Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės ir Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. P. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pagal ieškovo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Kretingos rajone ieškinį atsakovui G. P., trečiajam asmeniui T. T. dėl vaiko L. P. atskyrimo nuo tėvo, išlaikymo ir teismo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

28. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl teisės į nešališką teismą ir apelianto nurodytų kitų procesinių pažeidimų

30. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus, visų pirma pažymi, kad teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas – tai esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismu sąlyga, kuri yra įtvirtinta nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis). Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

31. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu. Tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, proceso įstatymo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto procesinio sprendimo motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais. Juo labiau nešališkumo principo (ne)įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2021). Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas, nes įstatyme imperatyviai reglamentuota, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, privalo būti motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64–66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija bei proceso atnaujinimo institutu.

32. Nagrinėjamu atveju, išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad į teismo klausimą, ar bus nušalinimų atsakovui atsakius teigiamai, bylą nagrinėjantis teisėjas išaiškino atsakovui, kad nušalinimas turi būti pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis, duomenimis ir įrodymais taip, kaip reikalaujama pagal CPK normas, teismo nušalinimui nepakanka tik pareikšti „nušalinu“, išaiškinęs nušalinimo teismui pareiškimo tvarką pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, pasiūlė atsakovui išdėstyti, kokiu pagrindu jis reiškia nušalinimą, kodėl mano, kad teismas negali nagrinėti bylos. Atsakovas jokio pagrindo nenurodė, savo poziciją pakeitė ir sutiko, kad teismas toliau nagrinėtų bylą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pareikšti teismui nušalinimą, kad jis buvo sutrikdytas bylą nagrinėjančio teisėjo reakcijos, nes, kaip minėta, teismas, reaguodamas į atakovo teiginį, jog nori nušalinti teismą, išaiškino atsakovui nušalinimo pareiškimo tvarką. Pažymėtina, jog ir apeliaciniame skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, apeliantas jokių savo teiginių teisinių pagrindų ir aplinkybių nenurodo ir nekonkretizuoja.

33. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, jog teismas paskelbė ieškovo ieškinio reikalavimus ir atsakovui išaiškino reikalavimo dėl vaiko atskyrimo teisines pasekmes, prieš išklausydamas atsakovo paaiškinimus teismas išaiškino jo procesines teises, atsakovas patvirtino jas supratęs, teismas pasidomėjo, ar atsakovas nuo pareikšto ieškinio ginsis pats, be advokato, atsakovas tai patvirtino. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas nurodė sutinkantis su pareikštu ieškiniu, dėl to bylos nagrinėjimas vyko greičiau, nuspręsta neapklausti atvykusių liudytojų, šalys sutiko, kad nebūtų skelbiama ir bylos medžiaga. Taigi nėra teisinio pagrindo apelianto teiginiams, kad buvo pažeistos kokios nors jo procesinės teisės.

34. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) taip pat matyti, jog teisminiai procesai atsakovui nėra naujiena, teismuose yra nemažai civilinių bylų, kuriose jis dalyvavo, taip pat 2020 m. išnagrinėta civilinė byla dėl teismo leidimo paimti vaiką (L. P.) iš tėvo (G. P.) išdavimo, kurioje atsakovui atstovavo profesonalus teisininkas advokatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme sąmoningai pasirinko savo procesines teises įgyvendinti pats, nesikreipdamas į advokatą ir bylos duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas nesugebėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje atsakovas yra atstovaujamas profesionalios advokatės, taigi jo procesinės teisės yra užtikrintos. EŽTT praktikoje pažymima, kad šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje G. prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 32). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prasme vertinama proceso, įskaitant ir apeliacinius procesus, visuma, todėl šalies teisė būti išklausytai gali būti įgyvendinta pateikiant argumentus aukštesnėje instancijoje (žr., pvz., 2011 m. birželio 18 d. sprendimą byloje A. prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 25512/06). Vertindama pirmosios instancijos teismo posėdžio eigą pagal byloje esantį garso įrašą teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos. Taip pat atsakovui buvo sudaryta galimybė užduoti ieškovui klausimus. Teisėjo vadovavimas teismo posėdžiui atitiko CPK 159, 255, 378 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Atsakovas, abejodamas teismo nešališkumu, turėjo galimybę pareikšti teisėjui nušalimą, tačiau ja nepasinaudojo (CPK 68 straipsnio 1 dalis). Taigi byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovo teisė būti išklausytam ar kitos jo procesinės teisės buvo pažeistos.

