Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-128-988/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-03-19
Bylos Nr.: 1A-128-988/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-24133-2022-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Darius Pranka, Marijus Kursevičius, Valerij Lauš
Kaltinamasis: R. S.
Nukentėjusysis: K. Š.
Advokatai: Eglė Beržinskaitė

Kategorijos

1.2.4.5.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo (BK 139 str. 1 d.)
2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-128-988/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24133-2022-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.1; 2.4.6.5.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Aistei Bareikei, Gražinai Osinskajai,dalyvaujant prokurorui Artūrui Survilai,išteisintajai R. S. ir jos gynėjai advokatei Eglei Beržinskaitei,nukentėjusiajam K. Š. (nuotoliniu būdu),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Artūro Survilos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalį išteisinta, nenustačius, kad jos veiksmuose yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo K. Š. civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. S. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama ir išteisinta dėl to, kad 2022 m. birželio 28 d., apie 21.31 val., Islandijos – Vilniaus gatvių sankryžoje, Vilniuje, sėdėdama ant automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinės sėdynės, atidarydama galines kairės pusės dureles, jomis trenkė į dešinės rankos plaštaką dviračiu važiavusiam K. Š., tuo padarydama nukentėjusiajam dešinės plaštakos IV-o piršto galinio pirštakaulio atvirą skeveldrinį lūžį, tokiu būdu dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė K. Š. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroras Artūras Survila prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendį panaikinti: 1) R. S. pripažinti kalta pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir skirti 70 MGL (3 500 Eur) dydžio baudą; 2) nukentėjusiojo K. Š. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš R. S. 1 700 Eur neturtinę žalą, o nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos – atmesti; 3) Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 115,70 Eur žalos atlyginimo tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir R. S. nepagrįstai išteisino. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas prioritetinę reikšmę suteikė R. S. parodymams ir jos keliamai versijai, kad ji apsidairė, tačiau dviratininko nematė, bei visiškai be pagrindo nesivadovavo kitais byloje esančiais įrodymais, kurie yra pakankami pripažįstant R. S. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje.

2.2. Byloje surinkti įrodymai leidžia pagrįstai manyti, kad R. S. dėl neatsargumo (elgdamasi nusikalstamai nerūpestingai) nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

2.2.1. Pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas R. S. neatsargios kaltės, rėmėsi išimtinai tik jos parodymais ir neatsižvelgė į kitus byloje surinktus objektyvius duomenis. Taksi automobilio vairuotojas R. R. pirminiame paaiškinime, apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu davė nuoseklius parodymus. Vairuotojas nurodė, kad R. S. prieš darydama automobilio dureles neapsidairė, nors jis pastarąją įspėjo neatidaryti durų, nes pats pamatė dviratininką. Vairuotojo vertinimu, jeigu keleivė būtų apsidairiusi, jis nemano, kad įvykis būtų įvykęs. Kai vairuotojas žiūrėjo į veidrodėlį, galėjo matyti ir keleivę, ir dviratininką. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad liudytojo parodymai yra priešingi R. S. keliamai įvykių versijai, o tai savaime nedaro liudytojo parodymų nepatikimais. Priešingai – R. S. parodymai vertintini kaip gynybinė jos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir turėjo būti vertintini kritiškai.

2.2.2. R. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji atsisuko į automobilio galą, įsitikino, kad gali saugiai išlipti (gale tuo metu nieko nebuvo), šiek tiek pravėrė automobilio duris ir į jas atsitrenkė dviračių taku (dviračių takas atskirtas balta ištisine linija, tačiau rodyklė nurodė priešingą dviračių judėjimo kryptį) dviračiu važiavęs vaikinas. Vis tik, apklausiama teisiamojo posėdžio metu R. S. parodė, kad vairuotojas sustojo, ji pradėjo lipimo manevrą, apsidairė, nematė jokių dviračių. Todėl prokuroro teigimu, kaip matyti iš R. S. parodymų, ji pirmiau pradėjo lipimo manevrą ir tik po to teigė apsidairiusi, kas rodo jos neįsitikinimą, jog išlipti yra saugu, o kartu ir neatsargų elgesį. Be to, toks parodymų nesutapimas dėl apsidairymo aplinkybės ir lipimo iš automobilio, apskritai verčia abejoti R. S. parodymais, jog ji lipdama dairėsi.

2.2.3. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad liudytoja K. M. pirma atidarė dešinės pusės dureles ir išlipo iš automobilio, tuomet visiškai netrukus (po sekundės) atsidarė kairės pusės automobilio durelės, kurias kaip nustatyta, atidarė R. S.. Taigi, R. S. automobilio dureles atidarė tuoj pat po to, kai dureles atidarė ir išlipo K. M., todėl tikėtina, kad ji, kaip nurodė liudytojas R. R., nesidairė atgal, prieš atidarydama dureles, nes po K. M. išlipimo praėjo labai trumpas laiko tarpas. Prokuroro teigimu, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bylos medžiaga neleidžia konstatuoti, jog R. S. elgėsi tinkamai, įsitikino, jog išlipti saugu ir, kad ji nekalta dėl nukentėjusiojo sužalojimo atsiradimo. R. S. versija, jog ji apsidairė, įsitikino, kad išlipti yra saugu, tačiau jokio dviratininko nematė, todėl yra nekalta dėl nukentėjusiajam sukeltų sužalojimų, paneigta liudytojo R. R. parodymais, duotais tiesiamojo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu, liudytojos K. M. parodymais, vaizdine medžiaga, iš dalies pačios išteisintosios parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais.

2.2.4. R. S. veiksmai laikytini padarytais esant neatsargaus nusikaltimo nusikalstamo nerūpestingumo formai (BK 16 straipsnio 3 dalis), kadangi pagal nustatytas įvykio ir bylos aplinkybes R. S., neįsitikinusi, kad išlipti saugu, atidarė kairės pusės galines automobilio dureles, tačiau nenumatė, kad tokiu savo elgesiu gali sužaloti kitą žmogų, nors pagal veikos padarymo aplinkybes, asmenines savybes, sąmoningumą galėjo ir turėjo numatyti. Prokuroro teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo R. S. veiksmų vertinti kaip kazuso.

Šalies argumentai

2.2.5. Taip pat prokuroras apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl kaltės turinio vertinimo (šiuo atveju – dėl nusikalstamo nerūpestingumo).

2.3. Nors BK 139 straipsnio 1 dalies dispozicija nėra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus ir nesunkiam sveikatos sutrikdymui dėl neatsargumo kvalifikuoti esminės reikšmės neturi, ar tai buvo padaryta pažeidžiant bendrąsias, ar teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, šiuo atveju atskleidžiant R. S. neatsargios kaltės turinį, svarbu atkreipti dėmesį į Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) nesilaikymą, t. y. į KET 52 punkto pažeidimą. Prokuroras išanalizavęs įvykio situaciją vertina, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis K. Š. galimai pažeidė KET ir važiavo dviračių juosta priešinga kryptimi, nei nurodė dviračių juostos ženklinimas, nėra kilusių padarinių priežastis, nes, jeigu R. S. nebūtų atidariusi automobilio durelių, būtų apsidariusi ir pastebėjusi nukentėjusįjį arba išlipusi per dešinę automobilio pusę, nebūtų įvykęs susidūrimas.

