Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato Gintaro Žičkaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dvejiems) mėnesiams; BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirtas laisvės atėnmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Lietuvos Apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme 3 metams ir E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 d., į bausmės laiką įskaitytas E. K. pagal Lietuvos Apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendį atliktas bausmės laikas.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (redakcija Nr. XII-1554, 2015-03-19, paskelbta TAR 2015-03-23, i. k. 2015-04087), 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant E. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir aplinkybių vertinimas

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniu skundu prašoma keisti/naikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendį, tačiau iš skundo turinio akivaizdu, jog formuluojant reikalavimus buvo suklysta, nes iš esmės skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendis, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, ir 300 straipsnio 1 dalį. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys būtent dėl Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio.

6. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal paduotą apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar teisingai įvertinti įrodymai, pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK 320 str.). Šiuo atveju iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo galima suprasti, jog nesutinkama nei su baudžiamųjų įstatymų taikymu šioje byloje, nei su įrodymų vertinimu, kartu kritikuojant ir teisminį bylos nagrinėjimo procesą, kuriame advokatas įžvelgia BPK 7 straipsnyje reglamentuoto rungimosi principo pažeidimą. Viena vertus skunde teigiama, jog E. K. jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o kita – kad jo, visgi, padarytos veikos nėra tokios pavojingos Baudžiamojo įstatymo prasme ir yra pagrindas atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Dvejopą šios bylos baigties reikalavimą nuteistojo gynėjas argumentuoja tuo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai visų bylos aplinkybių neištyrė, t. y. nenustatė, pagal kurią iš dviejų paskolos sutarčių (Nr. 2008/05-01 ar Nr. 2008/05-2) UAB ,,V.“ gavo 200000 Lt paskolą, netinkamai vertino įrodymus (liudytojo R. T. parodymus, specialistų išvadas, ekspertizių aktus, specialistės O. P. parodymus), liudytojų I. K. ir S. P. parodymų, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atliktos ataskaitos išvis nevertino, o gynybos prašomą BUAB ,,V.“ veiklos ekonominę ekspertizę, kuri, tikėtina, galėtų nustatyti E. K. teisinančius duomenis – skirti nepagrįstai atsisakė. Kita vertus, apeliaciniu skundu nėra ginčijamos kai kurios šiai bylai aktualios aplinkybės (pvz. kad UAB ,,V.“ buvo suteikta tik 200000 Lt paskola; kad paskolos sutartis Nr. 2008/05-2 nebuvo įtraukta į UAB ,,V.“ buhalterinę apskaitą; kad paskolos sutartį Nr. 2008/05-2 su kitų dokumentų kopijomis E. K. tik 2015-11-13 pateikė Šiaulių apygardos teismui nagrinėjančiam civilinę bylą dėl UAB ,,V.“ bankroto, prašydamas patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą į 75301,20 Eur sumą BUAB ,,V.“), tik pateikiamas kitoks jų faktinis ir juridinis vertinimas. Teisėjų kolegija šioje nutartyje atskirai ir tam tikrais atvejais bendrai pasisakys dėl kiekvienos nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir dėl jų vertinimo mažareikšmiškumo aspektu, ir kitais klausimais, pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

7. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus taip pat pažymėtina, kad esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnį ir atitinkamai pagal BPK 346 straipsnį, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas spendimą šioje byloje, nepagrįstai rėmėsi Šiaulių apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis priimtomis civilinėje byloje, kurios procesinis Nr. 2-58-3-00259-2014-1 ir kitoje baudžiamojoje byloje, kurios procesinis Nr. 1-62-1-00139-2013-9, nes tarp šios ir minėtų bylų yra akivaizdus teisinis ir prejudicinis ryšys. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią (pvz. 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012 ir kt.).

8. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu byloje Nr. 1-25-309/2016, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžiu (proceso Nr. 1-62-1-00139-2013-9), be kita ko, buvo nustatyta, kad E. K. dirbdamas nuo 2008-05-07 iki 2014-07-11 UAB „V.“ direktoriumi, kaip UAB „V.“ direktorius su akcininku R. T. sudarė 2008-05-07 paskolos sutartį Nr. 2008/5-1 dėl 200000 Lt (57 924,00 EUR) beprocentinės paskolos suteikimo UAB ,,V.“ iki 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau iki 2010-12-31 UAB „V.“ paskolos negrąžino, o vėliau E. K. savo veiksmais padarė lemiamą įtaką UAB „V.“ mokumui ir bendrovė nebeturėjo galimybės padengti įsipareigojimų – grąžinti 200000 Lt (57 924,00 EUR) skolą akcininkui R. T. pagal 2008-05-07 paskolos sutartį Nr.2008/5-1. Minėtos ir kitos aplinkybės buvo inkriminuotos E. K. ir jis pripažintas kaltu pagal BK 209 straipsnį (2 t., b. l. 59–67; 3 t., b. l. 115–131). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs minėtą bylą nuteistojo E. K. gynėjo advokato Gintaro Žičkaus skundą nutartimi Nr. 2K-261-648/2017 atmetė (LITEKO duomenys).

9. Taip pat pažymėtina, kad tokios pat aplinkybės, kaip minėtos 8 punkte, nustatytos ir civilinėje byloje (proceso Nr. 2-58-3-00259-2014-1). Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1006-856/2015, kurią paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-679-157/2016, nustatyta, kad pagal 2008-05-07 paskolos sutartį Nr. 2008/05-1 UAB „V.“, atstovaujama direktoriaus E. K., bendrovės akcininkas R. T. – paskolos davėjas, paskolos gavėjai UAB „V.“ suteikė 200000 Lt beprocentę paskolą ir kad sutartis įsigaliojo jos pasirašymo dieną. Taip pat nustatyta, jog pagal 2008-05-07 paskolos sutartį Nr. 2008/05-1 UAB „V.“ akcininko R. T. suteikta paskola grynaisiais pinigais – 100000 Lt – įforminta UAB „V.“ 2008-05-07 kasos pajamų orderiu VEI Nr. 001, bendrovės direktoriui E. K. įnešant grynuosius pinigus į kasą, ir paskolos gavimas iš R. T. įrašytas į UAB „V.“ kasos knygą už laikotarpį nuo 2008-05-01 iki 2008-05-31, grynaisiais pinigais 100000 Lt bendrovės direktoriui E. K. 2008-05-07 įnešant į UAB „V.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

10. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad E. K. nuo 2008-05-07 iki 2014-07-11 buvo UAB „V.“ direktoriumi, įmonės akcininku ir kasininku, taip pat atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Be kita ko, E. K. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl apgaulingo UAB ,,V.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Dėl to teisėjų kolegija apeliaciniame skunde reiškiamą kritiką apie tai, kaip pagal teisės aktus turėjo būti įforminta paskola, jei ją UAB ,,V.“ būtų suteikęs R. T., atmeta, kaip nepagrįstą.

11. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais, paminėtais 8–9 punktuose, buvo konstatuota, kad, būtent, pagal 2008 m. gegužės 7 d. paskolos sutartį Nr. 2008/05-1 UAB ,,V.“ buvo suteikta 200000 Lt paskola ir ją suteikė ne E. K., o R. T., kad suteikta paskola buvo įforminta UAB „V.“ 2008-05-07 kasos pajamų orderiu VEI Nr. 001, UAB „V.“ kasos knygoje užfiksuotais duomenimis ir 2008-05-07 UAB „V.“ banko sąskaitos išrašu. Akivaizdu, kad tiek tai, kas konkrečiai paskolino 200000 Lt UAB ,,V.“, tiek paskolos sutarties Nr. 2008/05-1 esmė ir sudarymas, tiek skolinamų pinigų perdavimas E. K. ir dokumentinis įforminimas UAB „V.“ buvo teisminių procesų Nr. 2-58-3-00259-2014-1 ir Nr. 1-62-1-00139-2013-9 nagrinėjimo dalykais, kurie minėtuose bylose nustatyti, dėl jų priimti įsiteisėję teismų sprendimai, kurių turinys žinomas ir apeliantui.

