- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-572-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08842-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- R. G.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „City Service“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovės R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-16258-877/2013 pagal ieškovės akcinės bendrovės „City Service“ ieškinį atsakovei R. G. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno miesto savivaldybės direktoriaus 2006 m. balandžio 28 įsakymu Nr. A-1557 ieškovė AB „City Service” paskirta daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratore, teikiančia gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimo ir eksploatavimo paslaugas. Šio gyvenamojo namo butas Nr. 101, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei R. G..
Šalies argumentai
Ieškovė AB „City Service“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės R. G. 118,55 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovė nustatyta tvarka ir terminais neatsiskaito su ieškove už teikiamas paslaugas ir laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. liko skolinga ieškovei 118,55 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovė R. G. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nurodydama, kad 118,55 Lt skola atsakovei paskaičiuota už namo teritorijos priežiūrą. Šį mokestį atsakovė atsisakė mokėti todėl, kad mokestis buvo renkamas iš gyventojų neteisėtai, nes namui, esančiam Taikos pr. 95, Kaune, nėra suformuotas bei įregistruotas žemės sklypas, dėl ko ieškovė neturi teisės reikalauti mokėti šio mokesčio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės 118,55 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (118,55 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2013-06-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 259,40 Lt bylinėjimosi išlaidas bei 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.
Įvertinęs bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, jog atsakovė, būdama minėto buto Nr. 101 savininke, kartu yra ir bendrojo naudojimo patalpų bendraturtė, todėl kaip patalpų savininkė privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Ši pareiga buto savininkui kyla iš įstatymo (CK 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.84 straipsnio 9 dalis), taip pat Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 603, 2003 m. vasario 20 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. I-55 patvirtintų Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų taisyklių, Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. A-788, 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. A-1492, 2006 m. kovo 10 d. Kauno miesto Centro seniūnijos daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimo sutarties Nr. 53-10-6.
Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, jog mokesčiai už teritorijos tvarkymą buvo renkami nepagrįstai ir pažymėjo, kad Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 904 (toliau – Sprendimas), kuriuo Savivaldybė pavedė Savivaldybės butų ūkio įmonėms valyti ir prižiūrėti daugiabučių namų valdas, buvo nuspręsta apmokestinti daugiabučių namų butų ir negyvenamųjų patalpų savininkus ir nuomininkus už namų valdų valymą ir priežiūrą pagal faktines išlaidas proporcingai turimam buto plotui. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiga prižiūrėti naudojamą žemės sklypą ir mokėti su tuo susijusius mokesčius kyla ne detaliojo planavimo dokumento pagrindu, o teisės aktų, reguliuojančių daugiabučių namų priežiūrą, pagrindu. Ginčo atveju tokia pareiga nustatyta Sprendimu. Teismas vertino, jog atsakovė neginčijo prižiūrimos namo teritorijos dydžio, neginčijo ir teikiamos paslaugos bei jos reikalingumo, kartu su kitais savininkais nesiekė, kad namui būtų suformuotas ir priskirtas žemės sklypas, o tiesiog pasyviu elgesiu pasirinko neatlygintiną naudojimąsi žemės sklypu ir dėl teisės aktų spragų – būdą nemokėti teritorijos priežiūros išlaidų. Nors atsakovė turėjo teisę atsisakyti butų ūkio įmonių teikiamų valdų teritorijos priežiūros paslaugų, tačiau šių paslaugų neatsisakė, nesikreipė į ieškovę, į Savivaldybę, į teismą dėl suteikiamų paslaugų kokybės ir neginčijo savivaldos institucijos aktų teisėtumo ar kitaip nesiekė paveikti teritorijos priežiūros paslaugų teikimo praktiką minėtu laikotarpiu Kauno mieste. Sprendimas galiojo nuo 1996 m. iki 2009 m. kovo 1 d. ir niekada nebuvo nuginčytas, todėl mokesčiai už teritorijos tvarkymą tuo laikotarpiu privalėjo būti mokami. Kitu atveju būtų pažeidžiamas ieškovės, vykdžiusios administravimą, teisėtų lūkesčių principas gauti atlygį už pagal tuo metu galiojusius teisės aktus vykdytą teritorijos priežiūrą ir dėl to turėtas išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė R. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės nuomone, pirmos instancijos teismas neįvertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialines teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo išaiškinimų. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovės nuomone, įsiskolinimas atsakovei skaičiuojamas už namo teritorijos priežiūrą, o ne už kitas suteiktas administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Atsakovė už namo teritorijos priežiūrą nemokėjo, kadangi šis mokestis buvo renkamas iš gyventojų neteisėtai. Ieškovė pažymi, kad namui, esančiam (duomenys neskelbtini), nėra suformuotas bei įregistruotas žemės sklypas. Todėl neaišku, kokia konkrečiai teritorija buvo prižiūrima, kokiu būdu ir kuo remiantis ieškovė apskaičiuodavo namo teritorijos priežiūros mokestį.
2. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. 904 buvo pripažintas netekusiu galios Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu ir po Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo išaiškinimų, jog nustatant mokesčio už daugiabučių namų teritorijos priežiūrą tarifus, t. y. priimant norminio pobūdžio teisės aktą (taisykles), reikalingas atitinkamas paruošiamasis darbas. Kiekvienam namui turi būti priskirta aiški teritorija bei atlikta jos teisinė registracija, ir tik identifikavus konkrečiam namui priskirtą teritoriją, būtų galimas tarifų už namui priskirtos teritorijos priežiūrą nustatymas, nuosekliai ir tiksliai įgyvendinant LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus bei išvengiant neatitikimo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui. Todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiga prižiūrėti naudojamą žemės sklypą ir mokėti su tuo susijusius mokesčius kyla ne detaliojo planavimo dokumento pagrindu, o teisės aktų, reguliuojančių daugiabučių namų priežiūrą, pagrindu. Apeliantės nuomone, detalaus planavimo dokumentas šiuo atveju yra būtinas dokumentas tokios pareigos realizavimui – prižiūrimos teritorijos riboms ir plotui nustatyti.
3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti butų ūkio įmonių teikiamų valdų teritorijos priežiūros paslaugų, tačiau šių paslaugų neatsisakė, nesikreipė į ieškovę, į Savivaldybę, į teismą dėl tariamai prastos suteikiamų paslaugų kokybės ir neginčijo savivaldos institucijos aktų teisėtumo ar kitaip nesiekė paveikti teritorijos priežiūros paslaugų teikimo praktiką minėtu laikotarpiu Kauno mieste. Apeliantė pažymi, jog ji yra buto, esančio daugiabutyje, savininkė, todėl šiuo atveju jos galimybės atsisakyti centralizuotai, nors ir neteisėtai teikiamų paslaugų, yra ribotos. Apmokėdama sąskaitas, atsakovė yra aiškiai išreiškusi savo valią mokėti mokesčius už suteiktas komunalines paslaugas, išskyrus namo teritorijos priežiūrą. Iš žiniasklaidos priemonių apeliantė žinojo, kad teismai yra išaiškinę, jog teritorijos priežiūros mokestis buvo renkamas neteisėtai, o valdininkų spaudoje pateikiamais aiškinimais - gyventojai turi teisę jo nemokėti. Todėl atsakovė pagrįstai tikėjosi, jog teritorijos priežiūros mokesčio mokėti nebus reikalaujama.
5. Apeliantės nuomone, ieškovė, būdama šio srities specialistė, privalėjo domėtis teisine baze ir elgdamasi sąžiningai sustabdyti paslaugų teikimą bei nesinaudoti esamais teisės aktų trūkumais ir „neprimesti“ savo paslaugų gyventojams.
6. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog atsakovė neginčijo savivaldos institucijos aktų teisėtumo ar kitaip nesiekė paveikti teritorijos priežiūros paslaugų teikimo praktiką minėtu laikotarpiu Kauno mieste. Apeliantė teigia, jog ji kaip vartotoja yra silpnesnė šalis, be to, yra pensinio amžiaus, todėl dėl savo amžiaus, sveikatos būklės bei finansinės padėties nėra pajėgi bylinėtis dėl savivaldos institucijos aktų teisėtumo, o juolab paveikti teritorijos priežiūros paslaugų teikimo praktiką. Apeliantės nuomone, tai būtų neproporcingas bei nepagrįstas vartotojo apsunkinimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB „City Service“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė klaidingai nurodė, už ką susidarė mokesčių skola, tačiau atsakovė nenurodo nė vieno teisinio argumento bei teisės akto, kurie pagrįstų ieškovės padarytą klaidą. Per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės iki 2009 m. liepos 31 d. priskaičiuotų mokesčių apeliantė neginčijo, todėl preziumuojama, jog su jais sutiko.
2. Namui priskirtų žemės sklypų naudojimo ir priežiūros reikalavimus Kauno mieste nuo 1996 m. rugsėjo 17 d. reglamentavo Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. 904 „Dėl daugiabučių namų valdų priežiūros ir valymo“, kurio 1 ir 2 punktuose imperatyviai nurodyta daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriams pasirūpinti namo teritorijos priežiūra ir apmokestinti daugiabučių namų butų ir negyvenamųjų patalpų savininkus. Vadovaujantis šiuo sprendimu, namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kuriame apeliantė nuosavybės teise turi butą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo teiktos namo teritorijos priežiūros paslaugos. Byloje nenustatyta, kad daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai būtų pasinaudoję šio teisės akto suteikta galimybe patiems atlikti teritorijos aplinkos priežiūrą ir jos tvarkymą.
3. Teritorija šalia daugiabučio buvo tvarkoma ir mokestis už teritorijos priežiūrą skaičiuojamas iki 2009 m. kovo 1 d., kadangi 2009 m. sausio 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-243 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymo Nr. A-4109 „Dėl Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Nr. 904 „Dėl daugiabučių namų valdų priežiūros ir valymo“ ir jį keitusių teisės aktų pripažinimo netekusiais galios“ pakeitimo“ numatyta, jog 1996 m. rugsėjo 17 d. Kauno miesto valdybos sprendimas Nr. 904 galioja iki 2009 m. kovo 1 d.
Šalies argumentai
4. Ieškovės teigimu, teritorijos priežiūros paslaugos buvo teikiamos laiku ir tinkamai. Apeliantė nesikreipė dėl nekokybiškų teritorijos tvarkymo paslaugų, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateiktas nė vienas įrodymas, kuris patvirtintų minėtų paslaugų nekokybiškumą.
5. Ieškovė pažymi, jog mokestis už teritorijos priežiūrą privalo būti mokamas net tuo atveju, jeigu žemės sklypas šalia namo nėra suformuotas, kadangi pareiga prižiūrėti naudojamą žemės sklypą ir mokėti su tuo susijusius mokesčius kyla teisės aktų, reguliuojančių daugiabučių namų priežiūrą, pagrindu. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis teisės aktais ir teismų praktika, apeliantė nenurodė nė vieno svaraus argumento, sudarančio pagrindą sprendimui panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje kilo ginčas dėl ieškovės administruojamo mokesčio už daugiabučio namo teritorijos priežiūrą teisėtumo.
Bylos duomenimis, ieškovė AB „City Service” 2006 m. balandžio 28 sutarties Nr. 53-10-7, sudarytos su Kauno miesto savivaldybės administracija, pagrindu vykdo daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administravimo ir eksploatavimo paslaugas. Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 904 savivaldybė pavedė savivaldybės butų ūkio įmonėms valyti ir prižiūrėti daugiabučių namų valdas, taip pat apmokestinti daugiabučių namų butų ir negyvenamųjų patalpų savininkus ir nuomininkus už namų valdų valymą ir priežiūrą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimu pripažino Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 904 2 p., prieštaraujančiu LR Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1300 patvirtintam Gyvenamųjų namų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio radio paslaugas tvarkos 5.2 p., LR Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1432 patvirtintam Gyventojų atsiskaitymo už gyvenamųjų patalpų nuomą, eksploatavimą ir komunalines paslaugas tvarkos 2.3 p., LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintam Valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 1 p, ir 5 p., ta apimtimi, kuria nuspręsta apmokestinti daugiabučių namų butų savininkus už prie namų valdų esančių gatvių ir šaligatvių valymą ir priežiūrą. Tačiau daugiabučių namų savininkų pareiga, susijusi su namo teritorijos priežiūra ir tvarkymu, liko nepanaikinta. CPK 3 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad norminis administracinis aktas ar jo dalis laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl tokio norminio akto ar jo dalies pripažinimo neteisėtu. Kadangi toks administracinio teismo sprendimas dėl nurodyto Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dalies, susijusios su namų valdų teritorijos valymu ir priežiūra, nebuvo priimtas ir paskelbtas, todėl šis savivaldybės administracinis aktas turėjo būti taikomas visą jo galiojimo laikotarpį, tai yra iki Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu ir 2009 m. sausio 13 d. šio įsakymo pakeitimu nurodytą 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pripažino netekusiu galios nuo 2009 m. kovo 1 d.