35. Asmuo, teigdamas, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, šią aplinkybę turi pagrįsti, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, reikalaujantį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tokia pareiga tenka būtent apeliantams (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apelianto argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo, proceso normų pažeidimų yra paremti vien tik apelianto nesutikimu su teismo priimtu jam nepalankiu procesiniu sprendimu. Kaip minėta, tai, kad teismas priėmė atsakovui nepalankų sprendimą, procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Atsakovas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad bylą išnagrinėjęs teismas (teisėjas) galbūt elgėsi tendencingai, buvo suinteresuotas bylos baigtimi, turėjo susidaręs išankstinę nuomonę ir pan., o procesinių veiksmų atlikimas ar procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar jo nušalinimo pagrindas. Pažymėtina, jog šalys procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis), todėl teismo nešališkumo klausimas negali būti naudojamas kaip apeliacinio skundo argumentas dėl nepalankaus teismo sprendimo. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo remiantis vien tik apelianto subjektyviais teiginiais konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar pažeidė civilinio proceso teisės normas.

36. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Teismas turi nustatyti ne tik proceso teisės pažeidimą, bet ir aplinkybę, ar toks pažeidimas turėjo įtakos priimto teismo sprendimo ar nutarties teisėtumui, t. y. būtina konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp proceso teisės pažeidimo ir sprendimo ar nutarties neteisėtumo. Taigi aptartos teisės normos įtvirtina draudimą naikinti procesinį sprendimą vien tik dėl formalių, neesminių proceso teisės pažeidimų, o nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė tokių procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Įvertinus nagrinėjamos bylos kategoriją, aplinkybę, kad byloje keliamas vaiko saugumo ir interesų užtikrinio klausimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat neatitiktų teisingumo ir protingumo reikalavimų bei sudarytų galimybę vilkinti procesą ginčijamo sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo vien formaliais, atsakovo nurodytais pagrindais, ypač kai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylos išnagrinėjimo rezultatas yra teisingas.

Dėl naujų įrodymų ir ekspertizės

37. Atsakovas prašo priimti naujus įrodymus: Šiaulių lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ pažymą ir fotonuotraukas, kurios, jo teigimu, patvirtina jo dalyvavimą dukters gyvenime, domėjimąsi jos užsiėmimais.

38. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022). Pažymėtina, kad apeliantas, deklaratyviai nurodęs, jog neturėjo galimybės įrodymų pateikti anksčiau, nenurodo jokių objektyvių tai padaryti sukliudžiusių aplinkybių ir priežasčių.

43. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintas vienas iš vaiko teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo principų, t. y. vaiko nuomonės išklausymo ir vaiko dalyvavimo užtikrinimo principas – vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į vaiko nuomonę, įvertinus jo amžių ir brandą, turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Vaiko teisė būti išklausytam taip pat reglamentuojama CK 3.164 straipsnyje ir minėto įstatymo 11 straipsnyje, pagal kurį vaikas, gebantis suformuluoti savo nuomonę, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į jo nuomonę turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Vaikas turi būti išklausytas tiesiogiai, o jeigu tai neįmanoma, – per vaiko atstovą pagal įstatymą ar per įstatymo nurodytus asmenis (1 dalis). Vaiko teisė būti išklausytam garantuojama sukuriant aplinką, leidžiančią vaikui pasinaudoti šia teise, suteikiant būtiną informaciją, patarimų, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, pagal galimybes pasitelkus specialių žinių turinčius asmenis, kai tai būtina (2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-969/2019). Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Tai reiškia, kad dėl ekspertizės skyrimo poreikio kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2016).

45. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus paties apelianto teiginius apeliaciniame skunde, sudarančių pagrįstą įsitikinimą ekspertizės reikalingumu. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinės instancijos teismui pateiktą prašymą dėl psichologinės ekspertizės skyrimo. Priešingai, prašymo patenkinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą, neatitiktų nei mažamečio vaiko interesų, nei sąžiningumo reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamai pagrįstų duomenų, kad būtų galima nustatyti ir patikrinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su ginčio dalyku, teisiškai jas kvalifikuoti, todėl apeliantui tinkamai nepagrindus būtinumo skirti byloje psichologinę ekspertizę, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl ekspertizės skyrimo apeliacinėje instancijoje (CPK 185 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

46. Ginčijamu sprendimu patenkintas ieškovo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Kretingos rajone (toliau – Skyrius) ieškinys dėl nepilnametės L. P. atskyrimo nuo tėvo G. P. ir išlaikymo vaikui priteisimo. Nors apeliantas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš apeliacinio skundo argumentų ir turinio matyti, jog apeliantas ginčija teismo sprendimo dalį dėl vaiko atskyrimo, o dėl išlaikymo vaikui priteisimo jokių argumentų nedėsto ir šios sprendimo dalies neginčija. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškovo Skyriaus ieškinys dėl nepilnametės L. P. atskyrimo nuo tėvo G. P., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, toliau teisėjų kolegija skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertins apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų motyvų kontekste, o dėl neapskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nepasisakys.

