Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2026-11-12 · Civilinė byla Nr. e2-850-1097/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-12
Bylos Nr.
e2-850-1097/2026
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00717-2026-0
Bylos rūšis
Civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Teisėjas
Rūta Latvelė
Ieškovas
Kauno švara, Švara ID
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Trečiasis asmuo
"Vilniaus atliekų sistemos administratorius"
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2-850-1097/2026Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00717-2026-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Švara ID“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 1 d. nutarties, kuria atsisakyta pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Švara ID“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų pirkimo sutarties vykdymo, skolos (neteisėtai sulaikytų sumų) ir delspinigių priteisimo, susijusių reikalavimų tenkinimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“.

Teismas

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kauno švara“ ir UAB „Švara ID“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl 2024 m. lapkričio 18 d. komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų (toliau – paslaugos) pirkimo sutarties Nr. A62-850/24 (toliau – sutartis) vykdymo, prašydamos priteisti ieškovei UAB „Kauno švara“ iš atsakovės šios sulaikytą pagal sutartį mokėtiną 26 658,47 Eur sumą ir 405,21 Eur delspinigius; priteisti ieškovei UAB „Švara ID“ iš atsakovės šios sulaikytą pagal sutartį mokėtiną 86 034,16 Eur sumą ir 684,15 Eur delspinigius; įpareigoti atsakovę vykdyti sutartį visa apimtimi.

Ieškovės nurodė, kad pagal sutartį mokėtinos sumos, susidedančios iš pastovios kainos dalies ir kintamos dalies, priklauso nuo teikiant paslaugas ištuštintų atliekų konteinerių skaičiaus. Pastovioji kainos dalis skirta dengti paslaugų teikimui būtinas nuolatines ir pastovias sąnaudas, kurias paslaugų teikėjas patiria kiekvieną mėnesį, nepriklausomai nuo to, kiek atliekų konteinerių jis ištuština tą mėnesį. Tačiau pradėjus vykdyti sutartį paaiškėjo, kad reali paslaugų apimtis, konkrečiau – faktinis konteinerių pakėlimų skaičius – yra daugiau kaip 30 proc. mažesnis nei atsakovė buvo nurodžiusi pirkimo dokumentuose. Atsakovė, remdamasi tokiu konteinerių ištuštinimo apimčių skirtumu nuo jos pačios pirkimo sąlygose nurodyto dydžio ir, ieškovių vertinimu, klaidingai interpretuodama sutarties nuostatas, pareikalavo, jog būtų pasirašytas susitarimas dėl pastoviosios kainos dalies atitinkamo sumažinimo. Ieškovėms nesutikus su tokiais atsakovės siekiais, atsakovė ėmėsi vienašališkų finansinio spaudimo priemonių, siekdama priversti ieškoves sutikti su pastoviosios kainos dalies perskaičiavimu, t. y. atsakovė kas mėnesį sulaiko apie 35 000 Eur pagal sutartį priklausančius mokėti pastoviosios dalies mokėjimus.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovės prašė pritaikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti sutartį, uždraudžiant atsakovei sulaikyti, mažinti ar kitaip riboti sutartyje numatytus pastoviosios dalies mokėjimus ieškovei UAB „Švara ID“. Ieškovės nurodė, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu siekiama, jog būtų užtikrintas status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimas), reikalingas atsižvelgiant į tai, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu ir toliau tęsia, ieškovių teigimu, neteisėtus veiksmus (mokėjimų sulaikymą), didindama ieškovės UAB „Švara ID“ nuostolius, kuriuos ir taip didina didelės kuro kainos. Tęsiantis atsakovės mokėjimų sulaikymui ir augant ieškovės UAB „Švara ID“ patiriamoms sąnaudoms, ieškovė neišvengiamai susidurs su finansiniu negalėjimu tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal sutartį, o tokiu atveju atsakovė įgis formalų pagrindą nutraukti sutartį. Atitinkamai, net ir ieškovėms palankaus teismo sprendimo šioje byloje priėmimas realiai neapgins ieškovių teisių, nes pati sutartis, kurios pagrindu kyla ginčas, jau būtų nutraukta. Jeigu dėl atsakovės veiksmų ieškovė UAB „Švara ID“ nebegalės tinkamai vykdyti sutarties, tai sukeltų tiesioginę grėsmę ir viešajam interesui – nepertraukiamam atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimui Vilniaus miesto savivaldybės trečiojoje zonoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 1 d. nutartimi ieškovių UAB „Kauno švara“ ir UAB „Švara ID“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti pritaikytos, jei jų prašantys asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ar įvykdymo pasunkėjimui nustatymu. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais.

