Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Kačinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos OAO „Tajik air“ (atsakovė arbitražo byloje) skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 373, panaikinimo, suinteresuotas asmuo (ieškovė arbitražo byloje) – uždaroji akcinė bendrovė „Skyroad Leasing“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus komercinio arbitražo teismas (toliau – VKAT) 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu, priimtu arbitražo byloje Nr. 373, nusprendė, kad atsakovė OAO „Tajik air“ privalo sumokėti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Skyroad Leasing“: 1) 4 306 100 USD pradelsto lizingo mokesčio; 2) 1 574 852,43 USD palūkanų (iki sprendimo); 3) 10 335 473,11 USD lizingo mokesčio pažeidimo atveju; 4) 4 000 000 USD kaip orlaivių vertę; 5) 8 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už 1–4 punktuose priteistas sumas nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki galutinio sumokėjimo; 6) 78 700,58 Eur ir 6 773,60 USD kaip ieškovės patirtų teisinių išlaidų atlyginimą. Pareiškėja OAO „Tajik air“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti VKAT 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Nr. 373. Pareiškėja skunde nurodo, kad suinteresuoto asmens ieškinys VKAT buvo grįstas su ??? „Tajik air“ (nuomininku) 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. rugsėjo 29 d. sudarytomis 2 lėktuvų nuomos sutartimis, kuriose buvo įtvirtintos ir arbitražinės išlygos dėl ginčų sprendimo VKAT pagal Lietuvos Respublikos materialinę teisę. ??? „Tajik air“ VKAT buvo pareiškusi priešieškinį, prašydama pripažinti arbitražinį susitarimą niekiniu dėl jo prieštaravimo Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 12 straipsnio 3 dalies normai, nes pareiškėja pagal Tadžikistano Respublikos įstatymus yra valstybės įmonė ir neturėjo išankstinio steigėjo sutikimo arbitražiniam susitarimui sudaryti. VKAT paliko priešieškinį nenagrinėtą, nustatęs, kad atsakovė nesumokėjo arbitražo rinkliavų, tačiau taip pat nurodė, kad pagal pareigas vertins arbitražinio susitarimo galiojimą KAĮ 12 straipsnio 3 dalies kontekste, nes joje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvioji. Pareiškėjos įsitikinimu, VKAT nepagrįstai konstatavo turintis kompetenciją nagrinėti šalių ginčą. Kadangi pareiškėja neturėjo teisnumo sudaryti arbitražinį susitarimą, jis yra niekinis, o ginčijamas VKAT sprendimas naikintinas pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Nepagrįstą VKAT sprendimą dėl kompetencijos lėmė netinkamas KAĮ aiškinimas ir taikymas. KAĮ, be kita ko, reglamentuoja arbitražiniam susitarimui keliamus reikalavimus ir arbitražo teismo kompetenciją (1 straipsnis). Pagal KAĮ 2 straipsnio, apibrėžiančio jo taikymo sritį, 1 dalį šis įstatymas taikomas arbitražui, kurio vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes. Taigi KAĮ taikymą juo reglamentuojantiems teisiniams santykiams lemia tai, kad arbitražo vieta yra Lietuvos Respublikoje, ir jokios kitos aplinkybės, pavyzdžiui, tarptautinis arbitražo pobūdis, neturi įtakos KAĮ taikymui. VKAT argumentas, kad KAĮ 12 straipsnio 3 dalies normos taikymą tik pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įsteigtiems juridiniams asmenims patvirtina normos kitimo istorija, o būtent joje atsiradusi nuoroda į Lietuvos banką, nėra įtikinamas ir pakankamas VKAT kompetencijai nagrinėjamu atveju pagrįsti. Toks aiškinimas prieštarauja KAĮ 2 straipsnio 1 dalies normai, šio įstatymo taikymą siejančiai tik su Lietuvos Respublikoje esančia arbitražo vieta, bet ne su nacionaline arbitražo šalių priklausomybe ar tarptautiniu arbitražo pobūdžiu. Be to, KAĮ 12 straipsnio 3 dalyje apskritai nėra jokios aiškios nuorodos, kad joje minimos valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos ar organizacijos yra būtent Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys. Lietuvos banko išskyrimas nagrinėjamoje teisės normoje laikytinas teisinės technikos netobulumu, bet ne įrodymu, kad norma netaikoma užsienio valstybių viešiesiems juridiniams asmenims. VKAT argumentas, kad KAĮ 12 straipsnio 3 dalyje numatyti apribojimai apskritai netaikomi tarptautinio arbitražo atveju, taip pat yra neįtikinantis. Tokia pozicija ne tik prieštarauja KAĮ 2 straipsnio 1 daliai, tačiau jai taip pat trūksta ir pagrindimo. KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyti nacionalinio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai yra identiški atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo teismo sprendimą pagrindams, įtvirtintiems 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnyje. Arbitražinio susitarimo šalies neveiksnumas yra vienas iš arbitražo teismo sprendimo panaikinimo ar nepripažinimo pagrindų, įtvirtintų tiek nacionaliniame KAĮ, tiek ir tarptautinėje Niujorko konvencijoje. VKAT nurodytas principas, jog šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo, yra tarptautinės viešosios teisės principas, įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsnyje. Ši konvencija, kaip ir pats aptariamas principas, taikomas valstybių sudaromoms tarptautinėms sutartims. Abejotina, ar valstybės ar savivaldybės įmonės susitarimas su užsienio subjektu dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo gali būti prilyginamas tarptautinei sutarčiai Vienos konvencijos prasme. Pareiškėja nekvestionuoja pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principo reikšmės, tačiau jis negali būti suabsoliutintas ir priešinamas imperatyviosioms teisės normoms, pavyzdžiui KAĮ 12 straipsnio 3 daliai.VKAT argumentas, kad KAĮ 12 straipsnio 3 dalies ribojimas netaikomas pareiškėjai, nes ribojimas yra susijęs su arbitražinio susitarimo šalies veiksnumu, o nagrinėjamu atveju pagal Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), pareiškėjos, kaip Tadžikistano Respublikos juridinio asmens, veiksnumas (teisnumas) nustatytinas remiantis šios šalies, o ne Lietuvos Respublikos įstatymais, yra nepagrįstas. CK nėra skirtas ir nereglamentuoja arbitražo klausimų (1.1 straipsnis), KAĮ be kita ko, reglamentuoja reikalavimus arbitražiniam susitarimui ir arbitražo kompetenciją. Dėl to CK, įskaitant jame įtvirtintas tarptautinės privatinės teisės taisykles, neturėtų būti taikomas tiems specifiniams klausimams, kuriems yra skirtas KAĮ, įskaitant šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintiems nearbitruotiniems ginčams ratione personae. Kita vertus, taikyti šalių sudarytų nuomos sutarčių pagrindu susiklosčiusiems santykiams, įskaitant ginčų sprendimą, Lietuvos Respublikos materialinę teisę, pasirinko pačios šalys, t. y. ši teisė taikoma šalių susitarimu. Net nevertinant aiškios šalių nuorodos būtent į vidaus materialinę teisę, pagal CK 1.10 straipsnio 3 dalį nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialinę teisę, o ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę. Be to, analogiška norma yra įtvirtinta ir paties KAĮ 39 straipsnio 1 dalyje.Pareiškėjos vertinimu, negalima sutikti ir su VKAT argumentu, kad net jei pareiškėjos teisnumas ir būtų apribotas pagal Tadžikistano Respublikos įstatymus, tai neturėtų įtakos, nes tarptautiniame komerciniame arbitraže plačiai pripažįstama, jog valstybės įmonė negali remtis nacionaline teise kvestionuodama ginčo arbitruotinumą ar jos galėjimą sudaryti arbitražinį susitarimą. VKAT, teigdamas apie atitinkamą tarptautiniame komerciniame arbitraže plačiai pripažįstamą praktiką, nepateikė jokių jos pavyzdžių. Kita vertus, abejotina, ar ši praktika galėtų būti