Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Be kredito“ atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Legal Balance“ ieškinį atsakovei A. Č. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės A. Č. 530,21 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 238,59 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 264,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinyje nurodė, kad tarp nuomotojo UAB „Be kredito“ (toliau – Pradinis kreditorius) ir nuomininko – A. Č. (toliau – ir atsakovės) 2022 m. gruodžio 23 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – Viryklė Whirlpool ACMT 6332/IX/1-80034372219031724 12 mėnesių terminui, pagal kurią atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Pradiniam kreditoriui iš atsakovės nepavykus atgauti nei atlyginimo už suteiktas daikto nuomos paslaugas, nei pačio nuomojamo daikto, 2022 m. lapkričio 24 d. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2022-11/01, kuria Pradinis kreditorius atlygintinai perleido ieškovei, reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į Pradiniam kreditoriui skolingus asmenis, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal aukščiau minėtą išperkamosios nuomos sutartį.

Ieškinyje nurodoma, kad atsakovė jau ilgą laiką nemoka daikto (viryklės) nuomos mokesčio, taip pat niekada neįspėjo ir neinformavo nei Pradinio kreditoriaus, nei ieškovės apie vienašalį sutarties nutraukimą ir negrąžino nuomojamo daikto, todėl laiko, kad atsakovė nesilaikė vienos iš esminių sutarties sąlygų, todėl 2023 m. gegužės 8 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą Sutartį. Atsakovė skolinga ieškovei 530,21 Eur negrąžintų nuomos įmokų ir išpirkimo mokestį iki sutarties termino pabaigos. Ieškovas pažymi, kad Šalys sutartimi susitarė, kad atsakovė privalo mokėti Pradiniam kreditoriui 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovas, kaip naujasis kreditorius, mažina Sutartimi nustatytą delspinigių dydį iki 0,25 procento už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą, skaičiuojant nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 dienų pagal kiekvieną įmoką ir prašo iš atsakovės priteisti 238,59 Eur delspinigių, taip pat parašo priteisti metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė teiktu teismui pareiškimu dėl papildomų paaiškinimų pateikimo nurodė, kad ieškiniu prašo iš atsakovės priteisti tik tas sumas, kurios numatytos pagal sutarties sąlygas, kai sutartis nutraukta.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriuo prašė atsižvelgti į tai, kad 1) pirminis kreditorius pažeidė sutartį ir nesudarė jai sąlygų grąžinti viryklę, nes ji nebuvo pirkta lizingu, o buvo nuomojama; 2) ieškovė neteisėtai reikalavo 906,47 Eur sumos, nes toks reikalavimas pažeidžia pagrindinės sutarties 20.2 punktą; 3) nesutinka su ieškovės reikalavimu sumokėti 238,59 Eur delspinigius, 5 procentus metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas, nes šių išlaidų pilnai galėjo nebūti, jei naujasis kreditorius būtų geranoriškas ir būtų ėjęs į kompromisą bei būtų kalbėjęsis, tačiau į visas jos teiktas užklausas, ji girdėjo tik reikalavimus. Atsakovė taip pat prašė iš jos priteistą sumą išdėstyti 6 mėn. laikotarpiui, kadangi ji neturi galimybės iš karto sumokėti visos skolos. Ji gyvena nuomojamame būste, turi neįgalumą (serga (duomenys neskelbtini)), todėl ne visada dirba, turi lankytis gydymo įstaigoje.

Atsakovė nurodė, kad susidarius 100,00 Eur įsiskolinimui, ir jai gavus 2023 m. balandžio 28 d. pranešimą, ji parašė UAB „Be Kredito“, jog iki 2023 m. gegužės 30 d. skolą padengs, tačiau 2023 m. gegužės 23 d. gavo iš ieškovės UAB „Legal Balance“ pranešimą apie kreditoriaus pasikeitimą ir reikalavimą sumokėti 591,47 Eur skolą. Kadangi su pirminiu kreditoriumi buvo sudariusi vartojimo nuomos sutartį iš karto parašė UAB „Be Kredito“ užklausą dėl prekės grąžinimo. UAB „Be Kredito“ niekaip į jos užklausas nesureagavo, nukreipė į naują kreditorių ir galimybės grąžinti prekę nesudarė.