Atmesdamas ieškovių prašymą, teismas nurodė, kad kol byla neišnagrinėta, atsakovės įpareigojimas mokėti visą ieškovių reikalaujamą užmokestį už jų paslaugas reikštų ieškinio patenkinimą iki bylos išnagrinėjimo. Iki šios bylos išnagrinėjimo tikslingiausia palikti status quo iki sprendimo priėmimo. Jei teismo sprendimu bus pripažinta, kad ši padėtis susidarė nepagrįstai, bus galima priteisti skolą. Priešingu atveju atsakovė turės reikšti reikalavimus ieškovėms dėl nepagrįstai sumokėtos užmokesčio dalies grąžinimo. Atsižvelgiant į tai, siekiant išvengti padėties, kuriai susidarius atsakovė turėtų pareikšti ieškinį ieškovėms, ieškovių prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovės UAB „Kauno švara“ ir UAB „Švara ID“ (toliau – ir apeliantės) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 1 d. nutartį ir prašymą pritaikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones patenkinti – iki bylos išnagrinėjimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti sutartį, uždraudžiant atsakovei sulaikyti, mažinti ar kitaip riboti sutartyje numatytus pastoviosios dalies mokėjimus ieškovei UAB „Švara ID“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Teismas neįvertino esminių bylos aplinkybių, nepasisakė dėl ieškovių pateiktų faktinių ir teisinių argumentų, padarė nepagrįstas išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nebuvimo.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik siekiant užkirsti kelią atsakovo turto perleidimui, bet ir siekiant išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu, t. y. užtikrinti ginčo šalių status quo. Nagrinėjamu atveju teismas status quo nepagrįstai tapatino su esama faktiškai susiklosčiusia padėtimi, t. y. su atsakovės vienašališkai ir neteisėtai įvestu mokėjimų sulaikymo režimu. Laikinųjų apsaugos priemonių kontekste status quo reiškia ne bet kokią faktiškai egzistuojančią padėtį, o tą teisinę padėtį, kuri egzistavo iki ginčijamų veiksmų pradžios, todėl, priešingai nei konstatavo teismas, būtent atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones leidžia atsakovei toliau keisti esamą padėtį savo naudai, o laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas status quo atkurtų ir išsaugotų.

Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl to, kad jų pritaikymas reikštų ieškinio patenkinimą iš esmės. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės sutampančias su ieškinio reikalavimais, siekdamas prevencinio tikslo – laikinos pažeidžiamų arba gresiančių, kad bus pažeistos, teisių apsaugos tol, kol nagrinėjama civilinė byla. Priešingai nei nurodė teismas, tokia aplinkybė nėra absoliuti kliūtis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, o tik papildomas kriterijus, reikalaujantis teismo atlikti papildomą vertinimą – patikrinti, ar nėra alternatyvių būdų užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, ir tik nustačius, jog tokių alternatyvų esama, atsisakyti taikyti su ieškinio reikalavimais sutampančias laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamoje situacijoje ieškovių reikalavimų užtikrinti kitomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis galimybės nėra. Teismo nurodyta aplinkybė, kad ateityje ieškovės galės pareikšti reikalavimą dėl neteisėtai sulaikytų mokėjimų priteisimo, nėra ir negali būti laikoma tinkamu alternatyviu būdu teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, nes vėlesnis skolos priteisimas yra retrospektyvinio pobūdžio teisių gynimo priemonė ir neatlieka laikinųjų apsaugos priemonių funkcijos – neužkerta kelio tęstiniam teisių pažeidimui, neapsaugo nuo tolesnės žalos atsiradimo bylos nagrinėjimo metu.

