Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-168-606/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-06-16
Bylos Nr.: 1A-168-606/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-29885-2020-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Edita Lapinskienė, Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas
Nukentėjusysis: A. N.
Nuteistasis: A. P.
Civilinis atsakovas: MB „(duomenys neskelbtini)“
Civilinis ieškovas: L. P., U. N., L. N., A. N.
Advokatai: Sigitas Čepas

Kategorijos

1.2.13.1.1Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas (BK 176 str. 1 d.)

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-168-606/2022

Teisėjas Gintaras Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29885-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.13.1.1.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorei Kristinai Prialgauskienei,nukentėjusiajam A. N.,nuteistajai A. P.,

nuteistosios gynėjui ir civilinės atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Sigitui Čepui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. P. ir jos gynėjo advokato Sigito Čepo, civilinės atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo A. P. ir įgalioto atstovo advokato Sigito Čepo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 176 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda.

Iš civilinės atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. P. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei U. N. 1 297 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žaloms atlyginti, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. N. 8 923,00 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žaloms atlyginti, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. N. 6 470,00 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žaloms atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš nuteistosios A. P. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. N. 3 000 Eur jo turėtų proceso išlaidų advokato pagalbai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. P. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 24 d. iki 2020 m. liepos 27 d. 8.30 val., tiksliai nenustatyta data ir laiku, būdama MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė ir atsakinga už darbuotojų saugos ir sveikatos darbe reikalavimų įgyvendinimą, atestuota darbų saugos srityje (pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)), elgdamasi nerūpestingai: neturėdama autovežio gamyklinės naudojimo instrukcijos, įmonės vidaus instrukcijose nenurodydama hidraulinės dviejų aukštų platformų sistemos automobiliams pakrauti ir gabenti naudojimo metodikos (būdų ir tvarkos), su šiais reikalavimais nesupažindinusi darbuotojų, leido A. P. pagal 2017 m. sausio 26 d. civilinių paslaugų sutartyje Nr. 2017-01-26/01 nustatytus įgaliojimus organizuoti kasdienę MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą – transporto priemonių pervežimą, kuris telefoninio pokalbio metu nurodė vairuotojui J. N., kuris neinstruktuotas ir neapmokytas, kaip saugiai naudotis MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančia transporto priemone „Mercedes-Benz ATEGO/1223“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su antstatu hidrauline dviejų aukštų platformų sistema, skirta automobiliams vežti (autovežio), iš muitinės saugomos aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), išvežti iš Jungtinių Amerikos Valstijų atgabentus automobilius „Dodge RAM“, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1-6 punktų, Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 6, 7, 8, 17, 19, 21, 23 punktų (Darbuotojų instruktavimas ir mokymas), MB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. Į-2019/06 patvirtintos „Darbuotojo saugos ir sveikatos įvadinės instrukcijos“ 3.1, 3.1.2, 3.1.3, 3.3, 6.6.1, 6.6.3, 6.6.5 punktų, MB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 2019/04 patvirtintų „Autovežio vairuotojo pareiginių nuostatų Nr. 4“ 2.10.2, 3.3 punktų, MB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. Į-2019/06 patvirtintų „Autovežio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6“ 9.3, 37, 52.57, 75, 76, 95 punktų reikalavimus, dėl to, 2020 m. liepos 27 d., apie 10.25 val., muitinės saugomoje aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), neinstruktuotas darbuotojas J. N., neišmanydamas autovežio „Mercedes-Benz ATEGO/1223“ antstato antrojo aukšto platformos veikimo ir valdymo principų, valdymo įtaisais perstūmė platformas ant žemės nuleisdamas pirmo aukšto platformos galą, o antro aukšto platformos galą pilnai pakeldamas, ištraukė priekinės kairės pusės platformos statramstį fiksuojantį kaištį, valdymo įtaisais nepavykus nuleisti antro aukšto platformos, užlipo ant pirmo aukšto platformos ir palindęs po antrojo aukšto platforma mėgino ištraukti priekinį dešinės pusės platformos statramstį fiksuojantį kaištį, tačiau nepavykus nulipo ir valdymo įtaisais kilstelėjo antro aukšto platformą ir vėl užlipo ant pirmo aukšto platformos ir, palindęs po antrojo aukšto platforma, ištraukė dešinės pusės platformos statramstį fiksuojantį kaištį, dėl to antro aukšto platforma staiga laisva eiga krito žemyn ant J. N., kuris dėl sumušimo-prispaudimo metu patirtų daugybinių sužalojimų įvykio vietoje mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji A. P. ir jos gynėjas bei civilinės atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas A. P. ir įgaliotas atstovas advokatas S. Čepas prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. vasario 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti A. P., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o civilinių ieškovų L. P., A. N., U. N., L. N. civilinį ieškinį atmesti, atmetus apeliacinio skundo dalį dėl A. P. išteisinimo, pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio patenkinimo – atmesti civilinių ieškovų L. P., A. N., U. N., L. N. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo bei sumažinti prašomos priteisti neturtinės žalos bei proceso išlaidų dydžius.

2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisme privaloma įrodyti, jog buvo darbdavio nurodymas J. N. dirbti su dviejų aukštų platforma. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-458/2020), nurodoma, kad darbdavio nurodymo atlikti pervežimą autovežiu „Mercedes Benz“ su dviejų aukščių platforma nebuvimas yra pagrindas išteisinti A. P., nes tai vertinama kaip kazusas.

2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog žuvęs J. N. neturėjo imti autovežio „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma, nes dirbo su vieno aukšto platforma, jis turėjo palaukti, kol bus suremontuotas jo nuolat naudojamas autovežis „Mercedes-Benz“ su vieno aukšto platforma. Iš esmės tą patį parodė ir liudytojas A. P. apklausiamas ir ikiteisminiame tyrime, ir teisme. Todėl tai negali būti vertinama kaip pasirinkta gynybinė pozicija, nes parodymų duoti nebuvo vengiama, parodymai buvo duoti iš karto nuoseklūs ir aiškūs. Byloje nekyla ginčas, kad J. N. dirbo autovežiu „Mercedes-Benz“ su vieno aukšto platforma, tai patvirtino nuteistoji, kiti liudytojai, įskaitant ir civilinius ieškovus A. N. ir L. P.. Vadinasi, A. P. negalėjo ir neprivalėjo J. N. instruktuoti ir apmokyti dirbti autovežiu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukštų platforma, nes darbuotojas neturėjo šio autovežio naudoti. Todėl, nesant nurodymo dirbti su autovežiu su dviejų aukštų platforma, jos kaltės negali būti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad J. N. iki nelaimingo atsitikimo būtų nors kartą dirbęs autovežiu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukštų platforma. Liudytojas M. B. patvirtino, kad autovežiu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukštų platforma važinėjosi A. P., o J. N. nevažinėjo, tą patį patvirtino ir liudytojas A. P.. Tik vienintelis liudytojas A. N. parodė, kad kalbėjosi su J. N., kad jis pirmadienį turės remontuoti savo ir paimti „šefo automobilį“. Tačiau šie parodymai pirmosios instancijos teismo turėtų būti vertintini kritiškai, nes liudytojas A. N. šių aplinkybių neminėjo apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, be to, jis tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi kaip civilinis ieškovas. Pats A. N. parodė, kad nors dirbo šalia, tačiau nėra matęs, kad J. N. vairuotų šį automobilį. Toks pokalbis tarp brolių A. ir J. N. galbūt galėjo vykti, tačiau tai nereiškia, kad A. P. būtų davęs tokį nurodymą, o ne pats J. N. savarankiškai sugalvojo vietoje savo sugedusio autovežio, pasinaudoti kitu autovežiu, nes jis žinojo, kad A. P. bus išvykęs iš Lietuvos. Taip pat visiškai neaiški ir „šefo automobilio“ sąvoka, nes visi MB „(duomenys neskelbtini)“ automobiliai teoriškai yra „šefo“.

2.3. Nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ CD disko medžiaga ir dokumentai buvo pateikti tik bylą nagrinėjant teisme. Pažymima, kad, kai baudžiamoji byla yra perduota teismui su kaltinamuoju aktu, BPK nenumato prokurorui savarankiškai rinkti įrodymus, todėl šie dokumentai negali būti laikomi teisėtu procesinių veiksmų rezultatu, nes yra pažeista ginamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad leidimai įvažiuoti į teritoriją buvo išduoti ne tik A. P., bet ir M. B., pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nei A. P., nei šias aplinkybes žinantys A. P. nei M. B. dėl šių aplinkybių nebuvo apklausti, taigi pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus, kurie nebuvo teisme ištirti. Be to, priešingai, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ CD disko medžiaga paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, nes pagal ją žuvusysis J. N. nei karto neįvažiavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją autovežiu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma, bet priešingai, nuolat atvažiuodavo tik su autovežiu „Mercedes-Benz“ su vieno aukšto platforma. Iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. S1-147 bei pridėtų Paskyros-Įgaliojimo-Leidimo kroviniui išvežti Nr. ATL-2007-7575-04 ir Nr. ATL-2007372-02 matyti, kad tik vienintelis A. P. vieną kartą autovežiu, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (,,Mercedes-Benz“ su dviejų aukštų platforma) 2020 m. birželio 11 d. išvežė 2 automobilius, daugiau šiuo autovežiu kroviniai 2020 metais nebuvo nei karto vežti. Tai sutampa su A. P. parodymais, kuris teisme paaiškino, kad šį autovežį naudojo tik jis, ir gal galėjo kokį vieną kartą vežti automobilius. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas be jokių įrodymų, nepagrįstai nustatė, kad automobiliu dirbo ne vien A. P., nes įrodymų, kad dirbo ir J. N., nėra. Nesant įrodymų, kad J. N. anksčiau būtų dirbęs autovežiu Mercedes-Benz“ su dviejų aukštų platforma, neįtikėtina, kad būtent 2020 m. liepos 27 d. būtų gavęs tokį nurodymą.

2.4. Taip pat nurodoma, kad A. P. yra pripažinta kalta dėl to, kad leido A. P. organizuoti veiklą, kuris telefonu davė nurodymą J. N. atlikti pervežimą autovežiu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma. Iš teismo nuosprendžio turinio apeliantas daro išvadą, kad, pirmosios instancijos teismo nuomone, toks nurodymas buvo duotas telefonu 5 kartus bendraujant A. P. su J. N. nuo 2020 m. liepos 24 d. iki 2020 m. liepos 27 d. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Taigi skirtingai, nei pagal civilinės teisės nuostatas, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, darbdavio kaltė yra preziumuojama, taikant baudžiamąją atsakomybę, tokia prezumpcija negalima, nes baudžiamojoje teisėje taikomas nekaltumo prezumpcijos principas. A. P. ir J. N. telefoninių pokalbių turinys nėra žinomas, byloje nėra pokalbių išklotinių. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, padarė išvadą, kad nurodymas buvo duotas telefonu, nors tokių įrodymų nėra, ir tai reiškia, jog A. P. pripažinta kalta remiantis prielaidomis. Priešingai, byloje yra programos „Viber“ žinutės, kuriose A. P. neduoda J. N. nurodymo atlikti pervežimus autovežiu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma. A. P. teisme parodė, kad tokio nurodymo nebuvo davęs, bet priešingai, nurodė suremontuoti J. N. autovežį su vieno aukšto platforma, jam buvo šokas, nes jis manė, jog žuvo M. B., nes jis naudojo autovežį su dviejų aukštų platforma (autovežį „Man“). Analogiškus parodymus, kad manė, jog žuvo M. B., davė ir A. P.. Šie parodymai nepaneigti.

2.5. Apeliantų nuomone, labai svarbi ta aplinkybė, jog J. N. autovežio su vieno aukšto platforma gedimas įvyko 2020 m. liepos 24 d. (penktadienį), o tokiu atveju, jei J. N. būtų buvęs duotas nurodymas išvežti automobilius autovežiu su dviejų aukštų platforma, tai būtų padaryta penktadienį, nes šis autovežis nebuvo sugedęs. Vadinasi, darbo perkėlimas į 2020 m. liepos 27 d. (pirmadienį), reiškė, kad J. N. iš pradžių turėjo suremontuoti savo autovežį ir tuomet atlikti su juo pervežimus. Byloje nustatyta, kad J. N. naudojamas autovežis sugedo 2020 m. liepos 24 d., jam trūko hidraulinė žarna. Liudytojas E. S. teisme parodė, kad toks darbas trunka apie 30 minučių, apklaustas ikiteisminiame tyrime parodė, kad tokio pobūdžio remontas trunka apie 20-30 minučių. Liudytojas A. P. parodė, kad remontas turėjo būti nedidelis. Taigi priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, A. P., žinodamas, kad J. N. autovežio remontas ilgai netruks, negalėjo duoti nurodymo keisti autovežio, nes tam nebuvo objektyvaus tikslo. Nuteistoji A. P. negali žinoti, dėl ko J. N. nusprendė savavališkai pakeisti autovežį, tačiau tai galėjo įtakoti būtent tą dieną pasikeitusi situacija darbovietėje. A. P. nusprendė keisti verslo profilį ir pradėti vykdyti pervežimus į užsienį, todėl būtent 2020 m. liepos 27 d. išvyko bandomajam reisui į Ukrainą, M. B. buvo išvykęs į Šiaulius, o A. P. darbo pobūdis buvo dokumentacijos tvarkymas. Taigi J. N. liko vienas ir neprižiūrimas. Liudytojai apibūdino J. N. kaip labai greitą, greit visus darbus besistengiantį atlikti asmenį, be to, buvo jo gimtadienis, taigi tikėtina, kad J. N. nusprendė greičiau pabaigti darbą ir vietoje dviejų reisų su savo autovežiu, vienu reisu išvežti automobilius autovežiu su dviejų aukštų platforma. Tai galėjo įtakoti ir nenumatytas remonto užtrukimas (pvz., dėl eilės), nes A. P. 2020 m. gruodžio 29 d. apklausta ikiteisminiame tyrime parodė, jog kitą dieną (2020 m. liepos 28 d.) atsiimant autovežį, serviso darbuotojas paminėjo, kad 2020 liepos 27 d. J. N. jis paaiškino, kad teks laukti apie 1,5 valandos. Toks neplanuotai ilgas remontas taip pat galėjo suformuoti J. N. valią pasinaudoti kitu autovežiu be darbdavio nurodymo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad nelogiška J. N. žinant jo autovežio remonto trukmę pasiimti kitą automobilį, yra neteisinga, nes priešingai, A. P., žinant apie trumpą autovežio remonto trukmę, nebuvo objektyvios priežasties duoti nurodymą keisti autovežį, nes, jei būtų tokia jo valia, A. P. tai galėjo padaryti penktadienį.