Atsakovė teismui teiktame rašte dėl skolos priteisimo bei pareiškime dėl nedalyvavimo teismo posėdyje nurodžiusi, kad ji neneigia pačios skolos, tačiau mano, kad pirminis kreditorius nuėjo greičiausiu keliu, vietoj to, kad palauktų 7 dienas, jis perdavė skolą išieškojimui, nors jis turėjo sudaryti jai sąlygas prekę grąžinti. Prašė priteistą sumą išdėstyti trijų mėnesių laikotarpiui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų) su atsakove A. Č. 2022 m. gruodžio 23 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kuria Pradinė kreditorė išnuomojo atsakovei kilnojamąjį daiktą viryklę Whirlpool 12 mėnesių laikotarpiui, turto būklė – nauja, o atsakovė įsipareigojo kas mėnesį mokėti 34,41 Eur nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Prekės vertė sutarties sudarymo metu nurodyta 459,00 Eur su PVM. Prekė atsakovei buvo perduota 2022 m. gruodžio 23 d. turto perdavimo-priėmimo aktu Nr. BK-035653. Be to, sutarties pasibaigimo ar nutraukimo atveju, atsakovė įsipareigojo grąžinti daiktą arba sumokėti išpirkimo kainą – 183,60 Eur. Atsakovei tinkamai įsipareigojimų pagal sutartį nevykdant, Pradinė kreditorė 2023 m. balandžio 28 d. išsiuntė pretenziją dėl įsiskolinimo ir įspėjo apie sutarties nutraukimą tuo atveju, jei pradelsti mokėjimai nebus įvykdyti. Sutartis tarp Pradinės kreditorės ir atsakovės nutraukta 2023 m. gegužės 8 d. Pradinė kreditorė 2022 m. lapkričio 24 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2022-11/01 ir jos priedo pagrindu perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą. Atsakovė apie reikalavimo perleidimą informuota pranešimu (CPK 285 straipsnio 2 dalis, 286 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės A. Č. 530,21 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 238,59 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 264,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė pateikė teismui pareiškimą dėl papildomų paaiškinimų pateikimo, kuriame nurodė, jog iš atsakovės prašo priteisti tik tas sumas, kurios numatytos pagal sutarties sąlygas, kai sutartis nutraukta. Paaiškino, kad atsakovė nemokėjo nuomos įmokų, dar 2023 m. balandžio 28 d. atsakovei buvo išsiųsta pretenzija, kurioje nurodyta, kad nesumokėjus praleistų sumokėti nuomos įmokų, pradinė kreditorė sutartį su atsakove nutrauks. Atsakovė buvo tinkamai informuota apie sutarties nutraukimą, todėl atsakovės pateikti argumentai atsiliepime, kad neva atsakovė nebuvo informuota apie sutarties nutraukimą, nepagrįsti ir turi būti atmestini. Vartojimo nuomos sutarties skiltyje „SUTARTIES NUTRAUKIMAS“ aiškiai išvardytos sąlygos dėl sutarties nutraukimo, tačiau atsakovė jų nesilaikė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė laiku nemokėjo įmokų, Pradinis kreditorius tinkamai, pagal sutarties sąlygas, sutartį su atsakove nutraukė. Atsakovė į pradinį kreditorių dėl prekės grąžinimo kreipėsi tik po ilgo laiko nuo sutarties sudarymo, jau kai skola buvo perleista ieškovei, todėl laiko, kad visiškai pagrįstai Pradinis kreditorius ir nukreipė kreiptis į Naująjį kreditorių (ieškovę).

Atsakovė pateiktu atsiliepimu į ieškovės ieškinį bei kitais teismui teiktais raštais nurodžiusi, jog ji neneigia pačios skolos fakto, tačiau nesutinka su ieškovės reikalavimu sumokėti 238,59 Eur delspinigius, 5 procentus metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas, nes šių išlaidų galėjo nebūti, jei naujasis kreditorius būtų geranoriškas ir būtų ėjęs į kompromisą bei būtų su ja kalbėjęsis. Atsakovė mano, kad pirminis kreditorius vietoj to, kad palauktų skolos (įmokos) 7 dienas, perdavė skolą išieškojimui, nors turėjo sudaryti sąlygas jai prekę grąžinti. Atsakovė prašė priteistą sumą išdėstyti dalimis – iš pradžių prašė skolą išdėstyti 6 mėn. laikotarpiui, o paskutiniu teiktu pareiškimu prašė skolos mokėjimą išdėstyti trijų mėnesių laikotarpiui.

Dėl nuomos sutarties (ne)pripažinimo vartojimo kredito sutartimi

Teismas, prieš spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, atsižvelgdamas į tai, kad sutartis buvo sudaryta tarp fizinio asmens (atsakovės), ir trečiojo asmens, kuris yra juridinis asmuo ir kurio vienas iš veiklos tikslų yra vartojimo prekių (tame tarpe baldų, buitinės technikos, elektroninės ir telekomunikacinės įrangos ir pan.), kitų prekių didmeninė ir mažmeninė prekyba bei nuoma, vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra spręstina, ar sutartis yra laikytina vartojimo kredito sutartimi.