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

48. Nustatyta, kad nepilnametės L. P., gim. (duomenys neskelbtini), motina J. S. mirė (duomenys neskelbtini), vaiko tėvas atsakovas G. P. tuo metu gyveno ir dirbo Švedijoje. Nepilnametėmis L. P. ir jos seserimi N. S. sutiko rūpintis mirusios vaikų motinos brolis T. T., todėl be tėvų globos likusios mergaitės laikinai apgyvendintos dėdės šeimoje. Atsakovui grįžus iš Švedijos buvo taikoma privaloma 14 dienų saviizoliacija, todėl jis sutiko, kad laikinai dukra rūpintųsi trečiasis asmuo. 2020 m. gegužės 2 d. užpildytas vaiko nuomonės išklausymo aktas, jame nurodyta, kad L. P. kalba mažai, nerišliai, jai nustatytas vystymosi sutrikimas, bendrauti padėjo jos vyresnė sesuo N. S., gim. (duomenys neskelbtini). Mergaitės paaiškino, kad žino, jog mama mirė, todėl jos gyvena pas dėdę, joms labai patinka, turi savo komabarį, nori gyventi kartu. 2020 m. gegužės 5 d. surašyta vaiko situacijos vertinimo anketa, nustatytas vaiko apsaugos poreikis bei organizuota vaiko laikinoji priežiūra pas trečiąjį asmenį T. T., 2020 m. gegužės 8 d. laikinosios globos vietoje vaikams pradėta teikti Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos pagalba, tuo tarpu atsakovas žodžiu mobiliosios komandos pagalbos ir paslaugų atsisakė. 2020 m. gegužės 15 d. organizuotas atsakovo susitikimas su dukterimi, tačiau nuspręsta jį nutraukti, nes mergaitė buvo įsitempusi, emociškai sutrikusi, tėvo kalbinama į kontaktą nėjo, buvo apsikabinusi globėjo sugyventinę, noro bendrauti su tėvu nerodė, o tėvas nepasinaudojo psichologės rekomendacijomis žaislais ir knygelėmis palengvinti kontaktą, sėdėjo nuošaliai, prie vaiko nepriėjo. Specialistai nusprendė, kad mergaitė nepasiruošusi bendravimui su tėvu ir juo labiau būti grąžinta tėvui, atsižvelgiant į vaiko interesus mergaitė buvo laikinai apgyvendinta T. T. namuose. 2020 m. gegužės 19 d. susitikimo su Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais metu atsakovas kategoriškai nesutiko tęsti vaiko laikinąją priežiūrą pas trečiąjį asmenį, siekė tuojau pat pasiimti vaiką, laikinai dukterį palikti su savo motina, susitvarkyti dokumentus ir išsivežti į Švediją, 2020 m. gegužės 22 d. surašyta vaiko situacijos vertinimo anketa, nustatytas vaiko apsaugos poreikis. Plungės apylinkės teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eS2-2191-666/2020 leista paimti L. P. iš tėvo G. P., Kretingos ragojo savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-633 vaikui nuo 2020 m. birželio 16 d. nustatyta laikinoji globa ir laikinuoju globėju paskirtas T. T. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo nutartis palikta nepakeista, konstatuota, kad vaiko grąžinimas tėvui neatitiktų geriausių vaiko interesų. Nuo 2020 m. rugpjūčio 5 d. globėjo T. T. šeimai buvo teikiama pagalbos globėjams paslauga Gargždų socialinių paslaugų centro padalinyje Globos centre siekiant sudaryti sąlygas vaikui palaikyti ryšį su tėvu.

49. Nustatyta, kad 2020 m. spalio 7 d. surašytas vaiko globos (rūpybos) peržiūros aktas, suderintas laikas, kada tėvas gali skambinti dukteriai, nuspręsta, kad T. T. savo pareigas vykdo tinkamai ir tikslinga tęsti globą. Gargždų socialinių paslaugų centras 2020 m. spalio 23 d. pateikė informaciją apie vaiko ir tėvo bendravimą, Centro nuomone, G. P. bendravimas su dukra neatitinka geriausių vaiko interesų, nes pokalbio su tėvu metu mergaitė išgyvena stiprias neigiamas emocijas, bendrauti atsisako. Centre 2021 m. sausio 11 d. suorganizuotas tėvo ir dukters susitikimas, tačiau mergaitė, nors ir konsultuota psichologo, į tėvo atvežtas dovanas dėmesio nekreipė, bendrauti nenorėjo, socialinė darbuotoja pastebėjo, kad vaikas dar nėra pasirengęs susitikimams su tėvu, taip pat, kad tėvui pritrūko žinių užmezti pokalbį su dukra, reaguoti į jos elgesį, tėvas taip pat nebuvo pasirengęs bendravimui, pritarė, kad tikslinga jam pačiam ir dukrai toliau tęsti konsultacijas su psichologu, pritarė, kad reikia atidėti 2021 m. sausio 14 d. numatytą susitikimą ir nuotoliu bandyti kurti ryšį su dukra. 2021 m. balandžio 13 d. ir 15 d. susitikimų metu vaikas su tėvu bendrauti taip pat nepanoro, slėpėsi, vėliau šiek tiek įsidrasino ir pabendravo. 2021 m. balandžio 22 d. surašytas vaiko nuomonės išklausymo aktas, mergaitė sakė, kad tėtis piktas, ji pavargo, nenori su juo būti, jai patiktų, kad dovanų atvežtų ne tik jai, bet ir seseriai, globėjus vadina mama ir tėčiu, žino, kad turi tėvą, jis jai skambina neįsijungęs kameros. 2021 m. gegužės 6 d. surašytas vaiko globos (rūpybos) peržiūros aktas, nuspręsta, kad T. T. savo pareigas vykdo tinkamai, tėvui G. P. rekomenduoti dėti maksimalias pastangas atkurti ryšį su dukra, derinti laiką dėl susitikimų. 2021 m. gegužės 7 d. surašytas vaiko laikinosios globos peržiūros apibendrinimas (protokolas), nutarta pratęsti laikinąją globą L. P. ne ilgiau kaip 6 mėnesiams, atsakovui rekomenduota dėti visas pastangas, kad būtų atkurtas ryšys su vaiku bei galimybė pačiam auginti dukterį, derinti kontaktinių susitikimų laiką.