itin reikšminga valstybės teismui sprendžiant dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo. Arbitražas yra privatus šalių ginčų sprendimo būdas, pasirenkamas pačių šalių ir eliminuojantis ginčo sprendimą iš valstybės institucijos – teismo – jurisdikcijos. Valstybė pripažįsta arbitražą ir arbitražo teismo sprendimus ne besąlygiškai, nes yra nustatyti sprendimų panaikinimo ir nepripažinimo pagrindai. Šie pagrindai visų pirma yra susiję su valstybės suverenitetu, kaip pamatine jos egzistavimo prielaida. Suprantamas arbitražo teismo siekis plačiai aiškinti ir taikyti savo kompetenciją, tačiau arbitražas, kaip privatus ginčų sprendimų būdas, negali paneigti valstybės suvereniteto. Šiuo atveju VKAT interpretavimas, kad Tadžikistano Respublikos nacionaliniai įstatymai neturi reikšmės, kėsinasi į Tadžikistano Respublikos suverenitetą, nes iš valstybės atimama teisė per išankstinį reikalavimą leidimui sudaryti arbitražinį susitarimą kontroliuoti savo (valstybinių) įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą. Pagal tokią VKAT logiką nagrinėjamu atveju pareiškėjai netaikytinas nei KAĮ, nei Tadžikistano Respublikos įstatymai, o jos teisinę padėtį išimtinai lemia privačių asmenų (arbitrų) sprendimas. Vadovaujantis nagrinėjama VKAT pozicija, galima daryti išvadą, kad KAĮ 12 straipsnio 3 dalies ribojimai, esant tarptautiniam arbitražui, netaikomi ir Lietuvos Respublikos viešiesiems juridiniams asmenims (pagal principą, draudžiantį valstybei remtis savo vidaus teise siekiant pagrįsti tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą) arba kad šie ribojimai yra skirti išimtinai saugoti nacionalinius subjektus. Pirmuoju atveju tai apskritai iš esmės paneigia galimybę efektyviai taikyti KAĮ 12 straipsnio 3 dalį, o antruoju atveju – leidžia kalbėti apie nepagrįstą protekcionizmą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pačiame VKAT sprendime nurodyta, kad arbitražinio susitarimo sudarymo metu pareiškėja turėjo valstybės įmonės statusą pagal Tadžikistano Respublikos teisę. Tai, kad šioje arbitražo byloje pareiškėja buvo atstovaujama Tadžikistano Respublikos Transporto ministerijos Teisės departamento vadovo, rodo glaudų pareiškėjos ir valstybės ryšį. VKAT nekvestionavo pareiškėjos pozicijos, kad ji neturėjo steigėjo sutikimo arbitražiniam susitarimui sudaryti. Skundžiamas arbitražas taip pat laikytinas Lietuvos Respublikos arbitražu KAĮ 3 straipsnio 8 dalies prasme. Taigi egzistavo visos sąlygos VKAT pareiškėjos atžvilgiu taikyti KAĮ 12 straipsnio 3 dalies ribojimą ir atsisakyti savo kompetencijos. Priešingas sprendimas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą VKAT sprendimą pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą.Suinteresuotas asmuo UAB „Skyroad Leasing“ atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo atmesti pareiškėjos skundą dėl VKAT 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo panaikinimo ir priteisti suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.Suinteresuotas asmuo nurodo, kad ginčo arbitruotinumas yra išskiriamas į objektinį arbitruotinumą ir subjektinį arbitruotinumą. Tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens nebuvo ir nėra ginčo dėl objektinio arbitruotinumo arba arbitruotinumo ratione materiae. Tarp šalių ginčas kilo dėl subjektinio arbitruotinumo arba arbitruotinumo ratione personae, t. y. dėl pareiškėjos galėjimo būti arbitražinių susitarimų šalimi.Vadovaujantis arbitražo doktrina ir teismų praktika, pareiškėjos subjektinis arbitruotinumas negali būti nustatomas Lietuvos Respublikos teisės aktais, t. y. KAĮ 12 straipsnio 3 dalies norma, ribojanti subjektinį arbitruotinumą, negali būti taikoma pareiškėjai, nes kaip nurodė ir VKAT ginčijamame sprendime, ši norma yra taikoma tik