- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-29
- Bylos Nr.
- e2A-1437-921/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02544-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Sujetienė
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- D. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-6861-862/2024 pagal pareiškėjo D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. I. Ginčo esmė
1. pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis D. Z., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, yra asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę bei išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
2. Nurodė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2022 m. rugpjūčio 9 d. pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjas prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodė, kad pareiškėjo senelis D. Z., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, yra asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę bei išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., taip pat pateikė turimus dokumentus. Migracijos departamentas pareiškėjo prašymo netenkino, nes konstatavo, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, jog pareiškėjo senelis ar jo tėvai (pareiškėjo proseneliai) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl šios priežasties pareiškėjas ir kreipėsi į teismą. Pareiškėjo nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo protėviai nuo seno gyveno Lietuvoje ir atitiko to meto teisės aktų reikalavimus siekiant gauti Lietuvos pilietybę.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo su pareiškėjo prašymu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas turėjo teisę skųsti administracine tvarka jo atžvilgiu priimtą nepalankų sprendimą, teikti prašymą dėl apskundimo termino atnaujinimo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Todėl negalima teigti, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad šiuo atveju taip pat nėra Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl minėto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Suinteresuoto asmens nuomone, dokumentų visuma leidžia pagrįstai manyti, jog pareiškėjo senelis D. Z. (D. Z.), atsižvelgiant į jo tėvų turėtą pilietybę, nuo gimimo buvo Lenkijos Respublikos piliečiu, o jo motina (pareiškėjo prosenelė) R. Z. (R. Z.; R. K.) iki 1922 m. kovo 29 d. buvo Rusijos pilietė, vėliau – Lenkijos Respublikos pilietė. Pažymėjo, kad pareiškėjas su savo prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę jewisgen.org duomenų Migracijos departamentui neteikė, todėl Migracijos departamentas jų nevertino Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies kontekste, kas taip pat patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis D. Z., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, yra asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę bei išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
5. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė 2023 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 1V-802 nusprendė pareiškėjui neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą, inicijuodamas administracinę procedūrą, kuri yra pasibaigusi. Teismas, atsižvelgdamas į tai, suinteresuoto asmens argumentus dėl privalomos išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos nesilaikymo, atmetė kaip nepagrįstus.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjo motina buvo D. S. (iki 1974 m. rugpjūčio 1 d. D. Z.), gim. (duomenys neskelbtini), o D. Z. tėvas – D. Z. (D. Z.). Iš byloje esančios Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. vasario 27 d. pažymos teismas nustatė, kad D. Z. (D. Z.), gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, motina buvo R. Z. (R. Z.; R. K.). Teismas vertino, kad šis dokumentas patvirtina pareiškėjo nurodomas aplinkybes, jog pareiškėjo senelis gimė Lietuvoje, Vilniuje, ir buvo pareiškėjo prosenelės R. Z. (R. Z.; R. K.) sūnus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo senelis buvo D. Z. (D. Z.), prosenelė buvo R. Z. (R. Z.; R. K.). Iš byloje esančios Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. kovo 10 d. pažymos teismas nustatė, kad R. Z. (R. Z.; R. K.), kuri gimė (duomenys neskelbtini)Vilniuje, tėvai buvo J. ir G. K..