Ieškovės teigimu, sutarties pagrindu susidarė išperkamosios nuomos teisiniai santykiai, sutartyje nėra numatyta atsakovės pareiga pasibaigus nuomos terminui įsigyti nuomojamą prekę, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 3 straipsnio 2 dalies 4 punktu, sutartis nėra laikytina vartojimo kredito sutartimi.

Pagal kasacinio teismo pateikiamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Jeigu egzistuoja teisinių santykių, iš kurių kildinamas ginčas, priskyrimo vartojimo santykiams požymiai, civilinėje byloje ribojami rungimosi ir dispozityvumo principai, ją nagrinėjantis teismas negali išlikti pasyvus bei privalo imtis aktyvių veiksmų vertindamas tiek pačių santykių pobūdį, tiek ir atskirų sutartinių sąlygų teisėtumą (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1049-390/2022).

CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.503 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad įstatymai ar nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

VKĮ 3 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1018-921/2022).

Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties rūšies, turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas).

VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį, todėl vien aplinkybė, kad pačioje sutartyje ji įvardinta kaip nuomos, o ne vartojimo kredito, pati savaime nėra pakankamas pagrindas netaikyti tokiai sutarčiai imperatyvių reikalavimų, reglamentuojančių vartojimo kredito ar jiems prilyginamus teisinius santykius (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1182-343/2022).

Taigi, siekiant nustatyti, ar trečiojo asmens ir atsakovės sudaryta sutartis yra išperkamosios nuomos sutartis, nepatenkanti į VKĮ taikymo apimtį, ar vartojimo kredito sutartis, yra reikalinga įvertinti, koks buvo šalių tikslas sudarant sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento (Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1018-921/2022).

Byloje nustatyta, kad sutarties šalys susitarė, jog atsakovė už jai perduotą daiktą – viryklę, kurios vertė 459,00 Eur, 12 mėnesių turės mokėti po 34,41 Eur dydžio įmokas, t. y. iš viso 412,92 Eur. Be to, sutarties 7.3 punkte šalys susitarė, kad atsakovei tinkamai įvykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį bei tinkamai sumokėjus visus pagal sutartį mokėtinus mokesčius, pasibaigus sutarties terminui, atsakovė turi teisę įsigyti turtą už išpirkimo kainą – 183,60 Eur. Taigi, šioje sutarties dalyje turto įsigijimas nėra siejamas su išpirkimo kainos sumokėjimu, o iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad sutarties sąlyga dėl nuomininkui suteikiamos teisės už 183,60 Eur įsigyti prekę tinkamu sutarties įvykdymo (visų 412,92 Eur įmokų sumokėjimo) atveju, į sutartį įtraukta formaliai, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Todėl teismas daro išvadą, kad, nepriklausomai nuo to, kad sutartyje atsakovei nėra tiesiogiai numatyta pareiga įsigyti nuomojamą daiktą, o pagal sutarties 14.4 punktą, jog nutraukus sutartį, atsakovė privalo grąžinti išnuomotą turtą, sumokėti visus nuomos mokesčio mokėjimus, kurių terminas yra suėjęs, kompensuoti sumažėjusio turto vertę ir kt., teismo nuomone, sutarčiai, kurioje turto įsigijimas iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu, taikytinos VKĮ nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Ieškinyje ieškovė nurodo, kad atsakovė perduoto turto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovei grąžinti nuomos tikslu perduotą daiktą (turtą), nereiškia. Atsakovė A. Č. teikdama teismui atsiliepimą į ieškovės ieškinį bei kitus pareiškimus nurodžiusi, kad pirminis kreditorius UAB „Be kredito“ nesudarė jai sąlygų grąžinti viryklę, į jos užklausas nesureagavo, o iš karto nukreipė į naują kreditorių. Toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo – siekis prisiteisti įmokas už turtą, bet ne jį susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą vertinimui, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovui finansavimą sutarties objektui (turtui) įsigyti, bet ne jį nuomotis (CK 6.193 straipsnis, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-673-562/2022). Pažymėtina, kad ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi kuriamų prievolių pobūdis bei tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o, vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1043-945/2022). Todėl, įvertinus šiame sprendime išdėstytus motyvus, sutartis yra laikytina vartojimo kredito sutartimi, kuriai turi būti taikomos VKĮ nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

Dėl nesumokėtų įmokų ir išpirkimo mokesčio priteisimo

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 530,21 Eur skolą (nesumokėtas nuomos įmokas ir išpirkimo mokestį) ir 238,59 Eur delspinigius. Reikalavimas dėl nesumokėtų įmokų ir išpirkimo mokesčio grindžiamas tuo, kad atsakovė nesumokėjo visų pagal sutartį mokėtinų įmokų, o reikalavimas dėl delspinigių priteisimo kildinamas iš sutarties specialiųjų sąlygų, kuriose numatytas 0,5 procento delspinigių dydis (ieškovė delspinigių dydį sumažino iki 0,25 procento) už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos sumos, delspinigių sumą apskaičiuojant už 180 dienų. (530,21 Eur × 0,25 proc. × 180 d.).

