Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinės bylos Nr. e2-263-790/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00063-2026-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.2 (S)

2026 m. kovo 26 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės Gynybos resursų agentūros prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 23 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės Gynybos resursų agentūros prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės Gynybos resursų agentūros prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eksplosita“ dėl viešojo pirkimo sutarties nutraukimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Gynybos resursų agentūra prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Eksplosita“, prašydama nutraukti šalių 2025 m. gruodžio 4 d. prekių viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DPS-636 (toliau – Sutartis).

2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –uždrausti atsakovei imtis bet kokių veiksmų, susijusių su Sutarties vykdymu, ir sustabdyti Sutarties vykdymą, iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas.

3. Ieškovė nurodė, kad egzistuoja visos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šioje bylos stadijoje nėra pagrindo spręsti, kad ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas, ir pagal pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas ir tokiu būdu gali kilti sunkiai atitaisoma žala Lietuvos Respublikos biudžetui. Ieškinyje pateikti argumentai patvirtina po Sutarties sudarymo paaiškėjusius atsakovės veiksmus, keliančius ieškovei abejones dėl atsakovės ir su ja susijusių įmonių nešališkumo teikiant pasiūlymą. Ieškovės teigimu, atsakovės pakankamų finansinių, technologinių, gamybinių pajėgumų neturėjimas neleis jai laiku įvykdyti Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Bet kokie tolimesni atsakovės veiksmai, susiję su Sutarties vykdymu, gali pažeisti ieškovės interesus, apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą bei sukelti papildomą žalą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones tikėtina didesnė galima jų nauda (valstybės lėšos bus naudojamos veiksmingai) nei galimos neigiamos pasekmės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 23 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas suformuluoti tinkamai, teismui yra pateikti įrodymai, teisiniai ir faktiniai argumentai, kuriais ieškovė grindžia savo reikalavimą, t. y. ieškovės reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas.

6. Teismas nustatė, kad Sutartimi atsakovė įsipareigojo per 24 mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo dienos pristatyti 14 000 vnt. priešdugninių minų ir 6 000 vnt. priešvikšrinių minų.

7. Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė pakankamų ir objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų būtinybę sustabdyti Sutarties vykdymą. Ieškovės nurodomi argumentai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali kilti sunkiai atitaisoma žala Lietuvos Respublikos biudžetui, deklaratyvūs ir nepagrįsti faktiniais duomenimis. Ieškovės prašyme nurodyti argumentai dėl atsakovės (ne)tinkamo Sutarties vykdymo, t. y. atsakovės ir su ja susijusių įmonių nešališkumo bei finansinių, technologinių, gamybinių pajėgumų neturėjimo, laikytini bylos iš esmės nagrinėjimo dalyku, todėl šioje stadijoje nevertinami. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad tolimesni atsakovės veiksmai, susiję su Sutarties vykdymu, gali pažeisti ieškovės interesus ir apsunkinti teismo sprendimo nutraukti Sutartį įvykdymą bei sukelti papildomą žalą.

8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė šioje byloje pareiškė ne prevencinio pobūdžio reikalavimą, bet kelia ginčą dėl Sutarties nutraukimo, o jos prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė iš esmės atitiktų tą rezultatą, kuris būtų pasiektas patenkinus ieškinį. Teismui neišsprendus tarp šalių kilusio ginčo dėl tolesnio Sutarties vykdymo (nutraukimo), ieškovės ieškinio reikalavimas negali būti savaime vertinamas kaip pagrįstas.

9. Teismas konstatavo, kad Sutarties, sudarytos po viešojo pirkimo, vykdymo sustabdymas tik vienos šalies interesais, neįrodžius grėsmės būsimo teismo sprendimo neįvykdymui, laikytinas nesuderinamu su viešųjų pirkimų tikslais ir neatitinka visuomenės poreikių, pažeidžia viešąjį interesą, kurį, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, būtina užtikrinti dėl viešojo pirkimo objekto ir jo teikiamos naudos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovė Gynybos resursų agentūra prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas pasisakė tik dėl vienos iš ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – Sutarties vykdymo sustabdymo, tačiau nepasisakė apie kitą ieškovės prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždraudimą atsakovei imtis bet kokių veiksmų, susijusių su Sutarties vykdymu, todėl nutartis priimta be motyvų ir turi būti panaikinta.

