Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininko bei pranešėjo) ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Š. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Š. patikslintą ieškinį atsakovui L. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos, materialinio išlaikymo nustatymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė E. Š. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama: 1) šalių sūnaus M. M., gimusio (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; 2) iš atsakovo L. M. nepilnamečio vaiko M. M. naudai priteisti 450 Eur dydžio materialinį išlaikymą, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, indeksuojamomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, įmokas atliekant iki kiekvieno kalendorinio mėnesio 20 dienos į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę; 3) priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2025 m. vasario mėn. iki 2025 m gruodžio mėn. – iš viso 3 873 Eur sumą, ieškovės naudai; 4) nustatyti ieškovės prašomą atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad šalys (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus M. M., kuris šiuo metu yra nepilnametis. Ieškovė pažymėjo, jog šalių nepilnametis sūnus yra išreiškęs norą gyventi su ieškove. Šalių nepilnametis sūnus nuo gimimo gyvena su mama, jis prie mamos yra labai prisirišęs. Dabar ieškovė gyvena kartu su vaiku ir juo rūpinasi, išlaiko materialiai, suteikia tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas. Nustačius nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove, spręstinas klausimas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo iš atsakovo. Ieškovės vidutinės mėnesio pajamos ieškinio pateikimo dieną sudaro apie 1 600 Eur. Asmeninės nuosavybės teise nekilnojamojo turto ieškovė neturi. Šalių vaikas sparčiai auga, todėl natūraliai didėja jo poreikiai. Jo vystymuisi būtina ne tik užtikrinti būtinųjų poreikių tenkinimą (maistas, apranga, higiena, būstas), bet ir sudaryti galimybes mokytis, lavintis, dalyvauti būreliuose ir konkursuose. Augant vaikui nuolat atsiranda papildomų išlaidų, todėl reikalingas stabilus ir nuoseklus finansinis užtikrinimas. Vadovaujantis pateikta į bylą preliminaria vaiko poreikių lentele, bendra sūnaus išlaikymui reikalinga suma siekia apie 900 Eur per mėnesį. Atsižvelgiant į pareigą proporcingai prisidėti prie vaiko išlaikymo, iš atsakovo ieškovė prašė priteisti 450 Eur dydžio kasmėnesines išmokas. Ši suma yra proporcinga ir pagrįsta. Vaikas gyvena su ieškove, ji užtikrina kasdienę priežiūrą ir patiria žymiai didesnę išlaidų dalį. Tuo tarpu atsakovas papildomai neprisideda prie vaiko gydymo ar kitų būtinų išlaidų. Atsakovas nuo 2025 m. vasario mėn. tik epizodiškai prisidėjo prie vaiko išlaikymo – per visą laikotarpį jis pervedė tik 400 Eur. Vaiko išlaikymo suma už 11 (vienuolika mėnesių) – 8 547 Eur. Atsakovui priklauso mokėti pusę šios sumos, t. y. 4 273 Eur, už laikotarpį nuo 2025 m. vasario mėn. iki 2025 m. gruodžio mėn.. Šalių nepilnametis vaikas lanko ikimokyklinio lavinimo įstaigą, papildomus užsiėmimus, po mokymosi įstaigų ir atitinkamų užsiėmimų yra aiški vaiko dienotvarkė, kuomet darbo dienomis laikas skiriamas papildomiems vaiko lavinimo užsiėmimams, valgymui, rengimuisi miegoti ir pan. Nesant nustatytos konkrečios bendravimo tvarkos, tarp šalių kyla nesutarimai dėl bendravimo su vaiku tvarkos, todėl būtų tikslinga nustatyti konkrečią bendravimo tvarką, grafiką, pagal kurį tiek vaikas, tiek abi šalys galėtų planuoti savo laiką. Ieškovė pažymėjo, jog neketina sudaryti kliūčių atsakovui dalyvauti sūnaus auklėjime, tačiau siekiant išvengti potencialių konfliktinių situacijų teismo prašo nustatyti atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką.

Atsakovas L. M. su patikslintu ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko dėl gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, sutiko mokėti 328 Eur išlaikymą, sutiko sumokėti išlaikymo įsiskolinimą už 3 mėn. Dėl bendravimo tvarkos papildė, jog atsakovas pageidauja nepertraukiamų atostogų su vaiku 14 d., o vasaros laikotarpiu – 28 d. Taip pat išreiškė prašymą, kad šalys pasiliktų prie savo bylinėjimosi išlaidų, nes tokioje byloje neturėtų būtų „laimėjusios“ ir „pralaimėjusios“ šalies. Atsakovas nurodė, kad, gimus sūnui, atsakovas su ieškove gyveno kartu ir abu vienodai rūpinosi sūnumi, todėl artimas ryšys su vaiku susiformavęs tiek mamos, tiek tėvo. Ieškovei ir atsakovui nutraukus bendrą gyvenimą kartu ir nuo 2025 m. balandžio 1 d. šalims pradėjus gyventi skyriumi, o vėliau 2025 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje ieškovei išvykus gyventi į (duomenys neskelbtini), tėvo ryšys su sūnumi nenutrūko. Nuo 2025 m. balandžio 1 d. penkis mėnesius vaiko priežiūra, auginimu ir auklėjimu šalys dalinosi bendru sutarimu po lygiai (vieną savaitę vaikas gyveno su motina, kitą savaitę su tėvu). Tokia tvarka tęsėsi iki rugpjūčio mėn. pabaigos, kai ieškovė išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Atsakovas iki šiol stengiasi kuo dažniau matytis su vaiku, bendrauti su juo, dalyvauti jo auklėjime ir išlaikyti artimą ryšį. Atsižvelgiant į vaiko amžių ir aplinkybę, jog šalių sūnus nuo balandžio mėn. gyvena su motina, o vaiko ryšys su motina artimas, atsakovas sutiko, kad šalių nepilnametis vaikas gyventų su ieškove, pagal jos gyvenamąją vietą. Atsakovas pažymėjo, jog šalių sūnui suėjo 4 metai. Poreikių lentelėje nurodytos išlaidos, atsižvelgiant į vaiko amžių, yra per didelės. Atsakovui kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovės poreikių lentelėje nurodytų duomenų, jog metams vaikui nuperkama 20 vienetų apatinių kelnaičių, 15 vienetų apatinių marškinėlių, 7 vienetai megztinių žiemai, 20 vienetų kojinių ir pan. Ieškovė poreikių lentelėje bei pateiktose nuotraukose su prekių pasiūlymais, su drabužių, batų, kepurių, treningų ir kt. kainomis, parodo, jog ieškovė perka labai brangius vaikiškus drabužius, batus ir kt., kai kitose parduotuvėse galima įsigyti kokybiškų ir ne tokių brangių vaikiškų prekių. Šiuo metu atsakovas nedirba, gyvena iš santaupų, tačiau intensyviai ieško darbo ir nori prisidėti prie vaiko išlaikymo. Atsakovas nesutiko su ieškovės teiginiu, jog atsakovas neprisideda papildomai prie vaiko gydymo ar kitų išlaidų. Ieškovė atsakovo neinformuoja, jog vaikui reikia papildomų gydymo išlaidų. Ieškovės noras prisiteisti kuo didesnį išlaikymą yra nepagrįstas ir nesąžiningas. Prašomas priteisti išlaikymo įsiskolinimas už 2025 m. vasario mėn. ir kovo mėn. yra nepagrįstas, nes šiuo laikotarpiu šalys gyveno kartu ir rūpinosi savo sūnumi bendrai, o nuo 2025 m. balandžio 1 d. iki rugpjūčio mėn. pabaigos, šalims gyvenant skyriumi, vaiko priežiūrą šalys dalinosi lygiomis dalimis. Todėl išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2025 m. balandžio mėn. iki rugpjūčio mėn. yra nepagrįstas. Alytaus apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 12 d. tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui po 328 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos (2025 m. gruodžio 12 d.) iki galutinio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas pažymėjo, jog pagal minėtą nutartį prievolę vykdo ir išlaikymą sūnui teikia. Atsakovas nurodė, jog sutinka sumokėti įsiskolinimą ne už 11 mėnesių, o už 3 mėnesius, viso 1 015,50 Eur. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog šalių sūnus yra dar pakankamai mažo amžiaus, jis dar negali išreikšti savarankiškos nuomonės / poreikio dėl matymosi su skyriumi gyvenančiu tėvu, todėl bendravimo tvarka nustatytina užtikrinat maksimalų tėvo bendravimą su vaiku, atsižvelgiant į tėvų užimtumą ir galimybes bei vertinant tai, jog ieškovė su sūnumi gyvena (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, jog nenori prarasti ryšio su sūnumi, todėl pageidauja jį matyti kuo dažniau. Negyvendamas kartu su sūnumi, tėvas turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auginant bei auklėjant. Šią asmenino pobūdžio teisę ir pareigą atsakovas galės įgyvendinti tik tada, kai ieškovė netrukdys bendrauti su vaiku, bendravimas bus nuolatinis ir tiesioginis, o vaikui bus sudarytos sąlygos bendrauti su abiem tėvais vienodai, atsižvelgiant į vaiko interesus, o ateityje ir vaiko išreikštą savarankišką pageidavimą / poreikį matytis su tėvu. Atsakovas taip pat išdėstė savo siūlomą bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką.

