Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams V. K. ir V. K. bei atsakovo V. K. priešieškinį ieškovei I. K. dėl santuokos nutraukimo ir kt., tretieji asmenys O. K., A. S., Š. K., išvadą teikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamas ieškovės ieškinys dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo ir kt. ir atsakovų priešieškinis dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, išlaikymo priteisimo, turto padalijimo ir turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

2. Pirmosios instancijos teisme 2019 m. liepos 31 d. gautas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove. Nurodo, kad jai tapo aišku, jog jos ir atsakovo nepilnamečiam vaikui M. K. gyvenant su tėvu neužtikrinamos nepilnamečio sūnaus teisės, yra pažeidžiami jo interesai, tai yra tėvas prieš vaiką vartoja psichologinį, ekonominį ir (ar) fizinį smurtą, neužtikrina vaiko teisių į tinkamą medicininę priežiūrą, nesuteikia būtinos psichologinės pagalbos, dėl to gyvenimas su tėvu pažeidžia vaiko interesus, kyla grėsmė vaiko sveikatai, psichikos būklei ir tolesniam vystymuisi. Atsakovas V. K. jaunesnysis neveda vaiko pas psichologą, nors vaikui psichologo konsultacijos yra būtinos, kadangi jis turi akivaizdžių psichologinių problemų. Į bylą yra pateiktos vaiko teisių apsaugos specialisčių raštiškos konsultacijos ir rekomendacijos vaikui lankyti psichologo konsultacijas. Taip pat teismui pateikta informacija iš TAMO dienyno, iš kurios matyti, kad vaikas iš mokytojų gauna daug pastabų dėl elgesio. Taip pat teismui pateiktas 2019 m. balandžio 16 d. medicinos dokumentų išrašas, sudarytas kai vaikas buvo hospitalizuotas gastroenterologo siuntus ištirti dėl pilvo skausmų. Gydytojai, ištyrę vaiko sveikatos būklę, rekomendavo dietą, mitybos režimą, darbo ir poilsio režimą bei psichologo konsultacijas. Tėvas iki šios dienos nesikreipė į mitybos / dietos specialistus, psichologą, tai reiškia, jog jis neužtikrina vaikui saugios aplinkos. Taip pat teismui pateiktas medicinos išrašas, kuriame psichologė, konsultavusi vaiką, įrašė, jog berniukas išsako apie įtemptus, konfliktiškus santykius su tėčiu, vėl nori gyventi su mama.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas atmetamas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

7. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą.

Dėl atskirojo skundo argumentų

8. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus. Nurodo, kad vaikas nenori gyventi su tėvu, tėvas nesirūpina vaiko fizine bei psichologine sveikata, dėl to vaikui yra pavojinga gyventi pas tėvą. Atsakovas, vaiko tėvas, su apeliante nesutinka. Teigia, kad vaikas šiuo metu gyvena su tėvu, todėl nėra jokio pagrindo keisti jo gyvenamąją vietą. Pažymi, kad vaiko mamai, apeliantei, nedraudžia bendrauti su vaiku.

9. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 8 punktas), darytina išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Vienas iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu. Šis principas taip pat įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.

11. Nagrinėjamu atveju apeliantė prašė nustatyti laikiną šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą kartu su apeliante. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 straipsnis) ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, tai yra tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pagrįstą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą.

12. Apeliantė atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad vaiko tėvas nesirūpina vaiku, jo fizine bei psichologine sveikata, be to, pats vaikas nenori gyventi su tėvu. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės nurodytais argumentais nesutinka.

13. Pirmiausia, vaiko, sugebančio suformuluoti savo pažiūras, teisė būti išklausytam turi būti suprantama kaip valstybės pozityvioji pareiga įvertinti vaiko gebėjimą suformuluoti nepriklausomą nuomonę įmanomai plačiausia apimtimi. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas vaiko nuomonės dėl su juo susijusių klausimų išklausymas yra fundamentalus principas, tačiau neabsoliutus ir įgyvendinamas atsižvelgiant į vaiko brandos lygį (Š. et K. c. Italie, no 14737/09, 12 juillet 2011, § 42, 102-103). Klausimo dėl vaiko nuomonės išklausymo (tiesiogiai, per atstovą ar per atitinkamą instituciją) apsvarstymas yra susijęs su realia teismo galimybe įvertinti geriausius vaiko interesus.