50. 2021 m. birželio 30 d. planuotas susitikimas su dukterimi neįvyko paties atsakovo prašymu, tačiau netenkinus jo prašymo susitikimą suorganizuoti 2021 m. liepos 2 d. jis pradėjo reikalauti susitikti su dukra, grasinti žurnalistais ir policija. 2021 m. rugpjūčio 29 d. pateikta psichologės psichoterapeutės išvada, kurioje nurodyta, jog vaiko nenoras bendrauti su tėvu, jos baimė yra ne dėl kitų asmenų poveikio, o nulemta tėvo gyvenimo užsienyje, kai vaikas tėvą mato tik keletą kartų per metus, taip pat to, kad tėvas, nors ir raginamas, vaizdo skambučių dukrai metu neįsijungia vaizdo kameros, bendrauja monotoniškai, be emocijų, nesidomi dukters gyvenimu, nors paprastai mergaitė yra linksma, kalbi, su ja lengva užmegzti kontaktą ir įgyti pasitikėjimą. Psichologė nurodė, kad tėvas kaltina aplinkinius, instituciją, ją pačią ir kitus jo dukterį konsultavusius psichologus, jo pozicijai trūksta nuoseklumo, atsakomybės, jo teiginiai neatitinka realybės, jis deda minimalias pastangas bendrauti su dukterimi, ignoruoja jos ryšį su seserimi.

51. 2021 m. rugsėjo 8 d. surašytas vaiko globos (rūpybos) peržiūros aktas, jame nurodyta, kad atsakovas stokoja tėvystės įgūdžių, apie savo vaiko emocinius ir fizinius bei specialiuosius poreikius žino tik paviršutiniškai, negeba atliepti dukters jausmų, pokalbių neinicijuoja, ryšys nėra atkurtas, psichologų rekomendacijų nevykdo, nusiteikęs priešiškai. Po paskutinės peržiūros tėvas rodė tik minimalų dėmesį vaikui, nepakankamai domėjosi vaiko gyvenimu, išlaikymo neteikė. Vaikas nurodė, kad tėtis kartais paskambina, bet jai nepatinka kalbėti, užsidengia veidą, slepiasi, bėga į kitą kambarį. Surašyta išvada, jog situacija nėra pasikeitusi, tėvas savarankiškai vaiku rūpintis dar nėra pasirengęs. 2021 m. spalio 7 d. laikinosios globos peržiūros protokole nurodyta, jog, atsižvelgiant į tai, kad laikinoji globa nustatyta nuo 2020 m. birželio 16 d., rekomenduojama kreiptis į teismą dėl laikino tėvo valdžios ribojimo, taip pat sutarta organizuoti reguliarius kassavaitinius vaiko ir tėvo susitikimus.