2.4. Skiriant bausmę R. S. atsižvelgtina į tai, kad ji padarė neatsargų nusikaltimą, susijusį su žmogaus sveikatos sutrikdymu, yra neteista, dirba pagal individualią veiklą – matininke, nebausta administracine tvarka, jos atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintosios R. S. gynėja advokatė Eglė Beržinskaitė prašo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Artūro Survilos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl R. S. parodymų nenuoseklumo yra deklaratyvūs ir neobjektyvūs, nes iš esmės yra kvestionuojama išteisintosios vartojama leksika, o ne jų turinio trūkumai (prieštaravimai). Akivaizdu, kad „lipimo manevras“ negali būti tapatinamas tik su durelių atidarymu, o apima ir iki tol vykusius veiksmus, pavyzdžiui, daiktų paėmimą, pasisukimą, rankos tiesimą ir kitus tuo metu reikalingus veiksmus. Taigi apsidairymas ir įsitikinimas, kad išlipti yra saugu, taip pat yra vieno proceso – lipimo manevro dalis. Tokiu būdu negalima dirbtinai priešinti išteisintosios duotų parodymų ir ieškoti gramatinių skirtumų, kai akivaizdu, kad parodymų turinys lieka tas pats – išlipimo saugumu buvo tinkamai įsitikinta dar prieš atidarant automobilio dureles.

3.2. Išteisintoji parodė ir daugiau reikšmingų aplinkybių, kurios aprašytos ir skundžiamame nuosprendyje. Išteisintoji viso proceso metu, lygiai kaip ir jos bendrakeleivė K. M., kuri išlipinėjo pro kitos pusės automobilio dureles, teigė, kad pavėžėjo (taksi) automobilyje grojo garsi muzika, švietė neįprastos šviesos lemputės, automobilio vairuotojas rūkė ir sustojęs davė leidimą keleivėms išlipti. Be to, išteisintoji viso proceso metu taip pat nuosekliai teigė, kad nesitikėjo, jog pažeisdamas KET, tamsiu paros metu, nedėvėdamas šviesą atspindinčios liemenės, be kitų atšvaitų dideliu greičiu atlėks dviratininkas. R. S. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dėl paminėtų nukentėjusiojo veiksmų ji neturėjo galimybės jo pastebėti. Šie duomenys tik patvirtinta, kad išteisintoji išties ėmėsi būtinų ir tuo metu reikalingų saugumo priemonių, dėjo pastangas, kad pastebėtų galimas kliūtis (praeivius, dviratininkus ar kitus eismo dalyvius). Šioje dalyje išteisintosios parodymai visiškai nuoseklūs ir negali būti vertinami dviprasmiškai.

3.3. Sugretinus pirminę išteisintosios poziciją, išreikštą ikiteisminio tyrimo metu, su toliau procese duotais parodymais, matyti, kad R. S. buvo visiškai nuosekli dėl faktinių įvykio aplinkybių (jos pačios veiksmų, apsidairymo, įsitikinimo durelių atidarymo saugumu, dviratininko pavojingo elgesio ir kt.), o kaltės jausmas, kurį dėl natūralių ir visiškai suprantamų priežasčių jautė išteisintoji (ikiteisminio tyrimo metu apklausta įtariamąja teigė, kad kaltę pripažįsta iš dalies), turi būti siejamas ne su jos kalte baudžiamosios atsakomybės prasme, o su apmaudu dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo paties savaime.

3.4. R. S. į apklausą pas ikiteisminio tyrimo pareigūną buvo iškviesta telefonu, o ne šaukimu, taigi, negalėjo numatyti, kad jai bus pareikšti įtarimai. Taip pat išteisintoji apie jos teisę naudotis gynėjo paslaugomis buvo supažindinta tik po to, kai davė parodymus. Neturėdama teisinių žinių ir bendravimo su atsakingomis ikiteisminio tyrimo institucijomis patirties, nesuprasdama, kad apmaudas, gailestis ir kaltė bendražmogiška, socialine prasme skiriasi nuo kaltės baudžiamosios atsakomybės prasme, išteisintoji atsidūrė aptariamoje situacijoje.

3.5. Tiek nukentėjusysis, tiek automobilio vairuotojas turi neabejotiną suinteresuotumą bylos baigtimi ir, gynybos vertinimu, būtent jų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir, atskirais aspektais, akivaizdžiai nelogiški.

3.5.1. Pasak nukentėjusiojo, jis nesitikėjo, kad iš sustojusio automobilio gali kas nors išlipti. Pažymėtina, kad nuo automobilio sustojimo iki išteisintosios atlikto durelių atidarymo praėjo, pagal vaizdo įrašų medžiagą, maždaug 6 s, per kurias automobilis stovėjo įjungęs avarinį signalą. Taigi, nukentėjusysis turėjo aiškiai numatyti ir suprasti, kad yra rengiamasi įlaipinti / išlaipinti keleivius. Be to, prieš išteisintajai atidarant dureles, iš kitos automobilio pusės išlipinėjo jos bendrakeleivė. Pagal vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, tarp šių dviejų išlipimų buvo maždaug 2 sekundžių tarpas. Taigi, nukentėjusysis privalėjo suprasti, kad vyksta keleivių išlaipinimas.

3.5.2. Nukentėjusysis parodė, kad dviračiu važiavo apie 15 km/h greičiu, aplinkybę, kad dviratininkas judėjo labai greitai nurodė ir automobilio vairuotojas. Atkreiptinas dėmesys, kad 15 km/h greitis važiuojant dviračiu yra išties labai didelis, ypač, kai važiuojama šlapiu nelygiu paviršiumi ir judria gatve. Iš visumos bylos duomenų matyti, kad įvykio vietoje vyko intensyvus automobilių ir pėsčiųjų judėjimas, be to, įvykis nutiko tamsiu paros metu – 21 val. 31 min., todėl toks dviratininko važiavimas laikytinas itin neatsakingu ir keliančiu pavojų tiek dviračio vairuotojui, tiek aplinkiniams.

3.5.3. Kadangi nukentėjusysis verčiasi kurjerio (maisto išvežiotojo) veikla, kelionės dviračiu, užsakymų atsiėmimas, pristatymas, dalyvavimas automobilių ir pėsčiųjų eisme jam yra nuolatinė ir neatsiejama darbo dalis, todėl akivaizdu, kad jis supranta ir nuolat susiduria tiek su keleivių/pėsčiųjų įlaipinimo ir išlaipinimo procesais, tiek su važiavimu greta automobilių ir pan., todėl dviračio vairuotojo parodymai turi būti vertinami kritiškai.

3.5.4. Taksi vairuotojas yra nenuoseklus dėl esminių įvykio aplinkybių. Viena vertus, liudytojas teigia, kad „stop“ išteisintajai pasakė tuomet, kai ši atidarinėjo dureles, kita vertus, teigia ir kad nors ir liepė sustoti, dėl neblaivumo išteisintoji jo nesuprato ir (po „stop“) pradėjo atidarinėti dureles. Vis tik pažymėtina, kad duomenų apie R. S. akivaizdų neblaivumą, byloje nėra.

3.5.5. Taksi vairuotojo parodymai dėl to, kad jis matė dviratininką 20-50 m atstumu, liepė išteisintajai sustoti ir iškart po to, maždaug po sekundės įvyko atsitrenkimas, yra vienareikšmiškai nelogiški. Jeigu nukentėjusysis būtų judėjęs, kaip žinoma, apie 15 km/h greičiu, jis 20 m atstumą įveiktų per kiek mažiau nei 5 s, o 50 m atstumą per daugiau nei 12 s, t. y. važiuotų pakankamai ilgą laiką, kad turėtų galimybę išvengti atsitrenkimo.

