- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-22
- Bylos Nr.
- 2A-691/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-00487-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- K. A.
- Atsakovas
- V. A.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-827-485/2012 pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovui V. A. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas (atsakovo tėvas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 93 000 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas su P. P. K. 2008 m. kovo 12 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas iš P. P. K. už 93 000 Lt įsigijo žemės sklypą. Sutartimi šalys susitarė, kad 13 000 Lt pirkėjas sumoka iki sutarties pasirašymo, o likusią dalį – 80 000 Lt – iki 2008 m. balandžio 18 d. Ieškovo teigimu, visą sumą už atsakovo įsigytą žemės sklypą pardavėjui sumokėjo būtent jis, t. y. ieškovas pas notarą sumokėjo pardavėjui 13 000 Lt, o 2008 m. balandžio 13 d. – dar 80 000 Lt. Ieškovo nuomone, jis įvykdė atsakovo prievolę apmokėti už perkamą žemės sklypą, todėl vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalimis ieškovui perėjo kreditoriaus teisės, t. y. teisė reikalauti iš atsakovo sumokėti ieškovui 93 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas veikė savo rizika ir interesais. Pažymėjo, kad pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta išimtis, kuri numato, kad negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas. Atsakovo teigimu, ieškovas žinojo, kad neturi jokios pareigos mokėti pinigus už atsakovą, todėl toks turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, šie ieškovo veiksmai atitiko geros moralės nuostatas. Be to, bylos duomenimis, ieškovas sumokėjo už atsakovą tik 80 000 Lt, o duomenų, kad ieškovas būtų sumokęs už atsakovą 13 000 Lt, nėra.
Šalies argumentai
Atsakovas priešieškiniu prašė teismo priteisti iš ieškovo 368 500 Lt, kuriuos jis paskolino ieškovui, o ieškovas jų negrąžino, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies – priteisė atsakovui iš ieškovo 57 500 Lt, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas, teigdamas, jog pas notarą pasirašant sutartį sumokėjo pardavėjui už atsakovą 13 000 Lt, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas vadovavosi atsakovo su P. P. K. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 2.2.1 punktu, kuriame numatyta, kad dalį žemės sklypo kainos – 13 000 Lt – pardavėjas gavo iš pirkėjo (atsakovo) iki šios sutarties pasirašymo, todėl teismas nustatė, jog 13 000 Lt pardavėjui sumokėjo būtent atsakovas. Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad likusią žemės sklypo kainos dalį – 80 000 Lt – pardavėjui sumokėjo ieškovas, tačiau tokios prievolės jis neturėjo. Kaip paaiškino pats ieškovas, jis pinigus sumokėjo norėdamas padėti sūnui (atsakovui). Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo (CK 6.237 str. 1 d.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas žinojo ir suvokė, jog jis jokios pareigos mokėti už sūnaus perkamą žemės sklypą neturėjo, ir tai atitiko geros moralės nuostatas, teismas taikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą išimtį bei konstatavo, kad šiuo atveju ieškovo sumokėti pinigai negali būti išreikalauti iš atsakovo. Teismas pažymėjo, kad tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008).