12. Tačiau nuteistojo E. K. gynėjas advokatas skunde visas šias aplinkybes siūlo vertinti kitaip ir net prašo skirti BUAB ,,V.“ veikos ekonominę ekspertizę, kad nustatyti, kas išties perdavė UAB ,,V.“ 200000 Lt paskolą – E. K. ar R. T.. Dėl to, kas aptarta šios nutarties 7-11 punktuose apelianto siūlymai laikytini deklaratyviais ir atmestini. Kartu kolegija pažymi, kad teisės ginčyti tam tikrus faktus, padarinius ir aplinkybes, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas revizuoti (keisti, panaikinti) ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą civilinėje byloje, iš naujo spręsti asmens kaltės klausimą jau užbaigtoje baudžiamojoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo teisines pasekmes. Teisinėje sistemoje netoleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai, todėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų paneigimui kitoje byloje gali būti taikomas tik griežtai reglamentuotas proceso atnaujinimo institutas. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingas aiškinimas ne tik prieštarautų proceso ekonomiškumo principui, bet ir atvertų kelią anksčiau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo kvestionavimui, keltų pavojų teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) dėl proceso atnaujinimo civilinio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis, kontekste. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti proceso atnaujinimo tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylos nagrinėjimui iš naujo (žr., pvz., Ryabykh v. Russia, no. 52854/99, § 51-52, ECHR 2003-IX). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. Kot v. Russia, no. 20887/03, § 24, 18 January 2007). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. Protsenko v. Russia, no. 13151/04, § 26, 31 July 2008).

13. Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius dėl nenustatytų ir būtinų nustatyti aplinkybių ir faktų, kas ir kokiomis aplinkybėmis suteikė paskolą UAB ,,V.“, kaip paskola atsispindi bendrovės buhalteriniuose dokumentuose, atitinka ar ne teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalį) suklastota sutartis Nr. 2008/05-2, nes visos šios šiai bylai reikšmę turinčios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi šioje byloje. Apeliaciniame skunde taip pat yra užsimenama apie tai, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi specialistų ir ekspertų išvadomis, asmenų parodymais, atliktomis/duotais kitoje byloje, nes kitoje baudžiamojoje byloje E. K. buvo kaltinamas dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo ir todėl ekspertų išvados šioje byloje galėtų būti kitokios. Teisėjų kolegija atmeta ir šį apelianto argumentą kaip nepagrįstą.

14. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad: „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. Taigi esminis šios BPK nuostatos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.

15. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) jog išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).

16. Priešingai nei teigiama nuteistojo advokato skunde, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė 14 ir 15 punktuose minėtų BPK straipsnio nuostatų. Apeliantas skundue nenurodė, kurių duomenų apylinkės teismas netyrė, tik nesutinka su kai kurių įrodymų vertinimu ir padarytomis išvados dėl kaltės nustatymo pagal pareikštus kaltinimus, dėl ko aukštesnės instancijos teismas ir pasisako šioje nutartyje.

17. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir detaliai aiškinosi įvykių aplinkybes, byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitė kalinamojo E. K., liudytojos buvusios UAB ,,V.“ buhalterės R. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, priimtame nuosprendyje, visus įrodymus lygino tarpusavy ir išsamiai motyvavo, dėl kokių priežasčių nustatydamas įrodytomis pripažintas aplinkybes, nesivadovavo kai kurių liudytojų (nuteistojo tėvo S. P., kuris apie įvykio aplinkybes žino tik iš kitų asmenų pasakojimų; nuteistojo žmonos liudytojos I. K., kuri nedavė išsamių parodymų, iš esmės atsisakė duoti parodymus prieš savo sutuoktinį) parodymais, kodėl besąlygiškai nesivadovavo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atlikta UAB ,,V.“ 2008 metų piniginių lėšų ūkinių operacijų tyrimo ataskaita. Kolegija sutinka su vertinimu, kad kai kurios liudytojo S. P. nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, liudytojos I. K. fragmentiški parodymai prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui ir kelia abejones dėl jų objektyvumo.