Išvadą teikianti institucija Vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – VTAT) nurodė, kad ji neturi duomenų apie tai, kad ieškovės ir atsakovo šeimai iki 2018 m. birželio 30 d. galimai būtų taikytos konkrečios prevencinės / intervencinės priemonės ar skirtas atitinkamas konkrečių institucijų dėmesys – įtraukta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, nustatytas socialinės rizikos lygis, nustatyta vaiko teisių pažeidimų, inicijuota laikinos globos vaikui priemonė ir kitos priemonės. Nuo 2025 m. VTAT gauti ir išnagrinėti trys pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus, iš kurių visais atvejais buvo atlikti vaiko situacijos vertinimai bei nustatyti galimi nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai. Vaiko nuomonė, nagrinėjamo klausimo kontekste, neišklausyta dėl vaiko amžiaus, brandos, kalbinių įgūdžių ir kt. Tačiau, vertinant vaiko socialinę aplinką, jo savijautą, gyvenant kartu su mama, nenustatyta, kad vaiko poreikiai bei interesai būtų neužtikrinami ar užtikrinami netinkamai. VTAT atliko ieškovės ir atsakovo galimybių bei pastangų optimizuoti geriausius vaikų interesus, vertinimą. Ieškovės galimybės tinkamai vykdyti turtines ir neturtines pareigas nepilnamečio vaiko atžvilgiu taip pat nėra ribotos. Kartu pažymėta, jog ieškovės gyvenimo ir buities sąlygos (būstas, patogumai, sanitarinės sąlygos ir kt.) yra tinkamos, todėl patenkinančios vaiko fiziologinius bei saugumo poreikius. Atsakovo galimybės tinkamai vykdyti turtines ir neturtines pareigas nepilnamečio vaiko atžvilgiu taip pat nėra ribotos. Kartu pažymėta, jog atsakovo gyvenimo ir buities sąlygos (būstas, patogumai, sanitarinės sąlygos ir kt.) yra tinkamos, todėl patenkinančios vaiko fiziologinius bei saugumo poreikius. VTAT laikėsi pozicijos, jog ieškovės prašymas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ja atitinka geriausius vaiko poreikius bei interesus. Ieškovė tikina neribosianti atsakovo galimybių paraleliai dalyvauti vaiko gyvenime ir to sieksianti (ką iš esmės patvirtina ieškovės siūloma skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka), o atsakovas tvirtina norintis palaikyti ir puoselėti ryšį su vaiku bei siekia kaip įmanoma daugiau dalyvauti vaiko gyvenime (ką iš esmės patvirtina atsakovo prašoma patvirtinti bendravimo su vaiku tvarka). Atsižvelgdama į ginčo šalių prašomus patvirtinti bendravimo tvarkos projektus, VTAT nurodė, jog abiejų ginčo šalių pozicijos nagrinėjamo klausimo kontekste nesudaro kliūčių užtikrinant vaiko teisę gyventi ir bendrauti su savo tėvais ir giminaičiais, tačiau sutinkama, jog vasaros atostogų metu nepertraukiamas bendravimas su vaiku gali, ir turėtų būti, ilgesnis nei 7 kalendorinės dienos, idant vaiko teisė palaikyti ir puoselėti ryšį su abiem tėvais paraleliai būtų visapusiškai užtikrinama. Orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniausiems poreikiams tenkinti, teismų praktikoje yra pripažinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA), kuri šiuo metu (nuo 2025 m. sausio 1 d. – 1,038 Eur), atskaičius mokesčius yra 777 Eur. Kartu konstatuota, jog vaikui priteisiamas išlaikymo dydis turėtų būti ne mažesnis nei 1 MMA (išimtiniais atvejais individualizuojama pagal bylos aplinkybes). Vadinasi, išlaikymo nepilnamečiui vaikui, orientacinis dydis turėtų būti po 388,50 Eur. Iš šios sumos, galimai, atimant kas mėnesį valstybės skiriamą vienam vaikui išmoką (122,50 Eur), laikoma, jog kiekvienas iš vaiko tėvų vaiko išlaikymui turėtų skirti po 327,25 Eur. Ieškovės ir atsakovo integracija darbo rinkoje yra sėkminga, tačiau atsakovo generuojamos pajamos yra mažesnės nei ieškovės. Nežiūrint į tai, atsakovo galimybės imtis papildomų priemonių, kad galėtų atliepti ne tik minimalius / būtinuosius, bet ir papildomus vaiko poreikius, nėra ribotos. Kartu įvertinta ir ieškovės pateikta vaiko poreikių lentelė, kurios VTAT negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kadangi kiekvienu atveju vaiko poreikiai yra ir turi būti, individualizuojami. VTAT laikėsi pozicijos, kad ieškinyje pateikti duomenys vaizdžiai iliustruoja esamus, materialaus pobūdžio vaiko poreikius. Be to, ieškovei šiai dienai tenka didesnė vaiko priežiūros, auginimo, ugdymo ir išlaikymo našta, kadangi vaikas su ieškove gyvena betarpiškai. Atsakovas, su vaiku bendraudamas kas antrą savaitgalį, iki šiol patyrė ir šiuo metu patiria nepalyginamai mažiau išlaidų ar turėjo / turi pasitelkti nepalyginamai mažiau vidinių / išorinių išteklių bei resursų vaiko priežiūros, auginimo, ugdymo ir išlaikymo kontekste. Ieškovės prašoma išlaikymo vaikui suma nėra per didelė ar objektyviai nepagrįsta ir galinti užtikrinti būtinuosius bei papildomus vaiko poreikius. Atsakovo siūloma 250 Eur suma vaiko išlaikymui yra ženkliai mažesnė už orientacinį vaiko išlaikymui reikalingos sumos dydį (1 MMA), todėl kvestionuotina. VTAT nurodė, jog neturi objektyviai pagrįstų duomenų, kurių pagrindu galėtų patvirtinti ar paneigti aplinkybę dėl šalių gyvenimo kartu iki 2025 m. balandžio mėn., ir tolygaus turtinių bei neturtinių teisių ir pareigų pasiskirstymo nepilnamečio vaiko atžvilgiu iki 2025 m. rugpjūčio mėn. pabaigos. VTAT buvo žinoma tik ta aplinkybė, jog nepilnametis (duomenys neskelbtini) lopšelį – darželį „(duomenys neskelbtini)“ lankė nuo 2025 m. sausio 29 d. iki 2025 m. liepos 14 d. bei tai, kad vaiko interesus atstovavo abu vaiko atstovai pagal įstatymą. VTAT taip pat buvo žinoma tai, jog ieškovė su šalių nepilnamečiu vaiku (duomenys neskelbtini) nebegyvena galimai nuo 2025 m. rugpjūčio mėn. pradžios, o ne nuo 2025 m. rugpjūčio mėn. pabaigos (kaip nurodo atsakovas), kadangi 2025 m. rugpjūčio 19 d. gavus pirmąjį pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą reagavimo veiksmai buvo atliekami (duomenys neskelbtini) (pagal atsakovo gyvenamąją vietą) ir (duomenys neskelbtini) (pagal ieškovės gyvenamąją vietą). VTAT galėjo pasisakyti tik dėl laikotarpio nuo 2025 m. rugpjūčio mėn. iki 2025 m. gruodžio mėn., t. y., kad išlaikymo įsiskolinimas yra objektyviai pagrįstas už 4 mėnesius (rugpjūčio mėn., rugsėjo mėn., spalio mėn., lapkričio mėn.).

