Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2026-11-20 · Civilinė byla Nr. e2-1101-934/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. eB2-306-587/2025Nutartis · 2025-04-11Kauno apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2025-06-17Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2026-11-20Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-20
Bylos Nr.
e2-1101-934/2026
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00046-2023-3
Bylos rūšis
Civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Teisėjai
Asta Pikelienė, Neringa Švedienė, Žilvinas Terebeiza
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Ferum LT, UAB Az Investment
Kreditorius
UAB ILTE, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2-1101-934/2026 Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00046-2023-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1; 3.4.4.5.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Neringos Švedienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 28 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo V. K. prašymas įtraukti jį į likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Ferum LT“ kreditorių sąrašą perėmus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, uždarosios akcinės bendrovės ILTE ir antstolės Svajonės Žukaitienės teises ir pareigas.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Ferum LT“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta Ala Jefimova (toliau – nemokumo administratorė).

Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d. nutartimi patvirtinti neginčijami bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, be kita ko, ir pirmosios eilės kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV Kauno skyrius) 1 442,55 Eur, antrosios eilės kreditorių UAB ILTE (buvusi UAB „Investicijų ir verslo garantijos“) 12 357,90 Eur ir antstolės Svajonės Žukaitienės (toliau – S. Žukaitienė) 765,76 Eur finansiniai reikalavimai.

Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-306-587/2025 bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu (nutartis įsiteisėjo 2025 m. birželio 17 d.).

2026 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti bendrovės kreditorius VSDFV Kauno skyrių, UAB ILTE ir antstolę S. Žukaitienę (toliau kartu – ir kreditoriai) nauju kreditoriumi – pareiškėju, turinčiu 14 566,21 Eur finansinį reikalavimą, sudarantį 63,99 proc. visų bankVroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad:

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio 1–3 dalimis, įvykdė bendrovės piniginę prievolę VSDFV Kauno skyriui ir sumokėjo 1 442,55 Eur, todėl pareiškėjui, įvykdžiusiam prievolę už bendrovę, perėjo VSDFV Kauno skyriaus reikalavimo teisės į bendrovę;

2026 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas ir UAB ILTE sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria UAB ILTE už 12 357,90 Eur perleido pareiškėjui visas savo, kaip kreditorės teisės ir reikalavimus į bendrovę, kylančius iš 2020 m. liepos 16 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bei jos pagrindu Marijampolės apylinkės teismo priimto sprendimo ir išduoto vykdomojo rašto civilinėje byloje Nr. e2-4264-802/2022, taip pat su tuo susijusias vykdymo išlaidas – iš viso 12 357,90 Eur;

2026 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas sudarė Reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) atlygintinai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria antstolė S. Žukaitienė, kaip pradinė kreditorė, perleido pareiškėjui visas reikalavimo teises į 765,76 Eur skolą, kuri Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi patvirtinta kaip bendrovės finansinis reikalavimas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą įtraukti jį į bendrovės kreditorių sąrašą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas įvykdė bendrovės prievoles kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti jos bankroto byloje, o pirminiai kreditoriai dėl tokio prievolių įvykdymo sutiko ir iš naujojo kreditoriaus prievolių įvykdymą priėmė. Tačiau bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, tokiam prievolių padengimui prieštarauja ir teigia, kad nei pareiškėjas, nei kreditoriai neinformavo nemokumo administratorės apie ketinimą priimti prievolės įvykdymą iš pareiškėjo. Pareiškėjas objektyviai neturi savarankiško teisinio ar ekonominio intereso dengti bendrovės skolas. Vienintelis jo galimas tikslas – įgyti lemiamą balsų daugumą bankroto procese, kreditorių susirinkime ir daryti įtaką bankroto procesui buvusios bendrovės vadovės naudai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo siekis įstoti į bendrovės bankroto bylą neatitinka bankroto proceso tikslo – gauti finansinio reikalavimo patenkinimą. Pareiškėjo reikalavimų perėmimas negali būti pagrįstas net ekonominiu požiūriu. Ekonominė tikimybė, kad perimti finansiniai reikalavimai bus bent iš dalies patenkinti, yra abejotina. Pareiškėjas finansinius reikalavimus iš pirminių kreditorių perėmė padengdamas juos visa apimtimi. Ši aplinkybė leidžia abejoti, ar pareiškėjo siekis įstoti į procesą grįstas sąžiningais tikslais. Šiame kontekste abejones sustiprina nustatytos aplinkybės, kad civilinėje byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu (civilinė byla Nr. eB2-306-587/2025) pareiškėjas buvo apklausiamas kaip liudytojas ir tvirtino, kad bendrovė turto neturi.

Teismas atkreipė dėmesį, kad duomenys apie bankroto byloje patvirtintą kreditorių ir jų reikalavimo sąrašą nėra viešai skelbiami, todėl kyla klausimas, iš kur pareiškėjui tapo žinoma, jog bendrovės bankroto byloje yra patvirtinti tam tikrų kreditorių finansiniai reikalavimai, iš kur jis sužinojo apie reikalavimų dydžius ir nutarė apmokėti tokio dydžio reikalavimų dalį, pagal kuriuos pareiškėjas įgytų balsų daugumą (63,99 proc.) bendrovės bankroto byloje. Ši informacija nėra viešai prieinama bet kuriam suinteresuotumo neturinčiam asmeniui. Be to, pareiškėjas ne tik iš pirminių kreditorių reikalavimus perėmė be bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratorės, žinios, tačiau ir pareiškimas dėl kreditoriaus pakeitimo buvo pareikštas ne nemokumo administratorei, o tiesiogiai teismui. Nors įstatymas ir nenumato imperatyvaus draudimo reikšti reikalavimą tiesiogiai teismui, tačiau aplinkybių visuma kelia pagrįstų abejonių, vertinant pareiškėjo elgesį sąžiningumo kontekste.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo siekis įstoti į bendrovės bankroto procesą kreditoriaus statusu nėra grįstas realiu ir sąžiningu materialiniu suinteresuotumu, atitinkančiu nemokumo proceso paskirtį ir kelia pagrįstų abejonių dėl procesinių teisių įgyvendinimo pagal jų tikslą. Pareiškėjas, perimdamas pradinių kreditorių reikalavimus, nuo pat pradžių turėjo ne galimą finansinio reikalavimo patenkinimo interesą, o kitą, su bankroto proceso paskirtimi nesuderinamą, tikslą. Pareiškėjas, kaip teisininkas ir nemokumo administratorius, bendrovės vadovei kreipusis į jį, ruošė bendrovės dokumentus perduoti nemokumo administratorei, atsiliepime į nemokumo administratorės prieštaravimus nepaneigė nemokumo administratorės argumentų dėl pareiškėjo, kaip buvusio bendrovės vadovės A. V. (toliau – ir A. V.) atstovo teisminiuose procesuose, be to, pagrįstų abejonių kelia pareiškėjo sužinojimas apie kreditorių reikalavimų dydžius (ši informacija nėra viešai skelbiama) ir sprendimas apmokėti tokio dydžio reikalavimų dalį, pagal kuriuos pareiškėjas įgytų balsų daugumą (63,99 proc.) bendrovės bankroto byloje.