Pažymėtina, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.84 straipsnio 4 dalis). Pagal Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Daugiabučių namų patalpų savininkų (bendrasavininkių) bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo 4 punktą (nutarimo redakcija, galiojusi ginčijamo mokesčio apskaičiavimo metu), pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo (toliau vadinama – namas) bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiga mokėti daugiabučio namo teritorijos tvarkymo mokestį atsakovei kilo iš įstatymo.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-63-1789/2008), daugiabučio namo teritorijos priežiūros ir tvarkymo mokestis buvo renkamas iš gyventojų neteisėtai, kadangi namui nebuvo priskirta aiški teritorija bei atlikta jos teisinė registracija. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad tas pats teismas toje pačioje byloje 2010 m. sausio 21 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A442-1505/2010) pateikė papildomus išaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad nors įsigaliojus Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimui Nr. 603, daugiabučio namo savininkai privalėjo mokėti tik už įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui priskirto žemės sklypo naudojimą ir priežiūrą, tačiau Nuostatų 8.2. punkte (redakcija, galiojusi iki 2002 m. birželio 1 d.) buvo nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) išlaidos (įskaitant šių objektų profilaktinį remontą, patalpų ir kiemo teritorijos valymą, želdinių priežiūrą), kurias patalpų savininkai turi mokėti proporcingai jų bendrosios nuosavybės daliai, yra apskaičiuojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta gyventojų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines paslaugas tvarka ir sutartimis, sudarytomis su atitinkamais paslaugų teikėjais. Nuostatuose vartojama sąvoka „namui priskirta teritorija“ („namo kiemo teritorija“) nėra apibrėžta, o atitinkamos savivaldybės institucijos nebuvo įpareigotos vienokiu ar kitokiu būdu nustatyti šių teritorijų ribas arba organizuoti tokių ribų nustatymą. Šios sąvokos nėra apibrėžtos ir kituose teisės aktuose (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme, Statybos įstatyme, Teritorijų planavimo įstatyme), taip pat nebuvo nustatyti savivaldybių institucijų įgalinimai nustatant priskiriamo daugiabučio namo sklypo ribas. Todėl, esant tokiam teisiniam neapibrėžtumui, negalima konstatuoti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės institucijos neveikė taip, kaip buvo įpareigotos įstatymų.
Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad teritorijos tvarkymo ir priežiūros mokestį daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai privalėjo mokėti pagal faktinius duomenis, patvirtinančius daugiabučio namo teritorijos tvarkymo ir priežiūros darbus ir šių darbų įkainius (tarifus). Byloje nėra ginčo dėl faktiškai ieškovės (jos samdomos bendrovės) atliktų namo teritorijos tvarkymo darbų ir/ar mokesčio už šias paslaugas dydžio. Nurodomą aplinkybę patvirtina ir papildomai į bylą pateikti ieškovės duomenys – ieškovės atsiskaitymų už atliktus darbus suvestinės ir mokėjimų kvitai bei atsakovės iki 2008 m. birželio –liepos mėnesių gera valia mokėtas teritorijos priežiūros mokestis. Kiti apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamam ginčui spręsti nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Remdamasis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, naikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.