18. Daugiau pasisakant dėl UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atlikto tyrimo (3 t., b. l. 83–84), pažymėtina, kad šis tyrimas, kuris apėmė bendrovės su fiziniais asmenimis sudarytų paskolų sutarčių peržiūrą, 2008 metų pirminių kasos dokumentų peržiūrą, 2008 metų atsiskaitomosios sąskaitos banke išrašų peržiūrą, piniginių lėšų ūkinių operacijų atvaizdavimo buhalterinės apskaitos žiniaraščiuose peržiūrą bei sutikrinimą, analitinių apskaitos žiniaraščių sutikrinimą su sintetinės apskaitos registrais, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomas toks išsamus, koks buvo atliktas UAB ,,V.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas (specialisto išvada Nr. 5-4/113) už laikotarpį nuo 2008-05-01 iki 2013-09-30 ikiteisminiame tyrime Nr. 62-1-00139-13 ir papildomas tyrimas (specialisto išvada Nr. 5-4/21) baudžiamojoje byloje (specialisto išvadose buvo vertinti ne tik įmonės buhalterinės apskaitos duomenys, bet remtasi ir VMI patikrinimo aktuose nustatyta informacija, asmenų parodymais, bankroto administratoriaus perduoti turimi duomenys ir kt.), kurias išnagrinėjus jau minėtu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-122-165/2017, be kita ko, E. K. pripažintas kaltu ir pagal BK 209 straipsnį (dėl konstatuotų pagal 2008-05-07 paskolos sutartį Nr. 2008/5-1 R. T. pinigų negrąžinimo aplinkybių), t. y. konstatuota, kad E. K. sąmoningu UAB „V.“ blogu valdymu nulėmė bendrovės bankrotą, dėl kurio Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla ir kreditoriams, tarp jų liudytojui R. T. padaryta didelė žala. Vien tai, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ specialistai neaptiko duomenų, patvirtinančių, kad R. T. pagal paskolos sutartį Nr. 2008/05-1 įnešė pinigines lėšas į UAB ,,V.“ kasą ar bendrovės banko sąskaitą, kurių, kaip nustatyta šioje byloje, ir negali būti – nepaneigia to, kad E. K. su R. T. sudarė paskolos sutartį Nr. 2008/05-1, ir to, kad paskolos sutartis Nr. 2008/05-2 buvo suklastota, nepatvirtina, kad 200000 Lt, kurių dalis pateko į bendrovės kasą ir dalis buvo įnešta į banko sąskaitą, buvo E. K. nuosavybė ir kad tokią pinigų sumą nuteistasis išvis būtų turėjęs. Šioje dalyje dar sykį atkreiptinas dėmesys, kad ne R. T., o E. K. 2008 metais buvo UAB ,,V.“ direktorius, atsakingas už bendrovės buhalterinę apskaitą ir bendrovės kasą, todėl nebūtų logiška reikalauti, kad finansinių operacijų fiksavimu buhalterinėje apskaitoje pasirūpintų pats paskolos davėjas (R. T.). Bet kuriuo atveju, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atliktas tyrimas pats savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti apelianto skunde deklaruojamų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį vertino kartu su kitais surinktai įrodymais ir padarė teisingas išvadas dėl minimo tyrimo.

19. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai išanalizavęs nuteistojo E. K., liudytojų parodymus atmeta advokato apeliacinio skundo argumentus dėl neišsamaus, kryptingo įrodymų tyrimo ir dėsningo jų vertinimo, kaip nepagrįstus. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir nuosekliai aptarti visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, atskleidžiant jų turinį, pateikiant motyvuotą vertinimą, todėl dar sykį aptarinėti tą patį šioje nutartyje nėra būtinybės, nes apkaltinamojo nuosprendžio turinys žinomas tiek nuteistajam, tiek jo gynėjui. Kalbant apie apelianto teiginius dėl liudytojo R. T. suinteresuotumo bylos baigtimi, atkreiptinas dėmesys, kad toks pat suinteresuotumas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, sušvelninti savo teisinę padėtį ar net įtikinti teismą dėl savo, kaip paskolos davėjo, teisių, aktualus ir E. K., bei liudytojams jo šeimos nariams (tėvui, sutuoktinei), todėl šių asmenų parodymai pagrįstai vertinti kritiškai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus, kurios apeliantas akcentuoja savo skunde ir kartu prašo teikti prioritetą jiems palankių įrodymų grupei – pvz. E. K., I. K., S. P., G. M. parodymams, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atliktam tyrimui. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu E. K. atsisakė duoti parodymus ir parodymus davė tik teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 151–152), tačiau kaltės nepripažino. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į įtariamojo E. K. parodymus apie tuos pačius įvykius, duotus kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-00139-13 (3 t., 113–114), kur E. K. iš esmės pripažino, kad pagal paskolos sutartį Nr. 2008/05-1 UAB „V.“ akcininkas R. T. suteikė beprocentę 200000 Lt paskolą iki 2010-12-31, jog jis (E. K.) kaip UAB „V.“ direktorius šią paskola naudo bendrovės veikloje, paskola E. K. nebuvo grąžinta, nes nepasisekė verslas ir pan. Teisiamajame posėdyje apklaustas E. K. neneigė jog kitoje byloje ikiteisminio tyrimo metu davė tokius parodymus ir kartu nepateikė jokių logiškų paaiškinimų, dėl ko jo parodymai, duoti šioje byloje, iš esmės skiriasi nuo duotų kitoje baudžiamojoje byloje, kai pasakojama apie tuos pačius įvykius ir aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai reikšmingais pripažino ir rėmėsi E. K. parodymus duotais kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-00139-13 tiek, kiek jie sutapo su kitais nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais šioje byloje.

20. Kartu kolegija nesutinka su skunde deklaruojamu vertinimu, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadose Nr. 11Š-188 (16), Nr. 11Š-192 (16) pateiktos tik prielaidos, kad antspaudai ant 2008-05-07 sutarčių Nr. 2008/05-01 ir Nr. 2008/05-02 yra atspausti ne tuo pačiu metu, kad nėra vienareikšmės išvados ir apie tai, ar abejose paskolos sutartyse panaudotas tas pats antspaudas. Iš specialistės V. M. atlikto tyrimo išvadų yra aišku (2 t., b. l. 160–161), kad paskolos sutartyje Nr. 2008/05-1 esantis atspaudas UAB „V.“ yra atspaustas kita dažomąja medžiaga nei paskolos sutartyse Nr. 2008/05-2, kurių abu originalūs egzemplioriai kratos metu buvo išimti E. K. namuose, esantys atspaudai UAB „V.“. Teisiamojo posėdžio metu apklausiama specialistė V. M. patvirtino savo išvadas ir paaiškino, kad jei yra skirtinga dažomoji medžiaga – tai antspaudai atspausti ne tuo pačiu metu, o be to ir ne tuo pačiu veiksmu, nes paskolos sutartyje Nr. 2008/05-1 ir paskolos sutartyse Nr. 2008/05-2 (2 egzemplioriai) skirtingai atsispaudė raidės, kiti simboliai (3 t., b. l. 102). Taigi, specialistė pateikė ne prielaidas, o konstatavo aiškius faktus, kad spaudai skirtingose sutartyse atspausti ne tuo pačiu metu ir ne tuo pačiu veiksmu, nors pagal nurodytą vienodą sudarymo datą (2008-05-07) logiškai turėtų būti kitaip. Šias išvadas visete su kitais įrodymais įvertino teismas ir teisingai dėl jų nusprendė. Vien tai, kad specialistė dėl objektyvių priežasčių (nebuvo galimybės pateikti tirti antspaudų klišių) negalėjo konkrečiai atsakyti, ar atspaudai ant 2008-05-07 sutarčių Nr. 2008/05-01 ir Nr. 2008/05-02 yra atspausti tuo pačiu antspaudu, nėra pagrindas teigti, kad tie atspaudai atspausti skirtingais antspaudais. Viso baudžiamojo proceso metu E. K. teigė, kad UAB ,,V.“ spaudas visą laiką buvo pas jį, ir juo jis tvirtino įvairius dokumentus. Taip pat matyti, kad 2014-07-22 UAB ,,V.“ antspaudą ir dokumentus E. K. perdavė bankroto administratoriui. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad buvo daugiau nei vienas UAB ,,V.“ antspaudas, kad jais disponavo daugiau žmonių ir kad E. K. dviejuose paskolos sutarties Nr. 2008/05-02 egzemplioriuose būtų atspaudus padaręs kitu, nei UAB ,,V.“ turėjo, antspaudu. Tokių aplinkybių nenurodė nei E. K..