52. 2021 m. rugsėjo 6, 13, 20, 27 d., 2021 m. spalio 4, 25 d., 2021 m. lapkričio 22 d., 2021 m. gruodžio 6, 20 d. vyko atsakovo susitikimai su dukterimi, surašyti susitikimo su globojamu vaiku stebėjimo protokolai. Visuose juose nurodyta, kad mergaitė jautėsi nejaukiai, bendrauti su tėvu nenorėjo, buvo sunerimusi, skatinama bendrauti klausdavo, kodėl, kai kada atsisakydavo tėvo atvežtų dovanų, kai kada įsidrąsindavo ir paimdavo, bendraudavo, tačiau trumpai, vengdavo akių kontakto, 2021 m. lapkritį–gruodį vykusių susitikimų metu jaučiama pažanga iš atsakovo pusės, nurodyta, kad jis buvo dėmesingas vaikui, priėmė šiltai, nekofliktavo su aplinkiniais ir bendradarbiavo, rūpinosi, kad vaikas jo neišsigąstų, drąsino, atliepė vaiko poreikius, tačiau dukra vis tiek susitikimo pradžioje buvo sunerimusi, susigūžusi, su tėvu bendravo per globėjus, jautėsi saugi tik šalia esant jiems ir pan. Nors apeliantas teigia, kad susitikimus su dukterimi stebint institucijos atstovams ir mergaitės globėjams negali atsipalaiduoti, jaustis normaliai, vienas pabūti su dukterimi, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje svarbus ir reikšmingas yra ne tėvo, suaugusio žmogaus, bet mažamečio vaiko emocinis saugumas ir pojūčiai. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina ir apelianto teiginius, kad tendencingos išvados apie jo ir dukters ryšį (jo nebuvimą), apie tai, kad jam trūksta tėvystės ir bendravimo su vaiku įgūdžių. Kaip jau minėta, institucijų ir specialistų išvados nuoseklios, padarytos tiesiogiai stebint atsakovo dukterį ir su ja bendraujant, nutrūkusį tėvo ir dukters emocinį ryšį, vaiko baimę, nenorą bendrauti su tėvu nustatė ne tik ieškovas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Kretingos rajone, bet ir Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Klaipėdos rajone, Gargždų socialinių paslaugų centras, Kretingos socialinių paslaugų centras, ne kartą atsakovo prašymu keisti jo dukterį konsultavę psichologai psichoterapeutai, mobiliųjų komandų specialistai, Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius. 2021 m. lapkričio 11 d. taip pat surašytas vaiko nuomonės išklausymo aktas, iš kurio matyti, jog mergaitė buvo linksma, paaiškino, kad ją atvežė tėvai (t. y. globėjai), tačiau paklausus apie tėtį mergaitės nuotaika pasikeitė, ji pasakė, kad nenori su juo susitikti, nepasiilgo, nenorėjo kalbėti, nuleido galvą, pasidomėjus, kaip sekasi namuose, nuotaika pasikeitė, noriai pasakojo, kad turi šuniuką, gyvena su sese ir pan.

53. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje yra nustatyta, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Kiekvienu konkrečiu atveju gali atsirasti panašių interesų arba priešingų interesų derinimo poreikis, todėl visais atvejais yra aktuali intereso turinio nustatymo problema. Vaiko interesai ir vaiko teisės yra glaudžiai susiję, nes vienokių ar kitokių teisių įgyvendinimas užtikrina vaiko interesus. Remiantis Konvencijos 9 straipsniu, valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams.

54. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, CK 3.161 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenustato ko kita. Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Tai prigimtinė žmogaus teisė, kuri atitinka pagrindinę tėvų pareigą ir teisę išauginti savo vaikus. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į šeimos bei kitus giminystės ir su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą, o 12 straipsnis nurodo, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais, bendrauti su skyrium gyvenančiais tėvais. Atlikdami savo pareigas, tėvai, lyginant su kitais asmenimis, turi pirmumo teisę. Vaiko teisė į šeimos ryšius priskiriama prie pagrindinių vaiko teisių kaip teisė, garantuojanti jo fundamentalių interesų ir poreikių patenkinimą. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaiko teisė žinoti savo tėvus, būti jų auklėjamam ir vaiko teisė į šeimos ryšius ne visada reiškia tą patį. Nors Lietuvos Respublikos teisinis reguliavimas vaikui leidžia turėti ne daugiau kaip du tėvus, t. y. motiną ir tėvą, tačiau tai nereiškia, kad vaiko šeimą visada sudarys tik vaiko tėvas ir motina. Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą). Dėl galinčių kilti įvairių situacijų (tėvų negyvenimas kartu, tėvų negalėjimas rūpintis vaiku ir t. t.) vaiko šeimą gali sudaryti ir kiti asmenys nei biologiniai vaiko tėvai, pavyzdžiui, vaiko patėvis, pamotė, vaiko seneliai, globėjai ir pan., kurie rūpinasi vaiku, turi su juo emocinį kontaktą ir užtikrina jo kaip savarankiškos asmenybės ugdymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „šeimos gyvenimo“ egzistavimas ar nebuvimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio tikslais iš esmės yra fakto klausimas, priklausantis nuo to, ar praktikoje egzistuoja glaudūs asmeniniai ryšiai (žr. sprendimo K. ir T. prieš Suomiją, peticijos Nr. 25702/94, 150 punktą).