2.6. Apeliantų tvirtinimu, taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui atsakingam už darbų saugą, turi būti vertinamos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino įrodymų, kad autovežis „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma buvo pardavinėjamas, skelbimas tinklapyje „(duomenys neskelbtini)“ patalpintas 2020 m. liepos 19 d. (t. 3, b. l. 170–173). Autovežis VĮ „Regitra“ registruotas tik 2020 m. birželio 1 d., taigi per tokį trumpą laiką labai tikėtina, jog nebuvo naudojamas (išskyrus A. P.), nes buvo paruoštas pardavimui. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino, kad šis autovežis neturėjo leidimo (licencijos) verstis krovinių vežimu (leidimas gautas tik 2021 m. kovo 18 d.), taigi juo galėjo naudotis tik savininkas A. P. savo reikmėms (nekomercinei veiklai). Akivaizdu, kad nuteistoji A. P. neturėjo ir negalėjo numatyti, jog reikėtų instruktuoti J. N. naudotis autovežiu, kuris buvo pardavinėjamas, negalėjo būti naudojamas MB „(duomenys neskelbtini)“ komerciniams tikslams, nes neturėjo leidimo (licencijos), o J. N. juo nei karto iki tol nesinaudojo. Net ir tinkamai instruktuotas darbuotojas, kuriam instruktavimas įformintas įmonėje nustatyta tvarka, gali patirti sužalojimų ar žūti nelaimingo atsitikimo metu, nes darbuotojo tinkamas instruktavimas tik sumažina nelaimingo atsitikimo tikimybę ir neužtikrina, kad jis tikrai neįvyks. Taigi yra svarbu, kaip pats darbuotojas laikosi tvarkos. Todėl nesat įrodymų, kad J. N. 2020 m. liepos 27 d. A. P. davė nurodymą pakeisti J. N. nuolat naudojama autovežį su vieno aukšto platforma į autovežį su dviejų aukštų platforma, A. P. neteisėtai pripažinta kalta, jog leido A. P. organizuoti veiklą, kuris telefonu davė nurodymą J. N. atlikti pervežimą autovežiu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma.

2.7. Apeliantai sutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad BK 176 straipsnio l dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, t. y. kad būtina nustatyti ne tik padarytą veiką, bet ir atsiradusius padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nuteistosios A. P. versija, jog J. N. buvo tinkamai instruktuotas ir žinojo esminius darbų saugumo reikalavimus bei rizikas, o žuvo dėl savo neatsakingo, elementarių saugumo taisyklių neatitinkančio ir savavališko elgesio, yra paneigta liudytojų ir pačios kaltinamosios parodymais, nes instrukcijos, su kuriomis buvo supažindintas (instruktuotas) J. N., yra bendro pobūdžio, jose nėra dviaukštės hidraulinės plataformos naudojimo instrukcijos. MB „(duomenys neskelbtini)“ iki įvykio iš viso neturėjo autovežio „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma gamintojo instrukcijos, o A. P. nepateikė duomenų, kad J. N. pasirašytinai būtų supažindintas su autovežio „MAN“ su dviejų aukščių platforma, gamintojo instrukcija.

2.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-719/2021) išaiškino, jog nustatant priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių būtina įvertinti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado BK 176 straipsnio l dalyje nurodyti padariniai. Taikant už darbų saugą ar sveikatos apsaugą darbe atsakingam asmeniui baudžiamąją atsakomybę, be padarytų konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų nustatymo, turi būti konstatuota, kad šie pažeidimai ir buvo būtina sunkių padarinių kilimo sąlyga bei pagrindinė jų kilimo priežastis, taip pat turi būti įvertintos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kas buvo pagrindinė lemiama sąlyga, lėmusi nelaimingą atsitikimą. A. P. sutinka, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ iki įvykio neturėjo autovežio „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma gamintojo instrukcijos, ji šias instrukcijas gavo tik įvykus nelaimingam įvykiui paprašyta Valstybinės darbo inspekcijos (kaip minėta autovežis įmonės veikloje nebuvo naudojamas, todėl darbuotojų neprivalėjo instruktuoti). Tačiau, atsižvelgdami į byloje esančias Tevor instrukcijas – Naudotojo vadovas ir Naudojimo priežiūros instrukcija – apeliantai konstatuoja, kad jose nėra nurodyta, jog draudžiama vaikščioti po pakelta antro aukšto platforma, kas nulėmė nelaimingą atsitikimą. Todėl nėra priežastinio ryšio tarp nesupažindinimo su Tevor instrukcijomis ir įvykusio nelaimingo atsitikimo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tai, kad J. N. žuvo dėl antro aukšto platformos savaiminio kritimo patvirtina, jog J. N., lįsdamas po platforma, buvo įsitikinęs, kad tai saugu, tai reiškia, jog jis nežinojo visų darbo dviejų aukštų hidrauline platforma reikalavimų ir rizikų bei nesilaikė reikalavimų.

2.9. Apeliantų tvirtinimu, A. P. tapus MB „(duomenys neskelbtini)“ vadove, ji iš karto ėmėsi užtikrinti darbų saugą. 2019 m. rugpjūčio 26 d. A. P. organizavo mokymus ir instruktavimą. Nors civiliniai ieškovai kėlė abejones, kad vyko mokymai, šias abejones paneigė liudytojai M. B. ir A. P., taip pat ikiteisminiame tyrime paskirta rašysenos ekspertizė. Liudytojas M. B. parodė, kad tų mokymo metu buvo apmokyti dirbti ir su dviejų aukštų platforma. Dėl to abejonių neturėtų kilti, nes iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad M. B. tiksliai žino, kaip dirbti su dviejų aukštų platforma. Vadinasi ir J. N. žinojo, kaip dirbti, iš to apeliantai daro išvadą, kad jis nelaimingo atsitikimo metu nesilaikė instrukcijų. Be to, J. N. nevykdė įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimų ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, su kuriais buvo supažindintas. Pagal Darbuotojo, vykdančio krovimo, transportavimo ir sandėliavimo darbus, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 4 1.4 punktą, susidarius situacijai, kurios metu gali nukentėti žmonės, darbuotojas turi elgtis: 1.4.1. nedelsiant sustabdyti įrenginius (jei tai sąlygojo įvyki) (1.4.1 papunktis), išeiti pavojingos zonos 1.4.2 papunktis, informuoti apie įvykį tiesioginį vadovą (1.4.4. papunktis). Iš vaizdo įrašo matyti, kad J. N. nepavyko nuleisti antro aukšto platformos, taigi įranga neveikė taip, kaip turėtų, todėl J. N. privalėjo nutraukti darbą ir informuoti vadovą, tačiau instrukcijos nesilaikė. Be to, pagal Darbuotojo, vykdančio krovimo, transportavimo ir sandėliavimo darbus, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 4 4.49.1 punktą, darbuotojams darbo metu draudžiama landžioti po pakeltu kroviniu arba stovėti arti jo. Nors J. N. nelindo po kroviniu, tačiau palindo po antro aukšto platforma. Instrukcijoje neįmanoma parašyti visų situacijų, tačiau akivaizdu, kad J. N. turėjo suprasti, kad antro aukšto platforma yra judanti ir gali nukristi. Pagal Autovežio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6. 10.l ir 10.3 punktus vairuotojas privalo dirbti tik tą tiesioginio darbų vadovo pavestą darbą, kuris buvo sulygtas darbo sutartyje ir kurį atlikti jam leidžia turima kompetencija, kvalifikacija bei išklausytas DSS instruktavimas darbo vietoje. Savo veiksmais ar neveikimu nekelti pavojaus savo ir kitų darbuotojų sveikatai ir gyvybei. J. N. nebuvo duotas nurodymas vežti kroviniu automobiliu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukštų platforma. Be to, pagal Autovežio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6.13.5 punktą, vairuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, jei autovežio būklė kelia nepriimtiną riziką, pagal 13.6 punktą – atsisakyti dirbti tuos darbus, kuriuos saugiai atlikti nėra apmokytas, 13.10 punktą – iškilus klausimams dėl saugos ir sveikatos, kreiptis į padalinio vadovą. Taigi, jei iš tiesų J. N. nežinotų kaip dirbti, jis turėjo atsisakyti dirbti, vadinasi jis nesilaikė instrukcijų. Instrukcijų nesilaikymas leidžia daryti išvadą, kad nelaimingo atsitikimo pagrindinė lemiama sąlyga buvo elementarių darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimų nesilaikymas, o ne neinstruktavimas. Nesant priežastinio ryšio, A. P. turi būti išteisinta.

2.10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamasis aktas yra grindžiamas Valstybinės darbo inspekcijos prie SADM Klaipėdos teritorinio skyriaus 2021 m. kovo 31 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto išvada, kad nelaimingo atsitikimo priežastys yra darbo atlikimas nustatyta tvarka neapmokyto, neinstruktuoto saugos ir sveikatos darbe klausimais asmens, J. N. netinkamas autovežio mechanizmų valdymas palindus po krentančiomis autovežio mechanizmų konstrukcijomis. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Valstybinės darbo inspekcijos prie SADM Klaipėdos teritorinio skyriaus 2021 m. kovo 31 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto išvada. Pagal kasacinio teismo praktiką, išvadą dėl priežastinio ryšio tarp asmens padarytos veikos ir kilusių padarinių konstatuoja teismas, specialisto ar eksperto išvadą vertindamas tik kaip vieną iš įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-976/2017). Nustatant bylos aplinkybes, specialisto ar eksperto išvados yra svarbios, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą jos neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso; be to, šios išvados yra techninio, o ne teisinio pobūdžio. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikšmingą priežastinį ryšį nustato teismas, ištyręs ir įvertinęs tam reikšmingų bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321-303/2019). Tačiau Valstybinė darbo inspekcija, tirdama nelaimingą atsitikimą darbe, visiškai nevertino, ar darbdavys buvo davęs nurodymą žuvusiam J. N. dirbti su autovežiu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma, taip pat nevertino, ar supažindinimas su Tevor instrukcijomis – Naudotojo vadovu ir Naudojimo priežiūros instrukcija būtų užkirtęs kelią nelaimingam atsitikimui, visiškai nevertino J. N. pažeistų Darbuotojo, vykdančio krovimo, transportavimo ir sandėliavimo darbus, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 4 ir Autovežio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6, kuriomis buvo instruktuotas. Todėl vien Valstybinės darbo inspekcijos išvada neįrodo priežastinio ryšio buvimą.

2.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad civiliniu ieškiniu prašoma priteisti iš MB „(duomenys neskelbtini)“ kaip išlaikymą 19 200 Eur nepilnametei U. N. ir 28 500 Eur nepilnamečiui L. N.. Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad nepilnamečiai vaikai turėjo teisę gauti išlaikymą, kurio dydis ½ MMA t. y. 300 Eur. Tačiau pažymima, kad MMA yra ne 607 Eur, bet 468 Eur atskaičius mokesčius. Taigi net pagal ieškovų skaičiuotę, jiems priklausytų tik 234 Eur (468 Eur : 2 = 234 Eur). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad mėnesinė išlaikymo suma yra 450 Eur, todėl žuvusysis J. N. vaikams turėtų teikti 225 Eur (450 Eur : 2 = 225 Eur) išlaikymą, nes kitą dalį privalo teikti mama L. P. (CK 3.192 straipsnis), iš šios sumos turi būti atimta 144,06 Eur gaunama našlaičių pensija, tad mėnesinis išlaikymo dydis sudarytų 80,94 Eur. Be to, ieškovė L. P. už kiekvieną nepilnametį vaiką kas mėnesį gauna po 111,20 Eur (70 Eur + 70 Eur + 82,40 Eur : 2 = 111,20 Eur). Išmokų vaikams įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato vienkartines ir periodines išmokas, užtikrinančias finansinę paramą šeimoms, auginančioms vaikus ar įvaikius, ir vaikams, netekusiems tėvų globos, jų dydžius, asmenų, turinčių teisę gauti išmokas, kategorijas, šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, tvarką ir finansavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020 išaiškino (53–56 punktai), kad išmokų vaikams įstatymu, vaikui teikiama išmoka skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti; jos turi būti naudojamos vaiko poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems abiem tėvams, todėl tiek išmokos vaikui, tiek ir neįgalumo šalpos pensijos dydžiu mažintinas tėvų teikiamas išlaikymas vaikui, nes jį kompensuoja valstybė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šiomis išmokomis mažintina žala vaikų išlaikymui, tačiau neteisingai nustatė, kad ieškovė L. P. už kiekvieną vaiką gauna tik po 60 Eur, nes pati L. P. apklausta teisme patvirtino, kad ji kiekvieną mėnesį gauna po 70 Eur kiekvienam vaikui vaiko pinigų (iš viso 140 Eur), be to, dar gauna 82,40 Eur išmokas vaikui. Tai patvirtina L. P. teismui pateikta „Informacija apie priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas nuo 2021-07-01 iki 2021-10-25“, iš kurios matyti, kad kiekvieną mėnesį mokama po 70 Eur, 70 Eur ir 82,40 Eur. Be to, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį šioje dalyje, gaunamas išmokas vaikui (60 Eur, o ne 222,40 Eur) ir 144,06 Eur našlaičių pensijas mažino pusiau. Apeliantai sutinka, kad 70 Eur išmoka vaikams (vaiko pinigus) mažinami pusiau, nes jie skiriami vaikui nepriklausomai nuo to, ar tėvas nėra žuvęs. Tačiau 288,12 Eur (144,06 Eur x 2) našlaičių pensija yra mokama tik dėl to, kad žuvo J. N., t. y. šie pinigai yra skiriami valstybės už J. N., todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ½ dalį šių lėšų paskyrė kaip mamos L. P. teikiamą išlaikymą. Atsižvelgdami į tai, apeliantai konstatuoja, kad MB „(duomenys neskelbtini)“, kaip žalos atlyginimą išlaikymui už J. N., vienam vaikui turėjo skirti 225 Eur, iš šios sumos atėmus vaiko gaunamus 144,06 Eur našlaičių pensiją ir pusę gaunamų vaiko išmokų 111,20 Eur (70 Eur + 70 Eur + 82,40 Eur+ 2 = 111,20 Eur), gaunasi, jog vaikai iš valstybės vietoje J. N. gauna po 255 Eur, taigi išlaikymas neturi būti priteistas. Be to, U. N. ir L. N. gavo po 14 446,79 Eur vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio l dalis). Taip pat J. N. tėvai gavo po 14 446,79 Eur vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Draudžiant darbuotoją pagal Socialinio draudimo įstatymą nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimo profesine liga, atsiranda ribota draudiko atsakomybė, tai reiškia, kad visa žala gali būti neatlyginta. Todėl, jei lieka nepadegta žala, ją turi atlyginti atsakingas asmuo. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo numatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Asmens negautos pajamos yra viena iš turtinės žalos rūšių, todėl iš minėtos įstatymo nuostatos akivaizdu, kad privalomu socialiniu draudimu yra saugomi, draudžiami asmens turtiniai interesai ir įstatymo numatytais atvejais kompensuojami turtiniai asmens praradimai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šia suma (14 446,79 Eur x 4 = 57 787,16 Eur) turi būti mažinama turtinė žala, tačiau netinkamai paskaičiavo turtinės žalos dydį ir netinkamai ją sumažino. Pirmosios instancijos teismas šia suma sumažino žalą dėl vaikų netekto išlaikymo, nors tokios žalos nėra, nes ją padengia gaunamos išmokos vaikams. Pirmosios instancijos teismas šiomis draudimo išmokomis visiškai nemažino kitos patirtos turtinės žalos. Net ir apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ turi teikti vaikams išlaikymą, iš išlaikymo sumos turi būti atimta 14 446 Eur vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalis, o likusia dalimi turėtų būti mažinama kita turtinė žala. Pažymima, kad 57 787,16 Eur (vienkartinės draudimo išmoka apdraustajam mirus) išmokėjimas su ieškiniu nebuvo pateiktas, civiliniame ieškinyje nėra nurodoma, kad šios gautos sumos įvertintos į žalą, todėl akivaizdu, kad iš prašomų priteisti žalų sumų (įkaitant neturtinę žalą), ieškiniu nebuvo atimtos šios gautos lėšos.