Teismas nustatė, kad atsakovas per tris kartus pervedė ieškovui 368 500 Lt, o ieškovas grąžino ieškovui tik 311 000 Lt. Teismo vertinimu, tarp šalių susiklostė pasaugos teisiniai santykiai, todėl, atsakovui pareikalavus, ieškovas privalo grąžinti atsakovui likusius negrąžintus 57 500 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovo 93 000 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pas notarą pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas sumokėjo pardavėjui už atsakovą 13 000 Lt. Šias aplinkybes galėjo patvirtinti notaras ir pardavėjas, kuriuos teismas atsisakė apklausti teismo posėdyje. Nurodė, kad teismas netinkamai taikė CK 6.237 straipsnio 1 dalį ir 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsakovas sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, todėl nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančias nuostatas (CK 6 knygos XX skyrius) teismas negalėjo taikyti. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju teismas turėjo taikyti CK 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalis. Atsakovo atsiliepime į ieškinį cituojamoje kasacinio teismo nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008) išdėstytos visai kitos aplinkybės, todėl tai nėra tokia pati byla.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad buvo visos sąlygos konkrečiame ginče taikyti CK 6 knygos XX skyriaus normas, reglamentuojančias prievoles nepagrįstai praturtėjus ar nepagrįstai gavus turto, o apelianto teiginys dėl CK 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone, apeliantas painioja du skirtingus teisinius santykius, t. y. teisinius santykius, atsiradusius tarp atsakovo ir pardavėjo pagal pirkimo-pardavimo sutartį, ir teisinius santykius, atsiradusius ieškovui be jokio teisinio pagrindo atlikus mokėjimą už atsakovą pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas pagrįstai ieškovo už atsakovą (sūnų) atliktą mokėjimą pripažino kaip veikimą, atitinkantį geros moralės nuostatas, kadangi pats apeliantas pripažino, kad jis žinojo, jog jokios pareigos mokėti už sūnaus perkamą žemės sklypą neturi, tai darė savo rizika norėdamas padėti sūnui. Taip pat teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju pritaikė išimtį (CK 6.241 str. 1 d. 3 p.). Dėl 13 000 Lt sumokėjimo pagal pirkimo-pardavimo sutartį atsakovo nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kad šiuos pinigus pardavėjui sumokėjo būtent ieškovas. Šios sutarties 2.2.1 punkte pardavėjas pareiškė, kad gavo 13 000 Lt prieš sutarties pasirašyme iš pirkėjo (atsakovo). Tikėtina, kad nei notarui, nei pardavėjui negali būti žinomi ieškovo ir atsakovo asmeniniai tarpusavio santykiai. Atsakovo teigimu, ieškovas tinkamai nepagrindė savo prašymo dėl liudytojų apklausos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nors ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau, priimant naują sprendimą, prašo priteisti jam iš atsakovo 93 000 Lt. Be to, už apeliacinį skundą mokėtiną žyminį mokestį ieškovas apskaičiavo nuo ginčijamos 93 000 Lt sumos, o apeliaciniame skunde nurodė tik argumentus, susijusius su jo pareikštu reikalavimu dėl 93 000 Lt priteisimo iš atsakovu. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas (apeliantas) neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies patenkintas atsakovo priešieškinis ieškovui dėl skolos priteisimo.
Šalys pripažįsta, kad ieškovas ir atsakovas yra tėvas ir sūnus. Bylos duomenimis, atsakovas su P. P. K. 2008 m. kovo 12 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas iš P. P. K. už 93 000 Lt įsigijo žemės sklypą (t. 1, b. l. 6-10). Sutartyje numatyta, kad pirkėjas sumoka pardavėjui 13 000 Lt iki sutarties pasirašymo, o likusią dalį – 80 000 Lt – iki 2008 m. balandžio 18 d. perveda į pardavėjo banko sąskaitą (sutarties 2.2.1, 2.2.2 p.). Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas už atsakovą pervedė 80 000 Lt į pardavėjo banko sąskaitą. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktas 2008 m. balandžio 13 d. mokėjimo nurodymas Nr. 551 (t. 1, b. l. 79). Ieškovo teigimu, sutarties sudarymo metu pas notarą 13 000 Lt grynais pardavėjui sumokėjo taip pat jis, o ne atsakovas. Ieškovo nuomone, jis įvykdė atsakovo prievolę sumokėti pardavėjui už atsakovo perkamą žemės sklypą pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį, todėl, vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 3 dalimi, jam perėjo kreditoriaus teisės, dėl ko jis turi teisę reikalauti iš atsakovo 93 000 Lt (CK 6.112 str.). Atsakovo nuomone, ieškovo už atsakovą žemės sklypo pardavėjui pervesti pinigai laikytini atsakovo nepagrįstu praturtėjimu ar turto gavimu (CK 6.237 str.), tačiau ieškovas negali šios sumos reikalauti iš atsakovo dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos išimties, draudžiančios išreikalauti kaip be pagrindo įgyta tam tikrą turtą. Taigi, nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti būtina tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, ieškovui už atsakovą (pirkėją) atsiskaičius su žemės sklypo pardavėju.
Pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 str. 3 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas už atsakovą (skolininką) įvykdė prievolę atsiskaityti už atsakovo perkamą žemės sklypą su pardavėju (kreditoriumi) ir tokiu būdu ieškovui perėjo kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje netaikė CK 6.50 straipsnio. Byloje nėra duomenų, kad tarp ieškovo ir atsakovo būtų toks susitarimas, kuriuo šalys susitarė, jog būtent ieškovas įvykdys prievolę žemės sklypo pardavėjui (kreditoriui) ir jam po to pereis kreditoriaus teisės. Pagal CK 6.50 straipsnio 2 dalį kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio CK 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį. Šios nuostatos tikslas yra susijęs su skolininko pagrįstu interesu įvykdyti prievolę asmeniškai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas neturėjo galimybės arba neketino pats atsiskaityti su žemės sklypo pardavėju, dėl to šią prievolę įvykdė ieškovas. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas (skolininkas), dar prieš ieškovui (trečiajam asmeniui) įvykdant prievolę, būtų žinojęs, jog prievolę atsiskaityti su žemės sklypo pardavėju įvykdys būtent ieškovas. Ieškovas neturėjo galimybės pasinaudoti CK 6.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise paprieštarauti tokiam įvykdymui. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, trečiasis asmuo turi informuoti skolininką, kad už jį vykdo prievolę kreditoriui, nes skolininkas dėl įvairių priežasčių (pavyzdžiui, nenoro įgyti kito kreditoriaus arba asmeninių priežasčių) turi teisę prieštarauti tokiam įvykdymui. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys ir šalių elgesys ieškovui įvykdant prievolę už atsakovą nepatvirtina, kad tarp jų susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kilę iš trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę kreditoriui už skolininką ir kreditoriaus teisių perėmimu (CK 6.50 str.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje taikė nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančias teises normas. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 str. 1 d.). Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011). Pagal bylos duomenis susitarimo tarp šalių, kad ieškovas įsipareigojo atsiskaityti su žemės sklypo pardavėju, nebuvo, ieškovas, atsiskaitydamas už atsakovo įsigytą žemės sklypą, veikė teisėtai, turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais ir ieškovas atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir rizika, nes norėjo padėti sūnui (atsakovui). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas nagrinėjamu atveju nepagrįstai praturtėjo. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą, yra nurodęs, kad savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas. Prievolės įvykdymas, kai įvykdoma prigimtinė prievolė, atitinka geros moralės nuostatas, nes taip perduoto turto išreikalavimas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tuo tarpu negalėjimo išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti. Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008). Ieškovas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme paaiškino savo veiksmų, įvykdant prievolę už atsakovą, motyvus, t. y. atsakovas (ieškovo sūnus) buvo įstojęs į aukštąją mokyklą, todėl ieškovas atliko minėtus veiksmus, norėdamas, kad sūnus studijuotų (t. 2, b. l. 95). Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas žinojo, kad neprivalo vykdyti prievolės už sūnų, be to, ieškovo prievolės už atsakovą (sūnų) įvykdymas atitiko geros moralės nuostatas, todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo pritaikyta CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta išimtis, draudžianti išreikalauti turtą kaip įgytą be pagrindo.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto (ieškovo) nurodomų aplinkybių dėl to, kas pas notarą sumokėjo žemės sklypo pardavėjui 13 000 Lt, t. y. ieškovas ar atsakovas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuos pinigus pas notarą sumokėjo atsakovas. Netgi darant prielaidą, kad 13 000 Lt sumokėjo ne atsakovas, o ieškovas, vis tiek būtų taikoma 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta išimtis ir apeliantas neįgytų teisės išreikalauti juos iš atsakovo, todėl apelianto minėtos aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos tarp šalių kilusiam ginčui teisingai išspręsti. Dėl šios priežasties nebuvo pagrindo apklausti apelianto nurodytus liudytojus, kurie galėtų patvirtinti minėtas aplinkybes.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.