Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (suinteresuoto asmens) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. E. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo pareiškimas tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

9. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad J. E. L. tėvai yra C. R. L. ir R. E. L.. Pareiškėjo tėvo R. E. L., gim. (duomenys neskelbtini), Kanadoje, tėvai yra A. C., gimimo vieta - (duomenys neskelbtini), ir J. L., gimimo vieta – Lietuva.

10. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2021 m. lapkričio 23 d. pažymoje apie gimimą nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) Romos katalikų bažnyčios archyviniame fonde, 1928 metų gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštytas P. ir J. (taip dokumente) iki santuokos M. L. sūnus vardu J., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

11. P. L., Lietuvos pilietis, turėjo Lietuvos Respublikos išduotą užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame pase nurodyta, kad P. L. gimė (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) apskritis, yra žemdirbys. Paskutinis paso pratęsimas buvo iki 1946 m. lapkričio 20 d. Pase 1929 m. įrašyta viza į Kanadą.

12. Greenberg and Greenberg (baristerių ir advokatų kontoros) 1990 m. gruodžio 17 d. laiške adresuotame V. L. ir J. L. dėl P. L. turto nurodyta: „Džiaugiamės galėdami pranešti, kad buvo išduoti nauji kasyklų ir naudingųjų iškasenų pavadinimai, todėl pridedame šių pavadinimų kopijas. Nors akivaizdu, kad jokių papildomų išlaidų neskaičiuojame, buvo mokėjimai už žemės nuosavybės teises, kurių sąrašas pridedamas.“

13. Pradiniame pažymėjime, išduotame 1946 m. sausio 17 d., pagal Kasybos įstatymą – Ontarijas, J. L., kurio pilietybė Lietuvos, (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gali dirbti profesijoje, kurioje yra dulkių, jis įdarbintas Levack Kasykloje.

14. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. lapkričio 8 d. pažymoje dėl duomenų apie P. L. pateikimo nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog P. (P.) L. (L., L.), g. apie (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jo asmens dokumentų vidaus ir užsienio pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940-06-15 neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta.

15. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. lapkričio 8 d. rašte nurodyta, kad žinių, išskyrus 1937 m. kelionės sutarties Nr. 1319 nuorašą, kad J. (J.) L. (L., L.), g. (duomenys neskelbtini) m. gyveno Lietuvoje bei dokumentų apie jo turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, nerasta.

16. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2021 m. lapkričio 8 d. rašte nurodė, kad žinių, išskyrus 1937 m. kelionės sutarties Nr. 1319 nuorašą patvirtinančių, jog J. (J., J., J.) L. (L., L.), g. apie (duomenys neskelbtini) m., gyveno Lietuvoje, bei dokumentų apie jos turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta bei atsiuntė Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, kelionės sutarčių nuorašą.

17. Kelionės sutartyje Nr. 1319, kurią pasirašė Baltijos Lloudas, Kaunas, Laisvės alėja 16, emigracijos įstaigos vedėjas ir J. L., susitarta, kad keleivius, t. y. J. L., (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, V./, (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, ir J., (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, nugabenti nuo Kauno iki Bremeno geležinkeliu, o paskui laivu „Berlin“ plaukiančiu iš 1937 m. rugpjūčio 5 d. iki Halifax. Antrašas Lietuvoje: (duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini) valsčius.

18. 1937 m. rugpjūčio 5 d. Išvykstančių keleivių sąraše (Keleivių sąraše, kurie buvo gabenami MS/garlaiviu „Berlin“), nurodyta: L. J., vyras, nevedęs, amžius nenurodytas, pilietybė – Lietuvos, paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), Lietuva, kelionės tikslas – Ostinas, tautybė – Lietuvis.

19. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2023 m. rugpjūčio 1 d. rašte nurodė, kad „J. ir J. yra to paties vyriško vardo atitikmenys lietuvių ir anglų kalbose. „Lietuvių pavardžių žodyne“ (suskaitmenintą žr. eKalba.lt) fiksuota pavardė L. (jos pagrindu dėsningai sudaryta ištekėjusios moters pavardė – L.); pavardės L. lietuvių vardyne nėra – tokia nefiksuota nei žodyne, nei iš Piliečių pavardžių rinkmenoje (sudarytoje dab. Lietuvos Respublikos gyventojų registro 2006 m. duomenų pagrindu). Jūsų pridėtame dokumente įrašas L. ne tik raidėmis be diakritikų, tačiau, tikėtina, dar ir iškraipytas L.- pakeitus L.- (prielaida – dėl rašytinių raidžių u ir n galimo panašumo), bet vis dar su lietuviška vyriškosios giminės galūne -ius. Tokiais konkrečiais atvejais, kaip L. (L.) ir L., pavardes laikyti variantinėmis galima tik jei kiti asmens duomenys sutampa. L. – tikėtinas trumpinys iš L., pasirinktas dėl patogumo, anglakalbėje visuomenėje nesant poreikio išlaikyti slaviškos kilmės tėvavardinėms pavardėms būdingą formantą -evič- ir lietuvišką galūnę -ius, kartu išryškinant visiškai kitas asmenvardžio kamieno prasmines sąsajas.“

20. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2023 m. spalio 17 d. rašte nurodė, kad „P. ir P. yra to paties vyriško vardo variantai skirtingose kalbose <...> vardų P. ir P. atsiradimas to paties asmens dokumentuose, išduotose skirtingomis kalbomis, neturėtų kelti abejonių dėl asmens tapatybės, jeigu kiti asmens duomenys sutampa“.

21. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 19 d. sprendimu konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taip pat nurodė, kad pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo senelis yra J. L., gim. Lietuvoje, taip pat patvirtina, kad J. L. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini)vls., o 1937 m. rugpjūčio 5 d. J. L. sudarė kelionės sutartį, kurioje įrašytas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus sūnus J., vykti į Kanadą. Tačiau pareiškėjas nepateikė dokumentų patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis J. L., gimęs Lietuvoje, ir J. L., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)k., (duomenys neskelbtini) vls., yra tas pats asmuo, t. y. pareiškėjas nepateikė vardo J. L. į J. L. keitimą patvirtinančių dokumentų, taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių J. L. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir jo išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėjo pateikta J. L. motinos J. L. 1937 m. liepos 31 d. sudaryta kelionės sutartis vykti į Kanadą nepatvirtina, kad J. L. sutarties sudarymo metu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat dokumentai nepatvirtina, kad J. L. yra J. L. motina.

22. 2024 m. spalio 4 d. laiške nurodyta, kad „2024-06-19 priimtas sprendimas Nr. 24S149059, kuriuo konstatuojama, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis arba kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, nebus panaikintas, nes Jūs nepateikėte dokumentų, patvirtinančių, kad J. L. ir J. L. yra tas pats asmuo, t. y. Jūs nepateikėte vardo keitimą iš J. L. į J. L. patvirtinančių dokumentų. Pažymime, kad šis faktas gali būti nustatytas bendrosios kompetencijos teisme. Dokumentus turite pateikti iki 2025-06-19 <...> Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau - Pilietybės įstatymas) 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu [1] asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas sustabdomas ir bus tęsiamas nuo prašomų papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos. Taip pat pranešame, kad per metus nuo pirmo prašymo pateikti papildomus dokumentus nepateikus prašomų dokumentų asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas. Taip pat pažymime, kad šis pranešimas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį“.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad pareiškėjo senelis J. L., gimęs (duomenys neskelbtini) m., iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai apibrėžia Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalis ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Apeliantas nesutikdamas su teismo sprendimu teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taip pat neįvertino, kad pareiškėjas nepateikė visų įrodymų, kad negali gauti juridinę reikšmę patvirtinančių dokumentų ne teismine tvarka.

Dėl galimybės gauti juridinę reikšmę patvirtinančius dokumentus ne teismine tvarka

24. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2001).

25. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023, 17 punktas).

26. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 20–21 punktai).

27. Kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, 19 punktas).

28. Vertinant CPK 444 straipsnio 2 dalyje išvardytus juridinę reikšmę turinčius faktus, nustatomus ypatingosios teisenos tvarka, akivaizdu, kad juos sieja viena bendra savybė – jie egzistuoja jau iki teismo proceso dėl jų nustatymo pradžios, o teismo procesiniu sprendimu jiems suteikiamas teisinis statusas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. L. (taip pat žinomas kaip J. L.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., tam kad jis galėtų kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas kitokia nei teismo tvarka negali gauti dokumentų patvirtinančių minėtą faktą.