55. Kaip minėta, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, svarbiausia yra tinkamai nustatyti vaiko interesų turinį, nes priklausomai nuo to gali kisti ginamų teisių pusiausvyra. Sutiktina, kad vaiko teisė žinoti savo tėvus, kurti su jais ryšį ir jį išsaugoti yra pamatinė vaiko asmenybės vystymuisi, tačiau ryšys yra dviejų asmenų sąveika, o kalbant apie vaiko ir tėvų ryšį, iniciatyva kurti ir palaikyti ryšį pirmiausia tenka tėvui, motinai, o ne vaikui. Tik su amžiumi, vaikui augant išsilygina šių dviejų asmenų – vaiko ir tėvo, motinos jėgų pusiausvyra, t. y. jie abu (vaikas ir tėvas, motina) tampa vienodai atsakingi už šio ryšio puoselėjimą.

56. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors apeliantas teigia, kad trečiasis asmuo ir jo šeima dukrai yra svetimi žmonės, atsiradę jos gyvenime tik po dukters motinos mirties, o jis pats visada dalyvavo dukters gyvenime ir auklėjime, jų ryšys buvo šiltas ir nenutrūkęs, šiuos apelianto teiginius paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog mirusiosios brolis ja ir jos dukterimis rūpinosi dar esant gyvai, slaugė seserį ir prižiūrėjo mergaites, apeliantas pats nurodė, kad trečiasis asmuo 2020 m. vasarį pardavė tėvų butą ir išsivežė seserį su dukterimis į (duomenys neskelbtini). Taigi trečiasis asmuo ir jo šeima mergaitei nėra svetimi žmonės, o iš esmės vienintelė jos šeima, kurią ji pažįsta, su kuria jaučiasi saugi, kaip matyti iš bylos duomenų, vaikas savo globėjus vadina mama ir tėčiu, nors ir žino, kad turi kitą tėtį. Informacinės teismų sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenimis nustatyta, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-867-882/2017 atsakovas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 ir 3 dalyse, t. y. 2017 m. spalio 7 d. sukėlęs fizinį skausmą nukentėjusiosioms J. S. ir mažametei N. S. Apeliantui teigiant, kad su mergaitės motina ir vaikais gyveno iki 2020 m. sausio, kai išvyko dirbti ir gyventi į užsienį, iš nurodyto nuosprendžio matyti, jog atsakovas kartu su J. S. ir jos dukterimis nebegyveno nuo 2017 m. vasario, kai išvyko gyventi ir dirbti į Airiją, taigi tuo metu L. P. tebuvo pusantrų metų. Iš faktinių bylos aplinkybių taip pat matyti, jog atsakovas dukters gyvenime dalyvavo tik epizodiškai, prie dukters išlaikymo neprisidėjo, mergaitės motina planavo kreiptis į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Apeliantas ir pats nurodė, kad nuolat gyveno ir dirbo užsienyje, dėl to vaiką matė retai, tą patį nurodė ir 2020 m. gegužės 19 d. susitikime Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams. Teisėjų kolegijos vertinimu, daugiau tikėtina, kad trečiojo asmens teiginiai, jog vaikas tėvo nepažįsta, yra pagrįsti ir ši situacija nulemta objektyvių aplinkybių – vaiko motinos ir tėvo bendro gyvenimo nutrūkimo ir tėvo nuolatinio gyvenimo ir darbo užsienio valstybėse. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nepilnamečio vaiko teisų įgyvendinimą bei jo interesų tenkinimą iš esmės užtikrina trečiojo asmens šeima, atsakovo vaidmuo dukters gyvenime buvo epizodinis, dėl to susiklostė situacija, kad vaikas šiuo metu neturi ryšio su tėvu. Mirus vaiko motinai atsakovas pareiškė norą, kad vaikas gyventų su juo. Tuo tarpu vaikas jaučiasi nesaugiai, bijo, savo tėvo iš esmės nepažįsta. Apeliantui akcentuojant savo teises ir interesus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje esminis yra klausimas, kaip geriausiai užtikrinti vaiko interesus ir pasiekti vaiko intereso būti auginamam jo tėvo ir vaiko intereso į saugią aplinką, kurią išreiškia susiklostę šeimos ryšiai su trečiuoju asmeniu, pusiausvyrą.

58. Nagrinėjamu atveju vaikas bent nuo tada, kai jam suėjo pusantrų metų, gyveno skyrium nuo tėvo dėl susiklosčiusių šeiminių aplinkybių, t. y. tėvo ir motinos tarpusavio santykių, tėvo gyvenimo užsienio valstybėse, tačiau byloje nenustatyta, kad motina ar šiuo metu trečiasis asmuo būtų kliudę atsakovui palaikyti ryšius su vaiku. Priešingai, atsakovas, nors ir skatinamas, tai darė epizodiškai, be to, paviršutiniškai, tik retsykiais susitikdamas su vaiku ar jam skambindamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas dėl socialinių įgūdžių stokos (nebando įsijausti į motinos netekusios mažos mergaitės norus, baimes, ryšį su seserimi ir globėjais, o iš vaiko teisių apsaugos institucijų dokumentų matyti, kad atsakovas nekalba apie vaiko interesus, kaip stengsis atkurti vaiko ir savo tarpusavio ryšį, kokiu būdu palaikys bendravimą, kaltina tik institucijas ir teismą, konfliktuoja su mergaitės globėjais, tačiau neįžvelgia savo atsakomybės už ryšio su dukterimi atkūrimą) tėvo pareigų šiuo metu tinkamai negali vykdyti.

