Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens N. M. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės Astos Stanišauskaitės pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuotieji asmenys – N. M. G. (skolininkė), Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

18. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

19. Apeliacijos objektas šioje byloje – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas antstolės pareiškimas dėl baudos skyrimo ir suinteresuotam asmeniui (skolininkei) N. M. G. paskirta bauda po 7 Eur už kiekvieną Privalomųjų nurodymų nevykdymo dieną, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (ne)priėmimo

20. Apeliantė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui naujus įrodymus: 2024 m. vasario 8 d. patikslintą ieškinį dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties(–čių) pripažinimo negaliojančiomis su priedais civilinėje byloje Nr. e2-217-1159/2024; 2024 m. vasario 13 d. civilinėje byloje Nr. e2-217-1159/2024 pateiktus rašytinius paaiškinimus dėl 2024 m. vasario 8 d. patikslinto ieškinio su priedais; 2024 m. vasario 26 d. civilinėje byloje Nr.e2-217-1159/2024 pateiktą prašymą dėl 2024 m. vasario 8 d. patikslinto ieškinio trūkumų šalinimo su priedais; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-217-1159/2024, kuria atsisakyti priimti patikslintą ieškinį ir civilinė byla Nr. e2-217-1159/2024 nutraukta.

21. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus, tačiau šie įrodymai turi pagrįsti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

22. Susipažinęs su apeliantės pateiktais naujais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad su atskiruoju skundu pateikti civilinėje byloje Nr. e2-217-1159/2024 teikti procesiniai dokumentai, atsižvelgiant į jų surašymo datą, visi, išskyrus teismo nutartį, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme: jie buvo surašyti iki skundžiamos nutarties priėmimo ir visą laiką buvo apeliantės, kaip civilinės bylos Nr. e2-217-1159/2024 dalyvės, žinioje. Kita vertus, atsižvelgiant į šio apeliacine tvarka nagrinėjamo ginčo pobūdį bei ribas, t. y. tai, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl antstolės prašymo skirti apeliantei baudą už Privalomųjų nurodymų nevykdymą, o naujai teikiami įrodymai iš esmės skirti papildyti apeliantės argumentus dėl vykstančių procesų, kurie, apeliantės teigimu, ateityje galimai pakeistų esamą faktinę situaciją ir siejami su procesu kitoje civilinėje byloje, t. y. iš esmės negali nei patvirtinti, nei paneigti šiai apeliacine tvarka nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių, pripažintina, kad papildomai teikiami įrodymai neatitinka sąsajumo reikalavimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti (CPK 180 straipsnis).

Dėl reikšmingų faktinių aplinkybių

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. vasario 17 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius vykdė žemės naudojimo valstybinę kontrolę, kurios metu nustatė, kad šalia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ribos pastatytos tvora ir krepšinio aikštelė yra valstybinėje žemėje. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos surašė 2017 m. liepos 14 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1130 (t. 1, b. l. 68) ir 2017 m. liepos 14 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1131 (t. 1, b. l. 69), kuriais skolininkė (apeliantė) buvo įpareigota iki 2018 m. sausio 17 d. nugriauti metalinę tvorą, kurios aukštis 1,5 m. (bendras ilgis 114 m.), ir krepšinio aikštelę, grįstą trinkelėmis (23 kv. m ploto), pastatytas valstybinėje žemėje už skolininkei nuosavybes teise priklausančio žemės sklypo ribos, bei sutvarkyti teritoriją (išvežti statybines atliekas) (toliau – Privalomieji nurodymai). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2022 m. balandžio 27 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriame fiksavo, kad patikrinimo metu statybos darbai vykdomi nebuvo ir Privalomieji nurodymai įvykdyti nebuvo. Antstolė 2023 m. sausio 3 d. surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymo aktus (t. 1, b. l. 3-4; t. 1, b. l. 5-6), kuriuose konstatavo, kad Privalomieji nurodymai nėra įvykdyti. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2023 m. liepos 27 d. nustatė, kad Privalomieji nurodymai, praėjus šešiems metams, vis dar neįvykdyti. 2023 m. lapkričio 15 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipėsi į antstolę dėl priverstinio vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose Nr.0177/22/00915 ir Nr. 0177/22/00916 dėl Privalomųjų nurodymų nevykdymo. Antstolė 2023 m. lapkričio 16 d. perdavė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymo aktus teismui, prašydama išspręsti Privalomųjų nurodymų neįvykdymo pasekmių taikymo klausimą ir teismo nuožiūra skirti baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomąjį nurodymą dieną.

24. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 7 d. nutartimi antstolės pareiškimą dėl baudos skyrimo tenkino ir paskyrė skolininkei (apeliantei) baudą po 7 Eur už kiekvieną išieškotojos Privalomųjų nurodymų nevykdymo dieną.

25. Apeliantė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nutartį ir atmesti antstolės prašymą dėl baudos už Privalomųjų nurodymų nevykdymą skyrimo. Atskirajame skunde apeliantė itin plačiai argumentuoja, kad siekia, jog būtų suformuotas naujas žemės sklypas, į kurį, apeliantės teigimu, pateks statiniai, dėl kurių surašyti Privalomieji nurodymai, taip pat skunde apeliantė detaliai aprašo faktinę su sklypų klausimo sprendimu susijusią situaciją. Be to, apeliantė nurodo, kad, atsižvelgiant į jos amžių, pajamas ir statiniams šalinti UAB ,,Absta“ sąmatoje nurodytą kainą, teismo skirta bauda nėra teisinga, sąžininga ir proporcinga. Apeliantės teigimu, ji siekia apginti savo pažeistas teises ir tokiomis teisėmis naudojasi sąžiningai, todėl pagrįstai siekia išlaikyti status quo, kol nėra pasibaigę Privalomųjų nurodymų įvykdymui turintys įtakos procesai, dėl to, apeliantės teigimu, teismas baudą už Privalomųjų nurodymų nevykdymą skyrė nepagrįstai.

Dėl baudos skyrimo sąlygų ir pagrindų

26. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomieji nurodymai savo pobūdžiu yra privalomieji nurodymai dėl įpareigojimo atlikti nepiniginio pobūdžio veiksmus. Nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumai reglamentuojami CPK LVII skyriuje (CPK 763–772 straipsniai). CPK 771 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. CPK 771 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu privalomajame nurodyme nenurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytą aktą antstolis perduoda šio straipsnio 6 dalyje nurodytam teismui, o šis privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą sprendžia šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. CPK 771 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui; privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje; apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas ar privalomasis nurodymas; teismas, nustatęs, kad skolininkas neįvykdė privalomojo nurodymo, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.

27. Baudos skyrimas yra teismo teisė, o tai reiškia, kad teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, turi teisę ne tik nustatyti baudos dydį, bet ir nuspręsti, ar kiekvienu konkrečiu atveju reikia skirti baudą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas privalo vadovautis bendraisiais CPK taikymo principais – aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat turi atsižvelgti į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo sprendimo neįvykdymo, jų poveikį išieškotojo ir visuomenės interesams, kokioms vertybėms ir kokiu mastu nutarties nevykdymas darė įtaką ir kaip tai paveikė skolininko ir išieškotojo turtinius interesus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017).

28. CPK 771 straipsnyje nustatytas reguliavimas iš esmės reiškia, kad turi būti atliekama ex ante (prieš veiksmą) teisminė sprendimo neįvykdymo aplinkybių (priežasčių) patikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Tenkinti antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui tokiu atveju teismas turėtų tik nustatęs, kad sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ar privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl skolininko kaltės, t. y. nėra objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko, lemiančių tokį neįvykdymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-378/2021, 2022 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-1075/2022).

29. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl baudos skyrimo CPK 771 straipsnio pagrindu, nenagrinėja ginčo iš esmės, netikrina ir nevertina vykdytino teismo sprendimo turinio, teisėtumo bei pagrįstumo. Šioje proceso stadijoje klausimai, susiję su ginčo esme (šiuo atveju – skolininkės įpareigojimu nugriauti ginčo statinius), nėra sprendžiami, o nagrinėjimo ribas apibrėžia fakto klausimas – ar įsiteisėjęs teismo sprendimas (privalomasis nurodymas) yra vykdomas, ir nevykdymo (jei toks nustatomas) priežasčių vertinimas. Dėl to apeliantės atskirajame skunde plačiai ir detaliai dėstomos aplinkybės, kuriomis ji argumentuoja hipotetines galimybes pakeisti esamą faktinę situaciją suformuojant naują žemės sklypą, nepaneigia jos pareigos vykdyti Privalomuosius nurodymus ir procese dėl baudos skyrimo CPK 771 straipsnio 6 dalies pagrindu iš esmės neturi teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pastebėtina, kad, kaip teigia apeliantė, esant poreikiui išlaikyti esamą padėtį tol, kol bus išspręsti tam tikri, apeliantės teigimu, reikšmingi klausimai, apeliantė turi teisę naudotis reikalavimų užtikrinimo priemonėmis jos minimuose kituose procesuose, tačiau, kaip minėta, potencialios į ateitį nukreiptos hipotetinės galimybės ir apeliantės lūkesčiai dėl galimai pasikeisiančios faktinės situacijos, susijusios su žemės sklypų formavimu, nėra pakankamas pagrindas nevykdyti Privalomųjų nurodymų.

30. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Privalomųjų nurodymų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021. Nurodytoje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad skolininkei priklausanti tvora ir krepšinio aikštelė neatitinka konvencinės nuosavybės sampratos: šis turtas nėra registruotas viešame registre, jis nepažymėtas 1985 m. inventorizacijos (techninės apskaitos) plane ir 1993 m. spalio 7 d. namų valdos žemės sklypo ribų plane; taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog skolininkė (nurodytoje byloje – ieškovė) saugomoje teritorijoje esančią valstybinę žemę, kurioje pastatyta tvora ir krepšinio aikštelė, valdo ir ja naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, nėra duomenų, kad ir patys ginčo statiniai – krepšinio aikštelė ir tvora – būtų pastatyti teisėtai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodė, kad, jei valstybinėje žemėje nėra teisėtai pastatytų ir viešame registre įregistruotų statinių, dėl kurių nenustatoma pagrindo pripažinti juos saugotina ir gintina konvencine nuosavybe, poreikis spręsti dėl teisės į žemę tokiems statiniams eksploatuoti gynimo, naudojantis vienais ar kitais teisiniais instrumentais (žemės pardavimas, nuoma, servitutas, kt.), atsižvelgiant į asmens pasirinktą savo teisių gynimo būdą, nekyla. Atsižvelgiant į tai, atskirajame skunde nurodomos aplinkybės vertintinos kaip hipotetinės ir nesudaro pagrindo pripažinti esant objektyvių ir pateisinamų priežasčių Privalomiesiems nurodymams nevykdyti.

31. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos medžiagą ir atskirojo skundo turinį, akivaizdu, kad apeliantė nedėjo pastangų pašalinti pažeidimų padarinius laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 17 d., t. y. suėjus Privalomųjų nurodymų įvykdymo terminui, iki 2023 m. sausio 3 d. antstolės sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktų, kuriuose antstolė konstatavo, kad Privalomieji nurodymai nėra įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad apeliantė ėmėsi atitinkamų veiksmų Privalomiesiems nurodymams vykdyti. Byloje nėra pateikta objektyvių priežasčių, kurios pateisintų Privalomųjų nurodymų nevykdymą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl poreikio skirti baudą už Privalomųjų nurodymų nevykdymą nepaneigta.

Dėl skirtos baudos dydžio, atitikties teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo reikalavimams

32. CPK 771 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs, jog skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai. Tokia normos konstrukcija reiškia, kad teismas turi teisę, bet ne pareigą skirti CPK 771 straipsnio 6 dalyje numatyto tęstinio pobūdžio baudą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), jog pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį įstatymų leidėjas suteikė diskreciją teismui, nustačiusiam, kad skolininkas neįvykdė teismo sprendimo, kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti skiriamos baudos dydį, kuris ribojamas tik maksimalia suma, kas reiškia, kad teismas, parinkdamas baudos dydį, nesaistomas jokių konkrečių įstatyme įtvirtintų nuostatų ar kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-695/2017).

33. Vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Vykdymo proceso metu skiriamos baudos negali neproporcingai apsunkinti asmens turtinės padėties, todėl sprendžiant dėl skiriamos baudos dydžio visais atvejais turi būti atsižvelgiama į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

34. Teisinio poveikio priemonės yra veiksmingos, jei jos užtikrina teisės tikslus. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas (inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2012 m. rugsėjo 13 d. nutarimai). Konstatuotina, kad baudos skyrimas yra viena iš griežčiausių civiliniame procese numatytų poveikio priemonių, sukelianti proceso dalyviams finansinio pobūdžio neigiamas pasekmes. Įvertinant šios nuobaudos sukeliamas pasekmes, ši priemonė turi būti taikoma atsakingai, tinkamai išanalizavus ir įvertinus jos taikymo būtinumą ir pagrįstumą. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas baudos vykdymo procese institutą, turėjo tikslą ne tik finansiškai nubausti asmenį už teismo sprendimo ar nutarties nevykdymą, bet pirmiausiai skatinti proceso šalis tinkamai ir savalaikiai įvykdyti teismo sprendimą ar nutartį.

35. Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde apeliantė argumentuoja, kad teismo skirta bauda nėra teisinga, sąžininga ir proporcinga, nes, atsižvelgiant į apeliantės amžių, pajamas ir UAB ,,Absta“ pateiktą Privalomųjų nurodymų įvykdymo darbų sąmatą, baudos suma yra itin ženkli ir apeliantės turtinei padėčiai neadekvati našta.

36. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir nurodytus apeliantės argumentus, nenustatė pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo skirta bauda neatitiktų bendrųjų teisės principų, proporcingumo reikalavimo ar baudos skyrimo tikslų. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, įrodančių, kad jos (apeliantės) turtinė padėtis yra tokia sunki, jog sudaro itin nepalankias aplinkybes Privalomiesiems nurodymams vykdyti ir / ar teismo nustatytai baudai sumokėti. Vien teiginiai apie apeliantės amžių ir pateikti duomenis apie jai išmokėtas socialines išmokas (t. 1, b. l. 107, 143) nepatvirtina, kad apeliantė negali bent pradėti vykdyti Privalomųjų nurodymų, o, kaip minėta, duomenų apie bent minimalias tokias pastangas byloje nėra. Apeliantės apie turtinę padėtį pateikti duomenys yra neišsamūs, fragmentiški ir neatspindi visos jos turtinės padėties, įsipareigojimų bei turto balanso, visų įsipareigojimų vykdymo terminų bei turimo turto vertės. Grindžiant tokio pobūdžio argumentus, turėtų būti pateikti įrodymai apie visą asmens (šeimos) turtinę padėtį (pajamas, santaupas, kitą turtą, prievoles), kad teismas galėtų įvertinti realią asmens turtinę padėtį. Paprastai tokiais įrodymais gali būti pažymos apie gaunamą darbo užmokestį ir kitas pajamas, pažymos iš socialinio draudimo įstaigų apie gaunamas išmokas (pensijas, pašalpas ir kt.), Valstybinės mokesčių inspekcijos patvirtintos gyventojo turto (pajamų) deklaracijos, pažymos iš bankų ar kitų kredito įstaigų apie turimas santaupas ar gautas paskolas, duomenys iš viešųjų registrų apie registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir panašiai. Šiuo atveju tokie bendrą apeliantės turtinę padėtį atskleidžiantys duomenys teikiami nebuvo (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad Privalomųjų nurodymų vykdymo išlaidoms pagrįsti apeliantė pateikė vieno subjekto – UAB ,,Absta“ – sudarytą sąmatą (t. 1, b. l. 106), o tai taip pat nesudaro pagrindo įsitikinti nei nurodomos darbų atlikimo kainos pagrįstumu, nei tokio pobūdžio darbų galimomis rinkos kainomis.

37. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio, teismas, spręsdamas dėl baudos skyrimo pagrindo ir nustatydamas baudos dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į kitas reikšmingas aplinkybes – Privalomųjų nurodymų nevykdymo laikotarpį, apeliantės (ne)dėtas pastangas jiems vykdyti, teisėto valstybinės žemės naudojimo svarbą.

38. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino vykdymo procese susiklosčiusią faktinę situaciją, dėl to pagrįstai tenkino antstolės pareiškimą dėl baudos skyrimo, nustatė proporcingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei formuojamą teismų praktiką atitinkantį baudos dydį ir priėmė pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Dėl to atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kiti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

40. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.