Teismo vertinimu, proceso teisės bankroto byloje negali būti naudojamos kaip savitikslė priemonė daryti įtaką kreditorių susirinkimų sprendimams ar kitaip trikdyti nemokumo procedūrų eigą, kai nėra realaus turtinio suinteresuotumo. Jeigu kreditoriaus interesas yra tik formalus – grindžiamas vien reikalavimo įsigijimo faktu, tačiau objektyviai nesusijęs su realia galimybe gauti patenkinimą – toks interesas neatitinka bankroto proceso esmės.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo: panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pakeisti bendrovės patvirtintame kreditorių sąraše esančius kreditorius VSDFV Kauno skyrių, UAB ILTE ir antstolę S. Žukaitienę pareiškėju ir pripažinti jį bendrovės kreditoriumi, turinčiu 14 566,21 Eur finansinį reikalavimą, išsaugant teismo patvirtintą šių reikalavimų tenkinimo eilę; teismui nusprendus, kad klausimo išspręsti iš esmės negalima – nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nenustatė, kad reikalavimo perleidimo sutartys būtų negaliojančios, nesudarytos ar neįvykdytos, taip pat nenustatė, jog VSDFV Kauno skyrius nebūtų priėmęs įvykdymo. Priešingai, teismas konstatavo, kad pirminiai kreditoriai su įvykdymu sutiko ir jį priėmė. Vadinasi, materialusis teisių perėjimas įvyko, o nuo jo neatsiejamas procesinis teisių perėmimas negalėjo būti paneigtas.

Skundžiama nutartis sukuria teisiškai ydingą padėtį, nes kreditorių sąraše lieka kreditoriai, kurių reikalavimai patenkinti ir kurie reikalavimų bendrovei nebeturi, o tikrasis šių reikalavimų turėtojas į sąrašą neįtraukiamas. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 45 straipsnio 1 dalį, kreditorių susirinkime balsuoja kreditorių susirinkimo dieną esantys kreditoriai. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju susiklostytų situacija, kad bendrovės kreditorių susirinkime balsuotų ir išmokas gautų asmenys, kurie patys pripažįsta nebesantys bendrovės kreditoriais.

Reikalavimo perleidimas yra pradinio ir naujojo kreditoriaus sandoris. Skolininko teisinė padėtis dėl cesijos nepasikeičia, todėl skolininkas neturi teisės nuspręsti, kas bus jo kreditorius. Nemokumo administratorė nenurodė ir neįrodė, kad perleidimas būtų suvaržęs ar išplėtęs bendrovės prievoles. Ginčo reikalavimai yra piniginiai (socialinio draudimo įmokos, paskola, vykdymo išlaidos), todėl kreditoriaus asmuo skolininkui esminės reikšmės neturi. Nemokumo procese trečiasis asmuo prievolę už skolininką gali įvykdyti gavęs kreditoriaus, o ne skolininko sutikimą. Kreditoriaus sutikimas yra ta speciali sąlyga, kuri taikoma nemokumo procese, nes nemokumo procese visų pirma ginamas kreditoriaus interesas gauti reikalavimo patenkinimą. CK 6.50 straipsnio 2 dalis suteikia kreditoriui teisę atsisakyti priimti trečiojo asmens įvykdymą, jeigu skolininkas iš anksto pranešė apie prieštaravimą, tačiau nesuteikia skolininkui teisės panaikinti jau priimto įvykdymo teisinių padarinių. VSDFV Kauno skyrius įvykdymą priėmė 2026 m. rugpjūčio 25 d., o nemokumo administratorė prieštaravimą VSDFV Kauno skyriui išsiuntė 2026 m. rugpjūčio 28 d. Be to, teismas nemokumo administratorės argumento dėl CK 6.50 straipsnio 2 dalies nepripažino pagrįstu.

JANĮ riboja nemokumo administratoriaus funkcijas. JANĮ 66 straipsnio 1 dalyje išvardintos nemokumo administratoriaus funkcijos neapima teisės nuspręsti, kam kreditoriai gali perleisti reikalavimus, ar vertinti naujojo kreditoriaus motyvus. Pagal JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 punktą nemokumo administratorius privalo ginti visų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Šiuo atveju visi trys kreditoriai, kurių reikalavimai perėjo pareiškėjui, kreditorių pasikeitimui pritarė, o kiti kreditoriai tam neprieštaravo. Nemokumo administratorės pozicija prieštarauja kreditorių valiai, nors jų interesus ji privalo ginti.

Įstatymas nereikalauja, kad naujasis kreditorius įrodytų sprendimo įsigyti reikalavimą ekonominį racionalumą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (civilinė byla Nr. e2-156-450/2026) išaiškinta, kad teisė įvykdyti prievolę už skolininką įgyvendinama trečiojo asmens iniciatyva, rizika ir sprendimu, o skolininko (ne)mokumas ir trečiojo asmens motyvai nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės.

Sutarties su UAB ILTE 5.2.3 papunktyje nurodyta, kad pirkėjas supranta su reikalavimu susijusią riziką, įskaitant skolininko mokumo riziką ir ją įvertino derėdamasis dėl kainos. Teismas, vertindamas, ar kaina buvo ekonomiškai protinga, peržengė kompetencijos ribas ir savo vertinimu pakeitė sandorio šalių valią. Tai, kad kreditorių reikalavimus pareiškėjas įsigijo už visą jų vertę, nei bendrovei, nei kitiems kreditoriams žalos nepadarė – pirminių kreditorių reikalavimai buvo visiškai patenkinti, ko, jų pačių teigimu, iš bendrovės turto jie nebūtų gavę.