59. Pagal CK 3.179 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.), ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Vaiko atskyrimas nuo tėvų taikomas nesant tėvų kaltės, kai tėvai negali vykdyti savo pareigų dėl objektyvių aplinkybių. CK 3.181 straipsnio 1 dalis nustato, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) panaikinamas išnykus aplinkybėms, dėl kurių vaikas nuo tėvų buvo atskirtas. Vadinasi, tėvų ir vaiko atskyrimas – laikina vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonė, taikoma iki tol, kol išnyks aplinkybės, dėl kurių vaikas atskirtas nuo tėvų. Vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) yra skirtas vaiko teisių ir interesų apsaugai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1423/2002; 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/2003; 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017, 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-378/2020). Vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų, todėl, siekiant apginti vaiko teises, vaikas turi būti perkeltas į kitą gyvenamąją vietą. Kadangi vaikai atskiriami nuo tėvų nesant šių kaltės, tėvams išsaugomos visos asmeninės ir turtinės giminyste pagrįstos teisės bei pareigos, pavyzdžiui, tėvai ir toliau privalo teikti išlaikymą savo vaikui, kuris gyvena atskirai, ir pan. Atskyrus vaiką nuo tėvų, tėvai netenka tik teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, o kitomis tėvų teisėmis gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku. Taigi vaikų ir tėvų atskyrimo tikslas yra ne nubausti tėvus, o užtikrinti, kad vaikas gyventų tinkamomis sąlygomis ir juo būtų rūpinamasi.

60. Vaiko atskyrimas nuo vieno iš tėvų gali būti ir viena iš laikinų priemonių, kuri leistų veiksmingai suderinti prieštaringus visų suinteresuotų asmenų interesus – užtikrinti vaikui geriausias įmanomas gyvenimo sąlygas, ginti vaiko šeimos gyvenimą su socialiniais tėvais ir kartu nenutraukti ar bereikalingai nesilpninti vaiko ir jo biologinių tėvų ryšio. Dėl to, siekiant tinkamai ir veiksmingai taikyti nurodytą teisės normą, CK 3.179 straipsnyje įtvirtintą objektyvių aplinkybių kriterijų reikėtų aiškinti plačiai – tėvo ir vaiko ryšio praradimas dėl vaiko ilgalaikio gyvenimo ne su tėvu gali atitikti objektyvių aplinkybių kriterijų pagal CK 3.179 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-378/2020). Nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, kad tokiomis objektyviomis aplinkybėmis pripažintinas nepilnamečio vaiko susvetimėjimas su tėvu, ryšio su juo praradimas, kurį iš dalies lėmė tai, jog vaiko tėvai kartu negyveno ilgą laiką, atsakovas gyveno užsienyje ir nei materialiai, nei emociškai dukterimi nesirūpino. Susiklosčius tokiai situacijai atsakovas nesugebėjo visapusiškai dalyvauti vaiko gyvenime, puoselėti socialinius dvasinius ryšius su vaiku, tokiu būdu sudarydamas sąlygas, jog nepilnamečio vaiko teisių įgyvendinimą bei jo interesų tenkinimą iš esmės užtikrino vaiko motina, o po jos mirties – trečiojo asmens šeima. Tačiau tokia situacija nereiškia, kad atsakovui buvo uždrausta bendrauti su dukterimi ar teikti jai išlaikymą, ir nepateisina vaiko apleidimo, o tai padaręs tėvas turi suvokti natūralias tokio veiksmo (neveikimo) pasekmes – susvetimėjimą. Atsakovui poreikis bendrauti su dukra ir ja rūpintis bei auginti atsirado tik po vaiko motinos mirties, nors atsakovas su dukterimi bendravo epizodiškai, neprisidėjo prie jos išlaikymo, taip pat neprisideda ir šiuo metu, normalus bendravimas su dukterimi nevyksta ir šiuo metu, vaikas vengia bendrauti su tėvu, jo bijo, jam esant jaučiasi nesaugus. Dėl to šiuo metu vaiko gyvenimas kartu su tėvu negalimas dėl paties vaiko interesų – nors tėvas objektyviai galėtų vaiku pasirūpinti, tačiau vaikas to nepriima. Kaip matyti iš vaiko ir tėvo susitikimų metu užfiksuotų aplinkybių tarp tėvo ir dukros nėra ryšio, atsakovas iš esmės įgūdžių bendrauti su tokio amžiaus vaiku neturi. Nesant tėvo ir vaiko ryšio jų abiejų gyvenimas kartu yra negalimas, kol emocinis ryšys nebus atkurtas.

