Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.6.; 1.1.8.8.; 1.1.10.1.; 1.2.4.6.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.

2024 m. gegužės 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį areštu 45 paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, A. B. paskirta sumažinta bausmė – areštas 30 parų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu A. B. paskirtą bausmę subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, A. B. paskirta galutinė bausmė – areštas 30 parų ir 1 254,50 Eur bauda.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. B. priteista 250 Eur nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. M. neturtinei žalai atlyginti. Šių nepilnamečio nukentėjusiojo L. M. lėšų tvarkytoja uzufrukto teise nuspręsta paskirti jo atstovę pagal įstatymą I. T..

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo N. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. B. priteista 300 Eur nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui N. K. neturtinei žalai atlyginti. Šių nepilnamečio nukentėjusiojo N. K. lėšų tvarkytoja uzufrukto teise nuspręsta paskirti jo atstovę pagal įstatymą V. R..

Nuspręsta išieškoti iš A. B. valstybės naudai 630,50 Eur (275,50 Eur + 355 Eur) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl nukentėjusiesiems suteiktos teisinės pagalbos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. A. B. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą nepilnamečiams L. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir N. K., gim. (duomenys neskelbtini) m., būtent: 2023 m. rugsėjo 21 d. apie 10.30 val. prie šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties pastatu (duomenys neskelbtini), tyčia suėmė ranka L. M. už sprando, sudavė delnu N. K. per ausį bei kita ranka suėmė N. K. už sprando ir, taip laikydamas suėmęs už sprandų abu nepilnamečius, sutrenkė juos vieną į kitą galvomis, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam L. M. ir nukentėjusiajam N. K. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 15 d. nuosprendį ir skirti jam laisvės apribojimo bausmę arba taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir bausmės vykdymą atidėti.

2.1. Teigia, kad jam paskirta bausmė yra neteisinga, nes jis kaltu prisipažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi, parodė, jog pamatė vaikinų būrį, kurie kabinėjosi prie mažo berniuko, todėl juos norėjo paauklėti. Nurodo, kad jis pripažino, jog prieš nepilnamečius panaudojo fizinį smurtą, bet vaikinai buvo ypatingai įžūlūs, jų elgesys iššaukė tokią jo reakciją – jis suėmė du paauglius už kaklo ir vieną su kitu sumušė kaktomis, tik neprisimena, ar sudavė nepilnamečiui delnu per veidą. Kadangi jis savo kaltę pilnai pripažino, gailėjosi, esant kitoms aplinkybėms, teismas taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taip pat nurodo, jog teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pažymi, jog teismas nurodė, kad jis smurtinius veiksmus atliko iš esmės reaguodamas į nukentėjusiųjų neteisėtus veiksmus kito vaiko atžvilgiu, todėl mano, jog jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

2.2. Taip pat skunde nuteistasis teigia manantis, jog teismas nepakankamai motyvavo sprendimą skirti jam realią arešto bausmę, nes neatsižvelgė į tai, kad jis dirba užsienyje, taip gaudamas pajamų, iš kurių moka anksčiau paskirtą baudą, sutinka su šioje byloje patenkintais civiliniais ieškiniais, kuriuos atlygins. Teigia, jog, atlikdamas realią arešto bausmę, jis neteks darbo ir negalės įvykdyti savo piniginės prievolės, taip patirs neigiamas pasekmes nukentėjusieji. Dėl to mano, kad, atsižvelgus į šias aplinkybes, teisinga būtų skirti bausmę, nesusijusią su realia arešto bausme. Nurodo, kad Lietuvos teismuose vyrauja praktika pirmenybę teikti su laisvės atėmimu nesusijusioms bausmėms, esant galimybei, bausmės tikslą - pamokymą ir pagalbą nusikaltusiam žmogui, kad jis suvoktų savo veiksmų padarinius ir pasitaisytų - stengiamasi realizuoti kitomis priemonėmis: viešaisiais darbais, baudomis ar laisvės apribojimu. Lietuvoje bauda ar laisvės apribojimas skiriami kur kas dažniau nei realus laisvės atėmimas ar areštas. Dėl to mano, jog teismas, skirdamas jam bausmę, galėjo paskirti alternatyvią bausmę - laisvės apribojimą, įpareigodamas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu (BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktas), dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

2.3. Skunde taip pat teigiama, kad, atsižvelgus į nustatytas dvi lengvinančias aplinkybes ir vieną sunkinančią aplinkybę, į tai, jog jis dirba užsienyje, dirbdamas gali sumokėti paskirtą baudą bei padengti teismo priteistas civilinių ieškinių sumas, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, dėl kurio nuoširdžiai gailisi, bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam bausmę, nesusijusią su realiu areštu, arba teismas galėtų taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo A. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir A. B. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu nesutinka tik su jam nuosprendžiu paskirta bausme, prašo skirti bausmę, nesusijusią su realiu areštu arba arešto bausmės vykdymą atidėti. Taigi, nuteistojo skundas paduotas tik dėl bausmės, dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo A. B. apeliaciniu skundu, t. y. tik dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

6.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių, dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

6.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

6.3. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

6.4. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. B. parinktos bausmės rūšimi ir dydžiu.

