Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo ir atsakovės B. K. pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-10382-717/2015 pagal ieškovo UAB „Kauno butų ūkis“ ieškinį atsakovams V. K. ir B. K. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl daugiabučio gyvenamojo namo buto savininko pareigos atsiskaityti su namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratoriumi už namo teritorijos priežiūrą bei už namo šildymo sistemų aptarnavimą ir priežiūrą.

Ieškiniu buvo prašoma priteisti solidariai iš atsakovų skolą už ieškovo teiktas daugiabučio gyvenamojo namo teritorijos priežiūros paslaugas už laikotarpį nuo 2006-12-01 iki 2009-03-01 bei už namo šildymo sistemų aptarnavimą ir priežiūrą už laikotarpį nuo 2009-02-01 iki 2015-03-01, nurodant, kad atsakovai, kuriems butas (duomenys neskelbtini), priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nepilnai apmokėjo už nurodytas paslaugas. Kauno apylinkės tesimas 2015-11-09 sprendimu ieškinį tenkino.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmos instancijos teismo sprendimą, argumentaciją, susijusią su visų byloje esančių įrodymų vertinimu, turinį, apeliacinio skundo bei prisidėjimo prie apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog būtų pažeistos procesinės įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmos instancijos teismas detaliai išanalizavo byloje esančius įrodymus, jų įrodomąją reikšmę, todėl nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, jog teismas priimdamas sprendimą netinkamai vertino įrodymus.

Dėl skolos už teritorijos tvarkymą

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovas neturi teisės reikalauti dalies sumų už teritorijos tvarkymą, nes atsakovams nekyla pareiga atlyginti privačiai struktūrai už suteiktas paslaugas dėl vietos savivaldos neatliktos pareigos įregistruoti plotus viešame registre. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teiginius laiko nepagrįstais.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-03-04 įsakymo Nr. A-788, pakeisto 2007-04-27 įsakymo Nr. A-1492 redakcija, patvirtintų Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 5.5. punktas numato, kad administratorius, vadovaudamasis gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomaisiais reikalavimais, jų įgyvendinimo tvarka ir šios priežiūros paslaugų (darbų) kainos ir kokybės kriterijais, organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą (eksploatavimą), privalomojo remonto darbus ir kt.) ir namui priskirto žemės sklypo tvarkymą. Pagal minėtų nuostatų IV skyriaus „Patalpų naudotojų mėnesinių mokesčių apskaičiavimas“ 9 p. administratorius proporcingai bendrosios nuosavybės daliai (naudojamų patalpų naudingam plotui) apskaičiuoja patalpų naudotojų mėnesinius mokesčius, 9.7 p. už namui priskirto žemės sklypo priežiūrą, patalpų valymą ir kitas suteiktas paslaugas – pagal su paslaugas teikiančiomis įmonėmis sudarytose sutartyse nustatytus sutartinius tarifus. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2007). Viena iš administravimo ir teikiamų paslaugų sričių – teritorijos valymas ir jos priežiūra. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovai nėra atleidžiami nuo pareigos dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą (kiemo teritorijos tvarkymą),vien dėl to, kad namui priskirtas žemės sklypas neįregistruotas viešame registre, nes nesant nustatytiems ir įregistruotiems namams priskirtiems plotams, butų ūkio įmonės privalėjo vykdyti savivaldybės sprendimą, kuris butų ūkio įmones įpareigojo tvarkyti gyvenamųjų namų teritorijas. Atsakovai neginčija aplinkybės, kad namo kiemo teritorija 2006-12-01 - 2009-03-01 laikotarpiu buvo tvarkoma, kad ji buvo tvarkoma pagal dar 1985 m. inventorizuotą namui priskirtą valomą plotą, kad už šias teiktas paslaugas atsakovai už laikotarpį nuo 2006-12-01 iki 2009-03-01 nesumokėjo kas mėnesį jiems priskaičiuoto mokesčio dalies ir už ginčo laikotarpį liko skolingi 72, 40 Eur (250 Lt) (1 t. b. l. 14,15-16, 135-136).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nagrinėjamoje situacijoje netinkamai vertina ir taiko nurodytus norminius aktus. Pažymėtina, kad ieškovas 2005 m. gruodžio 30 d. sutarties Nr. 53-10-1, sudarytos su Kauno miesto savivaldybės administracija, pagrindu vykdė daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administravimo ir eksploatavimo paslaugas. Viena iš administravimo ir teikiamų paslaugų sričių – teritorijos valymas ir jos priežiūra. Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 904 savivaldybė pavedė savivaldybės butų ūkio įmonėms valyti ir prižiūrėti daugiabučių namų valdas, taip pat apmokestinti daugiabučių namų butų ir negyvenamųjų patalpų savininkus ir nuomininkus už namų valdų ir prie jų esančių gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą (faktinės išlaidos kiekvienai valdai proporcingos naudojamų patalpų plotui). 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 904 3 punktas suteikė ieškovei teisę nustatyti valomų plotų dydį pagal namų valdos techninės apskaitos bylas, o jų nesant, valdų plotą išmatuoti vietoje. Sprendimo 8 punkte buvo numatyta, jog visi daugiabučio namo butų savininkai, nuomininkai, negyvenamųjų patalpų savininkai ir nuomininkai, pateikę visų pasirašytą raštą, turi teisę atsisakyti butų ūkio įmonių teikiamų valdų priežiūros paslaugų ir šiuos darbus gali atlikti patys.

