- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-12
- Bylos Nr.
- 2A-747-236/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00692-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- J. G., L. S.
- Atsakovas
- „Swedbank“
- Kategorijos
- 2.6.8.3Vartojimo sutartis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių J. G., L. S. ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, N. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1239-656/2017 pagal ieškovių J. G. ir L. S. ieškinį atsakovei „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, R. M. A., N. S. bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, N. S. ieškinį atsakovėms „Swedbank“, akcinei bendrovei, J. G. ir L. S. dėl susitarimo sąlygos pripažinimo negaliojančia, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, R. M. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė N. S. 2016-04-13 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslino, atsakovėms „Swedbank“, AB, J. G. ir L. S., prašydama pripažinti 2011-06-06 susitarimo Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-09918-FA/11-021076-FA-3 (toliau – Susitarimas) sąlygą dėl trečiojo asmens Roger M. A. išstojimo iš 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA (toliau taip pat ir - Kredito sutartis) negaliojančia ab initio, priteisti iš atsakovės „Swedbank“, AB procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. N. S. prašė sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies bei CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindais, kadangi ginčo sandoris pažeidžia jos teises. Nurodė, kad pagal CK 6.228 str. 1 d. turi teisę atsisakyti Susitarimo sąlygos, nes tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį (civilinė byla Nr. 2-4450-656/2016).
Ieškovės J. G. ir L. S. 2016-11-15 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei „Swedbank“, AB, prašydamos pripažinti 2006-06-12 kredito sutartį Nr. 06-040597-FA su vėlesniais pakeitimais ir papildymais įvykdyta, skolininkėms padengus 169 708,38 Eur kredito (civilinė byla Nr. 2-48701-433/2016).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2016-12-16 nutartimi nutarė sujungti civilines bylas, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-48701-433/2016 prijungiant prie Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-4450-656/2016).
Vilniaus apygardos teismas 2017-01-10 posėdžio metu nutarė patikslinti bylos šalis, t. y. ieškovės: J. G. ir L. S.; atsakovė: „Swedbank“, AB; trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus: N. S.; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų: R. M. A..
Ieškovės J. G. ir L. S. ieškinyje nurodė, kad ieškovės L. S. (buvusi pavardė G.), J. G. bei trečiasis asmuo R. M. A., atstovaujamas J. G., ir atsakovė „Swedbank“, AB 2006-06-12 sudarė kredito sutartį Nr. 06-040597-FA su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kuria kredito gavėjams atsakovė suteikė 173 772 Eur kreditą. Kredito gavėjams suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas hipotekos lakštais identifikacinis kodas 01120060027311 (su visais pakeitimais ir papildymais) ir identifikacinis kodas 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) kredito gavėjų ir kitų asmenų, įskaitant N. S., įkeistu turtu. Ieškovės ir atsakovė 2011-06-06 sudarė susitarimą Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-3 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo, kuriuo iš prievolės, kylančios pagal 2006-06-12 kredito sutartį Nr. 06-040597-FA, išstojo R. M. A., ir buvo pakeistos kitos Kredito sutarties sąlygos.
Ieškovių teigimu, Kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, todėl, ieškovių teigimu, taikytinas CK 6.188 straipsnis dėl sutarčių laisvės ribojimo. Ieškovės pažymėjo, kad Kredito sutartį sudarė fiziniai asmenys su juridiniu asmeniu, siekdami patenkinti savo asmenines reikmes, todėl jos laikytinos vartotojomis bei silpnesniąja Kredito sutarties šalimi. Ieškovės nesiekė išvengti laisva valia prisiimtos prievolės vykdymo, tačiau visos prievolės įvykdymo našta, iš sandorio išstojus vienam bendraskoliui, neteisėtai buvo permestos likusioms bendraskolėms.
