Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2351-936/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-12-19
Bylos Nr.: e2A-2351-936/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-03366-2023-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Urmila Valiukienė
Pareiškėjas: P. J. L.
Suinteresuotas asmuo: valstybės įmonė „Turto bankas“, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Verkių būstas“, AB „Krašto projektai“, AB „Vilniaus šilumos tinklai“, L. L., N. V., V. V.

Kategorijos

2.4.2.8Įgyjamoji senatis
2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-2351-936/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03366-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.8; 2.4.2.9.1; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) P. J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. L. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Verkių būstas“, AB „Krašto projektai“, AB „Vilniaus šilumos tinklai“, L. L., N. V., V. V..

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas P. J. L. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su patikslintu pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į šilumos mazgo patalpą, pastato plane pažymėtą indeksu R-15, esančią pastate (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 4E1p (toliau – ir Patalpa).

Žemesnės instancijos teismas

1.1. Pareiškėjas pareiškime remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartimi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios patvirtina, kad pareiškėjas nėra Patalpos savininkas; Patalpa nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruota viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu, jis daiktą valdo sąžiningai, teisėtai, nepertraukiamai ir atvirai 25 metus.

1.2. Nurodė, kad 2019 m. spalio 4 d. VĮ „Registrų centras“ išduotame „Butų (patalpų) sąrašas pastate“ nurodyta, kad šiame pastate - „Parduotuvė su grožio salonu“, pareiškėjas yra vienintelis patalpų savininkas, valdantis 427,35 kv. m iš bendrojo 462,52 kv. m ploto. Tai patvirtina, kad Patalpa savininko neturi. Pareiškėjas siekė nustatyti savo nuosavybės teisę į ginčo patalpą. Tiek pareiškėjas kaip pirkėjas, tiek AB „Krašto projektai“ kaip pardavėjas, iš kurio pareiškėjas įsigijo parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įsitikinę, kad į perleidžiamo pastato patalpas pagal jų sudarytą 1998 m. spalio 28 d. Parduotuvės pirkimo-pardavimo sutartį įeina ir Patalpa. Pardavėjas laikė, kad jis savo nuosavybės teisę į Patalpą teisėtai ir sąžiningai perleido, o pareiškėjas sąžiningai įsigijo parduotuvės pastatą, būdamas įsitikinęs per visus 25 valdymo metus, jog parduotuvės pastate esanti Patalpa niekam kitam, išskyrus jį patį, nepriklauso. Teismai, nagrinėję pareiškėjo skundus dėl VĮ „Registrų centras“ sprendimo, nenustatė net užuominų, jog ginčo patalpos valdymas kilo ir vyko iš pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Patalpos atvirą ginčo patalpos valdymą patvirtina tokie įrodymai: 1999 m. sausio 4 d. sutartis dėl „Boilerinės bei teritorijos esančios prie parduotuvės adresu (duomenys neskelbtini) atsakomybės ribų ir eksploatavimo“ ir jos 2000 m. balandžio 18 d. „Papildomas susitarimas“, iš kurių matosi, kad tuomet šilumos centralizuotą tiekimą administravusi SP UAB „Verkių ūkis“ ginčo patalpos (sutartyje vadinama – boilerinė) savininku pripažino pareiškėją, kuris būtent taip save pozicionavo, ir su juo tarėsi dėl ginčo patalpos rekonstrukcijos; 2012 m. lapkričio 29 d. paslaugų teikimo sutartis, sudaryta su UAB „Verkių būstas“, iš kurios 1.3.1. punkto matosi, kad ginčo patalpą – šiluminio mazgo patalpą, namų administratorius laikė pareiškėjo nuosavybe, esančia pastate „Parduotuvė su grožio salonu“. Patalpoje įrengtas vietinio centrinio šildymo šilumos mazgas, skirtas tik pareiškėjo pastatui, todėl pareiškėjas net negali atsisakyti šios patalpos ir joje esančios įrangos valdymo, nes ši patalpa užtikrina tinkamą pastato eksploataciją. Teismų sprendimais nustatyta, kad pareiškėjas ginčo patalpą teisėtai ir nepertraukiamai valdo nuo 1998 m., taigi, pareiškėjas Patalpą valdo jau 25 metus.

1.3. Pareiškėjas įsitikinęs, kad aukščiau išdėstyti ir aptarti faktiniai ir teisiniai argumentai suteikia pagrindą išvadai, jog jo Patalpos valdymas atitinka visas būtinas sąlygas, kas sudaro pagrindą tenkinti jo pareiškimą. Pareiškėjui reikalinga registruoti nuosavybės teisę į Patalpą, kad tinkamai galėtų naudoti pastatą.

Atsiliepimas

2. Suinteresuotas asmuo AB „Krašto projektai“ atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui neprieštarauja.

3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškimą prašė jį tenkinti, jei būtų nustatyta, kad pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Nurodė, kad neturi jokių duomenų apie ginčo objektą.

4. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į pareiškimą jo tenkinimui neprieštaravo. Nurodė, kad pareiškime Patalpai kaip nekilnojamajam daiktui suteiktas unikalus numeris, ji nėra įregistruota nei valstybės, nei kito asmens vardu, nėra pripažinta jos savavališka statyba.

5. Suinteresuotas asmuo UAB „Verkių būstas“, atstovaudamas daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), savininkų interesus CK 4.85 straipsnio 8 dalies pagrindu, atsiliepime į pareiškimą jam neprieštaravo, bet vėliau pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, papildomai apžiūrėjęs pastato, šilumos punkto patalpas bei jame sumontuotą įrangą, savo poziciją pakeitė ir pareiškimą prašė atmesti. Nurodė, kad Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų 4.2 punktas numato, kad administratorius sudaro ir tvarko namo bendrojo naudojimo objektų aprašą. Pagal administratoriaus sudarytą ir 2023 m. balandžio 11 d. patvirtintą Namo bendrojo naudojimo objektų aprašą pastato bendrojo naudojimo patalpos be kitų yra ir Patalpa. UAB „Verkių būstas“ nuomone nėra visų įstatyme numatytų sąlygų nuosavybės teisės į patalpą įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti, kadangi Patalpos priklauso namo patalpų savininkams bei pačiam pareiškėjui bendrosios dalinės nuosavybės teise kaip bendro pastato (duomenys neskelbtini)bendrojo naudojimo objektas - kaip bendrosios pastato inžinerinės sistemos ir visi pastato patalpų savininkai juo naudojosi teisėtai ir atvirai bei sąžiningai daug metų. Pareiškėjui daug metų buvo žinoma, jog Patalpa yra pastato bendrojo naudojimo patalpa, joje yra sumontuoti namo šilumos punkto įrenginiai, kurie yra būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui ir kad šio šilumos punkto techninis prižiūrėtojas ir administratorius yra UAB „Verkių būstas“.

