- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2025-02-05
- Bylos Nr.
- e2A-113-886/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14322-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Edita Šliumpienė, Rasa Urbanavičiūtė, Laima Kriaučiūnaitė
- Atsakovas
- E. R.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Editos Šliumpienės ir Rasos Urbanavičiūtės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei E. R. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ieškovė) ieškiniu (2023-09-29 CBP-14300, patikslintas ieškinys 2024-05-09 DOK-73385) prašė priteisti iš atsakovės E. R. (toliau – ir atsakovė) 23 800,59 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 2 350 Eur bylinėjimosi išlaidų.
2. Ieškinyje, patikslintame ieškinyje nurodė, kad bendrovei esant nemokiai, patiriant nuostolius, įmonės vadovė nenutraukė įmonės veiklos, nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, didino bendrovės įsipareigojimus kreditoriams.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį, patikslintą ieškinį (2023-10-31 DOK-171546, 2024-06-20 DOK-95712) prašė patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė, kad menamas bendrovės nemokumo momentas nenustatytas, ieškovė neišanalizavo bendrovės veiklos ir jos specifikos, neatsižvelgė į 2020 metų neprognozuojamą COVID-19 pandemijos laikotarpį ir jos pasekmes. Bendrovė vykdė įstatuose apibrėžtą veiklą, pagrindinės skolos susikaupė 2019–2021 metais COVID-19 pandemijos metu. Nuo 2020 m. balandžio 21 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylos iškėlimo pagal 2020 m. balandžio 21 d. Nr. XIII-2861 Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Bendrovė buvo įtraukta į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos įmonių sąrašą, bendrovei buvo išmokėta subsidija. Atsakovė kreipėsi į VMI ir SoDrą dėl skolų išmokėjimo dalimis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės ieškovei 23 800,59 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (23 800,59 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. spalio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovės valstybei 576,65 Eur.
5. Teismas, įvertinęs įmonės 2019 m., 2020 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas pripažinti faktą, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio 1 d. jau buvo nemoki. Aplinkybę, jog ieškovė jau 2020 m. sausio pradžioje nebuvo pajėgi vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams netiesiogiai patvirtino ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 6 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-68-258/2020 priteisė VšĮ „Vilniaus universitetas“ naudai iš ieškovės 95 572,31 Eur skolos, 5 procentus metinių procesinių palūkanų, nors įmonė 2019 m. patyrė 292 179 Eur dydžio nuostolius. Teismas sprendė, kad 2020 m. sausio 1 d. atsakovė turėjo suvokti, kad įmonė yra nemoki ir inicijuoti įmonės nemokumo procesą.
6. Teismas, įvertinęs aptartus įmonės 2019 m. finansinius rodiklius, laikė nepagrįsta atsakovės nurodytą aplinkybę, kad įmonės vadovė tikėjosi atstatyti įmonės veiklą, atsiskaityti su kreditoriais ir sumažinti įmonės nuostolius. Teismo posėdyje atsakovės išsakytos prielaidos, jog atsakovė tikėjosi, kad įmonė po 2–3 metų įveiks finansinius sunkumus ir vėl pradės veikti pelningai, prieštaravo byloje esantiems įrodymams apie įmonės faktinę finansinę padėtį tiek 2019 m., tiek 2020 m., tiek ir 2021 m. Įvertinus įmonės pardavimo pajamų ir veiklos sąnaudų santykį, matyti, jog įmonė realiai neturėjo galimybių padengti savo nuostolių ir atsiskaityti su kreditoriais per 2–3 metus, tam nebuvo realių finansinių-ekonominių prielaidų, be kita ko, įvertinus ir tai, jog 2020 m. pradžioje visas pasaulis susidūrė su COVID-19 viruso pandemija, dėl ko buvo ribojama verslo veikla. Neaišku, kokiu būdu atsakovė tikėjosi įveikti įmonės finansinius sunkumus, kai pati atsakovė ieškovės vardu 2019 m. rugsėjo 9 d. inicijavo nekilnojamųjų patalpų, kurioje atsakovė vykdė savo veiklą, nuomos sutarties su VšĮ „Vilniaus universitetas“ nutraukimą. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neatskleidė teismui 2020 m. pradžioje turėto tikėtino plano dėl įmonės veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais.
7. Teismas vertino, kad nepaisant įstatyme numatytos juridinio asmens vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo termino skaičiavimo sustabdymo, toks termino skaičiavimo sustabdymas nedarė įtakos juridinio asmens vadovo pareigai, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą, t. y. atlikti JANĮ 8 straipsnyje įtvirtintas pareigas. Kita vertus, šiame teismo sprendime jau yra konstatuota, jog UAB (duomenys neskelbtini) tapo nemokia dar 2020 m. sausio pradžioje, o Įstatymas, kuriuo buvo nustatytas termino juridinio asmens vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo skaičiavimo sustabdymas, buvo priimtas 2020 m. balandžio 21 d., t. y. praėjus beveik keturiems mėnesiams po to, kai įmonė faktiškai tapo nemokia.
8. Teismas sprendė, kad atsakovės kaltė dėl JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos inicijuoti UAB (duomenys neskelbtini) nemokumo procesą neįvykdymo yra įrodyta.
9. Teismas pripažino UAB (duomenys neskelbtini) kreditorių ir jų finansinių reikalavimų padidėjimą laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 30 d. 23 800,59 Eur suma atsakovės padaryta žala dėl JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos pažeidimo, kurios atsiradimą su atsakovės neteisėtu neveikimu sieja teisinis priežastinis ryšys.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (2024-10-07 DOK-149105) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1 Teismas nepagrįstai nustatė, jog įmonė nuo 2020 m. sausio 1 d. buvo nemoki, o nemokumo momentą nustatė formaliai, t. y. pritaikęs balanso testą (2021-04-30 finansinių ataskaitų rinkinys), kadangi nevertino įmonės gyvybingumą rodančių aplinkybių.
