Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 4 dalyje, ir jam paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Nukentėjusiojo NKA1 civilinis ieškinys dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir NKA1 naudai iš NUT1 priteista 460 Eur (keturi šimtai šešiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

NUT1 paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo NUT1 apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Kiti bylos aspektai apeliacinės instancijos teisme, nepaisant to, ar gautas dėl jų skundas, vertinami tik nustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Nuteistasis NUT1 apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti BK 182 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką į administracinį nusižengimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnį, panaikinti arba pakeisti skundžiamą nuosprendį. Taip pat teikia alternatyvų prašymą – jei teismas nuspręstų nenaikinti nuosprendžio, perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 4 dalies į BK 183 straipsnį, nes nebuvo apgaulės požymių, bei sujungti šį epizodą su kitais tęstinės nusikalstamos veikos epizodais, siekiant paskirtį teisingą galutinę bausmę. Taip pat prašo paskirti švelnesnę bausmę. Laikantis minėtų reikalavimų, apeliaciniame skunde pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės. Teisėjų kolegija bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo ir prokuroro atsiliepime į nuteistojo skundą išdėstytais argumentais, išklausiusi proceso šalių paaiškinimus teismo posėdyje ir patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 4 dalyje, pagrįsta patikimų, išsamiai ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma ir nekelia jokių abejonių. Apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą yra pagrįstos ir teisingos. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 4 dalį

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu NUT1 pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 4 dalį dėl to, kad apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą.

Pagal BK 182 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės (viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas, panaudojant apgaulę. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai (apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar turtinės prievolės panaikinimas) suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015, 2K-433-507/2016, 2K-7-82-699/2018, 2K-104-1073/2020). Sukčiavimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti šia nusikalstama veika atsiradusius padarinius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sukčiavimas laikomas baigtu, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2010, 2K-442/2014, 2K-263-696/2016).

Nagrinėjamu atveju nuteistasis NUT1 tiek apklausimas ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltę pripažino. Paaiškino, kad išnuomoto siurblio negrąžino NKA1, išmetė siurblį, savo neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos neatlygino.

Iš aukštesniam teismui pateikto apeliacinio skundo turinio spręstina, kad nuteistasis minėtą savo poziciją pakeitė. Nors faktinių bylos aplinkybių apeliantas neginčija, tačiau nebesutinka, kad savo naudai svetimą turtą įgijo nenaudodamas apgaulės, ginčija pasisavinto turto vertę, taip pat teigia, kad tarp jo ir nukentėjusiojo yra susiklostę civiliniai santykiai. Tokią apelianto poziciją aukštesnis teismas laiko gynybine, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, o taip pat konstatuoja, kad NUT1 kaltė įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi paties kaltinamojo (tuo metu) prisipažinimu, nukentėjusiojo NKA1 parodymais, taip pat rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 4 dalyje. Teismas nurodė, kad be paties kaltinamojo prisipažinimo, jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos patvirtina ir nukentėjusiojo NKA1 parodymai, jog kaltinamasis susisiekė su juo, sudarė siurblio nuomos sutartį, palikdamas 50 Eur depozitą. Nuomos sutartis buvo sudaryta dviem dienoms, tačiau kaltinamasis, susisiekęs su nukentėjusiuoju, paprašė, kad sutartis būtų pratęsta dar dviem dienoms. Pasibaigus pratęstai siurblio nuomos sutarčiai, kaltinamasis dingo, į NKA1 skambučius neatsakinėjo, iki šiol siurblio negrąžino, padarytos žalos neatlygino. Ikiteisminio tyrimo metu NUT1 teigė, jog išnuomotą siurblį pardavė lombarde, kadangi tuo metu trūko pinigų, tačiau, kaip nurodyta 2025 m. birželio 18 d. tarnybiniame pranešime, patikrinus lombardą (duomenys neskelbtini), siurblys, kurį išsinuomavo kaltinamasis, nebuvo rastas, be kita ko, apklaustas teisiamojo posėdžio metu NUT1 nurodė, kad siurblį ne pardavė, o išmetė jam sugedus. Byloje nustatyti taip pat duomenys, kad pratęsus siurblio nuomos sutartį kaltinamasis su nukentėjusiuoju daugiau nekontaktavo, pasibaigus nuomos sutarčiai sutartu laiku siurblio NKA1 negrąžino, o priešingai – nuomotą siurblį išmetė, patvirtina, kad apgaule kaltinamojo užvaldytas siurblys „Karcher 10/1“ buvo paimtas ir kaltinamasis galėjo juo laisvai disponuoti savo nuožiūra, kas reiškia, jog nusikalstama veika buvo baigta. Teisėjų kolegija su paminėtais skundžiamo nuosprendžio motyvais sutinka, plačiau dėl jų nepasisako, o tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Apeliaciniame skunde ginčijamas būtinasis BK 182 straipsnio 4 dalies požymis – apgaulė. Apelianto teigimu, dulkių siurblys nebuvo išviliotas apgaule, su nukentėjusiuoju jis sudarė nuomos sutartį, sutarties sudarymo momentu apeliantas pateikė autentišką asmens tapatybės kortelę, pagal kurią galima identifikuoti asmenį, tuo tarpu tyčia pasisavinti turtą atsirado jau disponuojant turtu, vėliau, o ne prieš jį gaunant. Atsižvelgiant į tai, prašo jo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 4 dalį. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

BK 182 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamas tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Taigi, apgaulė sukčiaujant naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pavyzdžiui, teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-976/2020; 2021 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-158-303/2021). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-788/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-92-648/2019).