6. Suinteresuotas asmuo L. L. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, kad šilumos punktu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, nuo pat Namo, ir šio namo priestato, kuris priklauso pareiškėjui, pastatymo dienos naudojosi ir tebesinaudoja visi Namo gyventojai. Šilumos punkto patalpa ir joje esanti įranga yra būtina namą aprūpinti šiluma bei karštu vandeniu. Namo gyventojai nuolatos ir nepertraukiamai naudojasi šilumos punktu, nes UAB „Verkių būstas“ namo gyventojų interesais nuolatos rūpinasi šilumos punkto patalpa – prižiūri ją ir joje esančią techniką. Pareiškėjas negali įgyti įgyjamąja senatimi šilumos punkto, kuris bendros dalinės nuosavybės teise priklauso visiems namo gyventojams, kurie šiuo šilumos punktu naudojasi nuolatos per administratorių, kuris įgyvendina visų namo gyventojų teisę į visus bendrosios dalinės nuosavybės objektus, įskaitant šilumos punktą.

7. Suinteresuoti asmenys V. V. ir N. V. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, kad daugiabutis gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir pareiškėjui priklausanti negyvenamoji patalpa – parduotuvė su grožio salonu, esanti (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), yra tarpusavyje susiję statybinėmis konstrukcijomis: daugiabučio namo 61,76 kv. m ploto yra ant negyvenamojo pastato, per rūsį ir pirmąjį aukštą eina dalis rytinės pusės bendros sienos. Todėl šilumos punktas (Patalpa) priklauso visiems Daugiabučio namo gyventojams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pareiškėjas yra vienas iš bendrasavininkų ir nesąžiningai bando užvaldyti bendrosios dalinės nuosavybės objektą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjo P. J. L. pareiškimo netenkino.

8.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr.I3-3877-811/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2359-415/2021 ir Lietuvos Aukščiausio Teismo 2002 m. kovo 4 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2002 bei Lietuvos Aukščiausio Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartyje civ. byloje Nr. e3K-3-49-701/2020 nustatytomis aplinkybėmis bei pateiktais išaiškinimais.

8.2. Atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I3-3877-811/2019 ir Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2359-415/2021, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnio nurodytu būdu, t. y. P. J. L. nėra daikto – Patalpos savininkas. Iš Registrų centro išrašų, VĮ „Turto banko“ bei Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimų nustatyta, kad daiktas - Patalpa nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruota viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu.

Šalies argumentai

8.3. Pareiškėjas teigia, kad faktiškai rūsio patalpą įgijo kartu su parduotuve ir visą laiką ją valdė. Visgi aplinkybės dėl Patalpos įgijimo nepatvirtina joks į bylą pateiktas dokumentas, taip pat jau aukščiau nurodytais teismų sprendimais konstatuota, kad nuosavybės teisės į šią patalpą pareiškėjas neturi. Jo paaiškinimai, kad į Patalpą ateidavo, pakeisdavo lemputę, buvo joje pasidėjęs daiktus, taip pat nuotraukos, kuriose jis matyti Patalpoje, patvirtina, kad pareiškėjas turėjo ir šiuo metu turi galimybę į patalpą įeiti, tačiau nėra pakankami išvadai dėl šios patalpos valdymo.

8.4. P. J. L. teigė, kad šilumos punkto patalpą sąžiningai, nepertraukiamai ir daugiau nei 10 metų (25 metus, t. y. nuo parduotuvės įgijimo) valdė bei tai grindė aplinkybe, kad ginčo patalpoje įrengtas vietinio centrinio šildymo šilumos mazgas, skirtas tik jo pastatui. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas vėliau šį teiginį paneigė. Tai (aplinkybė dėl vietinio centrinio šildymo) matyti ir iš Nekilnojamojo turto registro išrašo apie parduotuvę. Taigi pareiškėjas yra atsijungęs nuo centrinio šildymo ir juo nesinaudoja. Be to, iš 2023 m. balandžio 26 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo apie namą, esantį (duomenys neskelbtini), matyti, šiame name yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, o iš suinteresuotų asmenų V. V., N. V., L. L. bei visų Namo gyventojų interesus teisme gynusio administratoriaus UAB „Verkių būstas“ paaiškinimų matyti, kad ginčo patalpoje yra šilumos punktas, per kurį tiekiamas centrinis šildymas visiems namo, (duomenys neskelbtini), gyventojams. Kadangi prižiūrėti šilumos punktą galėjo tik namo (duomenys neskelbtini) administratorius, kuris į Patalpą ateidavo atlikdamas savo kaip administratoriaus funkcijas, turėjo ir šiuo metu turi nuo jų raktą, darytina išvada, kad namo gyventojai netiesiogiai, bet per namo administratorių (jam atliekant šilumos punkto ir jame esančios patalpos administravimą ir priežiūrą, o namo gyventojams už tai sumokant), naudojo ir valdė Patalpą. Pažymėta, kad pats pareiškėjas, teikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2002 nurodė, kad šiluminis mazgas yra savivaldybės nuosavybė. Taigi jis pats nelaikė savęs šiluminio mazgo patalpos savininku, nelaikė šio daikto savu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas daugiau nei 10 metų sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdė ginčo Patalpą.

8.5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020, sprendė, kad nėra pagrindo pritarti suinteresuotų asmenų pozicijai dėl gyvenamojo namo ir negyvenamosios patalpos - parduotuvės vertinimo kaip vieno pastato. Nepaisant to, atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendime, kurį paliko galioti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aukščiau nurodyta 2020 m. kovo 5 d. nutartimi, konstatavo, kad nuosavybės teisės į patalpą – šiluminį mazgą, esančią pastate – parduotuvėje, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos; ši patalpa kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas nesuformuota; byloje nėra įrodymų, kad P. J. L. priklausytų su namo gyventojais bendro naudojimo patalpos, išskyrus po namu esančias šildymo punkto patalpas, kuriomis atsakovas nesinaudoja ir kurios skirtos išimtinai namo gyventojų poreikiams tenkinti pagal tiesioginę savo paskirtį.