Teismas neįvertino mokėjimų neatlikimo reikšmės galimai ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Paslaugų pagal sutartį teikimas objektyviai reikalauja nuolatinių ir nekintamų pastoviosios dalies išlaidų, kurios išlieka tokios pačios nepriklausomai nuo faktinio konteinerių pakėlimų skaičiaus. Tęsiantis mokėjimų sulaikymui, sparčiai didėjant degalų kainoms ieškovės UAB „Švara ID“ galimybės savarankiškai spręsti dėl atsakovės neteisėtai sulaikytų mokėjimų kylančias likvidumo problemas yra itin ribotos, nes ji yra kontroliuojama Kauno miesto savivaldybės administracijos ir bet kokia parama galėtų būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, draudžiama teisės. Situacijai tęsiantis ieškovė neišvengiamai pasieks ribą, kai neturės pakankamų lėšų padengti būtinas sąnaudas ir tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal sutartį, o tai tiesiogiai paveiks paslaugų teikimą, ir dėl paslaugų pobūdžio ir reikšmės ne tik sukels grėsmę viešajam interesui, tačiau ir sudarys prielaidas atsakovei nutraukti sutartį. Tokiu atveju galimai ieškovėms palankus teismo sprendimas liktų deklaratyvus ir faktiškai neįvykdomas.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad ši byla yra dėl viešojo pirkimo būdu sudarytos sutarties vykdymo, todėl jai taikomas specialus teisinis režimas, pagal kurį teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalo ex officio (pagal pareigas) įvertinti viešąjį interesą (CPK 423⁷ straipsnio 1 dalis). Teismas šios imperatyvios pareigos neįvykdė, neįvertino, kad paslaugų – mišrių komunalinių ir maisto atliekų rūšiuojamojo surinkimo ir vežimo, teikimo sutrikimai, nulemti ginčijamų atsakovės veiksmų, gali pažeisti viešąjį interesą.

Prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos, jomis nesiekiama apriboti atsakovės teisių ar suteikti ieškovėms nepagrįstų privilegijų, o tik užtikrinti, kad atsakovė vykdytų sutartį visa apimtimi ir sutartyje numatyti mokėjimai būtų vykdomi įprastine tvarka iki tol, kol teismas išspręs ginčą iš esmės. Byloje patenkinus atsakovės poziciją, ji išsaugotų teisę reikalauti atitinkamų sumų grąžinimo, taigi, atsakovės rizika yra laikino pobūdžio ir atitaisoma, tuo tarpu ieškovė UAB „Švara ID“, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, patirtų negrįžtamą ar sunkiai atitaisomą žalą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atmesti ieškovių UAB „Kauno švara“ ir UAB „Švara ID“ atskirąjį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas skundžiamą nutartį argumentavo, nurodydamas tiek taikytinas teisės aktų nuostatas ir aktualius teismų praktikos išaiškinimus, tiek pateikdamas savo išvadas. Tai, kad į kiekvieną ieškovių nurodytą argumentą nebuvo atsakyta taip, kaip pageidavo ieškovės, nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo.

Ieškovių teiginiai apie tariamai neteisėtai atsakovės atliktą mokėjimų sustabdymą yra deklaratyvūs pareiškimai. Jei išnagrinėjęs bylą iš esmės teismas nuspręs, kad mokėjimai buvo sustabdyti nepagrįstai, tenkinus ieškovių ieškinį joms bus priteista jų ieškiniu prašoma sustabdytų mokėjimų suma.

Ieškovės teigia, kad mokėjimų dalies sustabdymas kelia grėsmę ieškovės UAB „Švara ID“ finansiniam pajėgumui tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau nepateikia šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Ieškovės taip pat nepateikė duomenų (informacijos) apie atsakovės atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie būtų nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu. Ginčo mokėjimų sustabdymas atliktas naudojantis sutartyje tiesiogiai numatyta tokia atsakovės teisių gynimo priemone, todėl negali būti preziumuojamas kaip nesąžiningas. Be to, mokėjimas sustabdytas tik nedidelės dalies pastoviosios išlaidų dalies, kurios ieškovės nepagrįstai nesutiko perskaičiuoti. Ieškiniu prašoma priteisti delspinigius bei procesines palūkanas, kurių paskirtis yra kompensuoti dėl pavėluoto mokėjimų gavimo patiriamus nepatogumus. Jei laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų nustatomas papildomas draudimas atsakovei sulaikyti mokėjimus pagal sutartį (ko siekiama ir pačiu byloje pareikštu ieškiniu), tai reikštų ieškovių reikalavimo patenkinimą jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje; taip būtų ne tik nepagrįstai, bet ir neproporcingai suvaržomos atsakovės, teisėtai besinaudojančios mokėjimų sustabdymo galimybe, teisės.

Ieškovių prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais. Ieškovių nurodytos aplinkybės dėl grėsmės UAB „Švara ID“ finansiniams pajėgumams nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nepagrindžia teismo sprendimo įvykdymo negalimumo pagal byloje pareikšto ieškinio reikalavimus. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas skirtas teismo sprendimo vykdymo užtikrinimui, tačiau ne ieškovo teisminės gynybos papildomoms priemonėms.