Teismas pirmiau konstatavo, kad Pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytai sutarčiai yra taikytinos VKĮ nuostatos. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.

VKĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad Pradinė kreditorė prieš sudarydama su atsakove sutartį būtų tikrinusi jos kreditingumą, be to, ji nėra įtraukta į vartojimo kredito davėjų sąrašą (https://www.lb.lt/lt/finansu-rinku-dalyviai?list=64), kaip to reikalauja VKĮ 22 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad teismas šiuo sprendimu nustatė, jog sutartis yra laikytina vartojimo kredito sutartimi, kurios sudarymui ir vykdymui yra taikytinos VKĮ nuostatos, darytina išvada, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, sudarydamas su atsakove sutartį, neįgijo teisės iš jos reikalauti nei ieškiniu prašomų priteisti delspinigių, nei pinigų sumos, kuri viršija prekės kainą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis). Tokia pati išvada yra daroma teismų praktikoje, kurioje pažymima, kad teisės užsiimti vartojimo kredito teikimo veikla neturėjimas ar pareigos vertinti vartotojo kreditingumą nevykdymas lemia bet kokių kredito davėjo teisių, kylančių iš sutarties, išskyrus teisę susigrąžinti kredito sumą, praradimą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis). Kitaip tariant, kredito davėjas galėtų pretenduoti tik į negrąžintą kredito sumą (Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1138-657/2022; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1049-390/2022; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1054-555/2022; 2022 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1055-587/2022; 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1084-894/2022, 2024 mm. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-131-950/2024).

Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Pradinė kreditorė, sudariusi su atsakove sutartį, nebūdama įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nepatikrinusi jos kreditingumo, įgijo teisę iš atsakovės atgauti tik pagal sutartį ir perdavimo – priėmimo aktą perduoto daikto kainą, iš jos atėmus atsakovės sumokėtas įmokas. Ieškinyje nurodoma, jog atsakovė yra skolinga 530,21 Eur. Bendra įmokų suma pagal sutartį, įskaitant išpirkimo ir pristatymo mokesčius – 613,51 Eur. Tai reiškia, kad atsakovė yra sumokėjusi 83,30 Eur (613,51 Eur – 530,21 Eur). Taigi, vienintelė suma, į kurią reikalavimo teisę sutarties pagrindu įgijo trečiasis asmuo (o po reikalavimo perleidimo – ir ieškovė) yra 375,70 Eur (459,00 – 83,30 Eur).

Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė reikalavimo teisę į atsakovės pinigines prievoles pagal sutartį įgijo 2022 m. lapkričio 24 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu.

CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. CK 6.102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Teismas pažymi, kad šios įstatymo nuostatos reiškia, jog pradinis kreditorius negali perleisti naujajam kreditoriui daugiau teisių į skolininką, nei jis turi. Taigi, teismui nustačius, kad Pradinė kreditorė neturėjo teisės pagal sutartį reikalauti iš atsakovės skolos dydžio, kuris viršija atsakovei perduotos prekės kainą, ieškovė, perėmusi iš Pradinės kreditorės reikalavimo teisę, teisės į šiuos reikalavimus taip pat neįgijo, todėl ieškovės ieškinio reikalavimo dalis dėl skolos priteisimo tenkinama iš dalies, iš atsakovės ieškovei priteisiant 375,70 Eur skolą. Likusi ieškinio reikalavimų dalis dėl skolos, atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl delspinigių priteisimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų, arba sąžiningumo kontrolės, aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį ir joje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė, visų pirma, taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

Nagrinėjamu atveju sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių sutartyje nustatyta bendrosios Sutarties sąlygų dalies 10.4 punkte. Šios sąlygos buvimas bendrųjų sutarties sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, todėl nėra jokių prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakove buvo individualiai derėtasi. Byloje nėra jokių duomenų (ieškovė jų neteikė, nors įrodinėjimo pareiga tenka būtent jai), kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su Pradine kreditore suderinta atsakovės valia ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti (dėl jos prieštarauti), tačiau ja nesinaudojo. Kadangi sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sąlyga, todėl jai taikytina sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė (2024 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-131-950/2024).