8.6. Tiek kasacinės instancijos teismo išaiškinimų, tiek suinteresuotų asmenų paaiškinimų pagrindu daryta išvada, kad daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), ir negyvenamosios paskirties patalpa – parduotuvė, esant (duomenys neskelbtini), suprojektuoti kaip savarankiški objektai, tai nėra vienas pastatas, tačiau jie abu tarpusavyje susiję statybinėmis konstrukcijomis, inžinerinėmis komunikacijomis, o projektavimo stadijoje ir šilumos punktu bei jo patalpa. Nuo 1996 m. rugsėjo 25 d. šildymo trasa į negyvenamosios paskirties pastatą atjungta, todėl pagal paskirtį – užtikrinti tinkamą šilumos punkto funkcionavimą – šilumos punkto patalpa iš esmės naudojasi gyvenamojo namo gyventojai per namo administratorių. Jokia kita patalpa šilumos punktui statant Namą nebuvo suprojektuota ir įrengta, tik ginčo patalpa negyvenamosios paskirties pastate. Todėl nors ši patalpa ir yra ne daugiabutyje, o kitoje patalpoje – parduotuvėje, ji, kaip nurodyta paliktame galioti Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendime, yra bendro naudojimo patalpa tiek P. J. L., tiek Namo gyventojų. Be to, šiame sprendime nurodyta, kad P. J. L. šia patalpa nesinaudoja. Daryta išvada, kad nenustatyta nei sąlyga dėl pareiškėjo naudojimosi Patalpa daugiau nei 10 metų, nei tai, kad ja pareiškėjas naudojosi sąžiningai, kaip savo, nesant kitų asmenų teisių į šią Patalpą.

Žemesnės instancijos teismas

8.7. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) administratorius sudarė sutartis su J. P. L. dėl šilumos punkto patalpos administravimo nepatvirtina nei, kad P. J. L. šią patalpą valdė, nei kad ji jam priklauso, nes šalių sudaryta sutartis dėl atsakomybės ribų ir eksploatavimo ar paslaugų teikimo nuosavybės teisės nenustato ir vien P. J. L. įvardijimas „savininku“ jam nuosavybės teisės į šilumos punkto patalpą nesukuria.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9. Pareiškėja P. J. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, taip padarydamas procesinės teisės pažeidimą. Kasacinis teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartyje neaptarinėjo ir nepatvirtino aplinkybės dėl pareiškėjo naudojimosi šilumos punkto patalpa, kaip tos bylos ginčui svarbios ir įrodytos aplinkybės. Todėl teismo nurodoma Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendime išdėstyta teismo nuomonė dėl pareiškėjo naudojimosi ar nesinaudojimo Patalpa negali būti vertinama kaip neįrodinėtina aplinkybė, nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Šioje byloje jokių klausimų dėl pareiškėjo pastate esančių patalpų nuosavybės pripažinimo ar paneigimo pagal tokį ginčo dalyką nagrinėjama nebuvo.

9.2. Skundžiamame teismo sprendime teismas selektyviai paėmė savo pozicijos pagrindimui tik kasacinio 2020 m. kovo 5 d. nutarties ištrauką: „<...>byloje nėra įrodymų, kad atsakovui priklausytų su namo gyventojais bendro naudojimo patalpos, išskyrus po namu esančias šildymo punkto patalpas, kuriomis atsakovas nesinaudoja ir kurios skirtos išimtinai namo gyventojų poreikiams tenkinti pagal tiesioginę savo paskirtį.“ ir aiškino ją šališkai neteisingai pareiškėjo nenaudai, kadangi: 1) pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, nes jei konstatuota, kad pareiškėjas su namo gyventojais neturi bendrojo naudojimo patalpų, tai ir negali būti išimčių; 2) teismų klaidingas suvokimas, jog Patalpa randasi po namu, lėmė klaidingą nuomonę apie šios patalpos priskyrimą prie namo gyventojų bendrojo naudojimo patalpos su pareiškėju. Patalpa pilnai yra pareiškėjo pastate; 3) teismo nuomonė apie pareiškėjo Patalpos nenaudojimą vien tuo pagrindu, jog jis nesinaudoja šilumos punkto įranga šilumai tiekti į savo pastatą, pripažintina klaidinga ir neatitinkančia tikrovės, nes pareiškėjas nuo pat savo pastato įsigijimo momento ir iki šiol naudojasi šilumos punkto įranga gauti karštą vandenį. Pareiškėjas visą laiką naudojasi šilumos punkto įranga karštam vandeniui gauti, šiuo aspektu duoda pagrindą priešingai išvadai, nei tą padarė teismai, t. y. kad jis vien dėl šios aplinkybės laikytinas nuolatiniu Patalpos naudotoju.

Atsiliepimas

9.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino įrodymus, padarydamas išvadą, kad pats pareiškėjas, teikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2002 nurodė, kad šiluminis mazgas yra savivaldybės nuosavybė, kadangi: 1) byloje nebuvo pateiktas atsiliepimas, šalys dėl jo negalėjo pasisakyti; 2) nurodytoje byloje nebuvo kvestionuota aplinkybė apie šilumos punkto patalpos priklausymo pareiškėjo pastatui, nes ieškovai, šalia esančio daugiabučio namo butų savininkai, nelaikė šios patalpos priklausančia namui, kaip bendrojo naudojimo patalpos; 3) teismas paneigdamas pareiškėjo valdymą per pastaruosius 10 metų motyvuoja tai abejotina aplinkybe, įvykusia prieš 21 metus; 4) teismo pažymėjimas neva pareiškėjas buvo nenuoseklus, nurodydamas aplinkybes dėl patalpos naudojimo, kas pasireiškė tuo, jog jis pareiškime nurodė, jog šilumos punkto įranga skirta tik jo pastatui, o vėliau tai paneigė, yra visiškai be pagrindo sureikšminta aplinkybė ir aiškinta pareiškėjo nenaudai, kadangi klaidą padarė pareiškėjo atstovas.

9.4. Namas ir pareiškėjo pastatas yra du atskiri pastatai, Patalpa randasi pareiškėjo Pastate. Kadangi šilumos punkto patalpa nėra daugiabučio gyvenamojo namo dalis, tai eliminuoja šio namo butų savininkų teisės į šią Patalpą, kaip bendrojo naudojimo pripažinimą tuo pagrindu, jog jie esą daugiabučio namo butų savininkai. Buto ar patalpos turėjimas savo nuosavybėje daugiabučiame name sąlygoja teisę į bendrojo naudojimo patalpas bendrosios dalinės nuosavybės teisiniu pagrindu tik į patalpas, esančias tame name.

9.5. Šilumos ūkio įstatymas šilumos punktą apibrėžia ne kaip pastatą ar pastato dalį, o kaip šildymo ir karšto vandens įrenginius, ir kalba tik apie įrangos bendrąją dalinę nuosavybę, o ne patalpos, kurioje ji randasi. Šilumos punkto įrengimo vietos absoliučiai nesieja su jokiu nekilnojamuoju daiktu - pastatu ar patalpa, kaip punkto priklausiniu. Nenustatoma tokia būtina sąlyga jo įrengimui ir punktą apibudina tik kaip inžinierinę įrangą, turinčią savo savininkus.

9.6. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad byloje nėra pakankamai įrodymų dėl Patalpos valdymo. Apeliantas nurodo, kad tiek parduotuvės pardavėjas, tiek pats apeliantas visą laiką nuo parduotuvės įgijimo laikė save Patalpos savininku, nes tai yra neatskiriama įgyto pastato dalis. Leidimas naudotis valdoma patalpa kitiems asmenims (šilumos punkto įrangos prižiūrėtojui), kurie nepretenduoja ir negali pagal įstatymą pretenduoti į šios patalpos savarankišką valdymą ar, juolab, nuosavybę, nepaneigia asmens valdymo fakto ir nenutraukia valdymo eigos. Vien tas faktas, kad gyvenamojo namo administratorius niekada nekėlė savo sąlygų ar ribojimų dėl pareiškėjo patekimo ir naudojimosi Patalpą, ir net priešingai, pareiškėjas nuolat turėjo raktą nuo šios patalpos, būtent jis vieną raktą nuo savo kabinamos spynos ant patalpos durų duodavęs administratoriui, ją naudojo savo asmeniniams poreikiams, vertintina, kaip šilumos punkto įrangos administratoriaus pripažinimas pareiškėjo šios patalpos valdytoju. Nei vienoje iš byloje esančių sutarčių tarp pareiškėjo ir administratoriaus nėra net užuominų, jog Patalpą administruos ar joje vykdys kažkokią kitokią veiklą, nesusijusią su šilumos punkto įrangos aptarnavimu. Kalba eina išimtinai apie įrangos priežiūrą. Pareiškėjas, kaip matosi iš bylos medžiagos, nuolat siekė šios patalpos įteisinimo savo nuosavybe ir tą darė viešai, kreipdamasis į valstybės institucijas ir teismus. Pažymėta, kad per tą laiką niekas, įskaitant gyvenamojo namo administratorių, nepareiškė savo pretenzijų į Patalpą.

10. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė nagrinėti teismo nuožiūra.

11. Suinteresuotas asmuo UAB „Verkių būstas“ pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr.I3-3877-811/2019, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2359-415/2021 konstatavo jog pareiškėjas iš AB „Krašto projektai“ pagal 1998 m. spalio 28 d. sutartį nenupirko (neįsigijo) šilumos punkto patalpos ir tai jam buvo žinoma nuo pat patalpų įsigijimo ir dėl to šių aplinkybių įrodinėti nereikia. Dėl ko pareiškėjas nepagrįstai nurodo apeliaciniame skunde, jog jis buvo įsitikinęs, jog šilumos punkto patalpas jis įsigijo pagal šią sutartį iš AB „Krašto projektai“ kartu su kitomis patalpomis. Pardavėjas AB „Krašto projektai“ negalėjo perleisti pareiškėjui nuosavybės, nes pats jos nebuvo įgijęs. Pareiškėjas valdymo teisės teisėtumą kildindamas iš sandorio, kuriame nebuvo įrašyta Patalpa, turėjo pareigą įrodyti, kad teisė valdyti šilumos punktą yra teisėta, tačiau to nepadarė, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nėra sąžiningas.

11.2. Namas ir pareiškėjui priklausantis Pastatas yra tarpusavyje susieti statybinėmis konstrukcijomis: daugiabučio namo 61,76 kv. m ploto yra ant negyvenamojo pastato; per rūsį ir pirmąjį aukštą eina dalis rytinės pusės bendros sienos. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020 ir administratoriaus sudarytas gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų aprašas, pagal kuriuos Patalpa yra Namo bendro naudojimo objektas. Šilumos punkto patalpoje yra įrengtas automatizuotas Namo šilumos punktas, kuriame yra šilumą ir karštą vandenį reguliuojantys įrenginiai, būtini Namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui. Administratorius niekada nesuteikė pareiškėjui jokių įgaliojimų šios įrangos priežiūrai ir pareiškėjas niekada šios įrangos priežiūros nevykdė, jos neremontavo ir prie jos įsigijimo neprisidėjo. Pareiškėjas nuo 1996 m. rugsėjo 25 d. neturi šiluminio mazgo patalpoje jokios jam priklausančios įrangos.

Šalies argumentai

11.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog suinteresuotas asmuo UAB ,,Verkių būstas“ 2012 m. lapkričio 29 d. sudaryta Paslaugų tiekimo sutartyje Nr. 12/47 ginčo patalpą laikė pareiškėjo nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimu nustatytas aplinkybes ir jomis vadovavosi. Pareiškėjo nurodyta 1999 m. sausio 4 d. sutartis sudaryta su tuo metu pastatą eksploatuojančia SP UAB „Verkių ūkis“ dėl boilerinės ir lauko inžinierinės komunikacijos tik patvirtina, jog pareiškėjas nelaikė savęs boilerinės (šilumos punkto patalpos) savo nuosavybe ir jos vienas nevaldė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2002 nelaikė savęs pastate esančių Patalpų savininku. Pareiškėjui daug metų buvo žinoma, jog šilumos punkto patalpoje yra sumontuoti Namo šilumos punkto įrenginiai, kurie yra būtini Namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, ir kad techninis prižiūrėtojas ir administratorius yra UAB „Verkių būstas“, bei kad jis šilumos punkto patalpų niekada nevaldė.

11.4. Šilumos punkto patalpos ir jose esanti įranga priklauso Namo patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, kaip Namo bendrojo naudojimo objektai - ir visi Namo patalpų savininkai jais naudojosi teisėtai ir atvirai bei sąžiningai daug metų, bei moka jiems priskaičiuojamus už tai kas mėnesį administratoriaus mokesčius už Namo bendrojo naudojimo objektų eksploataciją, priežiūrą, atliekamus remontus, administravimą, dėl ko šilumos punkto pareiškėjas vienas neįgijo, nevaldė ir jis negali būti vieno pareiškėjo įgyjamas įgyjamosios senaties būdu, nes Namo šilumos punktas, šilumos punkto įrenginiai, būtini Namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama Namo dalis.

Atsiliepimas

12. Suinteresuoti asmenys N. V. ir V. V. pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino rašytinius įrodymus, todėl nepadarė proceso teisės normų pažeidimo. Teismas pagrįstai rėmėsi prejudiciniuose sprendimuose nurodytais faktais, o pareiškėjas nepagrįstai juos bando paneigti. Teismų sprendimuose konstatuota, kad Namas ir pareiškėjui priklausantis Pastatas yra savarankiški objektai, tačiau jie abu tarpusavyje susiję statybinėmis konstrukcijomis, inžinerinėmis komunikacijomis, o projektavimo stadijoje ir šilumos punktu bei jo patalpa. Šildymo trasa dar 1996 m. rugsėjo 25 d. buvo atjungta nuo pareiškėjui priklausančio pastato, sumontuotos aklės ir plombos. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Patalpa pareiškėjas nesinaudoja, ji skirta Namo gyventojų poreikiams tenkinti pagal tiesioginę savo paskirtį. Paminėjo, net jei ir į apeliantui priklausančią parduotuvę būtų teikiamas karštas vanduo, tai niekaip nepaneigia fakto, kad šilumos mazgas yra būtinas Namo gyventojams.

Šalies argumentai

12.2. Pareiškėjas nėra nuoseklus, teikdamas ieškinį nurodė vienokias aplinkybes, o jau nagrinėjant bylą ir pateikus paneigiančius įrodymus, pakeitė poziciją, todėl toks elgesys laikytinas nesąžiningu, bei piktnaudžiavimu savo procesinėmis teisėmis.

12.3. Vertinant Statybos įstatymą, suinteresuotų asmenų nuomone, aišku, kad statinio inžinerinės sistemos yra statinio dalis, t. y. nekilnojamojo daikto dalis, o ne kilnojamasis daiktas. Nepagrįstas teiginys, kad šilumos mazgas yra tik įranga. Šilumos punkto sąvoka suponuoja išvadą, kad tai yra patalpa. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 44 dalis aiškiai nurodo, kad šilumos punktas yra neatskiriama namo dalis, kas reiškia, kad šilumos punktas yra patalpa name, o ne tik inžinerinė įranga.

12.4. Apeliantas niekada Patalpos nevaldė kaip savininkas. Suinteresuoti asmenys pritaria teismo motyvams dėl Patalpos valdymo.

Atsiliepimas

13. Suinteresuotas asmuo L. L. pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kadangi pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų įgyti nuosavybės teisę į daiktą įgyjamosios senaties būdu.

13.2. Pareiškėjas šilumos punkto neįsigijo iš AB „Krašto projektai“ Pastato pirkimo-pardavimo sandoriu, o visi atsiliepime nurodyti teiginiai, kad pareiškėjas tikėjosi, kad tuo sandoriu jis įgijo ir šilumos punktą yra niekiniai, nes jie tėra pareiškėjo įsivaizdavimai, neturintys nieko bendro su nekilnojamo daikto įsigijimo įgyjamąja senatimi teisiniu institutu.

13.3. Pareiškėjas kaip profesionalus verslininkas, buvęs vadovu įmonėje, kuri statė Namą, puikiai žino, kad šilumos punktas yra vienas bendras Namui ir jo Pastatui, kad šilumos mazgo sienos bendromis konstrukcijomis ribojasi ir su Namu, ir su Pastatu, kad šilumos mazgo nėra įmanoma perkelti į kitą patalpą bei kad jis tėra 1 iš 47 šilumos punkto bendrasavininkų. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas nėra sąžiningas šilumos punkto valdytojas tame kontekste, kiek valdymas yra įgyjamosios senaties būtinoji sąlyga, nes šilumos punktą visą laiką nuo Namo pastatymo valdė ir valdo 48 bendrasavininkai: Namo 47 butų savininkai ir pareiškėjas.

13.4. Šilumos punktas yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Namas ir pareiškėjui Pastatas yra tarpusavyje susieti statybinėmis konstrukcijomis: Namo 61,76 kv. m ploto yra ant Pastato; per rūsį ir pirmąjį aukštą eina dalis rytinės pusės bendros sienos. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020 ir administratoriaus sudarytas Namo bendrojo naudojimo objektų aprašas. Pirmos instancijos teismas, išsamiai įvertinęs visą bylos medžiagą, nustatė, kad Patalpa ir jose esanti įranga priklauso Namo patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, kaip Namo bendrojo naudojimo objektai, ir visi Namo patalpų savininkai jais naudojosi teisėtai ir atvirai bei sąžiningai daug metų. Šilumos mazgo ir daugiabučio namo konstrukcijos yra bendros, tą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020 išvados.

14. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jo netenkinti. Suinteresuotas asmuo pritarė pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir išvadoms, mano, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nenustatytos visos būtinos sąlygos, juridiniam faktui dėl pareiškėjo nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi į Patalpą.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

17. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo P. J. L. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

18. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad P. J. L. 1998 m. spalio 28 d. sutartimi įgijo iš AB „Krašto projektai“ parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), name, plane pažymėtame indeksu 4E1/p, turinčią 408,89 kv. m bendro ploto, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

19. Iš nekilnojamojo turto registro matyti, kad pareiškėjui priklauso negyvenamoji patalpa – parduotuvė su grožio salonu, o konkrečiau - patalpos, pažymėtos nuo 1-1 iki 1-19 ir nuo 2-1 iki 2-9, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 427,35 kv. m, esanti (duomenys neskelbtini). Pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), yra viena negyvenama patalpa, prekybos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 427,35 kv. m) priklausanti P. J. L..

20. P. J. L. ir SP UAB Verkių ūkis 1999 m. sausio 4 d. sudarė Boilerinės bei teritorijos esančios prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) atsakomybės ribų ir eksploatavimo sutartį, pagal kurią nustatyta, kad šalys savo nuosavybės teise priklausančiose patalpose savarankiškai vykdo inžinerinių tinklų bei įrengimų eksploataciją, remontą, techninę priežiūrą, aptarnavimą ir teritorijos tvarkymą. Sutartose atsakomybės ribose, savarankiškai vykdo patalpų, inžinerinių tinklų bei teritorijos priežiūrą ir aptarnavimą (šios sutarties 1.3 punktas). Patalpų, inžinerinių komunikacijų bei teritorijos atsakomybės ribos (kol nebus sutarta ar įteisinta kitaip) sutampa su inventorizacijos byloje nurodytomis ribomis (šios sutarties 1.4 punktas). P. J. L. nuosavybės teise pagal inventorizacijos bylos duomenis priklauso 408,89 kv. m. P. J. L. įsipareigojo netrukdomai patekti į boilerinę per prie boilerinės esančią laiptinė – tambūrą 2-1 ir koridoriumi 2-2; valyti ir tvarkyti jam nuosavybės ar nuomos teise priklausančią teritoriją ir teritoriją, kuri jam priskirta naudotis (šios sutarties 2.1 - 2.2 punktai), UAB Verkių ūkis įsipareigojo: laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių reikalavimų esant savininko patalpose ir boilerinėje; leisti susiprojektuoti ir susimontuoti boilerinėje nepriklausomą apšildymo sistemą parduotuvei apšildyti leisti patekti P. J. L. į boilerinę; leisti P. J. L. (suderinus su šilumos tiekėjais) savarankiškai įsijungti ir išsijungti šildymą bei karštą vandenį (šios sutarties 2.5 – 2.8 punktai). Šalys 2000 m. balandžio 18 d. sudarė papildomą susitarimą, kuriuo susitarė, kad Sutarties punktai 2.1; 2.2; 2.3; 2.5 ir 2.6 nuo šio papildomo susitarimo pasirašymo dienos netenka galios, bei P. J. L. įsipareigojo įrengti įėjimą į boilerinę.

21. P. J. L. ir UAB „Verkių būstas“ 2012 m. lapkričio 29 d. paslaugų teikimo sutartimi susitarė, kad UAB „Verkių būstas“ įsipareigojo administruoti gyvenamajame pastate, (adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane: 3A12p), esančius ir jo gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančius objektus: šalto vandens įvado patalpą (bendras plotas 12 kv. m): elektros įvado patalpą (bendras plotas 7,9 kv. m). šioje patalpoje sumontuota parduotuvės elektros apskaita (skaitiklis), kuri pajungta nuo elektros tinklus eksploatuojančios įmonės AB „Lesto“ tinklo ir jokių sąsajų su gyv. namo elektros tinklais neturi (magistralinius tinklus ir įrangą esančią elektros skydinėje pagal atsakomybės ribas eksploatuoja AB „Lesto“); šalto vandens vamzdyno dalį, nuo kurios yra pajungtas parduotuvės šalto vandens vamzdis; karšto vandens vamzdyno dalį, nuo kurios yra pajungtas parduotuvės karšto vandens vamzdis; gyvenamojo namo stogo dalį 61,76 kv. m. (šia dalimi gyvenamasis namas yra pastatytas ant „Parduotuvė su grožio salonu“ pastato); įėjimą į vandentiekio įvado ir elektros skydinės patalpas (šios sutarties 1.2.1-1.2.6 punktai). Administruoti negyvename pastate (adresu: (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane: 4EIp) „Parduotuvė su grožio salonu“ esančius objektus: individualaus šiluminio mazgo patalpa (bendras plotas 33,74 kv. m); įrangą, esančią patalpoje; stogą virš individualaus šiluminio mazgo perimetru su šiluminio mazgo sienomis; gyvenamojo namo koloną (1,73 x 1,44 m pločio); Gyvenamojo namo kapitalinės sienos dalį (per rūsį ir pirmąjį aukštą rytinėje pusėje); įėjimą į individualią šiluminio mazgo patalpą (šios sutarties 1.3.1 – 1.3.5 punktai). Šalys susitarė, kad remonto darbus atlikti kiekviena šalis įsipareigoja savo lėšomis pagal jos nuosavybei priklausančius objektus (daiktus) arba naudojamus kaip panaudą. Objektams, kurių nuosavybės atskirti negalima, remonto atlikimui sudaromas papildomas susitarimas. Atliekant kitas papildomas paslaugas, taip pat stichinių nelaimių ar didelių avarijų atvejais esant būtinumui šalys sudaro papildomas sutartis bendrai veiklai ar finansavimui vykdyti (sutarties 2.3 punktas).

22. UAB „Verkių būstas“ 2023 m. balandžio 11 d. patvirtintame Namo bendrojo naudojimo objektų apraše prie pastato bendro naudojimo patalpų, be kitų, priskirta ir šilumos punkto patalpa, 33,74 kv. m, esanti (duomenys neskelbtini), negyvenamojoje patalpoje – parduotuvėje su grožio salonu, taip pat prie bendro naudojimo objektų, kurie aktualūs nagrinėjamai bylai yra: laiptai į šilumos punkto patalpą (yra (duomenys neskelbtini) negyvenamoje patalpoje-parduotuvėje su grožio salonu), šildymo sistema, šilumos punktas.