Nepagrįsti teiginiai, kad ginčo mokėjimų sustabdymas kelia grėsmę viešajam interesui. Sutartį atsakovė sudarė su UAB „Kauno švara“, ieškovė UAB „Švara ID“ įstojo į sutartį tik 2026 m. sausio 22 d. sutarties šalies pakeitimo susitarimu Nr. A62-31/266, kuriuo perėmė visas UAB „Kauno švara“ teises ir pareigas. UAB „Kauno švara“, dalyvavusi pirkime, deklaravo pajėgsianti suteikti paslaugas pagal sutartį. Aplinkybė, kad UAB „Kauno švara“ sutarties vykdymo metu perleido savo teises ir pareigas UAB „Švara ID“, nesukuria papildomų prielaidų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes šiuo metu paslaugas teikiančiai UAB „Švara ID“ galioja tie patys įsipareigojimai, kuriuos pagal sutartį prisiėmė UAB „Kauno švara“.

Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašo ieškovių atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nepagrįsti apeliančių teiginiai, kad teismo nutartis nemotyvuota, nes teismas nurodė teisinį reguliavimą, aptarė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, įvertino prašomos laikinosios apsaugos priemonės pobūdį ir padarė išvadą, jog jos taikymas reikštų ieškinio patenkinimą iki bylos išnagrinėjimo; paaiškino, kodėl tikslinga išlaikyti esamą situaciją iki ginčo išsprendimo. Vien aplinkybė, kad ieškovės nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo laikyti nutartį nemotyvuota.

Apeliantės teigia, kad status quo yra iki ginčo egzistavusi mokėjimų tvarka, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis nėra vienašališkai atkurti vienos šalies pageidaujamą sutartinių santykių interpretaciją; laikinosios apsaugos priemonės negali iš anksto suteikti ieškovui rezultato, kurio jis siekia ieškiniu, išskyrus išimtinius atvejus, kai neabejotinai įrodoma neatitaisomos žalos grėsmė. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad jei ieškovių pozicija pasitvirtins, jos galės prisiteisti nesumokėtas sumas; tuo tarpu pritaikius prašomas priemones ir vėliau ieškinį atmetus, susidarytų būtinybė atsakovei inicijuoti naujus procesus dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo. Atsakovė yra viešasis juridinis asmuo, finansuojamas iš viešųjų lėšų, todėl rizika dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo objektyviai neegzistuoja. Ieškovių argumentai iš esmės susiję ne su būsimo teismo sprendimo įvykdymu, o su tariamais nepatogumais ir finansiniais sunkumais vykdant sutartį. Tokie argumentai nesudaro CPK 144 straipsnyje nustatyto pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliančių argumentai apie viešojo intereso pažeidimą pagrįsti prielaidomis. Neišnagrinėjus ginčo iš esmės, atsakovė negali būti verčiama mokėti ginčijamų sumų vien remiantis ieškovių pozicija. Be to, viešasis interesas apima ne tik atliekų surinkimo paslaugų tęstinumą, bet ir racionalų viešųjų lėšų naudojimą bei teisėtą jų mokėjimą. Apeliantės teigia, kad dėl sumažintų mokėjimų gali sutrikti atliekų surinkimo paslaugų teikimas, tačiau nepateikė tai patvirtinančių duomenų.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovių UAB „Kauno švara“ ir UAB „Švara ID“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų pirkimo sutarties vykdymo ir skolos (neteisėtai sulaikytų sumų) bei delspinigių priteisimo, susijusių reikalavimų, kuria atmestas ieškovių prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo.

Apeliantės atskirajame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti nutartį ir neatsakė į pagrindinius klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nevertino pateiktų įrodymų, todėl egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad situacija, kai teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų ar sutrumpintų motyvų, pripažįstama absoliučiu šio sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu. Tai reiškia, kad šis pažeidimas yra laikomas tokiu reikšmingu, jog net kyla abejonių dėl paties teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir nėra būtina nustatyti, ar šių proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmės teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-1075/2019, 43 punktas). Vis dėlto, kasacinis teismas yra detalizavęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024, 45 punktas).

