Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Rūtos Palubinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. L. ir V. L. bei atsakovo V. S. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. L. ir V. L. ieškinį atsakovui V. S. dėl naudojimosi pastatais ir žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka pagal ieškovų pateiktą projektą, ir atmesti reikalavimai dėl naudojimosi ūkiniais pastatais tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21. Byloje nustatyta, kad ieškovai ir atsakovas yra 3 235 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), šiame sklype esančio gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir inžinerinių statinių – kiemo statinių bendraturčiai, ieškovams ir atsakovui priklauso po ½ dalį šio nekilnojamojo turto. Naudojimosi tvarka gyvenamuoju namu nustatyta Alytaus apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 19 d., priėmus Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1605-230/2020.

23. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija sprendimo dalis, kuriomis tenkinti ieškovų patikslinto ieškinio reikalavimai: pirma, nustatyti naudojimosi tvarką 3 235 kv. m ploto žemės sklypu pagal N. G. IĮ 2021 m. birželio 7 d. parengtą sklypo planą; antra, kuria nustatyta pastatų – ūkinio pastato ((duomenys neskelbtini)) ir garažo ((duomenys neskelbtini)), kurie įregistruoti NTR, bet jų realiai nėra, naudojimosi tvarka, ieškovams paskiriant visą pastatą – garažą ((duomenys neskelbtini)), o atsakovui visą ūkinį pastatą ((duomenys neskelbtini)).

24. Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliantų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymo vertinimo

26. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 2018-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).

27. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas bei teisingai nustatė faktines aplinkybes. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė ieškovams ir atsakovui (apeliantams) nepalankius motyvus ir priėmė šalims nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o ieškovai ir atsakovas teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigė.

Dėl naudojimosi žemės sklypu tarkos nustatymo

28. Atsakovas, nesutikdamas su žemės sklypo dalių Nr. 2 ir Nr. 3, numatytų ieškovų pateiktame plane, priskirtinumu individualiam naudojimui, apeliaciniame skunde teigia, kad nepagrįstos teismo išvados dėl šiose žemės sklypo dalyse esančių atsakovo vaismedžių, šiltnamio, sukastų lysvių, ir laikomų senų transporto priemonių. Teismo išvados dėl senų ir menkaverčių vaismedžių grindžiamos tik prielaida, nes nebuvo jokio vertinimo ar specialistų išvadų dėl vaismedžių amžiaus ar vertės, ir jos negali paneigti atsakovo nuosavybės teisės į juos. Prielaidomis paremti ir teismo argumentai dėl laikomų senų automobilių. Jie yra naudojami atsakovo reikmėms, jų komplektuojančiomis dalimis naudojasi atsakovo artimi giminaičiai, automobilius ardo ir naudoja remontui atskiras jų dalis. Be to, keletas senų automobilių šiuo metu yra remontuojami ir restauruojami, todėl jie turi ženklią išliekamąją vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

29. Ieškovai prašė nustatyti naudojimosi tvarką žemės sklypo dalimis pagal N. G. IĮ 2021 m. birželio 7 d. parengtą sklypo planą (2021 m. birželio 22 d. DOK-21910). Bendram naudojimuisi paskirti numatyta 1188 kv. m žemės sklypo dalis, plane pažymėta Nr.1, ieškovams individualiam naudojimui - 1024 kv. m žemės sklypo dalis, pažymėta Nr.3, atsakovui – 1023 kv. m žemės sklypo dalis, pažymėta Nr. 2. Tarp šalių nekilo ginčo dėl bendram naudojimui paskirtos žemės sklypo dalies Nr. 1, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiai nepasisako. Iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad ieškovai žemės sklypo dalies Nr. 3 priskirtinumą sau argumentavo aplinkybėmis, kad ši dalis susisiekia su ieškovų įėjimu į jiems naudojimuisi priskirtą gyvenamojo namo dalį, kad prie įėjimo (prie verandos) yra išgrįsta žemės dalis, kur jie laiko automobilį, ir kad gali įvažiuoti į šią dalį tiesiai nuo viešojo kelio. Atsakovas žemės sklypo dalies Nr.3 priskirtinumą savo poreikiams argumentavo aplinkybėmis, kad būtent į šią žemės sklypo dalį išeina jam priskirtos gyvenamojo namo dalies langai, stovi jo šiltnamis, auga jo sodintas riešutmedis, be to šią žemės sklypo dalį pagerinęs užveždamas žemių.

30. Žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2009; 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2011-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

31. Spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti vadovaujamasi racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimo kriterijais, kurie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinių santykių reguliavimo principų (Žemės įstatymo 1 straipsnis) ir yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2001; 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003).

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žemės sklypo naudojimosi tvarka patvirtinama, kai joje apibrėžiama, kuriomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai, t. y., nustatant naudojimosi bendru turtu tvarką, bendraturčiui paskiriama naudotis nekilnojamojo daikto konkreti dalis. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo atveju tai turi būti tiksliai nustatyta sklypo dalis. Ji nustatoma aiškiai parodant žemėtvarkos projekte bendraturčiui tenkančios dalies dydį ir išsidėstymą, pavaizduojant jo dalį atskiriančią ribą. Ji turi būti nubrėžta tokiu būdu, kad šalims ir teismui būtų galima nustatyti jos faktinę vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-611/2020, 17 punktas).

33. Nors atsakovas teigia, kad nebuvo jokio vertinimo ar specialistų išvadų dėl vaismedžių amžiaus ar vertės, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie minėtų vaismedžių vertę (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad nei vienoje, nei kitoje dalyje nėra išskirtinai sklypo vertę padidinančių sodinukų, vaismedžių ar kitų augalų. Tai, kad žemės sklypo dalyje, plane pažymėtoje Nr. 3, yra atsakovo sukastos žemės lysvės ar šiltnamis, taip pat nesuteikia pagrindo šią žemės sklypo dalį priskirti atsakovui, o ne ieškovams. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiltnamio buvimo vieta nelemia šios žemės sklypo dalies priskirtinumo atsakovui, nes šiltnamis yra laikinas statinys. Be to, atsakovas neneigia, kad atsakovui pagal projektą siūlomoje priskirti sklypo dalyje Nr. 2 laikoma įvairi jo technika.

34. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad paskiriant šalims naudotis žemės sklypą pagal tvarką, kuri įtvirtinta N. G. IĮ 2021 m. birželio 7 d. projekte, nė vienos iš šalių interesai dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo nebus pažeisti, šis projektas vertinamas kaip konstruktyvus ir realiai nesunkiai įgyvendinamas, be to, kiekvienam bendraturčiui tenkanti dalis yra lygiavertė, aiškiai atribota ir nesunkiai nustatoma vietoje.

Dėl naudojimosi ūkio paskirties ir kitais statiniais

35. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. sausio 18 d. nutartimi ieškovams nustatė terminą tikslinti ieškinio dalį dėl naudojimosi statiniais tvarkos nustatymo, atkreipdamas dėmesį į prašomų priskirti šalims naudotis turto dalių nekonkretumą. Ieškovai 2021 m. sausio 28 d. patikslintu ieškiniu (DOK-3334) prašė nustatyti naudojimosi tvarką kitais kiemo statiniais po ½ dalį nuo įėjimo į pastatą dešinėje pusėje arba kairėje pusėje, t.y. nustatyti naudojimosi tvarką pastatų pusėmis. Ieškovai pateikė į bylą schemas (DOK-3334 patikslinto ieškinio priedai), kuriose grafiškai pavaizduotos atskiriančios patalpų dalis linijos. Teismas ieškinio reikalavimą nustatyti naudojimosi ūkiniais pastatais tvarką pagal ieškovų pateiktas pastatų schemas atmetė.

36. Ieškovai, ginčydami šią sprendimo dalį, nurodo, kad teismo motyvai dėl atsisakymo nustatyti naudojimosi ūkiniais pastatais dešine ir kaire puse tvarką nelogiški ir nepagrįsti. Teismui netenkinus jų reikalavimo, preziumuojamas nuosavybės teisių pažeidinėjimo tęstinumas. Ieškovai su patikslintu ieškiniu (2021 m. sausio 28 d. DOK-3334) pateikė schematiškus statinių planus ir statinių nuotraukas. Teismas nenurodė ieškovams jų pateiktų įrodymų ydingumo, nereiškė jokių pastabų. Konkretūs dydžiai yra nustatyti, aiškūs; ūkiniai statiniai turi vieną įėjimą, tačiau tai negali lemti bendraturčių disponavimo turtu negalimumo. Ūkinės paskirties pastatams nebuvo rengti patalpų planai, nes tai sukeltų papildomas neadekvačias išlaidas. Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

37. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios nuosavybės teise. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad galimybė nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką priklauso ir nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės faktinių aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ar kitų sąlygų ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2011-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

38. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-01-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Teismo atsisakymas tvirtinti naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017, 18 punktas).