23. Faktinės bylos aplinkybės, kurių pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti:

23.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380/2002, išnagrinėjęs bylą dėl pažeistų teisių atkūrimo, administracinių aktų bei sandorio ginčijimo atsakovams, tarp kurių buvo ir pareiškėjas P. J. L., konstatavo, kad ginčo patalpos (patalpos esančios pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rūsyje) nėra gyvenamojo namo (esančio (duomenys neskelbtini)) sudėtinė dalis ir todėl namo gyventojams negali priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

23.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2359-415/2021 nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, konstatuodamas, kad įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teises į 35,17 kv. m šilumos punkto patalpą, 1991 m. birželio 25 d. plane pažymėtą R-3 (vėliau R-18, o dar vėliau R-15), esančią Pastate. Kadastrinių matavimų, atliktų 2001 m. lapkričio 27 d., byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad į pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių ir po rekonstrukcijos padidėjusių nuo 408,89 kv. m iki 427,35 kv. m patalpų sudėtį patenka ir 35,17 kv. m šilumos punkto patalpa, 1991 m. birželio 25 d. plane pažymėta R-3 (vėliau R-18, o dar vėliau R-15). Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas 1998 m. spalio 28 d. sutartimi įgijo ginčo Patalpas.

23.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo P. J. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui P. J. L. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Verkių būstas“; išvadą teikiančios institucijos Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, nurodė, kad byloje teismų nustatyta, kad daugiabutis gyvenamasis namas (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)) ir negyvenamasis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra tarpusavyje susieti statybinėmis konstrukcijomis, t. y. daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 61,67 kv. m ploto yra ant negyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini); abu pastatai iš rytinės pusės turi dalį bendros sienos per rūsį ir pirmąjį aukštą. Šie pastatai taip pat tarpusavyje yra susieti ir inžinerinėmis komunikacijomis. Šilumos įvadas įeina į šilumos punktą, kuris yra atsakovui nuosavybės teise priklausančio negyvenamojo pastato rūsyje. Šilumos punkte yra įrengtas įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, apskaitantis šilumos suvartojimą patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti. Iš šilumos punkto išeina vamzdynai daugiabučiam gyvenamajam namui ir negyvenamajam pastatui šildyti ir karštam vandeniui tiekti. Šilumos tiekimo vamzdynai į negyvenamąjį pastatą 1996 m. rugsėjo 25 d. atjungti, sumontuotos aklės ir plombos. Per negyvenamojo pastato pirmąjį aukštą vertikaliai eina dalis šilumos tiekimo (po šilumos punkto) į daugiabučio gyvenamojo namo butų stovus. Šie stovai yra izoliuoti. Karštas vanduo į negyvenamojo pastato pirmo aukšto sanitarinį mazgą tiekiamas iš daugiabučio gyvenamojo namo pusės per bendrą šių pastatų sieną.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė visų sąlygų, būtinų įgyti Patalpos nuosavybę įgyjamosios senaties būdu, t. y. neįrodė, kad daugiau nei 10 metų sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdė Patalpą, kuri yra bendro naudojimo patalpa, kurios pareiškėjas nenaudoja, o naudoja Namo gyventojai, per Namo administratorių UAB „Verkių būstas“. Apeliantas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Dėl bylos esmės

25. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų, pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra bylos pakartojimas. Byla apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama kitais aspektais negu tai yra daroma pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

26. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013; kt.).

27. Pažymėtina, kad pagal CPK 266 straipsnį yra draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

28. Kasacinio teismo praktikoje nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2015 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 91 punktas). CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos tikslas – užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2010).

29. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-881/2019).

30. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-684/2019; kt.). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

31. Teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).

32. Vertindamas įrodymus, teismas privalo atsižvelgti ir į nagrinėjamos bylos ypatumus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti, kad jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į Patalpą.

33. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

34. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

35. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nėra Patalpos savininkas, tą aplinkybę patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2359-415/2021, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Taip pat Patalpa nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruota viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

36. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Patalpa yra bendro naudojimo, t. y. tiek pareiškėjo, tiek Namo gyventojų, bei remdamasis Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis teigė, kad pareiškėjas šia patalpa nesinaudoja daugiau nei 10 metų, bei nėra duomenų, kad Patalpa pareiškėjas naudojosi sąžiningai, kaip savo, nesant kitų asmenų teisių į šią patalpą.

37. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, sutiktina su apeliantu, kad atsiliepime į kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2002 išdėstytas pareiškėjo teiginys, kad šiluminis mazgas yra savivaldybės nuosavybė, nėra vienareikšmiškas pagrindas teigti, kad pareiškėjas savęs nelaikė daikto savininku, kadangi: pirma, nutartyje pateikta tik atsiliepimo į kasacinį skundą santrauka; antra, negalima iš šio sakinio numanyti, ar buvo turima mintyje patalpą ar tik šildymo punktą, kaip tai apibrėžia įstatymas, trečia, ši pareiškėjo nuomonė apie faktą išreikšta prieš daugiau nei 20 metų ir faktas yra byloje paneigtas, tuo tarpu įgijimui pagal įgyjamąją senatį pakankamas nekilnojamojo daikto valdymas daugiau nei 10 metų laikotarpiu.

38. Paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020 nurodė, kad P. J. L. gauna karštą vandenį iš šilumos punkto (žr. šios nutarties 23.3 punktą), todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas nesinaudoja šilumos punkto įrenginiais. Antra, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad šilumos punktas ir patalpa, kurioje yra šilumos punktas, nėra vienas objektas. Šie objektai, t. y. įrenginiai ir nekilnojamasis daiktas (patalpa), gali būti valdomi nuosavybės teise skirtingų asmenų. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 44 punkte nustatyta, kad šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. Daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti nuosavybės teise tretiesiems asmenims. Šilumos įrenginys – techninių priemonių kompleksas, skirtas šilumai gaminti ir (ar) karštam vandeniui ruošti, perduoti, vartoti ar kaupti (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 punktas). Taigi tik šilumos punkto įrenginiai yra namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, tačiau patalpa, kurioje yra šilumos punktas, automatiškai netampa bendro naudojimo patalpa ir nereiškia, kad tokia patalpa yra bendroji savininkų nuosavybė.

39. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 2 punktą bendroji inžinerinė įranga yra, be kita ko, ir šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendro naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė. Pagal šio straipsnio 5 dalies 3 punktą bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Patalpos – gyvenamosios patalpos (butai) ir negyvenamosios patalpos, esančios daugiabučiame name (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Analizuojant nurodytas įstatymo normas, darytina išvada, kad inžineriniai tinklai – šilumos punktas, gali būti tiek bendrosiose patalpose, tiek įrengti ir atskiriems savininkams priklausančiose patalpose. Be to, bendro naudojimo patalpos gali būti pripažintos tik esančios daugiabučiame name.

40. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020 konstatavo, kad Pastatas ir Namas yra susiję inžinerinėmis komunikacijomis, t. y. šilumos punktu. Dėl ko šilumos punktas, kuris reiškia prie šilumos įvado prijungtą pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginį, kadangi juo naudojasi tiek pareiškėjas, tiek Namo gyventojai, yra bendro naudojimo objektas. Tačiau kaip minėta, tai savaime neapsprendžia Patalpos nuosavybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380/2002 konstatavo, kad ginčo patalpos (patalpos esančios pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rūsyje, įskaitant ir šilumos punkto patalpą) nėra gyvenamojo namo (esančio (duomenys neskelbtini)) sudėtinė dalis ir todėl namo gyventojams negali priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tą faktą, kad Namas ir Pastatas yra du atskiri nekilnojamojo turto objektai patvirtino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020. Šių teisingam bylos išsprendimui teisinę reikšmę turinčių faktų pirmosios instancijos teismas neįvertino, padarydamas išvadą, kad Pastate esanti ginčo patalpa yra tiek P. J. L., tiek Namo gyventojų bendro naudojimo objektas.

41. Pirmosios instancijos teismas vertindamas, kad pareiškėjo paaiškinimai, jog jis į Patalpą ateidavo, pakeisdavo lemputę, buvo joje pasidėjęs daiktus, taip pat nuotraukos, kuriose jis matomas ginčo Patalpoje, patvirtina, kad pareiškėjas turėjo ir šiuo metu turi galimybę į Patalpą įeiti, tačiau nėra pakankami išvadai dėl šios patalpos valdymo, remdamasis iš esmės analogiškais motyvais darė priešingą išvadą, kad Namo gyventojai ne tiesiogiai, bet per namo administratorių (jam atliekant šilumos punkto ir jame esančios patalpos administravimą ir priežiūrą, o namo gyventojams už tai sumokant), naudojo ir valdė ginčo Patalpą, kadangi prižiūrėti šilumos punktą galėjo tik namo (duomenys neskelbtini) administratorius, kuris į ginčo patalpą ateidavo atlikdamas savo kaip administratoriaus funkcijas, turėjo ir šiuo metu turi nuo jų raktą. Taigi galimybė patekti į Patalpą (raktų turėjimas) buvo vertinama prieštaringai susiklosčiusioje situacijoje, kaip galimybė naudoti ir valdyti Patalpą. Apeliacinės instancijos teismas neneigia fakto, kad šilumos punktą prižiūri administratorius, tačiau, kaip minėta, šilumos punktas yra įrenginys, bet ne patalpa, kurioje yra įrenginys, todėl UAB „Verkių būstas“ veiksmai, prižiūrint šilumos punktą, negali būti vertinami, kaip Patalpos naudojimas ar valdymas, veikiant Namo butų ir kitų patalpų savininkų interesais. Vertinimo prieštaringumas lemia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atskleidė bylos esmę. Be to, paminėtina, kad pats UAB „Verkių būstas“, pateikdamas pirminį atsiliepimą, nurodė, kad neprieštarauja tokio pareiškimo tenkinimui, tik vėliau pateikė prieštaravimą. UAB „Verkių būstas“ 2023 m. balandžio 11 d. parengtas bendro naudojimo objektų aprašas šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi jis parengtas tik po bylos iškėlimo, taip pat tai nėra dokumentas, apsprendžiantis bendrą dalinę butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybę į Patalpas arba patvirtinantis (ar paneigiantis) galimybę asmeniui įgyti Patalpą asmeninėn nuosavybėn.

42. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šilumos punkto sąvoką, neįvertino aktualių įsiteisėjusių teismų sprendimų ginčo nagrinėjimui, neatskyrė įrenginių ir pačios patalpos valdymo teisinių kategorijų, padarė prieštaringas išvadas, dėl ko nebuvo nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo nuosavybės teisių įgijimo į Patalpą įgyjamosios senaties būdu, be kita ko, neįvertinant, kad šilumos punktu, t. y. įrengimais, naudojasi tiek pareiškėjas, tiek Namo gyventojai. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, ir teismo vaidmenį tokiame procese, nebuvo vertinta, ar nėra pagrindų pareiškėjui įgyti Patalpą bendrosios nuosavybės teise, jeigu jis patalpą valdo ir naudoja kartu su kitais asmenimis, ar tinkamas Namo gyventojų naudojimasis šilumos įrenginiais negali būti užtikrinamas kitais teisiniais institutais, jeigu visgi Patalpa negali būti Namo patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas (pvz., servitutu). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, sprendžia, kad pareiškimo nagrinėjimas nėra įmanomas apeliacinės instancijos teisme, kadangi apelianto pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjimas reikštų reikalavimo nagrinėjimą beveik visa apimtimi iš naujo ir kitais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties, be to, šalis, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

43. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi Pastatas ir Namas yra susiję inžineriniais įrenginiais (šilumos punktu), esančiais Patalpoje, kurią siekia nuosavybėn įgyti apeliantas, priimtas sprendimas byloje sukurs tiesiogines pasekmes visų Namo butų ir kitų patalpų savininkų teisėms ir/ar pareigoms. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesant įtrauktų į bylą Namo butų ir kitų patalpų savininkų, kurie naudojasi šilumos punktu, neužtikrinant teisės būti išklausytiems, pateikti atsikirtimus bei nuomonę dėl bylai aktualių klausimų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 12, 17, 266 straipsniai), kas yra vienas iš absoliučių priimto sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Dėl bylos baigties

44. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neatskleidė bylos esmės, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, bei egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo visa apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

45. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo byla iš esmės nėra išspręsta ir ji grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prejudicinės galios neturi ir pirmosios instancijos teismas nėra saistomas apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų: iš naujo nagrinėdamas bylą ir šalims pateikus naujų įrodymų bei jų pagrindu nustačius kitokias, nei pirmiau buvo nustatytos, reikšmingas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priima sprendimą dėl byloje pareikštų bei įsiteisėjusiu sprendimu neišspręstų reikalavimų, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei taikydamas bylai aktualias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Urmila Valiukienė