Lietuvos Respublikoje įsteigtiems juridiniams asmenims, o pareiškėja yra Tadžikistano Respublikoje įsteigtas ir veikiantis juridinis asmuo. KAĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata yra susijusi su ginčo subjekto – viešojo juridinio asmens – civilinio veiksnumo ribojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2009). Arbitražinio susitarimo galiojimas dėl šalių veiksnumo nustatomas pagal šalims taikytiną teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007, 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2013). Aiškinamajame KAĮ rašte nurodyta, kad rengiant KAĮ, buvo remiamasi 1961 m. Ženevos konvencijos dėl tarptautinio komercinio arbitražo nuostatomis, pagal kurias šalių teisnumas (veiksnumas), t. y. ginčo arbitruotinumas ratione personae arba subjektinis arbitruotinumas, yra nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys ar organizacijos yra įsteigti, teisę (Ženevos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju pareiškėjos subjektinis arbitruotinumas turi būti nustatinėjamas pagal pareiškėjai taikytiną teisę, t. y. Tadžikistano Respublikos nacionalinę teisę (CK 1.19 straipsnio 1 dalis ir 1.23 straipsnis).CPK 808 straipsnis reglamentuoja užsienio teisės taikymą civiliniame procese bei šalies, besiremiančios užsienio teise, pareigą pateikti įrodymus, susijusius su užsienio teisės taikymu. Ta šalis, kuri remiasi užsienio teise, turi pareigą pateikti su jos turiniu susijusius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2008, 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2009, 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011). Taigi pareiškėja, siekdama pagrįsti ir įrodyti savo teiginius, kad jos subjektinis arbitruotinumas yra apribotas, turėjo teismui pateikti jos subjektinį arbitruotinumą ribojančius Tadžikistano Respublikos teisės aktus. Suinteresuoto asmens teigimu, negalima sutikti su pareiškėjos teiginiais, kad nuomos sutarčių sudarymo metu ji turėjo valstybės įmonės statusą ir kad sutikimas arbitražiniams susitarimams sudaryti nebuvo gautas, nes ji šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Pareiškėjos skunde pateikti argumentai yra niekuo nepagrįsti deklaratyvūs teiginiai, kuriais remiantis nėra pagrindo panaikinti ginčijamą VKAT sprendimą. Tadžikistano Respublikos įstatymai, kuriais reglamentuojamas pareiškėjos veiksnumas, nenustato jokių apribojimų pareiškėjai sudaryti arbitražinius susitarimus. Tadžikistano Respublikos teisės aktai, galioję sudarant arbitražinius susitarimus ir galiojantys šiuo metu, neapriboja pareiškėjos subjektinio arbitruotinumo. Taigi pareiškėjos subjektinis arbitruotinumas apskritai nėra apribotas ir ji galėjo bei gali sudaryti arbitražinius susitarimus. Tai patvirtina viešai paskelbti Tadžikistano Respublikos įstatymai dėl arbitražo: Tadžikistano Respublikos arbitražo įstatymas ir Tadžikistano Respublikos tarptautinio komercinio arbitražo įstatymas. Tadžikistano Respublikos Vyriausybė 2009 m. gruodžio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 707, kuriuo valstybinė unitarinė aviacijos įmonė „Tajik air“ buvo pertvarkyta į privatų juridinį asmenį – OAO „Tajik air“, t. y. pareiškėją. Taigi pareiškėja jau nuo 2009 m. gruodžio 30 d. yra privatus juridinis asmuo, todėl jokie subjektinio arbitruotinumo ribojimai, net jei tokie ir būtų numatyti Tadžikistano Respublikos įstatymuose, negalėtų būti taikomi pareiškėjai jau nuo 2009 m. gruodžio 30 d.Nepaisant to, kad daugumos valstybių teisės aktai riboja valstybės ir kitų viešų subjektų galimybes kylančius ginčus, kurių šalimi jie yra, spręsti arbitraže, įprastai tokie ribojimai nėra taikomi tarptautinio arbitražo atveju. Išsami tarptautinio arbitražo doktrina ir tarptautinė praktika patvirtina, kad visuotinai