21. Tokių aplinkybių visumos analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad 2008-05-07 paskolos sutartį Nr. 2008/05-1 kaip paskolos gavėjas pasirašė E. K., jam buvo perduoti R. T. priklausantys pinigai ir būtent šiuos pinigus E. K. įnešė į įmonės kasą ir sąskaitą banke po 100 000 Lt. Tuo tarpu paskolos sutartį Nr. 2008/05-2 E. K. suklastojo, ja disponavo, pateikdamas ją 2015-11-13 Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje dėl UAB „V.“ bankroto, teisminio proceso Nr. 2-58-3-00259-2014-1, kartu su 2015-11-11 prašymu „Dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo“, taip šia žinomai netikros sutarties kopija pagrįsdamas savo teisę į 75 301,20 Eur (neva jo suteiktą ir bendrovės „V.“ negrąžintą 200 000 Lt paskolą su 5 proc. dydžio palūkanomis) kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „V.“. Taigi nagrinėjamoje byloje suklastotos paskolos sutarties pateikimas teismui, siekiant sutartyje esančių melagingų duomenų pagrindu įgyti svetimą BUAB „V.“ turtą, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto sukčiavimo sudėties požymius. Įvertinus aplinkybes, dėl ko E. K. nusikalstama veika buvo nebaigta, t. y. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, 2015-12-29 nutartimi (įsiteisėjo 2016-03-17) jo prašymą atmetė ir jo kreditorinio reikalavimo nepatvirtino, E. K. padaryta veika tinkamai kvalifikuota kaip pasikėsinimas sukčiauti.

22. Taigi, byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais, skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais nustatyta, kad E. K. neskolino 200000 Lt UAB ,,V.“, tačiau E. K. nusprendė pagaminti netikrą dokumentą – paskolos sutartį Nr. 2008/05-2 (2008-05-07), kurioje nurodė, neva jis, kaip UAB „V.“ akcininkas, suteikia bendrovei „V.“ 200 000 Lt paskolą su penkių procentų metinėmis palūkanomis iki 2010 m. gruodžio 31 d., patvirtino tokios netikros sutarties du egzempliorius savo parašais ir UAB ,,V.“ antspaudu, po to, padaręs vienos iš sutarčių kopiją ir patvirtinęs savo rankraštiniais įrašais ir parašu, šią kopiją kartu su kasos pajamų orderio Nr. 001 savo paties patvirtinta kopija, grynųjų pinigų banko įmokėjimo kvito savo paties patvirtinta kopija, 2015-11-13 kartu su 2015-11-11 savo pasirašytu prašymu „Dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo“ pateikė Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje dėl UAB „V.“ bankroto, teisminio proceso Nr. 2-58-3-00259-2014-1, prašydamas teismo patvirtinti jį trečios eilės UAB ,,V.“ kreditoriumi dėl 75301,20 Eur sumos, kurią, neva, sudaro jo UAB ,,V.“ 2008 m. gegužės mėn. suteikta 200000 Lt paskola ir 5 procentai metinių palūkanų, už 2009–2014 metus (1 t., b. l. 145–149). Tokiu būdu E. K., panaudodamas savo paties pagamintą netikrą dokumentą – paskolos sutartį Nr. 2008/05-2 (2008-05-07), mėgino įtikinti teismą įtraukti jį į BUAB ,,V.“ kreditorių sąrašą ir pagrįsti savo teisę į 75 301,20 Eur (neva jo suteiktą ir bendrovės „V.“ negrąžintą 200 000 Lt paskolą su 5 proc. dydžio palūkanomis) kreditorinį reikalavimą BUAB „V.“, tačiau dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių savo nusikalstamo sumanymo jam įvykdyti nepavyko – turtinės teisės į BUAB ,,V.“ turtą jis neįgijo, nes Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi jo prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog 200000 Lt paskolą pagal 2008-05-07 paskolos sutartį Nr. 2008/05-1 UAB ,,V.“ suteikė ne E. K., o R. T., ir būtent pastarojo suteikta paskola buvo apskaityta UAB „V.“ buhalterinėje apskaitoje (1 t., b. l. 82–84).

23. Dėl to, kas nustatyta ir paminėta nutarties 22 punkte, kolegija konstatuoja, jog E. K. veika atitinka dokumentų klastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) ir pasikėsinimo sukčiauti įgyjant didelės vertės turtinę teisę (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 2 dalis) nusikalstamų veikų sudėties požymius, todėl skundo prašymas dėl E. K. išteisinimo nepagrįstas ir todėl atmestinas.

24. Skunde apeliantas kreipia ypatingą dėmesį į suklastotos paskolos sutarties Nr. 2008/05-2 (2008-05-07) esmę ir kelia klausimą, ar ši paskolos sutartis atitinka dokumento sąvoką BK 300 straipsnio dispozicijos kontekste. Iš tiesų, Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, nors teismų praktika panašiais požymiais formuluoja dokumento sąvoką taikydama BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį: nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalykas yra dokumentas. Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (pvz. kasacinė byla Nr. 2K-426/2006 ir kt.). Teismų praktikoje dokumentu laikytinas bet koks rašytinis aktas, kuriuo asmuo liudija faktą, turintį teisinę reikšmę. Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos (pvz. kasacinė byla Nr. 2K-515/2006 ir kt.). Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas (pvz. kasacinė byla Nr. 2K-290/2008 ir kt.). Todėl, nustačius, kad E. K. pagamindamas paskolos sutartį Nr. 2008/05-2 (2008-05-07) ir į ją įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad, neva, UAB „V.“, atstovaujama direktoriaus E. K., ir bendrovės akcininkas E. K. sudarė sutartį dėl E. K. 200 000 Lt paskolos su 5 proc. metinėmis palūkanomis suteikimo UAB „V.“ iki 2010-12-31, patvirtinus šią paskolos sutartį savo parašais, bendrovės antspaudu, ir, minėtos ,,paskolos sutarties“ pagrindu su kreipiantis į Šiaulių apygardos teismą prašant patvirtinti jį trečios eilės UAB ,,V.“ kreditoriumi dėl 75301,20 Eur sumos, kurią, neva, sudaro jo UAB ,,V.“ 2008 m. gegužės mėn. suteikta 200000 Lt paskola ir 5 procentai metinių palūkanų, už 2009–2014 metus, Šiaulių apygardos teismui 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi priėmus šį prašymą ir pridėtus dokumentus, tarp jų suklastotą paskolos sutartį, nagrinėti atskiroje civilinėje byloje (1 t., b. l. 157- -158) – ,, paskolos sutartis Nr. 2008/05-2 (2008-05-07)“ įgavo dokumento, atitinkančio BK 300 straipsnio dispoziciją, statusą, nes šiuo pagamintu netikru dokumentu E. K. mėgino paliudyti teisinį faktą.

25. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal 24 punkte aptartą E. K. prašymą, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi jo prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo atmetė kaip nepagrįstą. Sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Dėl to kolegija sprendžia, kad buvo pagrindas pripažinti E. K. kaltu ir dėl pasikėsinimo sukčiauti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, nes jis, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtinę teisę į BUAB ,,Veiktra“ turtą, pateikdamas netikrą dokumentą kartu su kitais dokumentais mėgino suklaidinti teismą dėl turimos teisės į 75301,20 Eur kreditorinį reikalavimą, t. y. naudojo apgaulę, kuri buvo esminė priežastis Šiaulių apygardos teismui nusprendžiant nagrinėti E. K. prašymą, aptartą 22 punkte. Dėl to visiškai nepagrįsti apelianto motyvai, kad E. K. naudotas teismo suklaidinimo būdas nebuvo esminis, kad jis nepakankamas pasikėsinimui savo naudai įgyti svetimą turtinę teisę į BUAB ,,Veiktra“ turtą.

