- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-16
- Bylos Nr.
- e2A-131-950/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-01098-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Ridikas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance
- Atsakovas
- A. E.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-16314-359/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance ieškinį atsakovei A. E. dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Legal Balance (toliau – ieškovė arba apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės A. E. (toliau – ir atsakovė) priteisti 650,54 Eur nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokestį, 292,74 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 28 Eur žyminį mokestį ir 242 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad tarp trečiojo asmens (nuomotojos) UAB „Be kredito“ (toliau – ir trečiasis asmuo) ir atsakovės 2022 m. rugsėjo 14 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-033667 (toliau – Sutartis), kuria atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – mobilusis telefonas Apple iPhone 11, 64GB, (duomenys neskelbtini) (toliau – Daiktas) 12 mėnesių terminui, bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo visą Sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Kadangi pradinei kreditorei iš atsakovės nepavyko atgauti nei atlyginimo už suteiktas Daikto nuomos paslaugas, nei pačio nuomojamo Daikto, 2021 m. spalio 4 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2021-10/01 (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į pradinei kreditorei skolingus asmenis, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal anksčiau minėtą Sutartį. Ieškovė 2022 m. gruodžio 16 d. atsakovei Sutartyje nurodytu elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą, informuodama, kad pasikeitė pradinė kreditorė ir atsakovė privalo įvykdyti prievolę ieškovei. Atsakovė per pranešime apie Sutarties nutraukimą suteiktą terminą įsiskolinimo nepadengė, ieškovei liko skolinga 650,54 Eur nuomos įmokų ir išpirkimo mokesčio iki Sutarties termino pabaigos. Be to, pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytoje Sutartyje šalys susitarė, kad atsakovė privalo mokėti pradinei kreditorei 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovė, kaip naujoji kreditorė, sumažino Sutartimi nustatytą delspinigių dydį iki 0,25 procento už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą, skaičiuojant nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 dienų pagal kiekvieną įmoką, todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 292,74 Eur delspinigių.
3. Atsakovei A. E. ieškinys ir teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pareikšti, įteikti 2023 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka – asmeniškai. Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo UAB „Be kredito“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutinka su pareikštu ieškiniu. Trečiasis asmuo pažymėjo, jog teikia nuomos, o ne vartojimo kredito paslaugas, todėl jam nėra taikomi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) ir Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingo skolinimo nuostatų reikalavimai, be to, trečiasis asmuo nėra įtrauktas į vartojimo kredito davėjų sąrašą. Trečiasis asmuo su atsakove Sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal Sutartį, galimybę įsigyti Daiktą. Kadangi Sutartyje nėra nuostatos, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti daiktą, todėl nėra ir neturi būti taikomas VKĮ.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 529,86 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugpjūčio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 151,69 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas sprendė, kad Sutarties dalyje „Turto išpirkimas“ turto įsigijimas nėra siejamas vien tik su išpirkimo kainos sumokėjimu, o iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu tinkamai vykdant Sutartį.
7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sutarties nuostatos, pagal kurias tiek nutraukus Sutartį prieš terminą, tiek ir pasibaigus Sutarties terminui, tačiau nuomininkui nevykdant pareigos grąžinti Daiktą, nenumatyta nuomotojo teisė reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą, o tik numatyta nuomininko pareiga mokėti tam tikrus mokėjimus pagal Sutartį, padarė išvadą apie egzistuojantį nuomotojo intereso susigrąžinti išnuomotą Daiktą (turtą) nebuvimą. Teismas kartu pažymėjo, kad tuo atveju, jei pradinės kreditorės veikla yra nuomos paslaugų teikimas, tai ji turėtų turėti interesą susigrąžinti nuomojamą Daiktą, jog jį ir toliau galėtų nuomoti kitiems asmenims, ir šiam savo teisių gynimo būdui teikti prioritetą, o ne numatyti pareigą nuomininkui mokėti tik tam tikrus mokėjimus, Sutartyje visiškai neįtvirtinant teisės išreikalauti nuomojamą Daiktą.
8. Teismas konstatavo, kad Sutartyje numatytos nuostatos dėl Daikto išsipirkimo yra formalios, tikėtina, į Sutarties tekstą įtrauktos tik siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, todėl sprendė, jog nepriklausomai nuo to, kad atsakovei nėra tiesiogiai numatyta pareiga įsigyti nuomojamą Daiktą, Sutarčiai vis tiek yra taikytinos VKĮ nuostatos, o pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovės elgesys po Sutarties nutraukimo – siekis prisiteisti įmokas už Daiktą, o ne jį susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad Sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovei finansavimą Sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis.
