų redakcijai, finansų įstaigoms toliau palikta diskrecijos teisė nustatyti konkrečias taisykles ir būdus (metodiką), kaip visos veiklos PPTF rizikos vertinimas turėtų būti atliktas. Bendrovės atveju nustatytas teisės aktų pažeidimas buvo susijęs ne su netinkamai pareiškėjo pasirinkta PPTF rizikos vertinimo metodika, o su tuo, kad pareiškėjas inspektuojamuoju laikotarpiu apskritai nebuvo nustatęs vidaus tvarkos ir procedūrų, kurių pagrindu būtų atliekamas pareiškėjo visos veiklos PPTF rizikos vertinimas ir toks rizikos vertinimas apskritai nebuvo atliktas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus teisės aktų reikalavimus. Inspektavimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas tinkamai nesuskirstė klientų į rizikos grupes, pareiškėjo procedūrose nustatytas ir praktikoje taikomas kliento rizikos vertinimas neleido kompleksiškai ir visapusiškai vertinti ir nustatyti kliento PPTF rizikos. Atsakovas nurodė, kad Bendrovės įdiegtų rizikos veiksnių nepakankamumas lėmė tai, kad praktikoje klientai daugiausia buvo priskiriami prie didesnės rizikos grupės tik pagal geografinės rizikos veiksnius, todėl pareiškėjo priskirta kliento grupė ne visada atspindėjo kliento keliamą PPTF riziką. Be to, patikrinus 66 klientų bylas, nustatyti 25 atvejai, kai klientui rizikos grupė buvo priskirta ne pagal pareiškėjo procedūrose nustatytą tvarką arba nebuvo nustatyti ir įvertinti visi su klientu susiję PPTF rizikos požymiai. Tokie atvejai rodė, ne tik tai, kad pareiškėjas nebuvo nustatęs kontrolės priemonių užtikrinti, jog klientui priskiriama tinkama rizikos grupė, bet ir tai, kad trūkumai, susiję su tinkamu klientų rizikos nustatymu ir vertinimu bei klientų skirstymu į rizikos grupes buvo ne pavieniai, o sistemingi ir tęsėsi ilgą laikotarpį – visą inspektuojamąjį laikotarpį. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde pateikė vienas kitam prieštaraujančius teiginius. Nurodydamas, kad video pokalbis „Skype“ programa buvo tik papildoma priemonė geriau pažinti klientą arba papildoma dalykinių santykių stebėsenos priemonė, arba priemonė, taikoma dėl operacijų limitų padidinimo, tuo pačiu skunde nurodė, jog pareiškėjo patvirtintų Kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo taisyklių III dalis reglamentuoja kliento tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu tvarką, įskaitant kliento tapatybės nustatymą nuotoliniu būdu naudojant video pokalbį „Skype“ programa. Pareiškėjo argumentų prieštaringumą patvirtino ir skundo teiginys, kad 5 proc. klientų tapatybė buvo nustatyta tik pokalbių „Skype“ programa metu, todėl nebuvo jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog pokalbiai „Skype“ programa nebuvo naudojami kliento tapatybei nuotoliniu būdu nustatyti. Atsakovui įvertinus tai, kad minėta pareiškėjo procedūra reglamentuoja tik kliento tapatybės nustatymo procesą, o pareiškėjas nepateikė jokios informacijos apie tai, kad kitose vidaus procedūrose pareiškėjas buvo nustatęs, kaip darbuotojai turėtų atskirti atvejus, kada video pokalbis „Skype“ programa su klientu laikomas kliento tapatybės nustatymu, kada priemone geriau pažinti klientą, o kada ‒ papildoma dalykinių santykių stebėsenos priemone, laikė, kad pareiškėjo teiginiai buvo nepagrįsti ir klaidinantys. Pareiškėjas nei inspektavimo metu teikdamas duomenis ir informaciją, nei susitikimuose su inspektavimo komisija nenurodė, kad video pokalbį „Skype“ programa laikė ne kliento tapatybės nustatymu nuotoliniu būdu, o tik papildoma priemone pažinti klientą, operacijų stebėsenos priemone ar priemone, taikoma dėl limitų padidinimo. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas tokio vertinimo taip pat nepateikė pasibaigus inspektavimui teikdamas Lietuvos bankui paaiškinimus dėl inspektavimo ataskaitoje užfiksuotų aplinkybių. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti argumentai nepaneigė inspektavimo metu nustatytų pažeidimų, susijusių su netinkamu kliento tapatybės nustatymu nuotoliniu būdu, be to, kad kliento tapatybės nustatymas neturėjo būti formalus veiksmas – kliento tapatybės nustatymo metu gaunama informacija buvo reikšminga dalykinių santykių eigoje vykdant kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėseną. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde pateikti argumentai dėl PPTFPĮ 10 straipsnio 1 dalies pažeidimo buvo prieštaringi: nors pareiškėjas skunde ginčijo PPTFPĮ 10 straipsnio 1 dalies pažeidimą, tačiau pats pripažino, jog jis buvo padarytas. Siekdami įvertinti pareiškėjo susitikimo metu pateiktą informaciją apie klientų tapatybės nustatymo naudojant užsienio valstybėje išduotus leidimus gyventi procesų atitiktį teisės aktų reikalavimams, Lietuvos banko atstovai paprašė pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurių, kaip nurodyta Sprendimo aprašomosios dalies 2.3 papunktyje, pareiškėjas inspektavimo metu nepateikė. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjo atstovai 2020 m. rugsėjo 8 d. susitikimo metu nurodė, jog šiuos dokumentus pateiks nedelsiant, tai buvo padaryta tik 2020 m. rugsėjo 10 d., dienos pabaigoje. Dėl šių priežasčių Lietuvos bankui kilo pagrįstų abejonių pareiškėjo pateiktų dokumentų, neva patvirtinančių jo teiginius, kad, prieš nustatydamas kliento tapatybę su leidimu gyventi užsienio valstybėje, pareiškėjas visuomet įsitikindavo, kad toks dokumentas yra tinkamas atsižvelgiant į PPTFPĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, egzistavimu inspektuojamuoju laikotarpiu. Skunde pareiškėjas visiškai klaidingai nurodė priežastis, dėl kurių buvo konstatuotas PPTFPĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas, t. y. neva pažeidimas buvo konstatuotas todėl, kad pareiškėjas praleido įrodymų pateikimo terminą. Tačiau Sprendimo aprašomosios dalies 2.3 papunktyje buvo nurodyta, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta, kad Sprendimo 2.3 papunktyje nurodytų valstybių leidimas gyventi nėra laikomas asmens tapatybės dokumentu toje užsienio valstybėje, leidimas gyventi neturi pilietybės duomens arba informacija apie leidimą gyventi, kaip asmens tapatybės dokumentą, nebuvo rasta. Pareiškėjas skunde nurodė, kad iš visų klientų, apie kuriuos teikta informacija Lietuvos bankui, tik 145 klientai atliko mokėjimo operacijas, o iš jų 40 atliko tik dvi mokėjimo operacijas, t. y. atliko mokėjimą į savo sąskaitą, atidarytą pas pareiškėją, ir iš jo lėšas vėliau išsivedė, todėl buvo vos 105 klientai, kurie buvo identifikuoti iš dalies pažeidžiant pareiškėjo nustatytas procedūras. Atsakovas, pasisakydamas dėl šio pareiškėjo teiginio, nurodė, kad buvo nustatyti ne pavieniai atvejai, o net 368 atvejai, kuomet pareiškėjas netinkamai nustatė klientų tapatybę naudojant leidimus gyventi užsienio valstybėje, be to, pareiškėjas, siekdamas sumenkinti nustatyto pažeidimo svarbą, nurodė, kad tik 145 klientai atliko mokėjimo operacijas, tačiau šis argumentas nebuvo teisiškai reikšmingas kvalifikuojant pažeidimą, susijusį su kliento tapatybės nustatymu. Lietuvos bankas, laikydamasis gero administravimo ir sąžiningumo bei protingumo principų, ne automatiškai parengė Sprendimą, perkeldamas pažeidimus iš inspektavimo ataskaitos, bet atsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus ir įrodymus bei tik įsitikinęs PPTFPĮ 10 straipsnio 1 dalies pažeidimu, konstatavo jį Sprendime. Lietuvos bankas laikėsi pozicijos, kad Bendrovės procedūrose nustatytos deklaratyvios ir praktikoje netaikomos priemonės, kurios negalėjo užtikrinti klientų, kurie kelia didesnę PPTF riziką, rizikos valdymą (mažinimą). Inspektavimo metu buvo nustatyta, kad praktikoje pareiškėjas neužtikrino tinkamo sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonių taikymo. Tarp inspektavimo metu atrinktų 66 klientų buvo 27 klientai, kuriems buvo taikytas įprastas kliento tapatybės nustatymas, nors pareiškėjo vidaus procedūrose nustatyta tvarka šiems klientams privalėjo būti taikomas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas (inspektavimo ataskaitos 21 puslapis). Taip pat buvo nustatyta, kad klientų, kuriems pareiškėjas nurodė neva taikęs sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemones, atžvilgiu praktikoje taikytos priemonės iš esmės niekuo nesiskyrė nuo priemonių, taikomų įprasto kliento tapatybės nustatymo metu. Atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas iš kliento gauti informaciją apie kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį yra imperatyvus PPTFPĮ reikalavimas, o tokios informacijos iš kliento gavimas bei šios informacijos tinkamas vertinimas yra ne formalus reikalavimas, bet pagrindas nustatant ir vertinant kliento keliamą PPTF riziką ir vykdant dalykinių santykių stebėseną. Tik pakankamas informacijos apie dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį bei kliento vykdomą veiklą kiekis leidžia finansų įstaigai tinkamai vykdyti kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėseną. Informacijos, kuri privalo būti gaunama ir tikrinama atliekant deramą kliento tikrinimą, apimtis priklauso nuo finansų įstaigos nustatytos kliento PPTF rizikos, t. y. kuo didesnė kliento keliama PPTF rizika, tuo daugiau informacijos ir duomenų finansų įstaiga privalo gauti ir taikyti papildomas priemones, privalo gauti papildomos informacijos, kuri padėtų tinkamai pažinti klientą, suprasti jo veiklą, lėšų šaltinius, turto kilmę, nuosavybės ir kontrolės struktūrą ir kt. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentas, kad nėra įtvirtinto reikalavimo iš kliento nerezidento surinkti informaciją apie sąskaitos atidarymo Lietuvoje priežastis bei veiklos Lietuvoje apimtis buvo atmestinas. Tokia praktika, kai užduodami klientui nerezidentui dar dalykinių santykių pradžioje, tarp finansų įstaigų yra visiškai įprasta. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių Lietuvos banko išvadas paneigiančių įrodymų, o remėsi argumentu, kad teisės aktai nenustato reikalavimų klientų anketų turiniui ir renkamos informacijos apimčiai. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į klientų keliamą PPTF riziką, galėjo iš kliento renkamos informacijos apimtį nustatyti pats, tačiau tokios informacijos apimtis turėjo būti pakankama pareiškėjui suprasti dalykinių santykių tikslą ir pobūdį bei kliento vykdomą veiklos pobūdį atsižvelgiant į klientų keliamą PPTF riziką. atsakovas pažymėjo, kad inspektavimo metu buvo nustatyta, kad nors procedūrose pareiškėjas buvo įtvirtinęs reikalavimą dėl kliento informacijos atnaujinimo, tačiau nebuvo nustatęs detalaus informacijos atnaujinimo proceso, neturėjo įdiegęs kontrolės priemonių klientų informacijos atnaujinimo procesui sekti, o praktikoje klientų informacijos vidaus procedūrose nustatytu periodiškumu neatnaujino. Pareiškėjas neturėjo nustatęs jokių vidaus kontrolės priemonių / procedūrų, kurios leistų valdyti riziką, kylančią iš to, kad pareiškėjas laiku neatnaujina kliento pažinimo informacijos ir atitinkamai nedisponuoja išsamia ir aktualia informacija apie klientą. Pažymėjo, kad pareiškėjas periodinį kliento informacijos atnaujinamą siejo tik su neigiamos informacijos paieška, o ne su tikslu užtikrinti, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo metu pateikti dokumentai, duomenys ar informacija būtų tinkami ir aktualūs. Atnaujinant kliento informaciją nebuvo peržiūrima kliento tapatybės nustatymo metu pateikta ar kita pažinimo informacija, nebuvo vertinama, ar pareiškėjo kliento dalykinių santykių pradžioje pateikta informacija apie dalykinių santykių tikslą ir pobūdį bei kliento veiklą nėra pasikeitusi ir ar ji vis dar aktuali. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad nei Direktyvoje 2015/849, nei PPTFPĮ, nei Nurodymuose nėra detalizuojama, koks kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos modelis yra laikomas tinkamu, o Lietuvos bankas nėra parengęs jokių gairių ar gerosios praktikos modelio, kuriame būtų detalizuojama ar konkretizuojama, kas, Lietuvos banko vertinimu, yra laikoma tinkama kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsena. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai reglamentuoja pagrindinius reikalavimus vykdant stebėseną. Teisės aktų nuostatos apibrėžia pagrindinius reikalavimus kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenai bei vertinant tai, kad finansų įstaigoms paliekama teisė nuspręsti, kokiais būdais ir priemonėmis, atsižvelgiant į konkrečios įstaigos veiklos mastą, pobūdį, klientų bazę ir pan., bus vykdoma stebėsena, laikė, kad pareiškėjo teiginys dėl nepakankamo reglamentavimo buvo visiškai nepagrįstas. Atsakovas pabrėžė, kad patikrinimų metu Lietuvos bankas vertina ne vien tik faktinį vidaus politikų ir tvarkų turėjimą ir jų atitikimą teisės aktų reikalavimams, tačiau ir praktinį jų įgyvendinimą ir veikimą, o vien vidaus tvarkų turėjimas ir procesų reglamentavimas per se (savaime) negali užtikrinti tinkamo tarptautinių finansinių sankcijų reikalavimų laikymosi. Teisės aktai įpareigoja pareiškėją vykdyti tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių reikalavimų vykdymą, todėl neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjas nurodė, kad lėšų siuntėjo informacija yra neaktuali vykdant sankcijų reikalavimus. Atsakovas dėl Pažeidimo Nr. 8 pažymėjo, kad vien teorinis trijų gynybos linijų aprašymas nereiškia, jog pareiškėjo vidaus kontrolės sistema veikė efektyviai, o PPTF rizikos valdymas buvo veiksmingas. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai žmogiškųjų išteklių ir tinkamai nekontroliavo su PPTF prevencijos sritimi susijusių procesų, dėl nustatytų mokymų organizavimo trūkumų darbuotojai, įgyvendinantys PPTF prevencijos priemones, nebuvo tinkamai supažindinami su PPTF prevencijos reikalavimų svarba, savo funkcijomis ir atsakomybe, be to, pareiškėjas visiškai nevykdė tarpininkų kontrolės ir nors pareiškėjas turėjo sudarytą valdybą, visu inspektuojamuoju laikotarpiu pareiškėjas nebuvo paskyręs valdybos nario, kuris organizuotų PPTFPĮ nustatytų PPTF prevencijos priemonių įgyvendinimą, o šio valdybos nario funkcijos ir atsakomybė pareiškėjo vidaus dokumentuose nebuvo reglamentuota. Tai patvirtino, kad pareiškėjas nevykdė imperatyvaus PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, bet ir tai, kad PPTF rizikos valdymo sričiai aukščiausių pareiškėjo vadovų dėmesys nebuvo skiriamas. Nustatyti atvejai, kai darbuotojų atliekamas kliento tapatybės nustatymas nuotoliniu būdu ir jo kokybė nebuvo tikrinama, nebuvo pastebėta, kad įrašai yra atlikti nesilaikant teisės aktų reikalavimų arba netinkamos kokybės, atliekant kliento dalykinių santykių stebėseną nebuvo vertinami arba vertinami formaliai klientų pateikti atsakymai ir dokumentai, kai ilgą laiką nebuvo pastebima, ar visiems klientams priskiriama tinkama rizikos grupė ir pan., patvirtino, kad darbuotojų veiksmų kontrolė buvo visiškai neatliekama.II. Regionų administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir sumažino pareiškėjui Lietuvos banko Sprendimu paskirtą baudą iki 200 000 Eur. Netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Sprendimo dalies, kurioje nuspręsta skirti pareiškėjui aštuonias pinigines baudas (370 000 Eur), teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad Lietuvos bankas laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 20 d. iki 2020 m. gegužės 18 d., vadovaudamasis EPEPĮĮ 30 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 32 straipsniu bei PPTFPĮ 30 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atliko Bendrovės tikslinį planinį inspektavimą, kurio metu nustatytas faktines aplinkybes išdėstė 2020 m. liepos 15 d. inspektavimo ataskaitoje. Pareiškėjas, 2020 m. liepos 8 d. susipažinęs su inspektavimo ataskaitos projektu, pateikė pastebėjimus dėl minėtos ataskaitos, kuriuose nurodė, kad pateikė Bendrovės PPTF rizikos valdymo sistemą ir visos veiklos pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo rizikos valdymo (mažinimo) priemonių planą, kuriame numatyta: pakoreguoti kliento rizikos vertinimo procesą bei įdiegti sistemą, kuri leistų stebėti kliento rizikos kaitą; sukurti papildomas procedūras, kuriuose būtų numatyta, kokia informacija ir kokia apimtimi turi būti patikrinama kliento pažinimo procese; sukurti sąlygas tikrinti klientus bei partnerius vietoje; patobulinti kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėsenos procesą. Patvirtinus inspektavimo ataskaitą, Bendrovė 2020 m. rugpjūčio 4 d. ir 2020 m. lapkričio 5 d. Lietuvos bankui pateikė paaiškinimus bei informaciją apie veiksmus, atliekamus trūkumams pašalinti. Lietuvos bankas 2020 m. lapkričio 13 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui už pažeidimus Nr. 1–8 skirti aštuonias pinigines baudas, iš viso 370 000 Eur. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog turėjo būti konstatuotas vienas sistemingas PPTFPĮ pažeidimas buvo teisiškai nepagrįstas ir tinkamai neargumentuotas. PPTFPĮ 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sistemingumą lemia tai, kad subjektas padaro ne vieną pažeidimą, o kelis skirtingas reikalavimų grupes apimančius pažeidimus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo teiginys buvo PPTFPĮ numatytų taisyklių interpretavimas, kadangi toks reikalavimas nėra įtvirtintas teisės aktuose. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, nurodė, jog bauda pareiškėjui buvo skirta už aštuonis skirtingus pažeidimus, todėl negalėjo būti pažeistas non bis in idem (draudimas bausti už tą patį pažeidimą) principas. Teismas pažymėjo, kad Bendrovės galbūt įvykdyti pažeidimai buvo nurodyti Sprendime, pareiškėjas su kai kuriais nustatytais pažeidimais sutiko ir juos pripažino, todėl Lietuvos bankas turėjo teisę Bendrovei skirti baudą, o ne įspėjimą. Teismas dėl Pažeidimo Nr. 1 nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjo pažeidimai buvo susiję ne su netinkamai vykdytu PPTF rizikos vertinimu, o tuo, kad pareiškėjas inspektuojamuoju laikotarpiu apskritai rizikos vertinimo neatlikinėjo. Inspektavimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo įtvirtinęs reikalavimo atlikti visos veiklos PPTF rizikos vertinimą ir nebuvo nustatęs jokių vidaus procedūrų, kurių pagrindu būtų atliekamas visos veiklos PPTF rizikos vertinimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas inspektavimo metu informavo Lietuvos banką, jog PPTF rizikos valdymo planas bus parengtas ateityje, todėl Lietuvos bankas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas netaikė tinkamų priemonių PPTF rizikai valdyti. Inspektavimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė tinkamai nesuskirstė klientų į rizikos grupes, Bendrovės procedūrose nustatytas ir praktikoje taikomas kliento rizikos vertinimas neleido kompleksiškai ir visapusiškai vertinti ir nustatyti kliento PPTF rizikos. Lietuvos bankas nurodė, jog pareiškėjo procedūrose nebuvo nustatyti ir praktikoje įdiegti tokie rizikos veiksniai, kaip kliento ir naudos gavėjo reputacija, juridinio asmens nuosavybės struktūros sudėtingumas, kliento akcininko arba naudos gavėjo pilietybė arba rezidavimo valstybė, nebuvo vertinama, ar kliento sudėtingoje nuosavybės struktūroje dalyvauja asmenys, registruoti tikslinėse teritorijose, arba asmenys, apie kuriuos esama viešai prieinamos neigiamos informacijos ir kt. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos bankas konstatavo, jog dėl netinkamo klientų skirstymo į rizikos grupes, pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą, kad pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo rizika turi būti vertinama išskiriant nurodytas rizikos rūšis. Teismas pažymėjo, jog remiantis Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos ir Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos priimtų Bendrų gairių pagal Direktyvos (ES) 2015/849 17 straipsnį ir 18 straipsnio 4 dalį dėl supaprastinto ir sustiprinto deramo klientų tikrinimo ir dėl veiksnių, į kuriuos kredito ir finansų įstaigos turėtų atsižvelgti vertindamos su atskirais verslo santykiais ir pavieniais sandoriais susijusią pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką (JC/GL/2017/37) (toliau – ir Rizikos veiksnių gairės) 13 bei 17 punktais, Bendrovėje taikomas kliento rizikos vertinimas leido užtikrinti kompleksišką ir visapusišką kliento PPTF rizikos nustatymą ir vertinimą. Bendrovė kliento rizikos vertinimą atliko atsižvelgdama į kliento riziką, kokiose šalyse arba geografinėse teritorijose klientas veikia, taip pat buvo atsižvelgiama į produktų, paslaugų ir operacijų riziką. Teismas nesutiko su Lietuvos banko vertinimu, jog Bendrovė daugiausia atsižvelgė į geografinę riziką, kadangi Bendrovė taip pat vertino daug požymių, susijusių su kliento rizika, taip pat buvo vertinami ir požymiai, susiję su produktų, paslaugų rizika. Teismo vertinimu, Lietuvos bankas neteisingai konstatavo, jog pareiškėjas netinkamai skirsto klientus į rizikos grupes. Bendrovė tinkamai ir išsamiai skirstė klientus į rizikos grupes, todėl pareiškėjas, teismo įsitikinimu, nepažeidė nei PPTFPĮ 29 straipsnio 2 dalies, nei Nurodymų 30 punkto reikalavimų. Teismas dėl Pažeidimo Nr. 2 nustatė, kad Bendrovė naudoja 2 nuotolinius identifikavimo būdus. Pats pareiškėjas nurodė, kad vaizdo pokalbį „Skype“ programa naudoja kaip vieną iš kliento tapatybės nustatymo būdų, o ne kaip papildomą priemonę klientui pažinti. Inspektavimo metu pareiškėjas atsakovui pateikė atrinktų klientų tapatybės nustatymo informaciją ir dokumentus, įskaitant „Skype“ programa atliktų pokalbių įrašus, o tai rodė, kad inspektavimo metu buvo vertinama atliekamų pokalbių kokybė. Teismo vertinimu, Lietuvos bankas teisingai ištyrė, jog Bendrovė netinkamai nustatė dalies klientų – fizinių asmenų tapatybę, kadangi nuotoliniu būdu atliekamas kliento tapatybės nustatymas nebuvo fiksuojamas ir išsaugomas pakankamos kokybės, jog gautą informaciją pareiškėjas galėtų naudoti vėliau dalykinių santykių su klientu eigoje, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Lietuvos bankas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas padarė Pažeidimą Nr. 2. Teismas dėl Pažeidimo Nr. 3, remdamasis Rizikos veiksnių gairių 49 punktu, konstatavo, kad Bendrovė neužtikrino tinkamo sustiprinto kliento tapatybės nustatymo taikymo didesnės rizikos grupės klientams. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog kol kas nėra galimybių 100 proc. valdyti PEP riziką dėl jų identifikavimo trūkumų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai nebuvo reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi pažeidimas pareiškėjui buvo nustatytas ne dėl PEP rizikos valdymo, tačiau dėl to, kad PEP klientų atžvilgiu nebuvo taikytos tokios priemonės, kaip gauti vyresniojo vadovo pritarimą užmegzti dalykinius santykius bei imtis atitinkamų priemonių turto ir lėšų, susijusių su dalykiniais santykiais arba sandoriu, šaltiniui nustatyti. Teismas pažymėjo, kad paties pareiškėjo procedūrose buvo įtvirtinta, jog ar klientas / naudos gavėjas yra PEP, Bendrovėje buvo nustatoma remiantis kliento pateikta informacija kliento anketoje bei duomenimis (duomenys neskelbtini) duomenų bazėje, integruotoje Bendrovės sistemoje, todėl pareiškėjo argumentas, jog PEP nustatymą apsunkino faktas, kad Lietuvoje nėra PEP klientų registro, buvo nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad Lietuvos bankas pagrįstai ir motyvuotai nustatė, jog Bendrovė padarė Pažeidimą Nr. 3. Teismas dėl Pažeidimo Nr. 4 nurodė, kad PPTFPĮ 9 straipsnio 13 ir 14 dalyse yra nustatytas imperatyvus reikalavimas iš kliento gauti informaciją apie dalykinių santykių tikslą ir pobūdį. Teismas sutiko, kad finansų įstaigos turi teisę spręsti, kokius konkrečius klausimus užduos klientams, tačiau jos privalo atsižvelgti į priežiūros institucijų nurodymus. Taip pat Inspektavimo metu išanalizavusi atrinktų pareiškėjo klientų užpildytas anketas (klausimynus) priežiūros institucija nustatė, kad klientų pateikti atsakymai į anketų klausimus buvo standartizuoti juos pasirenkant iš galimų variantų, teismo įsitikinimu, tai ne visais atvejais leido tinkamai identifikuoti kliento veiklos tikslus ir pobūdį, kadangi klientas galėjo turėti nestandartizuotą tikslą arba veiklos pobūdį, taip pat klientai ne visada pateikė atsakymus į visus klausimus, todėl Bendrovė ne visais atvejais tinkamai ir išsamiai gilinosi į kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį, tuo tinkamai nesilaikydama PPTFPĮ 9 straipsnio 13 ir 14 dalyse įtvirtintų imperatyvių reikalavimų visais atvejais nustatyti kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį. Vertindamas Pažeidimą Nr. 5 teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog su Pažeidimu Nr. 5 nesutinka, kadangi Bendrovė buvo patvirtinusi Klientų dalykinių santykių stebėsenos ir rizikos vertinimo tvarką, kurioje nustatė klientų tapatybės duomenų atnaujinimo procedūrą. Klientų dalykinių santykių stebėsenos ir rizikos vertinimo tvarkoje buvo nurodyta, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės duomenys bei informacija apie kliento veiklos pobūdį peržiūrima ir atnaujinama naujų ir esamų klientų atžvilgiu. Minėtoje tvarkoje nustatyta, kad informacijos atnaujinimas priklauso nuo pareiškėjo klientams tapatybės nustatymo metu priskirtos rizikos grupės. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog tai, kad pareiškėjas buvo įtvirtinęs reikalavimą dėl kliento informacijos atnaujinimo nereiškia, jog jis nepadarė pažeidimo. Pareiškėjas nebuvo nustatęs išsamaus informacijos atnaujinimo proceso, neturėjo įdiegęs kontrolės priemonių klientų informacijos atnaujinimo procesui sekti, taip pat Klientų vidaus procedūrose nustatytu periodiškumu neatnaujindavo kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacijos, tai patvirtino ir inspektavimo akte pateiktas asmenų sąrašas, kurių duomenys procedūrose nustatytu periodiškumu nebuvo atnaujinami. Teismas konstatavo, jog Lietuvos bankas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas padarė Pažeidimą Nr. 5. Teismas dėl Pažeidimo Nr. 6 nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog nei Direktyvoje, nei PPTFPĮ, nei Nurodymuose nėra detalizuojama, koks santykių stebėsenos modelis yra laikomas tinkamu. Lietuvos bankas, kaip priežiūrą vykdanti institucija, šiuo klausimu nėra išleidusi jokių gairių ar gerosios praktikos modelio, kuriame būtų detalizuojama ar konkretizuojama, kas, Lietuvos banko vertinimu, yra laikoma tinkama santykių stebėsena. Teismas nurodė, kad Nurodymų 31 punkte numatyta, jog finansų rinkos dalyviai privalo vykdyti nuolatinę operacijų (sandorių) stebėseną ir nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant: sandorių tyrimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų rinkos dalyvių turimas žinias apie klientą, jo verslą (verslo rūšis ir jo pobūdį, sandorių pobūdį, verslo partnerius, veiklos teritoriją ir pan.), rizikos pobūdį ir žinias apie lėšų šaltinį. Teisės aktų nuostatos įtvirtina pagrindinius stebėsenos modelio prioritetus, tačiau finansų įstaigoms yra paliekama teisė nuspręsti, kokiais būdais ir priemonėmis bus vykdoma santykių stebėsena. Teismas pažymėjo, jog tas faktas, kad Bendrovėje nuolatinė kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsena buvo detaliai sureguliuota Bendrovės piniginių operacijų įtartinumo kriterijų ir pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių taikymo tvarkoje, nereiškė, jog pareiškėjas neįvykdė Pažeidimo Nr. 6, kadangi pareiškėjas netinkamai vykdė nuolatinę kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėseną, Bendrovės įdiegtos kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos priemonės nebuvo pakankamos. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Pažeidimu Nr. 7 nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog Lietuvos bankas neįvertino, kad tokių mokėjimų atveju mokėtojas ir gavėjas buvo tas pats asmuo – Bendrovės klientas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos banko konstatuotas Pažeidimas Nr. 7 buvo susijęs su siuntėjo duomenimis, tačiau nei PPTFPĮ, nei Nurodymai neįpareigoja Bendrovės tikrinti sankcijų sąrašuose siuntėjo duomenų. Nurodymai įpareigoja tikrinti, ar finansų rinkos dalyvio klientas nėra įtrauktas į sankcijų sąrašus, tačiau nenumato pareigos tikrinti klientui lėšas siunčiančio asmens duomenų. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog Lietuvos bankas, priimdamas Sprendimą, neįvertino, kad tokių mokėjimų atveju mokėtojas ir gavėjas buvo tas pats asmuo – Bendrovės klientas ir pažymėjo, kad minėtu atveju susidarė tokia situacija, jog Bendrovė tinkamai patikrino tiek mokėtoją, tiek gavėją, nes tai tas pats asmuo. Nurodymų 31.3.4 punkte numatytas reikalavimas įpareigoja tikrinti, ar finansų rinkos dalyvio klientas nėra įtrauktas į sankcijų sąrašus, tačiau Nurodymuose nėra numatyto reikalavimo tikrinti klientui lėšas siunčiančio asmens duomenų, todėl Lietuvos bankas nepagrįstai nustatė, jog Bendrovė pažeidė Nurodymų 31.3.4 punktą. Teismas sprendė, kad Sprendime nepagrįstai buvo nustatytas Pažeidimas Nr. 7. Teismas dėl Pažeidimo Nr. 8 nurodė, kad pareiškėjas nesutiko su Lietuvos banko vertinimu ir teigė, jog Bendrovėje praktiškai veikė trijų gynybos linijų kontrolės sistema, kurios aprašymas buvo teiktas Lietuvos bankui: Bendrovės darbuotojai atlikdami savo kasdienes funkcijas PPTF srityje buvo nuolat prižiūrimi savo vadovų, kurie taip pat teikė ir metodinę pagalbą bei organizavo darbo funkcijų atlikimą, kontrolė buvo atliekama antrosios grandies padalinių, o visa veikla taip pat buvo vertinama vidaus audito. Bendrovėje įgyvendintos trijų gynybos linijų kontrolės sistemos aprašymą Bendrovė pateikė Lietuvos bankui 2020 m. balandžio mėnesį. Sprendime Lietuvos bankas nepagrįstai nurodė, kad ataskaitų apie PPTFPĮ reikalavimų vykdymą turinys buvo nepakankamas. Bendrovės vadovas gaudavo ketvirtines ir mėnesines ataskaitas apie PPTF rizikos valdymą. Šių ataskaitų turinys suteikdavo Bendrovės vadovui pakankamai informacijos apie Bendrovei aktualias PPTF rizikas ir jos valdymo priemones. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos banko nurodyti trūkumai dėl mokymų buvo nepagrįsti. Pareiškėjas nurodė, kad mokymai Bendrovėje buvo organizuojami vadovaujantis Bendrovės piniginių operacijų įtartinumo kriterijais ir pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių taikymo tvarkos VII skyriaus nuostatomis, kurios numatė, jog Bendrovė bent vieną kartą per metus organizuoja mokymus savo darbuotojams, tiesiogiai susijusiems su klientų aptarnavimu, klientų pažinimu, pervedimų vykdymu, stebėsenos ir prevencijos funkcijų vykdymu, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tema. Teismas nurodė, kad inspektavimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė neturėjo pakankamai žmogiškųjų išteklių ir tinkamai nekontroliavo su PPTF prevencijos sritimi susijusių procesų, dėl nustatytų mokymų organizavimo trūkumų darbuotojai, įgyvendinantys PPTF prevencijos priemones, nebuvo tinkamai supažindinami su PPTF prevencijos reikalavimo svarba, savo funkcijomis ir atsakomybe, be to, nebuvo paskirtas valdybos narys, atsakingas už PPTF prevencijos priemonių įgyvendinimą, o jo funkcijos ir atsakomybė nebuvo reglamentuotos vidaus dokumentuose. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl teismo vertinimu Lietuvos bankas pagrįstai nustatė Pažeidimą Nr. 8. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su poveikio priemonės (baudos) dydžiu, proporcingumu, nurodė, kad nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimo paskirtos baudos apskaičiuotos nemotyvuotai ir neindividualizuotai. Tačiau teismas vertino, kad išanalizavus Sprendime nurodytų pažeidimų turinį akivaizdu, jog Pažeidimas Nr. 1 ir Pažeidimas Nr. 7 pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatyti nepagrįstai. Atsižvelgdamas į tai, teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą sumažinti paskirtą 370 000 Eur baudą, taip pat nurodė, kad pagal Aprašo 6 punktą, Pažeidimai Nr. 1, Nr. 3, Nr. 6, Nr. 7 yra sunkūs, o Pažeidimai Nr. 4, Nr. 5, Nr. 8 yra apysunkiai, o kadangi Pažeidimas Nr. 1 ir Pažeidimas Nr. 7 yra sunkūs PPTFPĮ pažeidimai, už kuriuos buvo skiriamos baudos po 55 000 Eur, todėl teismas pareiškėjui skirtą baudą sumažino, atitinkamai neskirdamas baudų už Pažeidimą Nr. 1 ir Pažeidimą Nr. 7. Todėl pareiškėjui už Pažeidimus Nr. 2–6, Pažeidimą Nr. 8 turėtų būti skiriama 260 000 Eur bauda. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais pareiškėjui Sprendimu paskirtą baudą sumažino iki 200 000 Eur, tai, teismo vertinimu, visiškai atitiko padarytų teisės pažeidimų proporcingumo principą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti paskirtą poveikio priemonę ir paskirti švelnesnę poveikio priemonę – įspėjimą, nepagrįstas, todėl jo netenkino. Teismo vertinimu, Bendrovės atveju pareiškėjui negalėjo būti skiriama švelniausia poveikio priemonė atsižvelgus į pažeidimų kiekį, tęstinumą ir pobūdį. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus ir pažymėjo, kad Lietuvos bankui 2020 m. lapkričio 5 d. pateiktame Tobulinimo veiksmų sąraše 6, 7, 10, 14–17, 19–23, 34, 38 punktuose ir 25.2, 25.4 ir 30.1 papunkčiuose nurodyti pareiškėjo darbai buvo dar tik įgyvendinami, todėl nebuvo galima daryti išvados, jog visi teisės aktų pažeidimai ir veiklos trūkumai buvo pašalinti dar iki Sprendimo priėmimo. Be to, pareiškėjo Lietuvos bankui pateiktas pažeidimų ir veiklos trūkumų šalinimo priemonių planas ne tik neapimė visų nustatytų pažeidimų, jame nenurodyti konkretūs pažeidimų ir veiklos trūkumų šalinimo terminai, bet ir dalis jame nurodytų priemonių buvo pernelyg abstraktūs, kad būtų galima įsitikinti jų veiksmingumu, teismas sprendė, kad Lietuvos banko Sprendimo dalis dėl trūkumų pašalinimo plano parengimo buvo proporcinga ir pagrįsta. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas skunde neargumentavo, kokias teisines pasekmes jam sukels tai, kad Lietuvos bankas pašalins iš tinklalapio skelbiamą informaciją (apie Bendrovei skirtą poveikio priemonę) arba paviešins informaciją apie panaikintą / sušvelnintą poveikio priemonę, todėl pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti 10 792 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi pareiškėjas nepateikė apie pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų laiką valandomis, atskiros teisinės paslaugos nebuvo išskirtos ir neaišku, kiek kiekviena teisinė paslauga pareiškėjui kainavo.III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas, ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, bei atitinkamai perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas liktų nepakeistas – priteisti iš atsakovo Lietuvos banko pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas nurodė, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Bendrovė nepadarė Pažeidimo Nr. 1 ir Pažeidimo Nr. 7, pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, jog Bendrovė padarė Pažeidimus Nr. 2–6 ir 8. Pareiškėjas pažymėjo, jog nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, jog Bendrovėje PPTF prevencijos sistema egzistavo, visi procesai pagal PPTFPĮ reikalavimus buvo aiškiai reglamentuoti vidaus dokumentuose, inspektavimo metu nebuvo nustatyta tyčinių Bendrovės veiksmų ir (ar) sisteminių klaidų, kilusios žalos fakto, o didžioji dalis nustatytų pažeidimų buvo susiję su reikalavimais, kurie nebuvo konkretūs ir aiškūs. Pareiškėjas teigė, kad Bendrovė ne tik turėjo vidines rizikų vertinimo ir valdymo tvarkas, bet ir realiai jas įgyvendino. Nei PPTFPĮ, nei Nurodymai nenustatė vadovybei teikiamų rizikos vertinimo ataskaitų turinio bei formos, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, inspektuotu laikotarpiu Bendrovės atlikti rizikų vertinimai, užfiksuoti Bendrovės vadovybei teiktose ataskaitose, todėl Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų nepažeidė. PPTF rizikos valdymo priemonių tobulinimas yra nuolatinis ir, tikėtina, ne baigtinis procesas, tačiau aplinkybė, kad Bendrovė sutiko tobulinti kovos su pinigų plovimu priemones, neturėjo būti a priori (iš anksto) vertinama kaip įrodymas, jog Bendrovės naudotos PPTF rizikos kontrolės priemonės pažeidė pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančius teisės aktus, kurie, be kita ko, taip pat yra nuolat atnaujinami. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu dėstytų argumentų, jog PPTFPĮ neapibrėžė, kokie užsienio valstybių dokumentai yra užsienio valstybių asmens tapatybės dokumentai šio įstatymo prasme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas savo skundo argumentų nekartojo, bet juos visiškai palaikė ir jų pagrindu prašė panaikinti Pažeidimą Nr. 2 visa apimtimi. Pareiškėjas teigė, kad Kliento tapatybės nustatymas Bendrovėje buvo detaliai reglamentuotas Bendrovės Pinigų plovimo prevencijos skyriaus vadovo 2017 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 2017/PV-01 patvirtintose Kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo taisyklėse. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kad pareiškėjas pokalbį „Skype“ naudojo kaip alternatyvą asmenukei, kuriai turėtų būti taikomi įstatymo numatyti kokybės reikalavimai. Finansinė sankcija, kokia buvo skirta už Pažeidimą Nr. 2, neturėjo būti skiriama vien tik remiantis išvestiniais ar antriniais įrodymais, nesurenkant ir nevertinant pirminių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai Lietuvos banko pozicija ir neatsižvelgė, kad „Skype“ pokalbiai buvo fizinių susitikimų su klientais pakaitalas ir vykdomi tik tam, kad video transliacijos metu būtų įsitikinta, jog kalbama su tuo klientu, su kuriuo Bendrovė planavo turėti pokalbį, o pokalbių įrašai daromi tik tam, kad būtų užfiksuota klientų žodžiu pateikiama informacija. Taip pat nebuvo atsižvelgta į esminę aplinkybę, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) techniniuose reikalavimuose numatyti vaizdo perdavimo kokybės reikalavimai yra taikomi klientų identifikacijos procesui (kai su klientu užmezgami dalykiniai santykiai), o ne video įrašams, kai su klientu bendraujama dalykinių santykių metu. Jei pirmosios instancijos teismas laikė, kad Bendrovė privalėjo pokalbių įrašus išsaugoti geresnės kokybės, pareiškėjas manė, jog tai nėra pakankamas pažeidimas, už kurį galėtų būti skirta net 55 000 Eur bauda. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Lietuvos bankas pagrįstai nustatė, jog Bendrovei atliekant sustiprintą klientų tapatybės nustatymą nebuvo gautas vyresniojo vadovo pritarimas, neišsiaiškino, kaip suprantama vyresniojo vadovo sąvoka PPTFPĮ kontekste. Nei Lietuvos banko Sprendime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo argumentuotai nustatyta, kad Bendrovės darbuotojai, kurie priėmė sprendimą užmegzti dalykinius santykius su PEP ar kitais aukštos rizikos klientais, neatitiko PPTFPĮ reikalavimų, t. y. kad jų užimamos pareigos buvo netinkamos, jog jų patirtis buvo nepakankama ar kad jie neturėjo kompetencijos priimti sprendimus, kurie galėjo paveikti Bendrovės prisiimamą riziką. Šis aspektas nei Lietuvos banko, nei pirmosios instancijos teismo nebuvo išsamiai išnagrinėtas, todėl Bendrovė negalėjo būti baudžiama už įstatymo pažeidimą, jei pažeidimo esminė aplinkybė – Bendrovės darbuotojų, priėmusių sprendimus užmegzti santykius su PEP ir kita aukštos rizikos klientais, pareigų, patirties ir turimų kompetencijų atitiktis PPTFPĮ reikalavimams – nebuvo ištirta. Net ir tuo atveju, jeigu tam tikri veiklos trūkumai inspektavimo metu egzistavo, Bendrovė juos pašalino iki Lietuvos banko Sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl to nepasisakė. Pareiškėjas dėl Pažeidimo Nr. 4 nurodė, kad nei PPTFPĮ, nei Nurodymai nedetalizuoja, kokia informacija turi būti surinkta iš kliento, kad ji būtų laikoma aiški, išsami, patikima, suprantama ir atspindėtų realią kliento veiklą. Nagrinėtu atveju nei teisinis reguliavimas, nei Lietuvos bankas nenumatė jokių konkrečių taisyklių ar gairių, leidžiančių rinkos dalyviams atsižvelgti nustatant klientų anketos formas ir turinį. Taip pat teisės aktuose nėra jokios informacijos, kaip turi būti nustatytas renkamos informacijos patikimumas, išsamumas, atitikimas realiai klientų veiklai. Todėl Bendrovė negalėjo būti baudžiama už Lietuvos banko subjektyvų vertinimą, kad pareiškėjo iš klientų renkama informacija neatitiko PPTFPĮ 9 straipsnio 13–14 dalyse nustatytų reikalavimų, kadangi nei PPTFPĮ, nei Nurodymuose konkretūs reikalavimai iš klientų renkamos informacijos turiniui nėra nustatyti. Pareiškėjas dėl Pažeidimo Nr. 5 nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Bendrovės tvarkose klientų informacijos atnaujinimo procesas buvo tinkamai sureglamentuotas bei į tai, kad Bendrovė atsižvelgė į Lietuvos banko inspektavimo metu išsakytas pastabas bei ėmėsi priemonių dar labiau sustiprinti informacijos atnaujinimo procesą, net 35 000 Eur baudos skyrimas už veiklos trūkumą, kuris faktiškai nebeegzistavo, nebuvo proporcingas veiksmas ir neatitiko pirmosios instancijos teismo pirminės išvados apie poveikio priemonės skyrimo tikslą. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka ir su atsakovo Sprendime nustatytomis aplinkybėmis dėl Pažeidimo Nr. 6. Kadangi Bendrovės tvarkose klientų informacijos atnaujinimo procesas buvo tinkamai sureglamentuotas, taip pat Bendrovė atsižvelgė į Lietuvos banko inspektavimo metu išsakytas pastabas bei ėmėsi priemonių dar labiau sustiprinti informacijos atnaujinimo procesą, net 35 000 Eur baudos skyrimas už veiklos trūkumą, kuris faktiškai nebeegzistavo, nebuvo proporcingas veiksmas ir neatitiko teismo išvados apie poveikio priemonės skyrimo tikslą. Pirmosios instancijos teismas sprendime atkartojo Lietuvos banko inspektavimo ataskaitos teiginius. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovės atveju nebuvo nustatytas konkretus pinigų plovimo atvejis ar pagrįstai konstatuota, kad Bendrovė ar jos darbuotojas per daug aplaidžiai atliko savo darbą ir nesugebėjo užfiksuoti akivaizdžiai daromos neteisėtos kliento veikos. Pareiškėjas dėl Pažeidimo Nr. 8 teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo žmogiškųjų išteklių trūkumą, netinkamą darbuotojų mokymą ir PPTF prevencijos procesų kontrolę bei valdybos nario, atsakingo už šių priemonių įgyvendinimą, nepaskyrimą ir jo funkcijų nereglamentavimą. Pareiškėjo teigimu, toks PPTFPĮ aiškinimas lėmė dvigubą baudimą. Pareiškėjas nurodė, kad nustačius veiklos trūkumus, už kuriuos yra skiriamos savarankiškos baudos, papildomai yra taikoma poveikio priemonė ir už tariamą to priežastį. Pareiškėjas su konstatuotu pažeidimu nesutiko, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Bendrovė nesiima priemonių, kad jos veikla atitiktų PPTFPĮ 22 straipsnio 2 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, o nustatyti veiklos trūkumai buvo pašalinti. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus, todėl nepagrįstai paliko galioti Bendrovei paskirtą poveikio priemonę. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog buvo padaryti šeši šiurkštūs ir sistemingi pažeidimai, už kuriuos paskirtos šešios baudos, pareiškėjo vertinimu, tokia išvada akivaizdžiai prieštaravo įstatymo leidėjo ketinimams, normos tikslui, esmei bei lingvistiniam PPTFPĮ 34 straipsnio aiškinimui. Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog Bendrovė netinkamai įgyvendino PPTFPĮ reikalavimus bei padarė kelis šiurkščius PPTFPĮ pažeidimus, turėjo būti konstatuotas vienas sistemingas PPTFPĮ pažeidimas (34 str. 2 d.). Nors teismas teisingai nurodė aktualų teisinį reguliavimą, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog buvo padaryti šeši šiurkštūs ir sistemingi pažeidimai. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nebuvo pažeistas non bis in idem (draudimas bausti už tą patį pažeidimą) principas, kadangi pareiškėjui bauda buvo skirta neva už aštuonis skirtingus pažeidimus. Sprendimu pripažinus, kad buvo atlikti savarankiški pažeidimai, buvo neatsižvelgta į PPTFPĮ 34 straipsnyje nustatytą PPTF prevenciją reglamentuojančių nuostatų grupavimą. Tiek atsakovo Sprendime, tiek teismo sprendime buvo padarytos PPTFPĮ taikymo klaidos, kurios lėmė konstitucinio non bis in idem (draudimas bausti už tą patį pažeidimą) principo pažeidimą. Lietuvos banko pritaikytos poveikio priemonės, t. y. piniginės baudos, neatitiko PPTFPĮ reikalavimų. Už sistemingą PPTFPĮ pažeidimą galėjo būti skiriama tik viena bauda, kurios maksimalus dydis yra numatytas įstatyme. Tuo tarpu Lietuvos bankas PPTFPĮ taikė tokiu būdu, kuris galėjo lemti finansinės sankcijos, keliais šimtais procentų viršijančios Bendrovės bendrąsias metines pajamas, taikymą. Jau viena tokia teorinė galimybė pati savaime įrodė atsakovo Sprendimo nepagrįstumą ir absurdiškumą. Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų apskritai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjo teigimu, sankcijos tikslai galėjo būti pasiekti ir Bendrovei neskiriant poveikio priemonės arba skiriant įspėjimą. Pareiškėjas nurodė, jog poveikio priemonė pažeidė lygiateisiškumo ir proporcingumo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo sumažinti paskirtą baudą 60 000 Eur suma visiškai nemotyvavo bei nenurodė, kodėl bauda negalėtų būti mažesnė. Pareiškėjo įsitikinimu, galutinė bauda (200 000 Eur) turėjo būti sumažinta, kadangi tokia poveikio priemonė nebuvo proporcinga padaryto pažeidimo mastui. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi vien tai, kad pareiškėjas prašyme konkrečiai nedetalizavo bylinėjimosi išlaidų, patirtų už procesinių dokumentų rengimą, pasirengimą ir atstovavimą (nenurodė trukmės ir konkrečios sumos už kiekvieną paslaugą), nesudarė pagrindo vertinti, kad išlaidos nebuvo būtinos ar bendrovė jų realiai nepatyrė. Pareiškėjas taip pat prašė prijungti papildomus įrodymus. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Lietuvos bankas nurodė, kad argumentai dėl teismo sprendimu nepagrįstai panaikintų Pažeidimo Nr. 1 ir Nr. 7 pateikti Lietuvos banko apeliaciniame skunde. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos banko sprendimo priėmimo metu Lietuvos bankas pareiškėjo neva įtvirtintą visos veiklos PPTF rizikos vertinimą vertino ne pagal inspektavimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, o vadovaujantis nuo 2020 m. kovo 1 d. galiojančia Nurodymų redakcija. Bendrovės atveju nustatytas teisės aktų pažeidimas buvo susijęs ne su netinkamai Bendrovės pasirinkta PPTF rizikos vertinimo metodika, o su tuo, kad Bendrovė inspektuojamuoju laikotarpiu apskritai nebuvo nustačiusi jokių vidaus tvarkos ir procedūrų, kurių pagrindu būtų atliekamas pareiškėjo visos veiklos PPTF rizikos vertinimas ir toks rizikos vertinimas apskritai nebuvo atliktas, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad tiek Lietuvos banko Sprendime, tiek Lietuvos banko atsiliepime teismui Lietuvos bankas plačiai paaiškino, kodėl Bendrovės paskutinę inspektavimo dieną parengtas dokumentas „16. Rizikų registras LB“ negalėjo būti traktuojamas kaip pareiškėjo visos veiklos PPTF rizikos vertinimas. Tai, kad Bendrovė ėmėsi veiksmų, kad būtų pašalinti inspektavimo metu nustatyti teisės aktų pažeidimai ir veiklos trūkumai, buvo laikoma pareiškėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir dėl to pareiškėjui taikytinos baudos dydis, atsižvelgiant į Aprašo nuostatas, buvo sumažintas antrajame baudos apskaičiavimo etape. Atsakovas dėl Pažeidimo Nr. 2 nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo nuotoliniu būdu atliekamas kliento tapatybės nustatymas nebuvo fiksuojamas ir išsaugomas pakankamos kokybės, jog gautą informaciją pareiškėjas galėjo naudoti vėliau dalykinių santykių su klientu eigoje. Pareiškėjas apeliacinio skundo 26 punkte nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta dėl kitos Pažeidimo Nr. 2 dalies, t. y. dėl tinkamų tapatybės nustatymo dokumentų. Išsamūs Lietuvos banko argumentai dėl šios pažeidimo dalies pateikti Lietuvos banko atsiliepime teismui. Atsakovas dėl Pažeidimo Nr. 3 nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad Bendrovė neužtikrino tinkamo sustiprinto kliento tapatybės nustatymo taikymo didesnės PPTF rizikos grupės klientams. Lietuvos banko Sprendime konstatuotas pažeidimas buvo susijęs ne tik su PEP, bet su visais didesnės PPTF rizikos klientais. Nebuvo ginčo dėl to, ar Bendrovės vidaus procedūrose sustiprintas kliento tapatybės nustatymas buvo įtvirtintas. Vis dėlto, procedūrose nustatytos deklaratyvios ir praktikoje netaikomos priemonės niekaip negalėjo užtikrinti klientų, kurie kelia didesnę PPTF riziką, rizikos valdymą (mažinimą). Klientų, kurie pareiškėjo procedūrose nustatyta tvarka buvo priskiriami prie didesnės PPTF rizikos grupės, atžvilgiu Bendrovė privalėjo taikyti PPTFPĮ 14 straipsnio 5 dalyje nustatytas priemones. Atsakovo teigimu, praktikoje Bendrovė neužtikrino tinkamo sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonių taikymo. Pareiškėjo teiginys dėl to, kad jis dar iki Sprendimo priėmimo ėmėsi veiksmų pašalinti pažeidimą, ir dėl to jam neturėjo būti taikoma poveikio priemonė, buvo deklaratyvus bei nepagrįstas. Pareiškėjo padarytas Pažeidimas Nr. 3 tiek pagal PPTFP 34 straipsnio nuostatas, tiek pagal patį pažeidimo pobūdį buvo šiurkštus ir sistemingas, šis pažeidimas yra sunkus ir daro didelę neigiamą įtaką teisės norma saugomoms vertybėms, nes pažeisti pagrindiniai PPTFPĮ reikalavimai, susiję su kertinėmis Bendrovės pareigomis – sustiprintu didesnę PPTF riziką keliančių klientų tapatybės nustatymu ir priemonių klientams, kurie yra PEP, taikymu, šis pažeidimas truko ilgą laiką, t. y. visą inspektuojamąjį laikotarpį, todėl už šį pažeidimą Bendrovei pagrįstai skirta poveikio priemonė, t. y. bauda. Lietuvos bankas, apskaičiuodamas už Pažeidimą Nr. 3 taikytinos baudos dydį, atsižvelgė į tai, kad Bendrovė ėmėsi veiksmų, jog būtų pašalinti inspektavimo metu nustatyti pažeidimai, bei, vadovaudamasis LBĮ 433 straipsnio nuostatomis bei Aprašu, sumažino pirmajame baudos apskaičiavimo etape apskaičiuotą bazinį baudos dydį, todėl nebuvo jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija, kad už Pažeidimą Nr. 3 jam negalėjo būti taikomos poveikio priemonės. Atsakovas dėl Pažeidimo Nr. 4 nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė ne visais atvejais tinkamai ir išsamiai gilinosi į kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį, todėl Bendrovė tinkamai nesilaikė PPTFPĮ 9 straipsnio 13 ir 14 dalyse įtvirtintų imperatyvių reikalavimų visais atvejais nustatyti kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį. Lietuvos bankas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad klientų dalykinių santykių tikslo ir pobūdžio nustatymas Bendrovės procedūrose buvo detaliai reglamentuotas, o klientų pažinimo anketose buvo reikalavimas surinkti iš kliento informaciją apie klientų dalykinių santykių tikslą ir pobūdį, nurodė, jog patikrinimų metu Lietuvos bankas vertina ne vien tik faktinį vidaus politikų ir tvarkų turėjimą ir jų nuostatų atitikimą teisės aktų reikalavimams, tačiau ir praktinį šių tvarkų įgyvendinimą ir veikimą. Vien vidaus tvarkų turėjimas ir procesų reglamentavimas savaime nereiškė, kad Bendrovė tinkamai vykdė PPTFPĮ nustatytus reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad Pažeidimas Nr. 4 buvo konstatuotas ne dėl to, jog klientų pažinimo anketose atsakymai buvo standartizuoti, bet, dėl to, kad tokiu informacijos surinkimo būdu Bendrovė nesiėmė priemonių suprasti klientų realiai vykdomos veiklos pobūdžio, dalykinių santykių tikslo ir pobūdžio. Bendrovei netinkamai vykdant pareigą surinkti informaciją apie kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį ir klientų juridinių asmenų vykdomos veiklos pobūdį, Bendrovė turėjo ribotas galimybes dalykinių santykių eigoje aptikti nesąžiningą klientų veiklą. Be to, Bendrovė savo iniciatyva nesiekė tinkamai vykdyti teisės aktuose nustatytos pareigos pažinti savo klientą – priemonių imdavosi ribojant kliento sąskaitą tik nukentėjusiems asmenims kreipiantis į Bendrovę. Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Pažeidimu Nr. 5, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Bendrovė nebuvo nustačiusi išsamaus informacijos atnaujinimo proceso, neturėjo įdiegusi kontrolės priemonių klientų informacijos atnaujinimo procesui sekti, taip pat vidaus procedūrose nustatytų periodiškumu neatnaujindavo kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacijos, todėl Lietuvos bankas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė padarė Pažeidimą Nr. 5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su Lietuvos banko pozicija, kad tai, jog pareiškėjas buvo įtvirtinęs reikalavimą dėl kliento informacijos atnaujinimo, nereiškė, jog pareiškėjas nepadarė Pažeidimo Nr. 5. Inspektavimo metu buvo nustatyta, kad nors procedūrose pareiškėjas buvo įtvirtinęs reikalavimą dėl kliento informacijos atnaujinimo, tačiau nebuvo nustatęs detalaus informacijos atnaujinimo proceso, neturėjo įdiegęs kontrolės priemonių klientų informacijos atnaujinimo procesui sekti, o praktikoje klientų informacijos vidaus procedūrose nustatytu periodiškumu neatnaujino. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovė periodinį kliento informacijos atnaujinimą siejo tik su neigiamos informacijos paieška, o ne su tikslu užtikrinti, jog kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo metu pateikti dokumentai, duomenys ar informacija būtų tinkami ir aktualūs. Atnaujinant kliento informaciją nebuvo peržiūrima kliento tapatybės nustatymo metu pateikta ar kita pažinimo informacija, nebuvo vertinama, ar Bendrovės kliento dalykinių santykių pradžioje pateikta informacija apie dalykinių santykių tikslą ir pobūdį bei kliento veiklą nebuvo pasikeitusi ir ar ji vis dar aktuali. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių inspektavimo ataskaitoje nurodytų faktinių aplinkybių netinkamo vertinimo pavyzdžių ar papildomų įrodymų, tik patvirtino faktą, kad jis praktikoje netinkamai vykdė reikalavimus atnaujinti kliento informaciją, o pareiškėjo požiūris į kliento informacijos atnaujinimo svarbą ir teisės aktų reikalavimų laikymąsi buvo formalus. Be to, apeliacinio skundo 85 punkte pareiškėjas pripažino, kad tam tikrais atvejais klientų informacija nebūdavo atnaujinama Bendrovės vidinėse tvarkose nustatytais terminais. Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog Bendrovė netinkamai vykdė nuolatinę klientų dalykinių santykių ir operacijų stebėseną, Bendrovės įdiegtos kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos priemonės nebuvo pakankamos, todėl Pažeidimas Nr. 6 Sprendime buvo konstatuotas pagrįstai. Pareiškėjo teiginys, kad tarp šalių nėra ginčo, jog nuolatinė kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsena buvo detaliai sureguliuota, buvo klaidinantis. Inspektavimo metu buvo nustatyta, kad inspektuojamuoju laikotarpiu pareiškėjo procedūrose buvo reglamentuota tik dalis kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos proceso aspektų. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas procedūrose nebuvo reglamentavęs momentinės operacijų stebėsenos (stebėsena realiuoju laiku) bei retrospektyvios operacijų stebėsenos (įvykdytų operacijų analizė) procesų. Pareiškėjo procedūrose nebuvo aprašytos darbuotojų pareigos ir atsakomybė vykdant momentinę ir retrospektyvią operacijų stebėseną, taip pat nebuvo detalizuojami papildomi operacijų stebėsenos veiksmai, kaip, pavyzdžiui, klientų analizė pagal pasirinktą rizikos veiksnį – didžiausias apyvartas. Šis trūkumas buvo nurodytas pareiškėjo vidaus audito 2020 m. balandžio 23 d. ataskaitoje. Lietuvos bankas finansų rinkos dalyviams organizuoja mokymus įvairiomis PPTF prevencijos temomis, kuriose pristatoma ne tik Lietuvos banko, kaip finansų rinkos dalyvių priežiūros institucijos, pastebėjimai ir išaiškinimai, bet taip pat akcentuojami praktiniai PPTF prevencijos reikalavimų aspektai, todėl nebuvo jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad Pažeidimas Nr. 6 buvo nustatytas nepagrįstai. Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Pažeidimu Nr. 8, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai žmogiškųjų išteklių ir tinkamai nekontroliavo su PPTF prevencijos sritimi susijusių procesų, dėl nustatytų mokymų organizavimo trūkumų darbuotojai, įgyvendinantys PPTF prevencijos priemones, nebuvo tinkamai supažindinami su PPTF prevencijos reikalavimų svarba, savo funkcijomis ir atsakomybe. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas visiškai nevykdė tarpininkų kontrolės, be to, nors pareiškėjas turėjo sudarytą valdybą, tačiau inspektuojamuoju laikotarpiu nebuvo paskyręs valdybos nario, kuris organizuotų PPTFPĮ nustatytų PPTF prevencijos priemonių įgyvendinimą, o šio valdybos nario funkcijos ir atsakomybė Bendrovės vidaus dokumentuose nebuvo reglamentuota. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Bendrovė nevykdė PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo. Atsakovas teigė, kad nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad jis buvo du kartus nubaustas už tą patį pažeidimą, kadangi pareiškėjui poveikio priemonės (baudos) buvo taikytos už visiškai atskirus, atskiruose PPTFPĮ bei Nurodymų straipsniuose bei punktuose nustatytus reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad vien teorinis trijų gynybos linijų aprašymas nereiškė, jog Bendrovės vidaus kontrolės sistema veikė efektyviai, o PPTF rizikos valdymas buvo veiksmingas. Pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas visiškai nevykdė tarpininkų kontrolės. Atsakovas nurodė, kad apeliacinio skundo argumentas, jog reikalavimas paskirti valdybos narį, kuris organizuotų PPTFPĮ nustatytų PPTF prevencijos priemonių įgyvendinimą, įsigaliojo tik 2020 m. sausio 10 d., todėl, pareiškėjo nuomone, jis neturėjo būti baudžiamas už keliais mėnesiais pavėluotą valdybos nario paskyrimą, buvo klaidinantis, kadangi reikalavimas paskirti tokį valdybos narį įsigaliojo dar 2017 m. liepos 13 d., todėl atsakingas valdybos narys nebuvo paskirtas beveik trejus metus. Atsakovas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad už sistemingą pažeidimą galėjo būti skiriama tik viena bauda, kurios maksimalus dydis yra numatytas PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalyje, pažymėjo, jog nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo šį pareiškėjo argumentą, tačiau iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas šį argumentą vertino ir dėl jo pasisakė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokia pareiškėjo pozicija buvo nepagrįsta, o pareiškėjo PPTFPĮ interpretavimas nebuvo paremtas jokiais teisės aktais. Pareiškėjui buvo skirta vos 7,25 proc. maksimalaus už vieną pažeidimą galimo skirti dydžio bauda, o apskritai paskirta bauda sudaro vos 3,07 proc. Bendrovės bendrųjų 2019 m. metinių pajamų. Atsakovas nurodė, jog nebuvo pažeistas non bis in idem principas (draudimas bausti už tą patį pažeidimą), kadangi bauda Bendrovei buvo skirta už aštuonis skirtingus pažeidimus. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, kad sankcijos tikslai galėjo būti pasiekti ir neskiriant poveikio priemonės arba skiriant įspėjimą, nurodė, kad Lietuvos bankas konstatavo, jog Bendrovės padaryti pažeidimai negalėjo būti laikomi mažareikšmiais, o poveikio priemonės netaikymas arba įspėjimo ar kitos švelnesnės poveikio priemonės taikymas neleistų pasiekti finansų rinkos priežiūros tikslo – užtikrinti Bendrovės veiklos atitiktį PPTFPĮ ir kitų teisės aktų normoms, nustatančioms reikalavimus veiksmingam PPTF rizikos valdymui, taip pat užtikrinti pažeidimų prevenciją ateityje. Be to, Lietuvos bankas, atsižvelgęs į Bendrovės atsakomybę lengvinančias aplinkybes, visų aštuonių pažeidimų atvejais I etape apskaičiuotas baudas sumažino net 30 proc. Todėl nebuvo pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jam galėjo būti skirta švelnesnė poveikio priemonė arba, kad ji apskritai galėjo būti neskirta. Atsakovas taip pat prašė prijungti prie bylos papildomus įrodymus. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje buvo patvirtinta, jog Bendrovė padarė Pažeidimus Nr. 2–6 ir 8 ir už tai Bendrovei pagrįstai buvo taikytos baudos, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo konstatuota, jog Pažeidimas Nr. 1 ir Nr. 7 buvo nustatyti nepagrįstai. Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė PPTF reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taip pat teisės normas, susijusias su poveikio priemonės individualizavimu. Lietuvos banko vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė proceso teisės normas, nes nemotyvuotai panaikino vieną iš Lietuvos banko Sprendime nurodytų pažeidimų (Pažeidimą Nr. 1) ir dėl to nagrinėta byla buvo išspręsta neteisingai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjui paskirtą baudą. Atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo taikomas kliento rizikos vertinamas leido užtikrinti kompleksišką ir visapusišką kliento PPTF rizikos nustatymą ir vertinimą; pareiškėjas kliento rizikos vertinimą atliko atsižvelgdamas į kliento riziką, kokiose šalyse arba geografinėse teritorijose klientas veikia, taip pat buvo atsižvelgiama į produktų, paslaugų ir operacijų riziką. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė remdamasis tik tuo faktu, kad Bendrovė buvo nustačiusi tam tikras vidaus kontrolės procedūras ir tvarkas, reglamentuojančias kliento PPTF rizikos vertinimą, bet nevertino to, ar šios procedūros buvo pakankamos ir, ar jos buvo tinkamai įgyvendinamos praktikoje. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovė nevertino tokių svarbių rizikos veiksnių, kaip nuotolinis kliento tapatybės nustatymas, veikimas per tarpininkus, veikimas per atstovą juridinių asmenų atveju ir pan. Atsakovas akcentavo, kad, kaip ir nurodyta Lietuvos banko Sprendime, inspektavimo metu buvo nustatyta, kad praktikoje kliento priskyrimas prie tam tikros rizikos grupės ne visada atitiko Bendrovės procedūrose nustatytą tvarką, pareiškėjas nebuvo nustatęs jokios kontrolės ar vertinimo procedūros siekiant įsitikinti, kad nustatomi ir vertinami visi su klientu susiję PPTF rizikos veiksniai, klientai yra tinkamai priskiriami prie rizikos grupių, o priskirta rizikos grupė pradedant dalykinius santykius ir dalykinių santykių eigoje atspindi realią kliento keliamą PPTF riziką, tačiau pirmosios instancijos teismas šių Lietuvos banko nustatytų aplinkybių savo sprendime apskritai neanalizavo. Atsakovas dėl pareiškėjo visos veiklos PPTF rizikos vertinimo nurodė, kad Pažeidimas Nr. 1 apėmė ne tik klientų PPTF rizikos nustatymą ir vertinimą bei skirstymą į rizikos grupes, bet taip pat ir pareiškėjo visos veiklos PPTF rizikos vertinimą. Lietuvos banko Sprendime buvo nurodyti PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje, 3 dalies 4 punkte ir 7 dalyje bei Nurodymų 4 ir 30 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Lietuvos bankas nepagrįstai nustatė PPTFPĮ 29 straipsnio 2 dalies ir Nurodymų 30 punkto pažeidimą, ir, nors pripažino, kad pareiškėjas padarė PPTFPĮ 29 straipsnio 3 dalies 4 punkto pažeidimą, nemotyvuotai panaikino visą Pažeidimą Nr. 1. Nors Lietuvos bankas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad Bendrovės klientų skirstymas į rizikos grupes buvo tinkamas, konstatuodamas, kad Bendrovė nepadarė Pažeidimo Nr. 1, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, jog dalis pažeidimo buvo konstatuota pagrįstai ir vertinti, ar už tokį pažeidimą turėjo būti taikoma poveikio priemonė ir jeigu taip ‒ kokia poveikio priemonė turėjo būti skiriama. Lietuvos banko vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą panaikinti Pažeidimą Nr. 1, netinkamai taikė PPTF prevenciją reglamentuojančias materialiąsias teisės normas, taip pat pažeidė proceso teisės normas, nes išvada dėl Pažeidimo Nr. 1 nebuvo paremta ištirtų įrodymų analize bei buvo nemotyvuota. Dėl Pažeidimo Nr. 7 atsakovas nurodė, kad Lietuvos banko Sprendime konstatuota, jog Bendrovė padarė Pažeidimą Nr. 7, nes pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Nurodymų 31.3.4 papunkčio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos banko konstatuotas Pažeidimas Nr. 7 buvo susijęs su siuntėjo duomenimis, tačiau nei PPTFPĮ, nei Nurodymai neįpareigoja pareiškėjo tikrinti sankcijų sąrašuose siuntėjo duomenų. Nurodymai įpareigoja tikrinti, ar finansų rinkos dalyvio klientas nėra įtrauktas į sankcijų sąrašus, tačiau nenumato pareigos tikrinti klientui lėšas siunčiančio asmens duomenų. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog Lietuvos bankas priimdamas sprendimą neįvertino, kad tokių mokėjimų atveju mokėtojas ir gavėjas buvo tas pats asmuo – pareiškėjo klientas, teismo vertinimu, minėtu atveju susidarė tokia situacija, jog pareiškėjas tinkamai patikrino tiek mokėtoją, tiek gavėją, nes tai tas pats asmuo. Lietuvos bankas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad Bendrovė, netikrindama lėšų siuntėjo duomenų sankcijų sąrašuose negalėjo užkirsti kelio Bendrovės klientams gauti lėšas iš sankcionuotų asmenų taip pažeidžiant nustatytas sankcijas. Priešingas teisės aktų interpretavimas lemtų, kad sankcijų tam tikrų asmenų atžvilgiu taikymas būtų iš esmės neveiksmingas, nes šie asmenys galėjo nevaržomai pervedinėti lėšas į Lietuvos Respublikoje esančių mokėjimo paslaugas teikiančių įstaigų sąskaitas ir tokiu būdu išvengtų jiems taikomų apribojimų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad finansų įstaiga privalo sankcijų sąrašuose tikrinti tik savo klientą, sukuria pavojingą precedentą, kuris mažina tarptautinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių veiksmingumą. Atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos bankas, priimdamas Sprendimą, neįvertino, jog tokių mokėjimų atveju mokėtojas ir gavėjas buvo tas pats asmuo ‒ Bendrovės klientas, teismo vertinimu, minėtu atveju susidarė tokia situacija, jog Bendrovė tinkamai patikrino tiek mokėtoją, tiek gavėją, nes tai tas pats asmuo. Atsakovas teigė, kad argumentą, jog tam tikrų mokėjimų atveju lėšų siuntėjas ir gavėjas buvo tas pats asmuo, todėl jo tikrinimas buvo neaktualus, pareiškėjas pateikė skunde pirmosios instancijos teismui, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas pateikė tik nuorodą į vieno iš mokėjimo paslaugų teikėjų ((duomenys neskelbtini)) Bendrąją mokėjimo paslaugų sutartį, tuo tarpu Lietuvos bankas teismui pateikė įrodymus, kad tas pats mokėjimo paslaugų teikėjas sudaro galimybę pervesti lėšas ne tik į savo, bet ir į kitų asmenų sąskaitas. Nors pareiškėjas ginčijo nustatytą teisės aktų pažeidimą, tačiau 2020 m. lapkričio 11 d. raštu teikdamas paaiškinimus, pareiškėjas pripažino, kad su inspektavimo ataskaitoje nustatytais trūkumais dėl tarptautinių finansinių sankcijų tinkamu įgyvendinimu susidūrė, kai gaudavo mokėjimus per banką-tarpininką (duomenys neskelbtini), kadangi dėl banko sistemos ypatumų pareiškėjo gautų mokėjimų mokėtojas nebuvo matomas. Atsakovas nurodė, kad pateiktuose paaiškinimuose pats pareiškėjas patvirtino, kad lėšų mokėtojas ir gavėjas nebuvo tas pats asmuo. Atsižvelgiant į tai, nebuvo jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju mokėtojas ir gavėjas buvo tas pats asmuo. Atsakovas akcentavo, kad nurodyti Pažeidimo Nr. 7 epizodai yra atskiri ir tarpusavyje nesusiję, tačiau teismas juos vertino kartu ir padarė nepagrįstą išvadą, jog tokių mokėjimų atveju mokėtojas ir gavėjas yra tas pats asmuo, nors tai neatitiko faktinių inspektavimo metu nustatytų aplinkybių. Atsakovas pažymėjo, kad iš pirmosios instancijos teismo argumentacijos buvo matyti, jog vienas argumentų, kodėl teismas panaikino Pažeidimą Nr. 7, buvo tai, jog, teismo vertinimu, pareiškėjas neturėjo pareigos tikrinti lėšas siunčiančio asmens duomenų, nes mokėtojas ir gavėjas buvo tas pats asmuo. Atsakovo nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada buvo nepagrįsta. Atsakovas nurodė, kad inspektavimo metu taip pat buvo nustatyta, kad inspektuojamuoju laikotarpiu pareiškėjas nebuvo nustatęs tinkamų vidaus kontrolės procedūrų, kurios užtikrintų, jog naudojami naujausi tarptautinių sankcijų sąrašai / duomenys, o sistema, skirta įgyvendinti tarptautines finansines sankcijas, ribojamąsias priemones veikė tinkamai. Pareiškėjas Lietuvos bankui nepateikė įrodymų, jog užtikrino tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo proceso kontrolę. Pareiškėjas įrodymų, kad klientai, kurie neatliko mokėjimų, buvo patikrinti sankcijų sąrašuose, nepateikė, taip pat negalėjo pateikti įrodymų, kad pareiškėjo sistema, kurioje integruota (duomenys neskelbtini) duomenų bazė, naudoja naujausius ir aktualiausius sankcijų sąrašus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas šių Lietuvos banko nustatytų aplinkybių nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė. Atsakovas dėl poveikio priemonės dydžio nurodė, kad nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsižvelgiant į proporcingumo principą, į tai, kad pareiškėjas daugelyje nustatytų pažeidimų užtikrino procedūrų vykdymo tvarkas, tačiau jų vykdymas kai kuriais atvejais pasireiškė nežymiais procedūriniais pažeidimais, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su Lietuvos banku, siekė šalinti trūkumus ir dalį jų pripažino, buvo pagrindas Bendrovei paskirtą baudą sumažinti iki 200 000 eurų. Atsakovas nurodė, kad detalią baudų apskaičiavimo tvarką nustato Aprašas. Bendrovės veikloje nustatyti teisės aktų pažeidimai, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, jokiu būdu negalėjo būti laikomi nežymiais procedūriniais pažeidimais. Pareiškėjo veiksmai, kuomet nebuvo laikomasi savo paties procedūrų, lėmė ne tik vidaus tvarkų nesilaikymą, bet ir teisės aktuose nustatytų reikalavimų netinkamą vykdymą. Lietuvos banko Sprendime buvo nurodyta, kad Bendrovė dažnu atveju neturėjo tinkamų vidaus tvarkų ir procedūrų, atitinkamai, tokiu būdu Bendrovė neturėjo galimybių užtikrinti PPTF prevenciją reglamentuojančių reikalavimų įgyvendinti praktikoje. Apskaičiuodamas baudas už nustatytus teisės aktų pažeidimus, antrajame baudos apskaičiavimo etape Lietuvos bankas įvertino tai, kad Bendrovė ėmėsi veiksmų, jog būtų pašalinti inspektavimo metu nustatyti teisės aktų pažeidimai ir veiklos trūkumai ir kad ateityje šie pažeidimai nesikartotų, savo iniciatyva reguliariai teikė informaciją apie inspektavimo metu nustatytų teisės aktų pažeidimų ir trūkumų šalinimo eigą, per pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai nurodė iš esmės sutinkantys su nustatytais teisės aktų pažeidimais, todėl skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės buvo įvertintos antrajame baudos apskaičiavimo etape ir dėl jų pirmajame etape apskaičiuotas bazinis baudos dydis buvo sumažintas 30 proc. Lietuvos banko vertinimu, už nustatytus reikšmingus PPTF prevenciją reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus pareiškėjui skirta bauda buvo veiksminga, proporcinga ir pakankamai atgrasanti poveikio priemonė, atitinkusi Lietuvos banko, kaip finansų rinkos priežiūros institucijos, praktiką taikant poveikio priemones už panašaus pobūdžio teisės aktų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nurodyti motyvai, kodėl ir kaip baudos sumažinimu nuo 260 000 Eur iki 200 000 Eur įgyvendinamas proporcingumo principas. Netgi tuo atveju, jeigu, teismo vertinimu, dviejų iš aštuonių Lietuvos banko nustatytų pažeidimų pripažinimas buvo nustatytas nepagrįstai, atsižvelgiant į proporcingumo ir teisingumo principus, turėjo lemti pareiškėjui paskirtos baudos sumažinimą, tokio sumažinimo dydis turėjo būti pagrįstas ir tinkamai įvertintas poveikio priemonių taikymo tikslų įgyvendinimo aspektu. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos banko apeliacinis skundas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjas nesutiko su Lietuvos banko apeliacinio skundo argumentais dėl Pažeidimo Nr. 1. Pareiškėjo klientų rizikos vertinimo procesas buvo išsamiai aprašytas pareiškėjo Klientų dalykinių santykių stebėsenos ir rizikos vertinimo tvarkoje, kurios priede Nr. 5 aprašyta rizikos vertinimo stebėsenos sistema. Pagal Klientų dalykinių santykių stebėsenos ir rizikos vertinimo tvarką pareiškėjas taikė 8 automatinius kliento rizikos požymius ir 7 rizikos požymius, nustatomus darbuotojų rankiniu būdu. Įvertinus Bendrovės naudojamus rizikos požymius, pareiškėjas darė išvadą, kad Lietuvos banko teiginys, jog rizikos vertinimas buvo nepakankamas, buvo nepagrįstas. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė nepadarė teisės aktų pažeidimų, susijusių su klientų rizikos vertinimu. Atkreipė dėmesį, kad pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos valdymo priemonės yra nuolatos atnaujinamos ir tobulinamos. Todėl nepaisant to, kad Bendrovė PPTFPĮ pažeidimų nepadarė, ji atsižvelgė į Lietuvos banko inspektavimo metu išsakytas pastabas ir priėmė jas kaip pasiūlymus bei parengė ir įgyvendino Bendrovės kontrolės procedūrų tobulinimo planą. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl Pažeidimo Nr. 7. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos bankas negalėjo apeliaciniame skunde apkaltinti Bendrovės pažeidus teisės aktus, kurių pažeidimas Sprendime nebuvo konstatuotas, ir dėl kurių tariamo pažeidimo pareiškėjas neturėjo galimybės apsiginti ir pateikti skundo pirmosios instancijos teismui. Priešingu atveju, Bendrovė atsidurtų situacijoje, kai apeliacinės instancijos teisme Bendrovė turėtų gintis nuo jai pareikštų naujų kaltinimų be galimybės toliau skųsti apeliacinės instancijos sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatyme ( toliau – ir EKTSĮĮ), nei FNTT nurodymuose, nei Europos Sąjungos (toliau – ir ES) reglamentuose nėra nurodyta, jog Bendrovė turi tikrinti lėšų siuntėjo duomenis. Pareiga finansų įstaigoms nustatyti vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu, kyla iš PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė turėjo patvirtinusi ir įdiegusi išsamias tarptautinių finansinių sankcijų įgyvendinimo procedūras. Lietuvos banko inspektuotu laikotarpiu Bendrovės taikytos sankcijų kontrolės procedūros buvo platesnės nei reikalauta pagal Nurodymų 31.3.4 punktą, pvz., Bendrovė tikrino ne tik klientą, bet ir jo atstovą bei naudos gavėją. Teisminio proceso metu Bendrovė patikrinimus realizuodavo automatiniu būdu, visus Bendrovei pateiktus kliento duomenis (tiek identifikacijos metu, tiek pateikiant ar gaunant pervedimą, tiek teikiant kitą papildomą informaciją ar užsakant kitas paslaugas) automatiškai tikrino integruotoje Dow Jones duomenų bazėje. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl poveikio priemonės dydžio (baudos sumažinimo). Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę Lietuvos banko paskirtą baudą sumažinti. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių pozicijas, baudų skyrimo tikslus bei sprendė, kad būtų teisinga ir proporcinga galutinę baudą sumažinti 60 000 Eur suma. Taip pat teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas beveik visais atvejais užtikrino procedūrų vykdymo tvarkas, tačiau jų vykdymas kai kuriais atvejais pasireiškė nežymiais procedūriniais pažeidimais. Be to, pareiškėjas nedelsiant ėmėsi šalinti Lietuvos banko nustatytus PPTF prevencijos trūkumus. Pareiškėjas nurodė, kad nors Lietuvos bankas ir siekė sudaryti įspūdį, jog baudos buvo sumažintos itin reikšmingai (95,08 proc. ir 95,3 proc.), tačiau bauda buvo apskaičiuota klaidingai. Pareiškėjas teigė, kad nustačius, jog pareiškėjas netinkamai įgyvendino PPTFPĮ reikalavimus bei padarė kelis šiurkščius PPTFPĮ pažeidimus (PPTFPĮ 34 str. 1 d.), turėjo būti konstatuotas vienas sistemingas PPTFPĮ pažeidimas (34 str. 2 d.). Už sistemingą pažeidimą galėjo būti skiriama tik viena bauda, kurios maksimalus dydis nustatytas PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. pareiškėjui galėjo būti skirta viena bauda, kurios dydis yra nuo 2 000 Eur iki 5 100 000 Eur (PPTFPĮ 39 str. 1 d. 2 p.). Nepaisant to, Lietuvos bankas paskyrė aštuonias baudas. Kiekviena iš aštuonių baudų buvo skaičiuojamos pagal PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą maksimalios baudos dydį. Lietuvos bankas nepagrįstai teigė, kad baudos buvo sumažintos reikšmingai, kadangi galutinė bauda turėjo būti aštuonis kartus mažesnė.IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 8 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:Ar Direktyvos 2015/849 59 straipsnis turėtų būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias kompetentingai nacionalinei institucijai vieno patikrinimo metu nustačius kelis skirtingų reikalavimų grupių pagal Direktyvos 2015/849 59 straipsnio 1 dalies a – d punktus pažeidimus, kiekvienas iš pažeidimų yra laikomas atskiru sistemingu pažeidimu, ir už kiekvieną jų skaičiuojamos atskiros baudos, atsižvelgiant į nacionaliniame įstatyme, įgyvendinančiame Direktyvą 2015/849, nustatytą maksimalų baudos dydį?Ar Direktyvos 2015/849 59 straipsnis turėtų būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias kompetentingai nacionalinei institucijai vieno patikrinimo metu nustačius kelis tos pačios reikalavimų grupės pagal Direktyvos 2015/849 59 straipsnio 1 dalies a – d punktus pažeidimus, kiekvienas iš pažeidimų yra laikomas atskiru sistemingu pažeidimu, ir už kiekvieną jų skaičiuojamos atskiros baudos, atsižvelgiant į nacionaliniame įstatyme, įgyvendinančiame Direktyvą 2015/849, nustatytą maksimalų baudos dydį?Jei atsakymas į bent vieną iš pirmiau išdėstytų klausimų yra teigiamas, į kokius kriterijus turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant, ar pažeidimas pagal Direktyvos 2015/849 59 straipsnį yra sistemingas? ESTT 2025 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą byloje C-671/23 M prieš Lietuvos banką (toliau – ir Sprendimas M prieš Lietuvos banką), kuriame nusprendė kad: 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB, 59 straipsnis turi būti aiškinamas taip: pagal jį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias kiekvienas „sistemingas [šio 59 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų] pažeidimas“, kurį per vieną patikrinimą konstatuoja valstybės narės kompetentinga institucija, turi būti kvalifikuojamas kaip „atskiras sistemingas pažeidimas“, už kurį skiriama atskira bauda, kurios dydis nustatomas remiantis maksimaliu piniginės baudos, kuri gali būti skirta pagal šias nacionalinės teisės nuostatas ar praktiką, dydžiu, su sąlyga, kad laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų, visų pirma veiksmingumo ir proporcingumo.V.Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose pasisakė, jog tiek Sprendimas M prieš Lietuvos banką, tiek ir paaiškinimai būtų aktualūs tik tokiu atveju, jeigu būtų pripažinta, jog Bendrovė padarė Sprendime nurodytus pažeidimus ir už juos būtų skirta bauda (baudos). Atsakovas Lietuvos bankas taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, t. y. išdėstė savo poziciją bei pasisakė dėl ESTT Sprendimo M prieš Lietuvos banką.VI. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. kovo 4 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-1-822/2026) pareiškėjo Bendrovės apeliacinį skundą atmetė. Atsakovo Lietuvos Banko apeliacinį skundą tenkino ir pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui už Sprendime nustatytus Pažeidimus Nr. 1–8 paskirta 370 000 Eur bauda, pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas aptarė PPTFPĮ, Direktyvos 2015/849 nuostatas, ESTT praktiką, Nurodymų nuostatas bei Rizikos veiksnių gairės. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl Pažeidimo Nr. 1 dalies, susijusios su reikalavimu atlikti visos veiklos PPTF rizikos vertinimą, nurodė, kad pareiga atlikti visos veiklos rizikos vertinimą inspektavimo metu buvo įtvirtinta PPTFPĮ (29 str. 1 d. 2 p., 29 str. 3 d. 4 p.) ir Rizikos veiksnių gairėse (10 p.), o nuo 2020 m. kovo 1 d. reikalavimai, susiję su visos veiklos rizikos vertinimu, buvo detalizuoti Nurodymuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas turėjo pagrįsti, kad inspektavimo laikotarpiu buvo nustatęs visos veiklos rizikos vertinimo procedūras pagal galiojančius teisės aktus ir jas tinkamai įgyvendino. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas Klientų dalykinių santykių stebėsenos ir rizikos vertinimo tvarkos nuostatas, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytas dokumentas neįtvirtino tinkamų Bendrovės visos veiklos rizikos vertinimo procedūrų, nes šios nuostatos buvo susijusios daugiausia su probleminių atvejų statistinės informacijos apibendrinimu, o nuostatos, susijusios su galimu rizikos nustatymu buvo pernelyg abstrakčios ir neįtvirtino procedūrų ir kriterijų, kurie leido identifikuoti Bendrovės visoje veikloje kylančias rizikas bei nustatyti, kuriose veiklos srityse pareiškėjas turėjo teikti pirmenybę kovai su PPTF. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigė, kad ne tik turėjo vidines rizikų vertinimo ir valdymo tvarkas, bet ir realiai jas įgyvendino, bei rėmėsi Bendrovės vadovybei 2019 m. teiktomis ketvirtinėmis ataskaitomis. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytų ataskaitų turinį, konstatavo, kad šiose ataskaitose pateikta informacija negalėjo būti laikoma bent minimalius kriterijus atitinkančiu pareiškėjo visos veiklos rizikos vertinimu ir pažymėjo, kad šiose ataskaitose trumpai minima statistinė informacija apie klientų įtartinos veiklos pranešimus ir probleminius atvejus, tačiau nebuvo nurodytos ir įvertintos pareiškėjo visoje veikloje kylančios rizikos, susijusios su pareiškėjo siūlomais produktais ir paslaugomis, jurisdikcijomis, kuriose pareiškėjas veikia, klientais, kuriuos pritraukia, ir sandoriais arba paslaugų teikimo kanalais, kuriuos naudoja teikdamas paslaugas klientams, nebuvo pateiktas vertinimas, kuriose veiklos srityse pareiškėjas turėtų teikti pirmenybę kovai su PPTF (Rizikos veiksnių gairių 10 p.). Apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad Sprendime pagrįstai buvo konstatuota, kad Bendrovė vidaus procedūrose nenustatė visos veiklos PPTF rizikos vertimo proceso ir neatliko Bendrovės visos veiklos PPTF rizikos vertinimo. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl Pažeidimo Nr. 1 dalies, susijusios su klientų skirstymu į rizikos grupes, nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar Bendrovės vidaus procedūrose nustatyti rizikos veiksniai buvo pakankami, kad būtų tinkamai įgyvendinta teisės aktuose įtvirtinta pareiga skirstyti klientus, su kuriais yra užmegzti dalykiniai santykiai, į rizikos grupes, ir ar pareiškėjo klientai buvo tinkamai skirstomi į rizikos grupes. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Lietuvos bankas neteisingai konstatavo, jog pareiškėjas netinkamai skirsto klientus į rizikos grupes. Pirmosios instancijos teismo sprendė, kad Bendrovei tinkamai ir išsamiai skirstė klientus į rizikos grupes, todėl pareiškėjas nepažeidė nei PPTFPĮ 29 straipsnio 2 dalies, nei Nurodymų 30 punkto reikalavimų. Išnagrinėjusi Rizikos veiksnių gairėse (18 – 21 p.) įtvirtintus rizikos veiksnius, taip pat ir pareiškėjo vidaus procedūrose nustatytus veiksnius, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo nustatyti klientų priskyrimo prie rizikos grupių kriterijai nebuvo pakankamai išsamūs, kad būtų tinkamai įgyvendinta pareiga skirstyti klientus į rizikos grupes, kadangi pareiškėjo vidaus procedūrose nebuvo įtvirtinti daugelis veiksnių, kurie įvardinti Rizikos veiksnių gairėse (pvz., kliento ir kliento tikrojo savininko reputacija, sektoriai, su kuriais savininkas turi sąsajų, kliento nuosavybės ir kontrolės struktūros pokyčių pagrįstumas ir kt.). Tai patvirtino ir inspektavimo metu nustatytos aplinkybės, jog Bendrovės priskirta kliento rizikos grupė ne visada atspindėjo kliento keliamą PPTF riziką, be to, praktikoje kliento priskyrimas prie tam tikros rizikos grupės ne visada atitiko Bendrovės procedūrose nustatytą tvarką (kaip nurodyta inspektavimo ataskaitoje, patikrinus 66 klientų bylas nustatyti 25 atvejai, kai klientui rizikos grupė buvo priskirta ne pagal Bendrovės procedūrose nustatytą tvarką arba nebuvo nustatyti ir įvertinti visi su klientu susiję PPTF rizikos požymiai (inspektavimo ataskaitos 12 psl.). Išplėstinės teisėjų kolegija nelaikė, kad, įvardindamas klientų priskyrimo rizikoms požymį „kita“, pareiškėjas tinkamai įvykdė pareigą vidaus procedūrose įtvirtinti kliento priskyrimo rizikos grupėms požymius, nes daugelis Rizikos veiksnių gairėse nurodytų veiksnių nebuvo apibrėžti procedūrose ir taikomi praktikoje. Kaip buvo minėta, ginčijamame Sprendime, praktikoje kliento priskyrimas prie tam tikros rizikos grupės ne visada atitiko Bendrovės procedūrose nustatytą tvarką, be to, Bendrovėje nebuvo jokios kontrolės ar vertinimo procedūros, siekiant įsitikinti, kad nustatomi ir vertinami visi su klientu susiję rizikos veiksniai, Bendrovė neužtikrino, kad dalykinių santykių eigoje kliento PPTF rizikos vertinimas būtų atnaujinamas ir aktualus. Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, jog Sprendime pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 2 dalį ir Nurodymų 30 punktą, nes tinkamai nesuskirstė klientų į rizikos grupes, Bendrovės procedūrose nustatytas ir praktikoje taikytas kliento rizikos vertinimas neleido visapusiškai vertinti ir nustatyti kliento PPTF rizikos, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Bendrovė tinkamai ir išsamiai skirstė klientus į rizikos grupes ir nepažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 2 dalies ir Nurodymų 30 punkto reikalavimų. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl Pažeidimo Nr. 2, nurodė aktualias PPTFĮ nuostatas ir papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo inspektavimo laikotarpiu galiojusiuose FNTT direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. V-314 patvirtintuose Techniniuose reikalavimuose kliento tapatybės nustatymo procesui, kai tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu, naudojantis elektroninėmis priemonėmis, leidžiančiomis tiesioginio vaizdo perdavimą (2017 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. V-148 redakcija) (toliau – ir Techniniai reikalavimai) buvo įtvirtinta, jog „Tiesioginis videoperdavimas arba tiesiogiai perduotos nuotraukos privalo būti tokios kokybės, kuri leistų lengvai nuskaityti informaciją iš pateikiamų tapatybės dokumentų ir aiškiai matyti paties asmens bei asmens, atvaizduoto tapatybės dokumento nuotraukoje, bruožus ir nekeltų abejonių, kad tiesioginės vaizdo transliacijos metu dalyvaujančio asmens pateikiamame tapatybės dokumente yra būtent jo nuotrauka.“ (20 p.) Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė fizinių asmenų ir juridinių asmenų atstovų identifikavimo duomenis, siekdamas įrodyti, kad asmenys buvo identifikuoti tinkamai, ir prašė prijungti šiuos įrodymus prie bylos. Išplėstinė teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl minėtų įrodymų būtinybė iškilo tik apeliaciniame procese, todėl jų prie bylos neprijungė ir nevertino. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi šalių pateiktus paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pokalbių programą „Skype“ naudojo kaip klientų identifikavimo būdą, o Bendrovės kliento tapatybės nustatymas, atliekamas nuotoliniu būdu, pasižymėjo reikšmingais trūkumais. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad „Inspektavimo komisija teisingai nustatė, jog Bendrovės klientų tapatybė nuotoliniu būdu nustatoma dviem būdais, taip pat teisingai nustatė, jog „Skype“ pokalbis yra atliekamas, kai klientai identifikuojami tam, kad Bendrovėje pasiektų ketvirtą identifikacijos lygį.“, taip pat nurodė, kad „Sprendime visiškai neįvertinta tai, kad video pokalbis yra papildoma priemonė geriau pažinti klientą, o pagrindinis kliento tapatybės nustatymas yra atliekamas darant asmenukes.“. Vis dėlto skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas taip pat teigė, kad 5 proc. Bendrovės klientų tapatybė nustatyta tik „Skype“ pokalbiu. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, įstatyme (įtvirtinta PPTFPĮ 11 str. 1 d. 4 p. bei detalizuota Techniniuose reikalavimuose) įtvirtinta pareiga užfiksuoti tapatybę patvirtinančio dokumento originalą suponuoja pareigą jį užfiksuoti tokios kokybės, kad jame nurodytus duomenis būtų galima naudoti tolesnių dalykinių santykių su klientu metu bei pateikti priežiūros institucijai patikrinimo metu. Nagrinėtu atveju pareiškėjo teiginiai, kad pokalbio metu asmens tapatybė buvo nustatoma tinkamai, nebuvo pagrįsti įrodymais. Sprendime nurodyta, jog mažiausiai 368 Bendrovės klientų – fizinių asmenų tapatybė buvo nustatyta netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Sprendime nustatytos aplinkybės aiškiai pagrindė, jog pareiškėjas daugeliu atvejų klientų tapatybę nustatė pagal leidimus gyventi užsienio valstybėje pažeisdamas PPTFPĮ 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus (prieš nustatydamas klientų – fizinių asmenų tapatybę jiems pateikus leidimą gyventi užsienio valstybėje, neįsitikino, kad šie leidimai gyventi laikomi asmens tapatybės dokumentais atitinkamoje užsienio valstybėje). Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pavėluotai pateiktais dokumentais, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pažeidimas Sprendime konstatuotas ne dėl pavėluotai pateiktų dokumentų, tačiau dėl to, jog pareiškėjo pateikti dokumentai rodė, jog Bendrovė, prieš nustatydama klientų tapatybę, nurodytais atvejais neįsitikino, kad klientų pateikti leidimai gyventi laikomi asmens tapatybės dokumentais šiose užsienio valstybėse. Apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad ginčijamame Sprendime išsamiai pagrįstas PPTFPĮ 10 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kurio pareiškėjas nepaneigė argumentais ar įrodymais. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamame Sprendime buvo pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas padarė Pažeidimą Nr. 2, t. y. jog Bendrovės kliento tapatybės nustatymas, atliekamas nuotoliniu būdu, pasižymėjo reikšmingais trūkumais, Bendrovė netinkamai nustatė dalies klientų – fizinių asmenų tapatybę, todėl pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 3 dalies reikalavimus. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl Pažeidimo Nr. 3 nurodė, kad atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė prijungti prie bylos naują įrodymą – pareiškėjo atsakymą į Lietuvos banko klausimą, ar buvo gautas vyresniojo vadovo pritarimas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas nepagrindė, jog įrodymo būtinybė iškilo tik apeliaciniame procese, todėl jo prie bylos neprijungė ir nevertino. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad, kaip nurodyta inspektavimo ataskaitoje (21, 22 psl.), Bendrovė, teikdama paaiškinimus dėl konkrečių nurodytų klientų, teigė, kad buvo gautas Klientų pažinimo ir analizės skyriaus vadovo pritarimas žodžiu arba nepateikė įrodymų dėl vyresniojo vadovo pritarimo. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad finansų įstaigų ir įpareigotųjų subjektų pareiga PPTFPĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais gauti vyresniojo vadovo pritarimą suponuoja pareigą išsaugoti ir priežiūros institucijai patikrinimo metu pateikti įrodymus, kad nustatytu atveju buvo įgyvendinta pareiga gauti vyresniojo vadovo pritarimą. Nagrinėtu atveju pareiškėjo argumentai dėl vyresniojo vadovo sąvokos aiškinimo nebuvo reikšmingi, nes pareiškėjas jų nepagrindė įrodymais dėl vyresniojo vadovo pritarimo gavimo inspektavimo ataskaitoje nurodytais atvejais. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Sprendime konstatuotas pažeidimas buvo susijęs ne tik su PEP, bet su visais didesnės PPTF rizikos klientais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių inspektavimo ataskaitoje ir ginčijamame Sprendime nustatytas aplinkybes, susijusias su sustiprinto kliento tapatybės nustatymo taikymu visiems didesnės rizikos grupės klientams. Išplėstinės teisėjų kolegija nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ėmėsi veiksmų, kad nustatyti veiklos trūkumai būtų ištaisyti, nepaneigė nustatyto pažeidimo ir nebuvo pagrindo pareiškėjui neskirti sankcijos, tačiau, kaip išdėstyta ginčijamame Sprendime, į šią aplinkybę buvo atsižvelgta kaip į pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neužtikrino tinkamo sustiprinto kliento tapatybės nustatymo taikymo didesnės rizikos grupės klientams, todėl pažeidė PPTFPĮ 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Bendrovėje prieš užmezgant dalykinius santykius su PEP nebuvo gaunamas vyresniojo vadovo pritarimas tokiems santykiams pradėti; Bendrovė nesiėmė atitinkamų veiksmų turto ir lėšų, susijusių su dalykiniais santykiais arba sandoriu, šaltiniui nustatyti, todėl pažeidė PPTFPĮ 14 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punkto reikalavimus. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl Pažeidimo Nr. 4 nurodė, kad reikalavimas gauti iš kliento informaciją apie kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį yra imperatyvus PPTFPĮ reikalavimas, tačiau pareiškėjas nepagrindė, kad ėmėsi priemonių išsiaiškinti konkrečius kliento dalykinių santykių tikslus ir veiklos pobūdį, klientams nurodžius tokius kelis skirtingus veiklos tikslus, įskaitant neapibrėžtą tikslą „kita“. Apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjas aiškinosi reikšmingas aplinkybes „Skype“ pokalbių metu nebuvo pagrįsti įrodymais, susijusiais su konkrečiais inspektavimo ataskaitoje nurodytais atvejais, todėl buvo atmesti kaip nepagrįsti. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog atsižvelgiant į Nurodymų 32 punktą, pareiškėjas turi pareigą dokumentuoti analizuojant kliento veiklą gautą informaciją. Pareiškėjas teigė, kad teisinis reguliavimas nenumatė jokių konkrečių taisyklių ar gairių, į kuriuos rinkos dalyviai galėtų atsižvelgti nustatydami klientų anketos formas ir turinį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad PPTFPĮ 9 straipsnio 13 ir 14 dalys nustatė pareigą rinkti informaciją apie dalykinių santykių tikslą, pobūdį, juridinio asmens valdymo struktūrą ir veiklą, todėl pareiškėjas, atsižvelgdamas į PPTF riziką ir inspektavimo metu galiojusias Rizikos veiksnių gaires, turėjo pasirinkti tinkamą šių pareigų įgyvendinimo būdą. Išplėstinė teisėjų kolegija įvertinusi inspektavimo ataskaitos ir Sprendimo turinį, nustatė, jog buvo tikrinama, ar konkrečiais atvejais tinkamai nustatytas klientų dalykinių santykių tikslas ir veiklos pobūdis, o ne vien tai, kad anketų atsakymai buvo standartizuoti ir nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių pažeidimą, o informacija apie klientus buvo renkama formaliai, nesiimant veiksmų jai patikslinti. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamame Sprendime ir inspektavimo ataskaitos 22–26 psl. išdėstytą informaciją, susijusią su informacijos apie dalykinių santykių tikslą ir pobūdį gavimo ir kliento veiklos vertinimo trūkumais, atsižvelgusi į Sprendime ir inspektavimo ataskaitoje nurodytus duomenis, kad pareiškėjas daugeliu atvejų tinkamai nenustatė dalykinių santykių tikslo ir pobūdžio, taip pat kliento juridinio asmens veiklos pobūdžio, sprendė, kad atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 13 ir 14 dalyse nustatytus reikalavimus, nes Bendrovėje įdiegtos kliento pažinimo procedūros neleido užtikrinti, kad visais atvejais kliento dalykinių santykių tikslas ir pobūdis būtų aiškus ir suprantamas, Bendrovė ne visada tinkamai vykdė pareigą suprasti kliento, kuris yra juridinis asmuo, veiklos pobūdį. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl Pažeidimo Nr. 5, įvertinusi inspektavimo ataskaitoje pateiktus duomenis, pareiškėjo ir atsakovo argumentus, sprendė, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas inspektuojamuoju laikotarpiu tinkamai neatnaujino kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacijos. Apeliacinės instancijos teismas pritarė atsakovui, jog vien tik atitinkamos vidaus procedūros nustatymas nėra pakankamas, jei praktikoje kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacija nėra atnaujinama ar atnaujinama nepakankamai dažnai ar nekokybiškai. Be to, inspektavimo metu buvo nustatyti ir vidaus procedūrų trūkumai, kurių pareiškėjas nepaneigė (nebuvo nustatytas detalus informacijos atnaujinimo procesas, Bendrovė neturėjo įdiegusi kontrolės priemonių klientų informacijos atnaujinimo procesui sekti). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog inspektavimo ataskaitoje nurodytų klientų atvejais informacija buvo atnaujinta inspektavimo laikotarpiu, t. y. jog inspektavimo ataskaitoje yra nurodyti klaidingi duomenys. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kaip nurodytų klientų operacijų stabdymas daugelį kartų (pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad inspektavimo ataskaitoje nurodytų atskirų klientų atvejais klientų operacijos buvo stabdytos 37, 22, 77 kartus) galėjo paneigti nustatytą pažeidimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ėmėsi veiksmų, kad nustatyti trūkumai būtų ištaisyti, nepaneigė nustatyto pažeidimo ir nebuvo pagrindas pareiškėjui neskirti sankcijos, tačiau Sprendime, į šią aplinkybę buvo atsižvelgta kaip į pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę skiriant sankciją už Pažeidimą Nr. 5. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Lietuvos bankas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas padarė Pažeidimą Nr. 5. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl Pažeidimo Nr. 6 pažymėjo, kad FNTT direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakyme Nr. V-240 „Dėl Galimo pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įtartinumo kriterijai) yra nurodytas galimo pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašas. Įtartinumo kriterijų 4 punkte, sąrašas nėra baigtinis. Įtartinos piniginės operacijos ar sandoriai objektyviai nustatomi finansų įstaigoms ir kitiems subjektams atkreipiant dėmesį į tokią klientų veiklą, kuri, jų nuomone, dėl savo pobūdžio gali būti susijusi su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, vykdant kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymą ir nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą. Nurodymuose taip pat yra reglamentuojama operacijų (sandorių) stebėsena ir nuolatinė kliento dalykinių santykių stebėsena. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad nei Sprendime, nei pirmosios instancijos sprendime nebuvo konstatuota, kad Bendrovėje įdiegti 67 momentinės stebėsenos ir 33 retrospektyvios stebėsenos scenarijai neatitiko Įtartinumo kriterijų. Išplėstinė teisėjų kolegija iš Sprendimo ir inspektavimo ataskaitos nustatė, kad inspektavimo metu buvo vertinamas Bendrovėje vykdytos sandorių stebėsenos tinkamumas ir atitiktis tiek PPTFPĮ, tiek Įtartinumo kriterijams. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir įrodymų, paneigiančių inspektavimo metu nustatytų aplinkybių. Kadangi, inspektavimo ataskaitoje buvo išsamiai aprašytos išvadas, pagrindžiančios klientų bylų pavyzdžius (inspektavimo ataskaitos 32–36 psl.). Be to, inspektavimo metu patikrinus 66 Bendrovės klientų bylas, 45 klientų bylose buvo nustatyta reikšmingų dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos trūkumų (Sprendimo 12 psl., inspektavimo ataskaitos 31 psl.). Ginčijamame Sprendime bei inspektavimo ataskaitoje, 2020 m. balandžio 29 d. duomenimis, Bendrovės sistemoje buvo sugeneruoti 709 momentinės stebėsenos pranešimai bei 3 553 retrospektyvios stebėsenos pranešimai, iš kurių seniausias neišanalizuotas pranešimas buvo sugeneruotas 2019 m. rugsėjo 10 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, nors pareiškėjas teigė, kad nuolatinė klientų dalykinių santykių ir operacijų stebėsena buvo išsamiai reglamentuota Bendrovės vidaus tvarkose, tačiau inspektavimo metu buvo nustatyti reglamentavimo trūkumai, t. y nebuvo aprašyti momentinės ir retrospektyvios operacijų stebėsenos procesai, darbuotojų pareigos ir atsakomybė bei papildomi operacijų stebėsenos veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl operacijų stebėsenos scenarijų neefektyvumo buvo abstraktūs, nepagrįsti įrodymais ir nepaneigė inspektavimo ataskaitoje nurodytų faktinių aplinkybių bei konkrečių atvejų, patvirtinančių aiškius klientų dalykinių santykių ir sandorių stebėsenos organizavimo trūkumus. Išnagrinėjusi inspektavimo ataskaitoje ir Sprendime pateiktus duomenis, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo išvados, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog Bendrovė neužtikrino, kad sandoriai, sudaryti dalykinių santykių metu, atitiktų kliento veiklos profilį ir rizikos pobūdį; kadangi neatliko kompleksinės kliento sandorių bei mokėjimo operacijų analizės, Bendrovė neturėjo pakankamai žinių apie klientui būdingą elgseną, kad galėtų tinkamai identifikuoti įtartinus sandorius ir operacijas, todėl pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalies reikalavimą; Bendrovės įdiegtos kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos priemonės buvo nepakankamos, kad būtų tinkamai valdoma PPTF rizika, todėl Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei 16 straipsnio 2 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas padarė Pažeidimą Nr. 6. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl Pažeidimo Nr. 7 nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog Lietuvos bankas, priimdamas Sprendimą, neįvertino, kad tokių mokėjimų atveju mokėtojas ir gavėjas buvo tas pats asmuo – Bendrovės klientas. Pasak pirmosios instancijos teismo, minėtu atveju susidarė tokia situacija, jog Bendrovė tinkamai patikrino tiek mokėtoją, tiek gavėją, nes tai tas pats asmuo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Nurodymų 31.3.4 punkte numatytas reikalavimas įpareigojo tikrinti, ar finansų rinkos dalyvio klientas nėra įtrauktas į sankcijų sąrašus, tačiau Nurodymuose nebuvo numatyto reikalavimo tikrinti klientui lėšas siunčiančio asmens duomenų, todėl Lietuvos bankas nepagrįstai nustatė, jog Bendrovė pažeidė Nurodymų 31.3.4 punktą, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, Sprendime nepagrįstai buvo nustatytas Pažeidimas Nr. 7. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad tinkamo finansinių sankcijų įgyvendinimo FNTT reguliavimo srityje priežiūros nurodymai, patvirtinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriaus 2016 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. V-273 „Dėl Tinkamo tarptautinių finansinių sankcijų įgyvendinimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reguliavimo srityje priežiūros nurodymų patvirtinimo“, įpareigoja asmenis, įskaitant finansų įstaigas, vykdyti finansines sankcijas ir atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo ir ES reglamentuose dėl tarptautinių sankcijų ir jų įgyvendinimo išimčių nustatytus veiksmus (5.1 papunktis); apriboti šių nurodymų 5.2 papunktyje nurodytų tarptautinių finansinių sankcijų sąrašuose įrašytų subjektų teisę valdyti, naudoti finansų įstaigose jų turimas pinigines lėšas ir kitą turtą (įskaitant palūkanas) ir jais disponuoti, išskyrus Nurodymų 8 punkte nustatytą atvejį (5.4 papunktis), o sustabdžius subjektų, dėl kurių įgyvendinamos finansinės sankcijos, disponavimą sąskaitomis ar kitu turtu, apie tai per 3 valandas informuoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (5.7 papunktis). Pasak atsakovo, ES reglamentuose dėl tarptautinių sankcijų, kurių pagal EKTSĮĮ 8 straipsnį privalo laikytis visi Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, įskaitant ir pareiškėją, taip pat neretai nurodoma, kad tuose reglamentuose nurodytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar institucijoms arba jų naudai draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai leisti naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėti teisės aktai aiškiai įtvirtina pareigą pareiškėjui, kaip finansų įstaigai, tinkamai vykdyti tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių reikalavimus užtikrinant tiek pareiškėjo klientų gaunamų, tiek inicijuojamų mokėjimų kontrolę. Pareiškėjas, netikrindamas lėšų siuntėjo duomenų sankcijų sąrašuose negalėjo užkirsti kelio pareiškėjo klientams gauti lėšas iš sankcionuotų asmenų, taip pažeidžiant nustatytas sankcijas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad priešingas teisės aktų interpretavimas lemtų, kad sankcijų tam tikrų asmenų atžvilgiu taikymas būtų iš esmės neveiksmingas, nes šie asmenys galėtų nevaržomai pervedinėti lėšas į Lietuvos Respublikoje esančių mokėjimo paslaugas teikiančių įstaigų sąskaitas ir tokiu būdu išvengtų jiems taikomų apribojimų. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad finansų įstaiga privalo sankcijų sąrašuose tikrinti tik savo klientą, sukūrė pavojingą precedentą, kuris neabejotinai mažina tarptautinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių veiksmingumą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos bankas išsamiai buvo nurodęs 2021 m. sausio 26 d. atsiliepime, jog pareiškėjas pateikė tik nuorodą į vieno iš mokėjimo paslaugų teikėjų (duomenys neskelbtini) Bendrąją mokėjimo paslaugų sutartį, tačiau Lietuvos bankas teismui pateikė įrodymus, kad tas pats mokėjimo paslaugų teikėjas sudaro galimybę pervesti lėšas ne tik į savo, bet ir į kitų asmenų sąskaitas (atsiliepimo 14 priedas). Sprendime konstatuota, kad tam tikri mokėjimai buvo gauti per mokėjimo paslaugas teikiančias įstaigas ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), tačiau siuntėjo duomenys mokėjimuose nebuvo pateikti, todėl pareiškėjas neturėjo jokių priemonių įsitikinti, kad lėšų siuntėjas nėra asmuo, kurio atžvilgiu taikomos tarptautinės sankcijos. Inspektavimo metu taip pat buvo nustatyta, kad klientų mokėjimuose, gautuose per (duomenys neskelbtini), buvo nurodyti neišsamūs siuntėjo duomenys (siuntėjo pavadinimas arba vardas ir pavardė įrašyti į mokėjimo paskirtį, o siuntėjo – finansų įstaigos – šalis ir sąskaitos numeris nebuvo nurodomi). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių inspektavimo ataskaitoje ir Sprendime nurodytas aplinkybes, jog Bendrovė tik nuo 2019 m. lapkričio 18 d. įdiegė 2 operacijų stebėsenos scenarijus, skirtus gaunamų mokėjimų patikrai tarptautinių finansinių sankcijų sąrašuose, be to, iš Lietuvos banko pateiktų įrodymų, mokėjimo paslaugų teikėjas (duomenys neskelbtini) sudarė galimybę pervesti lėšas ne tik į savo, bet ir į kitų asmenų sąskaitas (atsiliepimo 14 priedas), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tokių mokėjimų atveju Bendrovė tinkamai patikrino tiek mokėtoją, tiek gavėją, nes tai buvo tas pats asmuo. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Sprendime buvo nustatyta, jog dalis Bendrovės klientų mokėjimus gavo iš trečiųjų asmenų arba atliko už trečiuosius asmenis, o šių asmenų informacija buvo nurodoma mokėjimo paskirtyje. Kadangi Bendrovės įdiegti operacijų stebėsenos scenarijai nepadėjo užtikrinti mokėjimo paskirties lauko patikros tarptautinių finansinių sankcijų sąrašuose, o siuntėjo patikra sankcijų sąrašuose rankiniu būdu buvo atliekama tik tada, kai mokėjimas buvo sustabdytas pagal kitus (ne tarptautinių finansinių sankcijų patikros) operacijų stebėsenos scenarijus, Sprendime buvo prieita išvados, kad Bendrovė ne visais atvejais nustatė lėšų siuntėją ir patikrino, ar siuntėjui taikomos tarptautinės finansinės sankcijos ir ribojamosios priemonės. Be to, kaip buvo pažymėta inspektavimo ataskaitoje, kuria remiamasi Sprendime, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad klientai, kurie neatliko mokėjimų, buvo patikrinti sankcijų sąrašuose. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad gaunamų mokėjimų patikra yra neatsiejama nuo veiksmingo tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimo, todėl nagrinėtu atveju nustatytos aplinkybės pagrindė, kad pareiškėjas nebuvo nustatęs atitinkamos vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu, ir taip pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas, būdamas elektroninių pinigų įstaiga, t. y. profesionalus subjektas, kurio veiklai taikomi aukštesni reikalavimai, negalėjo remtis argumentu, kad jam finansinių sankcijų samprata nebuvo žinoma, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog klientai, kurie neatliko mokėjimų, buvo patikrinti sankcijų sąrašuose. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad Sprendime buvo pagrįstai pripažinta, jog Bendrovės įdiegtos vidaus kontrolės priemonės ir procedūros ne visais atvejais užtikrino tinkamą tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių reikalavimų įgyvendinimą, todėl Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Nurodymų 31.3.4 papunkčio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, jog Sprendime Pažeidimas Nr. 7 buvo nustatytas nepagrįstai. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl mokymo organizavimo trūkumų, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog iš PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų išplaukia, kad finansų įstaigos vidaus politika ir vidaus kontrolės procedūros, susijusios su mokymų darbuotojams organizavimu, turi būti tokios, kad darbuotojus tinkamai supažindintų su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos reikalavimais. Darbuotojų apmokymas ir jų supažindinimas su funkcijomis yra vienas pagrindinių dalykų, siekiant tinkamai valdyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką ir nustatyti efektyvią pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių sistemą (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-9-822/2024, 166 p.). Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi visą inspektavimo ataskaitoje pateiktą su mokymais susijusią informaciją, taip pat pareiškėjo pateiktus įrodymus, sprendė, kad ginčijamame Sprendime buvo pagrįstai nustatyta, jog dėl nustatytų mokymų organizavimo trūkumų darbuotojai, įgyvendinantys PPTF prevencijos priemones, nebuvo tinkamai supažindinami su PPTF prevencijos reikalavimų svarba, savo funkcijomis ir atsakomybe. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, paneigiančių inspektavimo ataskaitoje nurodytas aplinkybes, susijusias su inspektavimo laikotarpiu pareiškėjo konkretiems darbuotojams rengtais mokymais ir jų turiniu, nors pareiškėjas teikė argumentus dėl savo vidinės mokymų sistemos, tačiau įrodymais nepagrindė, kad inspektavimo laikotarpiu pareiškėjo darbuotojai, dirbę PPTF prevencijos srityje, susipažino su šiais mokymais, taip pat nepagrindė ir šios mokymų sistemos turinio pakankamumo. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo organizuotų mokymų kiekis ir turinys (aprašyti inspektavimo ataskaitoje ir ginčijamame Sprendime) nebuvo pakankami, nes darbuotojams, dirbantiems PPTF prevencijos srityje, nebuvo suteikta pakankamai specializuotų žinių, susijusių su jiems priskirtomis funkcijomis, todėl ginčijamame Sprendime buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nesiėmė tinkamų priemonių, kad darbuotojus tinkamai supažindintų su PPTF prevencijos reikalavimais. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 10 punkto pažeidimo pažymėjo, kad, nors pareiškėjas pateikė trijų gynybos linijų kontrolės aprašymą (pareiškėjo skundo priedas Nr. 19), tačiau konkrečiais įrodymais nepagrindė, kad Bendrovėje buvo vykdoma veiksminga vidaus kontrolė. Pavyzdžiui, nors pareiškėjo pateiktame aprašyme buvo nurodyta, kad atitikties kontrolę vykdo Teisės skyrius, tačiau pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymais pagrįstų pavyzdžių, kurie pagrįstų, kad Teisės skyrius iš tiesų veiksmingai vykdė atitikties kontrolę. Vien pareiškėjo pateikti aprašymai nepaneigė inspektavimo ataskaitoje ir ginčijamame Sprendime prieitų išvadų, kad pareiškėjas nebuvo nustatęs įdiegtų PPTF prevencijos priemonių ir procesų įgyvendinimo kompleksiškos vidaus kontrolės. Išplėstinė teisėjų kolegija papildomai pažymėjo, kad Bendrovės vadovui teikiamos ataskaitos nebuvo pakankamos – jose tik lakoniškai aptariama statistinio pobūdžio informacija, nedetalizuojant, su kokiomis konkrečiomis PPTF rizikomis konkrečiu laikotarpiu susidūrė pareiškėjas, kaip šios rizikos keičiasi ir yra valdomos, kaip vykdomi teisės aktų reikalavimai, be to, kaip buvo nustatyta inspektuojant pareiškėją, minėtos ataskaitos nebuvo teikiamos Bendrovės valdybai. Pareiškėjas teigė, kad darbuotojai yra susipažinę su Bendrovės procedūromis, reglamentuojančiomis PPTF prevencijos reikalavimų vykdymą ir procedūrų pakeitimais, nes jos rengiamos dalyvaujant atitinkamų padalinių specialistams bei vadovams, Bendrovėje tvarkos ir procedūros skelbiamos intranete, o informacija apie tai prieinama visiems vartotojams dviem būdais, t. y. bendrame informacijos sraute ir automatiniais pranešimais. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad vien paskelbimas intranete negalėjo būti laikomas tinkamu darbuotojų supažindinimu su Bendrovės procedūromis, net jei apie atnaujinimus informuojama siunčiant automatinius pranešimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad darbuotojai iš tikrųjų tinkamai susipažino su PPTF prevencijos reikalavimais juos paskelbus intranete ar jų rengimo užduočių sistemoje metu. Be to, PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad finansų įstaigos privalo nustatyti ir vidaus kontrolės procedūras susijusias tiek su mokymų darbuotojams organizavimu (29 str. 1 d. 9 p.), tiek su funkcijų finansų įstaigoje įgyvendinant PPTF prevencijos priemones pasiskirstymu, taip pat informacijos apie reikalavimų vykdymą valdymu ir komunikacija (29 str. 1 d. 10 p.). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Sprendime buvo pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pažeidimo Nr. 8 teigė, kad toks PPTFPĮ aiškinimas lėmė dvigubą baudimą už tą patį pažeidimą. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su dvigubu baudimu, nurodė, kad PPTFPĮ nustato atskiras pareigas užtikrinti darbuotojų informuotumą apie įstatymo reikalavimus ir organizuoti tinkamus mokymus. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad ginčijamame Sprendime ir inspektavimo ataskaitoje buvo aprašyti pareiškėjo inspektavimo laikotarpiu vykdyti mokymai, jų skaičius ir turinys ir buvo argumentuota, kodėl šie mokymai buvo nepakankami (jų turinys buvo bendro pobūdžio ir nepritaikytas darbuotojų vykdytoms funkcijoms), nors ginčijamame Sprendime buvo nurodyta, kad Bendrovėje pasitaikančių klaidų dažnumas ir pobūdis leido daryti išvadą, kad Bendrovės naudojamos vidaus kontrolės priemonės nebuvo pakankamos, o atsakingi Bendrovės darbuotojai nebuvo tinkamai supažindinami su savo funkcijomis, PPTF prevencijos reikalavimais bei jų praktiniu įgyvendinimu, šis argumentas ginčijamame Sprendime buvo tik papildomas, o detalios faktinės aplinkybės, susijusios su mokymų organizavimo ir šio proceso reglamentavimo trūkumais buvo išdėstytos tiek Sprendime, tiek ir inspektavimo ataskaitoje, ir būtent šios aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti pažeidimą Nr. 8. Atsižvelgusi į tai, Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog buvo nubaustas antrą kartą už tą patį pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas dėl atsakingo valdybos nario nepaskyrimo, pažymėjo, kad pareiga paskirti atsakingą valdybos narį PPTFPĮ buvo įtvirtinta nuo 2017 m. liepos 13 d. (2017 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-568 redakcija). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas atsakingo valdybos nario nebuvo paskyręs (kaip nurodė pareiškėjas, atsakingas valdybos narys buvo paskirtas 2020 m. gegužės 15 d., t. y. pasibaigus inspektavimo laikotarpiui), darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo pateikti argumentai, kad įstaigos vadovas beveik visuomet dalyvaudavo valdybos narių susirinkimuose ir informuodavo apie svarbias tam momentui įmonei problemas, buvo abstraktaus pobūdžio ir nepaneigė nustatytų aplinkybių, kad atsakingas valdybos narys nebuvo paskirtas, taip pažeidžiant PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas apibendrinęs konstatavo, kad ginčijamame Sprendime buvo pagrįstai nustatyta, jog Bendrovės vidaus kontrolė PPTF rizikos valdymo srityje nebuvo pakankamai veiksminga, Bendrovė neturėjo pakankamai žmogiškųjų išteklių ir tinkamai nekontroliavo su PPTF prevencijos sritimi susijusių procesų, dėl nustatytų mokymų organizavimo trūkumų darbuotojai, įgyvendinantys PPTF prevencijos priemones, nebuvo tinkamai supažindinami su PPTF prevencijos reikalavimų svarba, savo funkcijomis ir atsakomybe, todėl Bendrovė pažeidė PPTFPĮ 22 straipsnio 2 dalies bei 29 straipsnio 1 dalies 9 ir 10 punktuose nustatytus reikalavimus. Sprendime taip pat buvo pagrįstai konstatuota, kad inspektuojamuoju laikotarpiu Bendrovė nebuvo paskyrusi valdybos nario, atsakingo už PPTFPĮ nustatytų PPTF prevencijos priemonių įgyvendinimą, todėl pažeidė PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl paskirtų baudų, nurodė, jog ginčijamajame Sprendime buvo nurodyta, jog pareiškėjas, elektroninių pinigų įstaiga, padarė aštuonis PPTFPĮ ir Nurodymų pažeidimus. Atsakovas už nustatytus aštuonis pažeidimus paskyrė aštuonias baudas (už pažeidimus Nr. 1 – 3, 6 ir 7 po 55 000 Eur, už pažeidimus Nr. 4 ir 5 po 35 000 Eur ir už pažeidimą Nr. 8 skyrė 25 000 Eur baudą). Pirmosios instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir sumažino pareiškėjui paskirtą baudą iki 200 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, jog Sprendime paskirtos baudos apskaičiuotos nemotyvuotai ir neindividualizuotai, tačiau konstatavo, kad du pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatyti nepagrįstai (Pažeidimas Nr. 1 ir Pažeidimas Nr. 7), todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjui skirtą baudą sumažino neskirdamas baudų už pažeidimą Nr. 1 ir pažeidimą Nr. 7. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo sumažinta bauda. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad ESTT 2025 m. birželio 19 d. sprendime byloje M prieš Lietuvos banką, C‑671/23, priimtame pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimąsi dėl prejudicinio sprendimo nagrinėtoje byloje, darė išvadą, kad pagal Direktyvos 2015/849 59 straipsnį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias kiekvienas „sistemingas [šio 59 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų] pažeidimas“, kurį per vieną patikrinimą konstatuoja valstybės narės kompetentinga institucija, turi būti kvalifikuojamas kaip „atskiras sistemingas pažeidimas“, už kurį skiriama atskira bauda, kurios dydis nustatomas remiantis maksimaliu piniginės baudos, kuri gali būti skirta pagal šias nacionalinės teisės nuostatas ar praktiką, dydžiu, su sąlyga, kad laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų, visų pirma veiksmingumo ir proporcingumo (71 p.). ESTT konstatavo, kad nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias kiekvienas sistemingas pažeidimas, konstatuotas atliekant vieną patikrinimą, kvalifikuojamas kaip „atskiras sistemingas pažeidimas“, už kurį skiriama atskira bauda, skatina suinteresuotuosius subjektus negauti sankcijų ir užkerta kelią sisteminei nebaudžiamumo rizikai, nes tokios teisės nuostatos ar praktika atgraso tokius pažeidimus padariusius subjektus daryti daugiau pažeidimų. Nagrinėtoje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika atitiko veiksmingumo principą, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (Sprendimo M prieš Lietuvos banką 44 p.). ESTT konstatavo, jog tai, kad numatyta, jog kiekvienas sistemingas PPTFP įstatymo pažeidimas, kurį kompetentinga institucija konstatuoja per vieną patikrinimą, turi būti kvalifikuojamas kaip „atskiras sistemingas pažeidimas“, už kurį skiriama atskira bauda, neviršija to, kas būtina šiomis teisės nuostatomis ar praktika siekiamam tikslui įgyvendinti (Sprendimo M prieš Lietuvos banką 53 p.) ESTT nurodė, kad galimybė sumuoti baudas, kurių kiekviena negali būti mažesnė už PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą minimalų dydį, neviršijant sumos, lygios maksimaliai šioje nuostatoje numatytai sumai, padaugintai iš skirtų baudų skaičiaus, susiklosčius tokiai situacijai gali lemti tai, kad bus skirtos didelės piniginės sankcijos, galinčios siekti kelis milijonus eurų. Nors, vertinant atskirai, tokie baudų, skirtų siekiant nubausti už kelis sistemingus pažeidimus, konstatuotus per vieną patikrinimą, apskaičiavimo būdai nebūtinai viršija tai, kas būtina pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis ar praktika siekiamiems tikslams įgyvendinti, vis dėlto šis reikalavimas gali būti pažeistas dėl šių skirtingų apskaičiavimo būdų derinio, visų pirma galimybės sumuoti baudas, kurios negali būti mažesnės už iš anksto nustatytą dydį, neviršijant sumos, kuri yra kelis kartus didesnė už numatytą kiekvienos iš šių baudų maksimalią sumą (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Maksimovic ir kt., C‑64/18, C‑140/18, C‑146/18 ir C‑148/18, EU:C:2019:723, 42, 47 ir 48 p. ir 2022 m. kovo 8 d. sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas), C‑205/20, EU:C:2022:168, 40 ir 41 p.) (Sprendimo M prieš Lietuvos banką 56, 57 p.). Dėl sankcijų atitikties konstatuotų pažeidimų sunkumui ESTT priminė, kad kai nacionalinės teisės aktuose numatytas kumuliatyvus sankcijų taikymas, kaip antai kelių piniginių sankcijų sumavimas, kompetentingos valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad visų skirtų sankcijų griežtumas neviršytų konstatuoto pažeidimo sunkumo, nes priešingu atveju būtų nesilaikoma proporcingumo principo. Be to, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad nustatant sankciją būtų atsižvelgta į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2023 m. spalio 19 d. sprendimo G. ST. T. (Bausmės proporcingumas pažeidimo atveju), C‑655/21, EU:C:2023:791, 66 ir 67 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją) (Sprendimo M prieš Lietuvos banką 59 p.). Nagrinėtu atveju, pirma, LBĮ 433 straipsnio 7 ir 10 dalyse numatyta, kad parenkant poveikio priemonę ir nustatant baudos dydį reikia atsižvelgti į individualias konkretaus atvejo aplinkybes ir būtinybę užtikrinti sankcijų proporcingumą, ir, antra, Lietuvos bankas atsižvelgė į šias aplinkybes ir sumažino pagrindinėje byloje nagrinėjamų baudų bazinį dydį, motyvuodamas tuo, kad jos buvo neproporcingos M bendrosioms metinėms pajamoms (Sprendimo M prieš Lietuvos banką 60, 61 p.). ESTT pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi patikrinti, ar visų nagrinėjamu atveju M skirtų sankcijų griežtumas neviršija konstatuotų pažeidimų sunkumo (Sprendimo M prieš Lietuvos banką 62 p.). ESTT pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ESTT turimoje bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad buvo pažeistas principas ne bis in idem (draudimas bausti už tą patį pažeidimą). ESTT konstatavo, pirma, kad iš šios bylos medžiagos nematyti, jog M buvo skirtos baudos galutiniu sprendimu, priimtu iki ginčijamo sprendimo priėmimo, už veikas, tapačias toms, dėl kurių priimtas šis sprendimas. Antra, tame sprendime konstatuoti įvairūs pažeidimai buvo susiję su įvairių PPTFP įstatymo nuostatų ir finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui, pažeidimu, taigi su veikomis, kurios yra tik panašios, o ne identiškos. Iš jurisprudencijos matyti, kad principas ne bis in idem netaikomas situacijai, kai ta pati institucija vienu ir tuo pačiu sprendimu skyrė sankcijas už kelis skirtingų nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Sąjungos teisė, pažeidimus (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 4 d. sprendimo Marine Harvest / Komisija, C‑10/18 P, EU:C:2020:149, 78 p.) (Sprendimo M prieš Lietuvos banką 69, 70 p.). Atsižvelgusi į ESTT išvadas, pateiktas Sprendime M prieš Lietuvos banką, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad yra svarbu nustatyti, ar nagrinėtoje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos bei praktika, pagal kurią pareiškėjui buvo skirtos atskiros baudos, nustačius, jog buvo padaryti sistemingi ir šiurkštūs pažeidimai, atitiko veiksmingumo ir proporcingumo principus. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad Sprendime atsakovas rėmėsi LBĮ 433 straipsnio 10 dalimi ir Aprašo nuostatomis. Išplėstinė teisėjų kolegija įvertinusi LB 433 straipsnio 7, 8, 9 10 dalių nuostatas, nurodė, kad buvo svarbu nustatyti, ar atsakovas, taikydamas PPTFPĮ, LBĮ ir Aprašo nuostatas, nustatė proporcingus baudų dydžius. Atsakovas už kiekvieną nustatytą pažeidimą baudas skaičiavo pagal Apraše įtvirtintus baudos skaičiavimo etapus. Pirmajame etape atsižvelgdamas į pažeidimo sunkumą nustatė bazinį baudos dydį, antrajame etape atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, Bendrovės padėtį gerinančias ir bloginančias aplinkybes ir bazinį baudos dydį mažino, trečiajame etape, atsižvelgdamas į protingumo ir teisingumo principus, taip pat į tai, kad apskaičiuotas baudos dydis atsižvelgiant į Bendrovės bendrąsias metines pajamas yra neproporcingai didelis, o pritaikius ir mažesnio dydžio sankciją šiuo atveju yra pagrindo tikėtis, kad bus užtikrinta pažeidimų prevencija ateityje, antrajame etape apskaičiuotus baudų dydžius reikšmingai sumažino. Apraše ir LBĮ įtvirtintos baudų apskaičiavimo taisyklės leidžia atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, siekiant užtikrinti poveikio priemonės proporcingumą bei atgrasomąjį poveikį. Įvertinusi tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos bankas turi diskreciją nustatyti pinigines sankcijas taip, kad jos neviršytų to, kas būtina siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas paskirtą baudą, nenurodė, kurių konkrečių pažeidimų atžvilgiu ir kuo remdamasis sprendė, kad nustatytų tvarkų vykdymas pasireiškė nežymiais procedūriniais pažeidimais. Išplėstinės teisėjų kolegijos nurodė, kad atsižvelgusi į ginčijamame Sprendime ir inspektavimo ataskaitoje išdėstytas aplinkybes, nebuvo pagrindo spręsti, kad kuris nors iš nustatytų pažeidimų pasireiškė nežymiais procedūriniais trūkumais, priešingai, nurodyti pažeidimai sukėlė riziką PPTFPĮ ir Direktyva 2015/849 siekiamiems tikslams, kaip buvo išsamiai pagrįsta Sprendime kiekvieno pažeidimo atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aktyvus pareiškėjo bendradarbiavimas su Lietuvos banku laikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi pareiškėjas nepagrindė, jog jo veiksmai viršijo įprastą Lietuvos banko nurodymų vykdymą. Išplėstinė teisėjų kolegija atmetė pareiškėjo argumentus, kad kitiems rinkos dalyviams taikomos švelnesnės poveikio priemonės (įspėjimai, įpareigojimai) arba skiriamos mažesnės baudos, kadangi pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodytais atvejais Lietuvos bankas sankcijas skyrė už identiškus pažeidimus, padarytus tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad ESTT Sprendime M prieš Lietuvos banką pažymėjo, kad principas non bis in idem (draudimas bausti už tą patį pažeidimą) netaikomas, kai nagrinėjamos veikos yra ne identiškos, o tik panašios (2022 m. kovo 22 d. sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 36 punktas, Sprendimo M prieš Lietuvos banką 67 p.). Apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, jog ginčijamame Sprendime buvo skirtos baudos už skirtingų PPTFPĮ nuostatų pažeidimus, materialios šių veikų sudėtys nebuvo tapačios ar neatskiriamai susijusios, todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad Sprendime buvo pažeistas principas ne bis in idem (draudimas bausti už tą patį pažeidimą). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas pagrįstai Pažeidimus Nr. 1–7 vertino kaip šiurkščius ir sistemingus, už nustatytus pažeidimus skyrė sankcijas, kurios atitiko veiksmingumo ir proporcingumo principus. Atsakovas Sprendime išsamiai pagrindė argumentus, kuriais remdamasis skyrė konkretaus dydžio baudas, skirtos sankcijos buvo individualizuotos ir neviršija to, kas būtina siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, o šių sankcijų griežtumas atitiko pažeidimų, už kuriuos jomis siekiama nubausti, sunkumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad atsakovo skirtos sankcijos nebuvo proporcingos, atsižvelgiant į individualias aplinkybes. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjui skirtos baudos turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu ir nurodė, kad sankcijų skyrimas už PPTFPĮ pažeidimus yra išsamiai reglamentuotas PPTFPĮ, LBĮ bei Apraše. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad skiriant baudas buvo atsižvelgta į lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, baudų dydžiai buvo žymiai sumažinti, atsižvelgiant į protingumo ir teisingumo principus, proporcingumą pareiškėjo bendrųjų metinių pajamų atžvilgiu. Lietuvos bankas pagal nacionalinius teisės aktus turi diskreciją nustatyti pinigines sankcijas taip, kad užtikrintų visų paskirtų baudų bendrai proporcingumą. Lietuvos bankas pareiškėjui Sprendimu paskyrė 370 000 Eur baudą už aštuonis PPTF prevencijos reikalavimų pažeidimus, kuri, kaip pažymėjo atsakovas, sudarė tik mažą dalį (3,07 proc.) pareiškėjo 2019 m. bendrųjų metinių pajamų. Išplėstinė teisėjų kolegija neturėjo pagrindo spręsti, kad Lietuvos bankas netinkamai įgyvendino jam teisės aktais suteiktą plačią diskreciją bei neužtikrino visų baudų bendrai proporcingumo. Sprendime skirtos baudos buvo individualizuotos, o šių sankcijų griežtumas atitiko pažeidimų pobūdį ir neviršijo to, kas būtina siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl baudų, skirtų už PPTFPĮ pažeidimus, yra pažymėjęs, jog teisės aktai, reglamentuojantys baudų skyrimą, nenumato, kad baudos už atskirus pažeidimus būtų subendrinamos taikant visiško ar dalinio apėmimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-777-552/2025). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, pagrindžiančių, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo parengti trūkumų šalinimo planą ir teikti ataskaitas apie jo vykdymą bei reikalavimo įpareigoti pašalinti iš Lietuvos banko tinklalapio skelbiamą informaciją, buvo nepagrįsta. Be to, atsižvelgusi į išdėstytas išvadas dėl padarytų pažeidimų, šių pareiškėjo reikalavimų netenkino. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamame Sprendime pažeidimai buvo nustatyti pagrįstai ir už juos buvo skirtos proporcingos baudos, taip pat nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl įpareigojimo parengti trūkumų šalinimo planą ir teikti ataskaitas apie jo vykdymą panaikinimo ir dėl Lietuvos banko įpareigojimo pašalinti iš Lietuvos banko tinklalapio skelbiamą informaciją apie pareiškėjui skirtą poveikio priemonę arba įpareigoti paviešinti informaciją apie panaikintą / sušvelnintą poveikio priemonę bei informaciją, kad pareiškėjas pašalino veiklos trūkumus, todėl apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo apeliacinį tenkino ir pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. pareiškėjo skundą atmetė. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).VII. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas pareiškėjo Bendrovės prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1-822/2026. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinus procesą, byloje ESTT užduoti šiuos klausimus: Ar 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB, 58 straipsnio 2 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės privalo užtikrinti, jog vienu institucijos sprendimu skiriamų kelių baudų už direktyvoje apibrėžtus kelis pažeidimus bendrinimo metodika būtų iš anksto nustatyta teisiniame reguliavime, kuris atsakomybėn traukiamam asmeniui pažeidimų padarymo metu būtų prieinamas ir, iš kurio nuostatų asmuo galėtų numatyti, kaip jo atžvilgiu bus bendrinamos baudos už šiuos pažeidimus? Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai ir jeigu būtų nustatyta, kad baudų bendrinimo metodika pažeidimų padarymo metu nebuvo iš anksto apibrėžta asmeniui prieinamame ir numatome teisiniame reguliavime, o visi asmeniui tuo metu prieinami teisės šaltiniai, įskaitant pačios institucijos ankstesnę praktiką, analogiškus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir jų aiškinimą teismuose, rodė, kad bus taikomas švelnesnis baudų bendrinimo metodas (apėmimas), ar Chartijos 49 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinė priežiūros institucija priežiūros institucija bei nacionalinis teismas, privalo taikyti asmeniui palankiausią baudų bendrinimo metodą, prieinamą ir numatomą pagal analogišką nacionalinę teisę – baudų apėmimą? Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinus procesą, iš dalies tenkinti pareiškėjo Bendrovės 2021 m. spalio 21 d. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Lietuvos banko Sprendimo ir pareiškėjo skundą iš dalies tenkinti, t. y. Lietuvos banko Sprendimu paskirtą baudą sumažinant nuo 370 000 Eur iki 55 000 Eur; ir atmesti Lietuvos banko 2021 m. spalio 21 d. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI4-1519-764/2021. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-1-822/2026 (toliau – Byla) padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį. LVAT Byloje pažeidė: ABTĮ 4 straipsnio 7 dalį, kadangi pažeidė pareigą teisės spragą užpildyti taikant teisės analogiją; PPTFPĮ 39 straipsnį ir LBĮ 433 straipsnį, kadangi skirtas kelias baudas subendrino visiško sudėjimo būdu, kuris nėra numatytas; Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą; Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį, Europos Žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 7 straipsnį, kadangi Bendrovei paskirtas baudas subendrino teisės aktuose nenumatytu, griežčiausiu visiško sudėjimo būdu bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 49 straipsnį. Pareiškėjas teigia, kad LVAT nepagrįstai atsisakė pripažinti, jog nagrinėtoje Byloje taikytini įstatymai (PPTFPĮ ir LBĮ) turi teisės spragą, t y. nereglamentuoja kelių poveikio priemonių (baudų), institucijos vienu sprendimu skiriamų už kelis pažeidimus, bendrinimo taisyklių, ir atitinkamai šiai spragai užpildyti nepagrįstai atsisakė taikyti teisės analogiją – kitus specialiuosius ir bendruosius administracinę atsakomybę reglamentuojančius įstatymus ir pagal juos Bendrovei skirtas baudas subendrinti pagal apėmimo taisyklę. Tačiau LVAT nepagrįstai pritaikė patį griežčiausią, aktualiuose teisės aktuose neįtvirtintą, valstybės institucijų praktikoje visiškai neįprastą baudų bendrinimo būdą – visišką sudėjimą, dėl to LVAT priėmė neteisėtą nutartį, vietoje 55 000 Eur galutinės baudos Bendrovei nepagrįstai ir neteisėtai palikdamas atsakovo paskirtą 370 000 Eur baudą. Pareiškėjas nurodo, jog baudų bendrinimo reguliavimo nebuvimas yra ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje numatyta teisės spraga. LVAT klaidingai neįžvelgė teisė spragos, kad nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, t. y. kelių baudų, skirtų už kelis pažeidimus, bendrinimo. Todėl LVAT privalėjo taikyti ABTĮ 4 straipsnio 7 dalį, kurioje numatytą, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokios įstatymo nėra, vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas nurodo, kad LVAT nesutiko su Bendrovę, kad egzistuoja teisės spraga, kadangi konstatavo, kad sankcijų skyrimas už PPTFPĮ pažeidimus yra išsamiai reglamentuotas PPTFĮ, LBĮ bei Apraše, tačiau toks LVAT teiginys yra deklaratyvus, nes nei iš jo, nei iš tolimesnės argumentacijos nėra aišku, kaip atsakovas turi bendrinti kelias baudas už kelis pažeidimus. LVAT nepagrindė, kad teisės spragos nėra. Pareiškėjas pabrėžė, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį, bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Neįtvirtinus bendrinimo taisyklės teisės akte, sankcija yra nustatoma ne įstatymu, bet institucijos, t. y. Lietuvos banko savavališku sprendimu, kas neatitinka principų, kad bausmės dydis gali būti įtvirtintas tik įstatyme, ir kad teismas (institucija) negali skirti bausmės nesiremdamas įstatymu. Nuo to priklausė, ar Bendrovei paskirta galutinė bauda bus 55 000 Eur (apėmimas), ar 370 000 Eur (visiškas sudėjimas), ar kažkas tarp jų (dalinis sudėjimas). Pareiškėjas nurodo, kad EŽTT sprendimas byloje Camilleri prieš Maltą, kurioje nagrinėtoje situacijoje prie EŽTK pažeidimo reikšmingai prisidėjo tai, kad bausmės rėžius šiuo atveju lėmė vien prokuroro diskrecinis jurisdikcinis (teismo) pasirinkimas, remiantis teisės aktuose neįtvirtintais kriterijais. Iš esmės analogiška situacija susiklostė ir Bendrovės atveju. Atsakovas bendrovei skirtų baudų subendrinimo taisyklę (visišką sudėjimą) pasirinko visiškai savavališkai, ir, dar blogiau nei byloje Camilleri prieš Maltą, tokio savo sprendimo neargumentavo, to nepadarė ir LVAT. Tokia situacija neatitinka principų, kad poveikio priemonės už pažeidimus turi būti iš anksto prieinamos ir iš anksto numatomos bei apibrėžtos tiksliai, kadangi šiuo atveju Bendrovė nei iš teisinio reguliavimo, nei iš teismų praktikos ar net pasinaudojusi teisine konsultacija negalėjo numatyti, kad poveikio priemonės atžvilgiu bus bendrinamos būtent pačiu griežčiausiu (visiško sudėjimo), o ne švelnesniais būdais. Pareiškėjas paaiškina, kad iki Bendrovės inspektavimo laikotarpio, Lietuvos bankas, skirdamas sankcijas kitai bendrovei už kelis Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo (toliau – ir KISĮ) pažeidimus, taikė ne visišką sankcijų sudėjimą, bet apėmimą, ir baudą skyrė pagal didesnės baudos dydžio vidurkį, nors toje situacijoje, kaip ir Byloje, sankcijų bendrinimas lygiai taip pat nebuvo reglamentuotas, o LVAT tokiam baudos skyrimo principui neprieštaravo (žr., LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-853-492/2017). Pareiškėjas nurodo, kad Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Lošimų priežiūros tarnyba) už to paties PPTFPĮ pažeidimus taiko apėmimą. Tai patvirtina Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus 2019 m. kovo 7 d. įsakymas Nr. DIE-104 „Dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų baudų apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 161 nurodyta, kad bauda bendrinama baudų apėmimo būdu. Situacija, kai už to paties įstatymo pažeidimus taikomos kardinaliai skirtingos poveikio priemonių skyrimo taisyklės, neatitinka darnios, stabilios, subalansuotos, neprieštaringos ir tikslios teisės aktuose numatytos poveikio priemonių sistemos imperatyvo, taikymo įstatymo leidėjui, o tai pažeidžia konstitucinį lygiateisiškumo principą. Pareiškėjo vertinimu, LVAT Byloje privalėjo užpildyti teisės spragą pagal analogiją ir bendruosius įstatymų pradmenis bei jų prasme, teisingumo ir protingumo kriterijus, Konstituciją, EŽTK bei Chartiją ir Bendrovei skirtas baudas subendrinti apėmimo būdu. Be to, LVAT atsisakydamas baudas bendrinti apėmimo būdu, pažeidė ir „nėra bausmės be įstatymo“ (Konstitucijos 31 str. 4 d., EŽTK 7 str. ir Chartijos 49 str.) ir konstitucinį teisinės valstybės principus bei iš jų kylančius konkretesnius teisės principus, tokius kaip, kad visi teisės neaiškumai turi būti aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pareiškėjas nurodo, kad LVAT turėjo teisės spragą užpildyti pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (buvęs – Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas) (toliau – ir ANK) bendrosios dalies nuostatas. Kaip yra nurodęs LVAT, teismo išaiškinimai dėl ekonominės sankcijos už padarytą vieno specialaus įstatymo pažeidimą taikymo yra aktualūs ir sprendžiant dėl baudų bei ekonominių sankcijų taikymo už kito specialaus įstatymo pažeidimą, nes atsakomybės už padarytus teisės pažeidimus principai yra universalūs (žr., LVAT 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-750-556/2023, 28-29 p.). Juridiniams asmenims taikytinos ekonominės sankcijos pagal savo prigimtį yra prilygintinos nuobaudoms už administracinius nusižengimus (žr., 2021 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-358-492/2021, 29 p.). Atsižvelgiant į tai, Byloje teisės spragai užpildyti turėjo būti taikomas tiek ANK, tiek kiti juridinių asmenų administracinė atsakomybę reglamentuojantys teisės aktai. Tiek ANK, tiek juridinių asmenų administracinę atsakomybę reglamentuojantys specialūs teisės aktai numato, kad valstybės institucijai vienu sprendimu skiriant sankcijas (baudas) už kelis teisės aktų pažeidimus, galutinė skirtina sankcija (bauda) bendrinama apėmimo būdu (pvz., ANK 38 str.). Iš esmės analogiška taisyklė yra taikoma ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos įstatymas) 51 straipsnio 6 dalyje, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas) 34 straipsnio 92 dalyje, Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo (toliau – ir Pašarų įstatymas) 22 straipsnyje. Pareiškėjas pabrėžia, jog nepavyko rasti nei vieno atvejo, kuomet juridinių asmenų administracinės atsakomybės srities teisiniame reguliavime įstatymų leidėjas būtų numatęs būtent sudėjimą kaip kelių poveikio priemonių bendrinimo būdą, be to, tokio atvejo nenurodė nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas, nei LVAT. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad atsakovas anksčiau, esant lygiai tokiam pačiam reguliavimui (taisyklės dėl bendrinimo trūkumui), savo paskirtas baudas bendrino būtent apėmimo, o ne visiško sudėjimo būdu (pvz., LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-853-492/2017). Pareiškėjas nurodo, kad visi bendrieji teisės aiškinimo metodai taip pat skatina LVAT aiškinti taikytinus teisės aktus taip, kad Bendrovei būtų taikomas apėmimas, o ne visiškas sudėjimas, t. y. visos abejonės dėl teisės turinio turi būti aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, negalimumas atsakomybę reglamentuojančią teisės normos aiškinti plečiamai sunkinant atsakomybę, teisinio reguliavimo aiškumas, sistemiškumas, darna, nenuspėjamumas ir kt. Bendrovės atveju, LVAT Byloje savo nutartyje dėl kokiu būdu turi būti bendrinamos atsakovo pagal PPTFPĮ paskirtos baudos nepasisakė, todėl padarė akivaizdų teisė normų pažeidimą. Pareiškėjas teigia, kad LVAT padarytų materialinių teisės normų pažeidimas turėjo įtakos neteisėtos nutarties (žr. nutarties 125 p.) priėmimui, nes galutinė bauda Bendrovei turėjo būti ne 370 000 Eur, bet 55 000 Eur. Jeigu LVAT nebūtų padaręs klaidos, Bendrovei būtų sumažinęs Sprendimu skirtą baudą iki 55 000 Eur, nes pagal teisės analogiją turėjo būti taikomos panašius teisinius santykius reglamentuojančios taisyklės, t. y. Bendrovei paskirtos baudos bendrinamos apėmimo būdu. Pareiškėjas nurodo, kad bylos nagrinėjimas turėtų būti atnaujintas tiek dėl LVAT padaryto akivaizdaus materialiosios teisės pažeidimo, tiek ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, siekiant užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą. Pareiškėjas nurodo, kad LVAT patvirtindamas, kad atsakovas Bendrovei Sprendimu skirtas baudas subendrino pagal visiško sudėjimo principą pagrįstai ir teisėtai, nukrypo nuo iki tol nuosekliai formuotos teismų praktikos, jog tais atvejais, kai specialusis administracinę atsakomybę reglamentuojantis teisės aktas nereglamentuoja kelių poveikio priemonių (baudų) bendrinimo, šios bendrinamos apėmimo būdu, tai patvirtina: LVAT 2021 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2134-261/2021; LVAT 2026 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-611-624/2026, 32 punktas; LVAT 2026 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-537-624/2026, 46 punktas. Pareiškėjas pakartotinai atkreipia dėmesį, kad atsakovas ankstesniais atvejais savo skirtas baudas bendrino apėmimo būdu, nors tuo metu reguliavimas buvo lygiai toks pats ir baudų bendrinimo taisyklės nenumatė, o LVAT tam pritarė (žr., LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-853/492/2017). Pareiškėjas teikia prašymą kreiptis į ESTT su prejudiciniu sprendimu atnaujinus Bylą, kadangi svarbu išsiaiškinti ar pagal Direktyva 2015/849 ir Chartiją valstybės narės privalo užtikrinti, kad vienu sprendimu skiriamų kelių baudų už kelis pažeidimus bendrinimo metodika būtų iš anksto asmeniui prieinama ir nuspėjama, ir ar tuo atveju, kai tokio prieinamumo ir nenuspėjamumo nebuvo, o visi asmeniui tuo metu prieinami teisės šaltiniai rodė, kad bus taikomas švelnesnis baudų bendrinimo metodas (apėmimas), institucija ir teismas privalo taikyti asmeniui šį palankiausią metodą. Pareiškėjas nurodo, kad ESTT Byloje priimtame sprendime nepateikė atsakymų į šiuos klausimus, nes klausimai nebuvo pateikti. ESTT Sprendime M prieš Lietuvos banką liko neišspręstas klausimas – kokie reikalavimai kyla iš ES teisės, ypač Chartijos 49 straipsnio 1 dalies, taip atskirai paskirtų baudų bendrinimui į galutinę baudą. Tai svarbu dėl to, kad Bendrovės pažeidimų padarymo metu taikytame reguliavime nebuvo nematyta, kaip atsakovas turi bendrinti vienu sprendimu skiriamas kelias baudas už kelis PPTFP reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, tai lemia Bendrovei galimų skirti sankcijų rėžius. Pareiškėjui kyla šie prejudiciniai klausimai ESTT: Ar Direktyvos 58 straipsnio 2 dalis, siejama su Chartijos 49 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės privalo užtikrinti, jog vienu institucijos sprendimu skiriamų kelių baudų už direktyvoje apibrėžtus kelis pažeidimus bendrinimo metodika būtų iš anksto nustatyta teisiniame reguliavime, kuris atsakomybėn traukiamam asmeniui pažeidimų padarymo metu būtų prieinamas ir, iš kurio nuostatų asmuo galėtų numatyti, kaip jo atžvilgiu bus bendrinamos baudos už šiuos pažeidimus? Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai ir jeigu būtų nustatyta, kad baudų bendrinimo metodika pažeidimų padarymo metu nebuvo iš anksto apibrėžta asmeniui prieinamame ir numatome teisiniame reguliavime, o visi asmeniui tuo metu prieinami teisės šaltiniai, įskaitant pačios institucijos ankstesnę praktiką, analogiškus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir jų aiškinimą teismuose, rodė, kad bus taikomas švelnesnis baudų bendrinimo metodas (apėmimas), ar Chartijos 49 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinė priežiūros institucija priežiūros institucija bei nacionalinis teismas, privalo taikyti asmeniui palankiausią baudų bendrinimo metodą, prieinamą ir numatomą pagal analogišką nacionalinę teisę – baudų apėmimą? Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1-822/2026 prašo jį atmesti. Atsakovo vertinimu, sprendimas Byloje priimtas tinkamai išnagrinėjus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, o pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė, kad egzistuoja bent vienas pagrindas atnaujinti procesą įsiteisėjusia teismo nutartimi užbaigtoje byloje. Atsakovas dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrundu nurodo, kad piniginių baudų, kurias finansų įstaigoms už jų padarytus pažeidimus gali skirti Lietuvos bankas, dydžiai nustatyti PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalyje. Baudų dydžiai PPTFPĮ nustatyti Direktyvos 59 straipsnyje. Nei PPTFPĮ, nei Direktyva nenustato baudų, skiriamų vienu sprendimu už kelis PPTFPĮ reikalavimų pažeidimus, bendrinimo taisyklių, tai nelaikytina teisės aktų spraga. Lietuvos bankas PPTFPĮ laikymosi priežiūrą vykdo pagal PPTFPĮ, LBĮ ir kitus taikytinus teisės aktus. Skirdamas baudas, jis vadovaujasi LBĮ 433 straipsniu ir Aprašu. Nei LBĮ, nei Apraše nenumatyta, kad už kelis pažeidimus skiriamos baudos būtų apimamos ar iš dalies sudedamos, todėl Bendrovė negalėjo pagrįstai tikėtis, kad bauda bus apskaičiuota taikant apėmimo arba dalinio baudų sudėjimo taisykles. Atsakovas pabrėžia, kad vadovaujantis ANK 2 straipsnio 1 dalimi, pagal ANK atsako fizinis asmuo, dėl to nėra jokio pagrindo ANK nustatytą reguliavimą dėl baudų bendrinimo taikyti juridinių asmenų, kurių atsakomybės ANK nereguliuoja, atžvilgiu. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi kitais įstatymais (žr. nutarties 214 p.), kadangi nei viename finansų įstaigų veiklą reglamentuojančiame teisės akte nėra nustatyta, kad taikant poveikio priemones, t. y. pinigines baudas, už finansų įstaigos padarytus kelis teisės aktų reikalavimų pažeidimus, galutinė apskaičiuojama bauda bendrinama apėmimo ar dalinio sudėjimo būdu. Atitinkamai, tokios nuostatos nėra nei pareiškėjo minimuose nacionaliniuose teisės aktuose, nei ES teisės aktuose (pvz., Direktyvoje 2015/849), kurių nuostatas (įskaitant ir nuostatas dėl piniginių baudų dydžio ir poveikio priemonių taikymo) perkelia jau minėti nacionaliniai teisės aktai. Atsakovas pažymi, kad baudų bendrinimas jų sudėjimo būdu visiškai atitinka proporcingumo principą, kurį pabrėžė ESTT Sprendime M prieš Lietuvos banką: ESTT pažymėjo, kad pagal Direktyvos 59 straipsnį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias kiekvienas sistemingas 59 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas, kurį per vieną patikrinimą konstatuoja valstybės narės kompetentinga institucija, turi būti kvalifikuojamas kaip atskiras sistemingas pažeidimas, už kurį skiriama atskira bauda, kurios dydis nustatomas remiantis maksimaliu piniginės baudos, kuri gali būti skirta pagal šias nacionalinės teisės nuostatas ar praktiką, dydžiu, su sąlyga, kad laikomasi bendrųjų ES teisės principų, visų pirma veiksmingumo ir proporcingumo. Atsakovas laikosi pozicijos, kad baudų sudėjimas reiškia, kad visi nustatyti pažeidimai yra deramai įvertinami poveikio priemonių taikymo proceso metu – t. y. finansų įstaiga patiria neigiamas finansines pasekmes už kiekvieną padarytą pažeidimą. Ir atvirkščiai, jei paskirtų baudų bendrinimas būtų atliekamas jų apėmimo būdu, kaip to siekia Bendrovė, tai reikštų, kad finansų įstaiga iš esmės patirtų neigiamas pasekmes tik už patį sunkiausią pažeidimą, kai tuo tarpu kiti pažeidimai galutiniame baudos apskaičiavimo (bendrinimo) etape neatsispindėtų ir jokių neigiamų finansinių pasekmių už mažiau sunkius pažeidimus finansų įstaiga nepatirtų. Atsakovas dėl pareiškėjo nurodomas Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus 2019 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. DIE-104 „Dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų baudų apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintą Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų baudų apskaičiavimo aprašą, kurio 161 p. nustatytas paskirtų baudų už PPTFPĮ pažeidimus bendrinimas apėmimo būdu, pažymi, kad Lošimų priežiūros tarnyba yra vienintelė institucija, kuri, taikydama sankcijas už PPTFPĮ pažeidimus jos prižiūrimiems subjektams, bendrina paskirtas baudas jų apėmimo būdu. Jokia kita PPTF prevencijos įgyvendinimo priemonių priežiūrą vykdanti institucija, kaip tai nustatyta PPTFPĮ 30 str. 1 d. (įskaitant FNTT, Kultūros paveldo departamentą, Lietuvos advokatūrą, Lietuvos auditorių rūmus, Lietuvos notarų rūmus, Lietuvos antstolių rūmus, Lietuvos prabavimo rūmus) baudų bendrinimo apėmimo būdu netaiko (arba bent jau nei Bendrovei, nei Lietuvos bankui nėra žinoma, kad tokia praktika būtų taikoma). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo cituojama EŽTT ir ESTT praktika nėra aktuali sprendžiant dėl paskirtų piniginių baudų bendrinimo sudėjimo būdu, kadangi pareiškėjo nurodomose EŽTT ir ESTT išnagrinėtose bylose šis klausimas nebuvo sprendžiamas. Apsauga nuo savavališko nubaudimo, tikslus bausmės dydžio apibrėžimas, „nėra bausmės be įstatymo“ principo užtikrinimas ir kiti EŽTT praktikoje nagrinėti klausimai yra iš tiesų labai svarbūs, tačiau su pareiškėjo prašymu atnaujinti procesą nagrinėtoje administracinėje byloje niekaip nesusiję. Analogiškai, ESTT praktikoje nagrinėti klausimai, įskaitant pagal EŽTK ir Chartiją suteikiamos apsaugos lygį, principo „nėra bausmės be įstatymo“ ir kita pareiškėjo nurodoma ESTT praktika taip pat yra ne mažiau svarbi užtikrinant atsakomybėn traukiamų asmenų teises, tačiau nei vienoje pareiškėjo nurodytoje byloje ESTT nekonstatavo, kad bausmių bendrinimas sudėjimo būdu yra neteisėtas ar nesuderinamas su tarptautine ar ES teise. Atsakovas nurodo, kad poveikio priemonė už KISĮ pažeidimus buvo skirta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 241-128 „Dėl UAB „Novus Asset Management“ tikslinio patikrinimo rezultato“, t. y. dar tuomet, kai Lietuvos banko taikomų poveikio priemonių vieningo proceso nereglamentavo LBĮ 433 straipsnis, kuris buvo priimtas 2018 m. birželio 5 d. ir įsigaliojo nuo 2018 m. birželio 15 d. Taip pat, priimant minėtą sprendimą dar negaliojo ir Aprašas, kuris buvo patvirtintas 2018 m. liepos 10 d., todėl šis pareiškėjo pavyzdys negalėjo suformuoti Bendrovės lūkesčio, kad poveikio priemonė jai bus skirta taikant baudų apėmimą. Atsakovas pažymi, kad Bendrovė nėra pagal KISĮ veikianti valdymo įmonė ar investicinė bendrovė, jos veiklai KISĮ nėra taikomas. Kita vertus, dėl nurodyto atvejo pareiškėjas negalėjo turėti pagrįsto ir teisėto lūkesčio, kad Lietuvos banko praktika, taikoma Bendrovės atžvilgiu, bus kitokia ar reikšmingai skirsis nuo tos, kurią Lietuvos bankas taikė kitų elektroninių pinigų įstaigų atžvilgiu už EPEPĮĮ ir PPTFPĮ pažeidimus, kai buvo taikomas visiškas baudų sudėjimas. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „<...> jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti.“ Tai rodo, kad baudų sudėjimo, kaip baudų bendrinimo, naudojimas teisės aktuose yra numatytas ir plačiai naudojamas (taip pat ir juridinių asmenų atžvilgiu). Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo, kad šis prašymas yra nepagrįstas. Atsakovas laikosi pozicijos, jog pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kad poveikio priemonių taikymo praktika Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių atžvilgiu yra nevienoda ar kad buvo nukrypta nuo vieningos teismų praktikos. Pareiškėjas cituoja LVAT nutartis, kuriose buvo sprendžiama dėl poveikio priemonių, taikytų už Alkoholio kontrolės įstatymo, Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo bei Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pažeidimus, teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip jau Lietuvos bankas minėjo, poveikio priemonės už Aplinkos apsaugos įstatymo, Alkoholio kontrolės įstatymo ir Pašarų įstatymo pažeidimus skiriamos taikant baudų apėmimą, teismai yra ne kartą tai konstatavę ir tokią praktiką patvirtinę, todėl teismų praktika, kiek tai susiję su poveikio priemonių už minėtų įstatymų pažeidimus taikymu, yra vieninga ir nėra poreikio dėl to atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1-822/2026. Atsakovas pažymi, kad nagrinėtoje byloje poveikio priemonės Bendrovei buvo skirtos ne už Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo ir ne už Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pažeidimus, todėl objektyviai nėra pagrindo atnaujinti Bylos nagrinėjimą ir spręsti dėl įstatymų, kurie byloje nebuvo taikyti, aiškinimo ir taikymo. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir neįrodė kad Lietuvos banko praktika taikant poveikio priemones už PPTFPĮ pažeidimus nevienoda, ar kad nevienoda praktika administracinių teismų, revizuojančių Lietuvos banko priimtus sprendimus dėl poveikio priemonių taikymo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismai yra ne kartą vertinę Lietuvos banko taikytų poveikio priemonių teisėtumą ir pagrįstumą (žr., pvz., LVAT 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-552/2025; 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4092-575/2022; 2026 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4-552/2026) ir nei vienoje iš išvardintų bylų, kuriose Lietuvos banko paskirtos baudos buvo bendrinamos baudų sudėjimo būdu, teismai nekonstatavo, kad Lietuvos bankas nepagrįstai taikė baudų sudėjimą, ar kad egzistuoja įstatymo, reglamentuojančio baudų bendrinimą, spraga, o baudų bendrinimas turėtų būti atliekamas kitaip nei taikant baudų sudėjimą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra nepagrįstas, kadangi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija Byloje jau kreipėsi į ESTT, ir ESTT Sprendime M prieš Lietuvos banką konstatavo, kad nėra pagrindo visų „sistemingų pažeidimų“ ir „šiurkščių pažeidimų“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 59 straipsnio 1 dalį, nustatytų per vieną valstybės narės kompetentingos institucijos patikrinimą, perkvalifikuoti į „vieną sistemingą pažeidimą“, nes tokio aiškinimo nepagrindžia šios nuostatos formuluotė, be to, šioje nuostatoje vartojami žodžiai „keliais iš šių būdų“ leidžia manyti, kad pažeidimas kartu gali būti ir „sistemingas“, ir „šiurkštus“. Pareiškėjo prašymas dar kartą kreiptis į ESTT ir užduoti ESTT pareiškėjo nurodytus klausimus iš esmės reiškia tik pakartotinį pareiškėjo bandymą sumažinti skirtą piniginio pobūdžio sankciją. Atsakovas pabrėžia, kad ESTT Sprendime M prieš Lietuvos banką taip pat akcentavo, kad Direktyvos 2015/849 tikslas yra finansų sistemos naudojimo PPTF prevencija, todėl Direktyvos 2015/849 nuostatomis siekiama laikantis rizika grindžiamo požiūrio nustatyti prevencinių ir atgrasomųjų priemonių sistemą, skirtą veiksmingai kovoti su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, siekiant užtikrinti, kad neteisėti pinigų srautai nepakenktų ES finansų sektoriaus vientisumui, stabilumui ir reputacijai ir nekeltų grėsmės jos vidaus rinkai ir tarptautiniam vystymuisi, kaip tai nustatyta Direktyvos 2015/849 preambulės 1 dalyje, todėl Lietuvos bankas toliau nuosekliai laikosi pozicijos, kad baudų už kelis nustatytus pažeidimus taikymas apėmimo būdu šių tikslų nepasiektų.Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:VIII. Pareiškėjas Bendrovė siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 4 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1-822/2026 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punktą (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, yra išaiškinęs, kad, prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-22-602/2022; kt.). Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.). Aptariamu pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas teisės normos pažeidimas, ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Taikant šį pagrindą privalu atsižvelgti į pažeidimo akivaizdumą – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Administracinėje byloje, siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, esminiu materialiosios teisės normų pažeidimu įvardijamas LVAT nesilaikymas: ABTĮ 4 straipsnio 7 dalies (teismas pažeidė pareigą teisės spragą užpildyti taikant teisės analogiją); PPTFPĮ 39 straipsnio ir LBĮ 433 straipsnio (teismas skirtas kelias baudas subendrino visiško sudėjimo būdu, kuris nėra numatytas); Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principo; Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, Europos Žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio (Bendrovei paskirtos baudos subendrintos teisės aktuose nenumatytu, griežčiausiu visiško sudėjimo būdu) bei nesilaikymas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, apibendrinant, galima teigti, kad pagrindas atnaujinti procesą – pritaikytas netinkamas baudų bendrinimo būdas, nulėmęs per didelės baudos skyrimą už padarytus teisės pažeidimus. Proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti teisėjų kolegija pastebi, kad šioje byloje buvo sudaryta išplėstinė penkių teisėjų kolegija, o tai byloja, kad administracinė byla buvo priskirta sudėtingų bylų kategorijai (ABTĮ 43 str. 2 d.). Vadinasi, administracinėje byloje kilę klausimai pripažinti teisiškai komplikuotais, pareikalavusiais ne tik papildomo laiko, bet ir kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, siekiant teisingo sprendimo (bendrine prasme) priėmimo tikrinamoje byloje. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje administracinėje byloje nurodė, kad ESTT 2025 m. birželio 19 d. sprendime byloje M prieš Lietuvos banką, C‑671/23, priimtame pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimąsi dėl prejudicinio sprendimo nagrinėtoje byloje, darė išvadą, kad pagal Direktyvos 2015/849 59 straipsnį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias kiekvienas „sistemingas [šio 59 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų] pažeidimas“, kurį per vieną patikrinimą konstatuoja valstybės narės kompetentinga institucija, turi būti kvalifikuojamas kaip „atskiras sistemingas pažeidimas“, už kurį skiriama atskira bauda, kurios dydis nustatomas remiantis maksimaliu piniginės baudos, kuri gali būti skirta pagal šias nacionalinės teisės nuostatas ar praktiką, dydžiu, su sąlyga, kad laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų, visų pirma veiksmingumo ir proporcingumo (71 p.). Atsižvelgusi į ESTT išvadas, pateiktas Sprendime M prieš Lietuvos banką, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad yra svarbu nustatyti, ar nagrinėtoje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos bei praktika, pagal kurią pareiškėjui buvo skirtos atskiros baudos, nustačius, jog buvo padaryti sistemingi ir šiurkštūs pažeidimai, atitiko veiksmingumo ir proporcingumo principus. Išplėstinė teisėjų kolegija vertino LB 433 straipsnio 7, 8, 9 10 dalių nuostatas bei nurodė, kad buvo svarbu nustatyti, ar atsakovas, taikydamas PPTFPĮ, LBĮ ir Aprašo nuostatas, nustatė proporcingus baudų dydžius. Pažymėjo, jog Apraše ir LBĮ įtvirtintos baudų apskaičiavimo taisyklės leidžia atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, siekiant užtikrinti poveikio priemonės proporcingumą bei atgrasomąjį poveikį. Visa tai įvertinusi, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos bankas turi diskreciją nustatyti pinigines sankcijas taip, kad jos neviršytų to, kas būtina siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui. Taigi paskirtų baudų bendrinimo būdas, pritaikytas šioje konkrečioje administracinėje byloje, buvo teisiškai visapusiškai pagrįstas. Kaip jau buvo minėta pirmiau, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirma, turi būti nustatomas teisės normos pažeidimas (skiriant baudas bei jas bendrinant taikytas Aprašas ir LBĮ), tačiau tokio pažeidimo konstatavimui nepakanka pareiškėjo nurodytų argumentų. Ginčo santykis buvo reglamentuotas, o kilę neaiškumai pašalinti pasitelkiant inter alia Europos Sąjungos teisminę instituciją. Nenustatyta, kad netaikyta imperatyvi teisės norma (os) ar vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas buvo atliktas netinkamai. Be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, būtų nesuderinama su veiksmingumu ir proporcingumu, kai padarius teisės pažeidimų daugetą yra išvengiama poveikio priemonės taikymo arba tokia poveikio priemonė tampa minimali, aiškiai neatitinkanti poveikio priemonės tikslų – nubausti teisės pažeidėją bei atgrasyti linkusius daryti teisės pažeidimus. Darytina išvada, jog prašyme nurodyti argumentai nepatvirtina esminio materialiosios ar proceso teisės normos pažeidimo akivaizdumo. Nekyla abejonių, kad prašymu dėl proceso atnaujinimo iš esmės siekiama mažesnės baudos paskyrimo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-858-80/2014 ir kt.).Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; kt.). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021; kt.). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; kt.). Bendrovė, siekdama proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo konkrečias bylas: LVAT 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2134-261/2021; LVAT 2026 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-611-624/2026, 32 punktas; LVAT 2026 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-537-624/2026, 46 punktas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 3 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-2134-261/2021) nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl paskirtos sankcijos už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimą pagrįstumo ir teisėtumo, kur buvo taikytas Alkoholio kontrolės įstatymas, o atsakovu buvo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Apeliacinės instancijos teismas atskirai baudų bendrinimo klausimu nepasisakė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. sausio 7 d. nutarties (administracinė byla Nr. eA-611-624/2026) 32 punkte iš tikro pasisako dėl baudų subendrinimo apėmimo būdu, tačiau šioje administracinėje byloje taikytas Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas, kur atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pareiškėjui, už minėto įstatymo pažeidimą, skyrė baudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. sausio 20 d. nutarties (administracinė byla Nr. eA-537-624/2026) 46 punkte mini baudų subendrinimą apėmimo būdu, tačiau šioje administracinėje byloje atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pareiškėjui skyrė baudą už Lietuvos Respublikos civilinio kodekso atitinkamų nuostatų nesilaikymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad prašančio atnaujinti procesą asmens įvardintos administracinės bylos yra susijusios su šia administracine byla tik tiek kiek administracinėse bylose minimas taikytas baudų bendrinimas apėmimo būdu, bet tai niekaip nesuponuoja išvados, kad ir šioje administracinėje byloje turėjo būti taikomas būtent toks pat baudų bendrinimo būdas – juk bausmės (baudos) gali būti bendrinamos tiek apėmimo, tiek sudėjimo būdu. Kodėl buvo pasirinktas baudų bendrinimas sudėjimo būdu šioje byloje ir ar jis (baudų bendrinimas sudėjimo būdu) buvo teisiškai pagrįstas aptarta jau pirmiau, todėl nėra pagrindo tvirtinimui, kad administracinių teismų praktika skiriasi. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad nei vienoje iš nurodytų administracinių bylų nebuvo taikytas Aprašas ir LBĮ, kad nei vienoje iš nurodytų administracinių bylų atsakovu nebuvo Lietuvos bankas, faktinės aplinkybės nebuvo tapačios arba labai panašios (LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartyje, administracinė byla Nr. eA-853-492/2017, spręstas tik išlaidų atlyginimo klausimas), todėl teisėjų kolegija, įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, prieina prie išvados, jog šios bylos nėra tapačios (skiriasi individualios pareiškėjų aplinkybės, bylose teismui pateikti įrodymai, jų reikšmė ir vertinimas) ir jose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas. Pagal pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Taigi, nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje. Neatnaujinus proceso administracinėje byloje prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nesvarstytinas. Kadangi prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintas, pareiškėjui nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegijan u t a r i a:Pareiškėjo M prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1-822/2026 netenkinti ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo M skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.Nutartis neskundžiama.Teisėjai Veslava RuskanArūnas SutkevičiusEgidijus Šileikis