Teismo prielaida, kad reikalavimų patenkinimas mažai tikėtinas, prieštarauja paties teismo turimiems bylos duomenims. Nemokumo administratorės 2026 m. rugpjūčio 28 d. prieštaravimuose nurodyta, kad bendrovei iš buvusios vadovės jau yra priteista iš viso 44 299,33 Eur. Kadangi visų patvirtintų kreditorių reikalavimų suma sudaro apie 22 763 Eur, todėl bendrovei priteistos sumos beveik dvigubai viršija visų kreditorių reikalavimus. Taigi, reali galimybė patenkinti pareiškėjo reikalavimus egzistuoja, o teismo išvada dėl ekonominio intereso nebuvimo prieštarauja byloje esantiems duomenims.

Nors teismas nurodė, kad duomenys apie patvirtintą kreditorių sąrašą nėra viešai prieinami, tačiau šis teiginys prieštarauja JANĮ. Pagal JANĮ 32 straipsnio 1 dalies 3 punktą priežiūros institucijos interneto svetainėje skelbiami nemokumo byloje įsiteisėję teismų sprendimai ir nutartys, taigi ir nutartys dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo. Pagal JANĮ 32 straipsnio 2 dalies 6 punktą informacija apie kreditorius ir jų reikalavimų dydį prieinama visiems kreditorių susirinkime turintiems teisę dalyvauti asmenims, o pagal JANĮ 41 straipsnio 7 dalį reikalavimus pateikę kreditoriai turi teisę susipažinti su kitų kreditorių sąrašu ir jų reikalavimų sumomis. Informaciją apie kreditorių finansinius reikalavimus sužinojo ir visus su jais susijusius bylos dokumentus gavo iš pačių kreditorių, su kuriais sudarė sandorius. Teismas, reikalaudamas paaiškinti informacijos šaltinį, faktiškai perkėlė pareiškėjui pareigą įrodyti savo sąžiningumą, nors sąžiningumas preziumuojamas.

Teismas nurodė, kad bankroto bylose įprasta reikalavimus teikti nemokumo administratoriui, kuris įvertinęs juos perduoda teismui. Ši tvarka taikoma naujiems kreditorių reikalavimams, pateikiamiems per 30 dienų nuo bylos iškėlimo paskelbimo. Šioje byloje naujo reikalavimo nėra – ginčo reikalavimai jau patvirtinti įsiteisėjusia nutartimi, o sprendžiamas tik procesinis teisių perėmimas, kurį atlieka teismas. Teismas pripažino, kad įstatymas nedraudžia prašymo pateikti tiesiogiai teismui. Kreipimasis į kompetentingą instituciją įstatymo numatyta tvarka negali būti vertinamas kaip nesąžiningas veiksmas.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė nemokumo administratorės argumentų dėl atstovavimo buvusiai bendrovės vadovei. Šiems argumentams buvo skirtas visas 2026 m. rugsėjo 9 d. atsiliepimo 4 punktas, kuriame nurodyta, kad teisėta profesinė veikla ir įstatymu nustatytos liudytojo pareigos vykdymas nesukuria nuolatinio interesų konflikto ir neriboja teisės savo vardu ir savo rizika įgyti reikalavimo teises. Teismas šių argumentų neįvertino. JANĮ nustato, kokie asmenys dėl ryšių su bankrutuojančiu juridiniu asmeniu turi apribojimų nemokumo procese. Pagal JANĮ 48 straipsnio 3 dalį kreditorių susirinkimo pirmininku negali būti tik kreditorius, kuris per paskutinius 3 metus iki nemokumo bylos iškėlimo buvo juridinio asmens dalyvis, organų narys, vadovas, buhalteris, darbuotojas ar jų sutuoktinis ar artimas giminaitis. Pareiškėjas nėra nė vienas iš šių asmenų. Aplinkybė, kad pareiškėjas, kaip teisininkas, rengė bendrovės dokumentus perdavimui nemokumo administratorei, įrodo ne nesąžiningumą, o bendradarbiavimą su nemokumo administratore ir pareigos perduoti dokumentus vykdymą. Liudijimas teisme yra įstatyminė pareiga. Taigi, nė viena iš šių aplinkybių nesusijusi su kreditorių pasikeitimo teisėtumu.

Teismas vadovavosi Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, t. y. 2025 m. sausio 8 d. teismo posėdyje duotais liudytojo parodymais, kad bendrovė turto neturi, ir jais grindė išvadas. Šių duomenų nė vienas proceso dalyvis nenurodė, o pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė dėl jų pasisakyti. JANĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas teisėjo vadovavimo procesui principas leidžia teismui rinkti įrodymus, tačiau neleidžia paneigti rungimosi principo ir proceso dalyvio teisės būti išklausytam. Be to, šie parodymai atspindi padėtį 2025 m. pradžioje ir neįvertina vėliau priimtų teismų sprendimų, kuriais bendrovės naudai priteista 44 299,33 Eur.

Kreditorių balsų skaičius proporcingas teismo patvirtintų reikalavimų dydžiui. Tai įstatymo nustatytas bankroto proceso modelis. Didesnio balsų skaičiaus įgijimas yra teisėta teisėto reikalavimų įsigijimo pasekmė. Hipotetinė galimybė ateityje netinkamai pasinaudoti balsavimo teise negali būti pagrindas iš anksto atimti teisę tapti kreditoriumi: jeigu kreditorių susirinkimo sprendimai pažeistų įstatymą ar kitų asmenų teises, pagal JANĮ 55 straipsnį juos gali skųsti ir nemokumo administratorė. Teismo išvada apie pareiškėjo siekį vilkinti procesą nepagrįsta įrodymais – kreditorių pasikeitimas proceso nestabdo.

Civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumas preziumuojamas, o šalis, teigianti, kad kitas asmuo piktnaudžiauja teise, privalo tai įrodyti. Nemokumo administratorė nepateikė nė vieno įrodymo apie nesąžiningą pareiškėjo tikslą – tik prielaidas. Teisėtų veiksmų visuma savaime negali tapti piktnaudžiavimo įrodymu, jeigu nenustatyta, kokią konkrečią teisės normą ar kitų asmenų teisę šie veiksmai pažeidė ar kokią žalą sukėlė.

Teismo nutartyje turi būti nurodyti motyvai. Tačiau skundžiamoje nutartyje tik perpasakoti VSDFV Kauno skyriaus ir UAB ILTE atsiliepimai, tačiau neįvertinta, kodėl pačių kreditorių, kurių reikalavimai perėjo ir kurių interesus nemokumo procesas pirmiausia gina, pozicija yra nereikšminga. Teismas neįvertino ir pareiškėjo argumentų dėl materialiojo teisių perėjimo, dėl CK 6.110 straipsnyje numatytų skolininko atsikirtimų ribų, dėl ikiteisminio tyrimo duomenų ir dėl nemokumo administratorės objektyvumo.

Atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimų perėmimo ir prašymo dėl kreditoriaus pakeitimo tikslas galimai yra įgyti lemiamą balsų skaičių ir daryti įtaką bendrovės bankroto proceso eigai, bankroto proceso eigos vilkinimas. Šią teismo išvadą patvirtina pareiškėjo tolimesni procesiniai veiksmai, kuriais jis bando perimti bendrovės atstovo teises Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų baudžiamojoje byloje Nr. 1-649-416/2026. Šioje byloje nagrinėjamas bendrovės buvusiai vadovei A. V. surašytas kaltinamasis aktas dėl bendrovės lėšų galimo pasisavinimo (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėtoje baudžiamojoje byloje 2026 m. spalio 8 d. paskirtas posėdis, nemokumo administratorė yra pagrindinė liudytoja. Pareiškėjas į baudžiamąją bylą pateikė 2026 m. spalio 1 d. prašymą pripažinti jį nukentėjusiuoju bendrovės kreditoriumi baudžiamojoje byloje, o teismui nusprendus, kad tam nėra pagrindo, – pripažinti jį civiliniu ieškovu arba leisti jam dalyvauti byloje kaip kreditoriui, savarankiškai ginančiam savo ir bendrovės turtinius interesus, arba nurodyti, kokiu procesiniu statusu jis gali dalyvauti byloje. Pareiškėjas taip pat prašo atidėti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinės jo atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1307-587/2026 arba bent atidėti 2026 m. spalio 8 d. posėdį. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad nemokumo administratorė nebendradarbiauja ir informacijos jam neteikia. Tačiau pareiškėjas klaidina teismą, nes būtent dėl nemokumo administratorės aktyvių veiksmų bendrovės naudai iš A. V. priteista 44 299,33 Eur žala, o A. V. yra pripažinta atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą. Pareiškėjas žino šias aplinkybes ir skaičius, nes juos cituoja skunde, tačiau baudžiamojoje byloje sąmoningai pateikia iškreiptą informaciją tam, kad įsiterptų į baudžiamąją bylą neva ginant bendrovės pažeistas teises.

Pareiškėjas yra UAB „Vilniaus teisininkai“ ir UAB „Vilniaus administratoriai“ vadovas. Abu juridiniai asmenys teikia teisines paslaugas. Jo vadovaujama UAB „Vilniaus administratoriai“ turėjo nemokumo administratorės statusą, kurį prarado ir iš oficialaus nemokumo administratorių sąrašo buvo išbraukta 2021 m. liepos 16 d. Būdamas nemokumo procesų dalyvis, pareiškėjas turi specializuotų žinių nemokumo teisėje, kurias šiuo atveju naudoja ne sąžiningam materialiniam suinteresuotumui įgyti, o kryptingam suplanuotam teisingumo vykdymo vilkinimui ir (ar) trukdymui.

Pareiškėjas, pateikdamas teismui faktams prieštaraujančias aplinkybes, piktnaudžiauja proceso teise, galimai veikia kartu su kaltinamąja A. V., siekdami vilkinti procesus. Šios aplinkybės leidžia sudaryti nuomonę, kad pareiškėjas sistemingai demonstruoja šališkumą ir nesąžiningumą, kurie nemokumo procese yra netoleruotini. Pareiškėjas neturi bendrovės kreditoriaus statuso, todėl neturi teisės naudotis JANĮ 43 straipsnyje nustatytomis teisėmis, tarp kurių ir teisė gauti informaciją apie bankroto proceso eigą. Bendrovės bankroto byloje kreditoriai, kuriuos patvirtino teismas, nereiškė nepasitenkinimo nemokumo administratorės atliekamomis bankroto proceso administravimo procedūromis.

Nors pareiškėjas bando įtikinti, kad jis yra sąžiningas investuotojas, tačiau praėjus trims dienoms po jam nepalankios 2026 m. rugsėjo 28 d. nutarties, jis pateikė prašymą stabdyti baudžiamąją bylą. Tai įrodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo tikslas nėra materialus skolos atgavimas, o baudžiamojo persekiojimo prieš buvusią vadovę galimas vilkinimas. Kadangi pareiškėjas bendrovės tyčinio bankroto byloje jau veikė kaip A. V. kviestas liudytojas ir davė jai palankius parodymus, jo bandymas baudžiamajame procese tapti „nukentėjusiuoju“ ar „įmonės atstovu“ sukuria destruktyvų interesų konfliktą. Įgijęs šį statusą, jis veiktų ne kreditorių naudai, o padėtų kaltinamajai išvengti baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, sušvelnindamas pretenzijas).

Pareiškėjas skunde remiasi CK 6.101, 6.50 straipsniais, teigdamas, kad sutartys galioja nuo pasirašymo ir teismas privalo jas įforminti. Nemokumo proceso teisė yra viešosios teisės elementų turinti sritis, kurioje privačių sutarčių laisvė gali būti ribojama, jei ja siekiama neteisėtų tikslų – pakenkti kolektyviniam kreditorių interesui ar vilkinti procesą.

Nors pareiškėjas teigia, kad teismas savo iniciatyva surinko duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) apie jo liudijimą 2025 m. sausio 8 d. posėdyje, tačiau jis tokią teisę turi CPK 179 straipsnio 3 dalies pagrindu. Be to, nemokumo bylose teismas yra aktyvus, todėl teismo domėjimasis susijusiomis bylomis yra teisėtas.

Atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą UAB ILTE prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreditoriaus pakeitimo bendrovės bankroto procese. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

2026 m. rugpjūčio 13 d. tarp UAB ILTE ir pareiškėjo buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kuria UAB ILTE perleido reikalavimo teisę. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių pasikeitimo atvejų, kai vieną asmenį prievolėje pakeičia kitas. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalimi, o vietoje jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius, kuris perima sutartyje aptartas ir iš perduoto reikalavimo atsirandančias ankstesnio kreditoriaus teises. Perėmęs reikalavimo teisę asmuo tampa kreditoriumi ir turi teisę naudotis visais savo įgytos teisės gynimo būdais. Reikalavimo teisės perleidimas yra galimas, jeigu nėra įstatyme ar sutartyje nustatyto draudimo perleisti konkretų reikalavimą ir toks perleidimas nepažeidžia skolininko teisių bei nepablogina jo padėties.