Paminėto teisės akto analizė leidžia teigti, kad namų valdos bendraturčiams neparengus teritorijų planavimo dokumento, reikalingo jų turimo turto eksploatacijai ir priežiūrai, šią teisę galėjo įgyvendinti savivaldybė per savo įmones, vykdančias bendrojo naudojimo objektų administravimo funkcijas, pagal savivaldybės 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 904 3 punkto nuostatas. Namui priskirtos teritorijos ploto nekilnojamojo turto registre neįregistravus, teritorijos plotas galėjo būti nustatytas vietoje. Ieškovas reikalavimą dėl mokesčių už teritorijos priežiūrą priteisimo grindžia būtent Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 904, kuris pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams tik dalyje, numatančioje apmokestinimą už prie namų valdų esančių gatvių ir šaligatvių valymą ir priežiūrą, ką pripažino Kauno apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-351/2001. Tačiau daugiabučių namų savininkų pareiga, susijusi su namo teritorijos priežiūra ir tvarkymu, liko nepanaikinta. Administracinio teismo sprendimas dėl nurodyto Kauno miesto valdybos sprendimo dalies, susijusios su namų valdų teritorijos valymu ir priežiūra, nebuvo priimtas ir paskelbtas, todėl šis administracinis aktas taikytinas visą jo galiojimo laikotarpį, t. y. iki 2009-03-01, kol nebuvo pripažintas netekusiu galios (1 t. b. l. 73). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-442-1505/2010) daugiabučiam namui priskirto žemės sklypo aspektu pažymėjo, kad nors įsigaliojus Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimui Nr. 603, daugiabučio namo savininkai privalėjo mokėti tik už įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui priskirto žemės sklypo naudojimą ir priežiūrą, tačiau Nuostatų 8.2. punkte (redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 1 d.) buvo nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) išlaidos (įskaitant šių objektų profilaktinį remontą, patalpų ir kiemo teritorijos valymą, želdinių priežiūrą), kurias patalpų savininkai turi mokėti proporcingai jų bendrosios nuosavybės daliai, yra apskaičiuojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta gyventojų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines paslaugas tvarka ir sutartimis, sudarytomis su atitinkamais paslaugų teikėjais. Nuostatuose vartojama sąvoka „namui priskirta teritorija“ („namo kiemo teritorija“) nėra apibrėžta, o atitinkamos savivaldybės institucijos nebuvo įpareigotos vienokiu ar kitokiu būdu nustatyti šių teritorijų ribas arba organizuoti tokių ribų nustatymą. Šios sąvokos nėra apibrėžtos ir kituose teisės aktuose (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme, Statybos įstatyme, Teritorijų planavimo įstatyme), taip pat nebuvo nustatyti savivaldybių institucijų įgalinimai nustatant priskiriamo daugiabučio namo sklypo ribas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nekvestionuotina, kad tam tikro dydžio teritoriją faktiškai naudoja kiekvienas daugiabutis (pvz:. kiemas ir kt.) ir tai, kad daugiabučiam namui nepriskirta konkretaus ploto teritorija, nereiškia, kad daugiabučio namo savininkai neturi mokėti mokesčio už atlikus jų naudojamos teritorijos tvarkymo darbus. Kaip minėta, 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 904 buvo sureguliuotas daugiabučių namų butų savininkų apmokestinimo už namų valdų teritorijos tvarkymą klausimas, kuris galiojo iki 2009-03-01. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių aplinkybių, kad namų valdos techninės apskaitos byloje valomų plotų plane pažymėta teritorija nepateko į namų valdos teritoriją, arba, kad šis plotas būtų buvęs už namų valdos. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovė apeliantams teikė sąskaitas, kuriose buvo numatytas mokestis už teritorijos valymą. Taigi, net ir galiojant Kauno m. savivaldybės tarybos 2005-01-27 sprendimu Nr. T- 20 patvirtintoms Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklėms, kuriomis remiasi apeliantas, pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės išaiškinimas ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad teritoriją tvarkė ieškovas, o ne namo bendraturčiai, kurie turėdami pareigą tvarkyti ir palaikyti švarą kiemo teritorijoje, patys jos nevykdė, paslaugos neatsisakė, iš to turėjo naudą, akivaizdžiai nesudaro pagrindo spręsti, jog po šių taisyklių priėmimo, nors ir nesant suformuoto žemės sklypo kaip daikto bei įregistruoto nekilnojamojo turto registre, neliko pareigos tvarkyti ir palaikyti švarą namo teritorijoje. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad ieškovė teikdama teritorijos priežiūros paslaugas, veikė teisėtai, teritorijos priežiūros išlaidas faktiškai patyrė ir pagrįstai skaičiavo mokestį už daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), teritorijos tvarkymą, todėl apeliantui (atsakovui) kaip namo bendraturčiui ši pareiga kyla iš įstatymu jam suteiktų pareigų dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą (analogiškai išspręstos pvz.: Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2011 11 07 sprendimas civ. byloje Nr. 2A-2352-657/2011; 2014 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-161-555/2014; 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-330-601/2015; kt.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad mokestis už teritorijos tvarkymą buvo skaičiuojamas pagrįstai, o reikalavimo dalis dėl teritorijos tvarkymo įrodyta (CPK 185 str.).