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, preziumuojama kaip nesąžininga. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Vienas tokių įstatymų yra VKĮ, kurio, 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. Atsižvelgtina ir į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 proc. per metus. Palyginus šalių sutartyje nustatytą netesybų dydį su nurodytuose įstatymuose nustatytais netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydžiais, akivaizdu, kad šalių sutartyje nustatytos 0,5 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną, yra nepagrįstai didelės, todėl vertintinos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą. Taigi šiuo atveju taikytina CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpcija.

Ieškovė ieškiniu prašė taikyti šią sąlygą ir priteisti jai netesybas (nors ir sumažintas iki 0,25 proc. ir tik už 180 dienų), tačiau ieškinyje nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti pirmiau nurodytoje CK normoje nustatytą šalių sutarties sąlygos, nustatančios 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Priešingai, iš ieškinio argumentų spręstina, kad ieškovė šią sąlygą vertina kaip nepažeidžiančią sąžiningumo principo, tačiau tokius ieškovės argumentus, remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais, teismas vertina kaip neturinčius teisinio ir faktinio pagrindo. Teismo vertinimu, sutarties sąlygą, numatanti 0,5 proc. delspinigių dydį, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą pripažintina nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Atsižvelgiant į tai, teismui pripažinus šią sutarties sąlygą nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ji visiškai netaikytina, sutartinės netesybos nemažintinos. Pažymėtina, jog būtent tokia yra ir aukštesnių teismų formuojama praktika (žr., pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-131-950/2024).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 375,70 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. sausio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 22,00 Eur žyminį mokestį ir 242 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš viso 264,00 Eur.

Nagrinėjamojoje byloje ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 768,80 Eur, t. y. 530,21 Eur nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokestį, 238,59 Eur delspinigius. Vadinasi, pagal priteisiamą sumą patenkinama iš viso 48,87 proc. (375,70 Eur X 100 / 768,80 Eur) ieškinio reikalavimų, atmetama – 51,13 proc. Dėl to ieškovė, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, įgijo teisę į 48,87 proc. turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiat į tai, kas nurodyta, ieškovei iš atsakovės priteistina 129,02 Eur bylinėjimosi išlaidų (264,00 Eur X 48,87 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnis).

Teismas, šioje byloje išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, nepatyrė, todėl jos nepriteistinos.

Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo

CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos A. T. 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2011, 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004, 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K 3-594/2006). Be to, teismui turi būti pateikti duomenys apie tai, kad skolininko finansinė padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-186/2011). Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir ar apskritai nebus paneigtas pats teismo sprendimo privalomas pobūdis.

Nagrinėjamu atveju atsakovė A. Č. konkretaus prašymo išdėstyti teismo sprendimą teismui nepateikė. Atsakovė teikdama teismui atsiliepimą į ieškovės ieškinį prašė išdėstyti iš jos priteistą sumą 6 mėnesių laikotapiui, nurodydama, kad ji iš karto visos sumos neturės galimybės sumokėti, kadangi gyvena nuomojamame būste, neįgali, ne visada gali dirbti, turi lankytis gydymo įstaigoje. Vėliau teismui teiktame pareiškime dėl nedalyvavimo teismo posėdyje atsakovė prašė priteistą sumą išdėstyti trijų mėnesių laikotapiui, nurodydama kad visos skolos ieškovei iš karto sumokėti negalės. Atsakovės prašymuose nurodoma informacija yra deklaratyvi, bendro pobūdžio, neparemta jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovė tik prašo prailginti skolos sumokėjimo laiką, tačiau duomenų, patvirtinančių jos sunkią finansinę padėtį ar egzistuojančias išskirtines aplinkybes, sudarančias pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo išdėstyti sprendimo vykdymą.

Dėl kitų klausimų (argumentų)

Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 375,70 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. sausio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 129,02 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“, juridinio asmens kodas 302528679.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančią ab initio (nuo sudarymo momento) 2022 m. gruodžio 23 d. vartojimo nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrosiose sąlygose įtvirtintą sąlygą (10.4. punktas) „Nuomininkui laiku nevykdant Sutartyje ir jos prieduose numatytų atsiskaitymų, Nuomininkas Nuomotojui įsipareigoja mokėti 0,5 proc. delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną nuo pažeidimo dienos iki tinkamo įsipareigojimo įvykdymo“.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Netenkinti atsakovės A. Č. prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus.