- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-17
- Bylos Nr.
- e2-679-157/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00259-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- E. K.
- Suinteresuotas asmuo
- R. T.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti kreditoriaus finansinį reikalavimą bankrutavusiosios uždarosios akcinės bendrovės „Veiktra“ bankroto byloje Nr. eB2-1006-856/2015, suinteresuotas asmuo R. T..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartimi UAB „Veiktra“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta MB „Ius Lt“. Teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų 205 274 Lt finansiniai reikalavimai, iš kurių – trečios eilės kreditoriaus R. T. 200 000 Lt reikalavimas. Teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. K., buvęs UAB „Veiktra“ direktorius, 2015-11-13 pateikė teismui prašymą įtraukti jį į bendrovės kreditorių sąrašą su 75 301,20 Eur finansiniu reikalavimu. Prašymą grindė tuo, kad bendrovė jam yra negrąžinusi pagal 2008-05-07 sutartį Nr. 2008/05-2 suteiktos 200 000 Lt paskolos su 5 proc. dydžio palūkanomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo E. K. prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą BUAB „Veiktra“ bankroto byloje. Teismas nustatė, kad reikalavimą pareiškėjas grindžia 2008-05-07 paskolos sutartimi, kurioje nurodyta, kad jis iki 2010-12-31 paskolina UAB „Veiktra“ 200 000 Lt, šiuos pinigus įnešdamas į bendrovės sąskaitą; kad iš kasos pajamų orderio Nr. VEI 001 kopijos matyti, jog E. K. vardu į įmonės sąskaitą grynais buvo įnešta 100 000 Lt, o AB Swedbank atsiskaitomosios sąskaitos 2008-05-07 išraše nurodyta, kad 100 000 Lt yra ne E. K. paskola, bet įplaukos; kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2015-04-09 specialisto išvadoje Nr. 5-4/21, Šiaulių apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus kaltinamajame akte konstatuota, jog pagal minėtą 2008-05-07 paskolos sutartį bendrovės akcininkas R. T. suteikė bendrovei 100 000 Lt paskolą, įformintą 2008-05-07 kasos pajamų orderiu VEI Nr. 001, paskolos gavimas įrašytas bendrovės kasos knygoje, o bendrovės direktorius E. K. įnešė grynuosius pinigus į bendrovės sąskaitą, esančią AB banke „Hansabankas“; kad liudytojai patvirtino, jog E. K. buvo ne tik bendrovės vadovas, bet ir kasininkas; kad jokių duomenų apie tai, jog jis būtų suteikęs bendrovei paskolą buhalteriniuose dokumentuose neužfiksuota; kad bankroto administratorius tarp bendrovės dokumentų nerado E. K. paskolos sutarties; kad E. K. nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog 2008-05-07 jis disponavo 200 000 Lt, pažymėjo, kad nevertina pareiškėjo, atstovaujamo advokato G. Žičkaus, ne valstybine kalba pateiktų dokumentų. Remdamasis konstatuotomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog finansinio reikalavimo pagrįstumas neįrodytas. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą finansiniam reikalavimui pateikti (ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p.).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas E. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – įtraukti jį į BUAB „Veiktra“ kreditorių sąrašą su 75 301,20 Eur finansiniu reikalavimu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas be pagrindo vadovavosi Specialisto išvada Nr. 5-4/21, nes ji neturi įrodomosios galios, o pareiškėjas pateikė teismui savo sudarytą paskolos sutartį su UAB „Veiktra“ ir dokumentus, liudijančius, jog jis įnešė į bendrovės ir banko sąskaitą po 100 000 Lt.Teismas be pagrindo vadovavosi Šiaulių apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus kaltinamajame akte, kuriuo E. K. pareikšti kaltinimai pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnį, nurodytomis aplinkybėmis, nes baudžiamasis procesas nėra pasibaigęs, o jo kaltė neįrodyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.Teismas netinkamai įvertino kasos pajamų orderį VEI Nr. 001, nes tiek jame, tiek banko pavedime nurodomas, kad pinigus įnešė E. K.. Faktas, kad R. T. pateikė duomenis, jog turėjo 200 000 Lt nereiškia, kad jie buvo įnešti į bendrovės kasą ir banko sąskaitą.Teismas klaidingai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog E. K. tuo laiku disponavo 200 000 Lt, nes buvo pateiktos pinigų perlaidų iš JAV kopijos, įrodančios, kad jo sutuoktinė šias pinigų sumas pervedė.
Atsiliepimas
Kreditorius R. T. atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą finansiniam reikalavimui pateikti, o apeliantas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas. Pareiškėjui kaip buvusiam vadovui buvo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą, nes jis teikė atsiliepimą į pareiškimą iškelti bendrovei bankroto bylą.Teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo. Pareiškėjas direktoriumi buvo nuo 2008-04-25, todėl turėjo pareigą tinkamai apskaityti paskolos sutartis, įskaitant tą, kuria jis neva pats suteikė paskolą. Teismas teisingai nurodė, kad net jei E. K. sutuoktinė būtų dariusi pinigines perlaidas iš JAV, tai neįrodo, jog pinigai buvo naudojami bendrovės veikloje.Dėl galimo 2008-05-07 paskolos sutarties Nr. 2008/05-2 suklastojimo ir panaudojimo Joniškio policijos komisariate pradėtas ikiteisiminis tyrimas Nr. 01-1-64756-15, kuriame bus atliekama ekspertizė dėl minėto dokumento surašymo ir pasirašymo datos. Jo turimais duomenimis, E. K. nėra pateikęs sutarties originalo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas teismo nutarties, kuria atsisakyta į BUAB „Veiktra“ kreditorių sąrašą įtraukti pareiškėją E. K. su 75 405 Eur (200 000 Lt) finansiniu reikalavimu. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi pareiškėjo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais, nes absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 str.).
Remdamasis bylos medžiaga apeliacinis teismas sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas savo atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis taisyklėmis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs teisingai nustatė aktualias aplinkybes, apibrėžė byloje taikytiną teisę, išaiškino bei pritaikė atitinkamas proceso, materialiosios teisės normas, tai yra tinkamai atskleidė šios bylos esmę, ir, atsisakęs patvirtinti pareiškėjo E. K. 75 301,20 Eur finansinį reikalavimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija laiko, kad prieš pasisakant dėl pareiškėjo E. K. apeliacinio skundo argumentų ir sprendžiant dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo yra tikslinga dar kartą nurodyti esmines faktines aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nėra ginčo dėl to, kad E. K. nuo 2008-05-07 dirbo UAB „Veiktra“ direktoriumi, jis taip pat buvo šios bendrovės kasininkas; kad Šiaulių apygardos teismas 2014 m. liepos 11 d. nutartimi UAB ,,Veiktra” iškėlė bankroto bylą, nustatydamas terminą – iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. finansiniams reikalavimams pateikti; kad teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas; kad vėliau teismo tikslintame sąraše yra patvirtinti trijų kreditorių reikalavimai – antrąja eile tenkintini VSDFV Šiaulių skyriaus – 2 571,36 Lt, VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro – 439 Lt, trečiąja eile tenkintini R. T. – 200 000 Lt bei UAB „Juridinė paslauga” – 4 835 Lt finansiniai reikalavimai (iš viso – 207 845,36 Lt); kad teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (civilinė byla Nr. eB2-207-856/2016).
Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas E. K. šioje byloje nagrinėjamą finansinį reikalavimą – 75 301,20 Eur su 5 proc. dydžio palūkanomis, grindžiamą 2008-05-07 sutartimi Nr. 2008/05-2 dėl 200 000 Lt paskolos bendrovei suteikimo, kuri nebuvo grąžinta, – į bankroto bylą pateikė 2015-11-13; kad į bylą pateikta tik paties E. K. 2015-11-11 patvirtinta šios sutarties fotokopija; kad vadovo bankroto administratoriui perduotuose bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose ši paskolos sutartis iš viso nebuvo apskaityta; kad minimuose apskaitos dokumentuose buvo apskaityta tik pirmiau minėta, tą pačią dieną – 2008-05-07, sudaryta paskolos sutartis Nr. 2008/05-1 dėl akcininko R. T. suteikiamos 200 000 Lt paskolos.
Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, remdamasi pirmiau pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, be kita ko, pažymi, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas E. K. šioje byloje negali būti laikomas silpnesniąja puse, nes ilgus metus vadovaudamas bendrovei ir būdamas jos kasininku, akivaizdu, jog žinojo / turėjo žinoti tiek fiduciarinio tiek ir imperatyvaus pobūdžio savo pareigas bendrovei (Akcinių bendrovių įstatymo 19, 37 str., CK 2.81, 2.87 str., Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 21 str. etc.); tiek kaip bendrovės vadovas (kasininkas), tiek kaip fizinis asmuo suprato / turėjo suprasti sutarčių, kitų finansinių dokumentų sudarymo, jų įforminimo, apskaitos teisinę reikšmę bei pasekmes, galinčias kilti nesilaikant šiuos klausimus reglamentuojančių imperatyvių Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kt. reikalavimų. Kitais žodžiais tariant, šis asmuo, į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukęs minimos paskolos sutarties, kuria pagal tekstą jis, kaip fizinis asmuo, jo paties kaip vadovo atstovaujamai bendrovei skolina nemažą pinigų sumą – 200 000 Lt, šio teismui pateikto dokumento netgi fiziškai neįsegęs kartu su kitais sandoriais, į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą įnešamas lėšas kvalifikuodamas jas ne kaip savo asmenines, tai yra ne kaip suteikiamą paskolą, bet kaip bendrovės įplaukas – suprato / turėjo suprasti neigiamų pasekmių riziką, kilus ginčui dėl paskolos suteikimo fakto (CPK 185 str.).