9. Teismas nustatė, kad nei ieškovė, nei pradinė kreditorė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pradinė kreditorė prieš sudarydama Sutartį su atsakove tikrino jos kreditingumą. Byloje nebuvo ir duomenų, kad pradinė kreditorė būtų įtraukta į vartojimo kredito davėjų sąrašą.
10. Teismas, įvertinęs tai, kad Sutartis laikoma vartojimo kredito sutartimi ir jai taikomos VKĮ nuostatos, konstatavo, jog pradinė kreditorė neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės įmokų sumos, viršijančios prekės kainą, bei delspinigių, todėl priėmė išvadą, kad pradinė kreditorė, sudariusi su atsakove Sutartį, nebūdama įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nepatikrinusi atsakovės kreditingumo, įgijo teisę iš atsakovės atgauti tik pagal Sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą perduotos prekės kainą, iš jos atėmus atsakovės sumokėtas įmokas, ir Sutartyje numatytą Daikto pristatymo mokestį, t. y. 591,99 Eur (589,00 Eur daikto kaina ir 2,99 Eur transportavimo mokestis).
11. Teismas pažymėjo, kad pradinei kreditorei neturint teisės pagal Sutartį reikalauti iš atsakovės nei delspinigių, nei skolos dydžio, kuris viršija atsakovei perduotos prekės kainą, ieškovė, perėmusi iš UAB „Be kredito“ reikalavimo teisę, teisės į šiuos reikalavimus taip pat neįgijo, todėl sprendė, ieškovės ieškinio reikalavimo dalį dėl skolos priteisimo tenkinti iš dalies ir ieškovei iš atsakovės priteisti 529,86 Eur skolą, atėmus sumokėtų įmokų sumas (62,13 Eur), o ieškinio reikalavimus dėl skolos dydžio, kuris viršija atsakovei perduotos prekės kainą, išpirkimo mokesčio ir delspinigių priteisimo atmesti.
12. Teismas, patenkinęs ieškinį iš dalies (58,18 proc.), ieškovei iš atsakovės priteisė jos turėtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 151,69 Eur.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB Legal Balance prašo: 1) pakeisti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dalyje dėl nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokesčio ir priteisti ieškovei iš atsakovės 650,54 Eur nesumokėtų nuomos įmokų ir išpirkimo mokestį; 2) pakeisti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dalyje dėl delspinigių ir priteisti ieškovei iš atsakovės 292,74 Eur delspinigių; 3) pakeisti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovės 270 Eur bylinėjimosi išlaidų; 4) kitą Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; 5) priteisti iš atsakovės 22 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
14. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
2.1. Teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pradinė kreditorė ir atsakovė Sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą Daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinė kreditorė ir atsakovė Sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą Daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ.
2.2. Pažymėjo, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba teikė išvadą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-8313-1150/2023 dėl (UAB „Be kredito“ ir atsakovės) tokios pačios Sutarties bei įvertino, kad tikrieji šalių ketinimai ir Sutarties sudarymo tikslas – Daikto nuoma.
2.3. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, o nuomotojas neturi intereso susigrąžinti išnuomotą Daiktą, nes nuomininkas, pagal Sutarties 8.1 punktą pasibaigus Sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto Sutartyje numatyta tvarka, ar nutraukus Sutartį prieš terminą, bet kurios iš šalių iniciatyva, turtą grąžina nuomotojui, ir tai parodo, kad pirmiausia turi būti įvykdyta sąlyga grąžinti turtą ir tik po to, neįvykdžius grąžinimo sąlygų, remiantis Sutarties 10.6 punktu, nuomininkas nuomotojui turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki Sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius.