7. Iš byloje esančios Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. gegužės 25 d. pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjo prosenelė R. Z. (R. Z.; R. K.) nuo gimimo ((duomenys neskelbtini)) iki 1915 m., kai išvyko į Rusiją, gyveno Lietuvoje. Laikotarpiu nuo 1904 m. iki 1914 m. pareiškėjo prosenelė buvo nepilnametė, todėl nurodytu laikotarpiu negalėjo turėti nuolatinio darbo. Teismas sutiko su pareiškime nurodytais argumentais, kad pareiškėjo prosenelei laikotarpiu nuo 1904 m. iki 1914 m. esant nepilnametei, svarbu įvertinti pareiškėjo prosenelės tėvų tuometinį statusą. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad iš viešai prieinamų duomenų (jewishgen.com) nustatyta, jog pareiškėjo prosenelės R. Z. (R. Z.; R. K.) tėvas Y. (J.) K. gimė (duomenys neskelbtini)Vilniuje. R. Z. (R. Z.; R. K.) tėvai Y. K. (K. sūnus) ir G. K. (S. dukra), gimusi (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sudarė santuoką. Papildomai nurodė, kad iš jewishgen.org pateikiamos informacijos nustatyta, kad 1928 m. rugsėjo 11 d. Y. K. išduotas užsienio pasas kelionei į Vokietiją, kur jis vyksta medicininiais tikslais. Dokumente nurodoma Y. K. profesija – prekybininkas ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Vilnius. Nurodoma, kad Y. K. 1924 m. sausio 12 d. buvo išduotas vidaus pasas Nr. (duomenys neskelbtini).
8. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, padarė labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėjo prosenelės R. Z. (R. Z.; R. K.) tėvas Y. K. nuo gimimo ((duomenys neskelbtini)) iki bent 1928 m. rugsėjo 11 d. gyveno Vilniuje ir laikotarpiu nuo 1904 m. iki 1914 m. turėjo nuolatinį darbą – buvo prekybininkas. Pareiškėjo prosenelės tėvas Y. K. atitiko 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 3b punkto sąlygą ir buvo laikomas Lietuvos piliečiu. 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai. Teismas, nustatęs, kad R. Z. (R. Z.; R. K.) tėvas Y. K. buvo laikomas Lietuvos piliečiu, padarė išvadą, kad ir pareiškėjo prosenelė R. Z. (R. Z.; R. K.) turėjo būti laikoma Lietuvos piliete kaip Lietuvos piliečio dukra. Atitinkamai teismas sutiko su pareiškime nurodytu argumentu, kad pareiškėjo senelis D. Z. (D. Z.), gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d., būdamas nepilnametis, sekė savo tėvų pilietybę ir turėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu.
9. Teismas iš byloje esančio Izraelio valstybės vidaus reikalų ministro išrašo iš Gyventojų registro nustatė, kad pareiškėjo senelis D. Z. (D. Z.) nuo 1946 m. atvyko į Izraelį nuolatiniam gyvenimui. Iš pareiškėjo mamos D. Z. gimimo liudijimo teismas nustatė, kad pareiškėjo senelis D. Z. (D. Z.) Izraelyje (duomenys neskelbtini) susilaukė dukros D. Z.. Teismas vertino, kad šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. Z. (D. Z.) iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos.
10. Įvertinęs pareiškime nurodytus pareiškėjo paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas tenkinti pareiškėjo pareiškimą ir nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis D. Z. (D. Z.) laikytinas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. asmeniu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:
11.1. Teismas netinkamai vertino bylos dokumentus, netinkamai taikė tarpukario teisės aktus, netinkamai taikė procesines teisės normas. Minėti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
Atsiliepimas
11.2. Nepagrįstai teismas atmetė suinteresuoto asmens argumentus dėl privalomos išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos nesilaikymo. Teismas minėtą išvadą padarė įvertinęs tik dalį suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytų argumentų šiuo klausimu. Teismas ignoravo suinteresuoto asmens argumentus, grindžiamus Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-199-866/2023. Pareiškėjas teismui nepateikė jokio susirašinėjimo su Lietuvos ar užsienio archyvais ar valstybinėmis institucijomis, kad daugiau dokumentų, negu jis buvo pateikęs Migracijos departamentui, pareiškėjas negali gauti. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Taip pat pareiškėjas, išnagrinėjus jo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nėra pateikęs naujo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (nėra pradėtos (ir nebaigtos) administracines procedūros dėl pilietybės atkūrimo) ir Migracijos departamentas nėra priėmęs tarpinio sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, jog pateiktu? dokumentu? nepakanka. Todėl pareiškėjo prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės. Tai, kad pareiškėjas neskundė administracine tvarka dėl jo prašymo jau priimto sprendimo, tačiau kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, laikytina piktnaudžiavimu juridinio fakto nustatymo institutu.