6.5. Nuteistasis A. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikalstama veika yra baigta. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nes jis, pamatęs ypatingai įžūlius vaikinus, kurie kabinėjosi prie mažo berniuko, norėjo juos paauklėti - suėmė du paauglius už kaklo ir vieną su kitu sumušė kaktomis.

6.6. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

6.7. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų I. T., V. R., R. P., L. Š., S. M. parodymų (1 t., b. l. 6-8, 68-69, 87-88, 131-132, 137-138, 143-144) bei nepilnamečių nukentėjusiųjų N. K. ir L. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b. l. 122-123, 124-125) matyti, kad įvykio dieną tarp penktokų, mokyklos kieme žaidusių krepšinį, ir aštuntokų, ėjusių iš mokyklos kiemo į parduotuvę, mokyklos kieme įvyko žodinis konfliktas dėl penktokui K. P. pasakytų įžeidžiančių žodžių, K. P. žodžiais gynė nukentėjusieji L. M. ir N. K., kai į konfliktą įsiterpė prie mokyklos automobilyje „BMW“ sėdėjęs vyriškis, pro pravirą automobilio langą nukentėjusiesiems išsakydamas necenzūrinius žodžius. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų, liudytojų apklausų protokolų, po to vaikai nuėjo link pėsčiųjų perėjos, per pėsčiųjų perėją perėjus (duomenys neskelbtini) gatvę, juos pasivijo automobilyje sėdėjęs vyriškis, kuris L. M. paėmė už kaklo, N. K. sudavęs tarp ausies ir kaklo, čiupo už kaklo ir jį, tada, abu nukentėjusiuosius vienas į kitą sutrenkęs galvomis, sugrįžo į savo automobilį. Nuteistasis A. B. tiek per ikiteisminio tyrimo metu vykusią apklausą, tiek pirmosios instancijos teismui pripažino, jog jis įsiterpė į vaikų konfliktą, kaip teigė, nors negirdėjo, kas konkrečiai buvo sakoma, tačiau tvirtino, kad norėjo užstoti skriaudžiamą mažametį vaiką su kamuoliu, negalėdamas toleruoti tokio paauglių elgesio, jis pasivijo abu jaunuolius prie gatvės, sugriebęs ranka juos už sprandų, abu trenkė galvomis vienas į kitą, po to sugrįžo į automobilį (1 t., b. l. 180-181; 2 t., b. l. 137-141). Iš byloje nustatytų įvykio aplinkybių matyti, kad nuteistojo neteisėti veiksmai – smūgio delnu sudavimas N. K., paėmimas nepilnamečius nukentėjusiuosius L. M. ir N. K. už sprandų, jų sutrenkimas vienas į kitą galvomis – nelaikytini nuteistojo reakcija į nukentėjusiųjų provokuojantį ar rizikingą elgesį, nes nukentėjusiųjų elgesys (konfliktavimas su penktokais) buvo nukreiptas ne į patį nuteistąjį, o į penktokus, įžeidusius jų bendraklasį ir draugą, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusieji sąmoningai ar neatsargiai būtų skatinę nuteistąjį pradėti nusikalstamus veiksmus jų atžvilgiu. Be to, kaip rodo bylos aplinkybės, sudrausminęs nukentėjusiuosius žodžiu, nuteistasis A. B. juos nusivijo per pėsčiųjų perėją į kitą (duomenys neskelbtini) gatvės pusę (1 t., b. l. 29-35, 36-50). Taigi, šioje aptartoje situacijoje nuteistojo A. B. atlikti veiksmai buvo neteisėti, nepateisinantys smurto naudojimo nepilnamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu. Dėl to nėra pagrindo tenkinti nuteistojo A. B. prašymo ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusių asmenų elgesys.