Ieškovės pažymėjo, kad prievolės pasibaigimas įvykdymu (CK 6.123 str.) ir prievolės pasibaigimas, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo (CK 6.129 str.), yra skirtingi, tarpusavyje konkuruojantys prievolių pasibaigimo pagrindai. Šiuo atveju skolininko R. M. A. atleidimas nuo prievolės buvo išreikštas susitarime. Kai yra keli solidarią prievolę turintys skolininkai, vieno iš jų atleidimas nuo prievolės atleidžia skolininką nuo kreditoriaus reikalavimo dalies įvykdymo, išsaugant prievolę solidaria bei turint reikalavimo teisę į kitus solidarius skolininkus (CK 6.23 str., 6.129 str. 6 d.), tačiau tokiu neatlygintinu atleidimu negalima pažeisti kitų bendraskolių teisių ir teisėtų interesų, bei juos apsunkinti ir atleisto nuo prievolės įvykdymo bendraskolio dalimi. Tai pažeidžia tiek likusių bendraskolių, tiek ir įkaito davėjos N. S. interesus, nes rizika netekti turto neįvykdžius įsipareigojimų padidėja. Kreditorius gali atsisakyti reikalavimo teisės vieno iš bendraskolių naudai, išsaugodamas teisę reikalauti įvykdyti prievolę solidariai iš likusių bendraskolių (CK 6.6 str. 8 d., 6.8 str. 3 d.), tačiau jų prievolė paprastai sumažėja skolininkui, kurio atžvilgiu atsisakyta reikalavimo, tenkančia skolos dalimi. Ieškovių teigimu, atsakovė atleido nuo prievolės įvykdymo iš esmės vienintelį mokų bendraskolį, be kurio ieškovės kredito būtų apskritai negavusios.
Ieškovės nurodė, kad nors tuo atveju, kai vienas skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo, solidarioji prievolė išlieka, tačiau jos dalykas sumažėja atleisto nuo prievolės vykdymo skolininko dalimi. Tai reiškia, kad kiti solidarieji skolininkai privalo įvykdyti prievolę, išskyrus atleisto nuo prievolės vykdymo skolininko dalį (CK 6.23 str. 3 d., 6.129 str. 6 d.). Atsakovė iš ieškovių išieškojo hipoteka įkeistą turtą, o gautą sumą panaudojo įsiskolinimo už kreditą dengimui. 2011-06-06, kai nuo prievolės buvo atleistas vienas iš bendraskolių, bendra skola pagal Kredito sutartį buvo 200 077,97 Eur. Atleidus vieną solidarų skolininką nuo prievolės įvykdymo, likusi grąžinti suma ieškovėms turėjo sumažėti 66 692,66 Eur, t. y. iki 133 385,31 Eur.
Atsakovė „Swedbank“, AB atsiliepime į ieškovių J. G. ir L. S. ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovėms iškeltos bankroto bylos, kuriose jos įrodinėjo skolas atsakovei pagal Kredito sutartį. Teismas, patvirtinęs atsakovės kreditorinius reikalavimus ieškovių bankroto bylose (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2FB-23963-905/2015 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2FB-2929-141/2016). Ieškovės kituose procesuose pripažino savo įsipareigojimus pagal Kredito sutartį. Taip pat teismai, išnagrinėję faktines aplinkybes, susijusias tiek su kiekvienos iš ieškovių įsipareigojimais atsakovei, tiek su įsipareigojimų dydžiu, yra pripažinę, kad ieškovių prievolė pagal Kredito sutartį yra galiojanti bei nepasibaigusi.
Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės, pasirašydamos 2011-06-06 susitarimą dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo, kuriuo iš prievolės, kylančios pagal 2006-06-12 kredito sutartį Nr. 06-040597-FA išstojo R. M. A., ir 2012-02-14 susitarimą dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo su „Swedbank“, AB susitarė (pripažino) ne tik dėl savo solidarios skolos, bet ir dėl konkretaus jos dydžio.