Dėl veikų mažareikšmiškumo

26. Pagal BK 37 straipsnį veika mažareikšme laikoma tada, kai padarytos veikos požymiai sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais atitinkamais nusikaltimo požymiais ir ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat, kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius požymius – objektą, dalyką, būdą, padarinius, laiką, vietą, tiek į subjektyviuosius požymius – kaltę, tikslus, motyvus. Veikos mažareikšmiškumas bei pavojingumas yra vertinamieji požymiai.

27. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad E. K. nusikaltimais nepadaryta reali žala įstatymais saugomiems gėriams, kadangi netikra paskolos sutartis Nr. 2008/05-2 (2008-05-07) savaime turėjo per mažai reikšmės tam, kad E. K. būtų įtrauktas į BUAB ,,V.“ kreditorių sąrašą, todėl valdymo tvarka nebuvo sutrikdyta (BK 300 straipsnio 1 dalis), o dėl pasikėsinimo sukčiauti teigiama, kad E. K. jokio svetimo turto neįgijo ir realiai nebūtų įgijęs net pripažinus jį trečios eilės kreditoriumi, nes BUAB ,,V.“ bankroto metu jokio turto faktiškai neturėjo. Atsakant į tokius argumentus pirmiausia pažymėtina, kad dėl BK 182 straipsnio objektyviųjų alternatyvių sudėties požymių (svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas) jau pasisakyta nutarties 25 punkte. Vien tai, kad apgaule buvo kėsinamasi padaryti sunkų nusikaltimą – kėsintasi į didelės vertės turtinę teisę – tokią veiką laikyti mažareikšmę baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių prasme būtų nelogiška. Dėl apelianto keliamo klausimo, ar suklastotas ir panaudotas dokumentas buvo pakankamas suklaidinti teismą – taip pat jau pasisakyta šios nutarties 24 punkte. Taigi, skunde deklaruojamas savitas tam tikrų aplinkybių vertinimas, nesant tam pagrindo, negali būti tapatinamas su aplinkybėmis, kurios E. K. padarytas veikas šiuo atveju darytų nepavojingas BK 37 straipsnio prasme. Būtent dėl to, kad E. K. realiai nepavyko įgyti teisės į svetimą turtą ir (ar) svetimo turto, jo veika kvalifikuota kaip pasikėsinimas įvykdyti sukčiavimą – t. y. mažiau pavojinga veika, nei pabaigtas nusikaltimas. Dėl valdymo tvarkos objekto pažeidimo, be kita ko, pažymėtina, kad E. K. veiksmais, kurie pasireiškė dokumento suklastojimu ir suklastoto dokumento panaudojimu, buvo kėsinamasi ne tik į neteisėtą svetimos turtinės teisės įgijimą, bet kartu mėginama paneigti kito asmens – R. T., kaip kreditoriaus teisę į BUAB ,,Veiktra“ turtą.

28. Kolegija, atsižvelgusi į įrodytas bylos aplinkybes, tai kas paminėta 27 punkte, pažymi, kad E. K. veikoje yra nustatyti visi BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymiai, ir konstatuoja, kad E. K. padarytos veikos dėl savo tikslų ir motyvų yra tiek pavojingos, dėl ko privalo būti vertinamos kaip nusikaltimai ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) nėra pagrindo.

Dėl taikytos baudžiamosios atsakomybės

29. BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąją apibūdinančius duomenis, į tai, kad vienas nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ir į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas individualizavo E. K. taikytiną baudžiamąją atsakomybę ir paskyrė bausmę, kurios savo skunde nekvestionuoja nei apeliantas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo E. K. gynėjo advokato Gintaro Žičkaus apeliacinį skundą.