2.12. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokiu pagrindu vietoje periodinio išlaikymo vaikams kiekvieną mėnesį priteisė tvirtą pinigų sumą. Apeliantų nuomone, nėra pagrindo priteisti tvirtos pinigų sumos, nes išlaikymas pagal savo esmę yra periodinis, be to, MB „(duomenys neskelbtini)“ neturėtų galimybės iš karto sumokėti prašomų priteisti sumų.

2.13. Taip pat nurodoma, kad A. N. prašo priteisti 9 874 Eur turtinei žalai atlyginti, kuri susideda iš 6 200 Eur išlaidų paminklui, 2 294 Eur išlaidų laidojimo paslaugoms, 1 000 Eur kremavimo išlaidos, 180 Eur sumokėta giedoriams, 200 Eur sumokėta bažnyčiai. Pirmosios instancijos teismas priteisė A. N. 6 470 Eur turtinės žalos. Tačiau civilinis ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtų mokėjęs giedoriams ir bažnyčiai. Be to, yra pateikta tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ lentelė, bet nėra pateikta nei sąskaita-faktūra nei apmokėjimo dokumentai. Pateikta lentelė negali būti išlaidų įrodymu, nes tai nėra finansinis dokumentas, jo juridinę galią vertinti sudėtinga (gal tai komercinis pasiūlymas ar kt.), neaišku, ar iš viso paslaugos buvo suteiktos, o, jei suteiktos, ar visos, neaišku ar nebuvo daromos nuolaidos, galbūt buvo mokami mažesni pinigai siekiant išvengti mokesčių, todėl nepateikti finansiniai dokumentai ir realios išlaidos yra nežinomos, vadinasi neįrodytos. Pirmosios instancijos teismas priteisė 3 674 Eur šių išlaidų A. N. (2 294 Eur išlaidų laidojimo paslaugoms, 1 000 Eur kremavimo išlaidų, 180 Eur giedoriams, 200 Eur bažnyčiai) atėmęs iš šios sumos 304 Eur laidojimo pašalpą, konstatavęs, kad, nors nėra išlaidas pagrindžiančių įrodymų, tačiau tai atitinka susiformavusius papročius. Šis pirmosios instancijos teismo motyvas yra nepagrįstas, nes CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiškas nuostolių įtvirtinimo principas, kurio esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų atsiradę atsakovo žalingi veiksmai. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų padaryta jam žala. A. N. įrodė, kad jis sumokėjo tik 1 000 Eur už kremavimą, o kas mokėjo, kiek mokėjo ir, ar iš viso mokėta, kitų išlaidų į bylą nepateikta. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas be jokių įrodymų priteisė didesnę turtinės žalos dalį A. N. negu jis turi įrodymų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomas priteisti 6 200 Eur išlaidas paminklui, nes pagal pridėtas paminklo (kapo) fotonuotraukas matosi, kad kapas yra su dviem antkapiais, iš jų vienas skirtas J. N., o antras dar neužrašytas. Akivaizdu, kad kapas įrengtas ne vien J. N., o dviejų dalių paminklas įrodo, jog tai šeimos kapas. Taigi faktiškai galėtų būti priteista 3 100 Eur išlaidų paminklui (kapui) ir 1 000 Eur už kremavimą, iš viso 4 100 Eur, o iš šios sumos atėmus laidojimo pašalpą (304 Eur), lieka 3 796 Eur. Tačiau, apeliantų teigimu, ir pats pirmosios instancijos teismas pripažino, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, yra gaunama už draudžiamus asmens turtinius interesus ir įstatymo numatytais atvejais kompensuojami turtiniai asmens praradimai (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), todėl dalimi iš gautos 57 787,16 Eur (po 14 446,79 Eur vaikams ir tėvams) vienkartinės išmokos sumos turėjo būti padengtos laidojimo išlaidos.

2.14. Apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą ir jos atlyginimo tikslus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys), remiantis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigiama, jog paprastai teismų priteistos neturtinės žalos dydžio ribos yra nuo 2 607 Eur iki 28 962 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-l04-648/2017). Apeliaciniame skunde sutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad kiekvienas žalos atlyginimo atvejis yra individualus, todėl suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio yra tik vienas iš kriterijų. Tačiau didžiausios žalos priteisiamos už tyčinį gyvybės atėmimą, o analogiškose žūties dėl nelaimingo atsitikimo darbe bylose priteisiamos neturtinės žalos sumos yra iki 5 000 Eur (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-648/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-460-507/2016 ir kt.). Vadinasi dėl nelaimingo atsitikimo priteisiama neturtinė žala neturėtų būti arti maksimumo, kaip būna tyčinių gyvybės atėmimo atvejais. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių ypatingų kriterijų, kurie leistų nukrypti nuo analogiškose bylose priteisiamo iki 5 000 Eur neturtinės žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas L. P. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, U. N. 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, L. N. 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, A. N. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo, akivaizdžiai nukrypo nuo teismų praktikoje nustatytų orientacinių kriterijų, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo.

2.15. Apeliantų teigimu, A. P. pripažinta kalta, kad elgėsi nerūpestingai, nes neturėdama autovežio gamyklinės naudojimo instrukcijos, leido A. P. organizuoti kasdienę MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, kuris telefoninio pokalbio metu nurodė vairuotojui J. N. pervežti automobilį su vilkiku Mercedes-Benz su nežinomos konstrukcijos hidrauline dviejų aukštų platforma. Iš pateikto kaltinimo apeliantai konstatuoja, jog A. P. nenumatė, kad dėl jos neveikimo gali kilti pavojingi padariniai, jų nesiekė ir sąmoningai neleido jiems kilti t. y. kaltinama, kad nusikaltimą padarė dėl neatsargumo. Neatsargaus nusikaltimo padarymas yra kriterijus mažinti žalos atlyginimą, nes sunkių padarinių nebuvo siekiama ir nebuvo norima, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Be to, pažymima, kad A. P. elgėsi atsakingai, nes priimta į MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės pareigas ėmėsi veiksmų darbų saugai ir darbuotojų sveikatai užtikrinti ir 2019 m. rugpjūčio 26 d. organizavo mokymus ir instruktavimą, žuvusysis buvo apmokytas ir instruktuotas, tarp jų ir su tiesioginio darbo instrukcijomis: Darbuotojui, dirbančiam pakrovimo-iškrovimo darbus rankiniu būdu, saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 3, Darbuotojo, vykdančio krovimo, transportavimo ir sandėliavimo darbus, saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 4 ir Autovežio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcija Nr.6.

2.16. Asmens turtinė padėtis yra vienas iš neturtinės žalos nustatymo kriterijų, galintis mažinti šios žalos dydį. Šios baudžiamosios bylos specifika ta, kad byloje už padarytą žalą atsakomybė gali kilti ne kaltinamajam, bet kitam asmeniui, jeigu šis asmuo pagal įstatymą privalo atlyginti atsiradusią žalą. Pagal CK 6.246 straipsnio l dalį, samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-628/2020 konstatavo, kad CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokiais atvejais žalą atlygina asmuo, samdantis darbuotojus (darbdavys); ši nuostata apima ir dėl darbuotojo kaltės padarytos žalos atlyginimo atvejus. Tai reiškia, jog net ir A. P. teismui pripažinus kalta, už žalą atsakingas yra darbdavys MB „(duomenys neskelbtini)“, todėl teismas visų pirma turėtų įvertinti MB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę padėtį. Pagal MB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentus (aiškinamąjį raštą, balansą, pelno (nuotolio) ataskaitą), MB „(duomenys neskelbtini)“ turtas iš viso 2019 m. gruodžio 31 d. buvo 54 788 Eur, o 2020 m. gruodžio 31 d. buvo 37 937 Eur, tuo tarpu įsipareigojimai 2019 m. gruodžio 31 d. buvo 43 770 Eur, o 2020 m. gruodžio 31 d. buvo 11 040 Eur. Be to, MB „(duomenys neskelbtini)“ apyvarta 2019 metais buvo 69 833 Eur bei patirtas 3 740 Eur nuostolis, o 2020 metais apyvarta buvo 120 893 Eur bei gautas 15 767 Eur pelnas. Iš viso nuosprendžiu priteista 60 000 Eur neturtinės žalos, be to, priteista 16 690 Eur turtinei žalai atlyginti. Tokiai žalai atlyginti MB „(duomenys neskelbtini)“ neturi nei turto, nei pajamų, todėl tokio dydžio civilinių ieškinių patenkinimas galbūt reikštų MB ,,(duomenys neskelbtini)“ nemokumą. Patys civiliniai ieškovai turėtų būti suinteresuoti realiu žalos atlyginimu, todėl atsižvelgiant į civilinio atsakovo turtinę padėtį, priteistinos neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti mažinamas iš esmės, kaip nustato ir CK 6.282 straipsnio 3 dalis.

2.17. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. P. turi šeimą ir išlaikytinių – nepilnamečių vaikų iš pirmos santuokos. A. P. nuosavybės teise valdo 61,41 kv. m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nors buto vidutinė rinkos vertė yra 57 000 Eur, tačiau butas yra įkeistas bankui, todėl išieškojimas apsunkintas ir šiuo metu negalimas (CK 4.170 straipsnio 3 dalis, CPK 747 straipsnio 3 dalis). Be to, A. P. moka kreditą, mėnesinės įmokos sudaro apie 115 Eur. Todėl A. P. turtinė padėtis taip nėra gera.

2.18. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nevertino A. P. elgesio žuvus J. N.. A. P., norėdama bent kažkiek sušvelninti L. P. dvasinius išgyvenimus, paprašė policijos pareigūnų neskambinti L. P., bet pati nuvyko į jos gyvenamąją vietą ir informavo apie žūtį, taip pat dalyvavo J. N. laidotuvėse, be to, tiek ji pati, tiek ir pasirūpino, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ pervestų 1 500 Eur žalos atlyginimui, per laidotuves davė 500 Eur grynaisiais pinigais. Be to, ji pervedė lėšų vaikams prie dovanų Kalėdoms, tačiau šia suma net neprašo mažinti žalos, nes jaučia moralinę pareigą padėti. Tačiau pirmosios instancijos teismas neturtinės (ir turtinės) žalos nemažino sumokėta 1 500 Eur suma.

2.19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį, civilinė atsakomybė gali būti netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl paties nukentėjusio asmens veiksmų – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pagal Darbuotojo, vykdančio krovimo, transportavimo ir sandėliavimo darbus, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 4 1.4 punktą, susidarius situacijai, kurios metu gali nukentėti žmonės, darbuotojas turi elgtis: l .4. l. nedelsiant sustabdyti įrenginius (jei tai sąlygojo įvykį) (1.4.1 papunktis), išeiti pavojingos zonos 1.4.2 papunktis, informuoti apie įvykį tiesioginį vadovą (1.4.4. papunktis). Iš vaizdo įrašo matyti, kad J. N. nepavyko nuleisti antro aukšto platformos, taigi įranga neveikė taip, kaip turėtų, todėl J. N. privalėjo nutraukti darbą ir informuoti vadovą. Be to, pagal Darbuotojo, vykdančio krovimo, transportavimo ir sandėliavimo darbus, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 4 4.49.1 punktą, darbuotojams darbo metu draudžiama landžioti po pakeltu kroviniu arba stovėti arti jo. Nors J. N. nelindo po kroviniu, tačiau palindo po antro aukšto platforma. Instrukcijoje neįmanoma parašyti visų situacijų, tačiau akivaizdu, kad J. N. turėjo suprasti, kad antro aukšto platforma yra judanti ir gali nukristi. Pagal Autovežio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6 10.l ir 10.3 punktus, vairuotojas privalo dirbti tik tą tiesioginio darbų vadovo pavestą darbą, kuris buvo sulygtas darbo sutartyje ir kurį atlikti jam leidžia turima kompetencija, kvalifikacija bei išklausytas DSS instruktavimas darbo vietoje. Savo veiksmais ar neveikimu nekelti pavojaus savo ir kitų darbuotojų sveikatai ir gyvybei. J. N. nebuvo duotas nurodymas vežti kroviniu automobiliu Mercedes-Benz su dviejų aukštų platforma. Be to, pagal Autovežio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6 13.5 punktą, vairuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, jei autovežio būklė kelia nepriimtiną riziką, 13.6 punktą, atsisakyti dirbti tuos darbus, kuriuos saugiai atlikti nėra apmokytas, 13.10 punktą, iškilus klausimams dėl saugos ir sveikatos, kreiptis į padalinio vadovą. Jei iš tiesų J. N. nežinojo kaip dirbti, jis turėjo atsisakyti dirbti. Todėl nelaimingam atsitikimui turėjo įtakos paties žuvusio (tiesiogiai nuketėjusio) asmens veiksmai – pasekmių atsiradimą nulėmė neatsargus ir rizikingas J. N. elgesys, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nevertino.

2.20. Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Civilinis ieškovas A. N. nepatenka į teisę turinčių gauti žalą asmenų, nes nebuvo išlaikytiniu. J. N. su L. P. turi nepilnamečių vaikų, jie buvo šeima, tik nesudarę santuokos. Šeimos narius siejo emocinis (dvasinis) ryšys, todėl A. N. negalėjo turėti tokio artimo emocinio ryšio, todėl jo naudai neturtinė žala priteista nepagrįstai.

2.21. Be to, vaikų patirta neturtinė žala turi būti mažintina 14 446 Eur vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalimi, kuri viršija turtinę žalą. L. P. patirta neturtinė žala turėtų būti mažinama A. P. jai 2020 m. liepos 28 d. sumokėta 1 000 Eur suma ir MB „(duomenys neskelbtini)“ jai 2020 m. liepos 30 d. sumokėta 500 Eur suma, taip pat laidotuvėse duota 500 Eur grynaisiais pinigais suma, iš viso 2 000 Eur.

2.22. Apeliantai sutinka, kad iš civilinės atsakovės A. P. priteisti 3 000 Eur už advokato teisinę pagalbą civiliniam ieškovui A. N. pagal savo esmę atitinka bylinėjimosi išlaidas civiliniame procese (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nors BPK nustato, kad proceso išlaidos priteisiamos iš nuteistojo, tačiau pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, išlaidos priteisiamos iš atsakovo. Turtiniai reikalavimai A. P. nepareikšti, todėl proceso išlaidos, susijusios su civiliniu ieškiniu, turėjo būti priteistos iš MB „(duomenys neskelbtini)“ arba dalinamos pusiau tarp abiejų civilinių atsakovų. Be to, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, tačiau šios išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Taigi teismui suteikta diskrecijos teisė mažinti patirtas išlaidas atsižvelgiant į patvirtintas rekomendacijas. Teisingumo ministras 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 7 punktu nustatė, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami imant už praėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje, o 8 punktu nustatė, kad už ieškinį maksimalus dydis 2,5. 2021 m. II ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestį šalies ūkyje Vidurio ir vakarų Lietuvos regione pagal viešą LR statistikos departamento informaciją buvo 1 566,4 Eur, todėl už ieškinį maksimali rekomenduojama priteisti suma yra 3 916 Eur. Nors prašoma priteisti 3 000 Eur suma neviršija maksimalaus rekomenduojamo dydžio, tačiau įvertinus ieškinio turinį (ieškinys nesudėtingas, nes patenkinimas priklauso nuo kaltinimo pagrįstumo), nereikalaujantis specialių žinių, sprendžiami klausimai nėra nauji, byla nagrinėjama advokato darbo vietos vietovėje, todėl teismas turi įvertinti ir šiuos kriterijus (rekomendacijų 2.1, 2.2, 2.4, 2.7 punktai). Atsižvelgiant į tai, apeliantų nuomone, nėra pagrindo vadovautis nustatytu maksimaliu dydžiu, nes suma nėra proporcinga bylos sudėtingumui, ypač kiek tai siejasi su civiliniu ieškiniu, todėl, jei teismas pripažins A. P. kalta, prašoma teismo sumažinti proceso išlaidas. Taip pat, apeliantų tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visas proceso išlaidas. CPK 93 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. A. N. prašė priteisti jam 9 874 Eur turtinės žalos atlyginimą 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o pirmosios instancijos teismas priteisė 6 470 Eur turtinės žalos ir 10.000 Eur neturtinės žalos t. y. patenkino 55 % reikalavimo dalį, todėl civiliniam ieškovui A. N. turėjo būti atlygintina tik 55 % proceso išlaidų dalis t. y. 1 650 Eur.

3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistoji, jos gynėjas, civilinės atsakovės atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis A. N., prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nuteistosios A. P. kaltės pagal BK 176 straipsnio 1 dalį

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisme privaloma įrodyti, jog buvo darbdavio nurodymas J. N. dirbti su dviejų aukštų platforma, o šiuo atveju darbdavio nurodymo atlikti pervežimą autovežiu „Mercedes Benz“ su dviejų aukščių platforma nebuvimas yra pagrindas išteisinti A. P.. Pažymima, kad A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog žuvęs J. N. neturėjo imti autovežio „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma, nes dirbo su vieno aukšto platforma, jis turėjo palaukti, kol bus suremontuotas jo nuolat naudojamas autovežis „Mercedes-Benz“ su vieno aukšto platforma. A. P. negalėjo ir neprivalėjo J. N. instruktuoti ir apmokyti dirbti autovežiu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukštų platforma, nes darbuotojas neturėjo šio autovežio naudoti. Be to, teigiama, kad net ir tinkamai instruktuotas darbuotojas, kuriam instruktavimas įformintas įmonėje nustatyta tvarka, gali patirti sužalojimų ar žūti nelaimingo atsitikimo metu, nes darbuotojo tinkamas instruktavimas tik sumažina nelaimingo atsitikimo tikimybę ir neužtikrina, kad jis tikrai neįvyks.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Žemesnės instancijos teismas

8. Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, t. y. pripažįstant, kad asmuo padarė darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimą, būtina nustatyti ne tik padarytą veiką, bet ir atsiradusius padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir šių padarinių. Nustatant priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių būtina įvertinti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Taikant už darbų saugą ar sveikatos apsaugą darbe atsakingam asmeniui baudžiamąją atsakomybę, be padarytų konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų nustatymo, turi būti konstatuota, kad šie pažeidimai ir tapo būtina sąlyga bei pagrindinė priežastis sunkiems padariniams kilti, taip pat turi būti įvertintos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį galima esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai kaltei.

9. Skundžiamu nuosprendžiu A. P. nuteista pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko, kurio metu žuvo J. N., dėl to, kad A. P., būdama MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė ir atsakinga už darbuotojų saugos ir sveikatos darbe reikalavimų įgyvendinimą, atestuota darbų saugos srityje (pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)), elgdamasi nerūpestingai: neturėdama autovežio gamyklinės naudojimo instrukcijos, įmonės vidaus instrukcijose nenurodydama hidraulinės dviejų aukštų platformų sistemos automobiliams pakrauti ir gabenti naudojimo metodikos (būdų ir tvarkos), su šiais reikalavimais nesupažindinusi darbuotojų, leido A. P. pagal 2017 m. sausio 26 d. civilinių paslaugų sutartyje Nr. 2017-01-26/01 nustatytus įgaliojimus organizuoti kasdienę MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą – transporto priemonių pervežimą, kuris telefoninio pokalbio metu nurodė vairuotojui J. N., kuris neinstruktuotas ir neapmokytas, kaip saugiai naudotis MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančia transporto priemone „Mercedes-Benz ATEGO/1223“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su antstatu hidrauline dviejų aukštų platformų sistema, skirta automobiliams vežti (autovežio), iš muitinės saugomos aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), išvežti iš Jungtinių Amerikos Valstijų atgabentus automobilius, taip pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 1 dalies 1-6 punktų, 27 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 6, 7, 8, 17, 19, 21, 23 punktų (Darbuotojų instruktavimas ir mokymas), MB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. Į-2019/06 patvirtintos „Darbuotojo saugos ir sveikatos įvadinės instrukcijos“ 3.1, 3.1.2, 3.1.3, 3.3, 6.6.1, 6.6.3, 6.6.5 punktų, MB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 2019/04 patvirtintų „Autovežio vairuotojo pareiginių nuostatų Nr. 4“ 2.10.2, 3.3 punktų, MB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. Į-2019/06 patvirtintų „Autovežio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6“ 9.3, 37, 52.57, 75, 76, 95 punktų reikalavimus.

10. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę, nurodytos šio Įstatymo 33 straipsnyje, neatleidžia darbdavio nuo šioje dalyje nustatytos pareigos. Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas: 1) imasi priemonių, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti profesinės rizikos vertinimą ir nustato faktinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje, padaliniuose ir atskirose darbo vietose. Nustačius, kad darbo priemonės ir (ar) darbo sąlygos įmonėje, padaliniuose ir (ar) darbo vietose neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, kad darbo aplinkoje yra kenksmingų ir (ar) pavojingų veiksnių, darbdaviui atstovaujantis asmuo organizuoja reikiamų prevencijos priemonių parengimą ir įgyvendinimą; 3) atsižvelgęs į darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą ir, jeigu jos nepakankamai apsaugo darbuotojus nuo rizikos, darbuotojus aprūpina asmeninėmis apsaugos priemonėmis, organizuoja tokių priemonių patikrinimus, aprūpina darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, diegia saugius darbo ir technologijos procesus, darboviečių vietose, kur galima rizika, įrengia saugos ženklus, įrengia buities, sanitarines ir asmens higienos patalpas; 4) užtikrina, kad darbuotojai įsidarbindami ir darbo metu įmonėje gautų visapusę informaciją apie darbuotojų saugos ir sveikatos organizavimą įmonėje, esamą ar galimą profesinę riziką, parengtas priemones rizikai šalinti ir (ar) mažinti, paskirtus darbuotojus, atsakingus už pirmosios pagalbos suteikimą, gelbėjimo darbų organizavimą, darbuotojų evakavimą galimų avarijų, stichinių nelaimių ar gaisrų atvejais ir apie gaisrų gesinimo bei evakavimo priemones, taip pat informaciją apie Valstybinės darbo inspekcijos atlikto įmonės inspektavimo rezultatus; 5) tvirtina darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareigybių aprašymus, vykdo kolektyvinės sutarties įsipareigojimus dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo; 6) organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti darbuotojų instruktavimą ir mokymą. Nustato darbuotojų instruktavimo, mokymo ir žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo tvarką. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų dirbti jam pavestą darbą įmonėje, jeigu jis neinstruktuotas ir (ar) neišmokytas saugiai jį atlikti. Darbuotojas instruktuojamas atsižvelgiant į jo darbo vietą ar atliekamą darbą, jį priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą ar darbo vietą, pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, naujas technologijas. Kai darbuotojui nepakanka profesinių įgūdžių ir instruktuojant suteiktų žinių, kad jis galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jo sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo arba darbdavio įgaliotas asmuo, atsižvelgdamas į darbuotoją veikiančius kenksmingus ir (ar) pavojingus veiksnius, organizuoja darbuotojo mokymą darbo vietoje, įmonėje ar mokyklose, mokymo įstaigose, kurios vykdo mokymą vadovaudamosi Mokymo ir žinių darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tikrinimo bendraisiais nuostatais. Instruktavimas ir mokymas vykdomas darbuotojo darbo laiku, atnaujinamas pasikeitus ar atsiradus naujai profesinei rizikai ir prireikus kartojamas. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 6 punkte numatyta, kad darbdavys, parinkdamas darbo įrenginius, įvertina specifines darbo sąlygas bei pavojus įmonėje, ypač darbo vietoje, taip pat papildomus pavojus, kuriuos kelia naudojamas darbo įrenginys; 7 punkte numatyta, kad ten, kur neįmanoma užtikrinti, kad darbuotojai darbo įrenginius galės naudoti be rizikos saugai ir sveikatai, darbdavys privalo imtis atitinkamų priemonių, kad rizika būtų kiek galima mažesnė; 8 punkte numatyta, kad darbdavys privalo turėti visus gamintojo numatytus darbo įrenginio naudojimo dokumentus; 17 punkte numatyta, kad, kai tikėtina, kad naudojami darbo įrenginiai dėl jų konstrukcijos, techninių parametrų, naudojimo sąlygų ar kitų aplinkybių gali sukelti specifinį pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai, darbdavys privalo: pagal 17.1 papunktį – darbo įrenginių naudojimą apriboti ir pavesti juos naudoti tik tam tikriems darbuotojams, pagal 17.2 papunktį – kai kas nors taisoma, pertvarkoma, modifikuojama, vyksta einamasis remontas ar apžiūra, tada tam darbui specialiai skirti tinkamos kvalifikacijos ir specialiai apmokytus darbuotojus; 19 punkte numatyta, kad darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojai gautų reikiamą informaciją apie darbo įrenginių saugų naudojimą, o ten, kur reikia, darbo vietoje prie darbo įrenginių būtų rašytinės darbo įrenginio naudojimo instrukcijos; 21 punkte numatyta, kad darbuotojai privalo būti supažindinti su jiems galinčiais kilti pavojais dėl įrenginių, naudojamų darbo patalpose, darbo zonoje ar darbo vietoje, taip pat pavojais, susijusiais su įrenginiais, netgi jeigu darbuotojai patys tiesiogiai šiais įrenginiais ir nesinaudoja; 23 punkte numatyta, kad darbdavys privalo užtikrinti, kad pagal 23.1 papunktį – kiekvienas darbuotojas, gavęs užduotį naudotis darbo įrenginiu, būtų apmokytas ir supažindintas su galinčiais iškilti pavojais naudojant darbo įrenginį; pagal 23.2 papunktį – šių nuostatų 17.2 punkte nurodyti darbuotojai, kurie skiriami dirbti su įrenginiais, būtų ir atitinkamai specialiai apmokyti. MB “(duomenys neskelbtini)” direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. Į-2019/06 patvirtintų „Darbuotojo saugos ir sveikatos įvadinės instrukcijos“ 3.1 papunktyje numatyta, kad darbdavys, laikydamasis darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų, privalo: pagal 3.1.2 papunktį – instruktuoti ir mokyti darbuotojus saugiai dirbti, tikrinti jų žinias; pagal 3.1.3 papunktį – sudarant darbo sutartį ir periodiškai vėliau, pakitus gamybos (darbo) procesui, informuoti darbuotojus apie rizikos veiksnius darbo vietose ir jų poveikį sveikatai; pagal 3.3papunktį – darbdavys negali skirti darbuotojams darbo, neinstruktavęs jų apie saugius darbo būdus. Darbdavys privalo instruktuoti darbuotojus apie saugą darbe sudarydamas darbo sutartį, perkeldamas į kitą darbą, keisdamas darbo (gamybos) procesus, gamybos technologiją, darbo sąlygas, taip pat jei pasikeičia saugos darbe standartai, normos, taisyklės, instrukcijos; pagal 6.6.1 papunktį – padalinio vadovas privalo papildomai instruktuoti darbuotojus pasikeitus gamybos technologiniam procesui; pagal 6.6.3 papunktį – pakeitus darbo vietą (atliekamą darbą) tame pačiame padalinyje; pagal 6.6.5 papunktį – pasikeitus darbo sąlygoms, turinčioms įtakos saugai darbe. MB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 2019/04 patvirtintų „Autovežio vairuotojo pareiginių nuostatų“ Nr. 4 2.10.2 papunktyje numatyta, kad dirbant autovežio vairuotoju draudžiama eksploatuoti autovežį pažeidžiant gamintojo naudojimo dokumentacijoje išdėstytus reikalavimus. MB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. Į-2019/06 patvirtintų „Autovežio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos“ Nr. 6 9 punkte numatyta, kad vairuotojas papildomai instruktuojamas: pagal 9.3 papunktį – pradėjus vairuoti kitos kategorijos transporto priemonę, ėmus vežti kitos kategorijos krovinius ar pasikeitus darbo organizavimo tvarkai; pagal 37 punktą – atskiros rekomendacijos apsaugos priemonių parinkimui yra pateikiamos gamintojo parengtose autovežio ar atitinkamų įrenginių naudojimo instrukcijose bei pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų saugos duomenų lapuose; pagal 52 punktą – pagrindiniai reikalavimai vilkiko techninei būklei ir komplikacijai yra šie: pagal 52.57 papunktį – hidrosistema ir kėlimo mechanizmai turi užtikrinti sklandų, netrūkčiojantį viršutinės platformos pakėlimą ir nuleidimą, išlaikymą fiksuotoje padėtyje darbo metu ir transportuojant; savaiminis pakeltos platformos nusileidimas neleidžiamas; pagal 75 punktą – vairuotojas gali vykdyti tik tuos darbus, kurių yra išmokytas, kuriuos atlikti jis turi teisę ir kuriems yra instruktuotas. Esant reikalui, naudotis biuro, buitine, autovežio priežiūrai skirta ir kita įranga, darbuotojas gali tik susipažinęs su atitinkamų įrenginių naudojimo instrukcijų bei darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų reikalavimais. Apie tai, su kokių instrukcijų reikalavimų reikalavimais turi būti supažindintas nustatyta tvarka vairuotojas, sprendžia jam vadovaujantis tiesioginis (padalinio) vadovas; pagal 76 punktą – autovežis turi būti naudojamas pagal jo tiesioginę paskirtį, gamintojo pateikiamuose eksploatacijos dokumentuose numatytais būdais ir rėžimais. Jis turi būti techniškai prižiūrimas pagal gamintojo dokumentuose išdėstytus reikalavimus; pagal 95 punktą – autovežio konstrukcija, jų mazgų bei mechanizmų išdėstymas turi būti tokie, kad jie galėtų atlikti savo funkcijas, būtų reguliuojami ir prižiūrimi taip, kad nekeltų pavojaus aplinkiniams ir asmenims, pakelta platforma būtina užfiksuoti atliekantiems šias operacijas darbuotojui gamintojo numatytomis sąlygomis, pastebėjus pakėlimo sistemos gedimą, platformą tuojau pat nuleisti arba nutraukti darbą iki platformos gedimo pašalinimo, darbuotojui savavališkai tvarkyti pakėlimo platformos mazgus, platformą laikančias atramas griežtai draudžiama.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad net ir tinkamai instruktuotas darbuotojas, kuriam instruktavimas įformintas įmonėje nustatyta tvarka, gali patirti sužalojimų ar žūti nelaimingo atsitikimo metu, nes darbuotojo tinkamas instruktavimas tik sumažina nelaimingo atsitikimo tikimybę ir neužtikrina, kad jis tikrai neįvyks.

12. Iš 2021 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akto Nr. 1 nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastys yra darbo atlikimas nustatyta tvarka neapmokyto, neinstruktuoto saugos ir sveikatos darbe klausimais asmens. Netinkamas autovežio mechanizmų valdymas palindus po krentančiomis autovežio mechanizmų konstrukcijomis, nesupažindinus darbuotojo su autovežio naudojimo instrukcija, kaip to reikalauja „Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų“, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102, 19 punktas, t. y., kad darbdavys privalo užtikrinti, jog darbuotojai gautų reikiamą informaciją apie darbo įrenginių saugų naudojimą ir turėtų galimybę susipažinti su rašytinėmis gamintojo ar darbdavio parengtomis darbo įrenginio naudojimo instrukcijomis. Rašytinės darbo įrenginio naudojimo instrukcijos laikomos darbdavio nustatyta forma (popierine ar elektronine) darbo vietoje arba kitoje darbuotojui žinomoje ir prieinamoje vietoje (t. 1, 152–153).

13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 26 d. J. N. pasirašytinai buvo supažindintas su MB „(duomenys neskelbtini)“ „Darbuotojui dirbančiam elektriniais įrenginiais saugos instrukcija“ Nr. 2 (t. 2, b. l. 71–82), „Darbuotojui dirbančiam pakrovimo darbus rankiniu būdu saugos ir sveikatos instrukcija“ Nr. 3 (t. 2, b. l. 64–70), „Darbuotojo vykdančio krovimo darbus saugos ir sveikatos instrukcija“ Nr. 4 (t. 2, b. l. 55–63), „Darbuotojui atliekančiam autošaltkalvio darbus saugos ir sveikatos instrukcija“ Nr. 5 (t. 2, b. l. 23–23), „Autovežio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcija“ Nr. 6 (t. 2, b. l. 33–54), „Darbuotojui, vairuojančiam įmonei priklausantį arba nuosavą lengvąjį, krovininį automobilį, saugos ir sveikatos instrukcija“ Nr. 7 (t. 2, b. l. 103–111), dėl pirmosios pagalbos nukentėjusiems nuo elektros srovės ir kitų nelaimingų atsitikimų instrukcija Nr. 8 (t. 2, b. l. 112–140), tačiau iš šių instrukcijų turinio nustatyta, kad jos yra tik bendro pobūdžio, nė vienoje iš šių instrukcijų nėra nurodyta konkreti gamintojo fiksuotos dviaukštės hidraulinės platformos naudojimo instrukcija ir jos nuostatos dėl saugaus darbo. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiasis darbo inspektorius E. G.. Iš jo parodymų nustatyta, kad instrukcijose yra bendros frazės. Įmonės bendrosiose instrukcijose jis neįžvelgė jokių reikšmingų instruktavimų. Vienas iš teisės aktų, kurie įpareigotų MB „(duomenys neskelbtini)“ paruošti konkretaus autovežio naudojimosi instruktavimą, yra Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas. Teisės aktuose yra nurodyta, kad instruktavimas turi būti susijęs su konkrečiu darbu, kurį dirba darbuotojas. Tai numato Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministrės 19 punktas. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ šitų reikalavimų neužtikrino. Įmonės „(duomenys neskelbtini)“ instrukcijose parašytos bendros frazės, t. y. kaip važiuoti į užsienį, kokie yra reikalavimai vairuotojui, kaip tvirtinti automobilį, bet apie patį autovežį, kokios ten yra sistemos ir kaip jį valdyti, nieko nebuvo nurodyta. Darbuotojui negalima būti po pakeltu kroviniu, tai galima pritaikyti ir šiam įrenginiui, darbuotojas negali būti po kranu keliamu kroviniu, po judančias, keliamais daiktais. Šiuo atveju, kai darbuotojas nežinojo, kaip valdyti tas visas hidraulines sistemas, todėl ir darė kaip norėjo. Vaizdo įraše matyti, kad žuvusysis visaip bandė tuos kaiščius ištraukti, bet jam nepavyko, todėl jis ir lindo po platforma. Jis nebuvo pasirašęs, kad negalima lįsti po platforma. Jų praktikoje yra buvę atvejų, kad konstatuoja, jog dėl nelaimingo atsitikimo yra kaltas pats žmogus. Jei, pvz., yra atvejis, kai žmogus yra instruktuotas nelįsti po krano strėle, bet jis vis tiek palindo ir atsitiko nelaimė, tada jie padaro išvadą, kad nukentėjusysis pažeidė darbų saugos ir sveikatos instrukciją, jos nesilaikė. Jei žuvusysis gavo nurodymą su tuo autovežiu kažką padaryti, tai jis ir darė, nes jis nežinojo, kaip ta transporto priemonė valdoma, gal jis galvojo, kad autovežis panašus į tą, su kuriuo jis prieš tai dirbo. Instrukcija Nr. 4, kuri buvo pateikta, yra visiškai nepritaikyta tai bendrovei ir jos vykdomiems darbams, visiškai neįtraukti punktai apie valdymą mechanizmų, kurie buvo tame autovežyje. Jei į instrukciją būtų įtraukta visa sauga iš gamintojo, kaip saugiai eksploatuoti įrenginį, tada instrukcija atitiktų reikalavimus. Jei iš gamintojo instrukcijos būtų perkelta saugos dalis ir tada įvyktų nelaimingas atsitikimas, tokiu atveju jie kaip Darbo inspekcija kaltintų gamintoją, kad jų gamyklinėse instrukcijose yra nepakankama saugos dalis. Tokiu atveju darbdavys nebūtų atsakingas (t. 8, 40–43, 45–46).

14. Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas įmonės „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiima darbų sauga, gaisrinės sauga, dokumentų rengimu, teikia konsultacijas, padeda tirti nelaimingus atsitikimus, konsultuoja juos tiriant, rengia evakuacijos planus, instrukcijas, dalyvauja valstybinių institucijų patikrinimuose, vadovas T. R. taip pat patvirtino, kad instrukcijose turėjo būti įkeltos gamintojo naudojimo instrukcijos nuostatos dėl saugaus darbo. Darbdavys, žinodamas, kad darbuotojas neišmano darbo, negali jam paskirti jo dirbti (t. 8, b. l. 43–45).

15. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad J. N. nebuvo instruktuotas, kaip saugiai naudotis MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančia transporto priemone „Mercedes-Benz ATEGO/1223“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su antstatu hidrauline dviejų aukštų platformų sistema, skirta automobiliams vežti, jis nepasirašė ir dėl to, kad negali lįsti po aptariama platforma. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad J. N., nebūdamas tinkamai instruktuotas, nežinojo darbo su MB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje naudojamomis dviaukštėmis hidraulinėmis platformomis saugumo reikalavimų bei rizikos. Šią aplinkybę aiškiai patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta laikmena su nelaimingo atsitikimo vaizdo įrašu, aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini).

16. Iš peržiūrėto UAB „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašo nustatyta, kad J. N. šiek tiek pasilenkia ir dešine ranka įjungia autovežio keltuvo hidraulinę sistemą. Autovežio keltuvo platforma (su pakelta antrojo aukšto platforma) pradeda leistis ant žemės. J. N., stovėdamas prie dešinės pusės keltuvo platformos, dar aukščiau pakelia antrojo aukšto platformą, tada šiek tiek atsitraukia nuo autovežio ir pasižiūri į pačią keltuvo platformą. Pasižiūrėjęs užlipa ant keltuvo platformos ir palindęs po antrojo aukšto platforma, prieina prie kairės pusės – galimai ištraukia metalinį strypą – fiksatorių, kadangi antrojo aukšto keltuvo platforma sujuda, kaip įgavusi vienos pusės laisvumą. Tada J. N. nulipa nuo platformos ir prieina prie hidraulikos valdymo rankenėlių, esančių dešinėje pusėje. Antrojo aukšto platforma šiek tiek nuleidžiama. Tada J. N. pažiūri į platformą ir vėl lipa ant jos, palenda po antrojo aukšto platforma, pritūpęs kažką daro dešinėje pusėje, bet antrojo aukšto platforma šįkart nesujuda. Tada nulipa nuo platformos ir vėl eina prie hidraulinių rankenėlių. Antrojo aukšto keltuvo platforma vėl pakeliama aukščiau. Tada J. N. vėl lipa ant keltuvo ir palenda po antrojo aukšto platforma dešinėje pusėje, po to patikrina kairę pusę ir vėl sugrįžta į dešinę pusę, kažką judina – galimai bando ištraukti metalinį tvirtinimo strypą – ir 10.25 val. įvyksta staigus platformos nusileidimas, J. N. prispaudžiamas.

17. Iš peržiūrėto vaizdo įrašo akivaizdu, kad J. N. nežinojo visų darbo su aptariamomis platformomis saugos reikalavimų ir rizikos, todėl ir nenumatė, kad jam ištraukus priekinius kaiščius, nesuveiks hidraulinė sistema ir antro aukšto platforma savaime nukris. Šiuo atveju iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo M. B. parodymų nustatyta, kad J. N. kartu su juo dirbdavo ir matydavo, kaip jis nuleidžia ir pakelia platformas (t. 7, b. l. 120–124), ir J. N. tai įvykio metu ir darė, tačiau iš J. N. veiksmų akivaizdu, kad jis neišmanė hidraulinės platformos veikimo ir valdymo principų.

18. Nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad teisiamajame posėdyje M. B. patvirtino, kad lįsti po antro aukšto platforma yra saugu, kai ji tinkamai užtvirtinama kaiščiais. Be to, M. B. teigimu, po platforma reikia palįsti, kai reikia prikabinti ar atkabinti kažką, tačiau turi būti užfiksuoti fiksatoriai. J. N. to padaryti nemokėjo, todėl jam nebuvo viskas elementaru (t. 7, b. l. 123). Ir šiuo atveju tai, jog antro aukšto platforma nukrito, tik dar kartą patvirtina, kad J. N. nežinojo visų darbo su aptariamomis platformomis saugos reikalavimų ir rizikos, kad jam ištraukus priekinius kaiščius, nesuveiks hidraulinė sistema ir antro aukšto platforma savaime nukris. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo J. N., įvyko būtent dėl to, kad J. N. nebuvo instruktuotas dirbti su dviejų aukščių platforma.

19. Apeliaciniu skundu A. P. sutinka, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ iki įvykio neturėjo autovežio „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma gamintojo instrukcijos, kadangi autovežis įmonės veikloje nebuvo naudojamas, todėl ji darbuotojų neprivalėjo instruktuoti ir apmokyti dirbti autovežiu „Mercedes-Benz“ su dviejų aukštų platforma, ji šias instrukcijas gavo tik įvykus nelaimingam įvykiui paprašyta Valstybinės darbo inspekcijos. J. N. neturėjo imti autovežio „Mercedes-Benz“ su dviejų aukščių platforma, nes dirbo su vieno aukšto platforma, jis turėjo palaukti, kol bus suremontuotas jo nuolat naudojamas autovežis „Mercedes-Benz“ su vieno aukšto platforma.

20. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistosios A. P. parodymų nustatyta, kad ji tapusi direktore, turėjo surasti naują buhalterę ir paruošti saugos instrukcijas, susijusias su darbų saugos reikalavimus. Dokumentus ji peržiūrėjo ir tuo metu atrodė, kad ji viską atliko tinkamai. Darbų saugos srityje atestuota buvo, bet tai buvo labai seniai, tada dar dirbo kitoje įmonėje. Bendro pobūdžio instrukcijos yra žinomos ne tik jos darbuotojams, bet ir bet kuriam dirbančiam darbą su įrenginiais, platformomis ar keltuvais, t. y. kad draudžiama po jais lįsti. Darbuotojai buvo supažindinti su darbų saugos instrukcijomis. Įmonė turėjo panašią transporto priemonę, kurią naudojo žuvusysis, tai buvo autovežis „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), tai vienintelis autovežis „MAN“ jų įmonėje. Ji darbų nė vienam vairuotojui tiesiogiai neskirstė, kadangi juos skirstė jos vyras A. P., ji įmonėje buvo atsakinga už dokumentaciją, t. y. sąskaitų išrašymą, darbų saugą. Raštiško įsakymo, kam koks automobilis buvo priskirtas, nebuvo, kiekvienas dirbo su savo mėgstamu automobiliu pagal žodinį susitarimą. Su autovežiu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo važiavo J. N., galėjo važiuoti tik A. P.. Licencijos tam automobiliui nebuvo išėmę, nes tą automobilį ruošėsi parduoti. Du mėnesius su juo dirbo, t. y. testavo. Raktai nuo autovežių būdavo dėžutėje, esančioje aikštelėje (duomenys neskelbtini). J. N. neturėjo teisės pasiimti to autovežio, nes ji savo įsakymu nebuvo jo jam priskyrusi. Nuo liepos 24 d. iki 27 d. ji su J. N. nebendravo jokiais darbiniais klausimais. Įmonėje buvo nusistovėjusi praktika, kad visus praktinius ir techninius klausimus vairuotojai spręsdavo su A. P.. Sugedus J. N. autovežiui, jis turėjo palaukti, kol jį sutvarkys, nes gedimas buvo smulkmena. Autovežis sugedo penktadienį, o pirmadienį ryte jį nuvežė į servisą (t. 7, b. l. 85–93).

21. Teisiamajame posėdyje liudytojas A. P. patvirtino, kad A. P. buvo atsakinga už buhalterinius dokumentus, darbų saugą, o jis buvo atsakingas už automobilių gabenimą, remontą, darbų paskirstymą darbuotojams. Liudytojo teigimu, autovežį „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojo tik jis. M. B. ir J. N. buvo žodžiu pasakyta, kad autovežis yra nenaudojamas, pardavinėjamas. Užduotis darbuotojams duodavo skambindamas, rašydamas per socialinių tinklų paskyras, programą „Viber“ ar realiai susitikus. Liepos 27 d. jis nedavė nurodymo J. N. dirbti autovežiu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 8, b. l. 26–32).

22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo A. P. parodymų nustatyta, jog jis buvo įsitikinęs, kad J. N. mokėjo naudotis autovežiu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nes šio autovežio ir „MAN“ antro aukšto platformos principas yra visiškai vienodas. Taip pat iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo A. P. parodymų nustatyta, kad J. N. turėjo pasikrauti automobilį ir važiuoti į reisą (t. 8, b. l. 31). Todėl akivaizdu, kad, nors J. N. autovežio gedimas galbūt ir nebuvo ilgai trunkantis, tačiau nereiškia, kad automobilių meistrai turėjo laiko iš karto jį remontuoti, o būtent įmonės vadovai buvo suinteresuoti, kad darbas vyktų. Atkreiptinas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje liudytojas E. S. parodė, kad registracijos, kada automobilis yra paimamas, taisomas, nėra. Pas juos dažniausiai atliekami dviejų rūšių darbai, t. y. ilgalaikiai arba trumpalaikiai. Šiuo atveju, pagal sąskaitą, kurią išrašė, matė, kad buvo pakeista žarna, tai buvo trumpalaikis, iki pusės valandos, darbas. Tačiau kada darbas buvo atliktas, liudytojas parodyti negalėjo (t. 8, b. l. 26). Bylos duomenimis nenustatytas joks objektyvus pagrindas, dėl kurio J. N. būtų turėjęs pagrindo savavališkai pasiimti autovežį. Susirašinėjimai tarp A. P. ir J. N. programėlėje „Viber“ patvirtina, kad buvo susirašinėjama darbo reikalais. Bylos duomenimis nenustatyta, kad A. P. ir J. N. bendraudavo ne tik kaip bendradarbiai, todėl nėra pagrindo abejoti jų pokalbių turiniu, jog pokalbiai buvo būtent dėl darbo. A. P. ir pats patvirtino, kad užduotis darbuotojams duodavo skambindamas, rašydamas per socialinių tinklų paskyras, programą „Viber“ ar realiai susitikus. A. P. su J. N. laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 24 d. iki 2020 m. liepos 27 d. bendravo penkis kartus, paskutiniai du pokalbiai buvo 2020 m. liepos 27 d. 8.25 val. (trukmė 30 s) ir 8.28 val. (trukmė 05.38 val.), t. y. kelios valandos iki jo žuvimo (t. 5, b. l. 18–72).Taigi nėra pagrindo abejoti tuo, kad pokalbio metu A. P. ir davė nurodymą J. N. dirbti autovežiu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje liudytojas M. B. patvirtino, kad užduotis jiems paskirdavo būtent A. P. (t. 7, b. l. 122), todėl nėra jokio pagrindo ir net nelogiška būtų manyti, kad J. N., žinodamas, kad autovežis „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturi licencijos, A. P. pasakius, kad jis yra pardavinėjamas, iš esmės nežinodamas kaip teisingai su juo dirbti, būdamas neinstruktuotas, būtų pasiėmęs jį savavališkai. Atkreiptinas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje liudytojas M. B. paneigė tai, jog žinojo, kad autovežis „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pardavinėjamas, manė, jog šis autovežis skirtas būtent darbui (t. 7, b. l. 122). Šiuo atveju iš A. P. paaiškinimo nustatyta, kad įmonėje yra trys tralai: „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Įmonėje vairuotojai neturi jiems priskirtų transporto priemonių, todėl J. N. mokėjo dirbti ir dirbo su visais. Automobilis „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pastaruoju metu buvo naudojamas retai, kadangi buvo paruoštas pardavimui. Su „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), J. N. dirbo pagal poreikį, priklausomai nuo to, kokius automobilius ir kokį kiekį reikėjo pervežti. „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekabos beveik analogiškos, jos to paties gamintojo. Tačiau visų priekabų mechanizmų valdymas yra skirtingas. Įmonės vairuotojai, taip pat ir J. N., puikiai mokėjo su šiais mechanizmais dirbti. Dirbti su tralu J. N. apmokė jis. Mokymus ir instruktažus pravesdavo įmonės direktorė. Kaip dirbti su mechanizmais mokė jis vadovaudamasis instrukcija. Šias instrukcijas žinojo ir J. N.. Jis nežino, ką ne taip padarė J. N. (t. 1, b. l. 164). Šiame paaiškinime nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad A. P. įsitikinimu, J. N. puikiai mokėjo dirbti su visais trimis aptartais mechanizmais, nors ir nebuvo instruktuotas dirbti autovežiu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o, įvykio dieną, pažymėtina, nenaudojamas buvo likęs būtent autovežis „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo dirbti J. N. vienareikšmiškai galėjo nurodyti tik tiesioginis vadovas. Akivaizdu, kad J. N., gavęs nurodymą dirbti autovežiu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš tiesioginio vadovo A. P., iš esmės neturėjo ir kam pranešti, jog negali vykdyti tiesioginio vadovo nurodymo. A. P. neužkirto kelio tam, kad darbuotojams nebūtų leidžiama dirbti autovežiu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ji aiškiai suvokdama, kad įmonė net neturi autovežio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gamyklinės naudojimo instrukcijos, neinstruktavusi darbuotojų, kaip juo naudotis, leido, kad A. P. organizuotų autovežiu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kasdienę MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą – transporto priemonių pervežimą.

23. Teisminio nagrinėjimo metu buvo įrodinėjama, kad A. P. 2020 m. rugpjūčio 26 d. paaiškinimą rašė ne pats, jį pasirašė neįsigilinęs. Tačiau iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo darbo inspektoriaus E. G. parodymų nustatyta, kad A. P. jam pats sakė, jog „čia nelogiška, nesąmonės, ko jis savęs nesaugojo, ne pirmą kartą, tikrai žinojo, ne pirmą kartą su tuo autovežiu dirbo“. A. P. patvirtino, kad žuvusysis su tuo autovežiu dirbo, nors autovežis įregistruotas tik liepos 11 ar 12 d. A. P. buvo išvykęs į Ukrainą, o jam grįžus, dėl Covid-19 jis buvo izoliacijoje, todėl A. P. buvo nusiųsta paaiškinimo forma ir jis tą paaiškinimą parašė. E. G. pats jame nieko neįrašinėjo. Nors A. P. teigė, kad jis darbuotojus mokė, tačiau pagal gautus dokumentus nustatė, kad A. P. neturėjo galimybės nei apmokyti, nei instruktuoti darbuotojų, todėl apie saugų darbą ar nukentėjusiojo instruktavimą ir mokymą negalėjo būti nė kalbos (t. 8, b. l. 40–43).

24. Kaip nustatyta iš liudytojo Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo darbo inspektoriaus E. G. parodymų, A. P. paaiškinimą rašė net ne Valstybinės darbo inspekcijos patalpose, jam buvo išsiųsta minėto paaiškinimo forma. Šiuo atveju nėra jokios reikšmės, kas užpildė paaiškinimo formą, pažymėtina, kad paaiškinime pasirašė būtent A. P., ir jis to neneigė. A. P. turėjo pakankamai laiko tam, kad paaiškinime netrukdomas ir neskubinamas nurodytų visas aplinkybes, vienareikšmiškai nesiekdamas savęs apkalbėti, suprasdamas paaiškinime nurodytų aplinkybių svarbą, todėl nėra jokio pagrindo abejoti A. P. paaiškinime nurodytų aplinkybių teisingumu.

25. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašto nustatyta, kad automobilis „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno krovinius vieną kartą (t. 7, b. l. 149), tačiau kartu pažymėtina, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ CD diske pateiktos medžiagos nustatyta, jog automobiliui „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), leidimai įvažiuoti į teritoriją buvo išrašyti ne tik A. P., bet ir M. B.. Ir tai nepaneigia aplinkybės, kad reikalui esant, su šiuo automobiliu būtų dirbęs ne tik A. P., o nelaimingo atsitikimo dieną juo ir dirbo ne A. P., bet J. N.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad prokurorė šį diską pateikė tik nagrinėjant bylą teisme, o BPK nenumato prokurorui savarankiškai rinkti įrodymų. Tačiau dėl tokio skundo argumento pažymėtina, kad visi proceso dalyviai turi teisę pareikšti prašymus prie bylos pridėti atitinkamus duomenis, o teismo prerogatyva nuspręsti dėl jų vertinimo ir pripažinimo įrodymais. Pažymėtina, kad šiuo atveju nuteistosios A. P. gynėjas dėl prokurorės pareikšto prašymo dėl CD diske esančių duomenų prijungimo prie bylos neprieštaravo (t. 8, b. l. 24), o teismas neturi pagrindo šių duomenų nevertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.

26. Atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad tarp A. P. veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nustatyti darbo saugos įstatymų ir norminių aktų pažeidimai yra tiesiogiai susiję su atsiradusiomis pasekmėmis – nelaimingu atsitikimu, kurio metu žuvo J. N., nes A. P., būdama MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė ir atsakinga už darbuotojų saugos ir sveikatos darbe reikalavimų įgyvendinimą, atestuota darbų saugos srityje (pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) ), elgdamasi nerūpestingai, t. y. neturėdama autovežio gamyklinės naudojimo instrukcijos, įmonės vidaus instrukcijose nenurodydama hidraulinės dviejų aukštų platformų sistemos automobiliams pakrauti ir gabenti naudojimo metodikos (būdų ir tvarkos), su šiais reikalavimais nesupažindinusi darbuotojų, leido A. P. pagal 2017 m. sausio 26 d. civilinių paslaugų sutartyje Nr. 2017-01-26/01 nustatytus įgaliojimus organizuoti kasdienę MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą – transporto priemonių pervežimą, kuris telefoninio pokalbio metu nurodė vairuotojui J. N., kuris neinstruktuotas ir neapmokytas, kaip saugiai naudotis MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančia transporto priemone „Mercedes-Benz ATEGO/1223“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su antstatu hidrauline dviejų aukštų platformų sistema, skirta automobiliams vežti (autovežio), iš muitinės saugomos aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), išvežti iš Jungtinių Amerikos Valstijų atgabentus automobilius „Dodge RAM“.