Nagrinėjamu atveju iš apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas pateikė argumentus dėl pagrindų apeliančių prašytoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstos teismo nutarties turinį, nustatė, jog pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius faktinius ir teisinius klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų bylos kontekste, todėl nėra priežasčių panaikinti nutartį dėl motyvų nebuvimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų (ne)buvimo

Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų prašantys asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovių prašymą nusprendęs, kad ieškovės neįrodė, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, be to, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės atitiktų ieškovėms palankaus teismo sprendimo priėmimo rezultatą, nors byla dar nėra išnagrinėta (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra ginčo dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo; atskirajame skunde ieškovės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netenkinama sąlyga, jog yra grėsmė, kad nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Grįsdamos atskirąjį skundą, apeliantės argumentuoja, kad teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių, neatsakė į pagrindinius klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nevertino pateiktų įrodymų; netinkamai aiškino ir (ar) taikė teismų praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo siekiant užtikrinti situacijos status quo, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai jos iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimais, dėl viešojo intereso užtikrinimo viešųjų pirkimų bylose.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reglamentavimą ir jo aiškinimą bei taikymą teismų praktikoje, pirmosios instancijos teismo motyvus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė galimai ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymui – nenustatyta (neįrodyta).

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas skirtas užtikrinti teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1183-516/2020, 15 punktas). Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie byloje nėra pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-464/2023). Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-447-302/2017, 13 punktas). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Pagal bendrą taisyklę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamam įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-792-934/2022). Taigi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialinis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-542-302/2017; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018; 2026 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-263-790/2026).

Apeliantės pagrįstai nurodo, kad nors prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimo būdas; laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos šalių ginčams sureguliuoti, jų paskirtis yra kita – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, tiek, kiek tai būtina, ribojant priešingos šalies teises ir interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-872-302/2021, 14 punktas), tačiau tam tikrais atvejais teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais, siekdamas prevencinio tikslo – laikinos pažeidžiamų arba gresiančių, kad bus pažeistos, teisių apsaugos tol, kol nagrinėjama civilinė byla (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009; 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-115-178/2016; 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-438-912/2023; 2026 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-34-577/2026, 14 punktas).

Teismų praktikoje grėsmės teismo sprendimo įvykdymui aspektu pažymima, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar apskritai netektų prasmės ir tokiais atvejais, kai bylos teisminio nagrinėjimo metu netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala asmens turtiniams ar neturtiniams interesams bei nebūtų užkirstas kelias tokiems interesams pažeisti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1665-790/2018, 17 punktas); juo labiau, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių yra įpareigojimas (taip pat) atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-115-178/2016, Nr. e2-123-178/2016).

Taip pat sutiktina su apeliantėmis, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams gali lemti ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės teismų praktikoje pripažįstamos kaip prevencinės, užtikrinant ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-241/2021, 27 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tokiu atveju turi būti nustatytos aplinkybės, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių padėtis laikotarpiu iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo esmingai gali pasikeisti ir tai paneigtų galutinio teismo sprendimo dėl ginčo rezultatą arba sukeltų kitokius neigiamus padarinius, kurių netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė neturėtų galimybės išvengti (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-241/2021, 28 punktas); taip pat praktikoje pažymima, kad aptariami atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-34-577/2026, 14 punktas). Tai, kokia situacija konkrečiu atveju užtikrinama, priklauso nuo ginčo aplinkybių, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir jas pašančio pritaikyti suinteresuoto asmens materialiųjų interesų.

Vis dėlto, be to, kas nurodyta pirmiau, taip pat pažymėtina, kad tam, jog byloje būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, bet kokiu atveju būtina įrodyti ne teorinę, o faktinę (realią) grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (Doržinkevič, A.; Balsiukienė, A.; Višinskis, V. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civiliniame procese. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2024). Kaip pažymėta teismų praktikoje, ieškinio pateikimas nesuteikia ieškovui pranašumo prieš kitą šalį ir, atitinkamai, savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas, aplinkybės, kuriomis reikalavimai grindžiami, priklauso nuo paties pareiškėjo valios (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2010; 2011 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1487/2011). Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik kokios nors teorinės galimybės ir, jų nesiėmus, galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1058-302/2021, 28 punktas). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nustatoma konkrečioje byloje pagal jos aplinkybes, pareikštus reikalavimus ir joje pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-987-1120/2021, 23 punktas). Egzistuojančią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1315-464/2021, 34, 35 punktai) (CPK 12, 178 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad, šių nepritaikius, galimai ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, be kita ko, nes jų nepritaikius būtų pažeistos jų teisės, būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala asmens turtiniams ar neturtiniams interesams, viešajam interesui, neįrodė (CPK 185 straipsnis).

