Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2017-10-12 d. Vilniaus apskrities VPK medžiagoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į duobę ir apgadino transporto priemonę.

Kadangi automobilis MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio dieną buvo apdraustas ieškovo transporto priemonių draudimu, transporto priemonės valdytojas teikė prašymą atlyginti patirtą žalą. Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimo veiksmus, buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio įvykio padaryti nuostoliai sudaro 454,31 Eur, todėl ieškovas, vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, išmokėjo 454,31 Eur draudimo išmoką ir CK 6.263 str., 6.266 str., 6.1015 str. pagrindu, dėl išmokėtos draudimo išmokos įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį – Vilniaus miesto savivaldybę.

CK 6.266 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 str. 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriuvimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado. Tokiu teisiniu reglamentavimu statinių savininkai skatinami tiek statinių statybos proceso, tiek jų naudojimo bei priežiūros metu, ypač atidžiai laikytis statybą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų reikalavimų (LAT 2014-03-31 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-57/2014).

Kelių įstatymo 2 str. 3 dalyje apibrėžta kelio sąvoka: tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantis kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Taigi, pagal aptartą Kelių įstatymo nuostatą kelias – tai inžinerinis statinys, kurį sudaro įrenginių kompleksas, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Visos kelio konstrukcijos yra sukurtos statybos darbais naudojant statybos medžiagas ir tvirtai sujungtos su žeme bei sudaro vientisą statinį. Vieno ar kelių kelio struktūrinių įrenginių sugriuvimas ar įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkantis konstrukcijų trūkumas, dėl kurio asmeniui padaroma žalos, sudaro pagrindą taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kelio trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p. – vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p. nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Kelių įstatymo 15 str., kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004-02-11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 p., savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 p. nustatyta, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išnagrinėjęs ne vieną analogišką ginčą tarp draudikų ir Vilniaus miesto kelių ir gatvių savininko – Vilniaus miesto savivaldybės (LAT 2016-04-15 d. nutartis civ. byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, 2017-02-03 nutartis civ.byloje Nr.e3K-3-27-701/2017). Kasacinio teismo praktika nustatyta, kad savivaldybė yra kelio (gatvės) savininkė (valdytoja), ji už konstrukciniais kelio defektais padarytą žalą atsako CK 6.266 straipsnio pagrindu; darbų atlikimo sutartimis statinio valdymas kitoms bendrovėms (pvz. UAB „GRINDA“) neperėjo ir dėl gatvės konstrukcinių trūkumų kilusios žalos pagal CK 6.266 straipsnį turi atsakyti jos savininkė – Vilniaus miesto savivaldybė. Analogiškai situaciją vertino ir Vilniaus apygardos teismo 2019-05-28 d. nutartyje civ. byloje Nr. e2A-876-585/2019.

2018-01-17 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, reikalaudamas grąžinti išmokėtą bendrą draudimo išmoką – 454,31 Eur. Atsakovė buvo raginama įvykdyti prievolę ne teismo keliu, tačiau ji atsisakė tenkinti pretenziją, nurodydama, jog gatvės valdymo teisės buvo perduotos UAB „GRINDA“.

Dėl šių faktinių pagrindų ieškovas prašo patenkinti ieškinį.

Vadovaudamasi minėtomis teisės aktų nuostatomis, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011-12-29 d. Darbų atlikimo sutartimi Nr. A72-2191(3.1.36-UK) pavedė UAB „Grinda“ atlikti (duomenys neskelbtini) dalies gatvių ir kiemų dangos remontą ir priežiūrą. Pažymime, jog pagal CK 6.266 str. 1 d., kuria ieškinyje remiasi ieškovas, pareiga atlyginti žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų yra nustatyta ne tik šių objektų savininkui, bet ir valdytojui. Iš šios įstatymo nuostatos galima daryti išvadą, kad jei minėtų objektų savininkas perduoda šiuos objektus valdyti kitam asmeniui (valdytojui), tai už jų sugriuvimą ar kitais trūkumais padarytą žalą tretiesiems asmenims atsako ne savininkas, o valdytojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog savininkas objekto tvarkymą ir priežiūrą gali pavesti kitiems asmenims ir neatsakyti pagal CK 6.266 str. už žalą, jei įrodytų, kam konkrečiai yra pavedęs valdyti objektą, su kuriuo yra siejama padaryta žala (LAT 2005-10-11 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-7-365/2005).