Dar kartą pažymėtina ir tai, kad dėl šio finansinio reikalavimo patvirtinimo į teismą kreiptasi tik 2015 m. lapkričio 13 d., net nenurodant jokių svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas tokiems veiksmams atlikti, kurį teismas buvo nustatęs iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. Minėta, kad teismas, spręsdamas šį klausimą, nesivadovavo vien Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkto, 9 dalies nuostatomis ir sprendė dėl šio reikalavimo pagrįstumo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šis faktas yra svarbus, turint omenyje kreditoriaus R. T. atsiliepime atskirąjį skundą išdėstytus teiginius, kad šis E. K. prašymas, pareikštas tuo metu, kai į pabaigą eina procesas Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kurioje jis kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnį, su bankroto administratoriaus pareikštu civiliniu ieškiniu, vertintinas tiesiog kaip bandymas išvengti prievolės atlyginti įmonei padarytą žalą. Be to, pateikti duomenys, kad dėl galimo 2008-05-07 paskolos sutarties Nr. 2008/05-2 suklastojimo ir panaudojimo Joniškio policijos komisariate pradėtas ikiteisiminis tyrimas Nr. 01-1-64756-15, kuriame, kaip teigiama atsiliepime, bus atliekama ekspertizė dėl minėto dokumento surašymo ir pasirašymo datos.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad nei teismo sprendime nurodytoje Specialisto išvadoje Nr. 5-4/21 (b. l. 41), nei Šiaulių apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus kaltinamajame akte (b. l. 53), kuriuo jam pareikšti minėti kaltinimai, nustatytos / nurodytos aplinkybės neturi įrodomosios reikšmės, nes baudžiamasis procesas nėra pasibaigęs, o jo kaltė neįrodyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties motyvų, nei šias procesiniais dokumentais, nei juose išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas nesirėmė kaip turinčiais prejudicinę reikšmę (CPK 182 str.). Šiuos faktus teismas vertino visų byloje ištirtų įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, kaip to ir reikalauja civilinio proceso taisyklės, reglamentuojančios įrodinėjimą (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad pagal teismų informacinės sistemos Liteko duomenis minimoje Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje 2016-03-18 dienos posėdyje numatoma klausyti baigiamųjų kalbų (baudžiamosios bylos Nr. 1-25-309/2016) (CPK 179 str. 3 d.).
Apeliantas, nesutikdamas su teismo motyvais, susijusiais su atsisakymu vertinti jo atstovo advokato G. Žičkaus kartu su 2015-12-22 pranešimu teismui pateiktus dokumentus – kopijas piniginių perlaidų iš JAV į Lietuvą, tvirtina, kad, priešingai nei konstatavo teismas, šie įrodymai yra tinkami patvirtinti pinigų sumas, kurias jis naudojo UAB „Veiktra“ veikloje. Apeliacinis teismas, atmesdamas šiuos teiginius, visų pirma pažymi, kad teismas teisingai nurodė, jog pagal CPK 113 straipsnio 3 dalį visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba. Be to, akivaizdu, kad šis imperatyvus įstatymo reikalavimas tiek pačiam apeliantui (turint galvoje jau pirmiau nurodytas jį patį kaip asmenį apibūdinančias aplinkybes), tiek tuo labiau jo atstovui profesionaliam teisininkui, kuris savo sutartines bei profesines pareigas privalo atlikti, laikydamasis tiek Sutarties, tiek Advokatūros įstatymo, tiek kitų įstatymų reikalavimų (pvz. Advokatūros įstatymo 2, 5, 7, 17, 19 str., CPK 51, 54, 42 str. 5 d., etc.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toks akivaizdus proceso teisės normų pažeidimas (ignoravimas) ir advokato pareigų netinkamas vykdymas gali būti vertinamas kaip aplaidus profesinis elgesys ir piktnaudžiavimas procesu.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliantas su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui, kaip fakto instancijai, taip pat nepateikė pirmiau nurodytų dokumentų, išverstų į lietuvių kalbą. Be to, minimame atsiliepime teisingai nurodoma, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikta jokių įrodymų, susiejančių šiuos lėšų pervedimus su nagrinėjamu E. K. finansiniu reikalavimu. Apeliaciniam teismui taip pat nebuvo pateiktas tinkamai patvirtinto ginčo paskolos sutarties nuorašas, ar jo originalas, kurio, kaip jau minėta, bendrovės dokumentuose nerado ir bankroto administratorius, t. y. leistinumo kriterijaus atitinkančių įrodymų (CPK 178, 314 str.).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o E. K. skundas atmetamas, nepasisakant dėl kitų jame, o taip pat kreditoriaus R. T. atsiliepime išdėstytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 302 str.). Pagal teismų praktiką, nustačius, kad teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.