27. Atsižvelgdamas į byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai atskleidė BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir skundžiamame nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 176 straipsnio 1 dalies dispozicija, juos įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė teisingas bei motyvuotas išvadas dėl A. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, už kurią ji nuteista skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. P. nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje, padarė dėl neatsargumo, pasireiškusio nusikalstamu nerūpestingumu, nes iš byloje nustatytų faktinių veikos padarymo aplinkybių matyti, kad ji nenumatė, jog dėl jos neveikimo gali kilti pavojingi, Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistosios ir jos gynėjo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nuosprendį.

Dėl civilinio ieškinio

28. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog mėnesinė išlaikymo suma yra 450 Eur, todėl žuvusysis J. N. vaikams turėtų teikti 225 Eur (450 Eur : 2 = 225 Eur) išlaikymą, nes kitą dalį privalo teikti mama L. P. (CK 3.192 straipsnis), iš šios sumos turi būti atimta 144,06 Eur gaunama našlaičių pensija, tad mėnesinis išlaikymo dydis sudarytų 80,94 Eur. Be to, ieškovė L. P. už kiekvieną nepilnametį vaiką kas mėnesį gauna po 111,20 Eur (70 Eur + 70 Eur + 82,40 Eur : 2 = 111,20 Eur). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šiomis išmokomis mažintina žala vaikų išlaikymui, tačiau neteisingai nustatė, kad ieškovė L. P. už kiekvieną vaiką gauna tik po 60 Eur, nes pati L. P. apklausta teisme patvirtino, kad ji kiekvieną mėnesį gauna po 70 Eur kiekvienam vaikui vaiko pinigų (iš viso 140 Eur), be to, dar gauna 82,40 Eur išmokas vaikui. Tai patvirtina L. P. teismui pateikta „Informacija apie priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas nuo 2021-07-01 iki 2021-10-25“. Be to, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį šioje dalyje, gaunamas išmokas vaikui (60 Eur, o ne 222,40 Eur) ir 144,06 Eur našlaičių pensijas mažino pusiau. Apeliantai sutinka, kad 70 Eur išmoka vaikams (vaiko pinigus) mažinami pusiau, nes jie skiriami vaikui nepriklausomai nuo to, ar tėvas nėra žuvęs. Tačiau 288,12 Eur (144,06 Eur x 2) našlaičių pensija yra mokama tik dėl to, kad žuvo J. N., t. y. šie pinigai yra skiriami valstybės už J. N., todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ½ dalį šių lėšų paskyrė kaip mamos L. P. teikiamą išlaikymą. Atsižvelgdami į tai, apeliantai konstatuoja, kad MB „(duomenys neskelbtini)“, kaip žalos atlyginimą išlaikymui už J. N., vienam vaikui turėjo skirti 225 Eur, iš šios sumos atėmus vaiko gaunamus 144,06 Eur našlaičių pensiją ir pusę gaunamų vaiko išmokų 111,20 Eur (70 Eur + 70 Eur + 82,40 Eur+ 2 = 111,20 Eur), gaunasi, jog vaikai iš valstybės, netekus tėvo, gauna po 255 Eur, taigi išlaikymas neturi būti priteistas. Be to, U. N. ir L. N. gavo po 14 446,79 Eur vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio l dalis).

28.1. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 669 nuo 2020 m. sausio 1 d. patvirtintą minimalią mėnesinę 607,00 Eur algą, kuri atskaičius mokesčius buvo 447,23 Eur, atsižvelgdamas į tai, kad atlyginimas „į rankas“ yra tik orientacinis kriterijus, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, nustatė, kad 450 Eur mėnesinė išlaikymo suma atitiktų žuvusio J. N. nepilnamečių vaikų amžių ir minimalius būtinuosius poreikius tenkinti. Nagrinėjamu atveju ši nustatyta vaiko išlaikymui skirtina mėnesinė 450 Eur dydžio suma neginčijama. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš visos nustatytos vaiko išlaikymui skirtinos mėnesinės 450 Eur dydžio sumos išskaičiavo ir gaunamą našlaičių pensiją. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad kiekvienam vaikui mokamos po 60 Eur išmokos, kadangi jų dydis yra 70 Eur (t. 7, b. l. 110), šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino ir nukentėjusioji L. P. (t. 7, b. l. 117), taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad abiem vaikams papildomai mokama ir 82,40 Eur išmoka (t. 7, b. l. 110).

28.2. Teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys, kad Šalpos pensijų įstatymo 3 straipsnyje nustatomos šios šalpos pensijų rūšys: 1) šalpos neįgalumo pensijos; 2) šalpos senatvės pensijos; 3) šalpos našlaičių pensijos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas Šalpos pensijų įstatymo nuostatas, pažymi, kad vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Šalpos pensijų įstatymą tik tokiomis mokamomis vaikui išmokomis, kurios buvo mokamos esant gyviems abiems tėvams, kaip pavyzdžiui, jeigu vaikui būtų buvusi mokama šalpos neįgalumo pensija, kai valstybė, teikdama šią šalpos išmoką, lengvina tėvams tenkančią finansinę naštą dėl vaiko neįgalumo, kad tėvų turimos ir skiriamos vaikui lėšos galėtų būti naudojamos kitiems (papildomiems) jo poreikiams tenkinti. Tačiau šalpos našlaičių pensija ir mokama tuo atveju, kai vaikas netenka teikiamo išlaikymo iš tėvų, kaip šiuo atveju teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, našlaičių pensija vaikams yra mokama tik dėl to, kad žuvo J. N., t. y. šie pinigai yra skiriami valstybės būtent už žuvusįjį J. N., ir vaikui mokama šalpos našlaičių pensija negali būti išskaičiuota iš visos nustatytos vaiko išlaikymui skirtinos mėnesinės 450 Eur dydžio sumos. Todėl iš visos nustatytos vieno vaiko išlaikymui skirtinos mėnesinės 450 Eur dydžio sumos išskaičiuotina vaikui mokama 70 Eur dydžio išmoka bei pusė abiems vaikams mokamos 82,40 Eur išmokos, t. y. 41,20 Eur, ir iš viso nustatyta vaiko išlaikymui skirtina mėnesinė 450 Eur dydžio suma mažintina 111,20 Eur (70 Eur + 41,20 Eur), ir sudaro 338,80 Eur, o ji dalintina iš 2, ir taip nustatytina, kad vieno tėvo teiktina mėnesinė išlaikymo dalis vienam vaikui yra 169,40 Eur. Iš šios J. N. tenkančios vienam vaikui išlaikyti dalies išskaičiuotina valstybės teikiama, žuvus J. N., 144,06 Eur šalpos našlaičių pensija, ir lieka 25,34 Eur suma. Šios kiekvieną mėnesį 25,34 Eur sumos, tenkančios žuvusiajam J. N. kiekvieno vaiko išlaikymui, valstybė nesumoka, todėl netekus maitintojo, ši žuvusiojo pajamų dalis kiekvienam vaikui, kurią vaikas turėjo ir turi teisę gauti, jei žuvusysis būtų gyvas, šiuo atveju atlygintina iš civilinės atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“. Ir šiuo atveju U. N. iki jos pilnametystės teiktinos likusios išlaikymo sumos dalį sudaro 3 243,52 (25,34 Eur x 128 mėnesių), o L. N. iki jo pilnametystės teiktinos likusios išlaikymo sumos dalį sudaro 4 814, 60 Eur (25,34 Eur x 190 mėnesių). Tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad U. N. ir L. N., vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsniu, buvo išmokėtos po 14 446,79 Eur dydžio vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam J. N. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, o pagal formuojamą teismų praktiką bei CK 6.290 straipsnio 1 dalies nuostatą, atlygintinos žalos dydis turi būti mažintinas išmokėta vienkartine draudimo išmoka. Šiuo atveju U. N. ir L. N., vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsniu, išmokėtos po 14 446,79 Eur dydžio vienkartinės draudimo išmokos, visiškai padengia kiekvienam iš nepilnamečių vaikų nustatytus negautų išmokų skirtumus.

29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad civilinis ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtų mokėjęs giedoriams ir bažnyčiai, be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ lentelė negali būti išlaidų įrodymu, neaišku, ar iš viso paslaugos buvo suteiktos, galbūt buvo daromos nuolaidos, galbūt buvo mokami mažesni pinigai siekiant išvengti mokesčių, todėl nepateikus finansinių dokumentų, realios išlaidos yra nežinomos ir neįrodytos. Taigi faktiškai galėtų būti priteista 3 100 Eur išlaidų paminklui (kapui) ir 1 000 Eur už kremavimą, iš viso 4 100 Eur, o iš šios sumos atėmus laidojimo pašalpą (304 Eur), lieka 3 796 Eur.

29.1. Teismų praktikoje laidojimo išlaidomis laikomos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos. Pažymėtina, kad su vėlesniais paminėjimais (gedulingi pietūs praėjus mėnesiui, pusei metų, metams po laidotuvių) susijusios išlaidos nėra laidojimo išlaidos, kurias turi atlyginti žalą padaręs asmuo arba draudikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-628/2019).

29.2. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad pagal katalikiškas apeigas, laidotuvėse dalyvauja kunigas, giedoriai. Atkreiptinas dėmesys, kad gyvenimiškai yra žinoma, jog už bažnyčios teikiamas paslaugas įprastai atsidėkojama auka, ir jokia sąskaita nėra išrašoma. Giedorių paslaugas teikiantys asmenys taip pat ne visuomet verčiasi individualia veikla, nes tai iš esmės išskirtinė paslauga, jie šią paslaugą kartais atlieka vedami religinių, moralinių įsitikinimų, siekdami padėti gedintiems, todėl jiems taip pat būdinga atsilyginti auka. Todėl visiškai suprantama, kad mirusiojo artimieji ne visada turi galimybę nurodytas išlaidas pagrįsti rašytiniais duomenimis, tačiau tai nereiškia, kad šios paslaugos nebuvo reikalingos ir nebuvo suteiktos. Šiuo atveju nurodyta, kad už giedojimą buvo atsilyginta 180 Eur bei bažnyčiai paaukota 200 Eur, ir, teismo vertinimu, šios išlaidos yra realios. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra kvitų ar sąskaitų, patvirtinančių 2 294 Eur išlaidas, susijusias su J. N. laidotuvėmis, tačiau byloje yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytas dokumentas su minėtos bendrovės antspaudu dėl 2 294 Eur už šarvojimo salės nuomą, žvakes, maistą, šeimininkių paslaugas. Nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad minėtame dokumente nurodyta paslauga – šarvojimo salės nuoma – buvo suteikta, taip pat neabejotinai buvo reikalingos žvakės, pagal nusistovėjusį ilgametį paprotį, asmenys, atvykę į šermenis yra pavaišinami, taip pat rengiami gedulingi pietūs, tam reikalingos ir šeimininkių paslaugos, todėl tai, kad civilinis ieškovas nepateikė kvitų, savaime nepaneigia fakto, kad šios paslaugos buvo suteiktos, bei visiškai nesudaro pagrindo išvadai, kad šios išlaidos yra per didelės, neatitinka protingumo principo. Taigi yra visiškas pagrindas išlaidas bažnyčiai ir giedoriams bei išlaidas, nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytame dokumente, pripažinti būtinomis, nes tai atitinka susiformavusius papročius, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, todėl jos skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo priteistos iš civilinės atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“.

29.3. Apeliantų teigimu, pats pirmosios instancijos teismas pripažino, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, yra gaunama už draudžiamus asmens turtinius interesus ir įstatymo numatytais atvejais kompensuojami turtiniai asmens praradimai (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), todėl dalimi iš gautos 57 787,16 Eur (po 14 446,79 Eur vaikams ir tėvams) vienkartinės išmokos sumos turėjo būti padengtos laidojimo išlaidos.

29.4. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju laidotuvių išlaidas patyrė A. N., o, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsniu, po 14 446,79 Eur dydžio vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam J. N. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, buvo išmokėtos tik žuvusiojo vaikams ir tėvams.

30. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas L. P. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, U. N. 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, L. N. 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, A. N. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo, akivaizdžiai nukrypo nuo teismų praktikoje nustatytų orientacinių kriterijų, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Neatsargaus nusikaltimo padarymas yra kriterijus mažinti žalos atlyginimą, nes sunkių padarinių nebuvo siekiama ir nebuvo norima, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Jei iš tiesų J. N. nežinojo kaip dirbti, jis turėjo atsisakyti dirbti. Todėl nelaimingam atsitikimui turėjo įtakos paties žuvusio (tiesiogiai nuketėjusio) asmens veiksmai – pasekmių atsiradimą nulėmė neatsargus ir rizikingas J. N. elgesys, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nevertino. Be to, pažymima, kad A. P. elgėsi atsakingai, nes priimta į MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės pareigas ėmėsi veiksmų darbų saugai ir darbuotojų sveikatai užtikrinti, 2019 m. rugpjūčio 26 d. organizavo mokymus ir instruktavimą, žuvusysis buvo apmokytas ir instruktuotas, tarp jų ir su tiesioginio darbo instrukcijomis. Be to, teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydžius, visų pirma turėtų įvertinti MB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę padėtį. Taip pat teigiama, kad civilinis ieškovas A. N. nepatenka į teisę turinčių gauti žalą asmenų, nes nebuvo išlaikytiniu. Šiuo atveju vaikų patirta neturtinė žala turi būti mažintina 14 446 Eur vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalimi, kuri viršija turtinę žalą. L. P. patirta neturtinė žala turėtų būti mažinama A. P. jai 2020 m. liepos 28 d. sumokėta 1 000 Eur suma ir MB „(duomenys neskelbtini)“ jai 2020 m. liepos 30 d. sumokėta 500 Eur suma, taip pat laidotuvėse duota 500 Eur grynaisiais pinigais suma, iš viso 2 000 Eur.

30.1. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

30.2. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju. Konkrečios žalos padarymo aplinkybės turi būti vertinamos pagal nurodytus įstatyminius kriterijus, nė vienai faktinei aplinkybei įstatyme nesuteikiama išankstinės reikšmės.