30. Apeliantas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad pareiškėjas nepateikė oficialių archyvų atsakymų, kuriuose būtų matyti, kad duomenų apie konkretų asmenį neturi, taip pat nepateiktas Kanados archyvo duomenų bazės išrašas, kuriuo remiamasi pareiškime, nei Migracijos departamentui, nei teismui, todėl pareiškimas neatitinka CPK 445 straipsnio nuostatų.

31. Byloje pareiškėjas pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymas, Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą, prosenelio pasą, duomenis gautus iš Vokietijos archyvo, bei kitus įrodymus, todėl nesutiktina su apeliantu, kad pareiškėjas nebandė surasti dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis yra J. L., taip pat žinomas kaip J. L., buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pažymėtina, jeigu pareiškėjas turėtų išsamius ir neginčijamus, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytus dokumentus, patvirtinančius jo senelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, jam nereikėtų savo teisių ginti teismine tvarka. Aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, reiškia, jog jis reikalingų dokumentų neturi ir negali gauti kitais būdais. Ką patvirtina ir pačio apelianto sprendimai ir raštai pareiškėjui, t. y. nurodantys, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė, kad J. L. ir J. L. yra tas pats asmuo, kas yra esminė aplinkybė sprendžiant dėl pareiškėjo senelio turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškimo palikimas nenagrinėtu neatitiktų ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principų, kadangi pareiškėjas neturi galimybės ne teismo tvarka gauti dokumentų patvirtinančių, kad J. L. yra tas pats J. L. ir kad jis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsižvelgiant į tai atmestini apelianto argumentai, kad pareiškimas neatitinka CPK 445 straipsnio nuostatų, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pilietybės fakto nustatymo

35. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Pilietybės teisinį reguliavimą ir ją aiškinančią teismų praktiką, asmuo turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį tuomet, jei atitinka tam tikras sąlygas: 1) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra tokio asmens palikuonis; 2) asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020), taigi teismas turi įvertinti ar asmuo nebuvo praradęs pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.

36. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus padarė šias išvadas, kad Lietuvos ir užsienio valstybėse išduotuose dokumentuose užfiksuoti duomenys identifikuoja tą patį asmenį – pareiškėjo senelį, gimusį (duomenys neskelbtini) metais ir išvykusį nuolatiniam gyvenimui į Kanadą iki 1990 m. kovo 11 d. Įrodymų visetas sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjo senelis J. L. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai apibrėžia Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalis ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

37. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto nurodomais argumentais dėl toliau nurodomų aplinkybių.

38. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-378/2020, 34 punktas).

40. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-36-340/2009 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, turi būti, laikantis įrodinėjimo taisyklių, renkami ir vertinami ne tik prašomą nustatyti faktą patvirtinantys įrodymai, bet ir duomenys, tą faktą paneigiantys arba patvirtinantys kitokius faktus, kurie leistų daryti išvadą, kad prašomas nustatyti faktas neegzistavo, nes kiti faktai pašalina tokio fakto egzistavimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007, 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

41. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nors juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo byloje paprastai remiamasi netiesioginiais įrodymais, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama byloje esančių įrodymų (tiesioginių, netiesioginių) visuma ir jų pakankamumas, kad būtų galima padaryti pagrįstą išvadą dėl tam tikro fakto egzistavimo arba neegzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, 29 punktas).

42. Apeliantas tvirtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog J. L. ir J. L. yra tas pats asmuo. Todėl pirmiausia apeliacinės instancijos teismas, prieš vertindamas ar J. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pasisakys ar J. L. gali būti laikomas ir J. L..

