Šiaulių apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Otkrytoe aktsionernoe obshchestvo „Minskii traktornyj zavod“ skundą dėl antstolio veiksmų suinteresuotiems asmenims antstoliui Andriui Liaškovui, Suraleb, Inc., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolis Andrius Liaškovas 2019-03-08 patvarkymu Nr. S-19-159-9282 atsisakė tenkinti skundą, nes jis nepagrįstas. Antstolis 2019-03-08 patvarkymą kartu su vykdomosios bylos Nr. 0159/17/01637 kopija pateikė skundą nagrinėjančiam teismui. Patvarkyme nurodė, kad skundžiamu patvarkymu jis perskaičiavo palūkanas, o ne įskaitė vienarūšius reikalavimus. Pažymėjo, kad 2019-02-04 Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. A2-1-186/2019 nutartimi ne įskaitė vienarūšius reikalavimus, o pasisakė dėl palūkanų skaičiavimo termino, taigi nebuvo pagrindo įskaityti vienarūšius reikalavimus. Patvirtino, kad jis 2018-03-26 patvarkymu Nr. S-18-159-14669 atliko priešpriešinių skolininko ir išieškotojo reikalavimų įskaitymą, ir buvo įskaitytos ne palūkanos, o skola. Dėl minėto patvarkymo pagrįstumo pasisakė Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai, Šiaulių apygardos teismas, o šiuo metu šiuo klausimu yra nagrinėjama kasacinė byla Nr. 3K-3-96-611/2019. Paaiškino, kad CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytas 5 metų terminas yra taikomas reiškiant ieškinį dėl palūkanų priteisimo, o CK 6.37 straipsnyje nurodytos procesinės palūkanos yra skirtos minimaliems ginčo šalies nuostoliams nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo visiško įvykdymo kompensuoti, ir šioms palūkanoms netaikomi senaties terminai. Kadangi pareiškėjas nuolat teikia nepagrįstus skundus, todėl prašo pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio 2 dalį skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Pareiškėjas, antstolis ir suinteresuotas asmuo apie bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka vietą ir laiką informuoti teismo pranešimais ir specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt paskelbiant pranešimą viešo paskelbimo būdu (CPK 443 str. 5 d., 133 str. 3 d.).

Prašymų papildyti bylos medžiagą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas. Antstolio prašymas dėl baudos skyrimo tenkintinas.

Vykdomajam procesui išimtinai vadovauja antstolis (CPK 585 str.), jis sprendžia kokius konkrečiai veiksmus vykdomojoje byloje reikia atlikti.

Iš vykdomojoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad antstolis 2018-03-26 patvarkymu dėl priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymo Nr. S-18-159-14669 įskaitė Suraleb, Inc. ir MTZ turėtas priešpriešines išieškotinas sumas, o būtent įskaitė 524 542,50 Eur sumą ir nurodė, kad nuo 2018-03-26 Suraleb Inc. neskolinga MTZ, o MTZ 2018-03-26 dienai yra skolinga Suraleb Inc. iš viso 4 291 093,56 Eur. Minėtą patvarkymą skundė skolininkas (vykd. b. 11 t. 1595-1600 l.). Antstoliui netenkinus skolininko skundo (vykd. b. 11 t., 1657-1661 l.), skundas buvo perduotas nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams. Teismas 2018-06-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-7163-650/2018 skundo netenkino ir pasisakė, kad buvo įskaityta 524 542,50 Eur skola (vykd. b. 13 t., 1902-1907 l.). Nesutikdamas su teismo 2018-06-14 nutartimi, skolininkas pateikė atskirąjį skundą (vykd. b. 14 t., 1947-1953 l.), kurio Šiaulių apygardos teismas 2018-08-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-627-569/2018 (vykd. b. 17 t., 2305-2310 l.) netenkino, nurodė, kad buvo įskaityta 524 542,50 Eur skola, o išieškotinų sumų likučiai aiškiai nurodyti 2018 m. kovo 26 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkyme Nr. S-l8-159-14710 ir 2018 m. balandžio 4 d. patvarkyme Nr. S-18-159-16227. Skolininkas dėl šios Šiaulių apygardos teismo nutarties pateikė kasacinį skundą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019-03-19 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-611/2019, paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą ir pasisakė, kad antstolio atliekamas išieškotinų sumų įskaitymas pagal CPK 687 straipsnio 1 dalį nėra įskaitymas materialiosios teisės normų (CK 6.130–6.131 straipsnis) prasme, t. y. nėra prievolės šalies (šalių) valios, išreikštos įstatymo nustatyta tvarka, rezultatas. Įskaitymas vykdymo procese yra procesinis priverstinio vykdymo veiksmas (priemonė) (CPK 624 straipsnio 2 dalies 9 punktas); jį atlieka valstybės įgaliotas pareigūnas, kuriam valstybė yra suteikusi vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) (nutarties 20. p.). Nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog abu priešpriešiniai reikalavimai turi būti piniginiai ir vykdytini, t. y. lygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017, 19 punktas) (nutarties 21. p.). Todėl antstolis A. Liaškovas, nustatęs, kad abu vykdomieji dokumentai yra dėl skolininkės ir išieškotojos priešpriešinių sumų, esančių toje pačioje išieškojimo eilėje, priešpriešiniai reikalavimai yra piniginiai ir vykdytini, pagrįstai priėmė patvarkymą dėl skolininkės ir išieškotojos priešpriešinių reikalavimų įskaitymo (nutarties 24. p.).