Savo ruožtu sukčiavimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305-693/2017; 2018 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-108-788/2018).

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nuteistasis 2025 m. birželio mėnesį telefonu susiekė su nuomos veikla užsiimančiu nukentėjusiuoju NKA1, atvykęs pas jį išsinuomojo siurblį, paliko 50 Eur depozitą, žadėjo siurblį parvežti po dviejų dienų. Nors NUT1 su nukentėjusiuoju ir sudarė nuomos sutartį, o sutarties sudarymo momentu, siekdamas nuteistojo pasitikėjimo, pateikė savo asmens tapatybės kortelę, visgi nuomotojui deklaruojamą norą išsinuomoti iš jo siurblį imitavo, esminį savo apsisprendimą šį daiktą išsinuomojus jį įgyti savo naudai nutylėjo. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, ko iš esmės neginčijo ir apylinkės teisme apklausiamas nuteistasis, kadangi nuteistasis po dviejų dienų siurblio negrąžino, nukentėjusysis su juo po trijų dienų susisiekė, nuteistasis sakė išvažiavęs gan toli, prašė pratęsti nuomą dviem dienom. Po nuomos sutarties pratęsimo nukentėjusiajam su NUT1 susisiekti nebepavyko, žala nėra atlyginta. Šių aplinkybių kontekste apylinkės teismas pagrįstai konstatavo tiesioginę tyčią – NUT1 iš anksto turėjo ketinimą panaudoti apgaulę ir tokiu būdu pasisavinti iš NKA1išsinuomotą siurblį, taigi, numatė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, to norėjo ir siekė ir tam panaudojo apgaulę.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl apgaule įgyto turto vertės, tačiau aukštesniam teismui abejonių dėl ginčijamos išsinuomoto siurblio „Karcher 10/1“ vertės nekyla.

Pažymėtina, kad baudžiamosiose bylose turto, kaip nusikaltimo dalyko, vertė nustatoma remiantis skirtingais šaltiniais, kurių pasirinkimas priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas ir pan. Ir tik kai tokių duomenų byloje nėra, turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-147-511/2016, 2K-282-788/2018, 2K-177-788/2019, 2K-139-719/2022 ir kt.). Teismų praktikoje yra nedviprasmiškai išaiškinta, kad „tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenys apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra arba daikto įsigijimas pagal sutartį yra susijęs su papildomomis prievolėmis savininkui (pvz., mobiliojo ryšio telefonas, kurio rinkos vertė 500 Lt, įsigytas už 1 Lt sudarant terminuotą abonementinę sutartį, arba jei savininkas turtą įsigijo mažesne nei vidutinė rinkos kaina akcijos metu ar pritaikant kitokią nuolaidą), pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą. [...] jei daiktas turi etiketę, kurioje nurodyta prekės kaina, ir jis pavagiamas iš parduotuvės, jo vertė nustatoma pagal turto kainą, viešai nurodytą prie prekės, ar pagal parduotuvėje esančius prekės kainoraščius“ (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015).

Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad 2026 m. gegužės 29 d. tarp NKA1ir NUT1 sudarytoje daiktų nuomos sutartyje nurodyta, kad siurblio „Karcher 10/1“ vertė yra 619 Eur (1 t., b. l. 11). Siurblio vertės dydis pagrįstas objektyviais, byloje esančiais duomenimis – siurblio įsigijimo sąskaita faktūra (1 t., b. l. 9). Kaip atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė nukentėjusysis, pasisavintas siurblys buvo techniškai tvarkingas, pilnos komplektacijos ir turėjo dar galiojančią garantiją bei buvo išnuomotas su originalia dėže. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis NKA1 paaiškino, kad kai pasibaigia garantinis, dėvėtus siurblius be garantinio parduoda už mažiausiai 400 Eur, siurblio vertė su garantiniu yra mažiausiai 550 Eur.

Taigi, išsinuomoto siurblio „Karcher 10/1“vertė, kurią ruošdamasis padaryti nusikalstamą veiką ir ją darydamas aiškiai matė nuteistasis NUT1, nurodyta nuomos sutartyje, todėl būtent ši vertė laikytina tikslia verte baudžiamojo įstatymo taikymo kontekste. Tačiau aukštesnis teismas pažymi, jog nežiūrint į tai, kad nuomos sutarties sudarymo metu nuteistajam išnuomoto siurblio vertė buvo 619 Eur, nukentėjusiojo NKA1prašomas priteisti žalos dydis yra žymiai mažesnis – 460 Eur.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai, kad maža 50 Eur depozito suma apsprendžia ir žymiai mažesnę daikto (siurblio) vertę, nei jam pateiktame kaltinime, atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestinas apeliacinio skundo reikalavimas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į administracinį nusižengimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnį.