10.2. Teismas, neįvertinęs ieškinyje nurodytų aplinkybių ir kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų, neteisingai nutarė, kad neegzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

10.3. Teismas neatliko šalių teisėtų interesų balanso vertinimo. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė tęstų Sutarties vykdymą, investuotų finansines lėšas ir patirtų išlaidas, kurias vėliau, tikėtina, siektų prisiteisti iš ieškovės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovės interesus apribotų tik laikinai, o atmetus ieškinį atsakovė galėtų be kliūčių tęsti Sutarties vykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas ieškovei sukeltų didesnę žalą, nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galėtų sukelti atsakovei.

10.4. Apskųstoje teismo nutartyje padaryta nepagrįsta išvada dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškinio reikalavimo tapatumo. Teismas pasisakė tik dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės (Sutarties vykdymo sustabdymo). Draudimas atsakovei imtis bet kokių veiksmų, susijusių su Sutarties vykdymu, yra nukreiptas į atsakovės santykius su trečiaisiais asmenimis. Tarp perkančiosios organizacijos ir tiekėjo kilus ginčui dėl Sutarties nutraukimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali iš dalies sutapti su materialiuoju reikalavimu, nes jomis siekiama ne tik užtikrinti teismo sprendimo, jei ieškinys bus patenkintas, įvykdymą, bet ir skubiai laikinai uždrausti veiksmus, susijusius su Sutarties vykdymu, o tokio laikino draudimo tikslas – užkirsti kelią padidėti žalai.

10.5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų viešąjį interesą, nors jų netaikymas kelia didesnę riziką viešiesiems finansams (dvigubo apmokėjimo, naujų teisinių ginčų, galimo restitucijos taikymo) nei laikinas atsakovės interesų apribojimas, dėl kurio atsakovė tik laikinai negautų pelno.

11. Atsakovė UAB ,,Eksplosita“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą; priimti su atsiliepimu pateiktus naujus įrodymus; atsiliepimo priedą Nr. 2 „Prekių gamybos ir vystymo planas“ pripažinti nevieša bylos medžiaga, o jeigu į bylą būtų įtraukti tretieji asmenys, neteikti šio priedo jiems susipažinti. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai į atskirojo skundo argumentus:

11.1. Ieškovė galimą sprendimo įvykdymo apsunkinimą grindė vien tik deklaratyviais teiginiais, kurie nėra pagrįsti faktiniais duomenimis ir nesudaro atsakovės nesąžiningo elgesio požymių. Ieškovė nepaaiškina, kaip preziumuojamas atsakovės nesugebėjimas vykdyti Sutartį galėtų objektyviai apsunkinti teismo sprendimo dėl Sutarties nutraukimo įvykdymą.

11.2. Patenkinus ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdžius Sutarties vykdymą, būtų sukurta situacija, kai Sutarties, kurią atsakovė šiuo metu vykdo tinkamai ir ketina įvykdyti per nustatytą terminą, vykdymas būtų priverstinai sustabdytas. Tokiu atveju, nepradėjus ginčo nagrinėti iš esmės, būtų iš dalies patenkintas ieškinyje suformuluotas reikalavimas ir ginčas, ar atsakovė įvykdys Sutartį, būtų faktiškai išspręstas nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

11.3. Atmetus ieškinį ir Sutarties vykdymą atnaujinus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užtęstų Sutarties vykdymą ir nulemtų jos įvykdymo termino praleidimą, todėl atsakovė objektyviai netektų galimybės Sutartį įvykdyti ne dėl savo kaltės. Sutarties vykdymo sustabdymas ne tik apribotų atsakovės galimybę uždirbti pelno, bet ir sustabdytų jos galimybę vykdyti veiklą, susijusią su prieštankinių minų gamyba. Tokia situacija iš esmės paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, neproporcingai apribotų atsakovės teises ir pažeistų šalių teisėtų interesų pusiausvyrą.

11.4. Teismui taikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeistas ir viešasis interesas, susijęs su valstybės gynybos poreikių nepertraukiamu užtikrinimu.