Iš išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymų (vykd. b. 10 t., 1459-1460 l., 1482-1483 l., 20 t., 2859-2860 l.) matyti, kad atitinkamai 2018-03-26 liko išieškoti 4 291 093,56 Eur skolos, 2018-04-04 – 4 296 855,95 Eur skolos, 2018-11-27 – 4 448 598,95 Eur skolos. Iš 2018-11-27 patvarkymo dėl informacijos pateikimo Nr. S-18-159-53404 (vykd. b. 20 t., 2854-2855 l.) matyti, kad yra išieškota iš viso 574 148,55 Eur, iš šios sumos: 557 503,59 Eur skolos ir palūkanų ir 16644,96 Eur vykdymo išlaidų. Nurodyta patvirtina, kad antstolis savo patvarkymuose nurodo tuo metu buvusią aktualią bendrą skolos ir palūkanų sumą, kuri nuolat kinta dėl skaičiuojamų palūkanų. Tuo tarpu skundžiamame patvarkyme antstolis nurodė tik absoliučią nuo 2006-05-31 iki 2019-02-05 paskaičiuotą palūkanų sumą - 2 843 420,65 Eur.

Tuo tarpu skundžiamu patvarkymu antstolis neįskaitė jokios piniginių lėšų sumos, nes minėto patvarkymo esmė – perskaičiuoti palūkanas pagal gautą vykdomąjį dokumentą, kuris nustatė palūkanų dydį ir jų skaičiavimo terminą. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad skundžiamame patvarkyme neatsispindi 2018-03-26 patvarkymu dėl priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymo Nr. S-18-159-14669 įskaityta 524 542,50 Eur suma, nes šio patvarkymo esmė yra perskaičiuoti palūkanas, ką antstolis ir padarė, o 524 542,50 Eur suma, kaip ir buvo minėta, yra įskaityta 2018-03-26 patvarkymu dėl priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymo Nr. S-18-159-14669. Todėl įvertinus aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, spręstina, kad skolininko skundo dalis dėl palūkanų dydžio sumažinimo įskaityta suma yra nepagrįsta (CPK 178 str.).

Dėl procesinių palūkanų skaičiavimo termino.