10.1.1 Byloje nepateikti jokie įmonės veiklą/jos nevykdymą 2019-2022 metais patvirtinantys duomenys (darbuotojų skaičiaus kitimas; duomenys apie atlyginimų (ne)mokėjimą darbuotojams; duomenys apie piniginių lėšų judėjimus 2020-2021 metais), kurie atskleistų faktinę įmonės veiklos ir finansinę situaciją bylai aktualiais laikotarpiais ir leistų tinkamai įvertinti įmonės gyvybingumą 2020 m. pradžioje ir vėlesniais laikotarpiais. 2020-01-01 – 2020-12-31 laikotarpio finansinių ataskaitų rinkinys ir kreditorių, pareiškusių reikalavimus įmonės bankroto byloje, skolų duomenys, nėra pakankami objektyviai įvertinti faktinį įmonės nemokumo būsenos atsiradimo momentą ir gyvybingumą konkrečiu laikotarpiu. Byloje nėra 2021-01-01 – 2021-12-31 laikotarpio įmonės finansinių ataskaitų rinkinio, apie kurio turinį iš esmės galima spręsti tik vertinant Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartį.
10.1.2 Vadovaujantis byloje esančiu įmonės 2021 m. balandžio 30 d. finansinių ataskaitų rinkiniu, kuriame užfiksuoti 2019 ir 2020 metų pabaigos finansiniai rodikliai, taip pat įvertinus Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutarties 13-14 punktuose aprašytus įmonės 2021 metų finansinius rodiklius, matyti, kad įmonė 2020 dar vykdė veiklą ir mažino bendrovės įsipareigojimus, todėl buvo būtina vertinti įmonės veiklą 2020 metais gyvybingumo aspektu. 2019 m. gruodžio 31 d. mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 358 587 Eur, 2020 m. gruodžio 31 d. – 362 199 Eur, 2021 m. gruodžio 31 d. – 289 437 Eur.
10.1.3 Įmonė 2020 metais buvo gyvybinga ir vykdė veiklą, nors ir sumažintomis apimtimis. Tiekėjams grąžino dalį įmonės atsargose buvusių gintaro dirbinių, taip sumažindama skolas (tendencingą skolų mažėjimą patvirtina 2019-2021 finansiniai duomenys, balansai). 2021 m. sausio 5 d. įmonėje buvo 3 darbuotojai. 2021 m. vasario 26 d. Ekonomikos ir inovacijų ministerija įmonei išmokėjo 4 878 Eur subsidiją, nes įmonė buvo įtraukta į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos įmonių sąrašą. 2021-04-30 – 2021-12-01 laikotarpio tiekėjų išrašytos kreditinės sąskaitos patvirtina, kad įmonė veikė, vykdė dalies prekių grąžinimą tiekėjams, tokiu būdu palaikė gyvybingumą.
10.2 Teismas nenustatinėjo momento, kada nemokumo būsena tapo žinoma įmonės vadovei, o nemokumo administratorius nepateikė jokių objektyvių duomenų apie atsakovės žinojimą, kad 2020 m. sausio 1 d. įmonė formaliai jau buvo nemoki.
10.2.1 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimas už akių negali patvirtinti aplinkybės, kad atsakovė dar 2020 m. sausio 1 d. žinojo apie tariamą įmonės nemokumo būseną, kadangi sprendimas už akių buvo priimtas vėliau nei 2020 m. sausio 1 d.; sprendimas už akių faktiškai įmonei turėjo būti įteiktas dar vėliau (įteikimo duomenų byloje nėra); sprendimas už akių dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl VšĮ „Vilniaus universitetas“ reikalavimas dar nebuvo vykdytinas.
10.2.2 Atsakovei 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansiniai rodikliai ir aptariama formali nemokumo būsena (vadovaujantis vien balanso testu) galėjo būti žinoma ne anksčiau, nei buvo parengtas 2019-01-01 – 2019-12-31 laikotarpio finansinių ataskaitų rinkinys. Nemokumo administratorius į bylą nepateikė 2019 m. finansinių ataskaitų rinkinio, todėl nėra galimybės nustatyti tikslios datos, kada įmonės 2019 metų finansiniai rodikliai tapo žinomi atsakovei. Iš VĮ „Registrų centro“ duomenų matyti, kad 2019 metų finansinę atskaitomybę įmonė VĮ „Registrų centras“ pateikė 2020 m. rugsėjo 22 d., o finansinių ataskaitų rinkinio data yra 2020 m. balandžio 30 d. Tai reiškia, kad atsakovei formali įmonės nemokumo būsena, nustatyta taikant balanso testą, galėjo būti žinoma ne anksčiau kaip 2020 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismas faktinėmis aplinkybėmis identiškoje civilinėje byloje Nr. e2A-1523-580/2024, 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje (žr. 16 ir 18 punktus), laikėsi tokios pačios pozicijos, kad vadovas apie bendrovės nemokumo būseną sužino ne anksčiau, nei yra sudaromas bendrovės balansas.
10.3 Teismas tinkamai neįvertino atsakovės pastangų, siekiant įveikti 2020 metais įmonei atsiradusius finansinius sunkumus, taip pat nevertino, ar 2020 metų pradžioje atsakovė galėjo pagrįstai tikėtis išspręsti kilusius finansinius sunkumus.
10.3.1 Teismas, retrospektyviai vertindamas 2020 ir 2021 metų įmonės pardavimų/sąnaudų duomenis, neatsižvelgia į tai, kad atsakovė 2020 metų pradžioje organizuodama įmonės veiklą ir stengdamasi įveikti finansinius sunkumus, negalėjo žinoti apie prasidėsiančią pasaulinę COVID-19 pandemiją, jos įtaką verslui, ir ypač – trukmę, tad tuo metu nežinojo galutinių įmonės 2020 ir 2021 metų pardavimų/sąnaudų duomenų.