Nemokumo administratorė nenurodo bei nepateikia duomenų, kad reikalavimo perleidimas naujam kreditoriui (t. y. pareiškėjui) suvaržė ar išplėtė bendrovės prievoles. Vienas iš pagrindinių bankroto proceso tikslų yra kreditorių finansinių reikalavimus patenkinimas. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bendrovės turtinę padėtį, nėra pagrindo teigti, kad UAB ILTE finansinis reikalavimas galėtų būti patenkintas iš bendrovės turto. Vertinant šias aplinkybes, UAB ILTE sutiko perleisti reikalavimo teisę pareiškėjui ir 2026 m. rugpjūčio 13 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija ex officio patikrinusi, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas pakeisti bendrovės kreditorius nauju kreditoriumi – pareiškėju.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naują rašytinį įrodymą: 2026 m. rugsėjo 9 d. skundą Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nemokumo administratorės veiksmų. Apeliantas nurodė, kad šio dokumento pateikimo būtinybė atsirado tik po to, kai pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi nemokumo administratorės pozicija dėl pareiškėjo sąžiningumo, nevertindamas jos pačios objektyvumo.

Nemokumo administratorė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują rašytinį įrodymą – pareiškėjo 2026 m. spalio 1 d. prašymą Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų baudžiamojoje byloje Nr. 1-649-416/2026. Nemokumo administratorė paaiškino, kad nors pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, jog yra sąžiningas investuotojas, tačiau, praėjus vos trims dienoms po jam nepalankios 2026 m. rugsėjo 28 d. nutarties (skundžiamos nutarties), jis pateikė prašymą Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų baudžiamojoje byloje Nr. 1-649-416/2026 stabdyti baudžiamąją bylą (atidėti procesą).

Remiantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

Nagrinėjamu atveju, viena vertus, apeliantas nepagrindė, kad šios nutarties 17 punkte nurodytų duomenų negalėjo pateikti anksčiau, kita vertus, teisėju kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai bei įvertinusi aplinkybę, jog pareiškėjo pateikti duomenys yra susiję su bendrovės nemokumo procesu ir gali būti reikšmingi sprendžiant bendrovės kreditorių pakeitimo klausimą, taip pat nenustačiusi apelianto akivaizdaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, nutaria priimti pateiktus įrodymus ir esant poreikiui juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).

Nemokumo administratorė neturėjo galimybės pateikti pareiškėjo 2026 m. spalio 1 d. prašymo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes jis sudarytas jau po skundžiamos nutarties priėmimo. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nemokumo administratorės pateikto įrodymo sąsajumą su ginčo dalyku, į tai, kad šalys turėjo galimybė dėl jo pasisakyti, siekdama teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bei nenustačiusi nemokumo administratorės akivaizdžių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, nurodytą įrodymą priima ir esant poreikiui vertins kitų byloje esančių įrodymų kontekste (CPK 314 straipsnis).

Dėl kreditorių pakeitimo nemokumo (bankroto) procese

CK 6.50 straipsnis reglamentuoja trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką. Ši bendroji teisės norma nustato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, jog skolininkas ją įvykdytų asmeniškai (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 2 dalimi, kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, tais atvejais, kai kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą už skolininką iš trečiojo asmens, apie tai skolininko neinformuoja, skolininkas įgyja teisę reikšti prieštaravimus dėl prievolės įvykdymo teisme, o teismas, nagrinėdamas bylą pagal naujojo kreditoriaus reikalavimą skolininkui, turi pareigą patikrinti šių prieštaravimų pagrįstumą, tačiau vien aplinkybė, kad skolininkui apie tokį prievolės įvykdymą nebuvo pranešta, savaime nereiškia, jog trečiasis asmuo, kuris įvykdė prievolę, neturi reikalavimo teisių į skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, 22 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai skolininkui iškelta nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) byla, trečiasis asmuo už skolininką prievolę gali įvykdyti tik tuo atveju, jeigu yra gautas kreditoriaus sutikimas. Kreditoriaus sutikimas yra speciali sąlyga, kuri pagal JANĮ taikoma, kai trečiasis asmuo vykdo prievolę už skolininką, kuriam yra iškelta nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) byla (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1078-933/2023, 23 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-380-881/2024, 15 punktas; 2025 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-380-910/2025, 24 punktas). Tuo atveju, kai kreditorius sutinka, kad prievolę už skolininką įvykdytų trečiasis asmuo (CK 6.50 straipsnio 3 dalis), kreditorių pasikeitimui nemokumo procese skolininko sutikimo nereikia (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-37-450/2024, 31 punktas).

Kita vertus, trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę nėra absoliuti – trečiasis asmuo už skolininką prievolę gali įvykdyti tik tuomet, kai: 1) prievolė nėra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu ir 2) skolininkas trečiojo asmens prievolės vykdymui neprieštarauja (išskyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalį). Skolininko interesų apsaugai skirta CK 6.50 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį. Šios nuostatos tikslas yra susijęs su skolininko pagrįstu interesu įvykdyti prievolę asmeniškai. Skolininkas dėl įvairių priežasčių turi teisę prieštarauti prievolės įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-691/2013; 2026 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-330-798/2026, 57 punktas).

Kreditoriaus interesas likti dalyvauti bankroto byloje, kaip ir naujojo kreditoriaus siekis įstoti į bankroto bylą, negali būti grindžiamas nesąžiningais ketinimais ar aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes tai būtų nesuderinama nei su bankroto proceso tikslais ir paskirtimi, nei su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-920-407/2021, 18 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-380-881/2024, 17 punktas; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-929-407/2024, 44 punktas). Taip pat išaiškinta, kad: 1) vien faktas, jog trečiasis asmuo įvykdė bankrutuojančio juridinio asmens prievolę pradiniam kreditoriui, nesuteikia teisės tapti naujuoju kreditoriumi bankroto procese – turi būti įvertinta, ar toks įstojimas nėra naudojamas kaip priemonė manipuliuoti bankroto procesu; 2) kreditorių pasikeitimas bankroto procese negali būti grindžiamas nesąžiningais ketinimais; 3) būtina užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis ir nepažeidžiami bankroto proceso tikslai (operatyvumas, kreditorių interesų pusiausvyra); 4) skolininko prieštaravimas gali būti reikšmingas, jeigu jis grindžiamas būtent galimu piktnaudžiavimu ar nesąžiningumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-156-450/2026, 33 punktas; 2026 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-325-910/2026, 42 punktas).