Ieškovas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, ją sukėlusio asmens neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio buvimą. Pabrėžtina, kad šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka būtent Ieškovui, tai yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas ginčą tarp nukentėjusiojo ir atsakingo už žalą asmens bylose dėl žalos atlyginimo: procesinė pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę, kuri yra preziumuojama) tenka nukentėjusiam asmeniui (LAT 2011-01-25 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-3/2011).

Vadovaujantis CK 6.246 str. 1 d., civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ši sąlyga yra būtina civilinei atsakomybei kilti.

Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama jai, kaip (duomenys neskelbtini) miesto gatvių savininkui tenkančią pareigą, užtikrinti tinkamą gatvių būklę bei priežiūrą, 2011-12-29 d. Sutartimi ir 2012-05-07 d. Susitarimu pavedė UAB “Grinda“ atlikti (duomenys neskelbtini) dalies gatvių ir kiemų dangos remonto ir priežiūros darbus. Taigi, būtent UAB “Grinda“ ginčo įvykio metu atliko (duomenys neskelbtini) priežiūrą, veikė kaip šios gatvės valdytoja. Sudaryta darbų atlikimo Sutartis įrodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė tinkamai rūpinosi miesto gatvėmis ir vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, perdavė jas valdyti šios srities profesionalams. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos bylos atveju, nėra pagrindo teigti esant Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų (ar neveikimo), kurie galėjo lemti žalos atsiradimą ginčo automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią duobę.

Atsakovės nuomone, siekdamas įrodyti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų neteisėtumą, ieškovas apsiribojo abstraktaus pobūdžio pastebėjimais, nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojų nerūpestingumas ir neatidumas organizuojant (duomenys neskelbtini) miesto gatvių priežiūrą. Ieškovas neįrodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė būtų nesilaikiusi ar pažeidusi teisės norminius aktus, Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nustatyti nėra pagrindo, taigi nėra ir jokio teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

CK 6.249 str. įtvirtinta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Žala, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, šiuo atveju yra būtina, žalos įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui. Atkreiptinas Teismo dėmesys į tai, kad Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas principas, jog nuostoliai turi būti realūs, atitikti protingumo ir teisingumo principus (LAT 2009-11-03 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-469/2009). Manytina, kad žalos dydis šioje byloje nėra tinkamai pagrįstas ir įrodytas.

Žalą, kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą, turi įrodyti ieškovas. Ieškovas nurodo, kad 2017-10-12 d. automobiliui Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), įvažiavus į duobę, nepažymėtą kelio ženklais, Automobilis buvo apgadintas. Draudikas (ieškovas), draudimo sutarties pagrindu išmokėjo draudėjui 454,31 Eur draudimo išmoką.

Ieškovas ieškinio prieduose yra pateikęs 2017-10-26 d. remonto sąmatoje Nr. (duomenys neskelbtini). Visgi, akivaizdu, jog šiuo nebuvo nustatinėjama transporto priemonės gedimų priežastis. Byloje nėra jokių duomenų apie automobilio techninę būklę iki eismo įvykio, taip pat nėra pačio automobilio ar duobės nuotraukų. Konstatuotina, kad byloje iš esmės nėra įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio gedimai buvo sąlygoti būtent dėl automobilio įvažiavimo į duobę. Todėl nesant į bylą pateiktų leistinų įrodymų, kad automobilio gedimai buvo nulemti 2017-10-12 d. automobilio įvažiavimo į duobę, (duomenys neskelbtini)gatvėje, ieškovo ieškinys pripažintinas nepagrįstu.

Automobilį galima apgadinti ir kitais būdais, ne tik automobiliui įvažiavus į duobę, tačiau po eismo įvykio Vilniaus miesto savivaldybės atstovai nedalyvavo ir nebuvo kviesti dalyvauti apžiūrose. Ieškovas turėjo žinoti, kad subrogacijos pagrindu gali būti reiškiami reikalavimai tretiesiems asmenims dėl jų kaltės atsiradusios žalos, tačiau atsakovo atstovų dėl galimai neteisėtų veiksmų nekvietė.

Atsakovės nuomone, siekdamas pagrįsti žalos faktą bei dydį, ieškovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, todėl laikytina, jog jis neįrodė prašomos priteisti žalos nagrinėjamoje civilinėje byloje.

CK 6.247 str. nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teismų praktiką, priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (LAT 2005-11-09 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-556/2005; LAT 2006-11-11 d.nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-518/2006; LAT 2007-11-26 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-7-345/2007). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Taigi tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes (LAT 2007-11-26 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-7-345/2007).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovui atsirado žala, neatliko, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ir atsiradusios žalos.

CK 6.253 str. numatyta, jog civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės tokiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusiojo asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. CK 6.253 str. 5 d. įtvirtinta, kad nukentėjusiojo asmens veiksmai - veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusiojo asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Nukentėjusiojo elgesys, dėl kurio jam padaroma žalos, gali būti dviejų rūšių. Pirma, nukentėjusysis, suvokdamas, jog jam gali būti padaryta žalos, sutinka, kad šios būtų padaryta. Toks sutikimas gali būti aiškiai išreikštas arba numanomas iš konkrečių aplinkybių. Antra, asmuo, daugiau ar mažiau suvokdamas, kad jo elgesys gali būti žalingas jam pačiam, neatsisako tam tikrų veiksmų, manydamas, jog žalos jam pavyks išvengti, t. y. prisiima žalos atsiradimo riziką.

Akcentuotina, jog šioje byloje automobilio vairuotojo J. B. veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu, neapdairiai ir neatsargiai vairuojant automobilį, kuris laikytinas padidinto pavojaus šaltiniu. Kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei analizuoti teismų praktikoje (LAT 2008-03-03 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3- 153/2008).

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 5 d. numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. 2002-12-11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų kelių eismo taisyklių 127 p. nurodyta, jog vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai yra blogas matomumas. Pažymima, kad iš bylos medžiagos nėra tiksliai nustatyta, kokiu greičiu įvykio metu važiavo automobilis. Galimai saugaus greičio nesilaikymas įvykio metu taip pat galėjo būti lemiamas veiksnys, sąlygojęs žalos atsiradimą. Byloje nėra duomenų, kad transporto priemonės vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti kliūties, todėl darytina išvada, jog vairuotojas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, taip pat privalo prisiimti atsakomybę dėl kilusios žalos.

Rremiantis CK 6.282 str. 1 d., tais atvejais, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai, kurie yra įvardinti teisės aktuose, pabrėžiami teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-03-03 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-153/2008 konstatavo, jog jeigu transporto priemonė dalyvauja eisme, tai jų [vairuotojų], kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir (ar) vairuotojo teisės ir pareigos nustatytos bendruosius ir specialiuosius reikalavimus nustatančių teisės aktų. Pagal Civilinio kodekso 6.263 straipsnį iš kiekvieno asmens reikalaujama tokio elgesio, kad niekam nebūtų padaryta žala. Eismą keliuose reglamentuojančiuose aktuose nustatytos konkrečios pareigos, kurias vykdant žalos neatsirastų. Tai Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės, kiti teisės aktai. Pažymi, jog automobilio vairuotojas, neatidžiai vairuodamas, nepastebėdamas kelyje esančios kliūties, sukeldamas eismo įvykį ir tokiu būdu padarydamas žalos sau ir sukeldama grėsmę aplinkiniams, pažeidė ne tik visą eilę teisės normų reikalavimų, bet ir bendruosius vairuotojams taikomus atsargumo ir atidumo reikalavimus. Neatsargiai vairuodamas, automobilio vairuotojas pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 str. 2 d. numatytus bendruosius eismo dalyvių elgesio kelyje principus, tai yra ,,eismo dalyvių elgesys grindžiamas tarpusavio pagarba ir atsargumu“. Taip pat, automobilio vairuotojas pažeidė minėto įstatymo 8 str. 3 d. 3 ir 4 punktus, kur yra numatyta, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, privalo imtis visų būtinų priemonių, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba jiems sumažinti. Be to, automobilio vairuotojas pažeidė LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nutarimu Nr. 1950 patvirtintas Kelių eismo taisykles (toliau - KET). Konkrečiai: KET 4 p., kur yra nurodyta, jog eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu; KET 9 p., kur yra nurodyta, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių; KET 19 p., kur yra nurodyta, jog vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti; KET 133 p., kur yra nurodyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, jog pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; ir KET 134 p., kur yra nurodyta, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Aukščiau nurodytos normos yra sąlygotos transporto priemonių, kaip padidinto pavojaus šaltinio, keliamos padidintos grėsmės žmonėms ir aplinkai. Transporto priemonių vairuotojams keliami ypatingi atsargumo, atidumo reikalavimai.