Alytaus apylinkės teismas 2026 m. liepos 22 d. sprendimu patikslintą ieškinį patenkino iš dalies: 1) nustatė šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą kartu su motina ieškove; 2) priteisė iš atsakovo šalių nepilnamečio vaiko išlaikymui po 360 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuoti kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, įmokas atliekant iki kiekvieno kalendorinio mėnesio 20 dienos į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą, nustatant, kad gautas išlaikymo lėšas uzufrukto teise tvarko ieškovė; 3) priteisė iš atsakovo šalių nepilnamečiam vaikui išlaikymo įsiskolinimą nuo 2025 m. balandžio mėn. iki 2025 m. lapkričio mėn., iš viso 2 708 Eur, nustatant, kad gautas išlaikymo įsiskolinimo lėšas uzufrukto teise tvarko ieškovė; 4) nustatė atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką:

Tėvas su vaiku bendrauja kiekvieno kalendorinio mėnesio nelyginės savaitės savaitgalį. Pradėjus vykdyti šį teismo sprendimą, pirmąjį tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku savaitgalį tėvas paima vaiką iš motinos gyvenamosios vietos ar ugdymo įstaigos penktadienį, šalių sutartu laiku, ir grąžina į vaiko gyvenamąją vietą to savaitgalio sekmadienį šalių sutartu laiku. Kitą tėvo bendravimo su vaiku savaitgalį motina atveža sūnų į tėvo gyvenamąją vietą penktadienį šalių sutartu laiku ir pasiima to savaitgalio sekmadienį šalių sutartu laiku iš tėvo gyvenamosios vietos;

Vaiko ligos atveju, bendravimo tvarka nėra vykdoma. Neįvykusi tėvo su vaiku bendravimo tvarka perkeliama pagal abipusį šalių susitarimą į kitą abipusiu šalių sutarimu sutartą bendravimo laiką;

Tėvas privalo užtikrinti vaiko bendravimo su mama sąlygas, kai vykdoma bendravimo tvarka su tėvu. Mamai išreiškus norą, tėvas privalo suteikti galimybę mamai su vaiku bendrauti elektroninio ryšio priemonėmis (garso ir vaizdo skambučiais) ne mažiau nei vieną kartą dienoje ir ne mažiau nei 5 (penkių) minučių laikotarpiui;

Tėvo dieną (pirmąjį birželio mėnesio sekmadienį), jei diena nepatenka į bendravimo su vaiku laikotarpį pagal bendrąjį nustatytą bendravimo grafiką, tėvas bendrauja su vaiku nuo 10.00 val. iki 10.30 val. pasiimant iš gyvenamosios vietos ir tą pačią dieną nuo 18.00 val. iki 18.30 val. grąžinant į gyvenamąją vietą;

Motinos dieną (pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį) bendravimas tenka mamai. Jei nurodyta diena patenka į tėvo bendravimo su vaiku bendrąjį grafiką, nurodytą dieną šalis, kuri tą savaitgalį vaiką pristato / pasiima ir pasiima / grąžina iš / į vaiko gyvenamosios vietos / gyvenamąją vietą pristato į vaiko gyvenamąją vietą arba pasiima iš vaiko buvimo vietos nuo 10.00 val. iki 10.30 val.

Poriniais metais, Šv. Kalėdų pirmąją dieną, o neporiniais metais, Šv. Kalėdų antrąją dieną, atsakovas pasiima vaiką nuo 10.00 val. iki 10.30 val. iš gyvenamosios vietos ir tą pačią dieną grąžina nuo 18.00 val. iki 18.30 val. į gyvenamąją vietą.

Neporiniais metais, Šv. Velykų antrąją dieną, o poriniais metais Šv. Velykų pirmąją dieną, atsakovas pasiima vaiką nuo 10.00 val. iki 10.30 val. iš gyvenamosios vietos ir tą pačią dieną grąžina nuo 18.00 val. iki 18.30 val. į gyvenamąją vietą.

Kiekvienais lyginiais kalendoriniais metais Naujųjų metų išvakarėse (t. y., gruodžio 31 d.) atsakovas paima vaiką nuo 10.00 val. iki 10.30 val. iš jo gyvenamosios vietos bei sekančią dieną (t. y., sausio 1 d.) nuo 18.00 val. iki 18.30 val. grąžina į gyvenamąją vietą.

Tėvo gimimo dieną (spalio 11 d.), jei diena nepatenka į tėvo bendravimo su vaiku laikotarpį pagal bendrąjį nustatytą bendravimo grafiką, tėvas bendrauja su vaiku nuo 10.00 val. iki 10.30 val., pasiimdamas vaiką iš gyvenamosios vietos ir tą pačią dieną nuo 18.00 val. iki 18.30 val. grąžina vaiką į gyvenamąją vietą;

Vaiko mamos gimimo dieną (birželio 4 d.) bendravimas tenka mamai. Jei nurodyta diena patenka į tėvo bendravimo su vaiku grafiką, nurodytą dieną motina privalo vaiką pasiimti iš atsakovo nuo 10.00 val. iki 10.30 val.

Vaiko gimimo dieną (sausio 14 d.) abu tėvai turi teisę bendrauti su vaiku, bendravimo tvarką susitariant tarpusavyje abipusiu šalių susitarimu. Nesusitarus dėl bendravimo tvarkos vykdymo vaiko gimimo dieną, tėvas su vaiku bendrauja pasiimant vaiką iš gyvenamosios vietos nuo 10.00 val. iki 10.30 val. ir tą pačią dieną nuo 14.00 val. iki 14.30 val. grąžinant vaiką į gyvenamąją vietą (jei tai yra nedarbo diena), o mama su vaiku, vaiko gimimo dieną bendrauja nuo 14.00 val. iki 18.00 val. Jeigu vaiko gimimo diena yra darbo diena ir vaikas lanko ugdymo įstaigą, nustatyta bendravimo tvarka perkeliama į artimiausio savaitgalio šeštadienį, neatsižvelgiant į bendravimo tvarką pagal nustatytą bendrąjį bendravimo grafiką;

Šalys apie savo kasmetines atostogas informuoja viena kitą telefonu, SMS žinute ar elektroniniu paštu prieš 1 mėnesį.

Kiekvienų metų vasaros atostogų laikotarpiu tėvas praleidžia su sūnumi 14 (keturiolika) kalendorinių dienų, iš anksto suderinęs su vaiko motina, ne vėliau kaip prieš 2 savaites iki atostogų pradžios.

Atostogų kitu sezonu (rudens, žiemos) laikotarpiu tėvas praleidžia su sūnumi 7 (septynias) kalendorines dienas, iš anksto suderinęs su vaiko motina ne vėliau kaip prieš 2 savaites iki atostogų pradžios.

Šalys įsipareigoja dėti pastangas, kad šalių atostogų su vaiku laikotarpiai nesidubliuotų.

Šalys savo atostogų, leidžiamų kartu su sūnumi, metu sudaro galimybes tėvui/motinai bendrauti su vaiku telefonu, vaizdo/garso priemonėmis ar kitomis susisiekimo/bendravimo priemonėmis pagal šalių poreikį vieną kartą dienoje, ne trumpiau nei 15 minučių.

Šalys įsipareigoja teikti viena kitai informaciją apie vaiko sveikatą, ugdymą, auklėjimą ar pasikeitusią šalių gyvenamąją vietą.

5) priteisė ieškovei iš atsakovo 3 521,72 Eur bylinėjimosi išlaidas; 6) valstybei – 158,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Atsižvelgęs į tai, kad vaikas nuo gimimo gyvena su motina, juos sieja stiprus emocinis ryšys, o byloje nėra duomenų apie netinkamas vaiko augimo ir vystymosi sąlygas, taip pat į išvadą teikiančios institucijos poziciją, teismas sprendė, kad gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove geriausiai atitinka vaiko interesus, todėl šį reikalavimą tenkino.

Teismas nurodė, kad vaikui reikalingas išlaikymas turi būti siejamas su pagrįstais, realiais ir protingais jo poreikiais bei abiejų tėvų finansinėmis galimybėmis. Ieškovės nurodytą 883,25 Eur mėnesio poreikių sumą teismas laikė per didele, nes vaikas maitinamas darželyje, dalis nurodytų išlaidų yra vienkartinės arba patiriamos ne kiekvieną mėnesį, o dalies prekių išlaidos apskaičiuotos pagal didžiausias nurodytas kainas. Tokį vertinimą teismas siejo ir su ieškovės paaiškinimais, kad jos gaunamų pajamų kartais nepakanka pragyvenimui. Įvertinęs vaiko amžių, lankomas veiklas ir būtinuosius poreikius, teismas pripažino pakankamu 846 Eur mėnesio išlaikymą, atitinkantį vieną minimaliąją mėnesinę algą atskaičius mokesčius, ir konstatavo, kad didesnės sumos poreikio ieškovė neįrodė.

Vertindamas ieškovės turtinę padėtį, teismas nustatė, kad ji dirba, gauna apie 1 600 Eur darbo užmokestį, neturi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto ir su vaiku gyvena nuomojamame būste, tačiau duomenų apie turimas santaupas bei banko sąskaitose esančias lėšas nepateikė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė gyventi į (duomenys neskelbtini) išsikėlė savo pasirinkimu, nors jos darbovietės biuras yra Vilniuje, ir vertino, jog ji galėtų keisti gyvenamąją vietą siekdama mažesnių pragyvenimo išlaidų. Teismas taip pat kritiškai vertino atsakovo nurodytą nedarbą ir sunkią finansinę padėtį, atsižvelgęs į jo VTAT anksčiau teiktus paaiškinimus apie darbą, turimą nekilnojamąjį turtą ir transporto priemonę, nekilnojamąjį turtą valdančio juridinio asmens akcininko bei direktoriaus statusą ir vengimą atskleisti šio juridinio asmens finansinę padėtį. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas, turėdamas nuosavą būstą, nuomojasi kitą, o darbo didesniame mieste ieškoti nebandė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, atsakovo amžių, darbingumą ir sveikatos būklę, teismas sprendė, kad jis turi galimybę gauti vaiko išlaikymui reikalingų pajamų, o abejones dėl tikrosios jo turtinės padėties vertino vaiko interesų naudai.

Teismas nesutiko su ieškovės pozicija nemažinti nustatytos vaiko poreikių sumos valstybės mokama išmoka, nes į pateiktą poreikių lentelę jau buvo įtraukti ne tik būtinieji, bet ir papildomi poreikiai, įskaitant laisvalaikį bei atostogas. Iš 846 Eur atėmęs 129,50 Eur išmoką vaikui, teismas nustatė, kad tėvams tenkanti išlaikymo suma sudaro 716,50 Eur. Įvertinęs abiejų tėvų turtinę padėtį ir galimybes, šią sumą paskirstė lygiomis dalimis ir, suapvalinęs, 360 Eur kas mėnesį atsakovo teikiamo išlaikymo dydį pripažino pakankamu ir proporcingu. Teismas išlaikymą priteisė nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės, nes iki sprendimo įsiteisėjimo galioja byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas nustatė, kad išlaikymas kasmet indeksuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, o jo tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti išlaikymo įsiskolinimą už 2025 m. vasario-kovo mėn., nes, remiantis pačios ieškovės paaiškinimais, šalių santykiai galutinai nutrūko tik 2025 m. kovo mėn. pabaigoje, o iki tol jos tvarkė bendrą ūkį ir kartu rūpinosi vaiku. Teismas nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis pareiga įrodyti, jog atsakovas neprisidėjo prie vaiko išlaikymo, teko ieškovei, tačiau šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų ji nepateikė. Teismas pripažino pagrįstu išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2025 m. balandžio mėn. iki 2025 m. lapkričio mėn. įskaitytinai. Teismas nurodė, kad šalims nebegyvenant kartu būtent atsakovui teko pareiga įrodyti tinkamą vaiko išlaikymą. Atsakovo atliktus 400 Eur mokėjimus teismas vertino kaip prisidėjimą prie ieškovei tekusios vaiko išlaikymo naštos ir kaip aplinkybę, paneigiančią jo teiginį, kad nuo 2025 m. balandžio iki rugpjūčio mėn. šalys vaiku rūpinosi po lygiai. Teismas nepripažino išlaikymo įsiskolinimo už 2025 m. gruodžio mėn., nes atsakovas, byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, tą mėnesį pervedė 328 Eur. Teismas sprendė, kad šiuo laikotarpiu pareigą išlaikyti vaiką atsakovas vykdė tinkamai. Nustatydamas įsiskolinimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas iš esmės neprieštaravo, jog jo teiktinas mėnesio išlaikymas būtų skaičiuojamas pagal pusę tuo laikotarpiu galiojusios minimaliosios mėnesinės algos atskaičius mokesčius. Teismas apskaičiavo, kad už aštuonis mėnesius atsakovas turėjo skirti 3 108 Eur (777 Eur x 8 / 2), ir, atėmęs faktiškai sumokėtus 400 Eur, priteisė 2 708 Eur išlaikymo įsiskolinimą.

Teismas nustatė, kad šalys iš esmės sutaria dėl tėvo bendravimo su vaiku kiekvieno kalendorinio mėnesio nelyginės savaitės savaitgalį, tačiau nesutaria dėl vaiko paėmimo ir grąžinimo. Teismas nepritarė visos vaiko vežiojimo pareigos perkėlimui atsakovui, nurodęs, kad abu tėvai turi vienodai prisidėti prie vaiko teisės bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu įgyvendinimo, o ieškovės siekis išvengti asmeninio laiko praradimo ir kitų nepatogumų negali būti viršesnis už vaiko interesus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į abiejų šalių pasirinktas gyvenamąsias vietas ir galimybę ieškoti kompromiso, mažinančio bendravimo tvarkos vykdymo sunkumus. Teismas nepripažino racionalia ir tokios tvarkos, pagal kurią kiekvieną bendravimo savaitgalį abu tėvai turėtų skirti po vieną dieną vaikui paimti arba grąžinti. Todėl nustatė, kad pirmąjį bendravimo savaitgalį vaiką penktadienį paima ir sekmadienį grąžina tėvas, o kitą bendravimo savaitgalį vaiką pas tėvą nuveža ir iš jo pasiima motina. Teismas sprendė, kad toks pareigų paskirstymas leis šalims racionaliau planuoti laiką bei asmeninius poreikius ir mažinti kelionių išlaidas, be kita ko, pasirenkant savaitgalį praleisti arčiau vaiko buvimo vietos.

Teismas, nesant šalių prieštaravimų, taip pat nustatė, kad vaikui sergant bendravimas nevykdomas ir perkeliamas į kitą šalių sutartą laiką. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neprieštaravo ieškovės prašymui, teismas taip pat įpareigojo jį vaiko buvimo pas tėvą metu, motinai išreiškus norą, sudaryti galimybę jai bendrauti su vaiku elektroninių ryšių priemonėmis ne rečiau kaip kartą per dieną ir ne trumpiau kaip penkias minutes. Teismas, atsižvelgęs į vaiko amžių, tinkamesne pripažino ieškovės siūlytą bendravimo su vaiku švenčių ir gimtadienių dienomis tvarką. Spręsdamas dėl didžiųjų metų švenčių, teismas pažymėjo, kad ieškovės pasiūlymas geriau užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir vaiko interesus, nes leidžia kiekvienais metais abiem tėvams dalį šventinio laiko praleisti su vaiku. Teismas nesvarstė posėdžio metu atsakovo pareikšto prašymo nustatyti 28 dienų vasaros atostogas su vaiku, nes šis prašymas pateiktas pavėluotai ir ieškovė neturėjo tinkamos galimybės į jį atsikirsti. Vertindamas prašymą dėl 14 dienų atostogų, teismas atsižvelgė į institucijos išvadą dėl ilgesnio nepertraukiamo bendravimo reikšmės vaiko ryšiui su abiem tėvais, į tai, kad vaikas jau reguliariai praleidžia su tėvu tris dienas iš eilės, ir į svarių ieškovės prieštaravimo argumentų nebuvimą. Teismas pripažino septynių dienų vasaros atostogas per trumpomis, taip pat ir galimybės išvykti į užsienį požiūriu, todėl nustatė 14 dienų vasaros ir septynių dienų kitų sezonų atostogas su tėvu, jų laiką suderinant su motina ne vėliau kaip prieš dvi savaites.