Nurodytas teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti teismų praktika (žr. šios nutarties 22–26 punktus) leidžia daryti išvadą, kad, nors kreditorių pasikeitimui nemokumo procese skolininko sutikimo nereikia, tačiau kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui. Taigi, kilus ginčui dėl skolininko pareikšto prieštaravimo, teismas turi įvertinti jo pagrįstumą. Prievolėje keičiantis kreditoriams, būtina užtikrinti, jog naujojo kreditoriaus siekis įstoti į nemokumo bylą būtų grindžiamas sąžiningais tikslais, nepiktnaudžiavimu bei suderinamas nemokumo proceso tikslais ir paskirtimi.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad 2026 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas su UAB ILTE sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria UAB ILTE už 12 357,90 Eur perleido pareiškėjui savo, kaip kreditorės, teises ir reikalavimus bendrovei, kylančius iš 2020 m. liepos 16 d. paskolos sutarties bei jos pagrindu Marijampolės apylinkės teismo priimto sprendimo ir išduoto vykdomojo rašto civilinėje byloje Nr. e2-4264-802/2022, taip pat su tuo susijusias vykdymo išlaidas – iš viso 12 357,90 Eur (2026 m. rugpjūčio 26 d. prašymo dėl kreditoriaus procesinių teisių perėmimo (kreditorių pasikeitimo) Nr. CBP-6135 priedas Nr. 2). 2026 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas sudarė Reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) atlygintinai sutartį, kuria antstolė S. Žukaitienė, kaip pradinė kreditorė, perleido pareiškėjui visas reikalavimo teises į 765,76 Eur skolą (2026 m. rugpjūčio 26 d. prašymo dėl kreditoriaus procesinių teisių perėmimo (kreditorių pasikeitimo) priedas Nr. 3). 2026 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas už bendrovę įvykdė 1 442,55 Eur piniginę prievolę VSDFV Kauno skyriui. Šį prievolės įvykdymą VSDFV Kauno skyrius patvirtino 2026 m. rugpjūčio 25 d. raštu (2026 m. rugpjūčio 26 d. prašymo dėl kreditoriaus procesinių teisių perėmimo (kreditorių pasikeitimo) Nr. CBP-6135 priedas Nr. 1). Nemokumo administratorė 2026 m. rugpjūčio 26 d. gavo VSDFV Kauno skyrius raštą, kuriuo kreditorius informavo apie jau priimtą prievolės įvykdymą. Nemokumo administratorė 2026 m. rugpjūčio 28 d. išsiuntė VSDFV Kauno skyriui prieštaravimą dėl prievolės įvykdymo priėmimo neturint bendrovės pritarimo (2026 m. rugpjūčio 28 d. prieštaravimo dėl kreditorių išbraukimo ir naujo kreditoriaus patvirtinimo Nr. DOK-83324 priedas Nr. 1). Be to, nemokumo administratorė nurodė, kad apie tai, jog kreditorės UAB ILTE ir antstolė S. Žukaitienė sudarė prievolės įvykdymo priėmimo sutartis, nemokumo administratorė sužinojo 2026 m. rugpjūčio 27 d., gavusi teismo pranešimą.

Taigi, bylos duomenys įrodo, kad pareiškėjas įvykdė bendrovės prievoles kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti jos bankroto byloje, o pirminiai kreditoriai dėl tokio prievolių įvykdymo sutiko ir iš naujojo kreditoriaus prievolių įvykdymą priėmė. Tačiau nei pareiškėjas, nei kreditoriai neinformavo nemokumo administratorės apie ketinimą priimti prievolės įvykdymą iš pareiškėjo, todėl bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, pateikė prieštaravimus dėl tokio prievolių įvykdymo.

2026 m. rugpjūčio 28 d. prieštaravimuose nemokumo administratorė teigia, kad: pareiškėjas yra šališkas buvusiai bendrovės vadovei, nes dalyvavo Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-494-467/2025 dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu kaip buvusios bendrovės vadovės kviestas liudytojas, davė parodymus, bandydamas ginti A. V. ir sumenkinti nemokumo administratorės procesinius veiksmus, susijusius su bendrovės bankroto proceso administravimu; Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-12216-1162/2026, kurioje nemokumo administratorė, veikdama bendrovės vardu, pateikė teismui ieškinį dėl leidimo nukreipti bendrovės naudai priteistų sumų išieškojimą iš A. V. turto be atsakovo hipotekos kreditorės kredito unijos Zanavykų bankelio sutikimo, nes A. V. įsigijo žemės sklypą su namu apmokėjusi galimai bendrovės lėšomis; 2026 m. liepos 22 d. baigtas Marijampolės apskrities vyriausiojo PK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) A. V. atžvilgiu dėl bendrovės turto pasisavinimo, surašytas kaltinamasis aktas, tyrimo medžiaga perduota nagrinėti Marijampolės apylinkės teismui baudžiamojoje byloje Nr. 1-649-416/2026; nemokumo administratorė minėtame ikiteisminiame tyrime yra pagrindinė liudytoja, A. V. atstovas pateikė skundą dėl susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir nemokumo administratorės nusikalstamų veiksmų bei melagingų pranešimų apie nusikaltimus, tačiau buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; pareiškėjas neturėjo teisinio ar ekonominio intereso dengti bendrovės skolas, o vienintelis jo galimas tikslas – įgyti lemiamą balsų daugumą (63,99 proc.) bendrovės bankroto procese, kreditorių susirinkime ir daryti įtaką bankroto procesui buvusios bendrovės vadovės naudai, vilkinant procesą nepagrįstais skundais dėl nemokumo administratorės veiksmų arba prašymu ją atstatydinti, kaip bendrovės atstovę iš Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinės bylos Nr. e2-12216-1162/2026, kurioje pareikštas ieškinys dėl leidimo nukreipti išieškojimą į A. V. nekilnojamąjį turtą, taip pat siekiant daryti poveikį nemokumo administratorei, kaip pagrindinei liudytojai Marijampolės apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-649-416/2026; neaišku, iš kokių šaltinių pareiškėjas sužinojo apie tai, kad byloje patvirtinti tam tikrų kreditorių finansiniai reikalavimai, iš kur sužinojo apie reikalavimų dydžius ir nutarė apmokėti tokio dydžio reikalavimų dalį, kad turėtų lemiamą balsų dalį (63,99 proc.). Taigi, nemokumo administratorė prieštaravimus dėl kreditorių išbraukimo ir naujo kreditoriaus patvirtinimo iš esmės sieja su pareiškėjo nesąžiningais veiksmais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nemokumo administratorės nurodytos aplinkybės nėra pakankamos pripažinti prieštaravimus pagrįstais. Teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas.