10.3.2 Teismas neatsižvelgė į įmonės veiklos specifiką (prekyba gintaro dirbiniais), kuri ypatingai buvo apribota 2020 metais dėl šalyje ir pasaulyje įvestų prekybos ir judėjimo ribojimų dėl COVID-19 pandemijos. Teismas nevertino, kad ribojimų mastas ir trukmė pandemijos pradžioje buvo neprognozuojami.
10.3.3 Įmonė dėjo maksimalias pastangas išlaikyti verslo gyvybingumą iki ribojimų pabaigos, tikslu toliau tęsti pelningą veiklą. 2019 metų pabaigoje atsakovė nutraukė patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, sumažindama įmonės išlaidas daugiau kaip 4 500 Eur/mėn. suma; ėmėsi veiksmų, kad įmonė būtų įrašyta į nuo COVID-19 pandemijos nukentėjusių įmonių sąrašą ir gautų subsidijas; vykdė atsiskaitymus su tiekėjais, grąžinant dalį gintaro dirbinių (tokiu būdu buvo mažinami įmonės įsipareigojimai, laikinai, COVID-19 ribojimų laikotarpiui mažinamos veiklos apimtys, tokiu būdu mažinant ir išlaidas); atsakovė kreipėsi įmonės vardu į VMI ir SODRĄ, siekiant susitarti dėl susidariusio įsiskolinimo išdėstymo, ir prašė teismo šiuos duomenis išreikalauti iš VMI ir SODRA, tačiau pirmosios instancijos teismas tokio prašymo netenkino. Minėti veiksmai sudarė pagrindą atsakovei tikėtis sunkumus įveikti ir laikytini pagrįsta verslo rizika ir negali būti vertinami neteisėtais, kaip tai numato Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-472-934/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-68-516/2024).
10.3.4 Atsakovei pateikus prašymą mokesčius administruojančioms institucijoms dėl įsiskolinimo išdėstymo, atsakovė galėjo pagrįstai tikėtis įveikti įmonės kilusius finansinius sunkumus, jei prašymas išdėstyti įsiskolinimus būtų patenkintas ir priešingai, gavus atsisakymą, tik nuo atsisakymo gavimo momento atsakovė galėjo suprasti, kad tikėtinai sunkumų įveikti nepavyks ir atsiranda pareiga inicijuoti nemokumo procesą. Atitinkamai šių duomenų išreikalavimas iš VMI ir SODRA, kaip fakto klausimas, buvo svarbus, nustatinėjant momentą, kada tokia aplinkybė atsakovei tapo žinoma. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymo išreikalauti šiuos duomenis netenkino.
10.4 Teismas nepagrįstai netaikė Naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymo Nr. XIII-2861 atsakovės atvejui.
10.4.1 Net vertinant, jog atsakovei įmonės nemokumo būsena tapo žinoma 2020 m. balandžio 30 d., t. y. susipažinus su parengtomis įmonės finansinėmis ataskaitomis, atsakovės pareiga inicijuoti nemokumo procesą atsirado tik nuo 2020 m. balandžio 30 d., t. y. tuo metu, kai 2020 m. balandžio 21 d. priimtas Naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymas Nr. XIII-2861 (toliau – ir įstatymas) šios pareigos įgyvendinimą buvo pristabdęs laikotarpiu iki 2020 m. rugsėjo 16 d. Tokiu būdu atsakovė nemokumo procesą įmonei privalėjo inicijuoti ne anksčiau, kaip nuo 2020 m. rugsėjo 16 d.
10.4.2 Ieškinys (ir žalos kilimo faktas) šioje byloje grindžiamas ta aplinkybe, kad atsakovė neiškėlė įmonei bankroto bylos teisme nuo 2020 m. sausio 1 d., nors turėjo tokią pareigą. Bankroto byla teisme gali būti iškelta tik tuomet, kai yra atlikti JANĮ 8 straipsnyje numatyti veiksmai. Pareigą iškelti bankroto bylą teisme atsakovė galėjo įgyvendinti tik pirmiausia atlikusi JANĮ 8 straipsnyje numatytus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 2 straipsnis numatė, jog pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikinai yra sustabdyta, nebuvo pagrindo atlikinėti ir JANĮ 8 straipsnyje numatytus išankstinius veiksmus bankroto proceso inicijavimui, kadangi bankrotas teisme galiausiai vis tiek nebūtų keliamas (iki karantino pabaigos ir 3 mėn. po jo). Net jei atsakovė formaliai ir būtų atlikusi JANĮ 8 straipsnyje nustatytus veiksmus, įmonės bankroto byla teisme laikotarpiu iki 2020 m. rugsėjo 16 d. nebūtų buvusi iškelta, kadangi Įstatymo 2 straipsnis suteikė teisę bankroto bylos nekelti.
10.5 Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, vertinandamas žalos dydį.
10.5.1. Teismo apskaičiuota žala negali būti teisinga vien dėl tos aplinkybės, kad žalos kilimo laikotarpis yra neteisingas.
10.5.2. Laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 30 d. neinicijavus bankroto bylos įmonei jokia žala nekilo. Įmonės įsipareigojimų suma laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki kreditorių sąrašo patvirtinimo sumažėjo net 204 203,14 Eur suma, t. y. nuo 358 587 Eur iki 154 383,86 Eur.