11.3. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teismui pateiktų duomenų iš jewisgen.org Migracijos departamentui neteikė, todėl Migracijos departamentas jų nevertino Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies kontekste. Taip taip pat patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos.
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Teismas padarė išvadas, vadovaudamasis duomenis iš jewishgen.org. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad duomenys į jewisgen.org (ne valstybinės įstaigos) duomenų bazę yra įrašomi pagal valstybiniuose archyvuose esančius duomenis. Teismas šių duomenų nekvestionavo, neišreikalavo iš pareiškėjo įrodymų apie šių duomenų autentiškumą (pirminių dokumentų, kurių pagrindu duomenys buvo įrašyti į jewishgen.org duomenų bazę). Jei tokie dokumentai egzistuoja, jie tikėtinai būtų saugomi Lietuvos arba Lenkijos archyvuose, tačiau susirašinėjimas su minėtais archyvais dėl galimybės gauti šiuos dokumentus teismui nebuvo pateiktas.
11.5. Teismas, vadovaudamasis jewishgen.org duomenimis, nevertino istorinio konteksto, tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos pilietybę reglamentuojančių teisės aktų ir buvusios praktikos.
11.6. Teismas sprendimą grindė prielaidomis, tačiau pareiškėjas nustatytu juridinę reikšmę turinčiu faktu ketina atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. siekia sukurti nuolatinį, nepertraukiamą asmens ir valstybės teisinį ryšį. Todėl, suinteresuoto asmens vertinimu, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, turi būti grindžiamas ne spėlionėmis, tačiau įvertinus objektyvius duomenis. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo senelis D. Z. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:
12.1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negali būti ribojama remiantis tuo, kad nėra pradėta (ir nebaigta) administracinė procedūra dėl pilietybės atkūrimo. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023, išnagrinėjo bylą iš esmės, nenustatė pagrindo ginčą pripažinti nenagrinėtinu teisme ar bylą nutraukti. Pareiškėjas pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė, kad daugiau duomenų pateikti ne teismo tvarka galimybės neturi. Todėl nėra pagrindo inicijuoti pakartotinę administracinę procedūrą.
12.2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad aplinkybę, jog pareiškėjas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos pagrindžia ir tai, kad pareiškėjas su prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę jewishgen.org duomenų Migracijos departamentui neteikė, todėl Migracijos departamentas jų nevertino Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies kontekste. Pareiškėjas pažymi, kad pats Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nurodo, jog pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjas yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę palikuonis. Todėl net jei jewishgen.org duomenys būtų buvę pateikti Migracijos departamentui iki kreipimosi į teismą, Migracijos departamentas vis tiek būtų vertinęs, jog šių dokumentų nepakanka, siekiant nustatyti, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
12.3. Nepagrįstai apeliantas kvestionuoja pareiškėjo byloje pateiktų duomenų iš jewishgen.org duomenų bazės patikimumą. Šio argumento Migracijos departamentas nenurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Be to, jewishgen.org duomenų bazėje nurodomi pateikiamos informacijos šaltiniai – LVIA/728/3/96; LVIA/728/4/5; LCVA/53/7/9122, t. y. nurodomas konkretus archyvas kur saugomi dokumentų nuorašai – Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA) arba Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), nurodomas fondo numeris, apyrašo numeris, bylos numeris. Atitinkamai jewishgen.org pateikiama informacija gali būti patvirtinama ir Lietuvos archyvuose saugomais dokumentais. Informacija pateikiama jewishgen.org ir informacija esanti Lietuvos archyvuose visiškai sutampa.