2.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašomas priteisti netesybas, vadovavosi VKĮ nuostatomis, pagal kurias būtina būti įrašytam į vartojimo kredito davėjų sąrašą bei privalu įvertinti atsakovės kreditingumą, tačiau pradinė kreditorė su atsakove sudarė išperkamosios nuomos sutartį, todėl teismas turėjo tenkinti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Be to, pateiktas delspinigių apskaičiavimas, apeliantės nuomone, neprieštarauja šalių Sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo netenkinti reikalavimo dėl delspinigių iš atsakovės priteisimo, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina didele. Pati atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovė laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal Sutartį arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Teismas neįvertino šių aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
2.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino dalies ieškovės reikalavimo, todėl nustačius, jog ieškinyje nurodyti reikalavimai tenkintini visa apimtimi, sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
15. Atsakovė A. E., taip pat trečiasis asmuo UAB „Be kredito“ per nustatytą terminą atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
17. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
18. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria buvo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl dalies nuomos įmokų, išpirkimo mokesčio, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pradinė kreditorė ir atsakovė 2022 m. rugpjūčio 2 d. sudarė Sutartį (t .y. vartojimo nuomos sutartį Nr. BK-033667), pagal kurią pradinė kreditorė (nuomotoja) UAB „Be kredito“ įsipareigojo perduoti atsakovei (nuomininkei) 12 mėnesių terminui laikinai valdyti ir naudotis Daiktu (t. y. mobiliuoju telefonu Apple iPhone 11, 64 GB, (duomenys neskelbtini)) už užmokestį nuomininkės ar jos šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija tenkinti, o nuomininkė įsipareigojo už tai mokėti nuomotojai nuomos mokestį, kurį sudarė 59,14 Eur per mėnesį (Sutarties 2.1 punktas). Sutarties šalys taip pat susitarė, kad Sutartimi nuosavybės teisė į perduodamą Daiktą nesuteikiama, išskyrus kai esant Sutarties 7 skyriuje numatytoms aplinkybėms ir jame nustatytomis sąlygomis nuomininkė pasinaudoja savo teise išpirkti Daiktą iš nuomotojos (Sutarties 2.2 punktas). 2022 m. rugpjūčio 2 d. turto perdavimo–priėmimo aktas Nr. BK-033667 patvirtina, kad atsakovė Daiktą gavo 2022 m. rugpjūčio 4 d.
20. Pradinė kreditorė 2022 m. lapkričio 22 d. išsiuntė atsakovei pretenziją, kuria atsakovę informavo apie susidariusį įsiskolinimą pradinei kreditore ir nurodė, jog neatsiskaičius per 10 kalendorinių dienų nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos, situacija bus vertinama kaip esminis Sutarties pažeidimas ir Sutartis bus nutraukiama ir perduota tretiesiems asmenims su tikslu išieškoti skolą. 2022 m. lapkričio 24 d. reikalavimo perleidimo sutartimi (t. y. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2022-11/01) pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į jai skolingus asmenis, įskaitant ir atsakovę. Atsakovė apie tai informuota 2022 m. gruodžio 16 d. pranešimu dėl kreditoriaus pasikeitimo.
Dėl Vartojimo kredito įstatymo (ne) taikymo
21. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes šiuo atveju buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, nes atsakovė turėjo teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą.
22. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.
23. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).
24. Pažymėtina, kad ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi kuriamų prievolių pobūdis bei tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
25. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti, ir tik antrinis vartotojo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.
26. Situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), verslininkas sutartyje nusimato diskrecinę galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, savo esme gali būti vertinama kaip dirbtinai, siekiant išvengti VKĮ taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepiant tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms) (Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1473-480/2022; Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1477-343/2022; Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-64-343/2023).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos Sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, jog šios Sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (Daiktui) įsigyti. Tai patvirtina Sutarties sąlyga, numatanti, kad atsakovės mokėjimai už įsigyjamą Daiktą, kurio vertė Sutarties sudarymo dieną buvo 589 Eur, išdėstomi 12 mėnesių terminui, mokant kas mėnesį po 59,14 Eur. Taigi, pagal tokią Sutartį mokant dalimis už daiktą, per 12 mėnesių jo vertė išaugo nuo 589 Eur iki 709,68 Eur (59,14 Eur × 12 mėn.). Sutartyje numatyta, jog, tinkamai ją įvykdžius, atsakovė įgyja teisę už 176,70 Eur įsigyti sutarties objektą – mobilųjį telefoną. Šiuo atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti Sutarties objekto, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia Sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą, vartotojui už 176,70 Eur įsigyti Sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, vertintina, kaip formali ir Sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).
28. Pažymėtina ir tai, kad Sutarties 10.6 punkte numatyta, jog jeigu nuomininkė negrąžins Daikto kaip tai numatyta Sutarties 8.1 punkte, t. y. pasibaigus Sutarties terminui ir nuomininkei nepareiškus noro Daiktą įsigyti Sutartyje numatyta tvarka ar nutraukus Sutartį prieš terminą, bet kurios iš Sutarties šalių iniciatyva, nuomininkė nuomotojai turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki Sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojos patirtus nuostolius. Vadinasi, nepriklausomai nuo to, kada būtų nutraukta Sutartis, atsakovei vis tiek būtų tekę sumokėti visas įmokas, numatytas pagal Sutartį tinkamo Sutarties vykdymo atveju, t. y. ir visą nuomos mokestį, ir Daikto išpirkimo mokestį.