10.5.3. Ieškiniu prašoma priteisti 23 800,59 Eur suma apskaičiuota atrinkus 6 įmonės kreditorius, kuriems įsipareigojimai laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 30 d. padidėjo. Nėra nustatyta, kad tokio dydžio kreditorių reikalavimo teisę būtų buvusi galimybė patenkinti 2020 m. sausio 1 d. (administratoriaus įrodinėtą atsakovės pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo dieną). Nurodytu laikotarpiu įmonės finansiniai įsipareigojimai ne išaugo, bet sumažėjo, nors vietoje buvusių ankstesnių finansinių įsipareigojimų atsirado nauji, todėl teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, jog dėl atsakovės veiksmų įmonė patyrė 23 800,59 Eur žalą.
10.5.4. Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės identiškoje savo faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. e2A-260-912/2024 taip pat konstatavo, kad tuo atveju, kai bendrovės kreditoriniai reikalavimai ne išaugo, bet sumažėjo, net nepaisant tos aplinkybės, kad vietoje buvusių ankstesnių finansinių įsipareigojimų atsirado nauji, nėra pagrindo daryti išvadą, jog dėl vadovės veiksmų bendrovė patyrė žalą (nutarties 40-42 punktai.
Atsiliepimas
11. BUAB (duomenys neskelbtini) atsiliepimu į apeliacinį skundą (2024-10-28 DOK-161074) prašo jo netenkinti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
Dėl įmonės nemokumo momento nustatymo
11.1 Įmonės 2020 metų finansinėje atskaitomybėje matyti ne tik 2020 metų, bet ir 2019 metų įmonės finansiniai rodikliai. Matyti, kad 2020 m. sausio 1 d. įmonės įsipareigojimai tris kartus viršijo turimą įmonės turtą, todėl pritaikius balanso testą, daroma išvada, kad 2020 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki. Kreditorinių įsipareigojimų dydis 2020 m. sausio 1 d. momentui sudarė net 122 350,24 Eur sumą, tai rodo, kad minėtai datai įmonė nevykdė turimų įsipareigojimų, todėl pritaikius likvidumo testą, daroma išvada, kad 2020 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki.
11.2 Atsižvelgiant į bendrovės turto masę ir skolų dydį, buvusį 2020 m. sausio 1 d. duomenimis, apeliantė kaip apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad egzistuoja bent menkiausia tikimybė per artimiausią laiką stabilizuoti veiklą ir padengti visus turimus kreditorinius reikalavimus. Vertinant byloje esančius 2019-2021 m. įmonės finansinius duomenis matyti, kad įmonė sistemiškai nevykdė turimų įsipareigojimų, jie nuolat augo (tik 2021 metais neženkliai įsipareigojimų dydis sumažėjo, bet tik dėl tiekėjams grąžintų prekių, o ne dėl grąžintų skolų), turto masė mažėjo ir veikla nešė tik nuostolius. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė 2020 m. sausio 1 d. buvo nemoki.
11.3 Gyvybingumo sąvoka aktuali keliant ne bankroto bylą, o restruktūrizavimo bylą, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad negali būti keliama bankroto byla bendrovei, kuri yra gyvybinga. Net jei ir apeliantė įrodytų, kad 2020 m. sausio 1 d. įmonė buvo gyvybinga, tai nešalintų apeliantės pareigos inicijuoti bankroto procesą.
11.4 Bylos nagrinėjimo metu ieškovė byloje neneigė, kad bendrovės veikla buvo vykdoma, tačiau iš bylos įrodymai pagrindžia, kad tokios veiklos vykdymas buvo nenaudingas, nes kūrė tik nuostolius ir didino finansinius įsipareigojimus. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad tuo metu buvo galima tikėtis, jog tolesnės veiklos vykdymas leis ateityje įvykdyti turimus įsipareigojimus. Teiginys apie tai, kad išrašomos kreditinės sąskaitos patvirtina įmonės aktyviai vykdytą veiklą, yra nelogiškas, nes minėtomis sąskaitomis bendrovė ne prekiavo, o grąžino tiekėjams ankščiau įsigytas ir prekyboje nerealizuotas prekes. Tokie veiksmai kaip tik įrodo, kad veikla buvo vykdoma pasyviai. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad 2019 m. antroje pusėje apeliantė nutraukė patalpų, kuriose vykdė veiklą, nuomos sutartį, o įmonės darbuotojų skaičius 2020 m. pradžioje ženkliai sumažėjo. Paminėtina, kad praktikoje iškėlus bankroto bylą neretai bendrovėse vis dar dirba darbuotojai, todėl dirbančių darbuotojų skaičius bendrovėje nepaneigia nemokumo fakto.
Dėl atsakovės sužinojimo apie įmonės nemokumą momento
11.5 Byloje nėra duomenų, kad metinė 2019 m. bendrovės finansinė atskaitomybė buvo paruošta tik 2020 m. balandžio 30 d., t. y. tuo metu, kai vadovaujantis įstatymu ją jau reikėjo pateikti VĮ „Registrų centras“. Taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad apeliantė su bendrovės finansine atskaitomybe susipažino tik 2020 m. balandžio 30 d. Prieš sudarant galutinę metinę finansinę atskaitomybę, įprastai ruošiama eilė ir kitų dokumentų (pvz., bandomasis balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, kreditorių/ debitorių sąrašai ir kt.), su kuriais bendrovės vadovas neabejotinai buvo susipažinęs ar turėjo būti susipažinęs, todėl negalima teigti, kad apeliantė apie įmonės nemokumą susižinojo ne anksčiau, kaip 2020 m. balandžio 30 d.
11.6 Žinojimą apie įmonės finansinę situaciją sieti tik su metinės finansinės atskaitomybės pateikimu VĮ „Registrų centras“ neprotinga ir teisiškai nepagrįsta.
Šalies argumentai
11.7 Apeliantė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog jau 2019 m. vasarą mažėjo apyvartos, įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl ko apeliantė nutraukė patalpų nuomos sutartį su Vilniaus universitetu ir įsipareigojo iki 2019 m. rugsėjo 24 d. sumokėti 95 572,53 Eur skolą nuomotojui. Ši aplinkybė ir faktas apie nesumokėtą skolą Vilniaus universitetui iki 2020 m. sausio 1 d. nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendime už akių civilinėje byloje Nr. e2-68-258/2020. Pridėjus 7 839,75 Eur skolą VSDFV Vilniaus skyriui 2020 m. sausio 1 d. datai skolos vien tik šiems dviem kreditoriams viršijo įmonės turtą ir apeliantė apie tai negalėjo nežinoti.
11.8 Byloje nėra duomenų, kad apeliantė neturėjo galimybės sekti įmonės finansinę padėtį. Priešingai, apeliantė bylos nagrinėjimo metu, teismo posėdžiuose ne kartą sutiko, kad įmonė 2019 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje buvo nemoki ir apeliantė turėjo inicijuoti nemokumo procesą, tačiau to nepadarė, nes tikėjosi atkurti įmonės veiklą (pvz., 2024 m. gegužės 30 d. posėdžio garso įrašas nuo 00.15.35 min.; 2024 m. liepos 25 d. posėdžio garso įrašas nuo 00.21.41 min.; 00.47.24-47.46 min.)
Žemesnės instancijos teismas
Dėl Naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymo Nr. XIII-2861 (toliau – Įstatymas) nuostatų taikymo
11.9 Apeliantė teismo posėdžiuose pripažindama, kad įmonei 2019 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje turėjo būti keliama bankroto byla, patvirtino, kad apie įmonės nemokumą jai buvo žinoma 2020 m. sausio 1 d. Įmonė tapo nemokia 2020 m. sausio 1 d., kai Lietuvoje dar nebuvo prasidėjęs koronaviruso (COVID-19) plitimas, todėl pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad šiam konkrečiam atvejui Įstatymo nuostatos netaikomos, ir apeliantė dar iki Įstatymo priėmimo momento turėjo pareigą inicijuoti bendrovės bankroto bylą.
Dėl žalos apskaičiavimo
11.10 Apeliantė bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu (nei teismo posėdžiuose, nei procesiniuose dokumentuose) neginčijo nei prašomos priteisti žalos dydžio, nei jos apskaičiavimo. Jos pateikiamas galimas žalos skaičiavimas, t. y. vertinant 2019 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytą kreditorių įsipareigojimų sumą ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartimi patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą, yra neteisingas ir ydingas, nes neatspindi bendros išaugusios skolų sumos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl ginčo esmės
13. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl žalos iš buvusios įmonės vadovės priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
14. UAB (duomenys neskelbtini) Juridinių asmenų registre įregistruota 1993 m. rugpjūčio 13 d. (1 t. 17-26 l.).
15. Nuo 1993 m. rugpjūčio 13 d. iki 1996 m. kovo 19 d. jos vadovu buvo A. R., nuo 1996 m. kovo 19 d. iki 1997 m. balandžio 2 d. – L. B., nuo 1997 m. balandžio 2 d. iki 2002 m. liepos 16 d. įmonės likvidatore buvo E. R., o nuo 2002 m. liepos 16 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2022 m. gruodžio 30 d.) jos vadove buvo E. R..
16. E. R. nuo 2002 m. liepos 16 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos buvo bendrovės akcininkė.
Žemesnės instancijos teismas
17. Bendrovės veiklos tikslai - kultūros ir poilsio prekių mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse, laikrodžių, papuošalų ir juvelyrinių dirbinių mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse, tekstilės gaminių mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse, mažmeninė prekyba kioskuose ir prekyvietėse, mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse.
18. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi UAB (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas A. B., 2023 m. sausio 3 d. nutartimi jis atstatydintas ir nauju nemokumo administratoriumi paskirtas M. M.. 2023 m. kovo 2 d. nutartimi (įsiteisėjusia 2023-03-14) patvirtinti kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai bendrai 154 383,86 Eur sumai (1 t. 9-14 l.).
19. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta, kad finansinės atskaitomybės dokumentai paskutinį kartą pateikti už 2021 m. (nuo 2021-01-01 iki 2021-12-31). Pagal šiuos duomenis visą bendrovės turtą sudaro tik 22 786 Eur vertės trumpalaikis turtas. Mokėtinas sumas ir įsipareigojimus sudaro 289 437 Eur. VMI duomenimis atsakovės mokestinę nepriemoką sudaro 20 319,69 Eur suma. Pagal 2021 m. pelno (nuostolių) ataskaitą atsakovė patyrė 3523 Eur nuostolių. Registrų duomenimis atsakovė nuosavybės teise neturi nekilnojamojo turto, transporto priemonių, apdraustų asmenų nėra.
Dėl įmonės nemokumo momento ir jos gyvybingumo
22. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nustatė, jog įmonė nuo 2020 m. sausio 1 d. buvo nemoki, nes formaliai pritaikė balanso testą ir neįvertino įmonės gyvybingumo. Byloje nebuvo pateikti jokie įmonės veiklą 2019-2022 metais patvirtinantys duomenys (darbuotojų skaičiaus kitimas, duomenys apie atlyginimų (ne)mokėjimą, apie piniginių lėšų judėjimą 2020-2021 m.), kurie atskleistų faktinę įmonės veiklos ir finansinę situaciją bylai aktualiais laikotarpiais ir leistų tinkamai įvertinti įmonės gyvybingumą 2020 m. pradžioje ir vėlesniais laikotarpiais. 2020-01-01 – 2020-12-31 laikotarpio finansinių ataskaitų rinkinys ir reikalavimus bankroto byloje pareiškusių kreditorių skolų duomenys nėra pakankami objektyviai įvertinti faktinį įmonės nemokumo būsenos atsiradimo momentą ir gyvybingumą konkrečiu laikotarpiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.
23. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad juridinio asmens nemokumas nustatomas taikant balanso testą kartu su likvidumo testu. Pagal balanso testą nustatoma, ar turto pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles. Sprendžiant dėl bendrovės nemokumo, svarbu nustatyti viso turto ir visų turimų skolų, bet ne tik pradelstų, santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022).
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs JANĮ įtvirtintas nuostatas, teismų praktiką, įmonės nemokumo momentą 2020 m. sausio 1 d. datai nustatė, remdamasis balanso ir likvidumo testais.
25. JANĮ 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia juridinio asmens gyvybingumo sąvoką: juridinio asmens gyvybingumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje.
26. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad 2020 m. sausio 1 d. įmonės vykdoma veikla būtų generavusi pelną. Priešingai, finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad bendrovė veiklą vykdė nuostolingai: 2019 m. gruodžio 31 d. įmonės nuostoliai sudarė 292 179 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 358 587 Eur, o turto turėjo už 133 564 Eur. Apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima neabejotinai vertinti, kad įmonė 2020 m. sausio 1 d. buvo moki ir vykdoma veikla leistų įvykdyti prievoles kreditoriams (CPK 178 straipsnis).
27. Apeliantės teigimu, įmonė 2020 metais buvo gyvybinga ir vykdė veiklą, nors ir sumažintomis apimtimis: tiekėjams grąžino dalį įmonės atsargose buvusių gintaro dirbinių, taip sumažindama skolas (skolų mažėjimą patvirtina 2019-2021 finansiniai duomenys, balansai), 2021 m. sausio 5 d. įmonėje buvo 3 darbuotojai. 2021 m. vasario 26 d. Ekonomikos ir inovacijų ministerija įmonei išmokėjo 4 878 Eur subsidiją, kadangi įmonė buvo įtraukta į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos įmonių sąrašą. 2021-04-30 – 2021-12-01 laikotarpio tiekėjų išrašytos kreditinės sąskaitos patvirtina įmonės vykdytą veiklą, dalies prekių grąžinimą tiekėjams, tokiu būdu palaikomą gyvybingumą.
28. Kaip minėta, taikant balanso testą nustatoma, ar įmonės įsipareigojimai viršija jos turimo turto vertę, ar turto pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti apeliantės argumentai dėl įmonės gyvybingumo nepatvirtina aplinkybės, kad net ir sumažintomis apimtimis vykdoma įmonės veikla būtų leidusi juridiniam asmeniui tinkamai vykdyti savo prievoles kreditoriams ateityje.
29. Nustatant, ar bendrovės vadovas pažeidė rūpestingumo pareigą, Lietuvos teismų praktikoje taikomas objektyvaus elgesio standartas, kuris reiškia, kad vadovas savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus. Tai, ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią rūpestingumo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Apeliantė elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, turėjo įvertinti susidariusios situacijos riziką, įvertinti ar egzistuoja bent menkiausia tikimybė per artimiausią laiką stabilizuoti įmonės veiklą ir padengti visus turimus kreditorinius reikalavimus, kad būtų apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesai.
30. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas pripažinti faktą, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio 1 d. jau buvo nemoki.
Dėl momento, kada nemokumo būsena tapo žinoma įmonės vadovei
31. Apeliantė teigia, kad teismas nenustatinėjo momento, kada nemokumo būsena tapo žinoma įmonės vadovei. Atsakovei 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansiniai rodikliai ir aptariama formali nemokumo būsena (vadovaujantis vien balanso testu) galėjo būti žinoma ne anksčiau, nei buvo parengtas 2019-01-01 – 2019-12-31 laikotarpio finansinių ataskaitų rinkinys. Įmonė 2019 metų finansinę atskaitomybę „Registrų centrui“ pateikė 2020 m. rugsėjo 22 d., o finansinių ataskaitų rinkinio data yra 2020 m. balandžio 30 d. Tai reiškia, kad atsakovei formali įmonės nemokumo būsena, nustatyta taikant balanso testą, galėjo būti žinoma ne anksčiau kaip 2020 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismas faktinėmis aplinkybėmis identiškoje civilinėje byloje Nr. e2A-1523-580/2024, 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje (žr. 16 ir 18 punktus), laikėsi tokios pat pozicijos, kad vadovas apie bendrovės nemokumo būseną sužino ne anksčiau, nei sudaromas bendrovės balansas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodomais argumentais.
32. Pagal BAĮ 3 straipsnio 2 punktą ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad užtikrintų finansinių ataskaitų sudarymą pagal verslo apskaitos standartus.
33. Vadovas yra atsakingas už kasdienį įmonės komercinės veiklos organizavimą ir privalo žinoti įmonės finansinius rodiklius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
34. Finansinės atskaitomybės dokumentų sudarymo data ar minėtų dokumentų pateikimo atitinkamai institucijai data negali objektyviai patvirtinti fakto, kad įmonės vadovei apie veiklos vykdymo finansinius rodiklius tapo žinoma tik nuo minėtų datų. Su tokiais dokumentais įmonės vadovas turi ne tik teisę susipažinti, bet ir pareigą juos reguliariai stebėti. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė neturėjo galimybės sekti įmonės finansinę padėtį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ieškovės argumentais, kad apeliantė bylos nagrinėjimo metu, teismo posėdžiuose ne kartą sutiko, kad įmonė 2019 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje buvo nemoki ir apeliantė turėjo inicijuoti nemokumo procesą, tačiau neinicijavo įmonės nemokumo proceso, nes tikėjosi atkurti įmonės veiklą (2024 m. gegužės 30 d. posėdžio garso įrašas nuo 15.35 min.; 2024 m. liepos 25 d. posėdžio garso įrašo nuo 21.41 min.; 47.24-47.46 min.).