11.5. Atsakovė laiko Prekių gamybos ir vystymo planą (atsiliepimo į atskirąjį skundą 2 priedas) saugotina informacija, kurios atskleidimas tretiesiems asmenims galėtų sukelti realią žalą ne tik jos komerciniams interesams, bet ir viešojo intereso – valstybės gynybos interesų – užtikrinimui. Atsakovė atsiliepimo priedą Nr. 2 teikia kaip saugotiną ir (ar) komercinę paslaptį sudarančią informaciją ir prašo teismo nustatyti, kad ši bylos medžiaga yra nevieša.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai).

13. Ieškovė atskirajame skunde teigia, kad teismas pasisakė tik dėl vienos iš ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – Sutarties vykdymo sustabdymo, tačiau nepasisakė apie kitą ieškovės prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždraudimą atsakovei imtis bet kokių veiksmų, susijusių su Sutarties vykdymu, todėl nutartis priimta be motyvų.

14. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad situacija, kai teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų ar sutrumpintų motyvų, pripažįstama absoliučiu šio sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu. Tai reiškia, kad šis pažeidimas yra laikomas tokiu reikšmingu, jog net kyla abejonių dėl paties teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir nėra būtina nustatyti, ar šių proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmės teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-1075/2019, 43 punktas). Vis dėlto kasacinis teismas yra detalizavęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024, 45 punktas).

15. Nors apskųstoje nutartyje teismas, spręsdamas dėl pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimo, įvardijo, kad sprendžia dėl Sutarties vykdymo sustabdymo, o kitos laikinosios priemonės – uždraudimo atsakovei imtis bet kokių veiksmų, susijusių su Sutarties vykdymu, tiesiogiai neįvardijo, pažymima, jog abiejų laikinųjų apsaugos priemonių esmė ir teisinės pasekmės iš esmės sutampa (Sutarties nevykdymas, iki kol bus išspręstas ginčas). Teismo pateikti išaiškinimai ir argumentai, nors to tiesiogiai ir neįvardijus, pateikti dėl abiejų ieškovės prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstos nutarties turinį, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius faktinius ir teisinius klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų bylos kontekste, todėl nėra pagrindo panaikinti nutartį dėl motyvų nebuvimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

16. Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų nepriėmimo bei prašymo dalį bylos medžiagos pripažinti nevieša

17. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti: 1) Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2‑604‑657/2026, kuriuo atmestas ieškovių ,,ARM-TECH Sp. z.o.o.“ ir UAB „Nordic munition“ ieškinys atsakovei Gynybos resursų agentūrai prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugo ministerijos dėl įpareigojimo atnaujinti vykdomo prieštankinių minų uždaro viešo konkurso procedūras ir konkurso procedūras grąžinti į tiekėjų kvietimo etapą bei atsakovės ir UAB „Eksplosita“ Sutarties pripažinimo negaliojančia; 2) UAB „Eksplosita“ 2026 m. sausio 3 d. parengtą Prekių gamybos ir vystymo pagal Sutartį planą.

18. Remiantis CPK 314 straipsnio nuostatomis apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑237-684/2019).

19. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti UAB „Eksplosita“ 2026 m. sausio 3 d. parengtą Prekių gamybos ir vystymo pagal Sutartį planą, kaip neturintį reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, nes planas yra susiję su bylos nagrinėjimo iš esmės aplinkybėmis, kurios šioje proceso stadijoje nevertinamos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsisako priimti Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 4 d. sprendimą, nes teismas turi prieigą prie Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) ir, esant poreikiui, gali susipažinti su Kauno apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos medžiaga (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

20. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs į bylą priimti atsakovės pateiktą Prekių gamybos ir vystymo pagal Sutartį planą, neturi pagrindo spręsti dėl jo pripažinimo nevieša bylos medžiaga.

21. Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. kovo 26 d. gauti atsakovės UAB ,,Eksplosita“ rašytiniai paaiškinimai, taip pat pateikti nauji įrodymai, kuriuos prašoma priimti: 1) Nacionalinio saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2026 m. kovo 16 d. išvada dėl atsakovės atitikties nacionalinio saugumo interesams; 2) atsakovės 2026 m. kovo 25 d. pažyma apie projekto vykdymą; 3) išrašas iš Juridinių asmenų registro.

22. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

23. Atsižvelgus į tai, kad atsakovės 2026 m. kovo 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyta pozicija dėl ieškovės atskirajame skunde nurodytų atsikirtimų, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti rašytinius paaiškinimus ir su jais pateiktus įrodymus.

Dėl pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui

24. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021).

25. Pagal CPK 423⁷ straipsnio 1 dalį teismas viešųjų pirkimų bylose priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

26. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovės ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Ieškovei atskirajame skunde neginčijant pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – nustatyta.

27. Nustačius, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, turi būti nustatyta ir antroji būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.

28. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai išplėtotoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje nurodoma, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie tikėtina gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialinis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-542-302/2017; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018). Pripažinimas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, neabejotinai iškreiptų laikinųjų apsaugos priemonių esmę bei jų taikymo prevencinį tikslą, pažeistų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, kadangi tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020).

29. Spręsdamas dėl antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė pakankamų ir objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas aptartos išvados priėjo neįvertinęs ieškinyje nurodytų aplinkybių ir kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų.

30. Ieškinyje nurodoma, kad po Sutarties sudarymo paaiškėjo naujos aplinkybės, jog atsakovė yra techniškai, finansiškai ir technologiškai nepajėgi, negamina Sutartimi perkamų prekių Lietuvos Respublikos teritorijoje, pasiūlyme nurodyta labai maža kaina, todėl, ieškovės įsitikinimu, atsakovė nebus pajėgi įvykdyti Sutarties joje nustatyta tvarka ir terminu. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino aptartų aplinkybių, nes jomis grindžiamas ieškovės reikalavimas dėl Sutarties nutraukimo – jos yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Dėl ieškovės ieškinyje nurodomų argumentų pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pasisakys bylą išnagrinėjęs iš esmės ir priėmęs galutinį procesinį teismo sprendimą, tačiau šioje proceso stadijoje teismas detaliai nevertina ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų pagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-3-516/2024).

31. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Pagal bendrą taisyklę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo (esamos padėties) išlaikymas, kuris leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-792-934/2022).

32. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – sustabdžius Sutarties vykdymą ir uždraudus atsakovei imtis bet kokių veiksmų, susijusių su Sutarties vykdymu, iš esmės būtų pasiektas tas pats rezultatas, kurio siekiama ieškiniu. Ieškovė atskirajame skunde teisingai pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti siekiama ne tik galutinio teismo sprendimo įvykdymo, bet ir savo esme prevencinio tikslo, užkertančio kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Tačiau, ginčo atveju ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su būsimo ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu – atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymas nesutrukdytų ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Laikinosios apsaugos priemonės, nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, negali būti taikomos, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑1222‑330/2021).

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ne tik pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, bet ir galėtų sukelti didesnę žalą nei naudą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apribotų atsakovės galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Sutartis sudaryta vykdant viešąjį pirkimą, kurio objektas yra tiesiogiai susijęs su nacionalinio saugumo ir valstybės gynybos interesais. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2025 m. gegužės 26 d. rašte „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto Nr. 12-01-1117“ nurodyta, kad viešuoju pirkimu siekiama skatinti karinės įrangos kūrimą, tobulinimą, gamybos pajėgumų vystymą Lietuvos Respublikos teritorijoje bei sukurti sąlygas nuolat, nenutrūkstamai ir laiku aprūpinti Lietuvos kariuomenę karine įranga, t. y. taikyti priemones, siekiant užtikrinti esminius (gyvybinius) Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užtęstų Sutarties, kurios objektas susijęs su nacionalinio saugumo ir valstybės gynybos poreikių užtikrinimu, vykdymą. Tuo tarpu ieškinio reikalavimas dėl Sutarties nutraukimo, priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, gali būti patenkintas ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovė akcentuoja, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė tęstų Sutarties vykdymą, investuotų finansines lėšas ir patirtų išlaidas, kurias vėliau, tikėtina, siektų prisiteisti iš ieškovės, tačiau pastebima, jog laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos kitų galimų ginčų prevencijai.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jos panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.