Vairuotojas nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą ir neįsitikino, ar kelyje nėra kliūčių. Tuo labiau, kad iš byloje esančios medžiagos, matyti, kad įvykio metu 16.01 val. buvo šviesus paros metas. Tačiau vairuotojas, net matydamas, kad šviesiu paros metu yra geras matomumas, galimai pažeisdamas nurodytas kelių eismo taisykles, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai ir toliau važiavo nemažindamas greičio. Būtent dėl šių priežasčių automobilio vairuotojas sukėlė eismo įvykį ir buvo patirta žala. Atitinkamai, Savivaldybė yra atleistina nuo civilinės atsakomybės, vadovaujantis CK 6.253 str. 5 d., kurioje yra nurodoma, jog civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, esant nukentėjusiojo asmens veiksmams, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Šiuo atveju, nukentėjusiojo asmens veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu, neapdairiai, neatsakingai vairuojant automobilį, kuris yra padidinto pavojaus šaltinis. Be visa to, būtina išsiaiškinti, ar kelyje esanti duobė galėjo sukelti eismo įvykį, kurio metu galėtų būti pilnai sugadintos visos ieškovo nurodytos automobilio dalys. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nėra niekur užfiksuotos ir nėra aiškios, nes tariamai apgadinto automobilio aplinkybių įrodinėjimo pareiga atitenka būtent ieškovui, ir kol minėtų aplinkybių ieškovas neįrodė, Savivaldybės ar UAB „GRINDA“ atsakomybė negali kilti.

Be to, jei būtų nuspręsta, kad vis dėlto, dėl kokių nors priežasčių, kad ir pateikus naujus įrodymus ir (ar) šie įrodymai būtų atmestini, Savivaldybė būtų laikytina atsakinga dėl padarytos žalos, būtina Savivaldybės atsakomybę įvertinti vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės nuostatomis. Šiuo atveju, Savivaldybės atsakomybė kiltų vadovaujantis CK 6.266 str. 1 d. Minėtoje normoje yra nurodyta, jog „žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 str. 1 dalyje numatytos aplinkybės“.

Matyti, jog atsakovui atsakomybė kiltų be kaltės, išskyrus atvejį, jei būtų įrodytos CK 6.270 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, tai yra - asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šia teisės norma įstatymų leidėjas įtvirtino statinių valdytojo civilinę atsakomybę be kaltės. Kartu buvo numatyta išimtis, jog statinių valdytojas gali apsiginti nuo pareikštų kaltinimų ir būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, jeigu įrodys, kad žala nukentėjusiam atsirado dėl nenugalimos jėgos arba esant nukentėjusiojo asmens kaltei - tyčiai ar dideliam neatsargumui. Atkreipia dėmesį į tai, jog automobilių vairuotojams taikomi padidinto atidumo reikalavimai, jie privalo pasirinkti saugų greitį, saugų atstumą, stebėti kelią, o jei stebėti kelio nėra galimybės, tai privalo nedelsiant sustoti. Visa tai sąlygoja išvadą - Automobilio vairuotojas patyrė žalą dėl savo paties didelio neatsargumo. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Savivaldybė ir UAB „GRINDA“ yra atleistinos nuo civilinės atsakomybės, vadovaujantis minėtomis CK 6.266 str. 1 d., 6.270 str. 1 d. nuostatomis.

CK 6.247 str. nurodoma, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Atsižvelgiant į tai, jog neegzistuoja atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie galėjo nulemti ieškovo nuostolius, o ieškovas tokių veiksmų ieškinyje taip pat ir nenurodo bei neįrodinėja, konstatuotina, jog priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir ieškovo patirtų nuostolių, kaip atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga, neegzistuoja. Be kita ko, šiuo atveju būtent ieškovo pareiga yra įrodyti ne tik patirtos žalos dydį, bet ir atsakovo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų, tačiau ieškovas tokių aplinkybių visiškai neįrodinėja ir net nenurodo ieškinyje, nepateikia ir jas patvirtinančių įrodymų, dėl ko ieškinys atmestinas.

