Šiaulių apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų (apeliantų) E. B., J. B., G. T., R. M., V. M., Š. M., K. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų E. B., J. B., G. T., R. M., V. M., Š. M. ir K. M. prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ „Turto bankas“, Mažeikių rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai prašė nustatyti, kad įgijo sporto paskirties inžinerinius statinius įgyjamosios senaties pagrindu, t. y. nustatyti faktą, kad:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo esmė

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

23. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypai ((duomenys neskelbtini)) su statiniais nuosavybės teise priklauso pareiškėjams. 2020 m. balandžio 30 d. atlikta UAB „Kadastro centras“ nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą objektui - inžinerinis statinys, registro Nr. (duomenys neskelbtini) (statiniai) (duomenys neskelbtini) (statinio sudėtinės dalys: teniso kortų aikštelė, krepšinio aikštelė, poilsio aikštelė – sporto inžineriniai statiniai, suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

25. Iš VĮ Valstybės žemės fondo atlikto nekilnojamojo turto kadastro matavimų bylos, registro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad nekilnojamojo turto objektas yra inžineriniai statiniai, esantys(duomenys neskelbtini).; lauko teniso aikštelei suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), krepšinio aikštelei –Nr. (duomenys neskelbtini), tvorai su varteliais -Nr. (duomenys neskelbtini). Inžineriniai statiniai – sporto paskirties inžineriniai statiniai (t. y. lauko teniso aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), krepšinio aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros su varteliais, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., metalinio tinklo atitvaro (toliau tekste - ginčo aikštelė)), esantys (duomenys neskelbtini) nėra įregistruoti viešajame registre.

26. Iš 1996 m. darbo projekto, kurį parengė L. B. (projekto autorius), objektas - sporto aikštelės įrengimas, (duomenys neskelbtini) (stadija – darbo projektas) nustatyta, kad ant darbo projekto yra Lietuvos Respublikos Mažeikių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos tarnybos antspaudas ir pasirašęs Mažeikių rajono Valdybos architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis geodezininkas V. P.. Mažeikių vyr. architektas R. K. pasirašė ir spaudą „Suderinta“ uždėjo 1996 m. liepos 30 d. Taip pat yra spaudas, kuriame nurodyta, kad projektas parengtas pagal galiojančias statybos projektavimo normas ir taisykles (pasirašė L. B.). Sklypo plotas nurodytas 1078 m2. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projekto užsakovai yra (duomenys neskelbtini) savininkai. Darbo projekto derinimo žyma su Mažeikių rajono telekomunikacijų taryba (P. P.) (1996 m. rugpjūčio 4 d.) uždėta 4 lape, UAB „Mažeikių vandenys“ (1996 m. rugpjūčio 8 d.) suderinimo žyma uždėta 4 lape. Iš pateikto projekto nustatyta, kad visi projekto derinimai vyko 1996 m. (iki 1996 m. rugpjūčio mėn.). darbo projekte ties derinimo žyma pažymėta grupės vyriausios architektės D. Č. pavardė, tačiau jos parašo nėra nei viename darbo projekto lape. Projekto autorės L. B. parašo nėra 10,16,19, 20 lapuose.

27. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja būtinosios sąlygos teismui nustatyti pareiškėjo nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 straipsnio 2 dalis). Apeliantai teigia, kad visos sąlygos egzistuoja, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog aikštelė pareiškėjų buvo valdoma teisėtai.

28. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

29. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos A. T. 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos A. T. 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).

31. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos A. T. 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).

32. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas.

33. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos A. T. 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 34 punktas).

34. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 1996 m. vykdant darbo projekto derinimo darbus, galiojo Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 patvirtintos taisyklės „ Dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių ((duomenys neskelbtini)94) patvirtinimo“ (toliau – taisyklės), tačiau apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu šių normų aiškinimu. Apeliantų teigimu, ginčo aikštelė (apimanti visą sporto paskirties inžinerinį statinį (teniso aikštelę, krepšinio aikštelę, tvorą su varteliais ir metalinio tinklo atitvarą)) atitiko taisyklių 7, 7.2 ir 7.4 punktuose numatytų aikštelių apibrėžimą, kurių statymui nereikia leidimo.

35. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad inžinerinis statinys – sporto aikštelė, nepatenka į šio punkto reguliavimą, nes taisyklių 7.2. punkte nurodyta, kad be leidimo gali būti statomi „įvažiavimai, šaligatviai, aikštelės, takai, inspektai, kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai sodybose“, ir sporto aikštelė į šį sąrašą nepatenka.

36. Aptariamų taisyklių 1 p. numatyta, kad pastatai, įrenginiai ir kiti statiniai (toliau statiniai), išskyrus išvardytus taisyklių 7, 8 ir 17 punktuose, Lietuvos Respublikoje gali būti statomi, perstatomi, išplečiami, modernizuojami, remontuojami (toliau statomi) arba nugriaunami tiktai turint šiomis taisyklėmis nustatyta tvarka išduotą leidimą. Kaip jau minėta, taisyklių 7 ir 7.2 punktuose numatyta, kad statytojams nuosavybės teisėmis priklausančiuose, nustatyta tvarka išnuomotuose arba laikinam naudojimui skirtuose žemės sklypuose, kuriuose netaikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, be leidimo gali būti statomi įvažiavimai, šaligatviai, aikštelės, takai, inspektai, kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai sodybose.

37. Nors apeliantai laikosi pozicijos, kad šiuo atveju turėjo būti taikytinos taisyklių 7 ir 7.2 punktų nuostatos, tačiau taisyklių 9 ir 9.8 punktuose reglamentuota suprastinta leidimų išdavimo tvarka, kuri taikytina žaidimų aikštelėms, t.y. aiškiai išskiriant specifinį aikštelių pobūdį. Patys apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo aikštelę sudaro danga ir joje įrengti teniso ir krepšinio žaidimų įrenginiai, ginčo turto kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad turto paskirtis - sporto inžinerinis statinys, kurį sudaro teniso aikštelė, krepšinio aikštelė, tvora su varteliais bei metalinio tinklo atitvaras, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad savo paskirtimi ginčo aikštelė kaip sporto inžinerinis statinys laikyta žaidimų aikštele pagal taisyklių 9.8 punktą, o ne aikštele pagal 7.2 puntą, ar vaikų žaidimų įrenginiu pagal 7.4 punktą, tad atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad ginčo aikštelei nebuvo būtinas leidimas. Šias išvadas papildomai patvirtina ir 1996 m. darbo projekto duomenys ir aiškinamajame rašte nurodyta informacija, kad projektu sprendžiama komplekso - teniso korto, sienelės teniso treniruotėms, pusės krepšinio aikštelės, krepšinio stovo, ramaus poilsio aikštelės, parkavimo vietos automobiliams, šaligatvių klausimai.

38. Pagal taisyklių 9 punktą, supaprastinta leidimų išdavimo tvarka leidimai statiniams (tarp jų ir žaidimų aikštelėms) statyti išduodami pateikus miesto (rajono) vyriausiojo architekto suderintą minimalios apimties projektą (aiškiai fiksuotą statinio statybos vietą, statinio planą, pjūvį, fasadus). Kai jie statomi saugomose gamtos, nekilnojamų kultūros vertybių teritorijose bei apsaugos zonose arba sklypuose, kuriems taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, jų projektai turi būti suderinti su institucijomis, nurodytomis minėtose sąlygose. Statant bei remontuojant 7, 8 ir 9 punktuose išvardytus statinius, turi būti laikomasi statybos normų reikalavimų, būtina gauti apskrities valdytojo administracijos valstybinės statybos inspekcijos leidimą, kuris buvo išduodamas pateikus miesto (rajono) vyriausiojo architekto suderintą minimalios apimties projektą. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 249 „Dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių ((duomenys neskelbtini)94) patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) (teisės akto redakcija galiojusi nuo 1996 m. sausio 13 d. iki 1997 m. vasario 19 d.) 13.3 punkte numatyta, jog apskrities valdytojo administracijos valstybinės statybos inspekcijos darbuotojas, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų „įsitikinęs, kad pateiktieji dokumentai tenkina nustatytus reikalavimus, įregistruoja statinį specialioje knygoje (jos forma šių taisyklių 2 priedas), ir išduoda statytojui leidimą (3 priedas). Ant pagrindinių brėžinių komplektų kiekvieno lapo uždeda spaudą „Išduotas leidimas Nr.... Data.....“ arba padaro analogišką įrašą, kurį pareigūnas pasirašo, nurodydamas savo vardą ir pavardę. Po to visi dokumentai, išskyrus prašymą ir pagrindinių brėžinių komplekto 1 egzempliorių, grąžinami statytojui.“ Šiuo atveju pareiškėjai byloje tokio leidimo nėra pateikę ir ant byloje pateikto darbo projekto leidimo išdavimo žymos nėra.