3.5.6. Teismas apskritai neturėtų vertinti taksi vairuotojo parodymų tiek, kiek jie susiję su išteisintosios apsidairymu prieš išlipant, nes teigdamas, kad išteisintoji nesidairė, jis rėmėsi tik nuojauta.

3.6. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti bylai reikšmingas KET nuostatas – 52 punktą, 56 punktą, 57 punktą, 136 punktą. Aptariamu atveju dviračio vairuotojas važiavo dviračių taku, tačiau priešinga dviračių eismui kryptimi, kuri aiškiai ir įsakmiai nurodyta tiek horizontaliuoju, tiek vertikaliuoju kelio ženklinimu (jokių išimčių, leidžiančių nesilaikyti nurodyto žymėjimo KET nenumato), taip pat tamsiuoju paros metu nedėvėjo ryškiaspalvės liemenės, atšvaitų ir pan. Dviračio vairuotojo važiavimo kryptimi dviračių tako nebuvo, todėl jis privalėjo važiuoti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Jeigu nukentėjusysis siekė „apvažiuoti“ sustojusius automobilius išvažiuodamas į priešpriešinę jam dviračių juostą, tai toks jo manevras laikytinas lenkimu pagal KET. R. S. veiksmai, kaip KET 52 punkto pažeidimas, gali būti pripažinti tik konkrečiu atveju, įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes.

3.7. Vertinant išteisintosios kaltės turinį, esminę reikšmę turi pavojingi ir neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, kurie nepriklausė nuo išteisintosios valios. Išteisintoji, kaip eismo dalyvė, laikydamasi jai reikalingų įpareigojimų (apsidairyti, įsitikinti išlipimo manevro saugumu) turėjo pagrindą tikėti, kad ir kiti eismo dalyviai laikysis jiems nustatytų reikalavimų. Todėl R. S. negali būti laikoma atsakinga už neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus, kurių ji niekaip negalėjo numatyti.

3.8. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu, kai į taksi automobilio dureles atsitrenkė nukentėjusysis, jas išteisintoji buvo pravėrusi tik nežymiai – pro tokį tarpą išlipti būtų neįmanoma. Vertinant sistemiškai, šie duomenys tik patvirtina, kad nukentėjusysis lengvabūdiškai nesilaikė saugaus atstumo nuo sustojusio automobilio. Taip pat prokuroro apeliaciniame skunde formuojama situacija, lyg įvykio metu dviratininkas būtų buvęs numuštas atidarant automobilio dureles. Iš tiesų, kaip patvirtina tiek asmenų parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga, tiek vaizdo įrašai, nukentėjusysis atsitrenkė į šiek tiek pravertas automobilio dureles. Dėl tokios prokuroro pozicijos neatitikimo faktinei bylos situacijai, išteisintajai pareikštas kaltinimas apskritai buvo netikslus, nes R. S. buvo kaltinama tuo, kad „<...> atidarydama galines kairės pusės dureles, jomis trenkė į dešinės rankos plaštaką <...>“.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintoji ir jos gynėja – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Artūro Survilos apeliacinis skundas tenkinamas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti R. S. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendį bei priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, sprendžia, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Artūro Survilos apeliacinis skundas pagrįstas, todėl tenkintinas.

6. R. S. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji, 2022 m. birželio 28 d., apie 21.31 val., Vilniuje, Islandijos - Vilniaus gatvių sankryžoje, sėdėdama ant automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinės sėdynės, atidarydama galines kairės pusės dureles, jomis trenkė į dešinės rankos plaštaką dviračiu važiavusiam K. Š., tuo padarydama nukentėjusiajam dešinės plaštakos IV-o piršto galinio pirštakaulio atvirą skeveldrinį lūžį, tokiu būdu dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė K. Š. sveikatą.

7. Skundžiamu nuosprendžiu R. S. išteisinta, jai nepadarius veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų, kad R. S. veikė neatsargiai, nerūpestingai, nebandė įsitikinti, kad išlipti yra saugu, t. y. R. S. veiksmuose nenustatyta neatsargi kaltės forma. Ji negalėjo ir neturėjo numatyti, kad nemažu greičiu priešinga kryptimi atvažiuos (išnirs) prieš automobilį dviratininkas, kuris atsitrenks į pravertas automobilio dureles. Taip pat pirmosios instancijos teismo manymu, lygiai tokia pati situacija galėjo nutikti R. S. nesiekiant išlipti per kairę pusę, o pravėrus dureles, įleisti oro ir pan., ir išlipant pro dešinę pusę. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis skundžiamo nuosprendžio išvadomis. Priešingai skundžiamo nuosprendžio išvadoms, baudžiamosios bylos duomenys leidžia padaryti pagrįsta išvadą, jog R. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Byloje esantys ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai patvirtina R. S. veiksmuose buvus neatsargią kaltės formą – nusikalstamą nerūpestingumą.

8. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, BK 139 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). BK 16 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, 2K-23-895/2016, 2K-287-697/2017, 2K-327-495/2019). Taigi, BK 139 straipsnyje nurodytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo tada, kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumatė, kad jo padaryti veiksmai gali sukelti įvykį, dėl kurio gali kilti šiame straipsnyje nustatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-648/2023).

9. Išteisintoji R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu (išskyrus pirmą apklausą 2023 m. rugpjūčio 4 d., kai savo kaltę pripažino iš dalies) savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad jog tąkart ji vyko su pussesere į renginį. Po renginio nusprendė likti vakarieniauti, tam pasinaudojo pavėžėjo paslaugomis. Pusseserė iškvietė pavėžėją. Jos įsėdo, pusseserė įsėdo iš dešinės automobilio pusės, ji pati iš kairės. Pavėžėjo paslaugos pasirodė neįprastos, nes pavėžėjąs rūkė cigaretę, garsiai grojo muzika. Taksi automobilyje degė neįprastos lemputės, kas jai pasirodė neįprasta. Pavėžėjąs jas vežė iki jų pasirinktos vietos. Gavosi Vilniaus g. su Islandijos g. Jis paklausė, ar gali jas čia išleisti, jos pasakė, jog taip. Vairuotojui sustojus, ji pradėjo lipimo manevrą, apsidairė, nematė jokių dviračių. Atsargiai išlipinėjo ir jai atidarant dureles, ji sėdėjo ir įvyko tas, kas įvyko. Ji tada išsigando, dureles uždarė ir liko išsigandusi sėdėti automobilyje. Jos su vairuotoju nebendravo visiškai. Pavėžėjęs pats pasirinko kur sustoti. Pasitikėjo pavėžėju kur sustojo. Ten viena eismo juosta, ten yra platesnė, bet kiti automobiliai ten negalėtų pravažiuoti. Ten vienpusis eismas buvo. Ji sėdėjo už vairuotojo, kairėje pusėje. Matomumas nebuvo labai geras. Stengėsi atsargiai išlipti iš automobilio. Jai išlipant, apsidairė, ir nematė nei dviračio lempučių, nei ryškių detalių. Ji atsidarė dureles ir dviratininkas pradėjo rėkti, kur jo pirštas, iki tol nematė jokio dviračio. Mano, kad dėl įvykio kaltas dviračio vairuotojas, nes jis važiavo sau neleistina kryptimi. Yra ženklas, kuris rodo, kad galima priešinga kryptimi važiuoti. Saugiai bandė išlipti, po truputį atidarant dureles, apsidairant. Tuo metu buvo patogu lipti per tas dureles. Žiūrėjo į kairę pusę, į galinį stiklą. Jis sustojo, pusseserė pradėjo lipti pirmiau, o po to ji pati norėjo lipti. Ji apsidairė ir lipo. Mano, kad jeigu būtų jis (past. dviratininkas) su lemputėmis ar liemene, tai labiau atkreiptų dėmesį. Buvo vakaras, lynojo, tai tikrai sunku buvo dviratininką pamatyti. Nematė dviratininko, kai pravažinėjo ta gatve. Ji buvo nedaug atsidariusi dureles (2 t., b. l. 76-78).

10. Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. rugpjūčio 4 d., apklausta kaip įtariamoji R. S. parodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies. Nori parodyti, kad 2022 m. birželio 28 d., ji su savo pussesere K. M., apie 19.00 val., nuvyko į renginį „inikaorganic“ kosmetikos pristatymas, adresu (duomenys neskelbtini). Renginio metu jos su K. išgėrė po dvi taures šampano. Po renginio K. iškvietė taksi (galimai per programėlę, tiksliai pasakyti negali, nes nežino), ruošėsi važiuoti vakarieniauti į restoraną „Selfish“, esantį Vilniaus g. 29. Atvykus taksi automobiliui, šviesiai pilkos spalvos ,,Toyota Prius“, valstybinių numerių neatsimena, jos atsisėdo į galines automobilio vietas, ji atsisėdo kairėje automobilio pusėje, už vairuotojo. Joms važiuojant Islandijos g., taksi vairuotojas sustabdė automobilį netoli sankryžos, šalia dviračių tako (takas atskirtas balta linija) ir pasakė, kad jos gali išlipti. Ji atsisuko į galą, įsitikino, kad gali saugiai išlipti (gale tuo metu, nieko nebuvo), šiek tiek pravėrė automobilio duris ir į jas atsitrenkė dviračiu taku (dviračiu takas atskirtas balta ištisine linija, tačiau rodykle nurodo dviračių kryptį į priešingą jų judėjimo kryptį) dviračiu važiavęs vaikinas. Iš kur jis atsirado, ji negali pasakyti, nes nuo to momento, kai ji apsidairė, praėjo vos kelios sekundės, galimai dviračio vairuotojas važiavo dideliu greičiu, neįvertinęs kelio dangos ir prastų oro sąlygų (tą dieną buvo apsiniaukę, lijo lietus ir jau buvo sutemos). Savo kaltę ji pripažįsta iš dalies, ji apgailestauja dėl vaikino patirto sužalojimo, bet mano, kad dėl šio įvykio yra kaltas ir pats dviračiu važiavęs vaikinas, kuris dviračiu taku važiavo priešinga kryptimi, nei tai nurodo kelio ženklinimas (1 t., b. l. 117-119).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos išteisintosios parodymus vertina kaip jos pasirinktą gynybinę poziciją, kuri paneigta nukentėjusiojo K. Š., liudytojo R. R. parodymais, daiktų apžiūros protokolu ir kitų objektų (vaizdo įrašo) apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis.

12. Nukentėjusysis K. Š., kurio parodymai pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2022 m. birželio 28 d., apie 22.00 val., vežė žmonėms užsakymą. Važiavo dviračių taku Vilniuje, Islandijos g. link Vilniaus g., kuris yra atskirtas skiriamąją plačia ir aiškiai matoma ištisine juosta ir eina prie kairės pusės kelio krašto, žiūrint nuo Islandijos g. link Vilniaus g., Vilniuje. Dviračių takas yra paženklintas ant grindinio kelio žymėjimu „Dviračių eismas“. Lygiagrečiai prie jo, prie dešiniojo kelio krašto važiavo automobiliai, jų buvo ne vienas, todėl buvo susidariusi nedidelė automobilių grūstis, tačiau palengva jie judėjo ir jis važiuodamas truputį greičiau negu jie, juos lenkė. Jam važiuojant prie baro pavadinimu „Piano jam bar“, esančio Islandijos g., Vilniuje, vienas automobilis sustojo, jeigu gerai atsimena, tai buvo ,,Toyota Prius“, tamsios spalvos, kurio valstybinių numerių neatsimena. Priartėjus prie sustojusio automobilio, nesitikėjo, kad gali kažkas išlipti ir jį lenkiant. Kuomet jo priekinis dviračio ratas buvo jau prie galinių durų, net nespėjo sureaguoti, pradėjo atsidarinėti kairės pusės galinės durelės ir trenkėsi jam tiesiai į dešinę ranką, o tiksliau į plaštaką. Kadangi viskas įvyko labai greitai, o jis nesitikėjo, kad jos prasidarys, tai net nespėjo pristabdyti, ar pakeisti važiavimo krypties. Važiavo lėtai, kadangi ten grindinys yra grįstas akmenimis ir greitai važiuojant labai kratytų ir būtų nemalonu. Mano, kad jo važiavimo greitis buvo iki 15 km/h. Po smūgio jo dviratis nukrito, nes jis prarado pusiausvyrą, tačiau jis pats nenukrito, spėjo atsistoti ant kojų. Iškart pastebėjo, kad jo pirštas perlinko per pusę ir iš jo pradėjo tekėti labai daug kraujo, po ko prašė aplinkinių, kad iškviestų greitąją pagalbą. Tuo metu jautė labai didelį fizinį skausmą. Vėliau matė, kaip pro automobilio galines kairės pusės duris, kurios jį kliudė, išlipo moteriškos lyties asmuo šviesių, tiesių plaukų. Apsirengusi šviesiai mėlynos spalvos suknele su baltais taškeliais. Liekno kūno sudėjimo (1 t., b. l. 53–55).

13. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis K. Š. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu.

14. Teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme liudytojas R. R. parodė, jog gavo iškvietimą netoli Šventaragio g., tikslios vietos nepamena. Paėmė dvi merginas. Važiavo Vilniaus g. kryptimi, tikslios vietos nepamena, bet buvo netoli Vilniaus ir Islandijos g. sankryžos. Sustojo jis šalia ženklo „Stop“ išleisti keleives, kadangi Islandijos g. nėra vietos automobiliams sustoti, todėl įprasta vairuotojų praktika, kad sustoja prie Stop ženklo, išleidžia keleivius ir važiuoja toliau. Kai sustojo, pasižiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlius. Pasižiūrėjo į dešinę, iš dešinės pusės viskas buvo gerai ir mergina išlipo, tada pažiūrėjo į kairės pusės veidrodėlį ir pamatė atvažiuojantį dviratį. Jis pasakė merginai – „stop, neatidarinėk durų“. Anglų kalba pasakė: „Stop, don‘t open“, kas reiškia: „stop, neatidaryk“. Garsiai tai pasakė – suriko, tą prisimena labai gerai. Ar kaltinamoji mokėjo anglų k., jis nežino, bet stop visi supranta. Nėra tikras, bet jo toks pastebėjimas būtų, kad dviratininkas važiavo per greitai, bet čia tik jo pastebėjimas. Jis jai pasakė: „stop“, tuo metu, kai mergina atidarinėjo duris, bet visiškai tų durų taip ir neatidarė. Mergina nespėjo sureaguoti ir dviratininkas atlėkė iki jų, ir atsitrenkė į dureles, bet jis neįvažiavo į vidų tarp durelių ir automobilio, o paraleliai durelėms. Automobiliui jokios žalos nebuvo padaryta, bet dviratininkas nugriuvo. Ten, kur jis sustojo su automobiliu, iš kairės pusės buvo dviračių takas, bet jo automobilis nestovėjo dviračių take. Ta pačia kryptimi, kaip jis sustojo, važiavo dviratininkas, jis iš automobilio galo važiavo. Pirmą kartą, kokiu atstumu pamatė dviratininką, tiksliai negali pasakyti, gal 20-50 metrų. Pačio smūgio nematė, durys buvo atidarytos ir per veidrodėlį jis matyti negalėjo. Garsą išgirdo. Dviratis buvo šalia automobilio, bet užpakalinėje automobilio dalyje. Automobilyje stiklo, kuris skirtų vairuotoją nuo keleivio, nėra. Tai nebuvo liūtis, bet lijo pakankamai smarkiai. Po to, kai pasakė žodelį „stop“, kol dviratininkas atsitrenkė, buvo 1-2 sekundės laiko tarpas. Keleivė, už jo sėdėjusi, neapsidairė, todėl jis suriko. Jo praktikoje pirmas atvejis, kai keleivis atidarė kairės pusės dureles, nes visada visi lipa iš dešinės, net ir pagal KET keleiviai turi įsėsti ir išlipti per transporto priemonės dešinę pusę. Per dešines duris išlipa, kadangi paprastai keliuose pavojus ar kliūtis visą laiką būna iš kairės pusės, todėl keleiviai turi naudoti dešinės pusės duris. Jis nesitikėjo, kad jos lips per kairę pusę. Jeigu būtų lipę per dešinę pusę, jos būtų tiesiog išlipusios į dešinę, šalia šaligatvio, kadangi R. R. sustojo šalia šaligatvio. Jis yra tikras, kad keleivė neapsidairė. Jeigu keleivė būtų apsidairiusi, jis nemano, kad įvykis būtų įvykęs. Kai jis žiūrėjo į veidrodėlį, galėjo matyti ir keleivę, ir dviratininką (2 t., b. l. 62–65).

15. Liudytojas R. R. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2022 m. birželio 28 d. jis dirbo vairuotoju, apie 21.22 val. gavo iškvietimą į (duomenys neskelbtini). Atvykus minėtu adresu prie jo automobilio priėjo dvi merginos. Jam atvykus į Islandijos g., kadangi ten nėra nei vienos parkavimosi vietos, kur jis galėtų sustabdyti automobilį ir išleisti klientus, jis sustabdė automobilį kairėje kelio pusėje, šalia dviračių tako. Dviračių taką nuo važiuojamosios kelio dalies skiria balta stora ištisinė linija, jis nebuvo užvažiavęs ant dviračiu tako. Jam sustojus, jo keleivės jau ruošėsi išlipti, jis pasižiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlius, iš dešinės pusės nieko nebuvo, pasižiūrėjęs į kairės pusės veidrodėlį, pastebėjo atvažiuojanti dviratį. Vos pastebėjęs atvažiuojantį dviratį, iškart pasakė savo keleivei, kuri sėdėjo kairėje automobilio pusėje ant galinės sėdynės, kad ji sustotų, neliptų, tačiau kadangi jo klientė buvo išgėrusi (tai suprato iš sklindančio alkoholio kvapo, iš jos nekoordinuotų judesių) ji nespėjo sureaguoti ir pravėrė duris, tačiau sureagavusi, bandė jas uždaryti, tuo metu į jo automobilio galinės kairės puses automobilio duris atsitrenkė dviračiu važiavęs vaikinas. Jis išlipo iš automobilio, pamatė tą vaikiną. Jis priėjo prie vaikino, pamatė sužalotą jo pirštą (1 t., b. l. 90–92).

16. Aptarti nukentėjusiojo K. Š. ir liudytojo R. R. parodymai, paneigia išteisintosios gynybinę versiją, kad prieš išlipdama iš automobilio, ji apsidairė ir įsitikino, kad tai daryti saugu, jokio dviratininko nematė.

16.1. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad išteisintoji, prieš atidarydamas automobilio kairės pusės galines dureles neapsidarė. Išteisintoji nurodė, kad nuo to momento, kai ji apsidairė aplink iki kol dviratininkas atsitrenkė į jos pradarytas automobilio dureles praėjo 1-2 sekundės. Minėtas liudytojas taip pat nurodė, jog tarp to momento, kai jis pasakė stop, kad keleivė neatidarinėtų durelių iki dviratininko atsitrenkimo į automobilio dureles praėjo 1-2 s. Taip pat liudytojas nurodė, kad per galinio vaizdo veidrodėlį galėjo matyti tiek keleivę, sėdėjusią už jo, t. y. kairėje automobilio pusėje, tiek dviratininką. Šios aplinkybės reiškia, kad apie 2 sekundes iki atsitrenkimo dviratininkas turėjo būti netoliese automobilio, todėl galima remtis liudytojo R. R. parodymais, jog jis dviratininką galėjo matyti per veidrodėlį.

Žemesnės instancijos teismas

16.2. Vertinant išteisintosios parodymus dėl to, ar ji prieš atidarydama dureles apsidairė, taip pat svarbūs liudytojo R. R. parodymai, jog vis tik už jo sėdėjusi keleivė, prieš atidarydama dureles, neapsidairė. Teismas neturi pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais ir dėl to, jog jie atitinka faktines nustatytas aplinkybes. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei byloje esančių įvykio vaizdo įrašų, Islandijos g. (nuo Pylimo g. link Vilniaus g.) yra tiesi, nėra posūkių, žymios įkalnės ar nuokalnės (yra tik nežymi nuokalnė), kas reiškia, jog tuo atveju, jeigu R. S. būtų apsidairiusi ir realiai pažiūrėjusi į priešingą pusę nei važiavo automobilis, ji būtų neabejotinai pastebėjusi atvažiuojantį dviratį. Taigi aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad priešingai išteisintosios nurodytoms aplinkybėms, ji, prieš išlipdama iš automobilio kairės pusės, neapsidarė ir neįsitikino, kad tai daryti saugu.

17. Kaip nepagrįstas atmestinas ir išteisintosios R. S. gynėjos argumentas, kad dviratininkas nedėvėjo šviesą atspindinčios liemenės ar kito atšvaito, dėl ko išteisintoji negalėjo jo pastebėti.

Žemesnės instancijos teismas

17.1. Pagal KET 56 punktą važiuodamas važiuojamąja dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.

17.2. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad K. Š. dėvėjo šviesą atspindinčią liemenę ar jo dviračio priekyje degė baltos šviesos žibintas, tačiau svarbu tai, kad nukentėjusysis važiavo ne važiuojamąja dalimi, o dviračių juosta, kurioje ir įvyko susidūrimas. Taip pat iš vaizdo įrašo bei viešai prieinamos informacijos dėl saulėlydžio laiko birželio 28 d. matyti, kad tamsusis paros metas dar nebuvo prasidėjęs, be to, nepaisant lietaus, matomumas buvo pakankamai geras, kas taip pat reiškia, kad reikalavimas, jog dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, nėra taikomas.