30.3. Pagal teismų praktiką teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Teismas šį kriterijų turi vertinti drauge su kriterijais, išvardytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir tik tada nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294/2011, 2K-429/2013, 2K-303/2013, 2K-359-697/2017). Pažymėtina, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra nusikalstama veika sukelti padariniai. Atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali iš esmės lemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusių asmenų teisės ir interesai, neįgyvendintas teisingumo principas. Pusiausvyra tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmens turtinės padėties turi būti protinga ir adekvati ginamoms vertybėms.

30.4. Kasacinis teismas yra taip pat konstatavęs, kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį gyvybės atėmimo atvejais, esminę reikšmę turi ieškovų ir mirusio asmens santykis. Dėl to kiekvienu atveju turi būti ištirtas šių asmenų tarpusavio ryšys, jo pobūdis, kokybė, intensyvumas, nuoširdumas, pastovumas, juos siejantis giminystės laipsnis, bendro gyvenimo trukmė, nukentėjusių asmenų galimybės ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį. Esant keliems ieškovams byloje dėl artimo žmogaus gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, būtina individualizuoti neturtinės žalos dydį pagal kiekvieno iš ieškovų ryšį su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriamus padarinius.

30.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atkreipė dėmesį į tai, kad CK 6.284 straipsnio 1 dalyje yra įvardyti asmenys, kurie turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą fizinio asmens gyvybės atėmimo atveju. Tai – šios teisės turėtojai (mirusiojo nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai, kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties) ar šios normos kriterijus atitinkantis asmenys (buvo mirusiojo išlaikomi ar jo mirties dieną turėjo teisę į tokį išlaikymą). Šioje normoje nurodytų asmenų ar jiems taikomų kriterijų išvardijimas neturi būti suprantamas kaip kitų asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą ribojimas, nes joje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenurodytų šioje normoje, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojimas (pvz., Nr. 3K-3-351/2007, 3K-3-217-690/2018). Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką konstatuota, kad ir mirusiojo broliai, seserys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, jeigu juos ir mirusįjį siejo stiprūs emociniai ryšiai, tarp jų buvo susiformavę artimi ir glaudūs santykiai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018).

30.6. Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo, susijusio su darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimų (BK 176 straipsnio 1 dalis).

30.7. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, buvo nustatyta, kad tarp A. P. veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šiuo atveju buvo nustatyta bei aptarta ir aplinkybė, kad J. N. gavo nurodymą dirbti autovežiu, su kuriuo dirbti nebuvo instruktuotas, iš tiesioginio vadovo A. P., todėl logiška, kad jis kaip darbuotojas negalėjo atsisakyti dirbti vadovo pavesto darbo. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko būtent dėl to, kad J. N. nebuvo instruktuotas ir nemokėjo dirbti su transporto priemone „Mercedes-Benz ATEGO/1223“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš teisiamajame posėdyje duotų M. B. parodymų nustatyta, kad netgi lįsti po antro aukšto platforma yra saugu, kai ji tinkamai užtvirtinama kaiščiais. Be to, M. B. teigimu, po platforma reikia palįsti, kai reikia prikabinti ar atkabinti kažką, tačiau turi būti užfiksuoti fiksatoriai (t. 7, b. l. 123), o šiuo atveju ir nustatyta, kad J. N., dėl to, kad nebuvo instruktuotas, ir nemokėjo tinkamai užfiksuoti platformos. Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. P. elgėsi atsakingai, nes priimta į MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės pareigas ėmėsi veiksmų darbų saugai ir darbuotojų sveikatai užtikrinti, 2019 m. rugpjūčio 26 d. organizavo mokymus ir instruktavimą, žuvusysis buvo apmokytas ir instruktuotas, tarp jų ir su tiesioginio darbo instrukcijomis. Tačiau, kaip bylos duomenimis nustatyta, MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė A. P. parengė tik bendro pobūdžio instrukcijas, kurios nebuvo susijusios su darbu transporto priemone „Mercedes-Benz ATEGO/1223“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Priešingai, A. P., neturėdama autovežio gamyklinės naudojimo instrukcijos, įmonės vidaus instrukcijose nenurodydama hidraulinės dviejų aukštų platformų sistemos automobiliams pakrauti ir gabenti naudojimo metodikos (būdų ir tvarkos), leido organizuoti A. P. kasdienę MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą – transporto priemonių pervežimą.

30.8. Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo ir jos dydžio nustatymo nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams žuvusiojo J. N. faktinei sutuoktinei L. P., vaikams U. N., L. N. ir broliui A. N., pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė aplinkybes, į kurias atsižvelgė nustatydamas neturtinės žalos dydžius, todėl apeliacinės instancijos teismas dar kartą to paties nekartoja. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tuo, kad dėl nelaimingo atsitikimo žuvusiojo faktinei sutuoktinei L. P., jų bendriems vaikams, o taip pat broliui A. N. padaryta neturtinė žala, ji tiesiogiai susijusi su jų patirtais ir dar vis patiriamais dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu dėl artimo žmogaus netekties. Akivaizdu, kad dėl netikėtos J. N. žūties jo artimieji išgyvendami negrįžtamą artimojo netekimą patyrė stresą, lydimą neigiamų vidinių išgyvenimų, dvasinį skausmą, emocinį sukrėtimą, baimę, nežinią dėl ateities. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, sprendė, kad atlygintinas nukentėjusiosios L. P. patirtos neturtinės žalos dydis yra 10 000 Eur, nukentėjusiosios U. N. – 20 000 Eur, L. N. – 20 000 Eur, A. N. – 10 000 Eur. Tačiau nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kai padarytas neatsargus nusikaltimas, atsižvelgtina ir į civilinio atsakovo finansinę padėtį, taip pat į nuteistosios A. P. elgesį įvykus nelaimingam atsitikimui. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios L. P. psichologiniai padariniai yra apskritai žymiai didesni nei brolio A. N., tačiau jiems nustatytas vienodas neturtinės žalos dydis.

30.9. Pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose paprastai teismų priteistos neturtinės žalos dydžio ribos yra nuo 2607 iki 28 962 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2009, 2K-340/2009, 2K-134/2010, 2K-341/2012, 2K-462/2012, 2K-429/2013, 2K-460-507/2016, 2K-11-648/2017, 2K-104-648/2017, 2K-126-693/2017).

30.10. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. P. su J. N., nors ir nebuvo susituokę, tačiau kartu gyveno vienuolika su puse metų, šeimoje buvo puoselėjami darnūs santykiai, jie ruošėsi susituokti, todėl akivaizdu, kad L. P. turėjo pagrįstų ateities lūkesčių. J. N. uždirbamas atlygis leido šeimai patenkinti ne tik kasdienius ir būtiniausius, bet ir papildomus poreikius, o žuvus J. N., vienareikšmiškai visas gyvenimas pasikeitė, jai vienai reikia išlaikyti vaikus, su jais kiekvieną dieną bendrauti, logiška, kad jai tenka sunki našta ir dėl vaikų išgyvenimų dėl tėvo netekties, juos reikia kiekvieną dieną paguosti ir nuraminti, todėl ji vienareikšmiškai dėl to patiria stresą. Byloje nekyla jokių abejonių dėl civiliniame ieškinyje ir skundžiamame nuosprendyje aptartų vaikų U. N. ir L. N. patirtų didelių dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų netekus tėvo. Taip pat nekyla abejonių dėl to, kad didelius dvasinius išgyvenimus dėl brolio netekties patyrė ir A. N., nes bylos duomenimis nepaneigta, kad tarp jų buvo glaudus ir artimas ryšys, A. N. rūpinosi bei finansavo ir brolio laidotuves. Tačiau šiuo atveju, apeliacinės instancijos vertinimu, L. P. išgyvenimai netekus mylimo vyro ir vaikų tėvo, nuo kurio buvo priklausoma visa šeimos gerovė ir ateitis, yra žymiai didesni nei brolio, kuris, nors ir palaikė labai artimus ryšius su žuvusiuoju, tačiau jis kartu negyveno ir nebuvo tiesiogiai nuo brolio priklausomas. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neteisingai ir nepagrįstai tiek L. P., tiek ir A. N. nustatyti vienodi neturtinės žalos dydžiai.

30.11. Nustatant neturtinės žalos dydžius, atsižvelgtina ir į nuteistosios A. P., kaip įmonės direktorės, elgesį po įvykusio nelaimingo atsitikimo, kad ji nuo pirmos dienos stengėsi pasirūpinti žuvusio darbuotojo šeima. Kad šeimai būtų sukeltas kuo mažesnis stresas, apie įvykį, kaip galėdama švelniau, norėjo pranešti pati, ji taip pat dalyvavo laidotuvėse, iš karto po įvykio pervedė L. P. ir 1 500 Eur finansinę paramą (t. 8, b. l. 93, 94), taip pat atvykusi į laidotuves, žuvusiojo šeimą finansiškai parėmė dar 500 Eur. Tai parodo, kad nuteistoji buvo nuoširdi, kaip jau aptarta, jos padarytas nusikaltimas priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad nei MB „(duomenys neskelbtini)“, nei pačios A. P. finansinė padėtis taip pat nėra itin gera, turi skolų (t. 8, b. l. 71–92), o šiuo atveju yra svarbu, kad nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams neturtinė žala būtų atlyginta realiai, o ne sudaroma situacija, kad dėl skolų įmonei bankrutavus, nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimas taptų apsunkintas arba neįmanomas.

30.12. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką baudžiamosiose bylose, esant tokiai pat nuteistojo kaltės rūšiai (neatsargumas), panašaus pavojingumo veikai (nusikaltimas, susijęs su darbų saugos darbe reikalavimų pažeidimais), pasekmėms (nelaimingo atsitikimo darbe metu žuvo žmogus), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nukentėjusiesiems, priklausomai nuo aptartų reikšmingų bylos aplinkybių, kiekvieno nukentėjusiojo asmeninio santykio su žuvusiu asmeniu, pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiajai L. P. patirtos neturtinės žalos dydis – 10 000 Eur – paliktinas nepakeistas, tačiau iš šios sumos išskaičiuotina 1 500 Eur, kuriais nuteistoji A. P. parėmė L. P. iš karto po J. N. žūties. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji L. P. patvirtino, kad šią pinigų sumą ji gavo (t. 7, b. l. 118). Apeliaciniu skundu buvo prašoma išskaičiuoti iš L. P. priteistinos neturtinės žalos ir dar 500 Eur, kuriuos A. P. laidotuvių metu atnešė kaip paramą šeimai vokelyje. Tačiau iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios L. P. parodymų nustatyta, kad vokelis su 500 Eur buvo atiduotas J. N. tėvams, kurie šioje byloje nukentėjusiaisiais nepripažinti. Todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, 500 Eur išskaičiuoti iš L. P. nustatytos neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo. Šiuo atveju ir nukentėjusiesiems U. N. ir L. N. skundžiamu nuosprendžiu nustatyti neturtinės žalos dydžiai po 20 000 Eur bei A. N. nustatytas neturtinės žalos dydis – 10 000 Eur – būtų neproporcingi patirtiems dvasiniams išgyvenimams, lyginant juos su patirtais dėl tyčinių nusikaltimų žmogaus sveikatai. Todėl nukentėjusiesiems U. N. ir L. N. – neturtinės žalos dydžiai mažintini iki 15 000 Eur bei nukentėjusiajam A. N. – iki 5 000 Eur.

31. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nėra išskiriama turtinė ir neturtinė žala. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta, kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo numatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Asmens negautos pajamos yra viena iš turtinės žalos rūšių, todėl iš minėtos įstatymo nuostatos akivaizdu, kad privalomu socialiniu draudimu yra saugomi, draudžiami asmens turtiniai interesai ir įstatymo numatytais atvejais kompensuojami turtiniai asmens praradimai. Skirtingai negu socialinio draudimo kompensacijos, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus lemia visiškai kita šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012), todėl neturtinė žala nukentėjusiesiems nėra atlyginama iš draudimo atlyginimo pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Šią žalą privalo atlyginti už jį atsakingas asmuo pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį, remiantis CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į CK 6.290 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, konstatuotina, kad įskaitymas nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams išmokėtą socialinio draudimo kompensaciją į atsiradusios neturtinės žalos dydį, prieštarautų neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojačioms teisės normoms, įtvirtintoms CK 6.250 straipsnio 2 dalyje ir 6.263 straipsnio 2 dalyje.

Dėl priteistų atstovavimo išlaidų dydžio

33. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiojo A. N. atstovas advokatas R. Tumėnas kartu su civiliniu ieškiniu pateikė prašymą priteisti iš nuteistosios A. P. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. N. 3 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, susijusių su atstovavimu ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu. Šias išlaidas patvirtina pinigų priėmimo kvitai (t. 7, b. l. 2–10, 23, 24).

33.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021).

33.2. Nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir apimtį, teisminio nagrinėjimo trukmę (baudžiamoji byla išnagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles surengiant aštuonis posėdžius), į tai, kad šios baudžiamosios bylos aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu nors ir itin nesikeitė, tačiau teisme ištirti reikšmingiausi įrodymai buvo renkami ir bylos nagrinėjimo metu, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo yra patenkintas iš dalies, pagrįstai vertino, kad nukentėjusiojo A. N. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas, ir šias išlaidas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, teisingai priteisė iš nuteistosios A. P..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. vasario 25 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį, kuria iš civilinės atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei U. N. 1 297 Eur (vienas tūkstantis du šimtai devyniasdešimt septyni eurai) turtinei žalai atlyginti bei nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. N. priteista 8 923,00 Eur (aštuoni tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt trys eurai) turtinei žalai atlyginti.

Iš MB „(duomenys neskelbtini)“ priteistos nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. P. 10 000 Eur neturtinės žalos dydį sumažinti iki 8 500 Eur (aštuonių tūkstančių penkių šimtų eurų).

Iš MB „(duomenys neskelbtini)“ priteistos nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei U. N. 20 000 Eur neturtinės žalos dydį sumažinti iki 15 000 Eur (penkiolikos tūkstančių eurų).

Iš MB „(duomenys neskelbtini)“ priteistos nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. N. 20 000 Eur neturtinės žalos dydį sumažinti iki 15 000 Eur (penkiolikos tūkstančių eurų).

Iš MB „(duomenys neskelbtini)“ priteistos nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. N. 10 000 Eur neturtinės žalos dydį sumažinti iki 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia KursevičienėEdita LapinskienėLinas Pauliukėnas