pripažįstama, jog tarptautinio arbitražo atveju viešieji arba valstybės subjektai negali kvestionuoti arbitražinio susitarimo galiojimo, remdamiesi subjektinio arbitruotinumo ribojimu, kuris įtvirtintas nacionaliniuose teisės aktuose. Taigi net jei pareiškėjai ir būtų nustatyti subjektinio arbitruotinumo ribojimai jai taikomuose Tadžikistano Respublikos teisės aktuose, tokie apribojimai nebūtų taikomi tarptautiniame arbitraže. Vadovaujantis 1985 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) parengtu Tarptautinio komercinio arbitražo modelinio (pavyzdinio) įstatymo, kuriuo buvo remiamasi rengiant KAĮ, 1 straipsnio 3 dalimi, arbitražas yra tarptautinis, jei arbitražinio susitarimo sudarymo metu, tokio susitarimo šalių verslo vietos yra skirtingose valstybėse. VKAT byloje Nr. 373 nagrinėtas ginčas kilo tarp skirtingose jurisdikcijose įsteigtų ir savo verslo vietas turinčių šalių, t. y. tarp suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos juridinio asmens, ir pareiškėjos – Tadžikistano Respublikos juridinio asmens. Todėl VKAT byloje Nr. 373 vykęs bylinėjimosi procesas, kurio metu priimtas skundu ginčijamas sprendimas, buvo tarptautinis arbitražas, todėl VKAT bylos Nr. 373 ir joje priimto sprendimo vertinimui turi būti taikomos visuotinai pripažintos tarptautinio arbitražo taisyklės. Visuotinai pripažįstama, kad valstybė, valstybės įmonė ar valstybės subjektas negali remtis savo neveiksnumu sudaryti arbitražinį susitarimą, atsisakyti dalyvauti arbitraže, su kuriuo anksčiau sutiko. Šis principas tarptautinėje teisėje kyla iš 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios šalimis yra tiek Lietuvos Respublika, tiek Tadžikistano Respublika (46 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo atveju arbitražinių susitarimų galiojimas negali būti paneigtas, juo labiau, kad kilus abejonėms dėl arbitražinės išlygos egzistavimo ar galiojimo, jos yra aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikant in favor contractus principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002, 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007, 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013, 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016). Be to, pareiškėja savo skunde taip pat pripažįsta ir nekvestionuoja pacta sunt servanda principo, kuris buvo akcentuotas Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadoje dėl KAĮ pakeitimo įstatymo projekto, reikšmės.KAĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata yra taikoma kartu su CK 1.82 straipsniu dėl juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo. Tokie sandoriai pagal CK 1.78 straipsnį yra laikomi nuginčijamais sandoriais, kurie negali būti laikomi negaliojančiais per se (CK 1.78 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad KAĮ nėra nustatyta, kokia forma turi būti išreikštas valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas dėl arbitražinio susitarimo sudarymo, todėl darytina išvada, jog toks sutikimas gali būti žodinis, rašytinis arba išreikštas konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-283/2013, 2017 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-644-370/2017). Todėl valstybės įmonės steigėjo sutikimas gali būti gautas ir po arbitražinio susitarimo sudarymo (t. y. steigėjas po arbitražinio susitarimo sudarymo gali šį susitarimą patvirtinti (CK 1.79 straipsnis)). Teisių pagal pagrindinę sutartį perėmėjui pereina ir teisės, ir pareigos pagal arbitražinį susitarimą, priešingas vertinimas sukurtų galimybę šalims piktnaudžiauti, nes būtų paprasta išvengti ginčo nagrinėjimo arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-687/2015). Pareiškėja valstybinės unitarinės aviacijos įmonės „Tajik air“ teises ir pareigas pagal nuomos