17.3. Taigi aplinkybė, kad nukentėjusysis K. Š. nedėvėjo šviesą atspindinčios liemenės ar dviratis neturėjo baltos šviesos žibinto, nereiškia, jog buvo pažeistos KET, kartu šios aplinkybės negali būti laikomos esmine priežastimi, dėl kurio R. S. galėjo jo nepastebėti. Šiame kontekste pastebima, kad nurodytos aplinkybės dėl dviratininko greičio, oro sąlygų, paros meto, apšvietimo ir pan., nesukliudė liudytojui R. R. pamatyti iš galo link automobilio dviračių juosta atvažiuojančio dviratininko. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ne dviračio ar dviratininko tam tikrų elementų trūkumas, o išteisintosios veiksmai buvo pagrindinė sąlyga nusikalstamiems padariniams kilti.

18. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas išteisintosios R. S. argumentas, kad ji nespėjo automobilio durelių atidaryti pilnai, jos buvo pravertos nedaug. Tokią jos poziciją paneigia byloje esantys objektyvūs duomenys.

Žemesnės instancijos teismas

18.1. Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti dešimt vaizdo įrašų pagal reikalavimą 2022 m. birželio 30 d. gauti iš Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Radvilų rūmų dailės muziejaus. Vaizdo įrašo pavadinimu „Camera9_252 4TB_20220628212627_20220628212721_-1968009283“, kairiajame viršutiniame kampe yra užrašas 06-28-2022 21:26:27 (S), dešiniajame apatiniame kampe yra užrašas „Camera9“. Įrašo pradžia 21:26:27. Vaizdo įraše matosi, kad fiksuojamas įėjimas į pastatą, matome važiuojamąją kelio dalį, kuria juda transporto priemonės ir šaligatvį, kuriuo eina žmonės. 00:52 min. vaizdo įrašo viršuje, matome atvažiuojanti „Toyota Prius“ automobilį, iš kurio, kaip nustatyta išlipo R. S., kuris sustojo įjungęs avarinį signalą. Vaizdo įrašas baigiasi. Vaizdo įrašo pavadinimu „Camera9_252 4TB_20220628212722_20220628212953_-1968007823“, kairiajame viršutiniame kampe yra užrašas 06-28-2022 21:27:22 (S), dešiniajame apatiniame kampe yra užrašas „Camera9“. Įrašo pradžia 21:27:22. Vaizdo įrašo viršuje matome su įjungtu avariniu signalu stovintį „Toyota Prius“ automobilį, tuo metu ta pačia kryptimi, važiuoja dviratininkas, kaip nustatyta tai K. Š.. Vaizdo įraše matyti, kaip dviratininkui judant, būnant jau prie pat automobilio, atsidarė automobilio „Toyota Prius“ galinės kairės pusės durelės, dviratininkas į jas atsitrenkė. Matyti, kaip K. Š. po smūgio atšoko į šoną, dviratis nukrito ant žemės (1 t., b. l. 72, 73). Nors kitų objektų apžiūros protokole nėra nurodyta kiek plačiai atsidaro automobilio ,,Toyota Prius“ galinės kairės pusės durelės, tačiau teisėjų kolegija, peržiūrėjusi byloje esančius vaizdo įrašus, nustatė, kad minėto automobilio kairės pusės galinės durelės ne praveriamos, tam, kad įsitikinti ar niekas nevažiuoja dviračių taku, o atsidaro pakankamai staigiai ir plačiai, t. y. iš esmės tiek, kad būtų pakankamas tarpas išlipti keleiviui.

18.2. Tokią teisėjų kolegijos išvadą sustiprina ir daiktų apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės. Iš minėto protokolo matyti, kad automobilis ,,Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovi Islandijos gatvėje, už dviračio tako pažymėtos vietos, kairėje pusėje. Automobilio priekis nukreiptas į Vilniaus gatvės pusę, automobilio galas nukreiptas į Islandijos pusę. Ant automobilio išorinių transporto priemonės apgadinimo požymių nėra, atidarius kairės pusės galines keleivių durelės, vidinėje durelių pusėje, apgadinimų taip pat nėra (1 t., b. l. 37-40). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis atsitrenkė į atidarytas automobilio dureles, aptarti duomenys leidžia daryti neginčytiną išvadą, kad susidūrimo metu tarpas automobilio ir atidarytų kairės pusės galinių automobilio durelių buvo pakankamai didelis, nes priešingu atveju dviratininkas dviračio vairu ar kita dalimi būtų apgadinęs automobilį (išorinę jo durelių dalį), tačiau automobilio apžiūros metu jokių apgadinimų nenustatyta. Taigi aptarti duomenys paneigia R. S. nurodytą aplinkybę, kad ji automobilio dureles buvo pradariusi nedaug.

19. Pirmosios instancijos teismas sutiko su išteisintosios pozicija, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusysis važiavo dviračių taku priešinga kryptimi negu numato dviračių takas / juosta. Tiek išteisintoji, tiek jos atstovė viso proceso metu akcentavo, kad nukentėjusysis važiavo kita kryptimi negu nurodyto dviračių juosta, nes ant dviračių juostos, esančio Vilniuje, Islandijos gatvėje, nupieštas dviračių juostos ženklas ir krypties rodyklė (1 t., b. l. 169), nurodanti kryptį nuo Vilniaus gatvės link Jogailos gatvės. Todėl būtent dviratininkas, važiavęs priešinga dviračių eismo kryptimi, buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam įvykiui, o jo padaryti pažeidimai buvo esminiai.

19.1. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas horizontalusis kelio ženklinimas nėra imperatyvus ir įpareigojantis dviratininkus važiuoti tik šio ženklo kryptimi. Visų pirma, atkreiptinas dėmesį į tai, kad KET 3 priedo ,,Kelio ženklinimas ir jo charakteristikos“ 1.23. punktas numato, kad dviračio simbolis žymi dviračių juostą, dviračių eismui skirtą tako dalį arba dviračių taką. Vis tik nei šiame punkte ar kituose KET punktuose, nei visame 3 priede nėra numatytas ir išaiškintas dviračio simbolio ir krypties rodyklės ženklinimas ir jo reikšmė. Tai reiškia, kad KET neįtvirtina horizontaliojo kelio ženklinimo dviračiams, leidžiančio važiuoti tik pažymėtos rodyklės kryptimi.

19.2. Svarbu ir tai, kad Islandijos gatvės pradžioje (prie sankryžos su Jogailos, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvėmis) yra kelio ženklai Nr. 503 ,,Kelias arba važiuojamoji dalis, kur transporto priemonių eismas per visą plotį vyksta viena kryptimi“ ir 853 ,, Nurodo, kad kelio ženklai negalioja dviratininkams“ (1 t., b. l. 169). Taigi iš aptarto Islandijos gatvės ženklinimo matyti, kad automobilio eismas minėtoje gatvėje galimas tik viena kryptimi, t. y. link Vilniaus gatvės, tačiau tai negalioja dviratininkams, kas reiškia, kad dviratininkai Islandijos gatve gali važiuoti abejomis kryptimis. Tačiau Islandijos g. dviračiams važiuoti link Vilniaus gatvės nėra atskiros dviračių juostos, kokia yra važiuojant nuo Vilniaus g.