Negalima sutikti su tuo, jog visa žala buvo patirta dėl eismo įvykio, kadangi teismui nepateikiami įrodymai, jog visi sugadinimai yra būtent aptariamo auto įvykio pasekmė. Ieškovas nekvietė atsakovo apžiūrėti automobilio, dėl ko atsakovo nurodoma žala kelia pagrįstų abejonių.

Ieškovo apskaičiuotas žalos dydis galbūt patvirtina tik galimą automobilio remontą, tačiau nėra nei vieno įrodymo, kad šis remontas yra ne eilinis remontas, o ieškovo nurodomo autoįvykio pasekmė, kad dėl autoįvykio būtent išvadoje nurodytas dalis reikia keisti, atlikti joje nustatytus darbus ir pan., dėl ko žalos dydis šioje byloje yra neįrodytas.

Pažymi, kad tiek policijos pareigūnai, tiek pats automobilio vairuotojas nurodė, kad po įvykio sugadintas buvo automobilio priekinės dešinės pusės durys. Nėra pateikta jokių įrodymų, kad pastarasis gedimas yra būtent aptariamo įvykio pasekmė, o ne einamasis automobilio remontas.

Tuo atveju, jeigu teismas vertintų, jog pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės dėl didelio vairuotojo neatsargumo nėra, atkreipiame dėmesį, kad ieškovui atlygintina žala turėtų būti mažinama CK 6.259 str. pagrindu. Antai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-12-12 d. nutartyje adm.byloje Nr. A-438-2757-12, aiškindamas šią teisės normą, yra pasisakęs, kad CK 6.259 str. įtvirtina bendrą taisyklę, jog jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 str. 14 d. nustato, jog transporto priemonių vairuotojų pareigas ir jų veiksmus konkrečiomis eismo situacijomis nustato KET. Darytina išvada, jog svarbūs abiejų šalių veiksmai. Tai patvirtina ir Kelių eismo taisyklės, kuriose nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas “ (133 p.), o jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams“ (134 p.). Išanalizavus bylos medžiagą, matyti, jog eismo įvykis įvyko gegužės 10 d., po 10 val. ryto, šviesiu paros metu, esant geroms meteorologinėms sąlygoms. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio M. S. kaltės, kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, todėl nepastebėjo ir neapvažiavo kliūties, šiuo atveju duobės. Tai lemia, jog patirta žala turi būti dalinama perpus, t. y. po 50 procentų, automobilį vairavusiam M. S. ir Kauno miesto savivaldybei. Atsižvelgiant į šį teismo suformuotą precedentą ir į tai, kad bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios, t. y. automobilio vairuotojas taip pat neatsargiai, nesilaikydamas padidinto atidumo ir rūpestingumo reikalavimų, įvažiavo į kelyje esančią duobę (duomenys neskelbtini), teigtina, kad, tenkinant ieškovo ieškinį, reikalaujamos žalos dydis turėtų būti mažinamas mažiausiai 50 procentų, t. y. per pusę, kadangi iš dalies vairuotojas už žalą yra atsakingas ir pats.

Ieškovui padarytos 454,31 Eur žalos neatlygino nei Vilniaus miesto savivaldybė nei UAB „GRINDA“. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl tinkamo atsakovo.

Pagal CK 6.266 str. 1 d. pareiga atlyginti žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų yra nustatyta ne tik šių objektų savininkui, bet ir valdytojui. Iš šios įstatymo nuostatos galima daryti išvadą, kad jei minėtų objektų savininkas perduoda šiuos objektus valdyti kitam asmeniui (valdytojui), tai už jų sugriuvimą ar kitais trūkumais padarytą žalą tretiesiems asmenims atsako ne savininkas, o valdytojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jei viešame registre nurodytas savininkas įrodo, kad atsakingas už žalą iš tikrųjų yra kitas asmuo, kuris faktiškai valdo daiktą (CPK 12 str., 178 str.), savininko atsakomybės prezumpcija gali būti paneigta ( LAT 2016-04-15 nutartis civ.byloje Nr. e3K-7-105-687/2016).