12.4. Nepragrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino istorinio konteksto ir tuo metu galiojusių teisės aktų. Apeliaciniame skunde Migracijos departamentas tiesiog perrašė pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo tekstą, nenurodydamas aiškių argumentų ir aplinkybių dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, nepaaiškindamas, kokius esminius materialinės ir (ar) proceso teisės normų pažeidimus, priimdamas sprendimą, padarė pirmosios instancijos teismas. Apie bylai aktualų teisinį reguliavimą, istorinį kontekstą, pareiškėjo senelio, prosenelių ar pro prosenelių teisinę padėtį buvo plačiai pasisakyta pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tiek atsiliepime, tiek ir apeliaciniame skunde Migracijos departamentas savo poziciją dėl pareiškėjo protėvių neturėtos Lietuvos pilietybės grindžia tuo, kad pareiškėjo prosenelė R. K. (po santuokos – Z.) buvo išvykusi iš Lietuvos nuo 1915 m. iki 1922 m. Pareiškime buvo išdėstyta, kad, nepaisant išvykimo iš Lietuvos fakto, prosenelė R. K. (po santuokos – Z.) (ir senelis D. Z.) atitiko tuometinius reikalavimus Lietuvos pilietybei įgyti ir turėjo būti laikoma Lietuvos piliete iki 1940 m. birželio 15 d.
12.5. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškimo teiginiu, kad pareiškėjo protėviai iš seno gyveno ir dirbo Lietuvoje bei atitiko to meto teisės aktų reikalavimus siekiant gauti Lietuvos pilietybe. Šiuo atveju, sprendžiant R. K. (po santuokos – Z.) pilietybės klausimą buvo itin svarbus jos tėvų gyvenimo (darbo) Lietuvoje faktas, nepaisant to, kad ji, Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, buvo pilnametė. 1939–1940 m. buvo sprendžiamas ne R. K. (po santuokos – Z.) pilietybės paveldėjimo (sekimo) iš tėvų klausimas kaip nepilnamečiam asmeniui, o pilietybės įgijimas remiantis tuo, kad R. K. (po santuokos – Z.) yra asmuo, kurio tėvai iš seno nuolatos gyveno Lietuvoje. Atitinkamai duomenys apie R. K. (po santuokos – Z.) tėvo Y. K. gyvenimą ir darbą Vilniuje nuo 1904 m. iki 1914 m. turi didžiulę įtaką jos pilietybės klausimui spręsti.
12.6. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai ginčiją kiekvieną pareiškėjo teiginį ir dėsto, kad kiekvienas bylai aktualus faktas privalo būti įrodytas neginčijamais įrodymais ir taip iš esmės kelia reikalavimus pateikti dokumentus, kurie būtų pakankami konstatuoti protėvių turėtą pilietybę administracine tvarka. Tačiau tuo atveju, jeigu faktas būtų aiškus ir pagrindžiamas tiesioginiais dokumentais, nebūtų jokio tikslo juridinę reikšmę turintį faktą nustatinėti teisme. Visuma pareiškėjo pateiktų netiesioginių įrodymų turi vientisą nuoseklų ryšį, vedantį prie išvados, kad: pareiškėjo protėviai iš seno gyveno Lietuvoje; pareiškėjo prosenelė (kaip ir jos tėvai) buvo nuolatine Lietuvos gyventoja iš seno gyvenusi Lietuvoje, atitinkamai buvo Lietuvos piliete iki 1940 m. birželio 15 d.; pareiškėjo senelis D. Z., Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, buvo nepilnametis, todėl tarpukaryje galiojusiu teisiniu reguliavimu sekė savo motinos pilietybę ir buvo laikomas Lietuvos piliečiu; D. Z. iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į Izraelį nuolatiniam gyvenimui. Todėl teismas pagrįstai nustatė, jog byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas buvo, negu kad jo nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas taip pat nėra, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
- pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo;
- Migracijos departamentas 2023 m. spalio 16 d. teikimu Nr. 23TR280, adresuotu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei, siūlė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos atkūrimo, nes jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Minėtame teikime, be kita ko, nurodyta, jog: 1) nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis D. Z. <...> ir jo tėvai (pareiškėjo proseneliai) Š. Z. <...> ir R. Z. <...> iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais; 2) pareiškėjo senelis D. Z. <...> ir jo tėvai (pareiškėjo proseneliai) Š. Z. <...> ir R. Z. <...> negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį <...>, todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų;
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 1V-802 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nuspręsta neatkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės. Minėtame įsakyme nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui per 6 mėnesius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka arba iš karto Vilniaus apygardos teismui per 1 mėnesį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka;
- duomenų, jog pareiškėjas būtų apskundęs jam nepalankų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. gruodžio 6 d. įsakymą, nėra.
15. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelis D. Z., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, yra asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę bei išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su sprendimu nesutinka, pateikė apeliacinį skundą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.
16. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Be to, suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo pareiškimas negalėjo būti nagrinėjamas teisme, nes neatitinka CPK 444 ir 445 straipsnio sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas su suinteresuoto asmens argumentais iš esmės sutinka.
18. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Dėl to įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (CPK 444, 445 straipsniai).
19. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Išankstinio ginčų sprendimo tvarka gali būti nustatyta įstatymuose (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
20. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-684/2021). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 445 straipsnis reguliuoja tokias situacijas, kai tam tikras juridinis faktas neakivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų ir asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017).
21. Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelis D. Z., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, yra asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę bei išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
22. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis).
23. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7, 10 ir 17 dalys).
24. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalį minėto straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmeniui, kuris pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
25. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
26. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami norint patvirtinti, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. Jeigu Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis). Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. 761 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) 26 punkte numatyta, kad tuo atveju, jeigu Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS ir nustato ne ilgesnį kaip vienų metų terminą reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti arba patikslinti. Šiuo atveju Aprašo 27 punkte nustatytas prašymo nagrinėjimo terminas sustabdomas nuo minėto pranešimo išsiuntimo dienos ir atnaujinamas nuo sprendimui priimti reikiamų duomenų ir (ar) dokumentų priėmimo Migracijos departamente dienos.
28. Taigi, apibendrinant teisinį reglamentavimą, nurodytą šios nutarties 22–27 punktuose, konstatuotina, kad: 1) įstatyme numatyta privaloma ikiteisminė ginčo (Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo) sprendimo tvarka; 2) asmuo į teismą su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo gali kreiptis tik tuo atveju, jei Migracijos departamentas, priimdamas tarpinį sprendimą, konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Minėta aplinkybe? (dėl duomenų nepakankamumo) yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra sustabdoma.
29. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjui teisė kreiptis į teismą būtų atsiradusi tik tuo atveju, jei Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą (konstatavęs), kad nėra pakankamai duomenų, jog pareiškėjo senelis D. Z. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Duomenų, jog tokį sprendimą Migracijos departamentas būtų priėmęs pareiškėjo atžvilgiu, nėra. Priešingai, nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, 2023 m. spalio 16 d. teikime Nr. 23TR280, adresuotame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei, nurodė, jog nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis D. Z. <...> ir jo tėvai (pareiškėjo proseneliai) Š. Z. <...> ir R. Z. <...> iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Be to, šiuo atveju jau yra priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. gruodžio 6 d. įsakymas Nr. 1V-802 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo nuspręsta neatkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės. Minėtas įsakymas patvirtina, kad pareiškėjo inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra pasibaigusi. Pareiškėjui buvo išaiškinta priimto įsakymo apskundimo tvarka, tačiau šia teise pareiškėjas nepasinaudojo.
30. Pareiškėjas taip pat nėra pateikęs įrodymų, kad, pasibaigus administracinei procedūrai, kurios metu buvo priimtas jam nepalankus sprendimas, jis yra inicijavęs naują procedūrą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kurios metu Migracijos departamentas būtų priėmęs tarpinį sprendimą pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį ir Aprašo 26 punktą.