Teismas atmetė atsakovo prašymą nepaskirstyti bylinėjimosi išlaidų, motyvuojant tuo, kad tokio pobūdžio byloje nėra pralaimėjusios šalies. Teismas pažymėjo, kad atsakovas sutiko su didesne ieškovės reikalavimų dalimi, todėl ginčą bent iš dalies buvo galima užbaigti mediacijos būdu ir išvengti išlaidų ar jų didėjimo. Atsakovo pasirinkimo dėl visų reikalavimų bylinėtis teisme teismas nelaikė pagrindu nepaskirstyti dėl šalių procesinio elgesio patirtų išlaidų. Teismas nustatė, kad reikalavimas dėl periodinio išlaikymo patenkintas 80 proc., dėl vaiko gyvenamosios vietos – 100 proc., dėl išlaikymo įsiskolinimo – apie 70 proc., o reikalavimą dėl bendravimo tvarkos, iš dalies atsižvelgęs į abiejų šalių pasiūlymus, laikė patenkintu 70 proc. Apskaičiavęs šių dalių vidurkį, teismas sprendė, kad patenkinta 80 proc. ieškinio reikalavimų, ir šią proporciją taikė paskirstydamas šalių bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad šalių išlaidos teisinei pagalbai neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių. Pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją ieškovei apskaičiavo 4 031,72 Eur atlygintinų teisinės pagalbos ir vertimo išlaidų, o atsakovui – 510 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atlikęs šių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 3 521,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Apeliaciniu skundu ieškovė E. Š. prašo: 1) pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. sprendimo dalį dėl bendravimo tvarkos dalyje dėl vaiko paėmimo ir grąžinimo laiko ir tvarkos kiekvieno kalendorinio mėnesio nelyginės savaitės savaitgalį ir nustatyti sekančiai: tėvas su vaiku bendrauja kiekvieno kalendorinio mėnesio nelyginės savaitės savaitgalį. Pradėjus vykdyti šį teismo sprendimą, pirmąjį tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku savaitgalį tėvas paima vaiką penktadienį iš ugdymo įstaigos pasibaigus užsiėmimams, o jeigu vaikas ugdymo įstaigos nelanko – nuo 18.00 val. iki 18.30 val. Iš vaiko gyvenamosios vietos, ir grąžina į vaiko gyvenamąją vietą to savaitgalio sekmadienį nuo 18.00 val. iki 18.30 val.; 2) pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. sprendimo dalį dėl bendravimo tvarkos atostogų metu, nustatant sekančiai: a) kiekvienų metų vasaros atostogų laikotarpiu tėvas praleidžia su sūnumi 14 (keturiolika) kalendorinių dienų, iš anksto suderinęs su vaiko motina, ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki atostogų pradžios; b) atostogų kitu sezonu (rudens, žiemos) laikotarpiu tėvas praleidžia su sūnumi 7 (septynias) kalendorines dienas, iš anksto suderinęs su vaiko motina ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki atostogų pradžios; 3) pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo ir priteisti iš atsakovo L. M. nepilnamečiam vaikui po 450 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki vaiko pilnametystės, indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant motiną (ieškovę); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vaiko vežiojimo naštą perkėlė ieškovei. Tokia teismo pozicija prieštarauja prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnio 1 dalis) bei CK 3.170 straipsniui, pagal kurį skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisė ir pareiga bendrauti su vaiku įgyvendinama išimtinai vaiko interesais, o bendravimo tvarka derinama prie vaiko, o ne prie tėvų patogumų. Dėl to sprendimo dalis, kuria motina įpareigota kas antrą savaitgalį vežti vaiką pas atsakovą, keistina nustatant, kad vaiką kiekvieną tėvo bendravimo savaitgalį paima ir grąžina (iš / į vaiko gyvenamąją vietą) pats atsakovas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas siekia sau patogios tvarkos, dalį vaiko vežiojimo naštos perkeldamas motinai, o pirmosios instancijos teismas savo sprendimu įteisino tokį atsakovo siekį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vaiko vežiojimo našta negali būti perkelta vaiko motinai, kuriai ir taip tenka nepalyginamai didesnė kasdienį vaiko našta: ji viena užtikrina vaiko dienotvarkę, ugdymo procesą (darželis (duomenys neskelbtini)), sveikatos priežiūrą (įskaitant psichologo pagalbą) ir kasdienę priežiūrą, taip pat patiria didesnę vaiko išlaidų dalį. Tai pripažino ir išvadą teikianti institucija, ir pats pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu atsakovas su vaiku bendrauja kas antrą savaitgalį, patiria nepalyginamai mažiau su vaiko priežiūra susijusių išlaidų, turi turto ir lėšų ((duomenys neskelbtini) registruotą įmonę, nekilnojamojo turto), todėl turi objektyvias galimybes prisiimti vaiko vežiojimą bei papildomas laiko ir kuro sąnaudas.

Pirmosios instancijos teismo rėmimasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. e3K-3-207-378/2021 yra selektyvus. Nors šios nutarties 31 punktas leidžia su vaiku gyvenantį tėvą įpareigoti pristatyti vaiką, ta pati nutartis (29 punktas) draudžia skyrium gyvenančiam tėvui siekti sau patogios tvarkos. Konkrečios šios bylos aplinkybės – didelis atstumas, didesnė motinos kasdienės priežiūros ir išlaikymo našta bei papildomų vaiko priežiūros ir išlaikymo sąnaudų prisiėmimas dėl to, jog vaikas gyvena su mama, bei gera atsakovo turtinė padėtis, lemia, kad vaiko vežiojimas turi tekti atsakovui.

Nepagrįstas ir teismo pasiūlymas motinai „apsvarstyti gyvenamosios vietos koregavimo galimybes“. Vaiko gyvenamoji vieta su motina (duomenys neskelbtini) nustatyta kaip labiausiai atitinkanti vaiko interesus (tai patvirtino ir išvadą teikianti institucija), todėl bendravimo tvarka turi būti derinama prie vaiko gyvenamosios vietos, o ne motina skatinama keisti gyvenamąją vietą. Priešingas aiškinimas pažeistų prioritetinės vaiko interesų apsaugos principą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ieškovės prašytų konkrečių vaiko paėmimo ir grąžinimo laikų (penktadienį ir sekmadienį nuo 18.00 val. iki 18.30 val.) ir bendravimo laiko klausimą paliko spręsti „šalių sutartu laiku“. Iš visų byloje pateiktų įrodymų (nuolatinių šalių konfliktų, Vaiko teisių apsaugos tarnybos pranešimų, policijos iškvietimų, šalių susirašinėjimų) akivaizdu, kad šalys tarpusavio susitarimo dėl bendravimo laiko realiai pasiekti negali, todėl nuoroda „šalių sutartu laiku“ yra realiai neįgyvendinama ir sudaro sąlygas papildomiems konfliktams tarp šalių kilti.

Neapibrėžtas laikas („šalių sutartu laiku“) sudaro sąlygas piktnaudžiauti ir manipuliuoti sprendimo vykdymu, generuoja naujus konfliktus ir neatitinka prioritetinio vaiko interesų apsaugos principo. Būtinybę nustatyti konkrečią tvarką iš esmės pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog „nesant nustatytos konkrečios bendravimo tvarkos, tarp šalių kyla nesutarimai“. Todėl bendravimo laiko palikimas „šalių sutartu laiku“ prieštarauja šiai teismo išvadai ir bylos aplinkybėms. Dėl to sprendimo dalis dėl bendravimo tvarkos keistina, nustatant konkretų vaiko paėmimo ir grąžinimo laiką (kaip prašė ieškovė), atsisakant formuluotės „šalių sutartu laiku“.