6.8. Kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

6.9. A. B. nevedęs, nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo (2 t., b. l. 29-31, 38-40), nebuvo registruotas ir Užimtumo tarnyboje (2 t., b. l. 41), pagal 2023-12-22 sudarytą laikinojo darbo sutartį nuo 2024-01-02 pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ produkcijos darbuotoju (2 t., b. l. 86-93). Iš bylos matyti, jog nuteistasis per paskutinius trejus metus administracine tvarka buvo baustas 4 kartus, turi galiojančių administracinių nuobaudų (nesumokėtų baudų iš viso už 2 100 Eur) (2 t., b. l. 23-28). Be to, anksčiau apeliantas buvo teistas šešis kartus (2 t., b. l. 1-9), taip pat ir už viešosios tvarkos pažeidimą, plėšimą, savavaldžiavimą panaudojus psichinę ar fizinę prievartą. Naują nusikalstamą veiką, už kurios padarymą A. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė neišnykus teistumui bei neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, t. y. nesumokėjęs baudos, kurios išieškojimą atlieka antstolis (2 t., b. l. 48, 134). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo (2 t., b. l. 1-9) matyti, jog nuteistajam anksčiau paskirtomis bausmėmis (bauda, areštu, laisvės atėmimu) bei penkis kartus taikytu laisvės atėmimo ir arešto bausmės vykdymo atidėjimu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio normų, jis toliau vykdė nusikalstamas veikas. Šios paminėtos aplinkybės apie apelianto ankstesnius teistumus bei baustumus itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir patvirtina, jog jis linkęs daryti nusikalstamas veikas, nesilaikyti įstatymų.

6.10. Įvertinusi aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį (viešoje vietoje prieš nepilnamečius panaudojo fizinį smurtą, sukeldamas jiems fizinį skausmą), nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, tai, jog nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam parinko BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, nes švelnesnėmis bausmėmis bausmės tikslai nebūtų pasiekti.

6.11. Nuteistasis prašo skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu areštu. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje be arešto bausmės yra numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, laisvės atėmimas iki 1 metų. Skirti baudą, kurią nuteistasis skunde nurodo sutinkąs sumokėti, nėra galimybės, nes tokia bausmės rūšis sankcijoje net nenumatyta, o taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti baudą nėra jokio teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurių visuma leistų konstatuoti, jog BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, taip pat nustatyta tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai pagal BK 62 straipsnio nuostatas, turi būti bent kelios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, taip pat ir kitos BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nėra pagrindo skirti švelnesnę nei areštas bausmę – viešuosius darbus ar laisvės apribojimą, nes, kaip jau minėta anksčiau, nuteistajam taikytomis švelnesnėmis bausmėmis BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti ir nuteistojo elgesys teigiama linkme nebuvo pakoreguotas.

6.12. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto (bausmės vidurkis būtų lygus 52,5 paros). Esant nustatytai vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, atsižvelgus į kitas nustatytas ir anksčiau aptartas aplinkybes, kurios charakterizuoja nuteistąjį (nevedęs, dirba, teistas, baustas), nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą, kad smurtinius veiksmus A. B. atliko viešoje vietoje prieš nepilnamečius nukentėjusiuosius, sukeldamas jiems fizinį skausmą, daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už jo padarytą tyčinį nusikaltimą paskirta bausmė – areštas – savo dydžiu yra mažesnė nei už šį nusikaltimą skiriamos šios bausmės rūšies vidurkis. Be to, pirmosios instancijos teismas A. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą 45 parų arešto bausmę sumažino vienu trečdaliu, taikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatas, taip paskirdamas sumažintą 30 parų arešto bausmę, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei arešto bausmės vidurkis. Taip pat pirmosios instancijos teismas A. B. paskirtą ir vienu trečdaliu sumažintą bausmę subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, taikydamas BK 64 straipsnio 2 dalies nuostatas, prie nauju nuosprendžiu paskirtos 30 parų arešto bausmės pridėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir likusios neatliktos bausmės (baudos) dalį – 1254,50 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam A. B. galutinę subendrintą 30 parų arešto bausmę ir 1254,50 Eur dydžio baudą, BK 64 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, konstatuoja, kad nuteistajam A. B. paskirtos bausmės savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos, švelninti jų, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

8. Nuteistasis A. B. skundu prašo neskirti jam realios arešto bausmės.

8.1. Tokia galimybė būtų taikant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidedant nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Iš bylos matyti, kad nuteistasis arešto bausme nuteisiamas ne pirmą kartą. Pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą arešto bausme A. B. buvo nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022-11-04 baudžiamuoju įsakymu. Pažymėtina, kad šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu apeliantui paskirtos 60 parų arešto bausmės vykdymas buvo atidėtas pritaikius BK 75 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatas. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi duomenis apie ankstesnius nuteistojo teistumus, baustumus, atsižvelgusi į tai, kad naują nusikalstamą veiką A. B. padarė neišnykus teistumui bei neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, taip pat ir tai, kad nėra baudžiamajame įstatyme numatytų pagrindų taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nes nuteistasis nėra asmuo, kuris arešto bausme skundžiamu nuosprendžiu nuteisiamas pirmą kartą, sprendžia, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebus pasiekti taikant nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą.

2. Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti jam paskirtos arešto bausmės vykdymą.

3. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta subendrinta 30 parų arešto bausmė ir 1254,50 Eur dydžio bauda, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 15 d. nuosprendžio.