Pirma, pagrindinis bankroto proceso tikslas – patenkinti bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimus. Bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimų patenkinimas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-943/2021, 34 punktas).

Minėta, kad pareiškėjas už bendrovę sumokėjo 14 566,21 Eur ir padengė bendrovės įsiskolinimą kreditoriams. Byloje esantis 2026 m. rugpjūčio 25 d. VSDFV Kauno skyriaus raštas, taip pat 2026 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjo su UAB ILTE sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, 2026 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjo ir antstolės S. Žukaitienės sudaryta Reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutartis patvirtina, kad kreditoriai sutiko su tokiu bendrovės prievolių įvykdymu ir jį priėmė (žr. šios nutarties 28 punktą). Byloje nėra duomenų, o apeliacinės instancijos teismas ir nenustatė, kad egzistuotų bendrovės ir kreditorių susitarimai prievoles įvykdyti asmeniškai (CK 6.50 straipsnio 1 dalis), taip pat kiti apribojimai, kurių pagrindu minėtos sutartys negalėjo būti sudarytos ar mokėjimas VSDFV Kauno skyriui negalėjo būti atliktas. Taigi, prievolių įvykdymo kreditoriams metu neegzistavo kliūtys įvykdyti prievolę už bendrovę, todėl vien tai, kad pareiškėjas sumokėjo už bendrovę kreditoriams skolas, nepatvirtina, jog jo veiksmai pažeidžia nemokumo proceso tikslą, ar reikalavimų perleidimas būtų suvaržęs ar išplėtęs bendroves prievoles.

Antra, nors apeliantas teigia, kad JANĮ 66 straipsnio 1 dalyje išvardintos nemokumo administratoriaus funkcijos neapima teisės spręsti kam kreditoriai gali perleisti savo reikalavimus ar vertinti naujojo kreditoriaus motyvus, tačiau JANĮ 66 straipsnio 1 dalyje nėra apibrėžtas baigtinis nemokumo administratoriaus funkcijų sąrašas. Priešingai, JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 21 punkte nurodyta, kad paskirtas nemokumo administratorius bankroto proceso metu, be kita ko, atlieka kitus bankroto proceso administravimo darbus ir kitas šio bei kitų įstatymų nustatytas funkcijas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nemokumo administratoriaus vaidmenį (organizuoti ir vykdyti juridinio asmens nemokumo procesą, siekiant suderinti kreditorių ir nemokios bendrovės interesus) ir funkcijas bendrovės bankroto procese (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), tarp jų ir tai, kad nemokumo administratorius įgyvendina juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas bei gina visų kreditorių, taip pat juridinio asmens teises ir teisėtus interesus, akcentuoja, jog nemokumo administratorius bendrovės bankroto procese negali likti tik pasyvus stebėtojas, o, veikdamas aktyviai ir pasinaudodamos jam įstatymo suteiktomis teisėmis (JANĮ 66 straipsnio 2 dalis), privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad bankroto procesas vyktų skaidriai ir aiškiai. Skolininko (šiuo atveju – bendrovės) interesų apsauga numatyta, be kita ko, ir CK 6.50 straipsnio 2 dalyje, nustatant, kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui. Taigi, nemokumo administratoriui, kuris atstovauja juridiniam asmeniui bankroto byloje, suteikta teisė reikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus ketinimo už bankrutuojantį skolininką priimti prievolės įvykdymą iš trečiojo asmens. Būtent šia teise nemokumo administratorė pasinaudojo, siekdama bankroto proceso skaidrumo.

Nagrinėjamu atveju visi trys bendrovės kreditoriai ir pareiškėjas nevykdė pareigos informuoti bendrovės nemokumo administratorę apie ketinimą priimti prievolės įvykdymą iš pareiškėjo (CK 6.50 straipsnio 2 dalis). Nemokumo administratorė tik 2026 m. rugpjūčio 26 d. gavo VSDFV Kauno skyrius raštą, kuriuo informavo apie jau priimtą prievolės įvykdymą (2026 m. rugpjūčio 26 d. prašymo dėl kreditoriaus procesinių teisių perėmimo (kreditorių pasikeitimo) Nr. CBP-6135 priedas Nr. 1), o apie tai, kad UAB ILTE ir antstolė S. Žukaitienė sudarė prievolės įvykdymo priėmimo sutartis, nemokumo administratorė sužinojo 2026 m. rugpjūčio 27 d., kai gavo pranešimą iš teismo. Be to, remiantis tarp UAB ILTE ir pareiškėjo 2026 m. rugpjūčio 13 d. sudarytos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 4.1 papunkčiu, pareiškėjas įsipareigojo savo sąskaita po šios sutarties sudarymo per 20 kalendorinių dienų raštu informuoti skolininką apie reikalavimo teisių perėmimą (2026 m. rugpjūčio 26 d. prašymo dėl kreditoriaus procesinių teisių perėmimo (kreditorių pasikeitimo) Nr. CBP-6135 priedas Nr. 2). O tarp antstolės S. Žukaitienės ir pareiškėjo 2026 m. rugpjūčio 17 d. sudaryta Reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) atlygintinai sutartimi, šalys sutarė, kad skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą praneša bei nusiunčia šios sutarties tinkamai patvirtintą kopiją naujasis kreditorius (2026 m. rugpjūčio 26 d. prašymo dėl kreditoriaus procesinių teisių perėmimo (kreditorių pasikeitimo) Nr. CBP-6135 priedas Nr. 3).

Taigi, nemokumo administratorė ne tik nebuvo informuota apie ketinimą priimti prievolės įvykdymą iš pareiškėjo kaip tai numatyta CK 6.50 straipsnio 2 dalyje, bet ir pareiškėjas nepranešė nemokumo administratorei apie tai, jog šios sutartys jau buvo faktiškai sudarytos, nors toks įpareigojimas buvo numatytas tarp šalių sudarytose sutartyse. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija iš esmės pritaria nemokumo administratorės pozicijai, kad pastarieji apelianto veiksmai nesuderinami su rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimais. Tačiau, kaip minėta šios nutarties 23 punkte, vien aplinkybė, kad bendrovei apie tokį prievolės įvykdymą nebuvo pranešta, nėra pakankama konstatuoti, jog pareiškėjas neturi reikalavimo teisių į bendrovę.