35. Apeliantė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimas už akių negali patvirtinti aplinkybės, kad atsakovė dar 2020 m. sausio 1 d. žinojo apie tariamą įmonės nemokumo būseną, nes sprendimas už akių buvo priimtas vėliau, nei 2020 m. sausio 1 d., jai faktiškai įteiktas dar vėliau, ir jis dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl VšĮ „Vilniaus universiteto“ reikalavimas dar nebuvo vykdytinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visų aplinkybių kontekste, minėti argumentai nepaneigia fakto, kad apeliantei apie įmonės nemokumą turėjo būti suprantama ir žinoma ne vėliau kaip 2020 m. sausio 1 d.
36. Apeliantė 2019 m. rugsėjo 9 d. prašymu kreipėsi į nuomotoją Vilniaus universitetą dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo nuo 2019 m. spalio 1 d. (1 t. 149 l.). Prašyme nurodyta, kad įmonė įsipareigoja ir toliau vykdyti savo finansinius įsipareigojimus pagal esamas galimybes, ir kad sutarties tęsimas įmonei būtų nuostolingas dėl smarkiai sumažėjusios pardavimų apimties ir išaugusių pardavimo vietos išlaikymo kaštų. Šio prašymo turinys patvirtina, kad apeliantei buvo suprantama sunki/nuostolinga įmonės finansinė padėtis. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus universitetas ieškinį dėl 95 572,31 Eur skolos už nuomą priteisimo iš įmonės teismui pateikė 2019 m. lapkričio 5 d. (CBP-1608), 2020 m. sausio 6 d. priimtas sprendimas už akių (civilinė byla Nr. e2-68-258/2020). Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškinio pateikimo metu įmonės prievolė sumokėti skolą už nuomą Vilniaus universitetui buvo pradelsta, ir iki 2020 m. sausio 1 d. skola nebuvo sumokėta. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė jau 2020 m. sausio pradžioje nebuvo pajėgi vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, ir tą netiesiogiai patvirtina minėtas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-68-258/2020. Aplinkybę, kad 2020 m. sausio 1 d. įmonė nebuvo pajėgi vykdyti įsipareigojimų kreditoriams patvirtina ir VSDFV Vilniaus skyriaus rašte (DOK-73385) nurodyti duomenys, kad įmonė socialinio draudimo fondo biudžetui 2018 m. gruodžio 31 d. buvo skolinga 8 370,61 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų už darbuotojus (toliau – VSD įmokos), o 2019 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. sausio 1 d. buvo skolinga 7 704,20 Eur VSD įmokų ir 135,55 Eur delspinigių už laiku nesumokėtas VSD įmokas. UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylos Nr. eB2-408-643/2024 duomenys patvirtina, kad įmonės mokestinės nepriemokos susidarymo laikotarpis – nuo 2019 m. spalio; vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis VMI nuo 2019 m. spalio vykdė mokestinės nepriemokos išieškojimą, ir jos išieškoti nepavyko (CBP-983).
Dėl apeliantės pastangų įveikti įmonės finansinius sunkumus
37. Apeliantė nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino atsakovės pastangų, siekiant įveikti 2020 metais įmonei atsiradusius finansinius sunkumus; nevertino, ar 2020 metų pradžioje atsakovė galėjo pagrįstai tikėtis juos išspręsti; atsakovė negalėjo žinoti apie prasidėsiančią pasaulinę COVID-19 pandemiją, jos trukmę ir įtaką verslui. Teismas neatsižvelgė į įmonės veiklos specifiką (prekyba gintaro dirbiniais). 2019 m. pabaigoje atsakovė nutraukė patalpų nuomos sutartį ir taip sumažino įmonės išlaidas daugiau kaip 4 500 Eur suma. Atsakovė kreipėsi įmonės vardu į VMI ir SODRĄ dėl skolos išdėstymo, prašė teismo šiuos duomenis išreikalauti iš VMI ir SODRA, tačiau teismas prašymo netenkino. 2021 m. vasario 26 d. Ekonomikos ir inovacijų ministerija įmonei išmokėjo 4 878 Eur subsidiją, nes įmonė buvo įtraukta į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos įmonių sąrašą. Šie apeliantės argumentai atmetami.
38. Kaip minėta, 2019 m. gruodžio 31 d. įmonės veikla jau buvo nuostolinga. 2020 m. sausio 1 d. įmonė nevykdė įsipareigojimų kreditoriams (pvz. minėti Vilniaus apygardos teismo sprendimas už akių ir VSDFV raštas). Apeliantės 2019 m. rugsėjo 9 d. prašyme Vilniaus universitetui dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo (1 t. 149 l.) nurodoma, kad sutarties tęsimas įmonei būtų nuostolingas dėl smarkiai sumažėjusios pardavimų apimties ir išaugusių pardavimo vietos išlaikymo kaštų.
39. Aukščiau minėtos aplinkybės patvirtina, kad įmonės įsipareigojimai kreditoriams viršijo turimo turto vertę, įmonė nevykdė įsipareigojimų kreditoriams ir įmonės veikla buvo nuostolinga dar iki karantino režimo trukmės nustatymo (karantinas nustatytas nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d., Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 karantino režimo trukmė nustatyta nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d.).
40. Apeliantė pati pripažįsta, grąžinusi dalį gintaro dirbinių, ir tą patvirtina kreditinės sąskaitos (1 t. 151-156 l.), tačiau kelios iš jų sudarytos karantino laikotarpiu (2020 m. gegužės 18 d., 2021 m. balandžio 30 d.), likusios – pasibaigus karantino laikotarpiui (2021 m. rugpjūčio 30 d., 2021 m. rugsėjo 1 d., 2021 m. spalio 7 d., 2021 m. gruodžio 21 d.).