Ieškovė nesutinka dalyje dėl nustatyto atostogų suderinimo laiko. Skundžiamame sprendime nustatyti terminai tarpusavyje prieštarauja: bendrą informavimą apie kasmetines atostogas teismas nustatė ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį, tačiau svarbiausią – konkretų vasaros ir kito sezono atostogų derinimą – tik prieš 2 savaites. Toks nenuoseklumas apsunkina realų atostogų planavimą ir sudaro sąlygas manipuliuoti sprendimo vykdymu. Vaikas lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą kuri vasarą užsidaro, o abu tėvai gali planuoti keliones (įskaitant į užsienį), todėl 2 savaičių terminas yra objektyviai per trumpas realiam atostogų suplanavimui. Be to, būtent ieškovei tenka pareiga užtikrinti tinkamą vaiko priežiūrą ir užimtumą tuo metu, kai ji pati turi dirbti ir vaiko tėvas taip pat dirba, dėl to ji iš anksto (bent jau prieš mėnesį) turi žinoti atsakovo atostogų (tiek vasaros, tiek kitų sezonų metu) laikotarpius su vaiku, jog galėtų atitinkamai organizuoti vaikui dienos stovyklas, priežiūrą pas artimus giminaičius ar samdyti auklę, arba kitaip organizuoti savo darbą. Ieškovė prašė nustatyti būtent 30 kalendorinių dienų (1 mėn.) derinimo terminą ir mano, kad toks terminas yra visiškai pagrįstas dėl to turėtų būti nustatytas pakeičiant sprendimą ir šioje dalyje tenkinant ieškovės ieškinio reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš vaiko poreikių sumos atėmė valstybės mokamą išmoką ir nepagrįstai nuvertino papildomus (laisvalaikio, pramogų, atostogų) vaiko poreikius. Pats teismas pripažino, kad „nereikia įrodinėti, kad nepilnamečiui vaikui yra reikalingas ugdymo priemonės, pramogos ir poilsis laisvalaikiu“. Vaiko išlaikymas apima ne tik būtinuosius (maistas, apranga, higiena), bet ir papildomus – lavinimo, saviraiškos, laisvalaikio, poilsio – poreikius, būtinus visapusiškai (įvairiapusiškai) vaiko raidai ir užtikrinančius „būtinas vaikui vystytis sąlygas“. Dėl to išlaidų laisvalaikiui, būreliams ir atostogoms buvimas poreikių lentelėje nėra pagrindas mažinti išlaikymą – priešingai, jos yra sudėtinė proporcingo išlaikymo dalis. Šiuo atveju teismas sumažindamas nepilnamečiui vaikui priteistiną išlaikymo dydį iš atsakovo ir jį sumažindamas papildomiems poreikiams, tokiems kaip išlaidos laisvalaikiui, atostogoms ir pan. nukrypo tiek nuo teisinio reglamentavimo ir kasacinio teismo praktikos.

Pirmosios instancijos teismas, mažindamas išlaikymą, iš vaiko poreikių sumos atėmė 129,50 Eur valstybės išmoką. Tai tiesiogiai prieštarauja paties teismo cituotai kasacinei praktikai: „tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma , kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 46 punktas; taip pat 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas). Atsakovo turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius, todėl išmoka negalėjo būti panaudota tėvų išlaikymo pareigai kompensuoti ir išlaikymui mažinti.

Atsakovo turtinė padėtis yra gera. Atsakovas yra (duomenys neskelbtini) registruotos įmonės direktorius, šiai įmonei priklauso nekilnojamasis turtas, atsakovas turi ir asmeninio nekilnojamojo turto bei lėšų. Pats pirmosios instancijos teismas 2026 m. liepos 22 d. nutartimi konstatavo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu „siekė sudaryti įspūdį apie prastesnę nei yra iš tiesų jo finansinę padėtį“. Esant tokiai atsakovo turtinei padėčiai bei atsakovui turint visas galimybes gauti pajamas, kurios leistų jam prisidėti prie vaiko poreikių tenkinimo pilna apimti, patikslintu ieškiniu prašytas 450 Eur išlaikymas yra proporcingas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į išdėstytą, sprendimo dalis dėl išlaikymo dydžio keistina, priteisiant iš atsakovo nepilnamečiam vaikui 450 Eur dydžio kasmėnesinį išlaikymą.

Atsakovas L. M. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti, o Alytaus apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Priešingai nei teigia ieškovė, ji pati siekia tokios bendravimo tvarkos, kuri būtų patogiausia tik jai, jog atsakovas norėdamas bendrauti ir kaip dažniau matytis su savo sūnumi, turi pats ir parsivežti ir grąžinti vaiką į jo gyvenamąją vietą. Bendravimo tvarka neturi būti nustatoma taip, kad būtų maksimaliai patogi vien kartu su vaiku gyvenančiam tėvui, visą laiko, kuro, transportavimo ir organizacinę naštą perkeliant kitam tėvui. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė vaiką iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) privalėtų vežti kiekvieno atsakovo bendravimo savaitgalio metu. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, išklausęs šalis, priėmė teisingą sprendimą atitinkančią interesų pusiausvyrą dėl bendravimo tvarkos, o būtent dėl vaiko transportavimo pareigos abiem tėvams.

Pirmosios instancijos teismas vertino ir išvadą teikiančios institucijos poziciją, kad nustatyta laikina bendravimo tvarka atitinka vaiko poreikius ir interesus. Teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad atstumas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra reikšmingas, todėl modelis, pagal kurį kiekvieną bendravimo savaitgalį vienas iš tėvų būtų įpareigojamas važiuoti visą maršrutą pirmyn ir atgal du kartus, sukurtų dideles laiko ir finansines sąnaudas. Teismo nustatyta bendravimo tvarka leidžia kiekvienam iš tėvų iš esmės vieną savaitgalį per mėnesį prisiimti kelionės tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) organizavimo naštą ir atitinkamai racionaliau planuoti laiką bei transporto išlaidas. Atsakovas bendravimo su vaiku metu pats ne tik patiria kelionės sąnaudas, bet ir visiškai perima kasdienę vaiko priežiūrą, maitinimą, užimtumą ir kitas to laikotarpio išlaidas. Todėl vien ieškovės argumentas, kad su ja gyvenantis vaikas įprastai reikalauja daugiau kasdienės priežiūros, savaime nesudaro pagrindo absoliučiai visas su vaiko bendravimu su tėvu susijusias transportavimo pareigas perkelti atsakovui. Be to, atstumas tarp šalių gyvenamųjų vietų atsirado ne dėl atsakovo veiksmų. Būtent ieškovės persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini). Tai nereiškia, kad ieškovė neturėjo teisės pasirinkti gyvenamosios vietos, tačiau vieno iš tėvų gyvenamosios vietos pasirinkimo ekonominės ir organizacinės pasekmės taip pat negali automatiškai ir visa apimtimi būti perkeliamos kitam tėvui. Transportavimo našta kiekvienoje byloje vertinama atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, t. y. atstumą tarp tėvų gyvenamųjų vietų, vaiko amžių, bendravimo intensyvumą, tėvų transporto galimybes, darbo pobūdį, gyvenamosios vietos pasirinkimo aplinkybes ir kitus konkrečius kriterijus. Taigi teismas priėmė teisingą sprendimą dėl tėvo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi kas antrą savaitgalį tvarką atitinkančią tėvų teisių ir pareigų lygybės bei jų kooperavimosi principus.

Vien faktas, kad šalys praeityje yra turėjusios tarpusavio nesutarimų, savaime nereiškia, kad kiekvienas bendravimo tvarkos elementas privalo būti reglamentuotas pusės valandos tikslumu. Pirmosios instancijos teismas nustatė esminius bendravimo tvarkos elementus ir teisingai išdėstė kuriomis savaitės dienomis atsakovas bendrauja su nepilnamečiu sūnumi, kurią savaitės dieną vaikas paimamas, kurią grąžinamas, kuriam iš tėvų konkretaus savaitgalio metu tenka vaiko transportavimo pareiga ir vaiko paėmimo ir grąžinimo vieta. Konkretaus laiko suderinimas šalių susitarimu tėvams leidžia tvarką pritaikyti prie konkrečios dienos aplinkybių: vaiko ugdymo įstaigos darbo laiko, vaiko savijautos, eismo sąlygų, kelionės tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) trukmės, tėvų darbo grafikų bei kitų objektyvių aplinkybių. Tuo tarpu ieškovės siūlomas itin siauras 30 minučių intervalas, vertinant kelionę tarp skirtingų Lietuvos miestų, gali kelti ateityje papildomus konfliktus tarp šalių. Byloje nėra nustatyta tokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad teismo nustatyta tvarka dėl „šalių sutarto laiko“ apskritai negalėtų būti realiai vykdoma.