Dėl priteistų palūkanų pobūdžio (procesinės) buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse. Kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2017-09-12 nutarties civilinėje byloje Nr. 2T-63-381/2017 (vykd. b. 9 t., 1368-1384 l.), kuri pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2019-02-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. A2-1-186/2019, teismas nustatė, kad pagal Stokholmo arbitražo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo 7.6 punktą, numatantį, jog „„Suraleb INC.“ įgyja teisę reikalauti palūkanų už laikotarpį po šio sprendimo pagal taikytinas taisykles“, yra skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo 1 947 475,30 Eur sumos už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 6 d. iki šios Arbitražo sprendimo dalies įvykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2017-09-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2T-63-381/2017 pasisakė, kad teisę į palūkanas 2006 m. gegužės 31 d. sprendimu nustatė Stokholmo arbitražo teismas nurodydamas, kad ginčui taikytina JAV Viskonsino valstijos teisė. Lietuvos apeliacinis teismas, išanalizavęs bylos šalių argumentus, JAV Viskonsino valstijos teisės normų, t. y. iki 2011 m. gruodžio 1 d. galiojusio Viskonsino valstijos Statuto 814.04(4) ir 815.05(8) paragrafų turinį, Viskonsino įstatymo Nr. 694 skirsnio nuostatas, nustatė, kad iki 2011 m. gruodžio 1 d. galiojo Viskonsino valstijos Statuto 814.04(4) ir 815.05(8) paragrafų redakcija, numatanti 12 proc. metines palūkanas nuo teismo (arbitražo) sprendimu priteistos sumos nuo sprendimo priėmimo dienos iki prievolės įvykdymo. Atsižvelgdama į tai, jog Stokholmo arbitražo sprendimas, kuriuo buvo nustatyta pareiškėjo teisė į palūkanas, buvo priimtas 2006 m. gegužės 31 d., t. y. iki 2011 m. gruodžio 1 d. pakeitimo galiojusios Viskonsino valstijos Statuto 814.04(4) bei 815.05(8) redakcijos, teisėjų kolegija sprendė, kad priteistinų procesinių metinių palūkanų dydis yra 12 proc.(nutarties 28. punktas).

Be to, teismas pasisakė, kad priteistos yra būtent procesinės palūkanos, kaip jos suprantamos pagal Lietuvos Respublikos teisę, t. y. procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos pagal prievoles (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), išsprendus materialųjį teisinį kreditoriaus reikalavimą skolininkui, t. y. procesinių palūkanų nuo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo dienos kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties ar kitos prievolės pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama teismo (arbitražo) sprendimu priteistas pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai pagal prievolę (pagrindinė skola), palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos (nutarties 30. punktas).

Nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2017-09-12 nutarties dalis liko nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2019-02-04 nutartimi, todėl joje pateikti išaiškinimai taikytini nagrinėjamu atveju.

Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodytos palūkanos teismų praktikoje vadinamos „procesinėmis“, pagrindas jas priteisti yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Taigi skolininkui, naudojančiam kreditoriaus lėšas, kai kreditoriaus interesai yra pažeidžiami pastarajam patiriant nuostolių dėl skolininko delsimo sumokėti visą skolą ir naudojimosi nesumokėta kreditoriui skolos dalimi, CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu kyla pareiga mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“, bylos Nr. 3K-3-434/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Operos vaistinė“ v. antstolis V. S., bylos Nr. 3K-3-594/2007; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“) v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010; 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. ir kt. v. T. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“, bylos Nr. 3K-3-283/2012; kt.). Taigi procesinių palūkanų institutas skirtas ir operatyvaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008), skolininką skatinant ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki jam kreipiantis į teismą ir taip išvengti prievolės šias mokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. L. K. v. L. T., bylos Nr. 3K-3-346/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006). Priešingu atveju šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas kreditoriaus reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti.

Kaip teisingai nurodė antstolis, CK 1.125 straipsnio 9 dalyje yra nustatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju civilinė byla dėl ginčo tarp išieškotojo ir skolininko yra išnagrinėta arbitražo teisme, kuris priėmė sprendimą. Minėtas sprendimas yra vykdomas, ir CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas terminas procesinėms palūkanoms netaikomas, šis terminas taikomas tik materialiniam reikalavimui dėl palūkanų priteisimo, reiškiant ieškinį. Taigi pareiškėjo teiginys, kad priteistos procesinės palūkanos turėtų būti skaičiuojamos už 5 metus nagrinėjamu atveju neatitinka faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo (CPK 178 str.).