Žemesnės instancijos teismas

19.3. Pagal KET 57 punktą važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Kai kelyje nėra dviračių tako, pėsčiųjų ir dviračių tako arba dešinėje kelio pusėje nėra dviračių juostos, kelkraščio, taip pat tais atvejais, kai jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus KET 106 punkte nurodytus atvejus, taip pat kai reikia apvažiuoti kliūtį, važiuoti tiesiai, kai iš pirmosios eismo juostos leidžiama sukti tik į dešinę.

19.4. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad kelyje dešinėje kelio pusėje nėra dviračių juostos, kelkraščio (dviračių juosta yra kairėje pusėje), todėl dviračiu leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Tačiau tuo atveju, kai reikia apvažiuoti kliūtį, šių reikalavimų galima nesilaikyti. Taigi tokiu atveju dviračiu galima važiuoti ir kairėje kelio pusėje esančia dviračių juosta. Tokią išvadą patvirtina ir teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės, jog Islandijos g. esantis horizontalusis kelio ženklinimo dviračiams negalioja. Kaip matyti iš nukentėjusiojo K. Š. parodymų, taip pat vaizdo įrašų, R. S. vežęs automobilis, kartu ir paskui jį važiavę kiti automobiliai, sustojo, tokiu būdu sudarydami kliūtį kitiems eismo dalyviams eismo juostoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, KET nedraudžia važiuojant dviračiu tokią kliūtį apvažiuoti kairėje pusėje esančia dviračių juosta. Kitaip sakant, toks kliūties apvažiavimas tampa panašus į lenkimo manevrą, išvažiuojant į priešingą eismo (dviračių) juostą.

19.5. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusysis K. Š. važiavo jam neleistina kryptimi. Priešingai, susidarius jo eismo kryptimi kliūčiai, jis ją galėjo apvažiuoti važiuodamas kairėje pusėje esančioje dviračių juostoje.

20. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (KET 9 punktas). Vis dėlto, pažymėtina, kad minėtas KET punktas yra bendro pobūdžio ir yra taikomas visiems eismo dalyviams. Nagrinėjamu atveju išteisintosios, kaip automobilio keleivės, pareigos nustatytos KET 7 skyriuje. KET 52 punktas nustato, kad iš važiuojamosios dalies pusės keleiviams leidžiama įlipti į transporto priemonę (išlipti iš jos) tik tuo atveju, jeigu to padaryti neįmanoma iš šaligatvio ar kelkraščio pusės ir jeigu tai bus saugu, netrukdys kitiems eismo dalyviams. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, keleiviniai iš transporto priemonės privalo išlipti per dešinę pusę. Sutiktina, kad šis reikalavimas nėra imperatyvus ir numato galimybę iš transporto priemonės išlipti iš kairės pusės, tačiau tik tuo atveju, jei tai bus saugu, netrukdys kitiems eismo dalyviams. Be to, KET 148 punktas nustato, kad draudžiama atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes spręstina, kad išteisintoji pažeidė KET 9, 52, 148 punktus, o būtent kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, atidarė automobilio ,,Toyota Prius“ kairės pusės galines dureles, neįsitikinusi, kad tai daryti saugu bei kad tai nekelia pavojaus ar nekliudo kitiems eismo dalyviams. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad R. S. nenumatė, kad dėl jos veikimo (automobilio durelių atidarymo) gali atsirasti baudžiamajame kodekso numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, t. y. kad ji veikė nusikalstamai nerūpestingai (BK 16 straipsnio 3 dalis).

21. Sprendžiant asmens patraukimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį klausimą, privaloma nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių. Teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminga ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016, 2K-7-74-788/2019, 2K-100-387/2023 ir kt.).

22. Byloje esanti specialisto išvada Nr. G 2205/2022(01) patvirtina, kad K. Š. nustatytas IV-o piršto galinio pirštakaulio atviras skeveldrinis lūžis. Sužalojimas padarytas paveikus kietu buku ar briauną turinčiu daiktu, galimai užduotyje nurodytu būdu ir laiku, t. y. 2022 m. birželio 28 d. Sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata dėl plaštakos pirštakaulio lūžio sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 64, 65). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent R. S. veiksmai – KET 9, 52, 148 punktų nustatytų reikalavimų nesilaikymas ir automobilio ,,Toyota Prius“ kairės pusės galines durelių atidarymas, neįsitikinus, kad tai daryti saugu bei kad tai nekelia pavojaus ar nekliudo kitiems eismo dalyviams, lėmė nukentėjusiojo K. Š. IV-o piršto galinio pirštakaulio atvirą skeveldrinį lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. tarp R. S. veiksmų ir nukentėjusiajam nustatyto nesukaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

23. Apibendrinant aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. S. 2022 m. birželio 28 d., apie 21.31 val., Islandijos – Vilniaus gatvių sankryžoje, Vilniuje, sėdėdama ant automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinės sėdynės, atidarydama galines kairės pusės dureles, jomis trenkė į dešinės rankos plaštaką dviračiu važiavusiam K. Š., tuo padarydama nukentėjusiajam dešinės plaštakos IV-o piršto galinio pirštakaulio atvirą skeveldrinį lūžį, tokiu būdu dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė K. Š. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste pažymima, kad veikos aprašyme KET pažeidimai nėra nurodomi, nes ši nusikalstamos veikos sudėtis nėra blanketinė, tačiau teisėjų kolegijos aptarti konkretūs KET pažeidimai šiuo atveju svarbūs nustatant neatsargią kaltės formą bei sprendžiant dėl šios kaltės formos rūšies.

Dėl skirtinos bausmės

24. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Teisingumo principo įgyvendinimas taip pat užtikrina tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra, bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

25. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie padeda paskirti teisingą bausmę, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, numatyti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalimi, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas skirdamas bausmę atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Taip pat remiantis BK 61 straipsnio 1, 2 dalimi teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei motyvuotai parinkęs bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį privalo skaičiuoti nuo jos vidurkio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę sušvelnina ar sugriežtina tokiu atveju, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, taip pat atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

26. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, spręstinas bausmės R. S. paskyrimo klausimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdamas į tai, kad R. S. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, anksčiau neteista (1 t., b. l. 108), nėra duomenų apie jai paskirtas administracines nuobaudas (1 t., b. l. 110), į tai, kad ji vykdo individualią veiklą, į jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti jai paskyrus švelniausią BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmę – baudą, parenkant minimalų BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatytą dydį.

Dėl civilinių ieškinių

27. Nukentėjusysis K. Š. 2022 m. rugpjūčio 8 d. pateikė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuriuo prašė iš R. S. jo naudai priteisti 1 320 Eur turtinės žalos (1 200 Eur negautos pajamos, 70 Eur medicininės išlaidos, 50 Eur kelionių į medicinos įstaigą išlaidos) ir 1 700 Eur neturtinės žalos (1 t., b. l. 79).

28. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016). Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

29. Nukentėjusysis prašė pateisti 1 320 Eur turinės žalos, kurią sudaro 1 200 Eur negautos pajamos ir 120 Eur medicininės ir kelionės išlaidos, tačiau nukentėjusysis prie civilinio ieškinio nepridėjo jokių patirtos turtinės žalos dydį pagrindžiančių dokumentą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis K. Š. pateikė pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, tačiau ši pažyma apima laikotarpį tik nuo 2022 m. rugsėjo mėn. Pažymima, jog vertinant negautų pajamų faktą ir dydį svarbu nustatyti ir dokumentais pagrįsti, kokias pajamas asmuo gavo iki atitinkamo įvykio, taip pat kiek laiko po to jis tų pajamų negavo ir kokio dydžio pajamas gavo, t. y. ieškovas turi įrodyti negautų pajamų dydį. Šiuo atveju K. Š. nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių, kokias pajamas (darbo užmokestį) jis gavo iki nagrinėjamo įvykio (2022 m. birželio 28 d.), taip pat nepateikė kitų dokumentų, kurie pagrįstų kitus ieškinio reikalavimus dėl turtinės žalos, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio dalis dėl turtinės žalos padarymo atmestina.

30. Taip pat civiliniu ieškiniu nukentėjusysis prašė priteisti 1 700 Eur neturtinės žalos, nes dėl įvykio patyrė ne tik fizinį skausmą, jam reikėjo skolintis pinigų pragyvenimui.

31. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

32. Šiame kontekste pažymima, kad civilinė atsakovė ADB ,,Gjensidige“ pateikė paaiškinimus, iš kurių matyti, kad nustačius R. S. kaltę dėl eismo įvykio, žalą patyrusiam K. Š. sutinka atlyginti 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

33. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių. Teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 14/2012, 2K-38-942/2017).

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai eismo įvykio metu asmens sveikata sutrikdoma nesunkiai, yra įvairi. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nukentėjusiesiems neturtinei žalai atlyginti priteisiama apytiksliai nuo 600 Eur iki 6000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200/2010, 2K-277/2010, 2K-280/2010, 2K-17/2011, 2K-644/2012, 2K-370/2013, 2K-258/2014, 2K-471/2014, 2K-228-303/2015, 2K-232-507/2015, 2K-252-677/2015, 2K-372-942/2015, 2K-95-222/2017, 2K-35-895/2017). Didesnės sumos priteisiamos paprastai tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo itin ilgai gydosi stacionariai, jam atliekama ne viena sudėtinga operacija, po kurių vis tiek išlieka liekamieji reiškiniai. Pavyzdžiui, nukentėjusiems priteistos neturtinės žalos sumos: 2 896,20 Eur (10 000 Lt) dėl kairio gaktikaulio abiejų šakų lūžių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-507/2015); 2 896,20 Eur (10 000 Lt) dėl paviršinių odos nubrozdinimų veide, krūtinės ląstoje, kairiojo peties, abiejų riešų, klubų ir abiejų kelių srityse, kairio alkūnkaulio kūno lūžio, galvos smegenų sukrėtimo, kairio vidurinio sėdmens raumens plyšimo, riešo sąnario kontrakrūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2018).

35. Pažymėtina, kad teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes skirtingose bylose nustatytos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikšmingos aplinkybės dažniausiai nebūna analogiškos. Nustatant nukentėjusiojo patikros neturtinės žalos dydį ir vertinat teismų praktikoje nustatytus neturtinės žalos dydžius, būtina atsižvelgti į nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, gydymosi trukmę, liekamuosius reiškinius kitas neturtinei žalai nustatyti reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam nustatytas plaštakos IV-o piršto galinio pirštakaulio atviras skeveldrinis lūžis. Teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio, tais atvejais, kai nukentėjusiajam nustatyti panašaus pobūdžio kaulų lūžiai, taip pat labai įvairi. Pavyzdžiui, 3 500 Eur dėl nubrozdinimo išorinio kulkšnelio srityje, uždaro dešinio šokikaulio lūžio su šokikaulio išnirimu į viršų ir į šoną su dešinės čiurnos srities patinimu, deformacija (Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-114-557/2019); 1 500 Eur dėl kairės rankos riešo lūžio (Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-396-634/2021); 1200 Eur dėl nosies kaulų lūžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291-942/2018); 700 Eur dėl piršto lūžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139-895/2017); 1448,10 Eur dėl dešinio skruostikaulio lūžimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016).

36. K. Š. nei ieškinyje, nei duodamas parodymus teisme plačiau nenurodė jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių jo patirtas sužalojimas sukėlė neturtinę žalą, kokius nepatogumus ir kiek laiko juto, kiek laiko truko gydymasis, nedarbingumo laikotarpis ir pan. Tuo metu draudimo bendrovė teikiamuose paaiškinimuose motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka atlyginti 1 400 Eur neturinę žalą, pateikė teismų praktikos pavyzdžius ir pan. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju K. Š. prašomas neturtinės žalos dydis yra per didelis. Įvertinus aprašytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, padaryto sužalojimo pobūdį ir mastą, sužalotą kūno vietą, galimą gydymosi ir nedarbingumo laikotarpius bei kitus kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti nustatant neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis dėl įvykio patyrė 1 400 Eur dydžio neturtinę žalą. Ši suma priteisiama iš civilinio atsakovo ADB ,,Gjensidige“.

37. Vilniaus teritorinės ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį dėl 115,70 Eur turtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 85–86). Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad K. Š. dėl patirtų sužalojimų gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, suteiktų gydymo paslaugų kaina 115,70 Eur. Prie civilinio ieškinio pridėtas 2022 m. liepos 15 d. gydymo paslaugų apskaitos išrašas, kuris patvirtina civilinės ieškovės patirtą turtinę žalą ir jos dydį. Atsižvelgiant į tai, kad civilinės ieškovės civilinis ieškinys pagrįstas ir įrodytas, su sutinka civilinis atsakovas ADB ,,Gjensidige“, civilinis ieškinys tenkintinas ir iš ADB ,,Gjensidige“ priteistina 115,70 Eur turtinei žalai atlyginti.

38. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. S. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendis naikinamas ir jos atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro Artūro Survilos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendį, kuriuo R. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalį, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

R. S. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai 20 MGL (1 000 Eur) dydžio baudą.

Panaikinti R. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nukentėjusiojo K. Š. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atmesti.

Nukentėjusiojo K. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies ir iš ADB ,,Gjensidige“ priteisti 1 400 (tūkstantį keturis šimtus eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos tenkinti iš dalies ir iš ADB ,,Gjensidige“ priteisti 115,70 (šimtą penkiolika eurų septyniasdešimt centų) Eur turtinei žalai atlyginti.

Išaiškinti nuteistajai, kad:

1) šiuo teismo nuosprendžiu paskirta bauda privalo būti sumokėta per 2 (du) mėnesius, nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

2) Mokant paskirtą baudą, mokėjimo pavedime būtina nurodyti lėšų gavėją Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodą 188659752, įmokos kodas 6801, paskirtyje nurodyti „bauda už (nurodyti bylos numerį)“;

3) sumokėjęs baudą nuteistasis teismo nuosprendį priėmusio teismo raštinės tarnautojui pateikia tai patvirtinančius dokumentus;

4) laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė vykdoma priverstinai. Baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Priverstinio įvykdymo atveju antstolio išieškoma suma gali būti didesnė dėl antstolio apskaičiuojamų išlaidų vykdymo procese;

5) jeigu nuteistasis neturi lėšų baudai sumokėti, antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, baudą gali pakeisti viešaisiais darbais;

6) jeigu nuteistasis vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti priverstinai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, antstolio teikimu baudą gali pakeisti laisvės apribojimu.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Marijus KursevičiusValerij LaušDarius Pranka