41. Apeliantė teigia, kad jos iniciatyva įmonė buvo įrašyta į nukentėjusių nuo COVID-19 pandemijos įmonių sąrašą dėl subsidijų gavimo, ir 2021 m. vasario 26 d. Ekonomikos ir inovacijų ministerija įmonei išmokėjo 4 878 Eur (1 t. 76-78 l.) pagal Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. vasario 24 d. įsakymą Nr. 4-137 Dėl subsidijos skyrimo įmonėms pagal priemonę „Subsidijos nuo Covid-19 nukentėjusioms įmonėms“. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta aplinkybė nepaneigia fakto, kad apeliantė, suprasdama nepalankią ir nuostolingą įmonės finansinę padėtį, dar 2020 m. sausio 1 d. (iki karantino paskelbimo) esant JANĮ numatytai įmonės nemokumo būsenai, turėjo imtis atitinkamų veiksmų, numatytų JANĮ, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus.
42. Apeliantė nurodo, kad jai pateikus prašymą mokesčius administruojančioms institucijoms dėl įsiskolinimo išdėstymo, ji galėjo pagrįstai tikėtis įveikti įmonės kilusius finansinius sunkumus, jei prašymas išdėstyti įsiskolinimus būtų patenkintas; ir priešingai, gavus atsisakymą, tik nuo atsisakymo gavimo momento atsakovė galėjo suprasti, kad tikėtinai sunkumų įveikti nepavyks ir atsiranda pareiga inicijuoti nemokumo procesą. Nors apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymo išreikalauti šiuos duomenis netenkino, tačiau tokius duomenis (kreipimosi paraiškas) galėjo pateikti ir pati apeliantė. Be to, ir paties kreipimosi faktas patvirtina, kad apeliantė suprato nuostolingą įmonės veiklos vykdymą.
Dėl Naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymo Nr. XIII-2861 atsakovės atvejui
43. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai netaikė Naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymo Nr. XIII-2861 atsakovės atvejui. Atsakovės pareiga inicijuoti nemokumo procesą atsirado tik nuo 2020 m. balandžio 30 d., t. y. tuo metu, kai 2020 m. balandžio 21 d. priimtas Naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymas Nr. XIII-2861 šios pareigos įgyvendinimą buvo pristabdęs laikotarpiu iki 2020 m. rugsėjo 16 d. Todėl atsakovė nemokumo procesą įmonei privalėjo inicijuoti ne anksčiau, kaip nuo 2020 m. rugsėjo 16 d. Teisėjų kolegija nurodomus argumentus vertina kaip nepagrįstus.
44. 2020 m. balandžio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas. Pagal nurodyto įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas taikomas juridiniams asmenims, susidūrusiems su finansiniais sunkumais ir (ar) tapusiems nemokiais dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbto karantino (toliau – karantinas). Vadovaujantis aptariamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, juridinio asmens vadovui inicijavus nemokumo procesą, susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo termino, nustatyto JANĮ 8 straipsnio 3 dalyje, skaičiavimas sustabdomas ir juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo arba inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka netaikoma karantino laikotarpiu ir 3 mėnesius nuo jo atšaukimo.
45. Apeliantė nepaneigė byloje nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių jai apie įmonės nemokumą turėjo būti suprantama ne vėliau kaip 2020 m. sausio 1 d., ir apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų ir argumentų, kodėl jai apie įmonės nemokumą galėjo būti žinoma tik 2020 m. balandžio 30 d. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įstatymas, kuriuo buvo nustatytas termino juridinio asmens vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo skaičiavimo sustabdymas, buvo priimtas 2020 m. balandžio 21 d., t. y. praėjus beveik keturiems mėnesiams po to kai įmonė faktiškai tapo nemokia.
Dėl žalos dydžio vertinimo
46. Apeliantė nurodo, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 30 d. neinicijavus bankroto bylos įmonei jokia žala nekilo. Įmonės įsipareigojimų suma laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki kreditorių sąrašo patvirtinimo sumažėjo net 204 203,14 Eur suma (nuo 358 587 Eur iki 154 383,86 Eur). Ieškiniu reikalauta priteisti 23 800,59 Eur suma apskaičiuota atrinkus 6 įmonės kreditorius, kuriems įsipareigojimai laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 30 d. padidėjo. Šiuos argumentus apeliantė grindžia ir Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais panašiomis faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. e2A-260-912/2024, kad tuo atveju, kai bendrovės kreditoriniai reikalavimai ne išaugo, bet sumažėjo, net nepaisant tos aplinkybės, kad vietoje buvusių ankstesnių finansinių įsipareigojimų atsirado nauji, nėra pagrindo daryti išvadą, jog dėl vadovės veiksmų bendrovė patyrė žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.
47. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021).
48. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021).
49. Nemokumo administratorė pateikė paaiškinimus dėl žalos apskaičiavimo: nustatytas kreditorių finansinių reikalavimų dydis, buvęs įmonės nemokumo momentu, kai apeliantei atsidaro pareiga inicijuoti bankroto bylą (2020-01-01) – jį sudarė 122 350,24 Eur; po to nustatytas kiekvieno kreditoriaus, pareiškusio bankroto byloje finansinius reikalavimus, dydis nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos momentu (2022-12-30), jų bendras dydis – 146 150,83 Eur; nustačius šiuos du momentus, apskaičiuotas skirtumas tarp 2020 m. sausio 1 d. ir 2022 m. gruodžio 30 d. buvusių kreditorių finansinių reikalavimų, ir gautas bendras išaugęs skolų dydis. Pateiktas žalos apskaičiavimas atitinka teismų praktiką šio pobūdžio civilinėse bylose.
Dėl įrodymų vertinimo
50. Kasacinis teismas išaiškino, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas).
51. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vertina, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo įvertintos atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (dėl įmonės nemokumo momento, apeliantės sužinojimo apie įmonės nemokumo momentą, vadovės pastangas vykdyti veiklą, įmonės gyvybingumą it kt.), kurias įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
53. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
54. Ieškovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
55. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame teisme nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.