Dėl skolos už namo šildymo sistemų aptarnavimą ir priežiūrą

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų 326, 40 Eur skolą už namo šildymo sistemų aptarnavimą ir priežiūrą už laikotarpį nuo 2009-02-01 iki 2015-03-01, nes nuo 1998 m. yra atsijungę nuo pastato šildymo sistemos ir yra namo bendraturčių susitarimas atleisti apeliantą nuo mokesčių už bendrųjų patalpų šildymą.

Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, ir šios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja CK 4.82–4.85 straipsniai. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Daiktas, kuris yra visų bendraturčių nuosavybė, valdomas ir naudojamas jų sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

Daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2016 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-916/2016 ir kt.). Kasacinio teismo nutartyse yra konstatuota, kad pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; 2016 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016).

Pažymėtina, jog bendroji namo inžinerinė įranga, susidedanti iš namo šilumos tinklų, šildymo radiatorių, šilumos mazgų, karšto vandens ruošimo įrenginių, katilinių ir kitos bendro naudojimo inžinerinės techninės įrangos, yra bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė (CK 4.82 str. 1 d., Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. 2 p.), todėl kiekvieno buto savininkas, net ir atsijungęs nuo pastato šildymo sistemos, išlieka visos pastato šildymo ir karšto vandens sistemos bendraturčiu ir panorėjęs vėl gali prie jos prisijungti. Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad prie šilumos tiekimo sistemos prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės valdytojų pasirinktas CK 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka. Jeigu butų savininkai nenusprendžia, kokį šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją pasirinkti, ir dėl to nesudaroma šios sistemos priežiūros sutartis, laikinai, kol toks prižiūrėtojas bus pasirinktas, šildymo ir karšto vandens sistemą prižiūri esamas prižiūrėtojas.

Apelianto argumentai, jog atsakovų butas yra atjungtas nuo centralizuotos šildymo bei karšto vandens tiekimo sistemos, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, neatleidžia jų nuo pareigos mokėti mokesčių už šildymo ir karšto vandens sistemų aptarnavimą ir techninę priežiūrą, nes atsakovams kaip daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiams priklauso dalis inžinerinės namo įrangos bei bendrojo naudojimo patalpos, o 2008-05-12 patalpų savininkų balsų skaičiavimo komisijos protokolu Nr. 5 (1 t., b. l. 98) atsakovai buvo atleisti tik nuo mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų – laiptinės – šildymą. Teisinis reglamentavimas patvirtina, kad bendraturčio pareiga visiškai nesiejama su aplinkybe, ar jo paties patalpos yra šildomos iš centralizuotų tinklų, ar nuo jų atjungtos ir šildomos alternatyviais būdais (CK 4.76 str., 4.82 str. 3 d.). Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 str. 5 d.). Mokesčiai už namo šildymo ir karšto vandens sistemų aptarnavimą ir priežiūrą priskirtini prie išlaidų bendram turtui išlaikyti, todėl atsakovams šiuo atveju ne kaip šilumos vartotojui, o kita prasme – kaip turto savininkui kyla pareiga mokėti ginčijamą mokestį (CK 4.76 str.). Ši pareiga tenka ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (pvz.:Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012-05-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas nepagrįstai priskaičiavo ginčijamus mokesčius už namo šildymo ir karšto vandens sistemų aptarnavimą ir priežiūrą, nes namo 2008-05-12 patalpų savininkų balsų skaičiavimo komisijos protokolu Nr. 5 (1 t., b. l. 98) atsakovus atleido nuo šio mokesčio. CK 4.85 str. 1 d. numato, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyse nenumatyta kitaip. Bylos duomenimis namo bendraturčiai apklausos būdu daugumos balsais 2008-05-12 protokolu Nr. 5 nutarė atleisti atsakovus nuo mokesčio tik už laiptinės šildymą, t.y. šilumos už bendro naudojimo patalpų šildymą. Pažymėtina, kas jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovo skaičiuojamas mokestis už šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą galėtų būti vertinamas kaip mokestis už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, byloje esantys duomenys: atsakovų butui Nr. 27 priskaičiuoto mokesčio už šildymo sistemos aptarnavimą apyvartos žiniaraščiai, atsakovui V. K. teiktos kas mėnesį sąskaitos su detalizuotu mokesčių apskaičiavimu (1 t. b.l. 17-19, 130) patvirtina, kad skolos dydis nustatytas remiantis ieškovo skaičiavimais, kurie atlikti įvertinus atsakovo atliktus mokėjimus pagrįstai.

Apelianto teigimu, ieškovė nepateikė konkrečiai apelianto namui skaičiuotino mokesčio už šildymo ir karšto vandens sistemų aptarnavimą, kuris nustatytinas bendras namui ir skaičiuotinas kiekvienam bendraturčiui proporcingai jo turimo būsto plotui name, kad ieškovė privalėjo nustatyti šį mokestį namui pagal kriterijus, nurodytus Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010-07-23 sprendimo Nr. T-463 priede 2. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus laiko nepakankamais spręsti, jog ieškovės apskaičiuotas skolos dydis atsakovams nepagrįstai.