Taip pat, kaip matyti iš pareiškėjo papildomų paaiškinimų, pareiškėjas nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo 2019-02-04 nutartimi, dėl jos teikė kasacinį skundą. Tačiau vien tai, kad pareiškėjo netenkina teismo sprendimas, kurio pagrindu atliekami priverstinio išieškojimo veiksmai, nėra pagrindas panaikinti skundžiamą antstolio patvarkymą. Pareiškėjui primintina, kad antstolis vykdo įsiteisėjusį teismo sprendimą. Išskyrus CPK 651 straipsnyje nustatytas sąlygas, antstolis neturi teisės atsisakyti vykdyti vykdomąjį dokumentą, juo labiau neturi teisės kvestionuoti teismo sprendimo, kurio pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas, pagrįstumo ar teisėtumo. O pateiktas antstoliui vykdomasis dokumentas nustato antstolio veikimo ribas (CPK 586 str.). Taigi minėtas pareiškėjo argumentas yra visiškai nepagrįstas.

Išsamiai ištyrus civilinėje byloje pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat vykdomojoje byloje esančius duomenis, nustačius bylai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei teismų praktiką, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė skundžiamo antstolio patvarkymo neteisėtumo ir nepagrįstumo (CPK 178, 185 str.), todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Antstolis prašo skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes pareiškėjas nuolat teikia nepagrįstus skundus dėl antstolio veiksmų, siekdamas vilkinti vykdymo procesą ir taip pažeidžia išieškotojo teises ir teisėtus interesus.

Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės yra numatytos CPK 95 straipsnyje, pagal kurio 1 dalies nuostatą dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Nustatęs piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejus, teismas taip pat gali paskirti baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G., V. G. v. UAB ,,Minera“, bylos Nr. 3K-3-486/2013).

Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant klausimą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo yra išaiškinta, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Kukabara“, bylos Nr. 3K-3-146/2013; 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. B. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-52-3132015).

Be to, vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas žymiai didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad pareiškėjas reikšdamas skundą dėl antstolio veiksmų iš esmės įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą ir, kaip nurodyta aukščiau, ši aplinkybė per se nelaikoma aplinkybe, leidžiančia konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad pareiškėjas skundė informacinio pobūdžio patvarkymą, kuriuo antstolis netaikė jokių priverstinio pobūdžio priemonių, numatytų CPK 624 straipsnyje, šiuo patvarkymu nėra vykdomi aktyvūs išieškojimo veiksmai, kuriais galimai būtų sumažinta skolininko turto ar turtinių teisių apimtis ar pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjas, nurodydamas, kad antstolis nepagrįstai perskaičiavo palūkanas, nepagrindė šio teiginio skaičiavimais bei rašytiniais įrodymais, pateiktuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotos gerokai iki skundo pateikimo įvykusios ir skunde nurodytų argumentų niekaip nepagrindžiančios aplinkybės.

Be kita ko, pareiškėjas yra atstovaujamas teisininko profesionalo, turinčio aukštąjį teisinį išsilavinimą, kuris ne kartą teikė skundus dėl antstolio veiksmų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismams, taip pat reiškė kasacinius skundus, ir kuriam yra taikomi aukštesni profesionalumo, protingumo, atidumo ir rūpestingumo standartai (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB ,,Kauno diena“, bylos Nr. 3K-3-404/2007). Todėl įvertinus šią aplinkybę, visiškai nepateisinami pareiškėjo atstovo, kaip teisininko profesionalo, skirtingų teisės institutų (ieškinio senaties termino ir procesinių palūkanų) interpretavimas pareiškėjui palankia linkme, taipogi pakartotinis klausimų dėl palūkanų pobūdžio, dydžio ar jų išieškojimo terminų kėlimas, kai šie klausimai yra išsamiai išnagrinėti aukštesnės instancijos teismuose. Pabrėžtina, kad kasacinis teismas proceso dalyvio elgesį, kai dalyvis manipuliuoja versijomis dėl byloje nustatomų faktinių aplinkybių, susiedamas jų reikšmę su savo reikalavimo tenkinimu arba atmetimu, pripažino piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).