39. Teisėjų kolegija įvertinusi ieškovų pateiktas schemas (DOK-3334), tarp šalių susiklosčiusią konfliktinę situaciją bei teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pateiktu planu apibrėžtų ribų nustatymas negalimas, jis neatitinka įstatymo reikalavimų, nes ribų buvimo vietos nustatyti natūroje neįmanoma, schemoje nepažymėtos statinio dalys prie įėjimų, tenkančios bendram šalių naudojimui, o toks naudojimasis šiuo atveju yra neišvengiamas, nes visi statiniai turi po vieną įėjimą. Ieškovų siūlomų ribų tarp statinių kairės ir dešinės nustatymas pažeistų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, ir neatitiktų CK 4.75 ir 4.81 straipsnio nuostatų. Nesant specialisto (architekto) paruošto projekto su tiksliai paskaičiuotomis šalims tenkančiomis naudotis statinių dalimis, su atskirtomis ir pažymėtomis bendram naudojimuisi skirtomis statinio dalimis, negali būti teisminiu keliu nustatoma savininkų bendrosios nuosavybės statinių naudojimosi tvarka.

Dėl ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) ir garažo (duomenys neskelbtini) priskyrimo naudotis kiekvienai iš šalių

40. Ieškovai prašė nustatyti naudojimosi tvarką nekilnojamuoju turtu: ieškovams paskirti visą pastatą - garažą, indeksas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui paskirti visą pastatą - ūkinį pastatą, indeksas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas tenkino reikalavimą atskirais objektais priskirti kiekvienai iš šalių ūkinį pastatą ir garažą. Sprendė, kad priskyrimas šių objektų atskirais vienetais nė vienai iš šalių nesukuria nepatogumų, šalys atskirai įgauna teisę spręsti dėl jų atkūrimo arba išregistravimo iš nekilnojamojo turto registro, todėl šalių teisės ir teisėti interesai nepažeidžiami.

41. Atsakovas nesutikdamas su šia sprendimo dalimi apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimo dalis, kuria ieškovams priskirta naudotis garažu, o atsakovui ūkiniu pastatu neatitinka teisingumo bei protingumo principų. Teismas neįvertino faktinės aplinkybės, jog atsakovui tenkanti dalis - paskirtas naudotis ūkinis pastatas realiai neegzistuoja, nes buvo nugriautas ir jo realiai nėra, todėl padalijimas pastatų, kuomet vienai šaliai tenka statinys, o kitai realiai neegzistuojantis statinys- neatitinka teisinių principų. Teisėjų kolegijos vertinimu nurodomi argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo pagrįstumo.

42. NTR duomenimis, pastatas – garažas ((duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas - ūkinis pastatas ((duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruoti nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise po ½ dalį ieškovams ir atsakovui (2019 m. gegužės 23 d. CBP-2753 priedai). Ieškovai patikslintame ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad šių pastatų realiai nėra. Atsakovas nepateikė jokių šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nei atsiliepime į ieškinį, nei apeliacinės instancijos teisme (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad priskyrimas šalims po vieną realiai nesantį, bet įregistruotą pastatą suteikia šalims galimybę savarankiškai priimti sprendimą išregistruoti pastatą iš Nekilnojamojo turto registro arba jį atstatyti, pritaikant savo poreikiams.

Dėl atsakovo argumentų, susijusių su 2017 m. gegužės 19 d. susitarimu

43. Apeliantas, ginčydamas sprendimo dalį dėl nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos, teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šalių 2017 m. gegužės 19 d. susitarimą, kuriame nurodyta: G. L. perleidžia atsakovui naudotis savo nekilnojamojo turto dalimis (namo kambariu, ūkiniais pastatais ir dviem trečdaliais žemės sklypo); V. S. perleidžia G. L. naudotis dalimi žemės ūkio paskirties sklypo su tvenkiniu, esančiu G. L. namo dalies pusėje; abu sutarė per protingą laiką atlikti turto atidalijimo veiksmus ir įteisinti sandorį notariškai. Atsakovo teigimu, naudojimosi tvarka pastatais ir žemės sklypu turėjo būti nustatyta, įvertinus minimą susitarimą. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

44. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad atsakovo minimas susitarimas buvo įvertintas įsiteisėjusiais teismo sprendimais kitose bylose. Alytaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.e2-1940-558/2021 dėl iškeldinimo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu už akių teismas tenkino ieškovų G. L. ir V. L. ieškinį dėl atsakovo V. S. iškeldinimo su visu turtu iš ginčo žemės sklype esančio gyvenamojo namo patalpos 07, kuri kartu su kitomis patalpomis paskirta naudotis ieškovams Alytaus apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-142-292/2020, nustatant naudojimosi gyvenamuoju namo tvarką pagal MB „Una voce“ architekto T. G. parengtą naudojimosi gyvenamuoju namu 1- ajį variantą (ši sprendimo dalis palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi). Panevėžio apygardos teismas 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e2S-747-755/2021) atmetė V. S. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutarties, kuria civilinėje byloje dėl iškeldinimo atsisakyta tenkinti V. S. pareiškimą dėl 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo už akių sprendimo peržiūrėjimo. Panevėžio apygardos teismas 2021 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodė (21-23 p.), kad 2017 metais šalių sudarytas susitarimas šiai dienai nebeturi teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą dėl iškeldinimo iš patalpos Nr. 07, nes dėl šios patalpos priklausymo ieškovams jau pasisakyta įsiteisėjusiu sprendimu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas dėl naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarka yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią (CPK 182 straipsnis). Atsakovui išaiškinta, kad sprendimui, nutarčiai įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

45. Taigi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad atsakovo minimas 2017 m. gegužės 19 d. susitarimas neturi jokios teisinės galios, byloje nėra duomenų, kad jį pasirašiusios šalys geranoriškai pasidalino bendrai valdomus nekilnojamuosius daiktus ir tai įteisino notariškai. Priešingai, kilę ginčai dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu (gyvenamojo namo patalpomis, žemės sklypu ir kitais jame esančiais statiniais) išnagrinėti arba nagrinėjami teismine tvarka. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl 2017 m. gegužės 19 d. susitarimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme.

46. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino jo atžvilgiu patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes nenurodyti jį atstovavę advokatai J. Z. ir R. K., todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymas neatitinka nurodytos proporcijos pagal ieškovų ieškinio tenkintų reikalavimų apimtį. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais argumentais.

47. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui V. S. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Įvertinęs atsakovui suteiktos teisinės pagalbos išlaidų pagrindimą patvirtinančius dokumentus (DOK-44255, DOK-49193, DOK-19137, DOK-33798, DOK-33796), nustatė bendrą jų sumą – 1 553,25 Eur ir priteisė iš ieškovų valstybei 232,99 Eur.

49. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apylinkės teismo sprendime nebuvo įvertinta dalis išlaidų dėl atsakovui suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal advokatės R. K. 2020 m. liepos 2 d. pateiktą pažymą dėl 533,89 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (DOK-23497) ir pagal advokato J. Z. pateiktą 2020 m. spalio 19 d. pažymą dėl 168 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (DOK-26866), iš viso 701,89 Eur (533,89+168=701,89).

50. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimų patenkinta 75 procentai ir priteisė iš ieškovų valstybei 232,99 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios sudaro 15 procentų bendros valstybės patirtų išlaidų dalies (1553,25 Eur) dėl atsakovui suteiktos antrinės teisinės pagalbos. Nekeičiant šios proporcijos, atsižvelgus į apylinkės teismo sprendimu neįvertintą valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį (701,89 Eur), apylinkės teismo sprendimo dalis patikslinama, iš ieškovų valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą padidinant nuo 232,99 Eur iki 338,27 Eur ((1 553,25+701,89)x0,15=338,27), iš kiekvieno ieškovo po 169,14 Eur.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio teismo sprendimo rezultato.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinių skundų argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), kad netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

53. Netenkinus ieškovų apeliacinio skundo, netenkinamas ieškovų prašymas priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovų V. L. ir G. L. priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei, patikslinti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovų V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 169,14 Eur (šimtą šešiasdešimt devynis eurus ir 14 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant įmokos kodą 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą)“.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.