39. Apeliantai savo ruožtu teigia, kad ginčo aikštelės darbo projektas buvo pakankamas pagrindas aikštelei įrengti ir joks statybos leidimas, kaip atskiras dokumentas, aikštelės įrengimui tuo metu nebuvo reikalingas. Tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde argumentuojama, kad aplinkybes, jog aikštelei nebuvo reikalingas leidimas, pagrindžia R. K., aikštelės įrengimo metu ėjusio Mažeikių rajono vyriausiojo architekto pareigas, liudijimas, kad tokio tipo statiniai buvo statomi suderinus statybos projektą su vyriausiuoju architektu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad statybos teisėtumas yra vertinamas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, o apeliantų nurodyto asmens rašytinis liudijimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti statybos teisėtumą.

40. Pareiškėjų argumentai, kad aikštelė galėjo būti pradėta statyti ir vėliau, t.y. įsigaliojus Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymui Nr. 20 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 patvirtinimo“, pagal kurį aikštelės statybai buvo reikalingas tik parengto projekto suderinimas su savivaldybės vyriausiuoju architektu, atmestini kaip prielaidos, apeliantams selektyviai pasirenkant jiems galimai patogesnį įstatyminio reglamentavimo periodą. Byloje esantys duomenys (projektas parengtas 1996 metais, Mažeikių vyr. architektas pasirašė ir spaudą „Suderinta“ uždėjo 1996 m. liepos 30 d., projektas buvo suderintas su Mažeikių rajono telekomunikacijų taryba 1996 m. rugpjūčio 4 d., UAB „Mažeikių vandenys“ 1996 m. rugpjūčio 8 d.) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad aikštelės darbo projektas buvo derinamas 1996 metais ir teismas tinkamai nustatė ir taikė tuo metu galiojančius teisės aktus. Be to, net ir Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 patvirtinimo“ patvirtiname statybos techninio reglamento A priedo 6.6 punkte numatyta, kad leidimo nereikia, tačiau būtina turėti projektą, suderintą su savivaldybės vyriausiuoju architektu ir nurodytomis institucijomis, sporto ir žaidimų įrenginiai tam tikslui skirtose vietose (futbolo ir rankinio vartai, šliaužimo takeliai, sūpuoklės, kopimo įranga ir pan.), išskyrus tribūnas ir pastatus. Ginčo aikštelė nėra sporto ir žaidimo įrenginys, nes, kaip jau minėta tai yra inžinerinis statinys, o ne įrenginys ir jam nebūtų taikytinos ir šios apeliantų skunde nurodytos teisės aktų nuostatos.

41. Pažymėtina ir tai, kad ir pats 1996 m. ginčo aikštelės darbo projektas turi esminių trūkumų: darbo projektas nėra patvirtintas grupės vyriausios architektės D. Č., nors darbo projekte yra numatyta jos derinimo žymos vieta, pačios projekto autorės inžinierės L. B. parašo nėra 10,16,19,20 lapuose, o UAB „Mažeikių vandenys“, Mažeikių rajono telekomunikacijų tarnybos bei Mažeikių rajono savivaldybės architektūros ir urbanistikos tarnybos vyriausiojo architekto derinimo žymos yra tik darbo projekto 4 lape, kas papildomai leidžia daryti išvadą, kad ginčo aikštelės darbo projektas negali būti vertintinas kaip ginčo aikštelės statybos teisėtumą pagrindžiantis įrodymas.