61. Nors apelianto teigimu, dukra dar per maža suvokti savo poreikius ir interesus, išsakyti savo nuomonę, jai daro įtaką aplinkiniai, t. y. trečiasis asmuo ir vyresnė sesuo, teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka. CK 3.177 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Pagal CPK 380 straipsnį, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaiko išreikštas noras gyventi su trečiuoju asmeniu (dėde) buvo paremtas natūraliu tokio amžiaus (5–6 metų) vaikui saugumo ir stabilumo poreikiu, o ne kitomis, išimtinai su buvimu pas trečiąjį asmenį ar kitų asmenų įtaka susijusiomis aplinkybėmis. Tokio amžiaus mergaitei reikalinga nuolatinė priežiūra, emocinis stabilumas ir saugumas, stabili psichologinė būsena. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas gali neatsižvelgti į vaiko norus, jeigu jie prieštarauja vaiko interesams. Nagrinėjamu atveju iš institucijos specialistų parengtuose dokumentuose užfiksuotų vaiko susitikimų su tėvu aplinkybių, vaiko elgesio, ypač neverbalinės kalbos, ryškiai išreikštų neigiamų emocijų (baimės, sutrikimo, nesaugumo, nenoro bendrauti, akivaizdaus elgesio ir emocijų skirtumo, kai šalia yra globėjai ir kai jų nėra), 2020 m. gegužės 2 d., 2021 m. balandžio 22 d., 2021 m. lapkričio 11 d. vaiko nuomonės išklausymo aktų, akivaizdu, kad vaiko norai atitinka saugumo, stabilumo ir meilės poreikį. Vaiko norai įgyvendinti tokius poreikius yra labiau nei brandūs ir adekvatūs, jie atitinka geriausius vaiko interesus.

62. Situacija, kai tėvas ir dukra sunkiai bendrauja, gali būti ir laikina, nes iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas deda pastangas ryšiui su vaiku atkurti, tačiau kol kas jų nepakanka. Akcentuota, jog tokioje situacijoje reikia laiko, kad užsimegztų vaiko artimesnis bendravimas su tėvu, ir tėvo pastangų. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovas jo neapkalba ir nesiekia parodyti iš kuo blogesnės pusės, ieškovas nurodė, kad apeliantas deda pastangas atkurti ryšį su dukterimi, tačiau jos nepakankamos, jis nepriima institucijos ir psichologų pagalbos, kaltina specialistus neprisiimdamas savo atsakomybės, pažymėtina, jog tai akivaizdu ir iš apelianto prašyme dėl ekspertizės paskyrimo suformuluotų klausimų, kurie nukreipti į neva egzistuojančią vaiko teisių apsaugos institucijos kaltę ir veiksmus dėl atsakovo ir dukters ryšio nutrūkimo, neatsižvelgia į dukters poreikius ir norus akcentuodamas tik savo teises ir interesus bei teigdamas, kad vaikas dar nesuvokia, kas jam geriausia, ir negali išreikšti savo nuomonės. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė laikinai atskirti nepilnametę dukterį nuo atsakovo (tėvo), įvertinant tai, kad tokio teisinio statuso nustatymas nekomplikuotų šalių bendravimo, palengva suartintų tėvą ir dukterį. Teisėjų kolegija šioje byloje neneigia vaiko teisės į biologinę šeimą, tik pažymi, kad tokia vaiko teisė turi būti užtikrinama nedarant žalos pačiam vaikui.

63. Atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Apeliantas apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jos manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl faktinių aplinkybių vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

64. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, būtinas sprendžiant dėl CK 3.179 straipsnio taikymo, tinkamai aiškino šiame straipsnyje apibrėžtas objektyvias aplinkybes, leidžiančias teismui spręsti dėl vaiko atskyrimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

65. Apeliantas taip pat argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė 75 Eur žyminį mokestį. Sutiktina su šiuo apelianto argumentu.

66. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 93, 96 straipsniai) ir priteisė iš atsakovo 146 Eur žyminio mokesčio valstybei, t. y. 61 Eur už reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo ir 75 Eur už reikalavimą dėl vaiko atskyrimo. CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamos šalys bylose dėl tėvų valdžios apribojimo, dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo, dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) ar jo panaikinimo. Taigi iš atsakovo nepagrįstai priteistas 75 Eur žyminis mokestis už reikalavimą dėl vaiko atskyrimo, todėl ši teismo sprendimo dalis keistina ir rezoliucinė dalis atitinkamai tikslintina, tačiau tai nelaikytina apeliacinio skundo patenkinimu iš dalies.

67. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

68. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimu ieškovui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba nagrinėjamoje byloje, tačiau apeliacinį skundą atmetus išlaidos neatlyginamos. Atsakovas nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinėje instancijoje ir jų atlyginti neprašo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sumažinti Plungės apylinkės teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimu iš atsakovo G. P. valstybei priteistą 146 Eur žyminį mokestį iki 61 Eur.