43. Byloje nustatyta, kad P. ir J. L. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gimė sūnus J.. Paminėtina, kad P. L. buvo Lietuvos pilietis, turėjo Lietuvos Respublikos išduotą užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) (kurį pareiškėjo šeima išsaugojo ir pateikė teismui kopiją). Kelionės sutartis Nr. 1319 ir 1937 m. rugpjūčio 5 d. Išvykstančių keleivių sąrašas patvirtinta, kad J. L., (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, keliavo į Kanadą 1937 m. rugpjūčio 5 d. laivu „Berlin“ su vaikais, V., (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, ir J., (duomenys neskelbtini) m. amžiaus. Atsižvelgiant į kelionės datą, J. L. gimimo data atitinka Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2021 m. lapkričio 23 d. pažymoje nurodytą gimimo datą, t. y. (duomenys neskelbtini) metai, taip pat atitinka ir gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) k. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos raštas patvirtina, kad J. ir J. yra to paties vyriško vardo atitikmenys lietuvių ir anglų kalbose; L. (L.) ir L., pavardes laikyti variantinėmis galima tik jei kiti asmens duomenys sutampa; L. – tikėtinas trumpinys iš L., pasirinktas dėl patogumo, anglakalbėje visuomenėje nesant poreikio išlaikyti slaviškos kilmės tėvavardinėms pavardėms būdingą formatą. 1946 m. sausio 17 d. kalnakasybos pažymėjime, nurodyta, kad J. L., kurio tautybė Lietuvos (apeliacinės instancijos teismo vertinimu pažymėjimas išverstas netiksliai, kadangi šiame pažymėjime nurodoma, ne citizenship, kas yra pilietybė, o nacionality, kurio reikšmė yra pirmiausia susijusi su tautybe), (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gali dirbti profesijoje, kurioje yra dulkių, jis įdarbintas Levack Kasykloje. Atsižvelgiant į tai, kad J. L. gimimo metai, apskaičiuojant pagal šio pažymėjimo išrašymo datą būtų – (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini) m., J. L. gimimo metai – (duomenys neskelbtini), spręstina, kad J. L. tokiu būdu išvykęs į Kanadą prisistatydavo, o vėliau pavardė buvo dar sutrumpinta iki L.. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo senelio R. E. L. tėvas yra J. L., gimimo vieta – Lietuva, ši informacija nurodyta pareiškėjo senelio gimimo liudijime. Darytina išvada, kad J. L., atsižvelgiant į anglų kalbos niuansus, kuriuos patvirtina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2023 m. rugpjūčio 1 d. raštas, yra tas pats J. L..

44. Atsižvelgiantį į 43 punkte nurodytas aplinkybes, apelianto argumentai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog J. L. ir J. L. yra tas pats asmuo, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad priešingos išvados tikimybė yra mažiau tikėtina, kadangi byloje nėra byloje tokias aplinkybes pagrindžiančių duomenų.

45. Paminėtina, kad tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

46. Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).

47. 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą; 5 straipsnyje buvo nurodyta, kad pasas negali būti išduotas ne Lietuvos piliečiui, o Lietuvos piliečiai galėjo vykti į užsienį tik turėdami užsienio pasus, kurie išduodami Vidaus reikalų ministerijos ar jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami, pristačius užsienio pasus (Pasų įstatų 20 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023).

48. Byloje nustatyta, kad J. (J.) L. (L.), gimusio Lietuvoje, tėvai buvo P. L. ir J. L.. P. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir turėjo Lietuvos Respublikos užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). J. L. Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinta Kelionės sutartis Nr. 1319 ir faktas, kad pagal Pasų įstatų 5 straipsnį ji nebūtų galėjusi oficialiai kartu su vaikais keliauti į užsienį (Kanadą), jei nebūtų turėjusi Lietuvos pilietybės ir išduoto paso (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023). Tokią išvadą patvirtina ir Emigracijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad emigracijos įstaiga neturi teisės gabenti emigrantą, jei jis neturi užsienio paso su Lietuvos viza į tą kraštą, į kurį keliasi. Emigruojant šeimai gali būti sudaryta viena kelionės sutartis su šeimos galva arba vyriausiuoju šeimos nariu (Emigracijos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Taigi darytina išvada, kad J. (J.) L. (L.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi jo tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai (1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punktas). J. (J.) L. (L.) Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtina ir 1937 m. rugpjūčio 5 d. Išvykstančių keleivių sąraše nurodyta informacija, kad L. J., pilietybė (vokiečių kalba – Staatsangehörigkeit) – Lietuvos, tautybė (vokiečių kalba – Volkszugehörigkeit) – lietuvis. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad ištrauka iš 1937 m. keleivių sąrašo nepatvirtina, kad J. (J.) L. (L.) buvo Lietuvos pilietis.

49. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. lapkričio 8 d. pažymos patvirtina, kad archyve saugomuose fonduose nėra dokumentų, jog J. (J.) L. (L., L.), P. (P.) L. (L., L.), P. (P.) L. (L., L.), būtų turėję ir netekę Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjo nurodyta informacija, patvirtina, kad P. L. ir jo vaikas J. L. natūralizacijos būdu tapo Kanados piliečiais 1946 m. gruodžio 16 d. (https://central.bac-lac.gc.ca/.item/?id=1948-01-03_0261&op=pdf&app=naturalization19151936). Šios aplinkybės patvirtina, kad J. (J.) L. (L.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

50. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjo senelis iš Lietuvos galėjo išvykti turėdamas Lietuvos kompetentingų institucijų išduotą „sauf-conduit“ leidimą, kuris leido į užsienį išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims, ar užsieniečiams.

51. 1922 m. rugpjūčio 8 d. paskelbtose Užsienio pasams duoti taisyklėse buvo nustatyta, kad išvykti į užsienį ir ten gyventi leidžiama piliečiams, kurie turi užsienio pasą arba leidimą („sauf-conduit“) (1 straipsnis). Šių taisyklių 3 ir 15 straipsniuose detalizuota, kokiais atvejais buvo išduodamas užsienio pasas ir leidimas („sauf-conduit“), t. y. kad užsienio pasai Lietuvoje duodami pristačius šiuos dokumentus: a) vidaus pasą, b) apskrities viršininko liudijimą, kad vykstantis į užsienį nėra patrauktas tieson ir nepalieka neapmokėtų valstybinių mokesnių, c) liudijimą apie kareiviavimo pareigų atlikimą arba jo nuorašą, jeigu vykstantis į užsienį žmogus yra šaukiamų arba mobilizuojamų metų, d) du prašytojo atvaizdus; arba Piliečių apsaugos departamento Pasų skyrius vietoje užsienio paso išduodavo leidimus („sauf-conduit“) Lietuvos piliečiams, kurie neturi dėl kurių nors priežasčių vidaus paso arba kurie yra kilę iš okupuotų Lietuvos sričių, pusei metų, žiūrint pristatytų dokumentų, svetimų valstybių piliečiams, kurie neturi nacionalinių pasų, jeigu jie turi leidimą Lietuvoje gyventi. „Sauf-conduit“ leidimas yra tarptautinio pobūdžio dokumentas, leidžiantis asmeniui laisvai keliauti per užsienio teritorijas tam tikru laikotarpiu ir gali būti išduotas asmeniui, kurio kelionė per kitą šalį yra susijusi su tam tikru tikslu, pvz., diplomatinių santykių, humanitarinės pagalbos teikimo, verslo susitikimų, kultūros renginių, sporto varžybų ir kt. „Sauf-conduit“ leidimas yra oficialus dokumentas, kurį išduoda užsienio valstybės diplomatinių atstovybių, ambasadų ar konsulatų pareigūnai, ir šis leidimas gali būti išduodamas atskirai arba kaip dalis kito oficialaus dokumento, pvz., vizos arba diplomatinių pasų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023).

52. Nagrinėjamu atveju yra pakankamai duomenų padaryti išvadai, kad J. (J.) L. (L.) buvo Lietuvos pilietis, detaliau žiūrėti šios nutarties 48 punktą, o priešinga aplinkybė, kad pareiškėjos senelis išvyko iš Lietuvos turėdamas „sauf-conduit“ leidimą, apelianto nebuvo įrodyta, dėstomos prielaidos, kad pareiškėjos senelis galėjo gyventi Lietuvoje kaip svetimos valstybės pilietis, tačiau byloje nebuvo pateikta tai pagrindžiančių duomenų.

53. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje esanti rašytinių įrodymų visuma pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo senelis J. L. (taip pat žinomas kaip J. L.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs nuolatiniam gyvenimui į Kanadą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Dėl bylos baigties

54. Atsižvelgiant aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes bei taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimą nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.