Šioje proceso stadijoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, teismas detaliai nevertina ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų pagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-3-516/2024), taigi, nevertintina ir nenustatinėtina, ar, kaip teigia apeliantės, ginčo mokėjimų sulaikymai pažeidžia sutartį, t. y. yra neteisėti; kaip pagrįstai nurodo atsakovė ir trečiasis asmuo, tai paaiškės tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Tam, jog būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, būtina įrodyti ne teorinę, o faktinę (realią) grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, taigi, šiuo atveju vien ieškinio reikalavimo dėl įpareigojimo vykdyti sutartį pateikimas savaime negali sudaryti pagrindo, kaip prašo apeliantės, užtikrinti esamą padėtį įpareigojant atsakovę ginčo sumų nesulaikyti, t. y. vykdyti sutartį.

Kaip teisingai nurodo atsakovė ir trečiasis asmuo, nors apeliantės argumentavo, kad tęsiantis ginčo mokėjimų sulaikymui ieškovė UAB „Švara ID“ susidurs su situacija, kai neturės pakankamų lėšų padengti būtinų sąnaudų ir tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį, be kita ko, tiek, jog atsakovė įgytų teisę nutraukti sutartį, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantės nepateikė tai patvirtinančių faktinių duomenų, rėmėsi bendro pobūdžio paaiškinimais bei prielaidomis (tikimybėmis), t. y. šių savo teiginių neįrodė (CPK 177, 185 straipsniai). Atsižvelgdamas į nurodytą bei tai, kad nėra ginčo dėl aplinkybės, jog sulaikoma tik dalis atsakovės mokėjimų, įvertinęs (ne)sumokėtų mokėjimų proporcinę dalį, apeliacinės instancijos teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neturi pagrindo spręsti, kad atsakovės veiksmai kelia ar gali sukelti realią ir (ar) neatitaisomą žalą, t. y., be kita ko, UAB „Švara ID“ negalėjimą vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir (ar) iš to kylančią grėsmę aplinkos apsaugos užtikrinimui.

Pažymėtina, kad, kitaip nei teigia apeliantės, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog viešųjų pirkimų procedūros pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą baigiasi, kai yra sudaroma viešųjų pirkimų sutartis, todėl ginčams, kylantiems dėl tokių sutarčių vykdymo, inter alia, dėl viešųjų pirkimų sutarties keitimo, tarp šalių susiklosčius prievoliniams teisiniams santykiams, yra taikomos bendrosios CPK nustatytos bylų nagrinėjimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023, 62 punktas). Kai ginčijamos ne viešojo pirkimo procedūros, o prašoma pakeisti jau sudarytą ir pradėtą vykdyti sutartį, ginčas nėra kilęs dėl viešojo pirkimo procedūrų, todėl nėra taikomi CPK XXI1 skyriuje nurodyti ypatumai, taikomos bendrosios CPK nustatytos bylų nagrinėjimo taisyklės. Apeliančių nurodytu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-798/2025) byloje ginčas kilo ne tik dėl viešojo pirkimo sutarties nutraukimo, tačiau ir dėl paskelbto naujo viešojo konkurso dėl to paties objekto, kaip nutraukta sutartis, ir jo rezultatų panaikinimo, t. y. nurodyta byla savo aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos ir joje pateikti teismo išaiškinimai šioje byloje nėra aktualūs. Viešojo intereso elemento egzistavimas nepaneigia rungtyniškumo, kuris yra pamatinis civilinio proceso principas, ir savaime nesudaro pagrindo kitaip paskirstyti įrodinėjimo naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020, 32 punktas). Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad, kaip nustatyta pirmiau, ieškovės nepateikė duomenų ir neįrodė, jog dėl ginčo sumų mokėjimo sustabdymo yra reali grėsmė, kad ieškovė UAB „Švara ID“ susidurs su itin neigiamomis neatitaisomomis pasekmėmis ir (ar) nebegalės (į)vykdyti sutarties, teismas neturi pagrindo abejonėms, kad dėl to galėtų būti pažeistas viešasis interesas (CPK 185 straipsnis).

Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, konstatuotina, kad apeliančių argumentai pagrindo keisti ar naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro; ieškovės neįrodė privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad jų nepritaikius ieškovėms galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas ieškovių prašymą pagrįstai ir teisėtai atmetė. Apeliantės teismo išvadų nepaneigė ir priešingai neįrodė. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rūta Latvelė