Tuo atveju, kai name veikia bendrojo naudojimo objektų administratorius, maksimalaus bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifo apskaičiavimo tvarką nustato savivaldybės taryba (CK 4.84 straipsnio 9 dalis, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.). Ieškovas kaip daugiabučio gyvenamojo namo administratorius, ginčijamą skolą, nurodytą apyvartos žiniaraščiuose už 2009-02-01 iki 2015-03-01 laikotarpį, kurią sudaro kasmėnesinės įmokos (t. 1 b. l. 17-18), apskaičiavo remdamasis Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais, patvirtintais 2005-03-04 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-788 (2009-12-15 įsakymo Nr. A-4671 bei vėlesnė 2012-03-12 įsakymo Nr. A-788 redakcija, pagal 2010-07-23 Kauno miesto Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T- 463 nustatytus maksimalius priežiūros tarifus, mėnesio mokestis apskaičiuotas pagal namo Nr. 14 (1957 m. statybos) 1487, 64 kv. m. plotą, proporcingai atsakovų buto Nr. 27 - 68,74 kv. m. naudingo ploto santykiui (4, 6207 procentų) (1 t. b. l. 120, 132). Pagal paminėtų administravimo nuostatų 7.4 p. (2012-03-12 įsakymo Nr.A-788 redakcija) administratorius privalo, patalpų savininkų rašytiniu pageidavimu, per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos raštu pateikti paaiškinimus dėl jiems apskaičiuotų įmokų, jų skaičiavimo tvarkos, duomenis, pagal kuriuos šios įmokos apskaičiuojamos (1 t. b. l. 153). Byloje nėra duomenų, jog apeliantas kreipėsi raštu į ieškovą šiuo klausimu, neginčija aplinkybės, kad kiekvieną mėnesį gaudavo iš ieškovo sąskaitas apmokėjimui su mokesčių detalizavimu, 2013-10-14 pasirašė skolos grąžinimo sutartį (1 t .b. l. 8). Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai priskaičiuotų mokesčių taip pat nepagrįsti, kadangi byloje pateiktos ieškovės skaičiuotės, iš kurių spręstina, kad namo bendrasavininkiams buvo skaičiuojami administravimo, techninės priežiūros bei šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros mokesčiai, kurių dydžiai patvirtinti 2007 m. balandžio 27 d. Kauno miesto savivaldybės administratoriaus įsakymu Nr. A-1492, t. y. tarifai atitiko Kauno miesto savivaldybės Tarybos sprendinius.

Apeliaciniame skunde visiškai neargumentuota kuo neteisingas mokesčio apskaičiavimo metodas, nes kaip matyti iš apyvartos žiniaraščių skolos susidarymo laikotarpiu mokesčio dydis atitinkamais laikotarpiais nesikeitė, o tarifai atitiko Kauno miesto savivaldybės Tarybos sprendinius. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, matyti, kad 2015 10 20 teismo posėdyje ieškovės atstovės paaiškino aplinkybes dėl mokesčių apskaičiavimo tvarkos bei tai, kad atsakovui 2011-2014 m. laikotarpiu buvo siųsti raštai (09:27, 37:46 įrašų min.). Apeliantas, nesutikdamas su priskaičiuotų mokesčių dydžiu, dėl mokesčio perskaičiavimo, administratoriaus veiksmų (neveikimo) turėjo teisę ginti savo teises įstatymų nustatyta tvarka (Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 1 d. 1 p., Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis) ar kreiptis į teismą su ieškiniu bendra tvarka (CK 1.138 str.), tačiau nesikreipė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad mokestis už namo šildymo sistemų aptarnavimą ir priežiūrą buvo skaičiuojamas pagrįstai, o ši reikalavimo dalis įrodyta (CPK 185 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju sutiktina su visais pirmosios instancijos teismo motyvais, jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti. Esant nurodytoms aplinkybėms sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apelianto apeliacinį skundą, iš jo į valstybės biudžetą priteisiamos 5,13 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. K. 5,13 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.