31. Kadangi Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nustato sąlygą, jog prieš kreipiantis į teismą kompetentinga institucija turi konstatuoti dokumentų nepakankamumą, tai pasibaigus procedūrai dėl pareiškėjo prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę nagrinėjimo, nelaikytina, kad pareiškėjas turi Migracijos departamentui pateikti dokumentus, kurie gali būti gauti nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Taigi, darytina išvada, kad nesant pradėtos (ir nebaigtos) administracinės procedūros dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir Migracijos departamento tarpinio procedūrinio sprendimo, jog pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti, nuo fakto, ar pareiškėjo senelis D. Z., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, yra asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę bei išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., pareiškėjo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga nepriklauso.
32. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ne tik tai, ar pareiškėjas, prieš kreipdamasi į teismą, pasinaudojo išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka – kreipėsi į Migracijos departamentą, kuris turi priimti tarpinį sprendimą dėl duomenų nepakankamumo, tačiau ir tai, ar kreipimasis į teismą atitiko kitas CPK 444, 445 straipsniuose nustatytas sąlygas.
33. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokio susirašinėjimo su Lietuvos ar užsienio archyvais ar valstybinėmis institucijomis, kad daugiau dokumentų, negu jis pateikė Migracijos departamentui, negali pateikti. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, negalima teigti, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jis dar pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nurodė, jog daugiau duomenų pateikti ne teismo tvarka neturėjo galimybės. Pareiškėjas pažymi, kad išnaudojo visas galimybes ne teismine tvarka įrodyti prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
34. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens argumentais, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų (duomenų iš Lietuvos ar užsienio archyvų ar kitų valstybinių institucijų), kad jis negali gauti daugiau dokumentų nei buvo pateikęs Migracijos departamentui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis iš jewishgen.org. Minėti duomenys nebuvo pateikti Migracijos departamentui, sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Be to, pareiškėjas tiek pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jewishgen.org duomenų bazėje nurodomi pateikiamos informacijos šaltiniai, – konkretus archyvas, kur saugomi dokumentų nuorašai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nėra pateikęs visų duomenų iš archyvų, kurie, jo teigimu, yra perkelti į jewishgen.org duomenų bazę. Taigi, pats pareiškėjas pripažįsta, kad tam tikrus dokumentus turi galimybę gauti ne tik teismo tvarka, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, nesikreipė į archyvus tam, kad surinkti visą reikiamą informaciją (duomenis), be kita ko, nurodytą ir jewishgen.org duomenų bazėje. Tokiu būdu nesudarytos galimybės šiuos dokumentus įvertinti administracinės procedūros metu.
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai (teikimas teismui duomenis iš jewishgen.org, kurie prieš tai nebuvo pateikti Migracijos departamentui, taip pat nurodymas, kad duomenys į jewishgen.org duomenų bazę yra suvesti iš archyvų, tačiau nesikreipiant į juos dėl duomenų gavimo) negali būti vertinami kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas įvykdė visus nuo jo valios priklausančius veiksmus, siekdamas gauti dokumentus, kurie ne teismo tvarka patvirtintų jo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Priešingai, minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nepakankamai aktyviai siekė gauti tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, su tikslu ne teismo tvarka įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti būtiną faktą
36. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįgyvendino visų CPK 444, 445 straipsniuose numatytų sąlygų. Dėl šios priežasties pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimo negalėjo būti nagrinėjamas teisme (CPK 445 straipsnis).
37. Pareiškėjui išaiškintina, kad jis turi teisę kreiptis į Migracijos departamentą ir inicijuoti naują administracinę procedūrą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo arba teikti prašymą dėl termino atnaujinimo ir skųsti anksčiau minėtą jo atžvilgiu priimtą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymą (CPK 294 straipsnio 1 dalis).
38. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
39. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pareiškėjo pareiškimas paliktinas nenagrinėtas. Išaiškintina, kad esant įstatyme nustatytoms sąlygoms (pilietybės atkūrimo klausimą nagrinėjančiai institucijai priėmus sprendimą, kad dokumentų nepakanka), pareiškėjas galės kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, todėl šiuo atveju, kaip minėta anksčiau, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, nes teismo sprendimas iš esmės neužkerta kelio ateityje kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 445 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo D. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo palikti nenagrinėtą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.