Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „GRINDA“, dėl 3277,89 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų bei 74 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.2. Ieškovė neįrodė prašomos priteisti žalos dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkama atsakovė nagrinėjamoje byloje taip pat ar ji yra atsakinga už ieškovei padarytą žalą.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

12. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 14 d. apie 10:30 val. (duomenys neskelbtini), T. K., vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini), v. n. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusį vandentiekio šulinį ir to pasėkoje nurodyta transporto priemonė buvo apgadinta. Nustatyta, kad važiojamojoje (duomenys neskelbtini) kelio dalyje šulinys buvo iškilęs virš važiojamosios kelio dalies. Transporto priemonė (duomenys neskelbtini), v. n. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė priklauso Z. K.. 2017 m. gruodžio 27 d. Z. K. ir ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ sudarė transporto priemonės KASKO draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria visų rizikų draudimu buvo apdraustas Z. K. priklausantis automobilis. Liudijime buvo numatyta 100 Eur išskaita, o vagystės atveju - 10% išskaita. UAB „Tokvila“ pateikė Z. K. 2018 m. gegužės 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą dėl 3377,89 Eur transporto priemonės remonto kaštų. Z. K. pateikė ieškovei (draudimo bendrovei) prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo už automobilio remonto darbus UAB „Tokvila“, įsipareigodama sumokėti UAB „Tokvila“ 100 Eur besąlyginę išmoką. Nustatyta, jog įvykio metu buvo įdaužtas priekinis bamperis, priekinio bamperio apatinės grotelės, priekinė panelė, variklio apsauga, tą patvirtina transporto priemonės techninės apžiūros protokolas, 2018 m. balandžio 17 d. surašytas ieškovės, Z. K. pranešimas apie transporto priemonės žalą, pastarosios paaiškinimas, bendrojo pagalbos centro pranešimas, fotonuotraukos, eismo įvykio deklaracija. Ieškovė 2018 m. birželio 18 d. už įvykio metu transporto priemonei padarytos žalos pašalinimą (remontą) sumokėjo UAB „Tokvila“ 3277,89 Eur, išskaičiusi 100 Eur išskaitą (3377,89 Eur -100 Eur). Byloje nebuvo nustatyta, kad ginčo transporto priemonės vairuotojas T. K. pažeidė KET reikalavimus ir yra jo kaltė dėl eismo įvykio, nes važiuojamoje kelio dalyje ženklinimo nebuvo, žmonės nenukentėjo.

Dėl ginčo esmės

13. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Remiantis CK 6.1015 straipsnio 2 dalimi, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios numato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

14. Byloje nėra ginčo, jog Vilniaus miesto savivaldybė yra (duomenys neskelbtini) savininkė, tačiau atsakovė teigia, jog šiuo atveju ji negali būti laikoma atsakinga už dėl kelio trūkumų kilusią žalą, nes (duomenys neskelbtini) eisimo įvykio metu nebuvo perduota atsakovei ir atsakovė neturi ginčo gatvės priėmimo-perdavimo akto.

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, pakartotinai nebepasisako dėl įstatyminio reglamentavimo, numatančio, kad miesto gatvės yra savivaldybių nuosavybė, kas detaliai aptarta pirmosios instancijos teisme ir dėl to tarp bylos šalių nėra ginčo.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį atsakomybės subjektu gali būti ne tik asmuo, valdantis daiktą nuosavybės teise, bet ir kitais teisėtais pagrindais – jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui. Nekilnojamojo turto savininkas laikomas savarankiškai įgyvendinančiu valdymo teisę, nebent jis įrodo, kad ją savarankiškai įgyvendina kitas asmuo.

17. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, jog atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016 ir joje nurodyta praktika). Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016).

18. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad teismas, konstatuodamas statinio valdymą, turi tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės priežiūros teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Industrijos garantas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė“, bylos Nr. 3K-3-186-701/2015). Pažymėtina, jog sutartis remiantis CK 1.193 straipsnio 1 dalimi turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslą.

19. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, jog atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre. Ši prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs – įrodinėjimo pareiga tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui. Šios nuostatos neeliminuoja galimybės kreditoriui ar skolininkui, kuriam nustatyta prezumpcija, įrodinėti, kad konkretus asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017).

20. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė nurodo, jog ji priėmimo-perdavimo aktu neperėmusi (duomenys neskelbtini) g. valdymo, todėl negalėjo atlikti gatvės priežiūros darbų, nes eismo įvykio metu už gatvės priežiūrą buvo atsakingas statytojas. Nesutinka su teismo poziciją, jog atsakovė nėra perdavusi statytojui (duomenys neskelbtini) nuosavybės ir valdymo, todėl bet kokiu atveju yra atsakinga už gatvės priežiūrą (duomenys neskelbtini) mieste. Pažymi, kad tai, jog eismo įvykio metu gatvę valdžiusi bendrovė bankrutuoja, nesudaro pagrindo atleisti ją nuo atsakomybės.

21. Byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog: 1) UAB „Kalnėnų slėnis“ (duomenys neskelbtini) gatvėje neatliko jokių darbų ir neturėjo teisės valdyti šios gatvės, todėl su statyba ir valdymų susijusių duomenų teismui nepateikė; 2) UAB „Kalnėnų projektai“ Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi iškelta bankroto byla, bendrovės dokumentai 2019-10-29 d. perduoti Vilniaus apskrities VPK kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-jam skyriui, ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini); 3) UAB „Sostinės valdos“ pateikė teismui pranešimą, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini), esančių šulinių neįrenginėjo.

22. Pirmosios instancijos teismas iš Vilniaus miesto savivaldybės pateiktų teismui rašytinių įrodymų, tarp jų ir 2016-04-19 d. sutarties prie susiekimo komunikacijų prisijungimo sąlygų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Sostinės valdos“, darė šias išvadas: 1) Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo nuostatas vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teisė priklauso savivaldybėms; 2) Gatvių, kurios nėra valstybinės reikšmės kelių tąsa, projektavimo, tiesimo, konstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbus organizuoja ir užsakovo funkcijas atlieka savivaldybės; 3) Savivaldybės funkcija yra vietinės reikšmės kelių, gatvių ir inžinierinių tinklų priežiūra, taisymas ir tiesimas ir siekdamos sudaryti sąlygas Savivaldybei atlikti teisės aktuose nustatytas funkcijas bei tenkinti visuomenės poreikius, susitarė: 1 p. Savivaldybė paveda jos valdomoje teritorijoje Statytojui vykdyti statytojo (užsakovo) pareigas ir teises, numatytas Lietuvos Respublikos statybos įstatyme. Savivaldybė nuo sutarties įsigaliojimo dienos turi teisę kontroliuoti, kaip Statytojas vykdo nustatytas pareigas, ir reikalauti, kad Statytojas jas tinkamai įvykdytų; 2 p. Statytojas įpareigoja savo lėšomis, jėgomis, medžiagomis, rizika ir atsakomybė pagal susiekimo komunikacijų projektavimo sąlygas atlikti projektavimo ir tiesimo darbus pagal projektą ir darbų rezultatą perduoti savivaldybei.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir šias pirmosios instancijos teismo išskirtas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracija nėra perdavusi Statytojui (duomenys neskelbtini) nuosavybės ir valdymo, o tik pavedė atlikti darbus pagal projektą ir darbų rezultatą perduoti savivaldybei, šis pavedimas neeliminuoja aplinkybės, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra gatvių savininkė ir valdytoja, nors tiesimo darbų rezultatas ir nėra perduotas savivaldybei. Atkreiptinas dėmesys, kad Sutarties 1 punkte nurodyta, kad apeliantė kontroliuoja, kaip atliekami gatvės statymo darbai, taip pat numatyta, kad apeliantė turi teisę reikalauti, kad kontrahentas tinkamai vykdytų savo pareigas, prisiimtas sutartimi. Sutarties 4 punkte numatyta, kad apeliantė prižiūri sutarties vykdymą, kontroliuoja ir prižiūri atliekamus darbus. Taigi, Sutarties turinys įrodo, jog UAB „Sostinės valdos“, su kuria buvo sudaryta ši sutartis, gatvės savarankiškai negalėjo valdyti, negalėjo savarankiškai priimti sprendimų, susijusių su nurodytu objektu. Šių Sutarties nuostatų pakanka išvadai, jog savivaldybė neperdavė gatvės valdymo statytojui.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Taigi įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).

25. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas. Svarbu tai, kad įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.).

26. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas išvadas. Pažymėtina, kad teismas bylą nagrinėja pagal tuos duomenis, kurie yra byloje. Kaip teisingai nurodo ieškovė, apeliantės atstovė 2020 m. sausio 9 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad apeliantė, matydama, jog UAB „Sostinės valdos“ netinkamai vykdo sutartį, nesiėmė jokių veiksmų, kad gatvė būtų tinkamai sutvarkyta ir perduota apeliantei (garso įrašo 28 min. 01 sek. - 28 min. 36 sek.).

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog apeliantė yra tinkamas atsakomybės subjektas pagal CK 6.266 straipsnį. Apeliacinio skundo argumentai šios teismo išvados nepaneigė. Pažymėtina, kad nei atsakovė nei trečiasis asmuo nepateikė teismui įrodymų, remiantis kuriais galima butų žalos dydį sumažinti.

Dėl kitų argumentų

28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti iš esmės pritariant teismo padarytoms išvadoms ir priimtam sprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu, sprendžia, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė prašymo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl jos iš apeliantės nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.