sutartis perėmė visa apimtimi ir iki 2012 m. spalio mėnesio, t. y. beveik 3 metus po teisių ir pareigų perėmimo, vykdė mokėjimo pareigą pagal nuomos sutartis. Po nuomos sutarčių sudarymo nei valstybinė unitarinė aviacijos įmonė „Tajik air“, nei pati pareiškėja ar Tadžikistano Respublikos Vyriausybė (ar kita Tadžikistano Respublikos institucija) iki pat priešieškinio pateikimo 2017 m. spalio 31 d. VKAT nagrinėtoje byloje Nr. 373 nekvestionavo nuomos sutartyse esančių arbitražinių susitarimų galiojimo. VKAT turėjo teisę spręsti dėl savo jurisdikcijos (KAĮ 19 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014, 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-695/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-644-370/2017). Pareiškėja pati savo pasirinkimu nerealizavo savo teisės ginčyti arbitražinius susitarimus VKAT nagrinėtoje byloje Nr. 373, nes nesumokėjo avansinės arbitravimo rinkliavos. Tai, jog pareiškėja pati siekė arbitražinių susitarimų galiojimo klausimą perduoti VKAT kompetencijai ir tik vėliau, nesumokėjusi avansinės arbitravimo rinkliavos, kreipėsi į teismą su skundu, patvirtina, kad ir pati pareiškėja pripažino VKAT kompetenciją spręsti dėl arbitražinių susitarimų galiojimo. Nors pareiškėja ir nesumokėjo avansinės arbitravimo rinkliavos, VKAT pasisakė dėl savo kompetencijos ir arbitražinių susitarimų galiojimo bei pagrįstai sprendė, jog turi kompetenciją nagrinėti pareiškėjos ir suinteresuoto asmens ginčą, t. y. jog arbitražiniai susitarimai yra galiojantys. Pareiškėja savo skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, tik siekia pakartotinio jau išnagrinėtų faktų ir materialiosios teisės taikymo peržiūrėjimo teisme, t. y. sukuria apeliacinius santykius, nors tokie pareiškėjos veiksmai yra neleistini. VKAT jau anksčiau byloje Nr. 276 nagrinėjo ginčą tarp tų pačių šalių (pareiškėjos ir suinteresuoto asmens) dėl identiško dalyko (nuomos sutarčių nevykdymo) ir remdamasis tais pačiais arbitražiniais susitarimais. Nurodytoje byloje priimtu 2014 m. vasario 26 d. sprendimu VKAT pripažino pareiškėją pažeidusia nuomos sutartis ir įpareigojo ją sumokėti suinteresuotam asmeniui 2 824 000 USD skolą bei 9 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo arbitražinio nagrinėjimo pradžios iki sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat išaiškino, jog VKAT yra kompetentingas spręsti pareiškėjos ir suinteresuoto asmens ginčą. Tadžikistano Respublikos Dušanbė miesto teismas 2014 m. lapkričio 17 d. šį sprendimą pripažino ir įpareigojo pareiškėją jį vykdyti. Tai patvirtina, jog arbitražiniai susitarimai galioja ir jog jokių apribojimų pareiškėjos subjektiniam arbitruotinumui Tadžikistano Respublikos įstatymuose nebuvo ir nėra. Rusijos Federacijos Maskvos miesto arbitražo teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi sprendimas byloje Nr. 276 buvo pripažintas ir įpareigotas vykdyti Rusijos Federacijoje. Pareiškėja, skunde kvestionuodama tų pačių arbitražinių susitarimų galiojimo klausimą, kuris jau yra išspręstas, piktnaudžiauja savo teisėmis. Be to, pareiškėja jau 2014 m. rugsėjo 15 d. buvo inicijavusi ginčą Lietuvos apeliaciniame teisme dėl su UAB „FL Technics“ sudarytos arbitražinės išlygos negaliojimo beveik identiškomis aplinkybėmis (dėl KAĮ 12 straipsnio 3 dalies taikymo), kai teikė skundą dėl VKAT 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. 277. Tačiau 2014 m. gruodžio 11 d. pareiškėja atsisakė skundo ir visiškai įvykdė VKAT sprendimą byloje Nr. 277, taip pripažindama VKAT jurisdikciją ir savo subjektinį arbitruotinumą, t. y. galėjimą sudaryti arbitražines išlygas. Pareiškėja buvo veiksni sudarydama arbitražinius susitarimus su suinteresuotu asmeniu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą VKAT sprendimą.