Nepagrįstais aukštesnis teismas laiko ir apeliacinio skundo argumentus, kad tarp nuteistojo NUT1 ir nukentėjusiojo nukentėjusysis NKA1yra susiklostę civiliniai santykiai.

Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, Nr. 2K-7-255/2012, Nr. 2A-7-9/2013, Nr. 2K-161/2013, Nr. 2K-152/2015, Nr. 2K-31-788/2017, Nr. 2K-7-152-895/2019, Nr. 2K-76-788/2020, Nr. 2K-27-788/2021 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuteistajam inkriminuota sukčiavimo nusikalstama veika šiuo atveju reiškėsi civiliniuose teisiniuose santykiuose, t. y. su nukentėjusiuoju NKA1sudarius rašytinę siurblio „Karcher 10/1“ nuomos sutartį, kurios pasekoje nuteistojo neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste yra pagrįstai konstatuotas nusikalstamas nuteistojo NUT1 veiksmų pobūdis BK 182 straipsnio 4 dalies prasme. Pažymėtina ir tai, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Civiliniai teisiniai santykiai neturi būti painiojami su jų imitavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021). Nagrinėjamu atveju nuomos sutartis nuteistajam buvo tik priemonė nukentėjusiojo turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti.

Dėl apelianto nurodomų aplinkybių dėl nusikalstamos veikos tęstinumo ir skaidymo, kitų jo atžvilgiu nagrinėjamų bylų sujungimo aukštesnis teismas pažymi, kad NUT1 apeliacinis skundas yra nagrinėjamas tik šioje baudžiamojoje byloje jam pareikšto kaltinimo ribose, tuo tarpu skunde nurodomos kitos jo atžvilgiu nagrinėjamos bylos yra skirtingose proceso stadijose, todėl svarstyti apie jų sujungimą teisinio pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas NUT1 kaltu pagal BK 182 straipsnio 4 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas NUT1 atliktus neteisėtus veiksmus ir kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį. Nuteistojo NUT1 apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl bausmės

Nuteistasis apeliaciniame skunde reiškia alternatyvų prašymą paskirti jam švelnesnę bausmę.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę keičia tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-7-648/2019).

BK 182 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto bausmės.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam NUT1 už šio baudžiamojo nusižengimo padarymą paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad NUT1 padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis). Nusikalstama veika baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat skiriant bausmę įvertinama buvo įvertinta ir tai, jog kaltinamasis teisiamas šešioliktą kartą, praeityje ne kartą teistas už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą. Administracine tvarka baustas. Ankstesniais teismų procesiniais sprendimais NUT1 buvo taikytos baudos, laisvės apribojimo, arešto ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės. Teismas vertino, kad visos aukščiau aptartos kaltinamąjį (tuo metu) charakterizuojančios aplinkybės suponuoja išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus NUT1 už padarytą baudžiamąjį nusižengimą arešto bausmę, ir leis pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraus teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, įvertinus tai, kad kaltinamasis teigiamų išvadų iš ankstesnio nubaudimo nepadarė, teismas NUT1 už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 182 straipsnio 4 dalyje, padarymą paskyrė sankcijoje numatytą arešto bausmę, jos dydį nustatant maksimaliam už baudžiamuosius nusižengimus skiriamam tokios rūšies bausmės dydžiui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam už BK 182 straipsnio 4 dalyje padaryto baudžiamojo nusižengimo padarymą paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, nes ji atitinka BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir BK 61 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus. Įvertinus padarytų nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo asmenybę, tai, kad ankstesniais procesiniais sprendimais skirtos bausmės įtakos nepadarė, iš ankstesnių teistumų nuteistasis nepasimokė, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių nenustatyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl bausmės ir jos dydžio, pagrindo švelninti paskirtą bausmę nėra. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kokiomis aplinkybėmis remiantis buvo parinkta tiek bausmės rūšis, tiek bausmės dydis. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nagrinėjamo klausimo išsprendimui esmės neturi. Atsižvelgiant į tai, įvertinus BK 54 straipsnyje įtvirtintas bausmių skyrimo nuostatas, teisėjų kolegija apylinkės teismo nurodytiems argumentams dėl bausmės ir jos dydžio pritaria iš esmės ir šioje dalyje nuteistojo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįsta.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Kauno apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. liepos 13 d. pažyma Nr. APD-2026-07619 dėl nuteistajam NUT1 teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 152,09 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt du eurai 09 ct).

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš kaltinamojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr.2K-41-697/2021 ir kt.).

Įvertintinus tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo (BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas), o nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas, skundžiamu nuosprendžiu jam yra paskirta su realiu laisvės ribojimu susijusi arešto bausmė, o nukentėjusiojo naudai yra priteista 460 Eur turtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo NUT1 nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo NUT1 valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.