42. Apeliacinės instancijos teismas taip pat papildomai pažymi (nors jau aukščiau pasisakyta dėl taisyklių 7 ir 7.2 p. netaikymo atsižvelgiant į ginčo aikštelės pobūdį), kad apeliantų minimi taisyklių 7 ir 7.2 punktai taikomi tik tuo atveju, jei 7.2 punkte įvardintas objektas yra statytojams nuosavybės teisėmis priklausančiuose, nustatyta tvarka išnuomotuose arba laikinam naudojimui skirtuose žemės sklypuose. Nagrinėjamu, atveju ginčo aikštelė pastatyta valstybinėje žemėje ir apeliantai neginčija, kad ji jiems nepriklauso nei nuosavybės teise, nei buvo išnuomota, tačiau nurodo, kad Mažeikių rajono savivaldybė ginčo aikštelės projektavimo ir įrengimo metu buvo Mažeikių miesto teritorijoje esančios žemės teisėta valdytoja ir turėjo teisę savo sprendimu suteikti žemę naudotis kitiems asmenims. Šiuos teiginius apeliantai įrodinėjo netiesioginiais įrodymais, o būtent aikštelės darbo projektu, kuris suderintas su Mažeikių rajono savivaldybės vyriausiuoju architektu ir kurio sudėtyje yra žemės sklypo ribų raudonųjų linijų projektas bei anksčiau minėtu vyriausiojo architekto rašytiniu liudijimu. Kaip ir nurodė patys apeliantai, jokių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo priėmusi sprendimą minėtą žemę perduoti Mažeikių rajono savivaldybei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Žemės įstatymu (redakcija, galiojusi nuo 1995-06-28 iki 1996-10-16 ir redakcija, galiojusi nuo 1996-10-16 iki 1997-07-11) bei Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos, priimto 1995 m. liepos 17 d. Nr. 987 (suvestinė redakcija nuo 1996-03-02 iki 1996-05-22), reglamentuojančių valstybinės žemės valdymo teisės suteikimą vietos savivaldos institucijoms. Ginčo dėl šio reglamentavimo nėra, tačiau apeliantai, nors ir iš esmės sutinka, kad žemės raudonųjų linijų suderinimas projekte nepatvirtina paties žemės sklypo suformavimo, tačiau mano, kad toks suderinimas turėjo būti prielaida spręsti apie žemės sklypo suteikimą Mažeikių rajono savivaldybei, t.y. teigia, kad įrodymų visuma turėjo būti vertinama priešingai nei skundžiame sprendime.

43. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos A. T. 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Nors nagrinėjamos bylos specifika yra tokia, jog šalys gali remtis netiesioginiais įrodymais, tačiau kartu pažymėtina, kad iš netiesioginių įrodymų kylanti prielaida turi būti motyvuota, t. y. pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Konstatuotina, kad pareiškėjų pateiktų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, jog būtų priimtas žemės valdytojo sprendimas dėl žemės sklypo, kuriame pastatyta ginčo aikštelė, suteikimo naudotis pareiškėjams. Be to, kaip jau ir minėta aukščiau, paties darbo projektas turi derinimo trūkumų, todėl negali būti laikytinas pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu tiek aikštelės statybos teisėtumą, tiek žemės sklypo suteikimą naudotis.

44. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tas faktas, jog per visą statinio eksploatavimo laiką nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą (Lietuvos A. T. 2018 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018). Tai, kad per visą aikštelės egzistavimo laikotarpį nebuvo konstatuota savavališka statyba ar kad nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl neteisėtai užimto valstybinės žemės sklypo, neleidžia daryti išvados, jog ginčo aikštelės statyba yra teisėta, tad atmestini ir apeliantų argumentai dėl to, kad per visą laikotarpį valstybės institucijos nebuvo pareiškusios jokių pretenzijų.

45. Konstatuotina, kad pareiškėjai neįrodė, jog ginčo aikštelės, kaip inžinerinės paskirties statinio, statyba buvo teisėta, kadangi buvo pradėta negavus statybą leidžiančio dokumento (apskrities valdytojo administracijos valstybinės statybos inspekcijos leidimo), kuris turėjo būti gautas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Kaip jau minėta, vien byloje esantis darbo projektas, kuriame derinimo žymos pažymėtos iš esmės tik viename lape, nepatvirtintas vyriausios grupės architektės parašu ir tinkamai nepasirašytas projekto autorės, neleidžia spręsti, kad ginčo aikštelei statyti toks leidimas buvo suteiktas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai neįrodė ginčo aikštelės statybos teisėtumo, todėl nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei to objekto teisėto valdymo, o tai reiškia, kad nėra CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Įvertinus byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad nėra teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradusio daikto, kurio atžvilgiu būtų galima atlikti patikrą dėl įstatyme nurodytų sąlygų egzistavimo sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu.

46. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti teikiant pareiškimą ir pirmosios instancijos teismui. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų vertinimo neteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

47. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

48. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino visus pateiktus duomenis, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos pareiškėjams nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.