29. Kaip minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė jai perduoto Daikto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovei grąžinti jai nuomos, o ne įsigijimo tikslu perduotą Daiktą, byloje nereiškė ir nereiškia, o toks ieškovės elgesys po Sutarties nutraukimo, t. y. siekis prisiteisti tik įmokas už Daiktą, o ne jį susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad Sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovei finansavimą Sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomoti.
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartimi pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, t. y. Daikto įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta Sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai Sutarčiai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.
31. Nors apeliantė apeliaciniame skunde remiasi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, kuri buvo pateikta Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-8313-1150/2023 ir kurioje buvo įvertinta, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas buvo daikto nuoma, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad minėtoje byloje Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teikė išvadą dėl konkretaus atvejo, konkrečios sutarties ir konkretaus asmens būtent Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėjamoje byloje, todėl tokia išvada vadovautis šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl delspinigių (ne) priteisimo
32. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas netesybų pagrįstumo klausimą, nepagrįstai vadovavosi VKĮ nuostatomis, nes tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, be to, apeliantės nuomone, jos prašoma priteisti delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina didele, atsakovė turi prisiimti dėl netinkamai vykdytos prievolės iš to kilusias pasekmes, tačiau, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytai Sutarčiai taikomi VKĮ įstatymo reikalavimai.
33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apeliantei nepriteisdamas delspinigių, vadovavosi VKĮ 8 straipsnio 7 dalimi, kurioje numatyta, kad teisės užsiimti vartojimo kredito teikimo veikla neturėjimas ar pareigos vertinti vartotojo kreditingumą nevykdymas lemia bet kokių kredito davėjo teisių, kylančių iš sutarties, išskyrus teisę susigrąžinti kredito sumą, praradimą.
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų, arba sąžiningumo kontrolės, aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį ir joje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.
35. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė, visų pirma, taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.
36. Nagrinėjamu atveju sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių Sutartyje nustatyta bendrosios Sutarties sąlygų dalies 10.4 punkte. Šios sąlygos buvimas bendrųjų Sutarties sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, todėl nėra jokių prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakove buvo individualiai derėtasi. Byloje nėra jokių duomenų (ieškovė jų neteikė, nors įrodinėjimo pareiga tenka būtent jai), kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su ieškove suderinta atsakovės valia ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti (dėl jos prieštarauti), tačiau ja nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sąlyga, todėl jai taikytina sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė.
37. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, preziumuojama kaip nesąžininga. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Vienas tokių įstatymų yra VKĮ, kurio, kaip minėta anksčiau, 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. Atsižvelgtina ir į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 proc. per metus. Palyginus šalių sutartyje nustatytą netesybų dydį su nurodytuose įstatymuose nustatytais netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydžiais, akivaizdu, kad šalių sutartyje nustatytos 0,5 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną, kas sudaro 182,5 proc. per metus, yra nepagrįstai didelės, todėl vertintinos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą. Taigi šiuo atveju taikytina CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpcija.
38. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti šią sąlygą ir priteisti jai netesybas (nors ir sumažintas iki 0,25 proc. ir tik už 180 dienų), tačiau ieškinyje nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti pirmiau nurodytoje CK normoje nustatytą šalių sutarties sąlygos, nustatančios 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Priešingai, iš ieškinio argumentų spręstina, kad ieškovė šią sąlygą vertina kaip nepažeidžiančią sąžiningumo principo, tačiau tokius ieškovės argumentus, remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip neturinčius teisinio ir faktinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas Sutarties sąlygą, numatančią 0,5 proc. delspinigių dydį, turėjo pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
39. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, taip pat ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei delspinigių nepriteisė, nors ir kitais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo už akių palikti iš esmės nepakeistą, tačiau papildyti jo rezoliucinę dalį, nurodant, kad ginčo Sutarties sąlyga, numatanti 0,5 proc. dydžio delspinigius, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
41. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas ir ieškovės apeliacinis skundas yra atmestas, pirmosios instancijos teisme priteistos bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos, o prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą už akių palikti iš esmės nepakeistą.
Papildyti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo už akių rezoliucinę dalį, nurodant:
„Pripažinti nesąžininga ir negaliojančią ab initio (liet. nuo sudarymo momento) 2022 m. rugpjūčio 2 d. vartojimo nuomos sutarties Nr. BK-033667 Bendrosiose sąlygose įtvirtintą sąlygą „Nuomininkui laiku nevykdant Sutartyje ir jos prieduose numatytų atsiskaitymų, Nuomininkas Nuomotojui įsipareigoja mokėti 0,5 proc. delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną nuo pažeidimo dienos iki tinkamo įsipareigojimo įvykdymo“.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.