Pirmosios instancijos teismo nurodyti atostogų derinimo terminai reglamentuoja skirtingus klausimus ir veiksmus. Bendras informavimas apie planuojamas kasmetines atostogas ir konkretaus nepertraukiamo bendravimo su vaiku laikotarpio galutinis suderinimas nėra tas pats veiksmas. Vieno mėnesio informavimo terminas leidžia kitam tėvui iš anksto žinoti bendrus planuojamų atostogų laikotarpius, tuo tarpu dviejų savaičių terminas suteikia galimybę, jau artėjant konkrečiai datai, tiksliai suderinti vaiko buvimo su tėvu laiką. Tokiu būdu suderinamas išankstinis planavimas ir suteikiamas tėvams lankstumas deryboms praleisti su vaiku 14 dienų (vasaros atostogų ) ar 7 dienas (rudens / žiemos atostogų). Ieškovės siūlomas privalomas 30 dienų galutinio suderinimo terminas nėra savaime labiau atitinkantis vaiko interesus. Darbo grafikai, atostogų suteikimas, kelionių planai ar kitos aplinkybės praktikoje gali keistis. Pernelyg ilgas imperatyvus terminas galėtų reikšti, kad dėl objektyviai vėliau paaiškėjusių aplinkybių tėvas (atsakovas) apskritai netektų galimybės pasinaudoti jam nustatytu atostogų su vaiku laikotarpiu. Bendravimo tvarka pirmiausia turi užtikrinti realią galimybę vaikui būti su abiem tėvais, o ne sukurti kuo daugiau formalių pagrindų vienam iš tėvų atsisakyti vykdyti bendravimo tvarką. Ieškovė nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog dviejų savaičių terminas jau sukėlė realių ir neišsprendžiamų problemų. Jos argumentai apie galimą poreikį organizuoti stovyklas, auklę ar kitokią vaiko priežiūrą yra suprantami, tačiau būtent todėl teismo sprendime jau yra nustatyta pareiga apie kasmetines atostogas informuoti prieš vieną mėnesį.

Poreikių lentelėje yra ne tik baziniai vaiko poreikiai, bet ir laisvalaikio, atostogų bei kitos papildomos išlaidos. Pirmosios instancijos teismas iš šios sumos nepašalino ir nepripažino nereikalingomis išlaidų laisvalaikiui, pramogoms ar atostogoms. Priešingai, minėtos išlaidos buvo įvertintos bendroje 846 Eur vaiko poreikių sumoje. Teismas teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog nepilnamečio vaiko išlaikymui yra reikalinga didesnė suma nei 1 MMA (846 Eur) per mėnesį. Todėl ieškovės teiginys, kad teismas esą „nepagrįstai nuvertino papildomus (laisvalaikio, pramogų, atostogų) vaiko poreikius“, nepagrįstas. Teismas įvertino tiek vaiko poreikius, tiek abiejų tėvų finansines galimybes, jų darbingumą, turtinę padėtį bei kitus reikšmingus duomenis ir nusprendė, kad 360 Eur priteistinas išlaikymas nepilnamečiui sūnui, kuriam šiuo metu yra 4 metai, iš atsakovo bei atitinkama motinos dalis (360 Eur), kartumu vaikui skiriama valstybės išmoka (129,50 Eur), užtikrina teismo nustatytų vaiko poreikių patenkinimą. Ieškovė iš esmės prašo apeliacinės instancijos teismo iš naujo įvertinti tuos pačius pirmosios instancijos teismo jau išsamiai įvertintus įrodymus ir, nepateikdama naujo objektyvaus pagrindo dėl vaiko poreikių padidėjimo, vietoje 360 Eur nustatyti jos pageidaujamą 450 Eur išlaikymo sumą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka bei priteistas nepilnamečiui vaikui išlaikymo dydis, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412-916/2020, 26 punktas).

Ieškovė (apeliantė) E. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos atsakovo L. M. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos 1 punktu. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 1 punkte nustatė, kad kitą tėvo bendravimo su vaiku savaitgalį motina atveža sūnų į tėvo gyvenamąją vietą penktadienį šalių sutartu laiku ir pasiima to savaitgalio sekmadienį šalių sutartu laiku iš tėvo gyvenamosios vietos. Apeliantės teigimu, būtent motinai tenka nepalyginamai didesnė kasdienė vaiko auginimo našta, kadangi ji viena užtikrina vaiko dienotvarkę, ugdymo procesą (darželis (duomenys neskelbtini)), sveikatos priežiūrą (įskaitant psichologo pagalbą) ir kasdienę priežiūrą, taip pat patiria didesnę vaiko išlaidų dalį. Tuo tarpu atsakovas, ieškovės teigimu, su vaiku bendrauja kas antrą savaitgalį, patiria nepalyginamai mažiau su vaiko priežiūra susijusių išlaidų, turi turto ir lėšų ((duomenys neskelbtini) registruotą įmonę, nekilnojamojo turto), todėl turi objektyvias galimybes prisiimti vaiko vežiojimą bei papildomas laiko ir kuro sąnaudas.

Teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tikslas – užtikrinti realų nepilnamečio vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, taip užtikrinant vaiko teisę į šeimos ryšius. Atsižvelgiant į tai, ypatingą svarbą vykdant tokį sprendimą (nutartį) įgyja jame paprastai tiesiogiai neįvardyta, tačiau ne mažiau svarbi vykdymo proceso dalyvių kooperavimosi pareiga. Tinkamas teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymas apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių sprendimo vykdymą negalimą, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiekiamas sprendimu siektas rezultatas – vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju abu tėvai turi pareigą kooperuotis ir bendradarbiauti siekiant, jog teismo nustatyta tėvo bendravimo su vaikais tvarka būtų įgyvendinta tinkamai, pirmiausiai užtikrinant geriausius vaikų interesus. Vaiko tėvams esant išsituokus ir turint bendrų vaikų, vyrauja praktika, kad ta šalis, kuri vaiką pasiima bendravimui, jį ir grąžina į gyvenamąją vietą, nebent egzistuoja išskirtinės aplinkybės, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad atsakovui tai būtų nepakeliama našta ar ypatingi sunkumai.

Bylos duomenys patvirtina, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su apeliante, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog būtent tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas, tenka skirti daugiau laiko rūpintis šalių nepilnamečiu vaiku: kasdiene buitimi, maisto gaminimu, dienos režimo nustatymu bei reguliavimu, slaugyti vaiką jam susirgus, rūpintis vaiko sveikata profilaktiškai, vaiko higiena, sekti ugdymą, vesti (vežti) vaiką į formaliojo ir neformaliojo ugdymo užsiėmimus, skirti laiką laisvalaikio praleidimui ir ugdymui šeimoje. Skyrium gyvenantis sutuoktinis, vaikui gyvenant su kitu iš tėvų, taip pat turi prisiimti dalį įsipareigojimų, susijusių ne tik su materialiniu išlaikymu, bet ir su laiko bei kitomis papildomomis sąnaudomis, kurios negali būti iki galo numatomos ir tiksliai apskaičiuojamos. Taigi iš esmės teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo įpareigoti ieškovę kitą tėvo bendravimo su vaiku savaitgalį atvežti sūnų į tėvo gyvenamąją vietą penktadienį šalių sutartu laiku ir pasiimti to savaitgalio sekmadienį šalių sutartu laiku iš tėvo gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą išvadai, kad vaiko paėmimas ir grąžinimas iš jo (vaiko) gyvenamosios vietos ypatingai apsunkintų atsakovą (vaiko tėvą) laiko bei finansiniu požiūriu. Nors pirmosios instancijos teismas nustatytą bendravimo tvarką argumentavo formalizuodamas tėvų lygių teisių principą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog šalis, su kuria vaikas gyvena nuolat, visada turi daugiau pareigų ir rūpesčių, taip pat ir finansinių sąnaudų. Nustačius šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pakeisti skundžiamą teismo sprendimo dalį, nustatant jog pareiga vaiką pasiimti iš atsakovo gyvenamosios vietos ir jį grąžinti tenka atsakovui (vaiko tėvui), t. y. pašalinant iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies ieškovės prievolę kitą tėvo bendravimo su vaiku savaitgalį atvežti sūnų į tėvo gyvenamąją vietą.

Bylos duomenys patvirtina, kad pagal pirmosios instancijos teismo patvirtintą tvarką, tėvas su vaiku bendrauja kiekvieno kalendorinio mėnesio nelyginės savaitės savaitgalį, pradėjus vykdyti teismo sprendimą, pirmąjį tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku savaitgalį tėvas paima vaiką iš motinos gyvenamosios vietos ar ugdymo įstaigos penktadienį, šalių sutartu laiku, ir grąžina į vaiko gyvenamąją vietą to savaitgalio sekmadienį šalių sutartu laiku. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp šalių kyla nuolatiniai konfliktai dėl vaiko paėmimo bei grąžinimo laiko. Teisėjų kolegijos vertinimu, vaiko grąžinimo laikas apibrėžtas sąvoka „šalių sutartu laiku“ suteikia teisę grąžinimo laiku manipuliuoti. Tikslus vaiko grąžinimo laiko nustatymas padėtų išvengti tokių konfliktų, tokia bendravimo tvarka būtų paprasčiau vykdoma, aiškesnė tiek šalims, tiek vaikui. Dėl to apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat yra patenkinamas, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir nustatant tiek vaiko paėmimo, tiek ir pasibaigus bendravimui grąžinimo laiką. Įvertinus kelionei reikalingą laiką, nustatytina, kad vaikas paimamas ir grąžinamas to savaitgalio sekmadienį nuo 18.00 val. iki 18.30 val.

Apeliantė taip pat nesutinka su ginčijamu teismo sprendimu dėl nustatyto atostogų suderinimo laiko. Apeliantės teigimu, sprendime nustatyti terminai tarpusavyje prieštarauja: bendrą informavimą apie kasmetines atostogas teismas nustatė ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį, tačiau svarbiausią – konkretų vasaros ir kito sezono atostogų derinimą – tik prieš 2 savaites.

Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbu nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų realiai įgyvendinama. Pirmosios instancijos teismo sprendimu šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos 13 punkte nustatyta tvarka yra detalizuota, aiški, nustatytas konkretus laikotarpis, per kurį šalys privalo suderinti atostogų praleidimo laikotarpius. Esant konfliktiškiems tėvų santykiams yra aiškiai išskirtas laikotarpis, kada tėvai privalo vienas kitą informuoti apie savo kasmetines atostogas, t. y. suteikta galimybė ne tik pasiskirstyti savo darbus, bet ir suplanuoti nepertraukiamą bendravimą su vaiku ar išankstinę kelionę su juo, taip pat ir laikotarpis, per kurį šalys turi suderinti bendrą savo poziciją dėl atostogų praleidimo su vaiku. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši, pirmosios instancijos teismo nustatyta, tvarka, atitinka vaiko interesus bei tėvų lygiateisiškumo principą. Vaikas lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, tėvams iš anksto žinomas šios įstaigos darbo laikas, todėl abu tėvai, jau vaiko ugdymo laikotarpiu gali planuoti keliones. Aptartų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal esamą situaciją pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimu patvirtintos bendravimo tvarkos 12 ir 13 punkte nustatė skirtingus terminus, įpareigojančius tėvus vienas kitam pateikti informaciją apie savo kasmetines atostogas bei šalims gavus šią informaciją, nustatytas konkretus terminas suderinti savo valią dėl atostogų praleidimo su vaiku.

Apeliantė taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžiu. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, mažindamas išlaikymą, be teisėto pagrindo iš vaiko poreikių sumos atėmė 129,50 Eur valstybės išmoką, be to, atsakovo turtinė padėtis leidžia atsakovui prisidėti prie vaiko poreikių tenkinimo pilna apimti.

Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, socialiniam vystymuisi.

Pagrindiniai vaiko išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 2 dalyje, pagal kuriuos išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Be to, CK 3.192 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008).

Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, pažymint tai, kad šis kriterijus yra orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Plėtodamas šią praktiką, kasacinės instancijos teismas taip pat yra konstatavęs, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-939/2020).

Apeliantė ieškinyje yra nurodžiusi, kad vaiko išlaikymui yra reikalinga 900 Eur suma per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sūnaus amžių, jo lankomas veiklas, nurodytus būtinuosius vaiko išlaikymo poreikius, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog nepilnamečio vaiko išlaikymui yra reikalinga didesnė suma nei 1 MMA, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, šalių nepilnamečiui sūnui per mėnesį yra pakankamas 846 Eur dydžio išlaikymas.

Apeliantė apeliaciniu skundu neįrodinėja, kad vaiko būtiniesiems poreikiams užtikrinti reikia skirti sumą didesnę nei viena minimali mėnesinė alga, o, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad teismas teisingai ir pagrįstai nusprendė, jog nepilnamečio vaiko išlaikymui yra reikalinga suma siejama su 1 MMA. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu minimali mėnesinė alga (neto) buvo 846 Eur (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2025 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 700 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o vieno tėvo neįrodinėtinas teiktino išlaikymo dydis vienam vaikui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra 423 Eur per mėnesį (846 Eur / 2).

Apeliantė, nesutikdama su priteisto išlaikymo suma, nurodo, kad valstybės mokamų „vaiko pinigų“ suma neturėtų būti mažintini vaiko poreikiai. Sutiktina su atsakovo atsiliepimo į apeliacinio skundo argumentais, jog kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020).

Tačiau vėlesnėje teisminė praktikoje, kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas pirmiausia yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Teisėjų kolegija spendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nepilnamečio vaiko poreikius. Taigi, įvertinusi byloje pateiktus duomenis apie atsakovo turtinę padėtį, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad atsakovas yra pajėgus teikti neįrodinėtiną teiktino išlaikymo dydį, kuris užtikrina bent minimalius vaiko poreikius – 423 Eur per mėnesį. Nustačius šias aplinkybes, t. y., kad tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius, sprendžia, kad pagrindo iš tėvų priteistiną išlaikymą privalomai mažinti išmokų suma nėra pagrindo, todėl tenkinant apeliacinį skundą, priteista iš atsakovo nepilnamečiui vaikui išlaikymo suma didintina iki 423 Eur per mėnesį.

Dėl bylos procesinės baigties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio teismo sprendimo rezultato.

Vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai argumentai sudaro pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl vaiko paėmimo, jo pristatymo tėvui aplinkybių ir laiko bei išlaikymo dydžio priteisimo pripažinti neteisėta ir nepagrįsta bei ją pakeisti. Todėl ieškovės E. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamo sprendimo dalis, kuria nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka ir priteistas išlaikymas, yra pakeičiama (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo iš viso 968 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 121 Eur žyminis mokestis ir 847 Eur advokato pagalbos išlaidos už apeliacinio skundo parengimą (reg. Nr. DOK-58098), tuo tarpu atsakovas pateikė duomenis, jog jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 350 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (reg. Nr. DOK-84182).

Ieškovė apeliaciniu skundu nesutiko su trimis pirmosios instancijos teismo patvirtintos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos punktais bei su priteisto išlaikymo dydžiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimai dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos 1 punktu dėl vaiko paėmimo aplinkybių ir laiko buvo patenkinti 100 procentų, reikalavimas dėl išlaikymo dydžio patenkintas 95 procentų (428 Eur x 100 proc. / 450 Eur), reikalavimas dėl atostogų derinimo laiko buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad yra patenkinta 73,75 procentai apeliacinio skundo reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 713,90 Eur (968 Eur x 73,75 procentų), o atsakovui iš ieškovės priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai atmestų reikalavimų daliai, t. y. 91,88 Eur (350 Eur x 26,25 proc.). Atlikus vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteisiama 622,03 Eur (713,90 Eur – 91,87 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos nesusidarė, todėl teisėjų kolegija dėl jų atlyginimo valstybei nesprendžia ir plačiau dėl to nepasisako.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. sprendimą pakeisti.

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. sprendimu patvirtintos atsakovo L. M. bendravimo su nepilnamečiu vaiku M. M. tvarkos 1 (pirmą) punktą išdėstyti taip: „tėvas su vaiku bendrauja kiekvieno kalendorinio mėnesio nelyginės savaitės savaitgalį. Pradėjus vykdyti šį teismo sprendimą, pirmąjį tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku savaitgalį tėvas paima vaiką iš motinos gyvenamosios vietos ar ugdymo įstaigos penktadienį, nuo 18.00 val. iki 18.30 val., ir grąžina į vaiko gyvenamąją vietą to savaitgalio sekmadienį nuo 18.00 val. iki 18.30 val.“

Priteistą iš atsakovo L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepilnamečio vaiko M. M., gimusio (duomenys neskelbtini) asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 360 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų 00 ct) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis sumą padidinti iki 428 Eur (keturių šimtų dvidešimt aštuonių eurų 00 ct).

Kitą Alytaus apylinkės teismo 2026 m. liepos 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš atsakovo L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 622,03 Eur (šešis šimtus dvidešimt du eurus 03 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.