Šios bylos kontekste paminėtina dar ir tai, kad antstolis vykdomojoje byloje Nr. 0159/17/01637 priverstinius skolos ir palūkanų išieškojimo veiksmus atlieka nuo 2017-07-11 (vykd. b. 1 t., 5-6 l.), iš 2018-11-27 antstolio patvarkyme (vykd. b. 20 t., 2854-2855 l.) nurodytos bendros 5 005 462,28 Eur skolos, teisinės pagalbos išlaidų ir palūkanų sumos buvo išieškota iš viso 574 148,55 Eur, iš šios sumos: 557 503,59 Eur skolos ir palūkanų ir 16644,96 Eur vykdymo išlaidų, t.y., beveik 1/10 įsiskolinimo. Minėta suma išieškota išimtinai tik dėl aktyvių antstolio veiksmų, nurašant pinigines lėšas nuo skolininko banko sąskaitų, paskirtam turto administratoriui pervedant išieškotas pinigines lėšas, skolininkas gera valia nevykdo įsiteisėjusio ir pripažinto vykdytinu Lietuvos Respublikoje 2006-05-31 Arbitražo sprendimo. Dar daugiau pareiškėjas per 2017-2019 m. teikė 16 skundų dėl antstolio veiksmų, kurių beveik visi pirmosios instancijos teismo buvo atmesti kaip nepagrįsti. Dėl jų pareiškėjas pateikė atskiruosius skundus apeliacinės instancijos teismui bei 4 kasacinius skundus dėl apeliacinės instancijos teismo priimtų nutarčių. Taigi laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudos skundams dėl antstolio veiksmų, atskiriesiems ir kasaciniams skundams išnagrinėti yra didelės.

Aukščiau aptartų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad pareiškėjas teikdamas nepagrįstą skundą dėl antstolio 2019-02-05 patvarkymo Nr. S-19-159-4847 dėl informacijos pateikimo ir palūkanų perskaičiavimo panaikinimo iš esmės nesiekė apginti galimai jo pažeistas teises ar teisėtus interesus, naudojosi teise į gynybą ne pagal jos paskirtį, t. y., siekdamas vilkinti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. 0159/17/01637 ir tokiu būdu pažeisdamas išieškotojo teises ir teisėtus lūkesčius į greitą ir efektyvų įsiskolinimo išieškojimą, bei elgėsi nesąžiningai priešingos šalies atžvilgiu. Todėl įvertinus tai, kad pareiškėjas yra atstovaujamas teisininko profesionalo, kuris, kaip ir buvo minėta, pateikdamas šioje byloje skundą dėl antstolio veiksmų akivaizdžiai manipuliuoja teisės institutais, juos interpretuoja palankiai pareiškėjui, iš naujo kelia analogiškus klausimus dėl priteistų palūkanų, dėl ko buvo pasisakyta aukštesnės instancijos teismų sprendimuose, kas visiškai nesuderinama nei su teismų praktika, nei su advokatui keliamais aukštesniais rūpestingumo, atidumo ir profesionalumo reikalavimais, antstolio prašymas tenkintinas ir pareiškėjo atstovui advokatui Ruslanui Černiauskui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirtina 200,00 Eur bauda (CPK 95 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsniu, 107 straipsniu, 290-291 straipsniais, 513 straipsniu,

nutaria:

pareiškėjo Otkrytoe aktsionernoe obshchestvo „Minskii traktornyj zavod“ skundą atmesti.

Antstolio Andriaus Liaškovo prašymą dėl baudos skyrimo tenkinti.

Pareiškėjo Otkrytoe aktsionernoe obshchestvo „Minskii traktornyj zavod“ atstovui advokatui Ruslanui Černiauskui skirti 200,00 (dviejų šimtų eurų) Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kuri turi būti sumokėta į valstybės biudžetą.

Išaiškinti Ruslanui Černiauskui, kad asmuo, kuriam paskirta bauda, per 14 dienų nuo nutarties priėmimo dienos gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti ar sumažinti.

Įsiteisėjus nutarčiai, grąžinti antstoliui vykdomosios bylos kopiją.

Nutartis, išskyrus dėl baudos skyrimo, per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.