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių vaikas po ginčijamos 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarties priėmimo buvo apklaustas Klaipėdos apylinkės teisme 2019 m. rugpjūčio 29 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Susipažinus su byloje pateiktu apklausos garso įrašu nustatyta, kad vaikas aiškiai išreiškė norą gyventi su tėvu (duomenys neskelbtini), nurodė, kad gyvendamas su tėvu jaučiasi gerai ir saugiai, atlieka buitinius darbus be prievartos, džiaugiasi, kad tėvas juo pasitiki ir padeda atlikti namų darbus. Apklausos metu paaiškino, kad atsisako važiuoti pas psichologę, nes psichologė jam nepadeda.

15. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti ne tik vaiko nuomonę, bet ir aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės iki galo ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių. Tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas.

16. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrindė būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Remiantis rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad šiuo metu vaikas gyvena kartu su tėvu (duomenys neskelbtini). 2018 m. vasario 2 d. V. K. buities sąlygų patikrinimo akte užfiksuotas vaiko noras gyventi su tėvu (duomenys neskelbtini), gyvenamoji aplinka įvertinta kaip saugi ir atitinkanti vaiko poreikius. Byloje pateiktos foto fiksacijos patvirtina, kad vaiko gyvenamoji vieta yra įrengta saugiai ir gali užtikrinti vaiko poreikius. Pažymėtina, kad vaiko apklausos metu šalių vaikas patvirtino, kad gyvendamas kartu su tėvu jaučiasi saugiai, nesiskundė gyvenimo sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, atmetami apeliantės argumentai, kad šalių nepilnamečiam vaikui yra pavojinga gyventi kartu su atsakovu. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė prašydama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su mama nurodo, kad gyvena (duomenys neskelbtini). Vertinant šią aplinkybę pažymėtina, kad apeliantė nenurodė, ar (duomenys neskelbtini) neprieštarauja nepilnamečio vaiko apgyvendinimui, todėl sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju vaiko interesai bus geriau apsaugoti vaikui gyvenant kartu su tėvu name, taip bus sudarytos vaikui tinkamesnės gyvenimo sąlygos, iki kol bus išnagrinėtas ginčas pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant ir į tai, kad vaiko gyvenamoji vieta kartu su tėvu yra nusistovėjusi.

17. Antra, apeliantė nurodo, kad vaiko tėvas nesirūpina vaiko fizine bei psichologine sveikata. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje esančiuose vaiko lankomų mokyklų ir vaiko teisių apsaugos tarnybos dokumentuose fiksuojamos vaiko emocinių, psichologinių, elgesio sunkumų priežastys yra siejamos su skyrybų procesu ir konfliktiškais tėvų santykiais, o ne išimtinai su atsakovo veiksmais vaiko atžvilgiu. Be to, išklausius vaiko paaiškinimus pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad vaikas savanoriškai atsisako važiuoti pas psichologus, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad vaikas atsisako važiuoti pas psichologą, nesudaro pagrindo spręsti, kad tokiu būdu pasireiškia atsakovo nesirūpinimas vaiku.

18. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vaiko teisė bendrauti su abiem tėvais yra prigimtinė, taip pat svarbi vaiko normaliai psichologinei raidai. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku (CK 3.170 straipsnio 1 dalis). Taigi tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikai, turi dėti pastangas, kad vaikų teisė į bendravimą su kartu negyvenančiu vienu iš tėvų būtų maksimaliai įgyvendinta. Kita vertus, vien nurodytos bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymas nereiškia, kad būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemonės ir nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu. Nagrinėjamu atveju svarių argumentų, leidžiančių konstatuoti poreiki taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, byloje nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismo išvados

19. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes (nutarties 8–17 punktai), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

20. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.