Trečia, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2011). Atitinkamai pagrindinis kreditoriaus interesas bankroto byloje – gauti finansinio reikalavimo patenkinimą iš nustatyta tvarka realizuoto įmonės turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1137-910/2022). Taigi, kreditoriaus dalyvavimas juridinio asmens bankroto procese turi būti grindžiamas išimtinai turtiniu – materialiniu interesu (gauti reikalavimo patenkinimą). Tai reiškia, kad, kai nėra realaus turtinio suinteresuotumo, procesinės teisės negali būti naudojamos kaip savitikslė priemonė procesui vilkinti, daryti įtaką kreditorių susirinkimų sprendimams ar kitaip trikdyti nemokumo procedūrų eigą. Taigi, jeigu kreditoriaus interesas yra tik formalus (pvz., grindžiamas vien reikalavimo įsigijimo faktu, tačiau objektyviai nesusijęs su realia galimybe gauti patenkinimą), toks interesas neatitinka bankroto proceso esmės.

Nors apeliantas teigia, kad įstatymas nereikalauja, jog naujasis kreditorius įrodytų savo sprendimo įsigyti reikalavimą ekonominį racionalumą, tačiau minėta, kad naujojo kreditoriaus siekis įstoti į bankroto bylą negali būti grindžiamas nesąžiningais ketinimais ar aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (žr. šios nutarties 26 punktą). Atsižvelgiant į tai bei kilus ginčui dėl skolininko prieštaravimų pagrįstumo, naujasis kreditorius (kaip ir pirminis) turi įrodyti, kad turi realų turtinį suinteresuotumą bendrovės bankroto byloje ir jo interesas nėra tik formalus (CPK 178 straipsnis).

Nemokumo administratorės nurodytos ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad kreditorių reikalavimų perėmimas nėra pagrįstas ekonominiu pobūdžiu, nėra pakankamos tokiai išvadai padaryti. Aplinkybė, kad bendrovė yra likviduojama dėl bankroto, ar tai, jog pareiškėjas kitoje byloje nurodė, kad bendrovė turto neturi, negali objektyviai lemti išvados, jog bendrovės kreditorių įsipareigojimai nebus patenkinti, juolab kad pati nemokumo administratorė nurodė, kad iš bendrovės vadovės A. V. bendrovei priteista iš viso 44 299,33 Eur (12 357,90 Eur + 17 276,20 Eur + 14 665,23 Eur = 44 299,33 Eur), o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-12216-1162/2026 dėl leidimo nukreipti bendrovės naudai priteistų sumų išieškojimą iš A. V. turto. Taigi, iš bendrovės vadovės A. V. bendrovei priteista suma viršija visų kreditorių finansinių reikalavimų sumą, todėl daryti išvadą, kad pareiškėjas neturi ekonominio suinteresuotumo sumokėti bendrovės kreditoriams ir perimti reikalavimo teisę į bendrovę, nėra pakankamo objektyvaus pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo siekis įstoti į bendrovės bankroto procesą kreditoriaus statusu yra tik formalus.

Nemokumo administratorės nurodytos aplinkybės (žr. šios nutarties 30 punktą) tiek dėl pareiškėjo reikštų įvairaus pobūdžio procesinių prašymų, parodymų baudžiamoje byloje davimo, tiek dėl pareiškėjo sužinojimo apie kreditorių finansinius reikalavimus, tiek dėl to, kad pareiškėjas įgytų balsų daugumą (63,99 proc.), savaime nepatvirtina pareiškėjo ketinimų piktnaudžiauti teise, vilkinti nemokumo procesą (CPK 185 straipsnis). Minėta, kad teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėjimais. Kita vertus, nepaisant to, ar pareiškėjas turi balsų daugumą, ar ne, kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimai gali būti skundžiami nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui (JANĮ 55 straipsnis).

Be to, byloje nėra duomenų, kad 2026 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjo su UAB ILTE sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, 2026 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjo su antstole S. Žukaitiene sudaryta Reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) atlygintinai sutartis, 2026 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjo mokėjimas VSDFV Kauno skyriui, būtų pripažinti negaliojančiais ir (ar) panaikinti.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad nemokumo administratorės prieštaravimuose nurodytos aplinkybės nėra pakankamos tam, kad nuspręsti, jog šiuo atveju pakeitus bendrovės pradinius kreditorius pareiškėju, nemokumo procesas būtų naudojamas ne pagal paskirtį ir jam keliamus tikslus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas, skolininkui prievolė (ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos) nepasibaigia – jis ją turi įvykdyti trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017, 35 punktas; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018, 20, 22 punktai). Kadangi pareiškėjas yra įvykdęs bendrovės piniginę prievolę kreditoriams, o pastarieji įvykdymą priėmė, todėl pareiškėjui perėjo pradinių kreditorių teisės, susijusios su bendrove (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir tai lėmė neteisingo procesinio sprendimo priėmimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pakeičiami bendrovės patvirtintų kreditorių sąraše esantys kreditoriai pareiškėju, pripažįstant jį bendrovės kreditoriumi, turinčiu 14 566,21 Eur finansinį reikalavimą, nekeičiant Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d., 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimis bendrovės bankroto byloje patvirtintos reikalavimų tenkinimo eilės. Šios nutarties priėmimas neužkerta kelio pirmosios instancijos teismui, esant pagrindui ir vadovaujantis JANĮ nuostatomis, ateityje pakeisti reikalavimų dydį ir jų tenkinimo eilę.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Atskirąjį skundą patenkinus, apeliantui grąžinamas jo sumokėtas žyminis mokestis už atskirąjį skundą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pakeisti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Ferum LT“ patvirtintų kreditorių sąraše esančius kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių, uždarąją akcinę bendrovę ILTE ir antstolę Svajonę Žukaitienę pareiškėju V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bei pripažinti jį bendrovės kreditoriumi, turinčiu 14 566,21 Eur (keturiolikos tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt šešių eurų 21 ct) finansinį reikalavimą, susidedantį iš:

1) pirmosios eilės 1 442,55 Eur (iš kurių 1 368,65 Eur tenkinama pirmuoju etapu, 73,90 Eur tenkinama antru etapu) finansinio reikalavimo;

2) antrosios eilės 12 357,90 Eur (iš kurių 11 897,89 Eur tenkinama pirmuoju etapu, 460,01 Eur tenkinama antruoju etapu) finansinio reikalavimo;

3) antrosios eilės 765,76 Eur finansinio reikalavimo, tenkinamo pirmuoju etapu.

Grąžinti V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 60 Eur (šešiasdešimt eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2026 m. spalio 5 d. mokėjimo nurodymu.

Teisėjai Asta PikelienėNeringa ŠvedienėŽilvinas Terebeiza