Atsakovė nurodė, kad ieškovės pripažino, jog 2011-06-06 negrąžinto kredito suma pagal Kredito sutartį buvo iš viso 222 203,14 Eur, o 2012-02-14 negrąžinto kredito suma pagal Kredito sutartį buvo iš viso 223 998,80 Eur (per aptariamą laikotarpį ieškovėms buvo suteikta papildoma kredito suma), todėl manė, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog ieškovių iniciatyva iš prievolės pagal Kredito sutartį pasitraukus R. M. A., ieškovių prievolė sumažėjo 1/3 dalimi ir jos dydis buvo kitoks, nei nurodyta minėtuose 2011-06-06 susitarime Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-3 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo ir 2012-02-14 susitarime Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-4 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo.
Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės inicijavo R. M. A. pasitraukimą iš prievolės pagal Kredito sutartį ir tuo tikslu pasirašė 2011-06-06 susitarimą dėl 2006-06-12 kredito sutarties pakeitimo. Dėl to atsakovė teigė, kad nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė vienašališkai atleido R. M. A. nuo prievolės vykdymo. Prievolės pagal Kredito sutartį vykdymas po R. M. A. pasitraukimo iš jos taip pat buvo nustatytas ir kitu Kredito sutarties pakeitimu, t. y. 2012-02-14 susitarime, todėl laikė, kad ieškovės ir po R. M. A. pasitraukimo iš solidarios prievolės pagal Kredito sutartį pripažino savo solidarią prievolę pagal Kredito sutartį ir jos dydį. Ieškovių solidari prievolė atsakovei buvo patvirtinta ir sandoriais dėl hipotekos lakšto pakeitimo, kurie buvo patvirtinti notaro.
Atsakovė nurodė, kad ieškovių ir R. M. A. prievolė buvo solidari, t. y. atsakovė turėjo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek L. S., J. G. ir R. M. A. bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai (Kredito sutarties 4.1 p.). Atsakovė, sutikdama pasirašyti ieškovių inicijuotą Kredito sutarties pakeitimą, kuriuo iš prievolės pagal Kredito sutartį pasitraukė R. M. A., sutiko pasinaudoti Kredito sutarties 4.1. punkte nurodyta teise reikalauti, kad neįvykdytą prievolę įvykdytų, t. y. kreditą grąžintų bei palūkanas ir kitus mokėjimus sumokėtų tik L. S. ir J. G..
Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, N. S., ieškiniu prašydama pripažinti 2011-06-06 susitarimo Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-09918-FA/11-021076-FA-3 sąlygą dėl trečiojo asmens R. M. A. išstojimo iš 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA negaliojančia ab initio, nurodė, kad sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu - dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, jai labai nepalankiomis sąlygomis, nes Susitarimu iš sutarties išstojus vienam iš bendraskolių, iš esmės pasikeitė pati prievolė, o jos įvykdymo rizika atitinkami padidėjo, tačiau apie tai ji nebuvo informuota. Ji neturi specialaus išsilavinimo, tačiau su ja minėta sąlyga nebuvo tinkami aptarta, jai nebuvo atskleista reikšminga informacija dėl neįvykdymo pasekmių,
N. S. teigimu, sandoris taip pat pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį. Ji buvo apdairi, kiek jai buvo suprantama. Tai, kad iš prievolės išstojo vienas iš bendraskolių, buvo aplinkybė, kurios pasekmes vidutinių gabumų žmogui suprasti ir suvokti yra sudėtinga. Dėl to N. S. teigė, kad ji, žinodama tikrąją padėtį, panašioje situacijoje nebūtų sudariusi tokio pat sandorio, jei jai būtų aiškiai išaiškinta. Atsakovės elgesį jos atžvilgiu laikė nesąžiningu, nes atsakovė pasinaudojo jos padėtimi.
N. S. teigė, kad Kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, todėl taikytinas CK 6.188 straipsnis dėl sutarčių laisvės ribojimo.
N. S. pažymėjo, kad ji yra fizinis asmuo, o atsakovė – juridinis asmuo, teikiantis bankininkystės paslaugas, kurios yra jo profesinė veikla. Šios aplinkybės reikšmingos aiškinant sudarytą sutartį, taip pat šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas. Ginčijamą Susitarimo sąlygą N. S. laikė pažeidžiančia protingumo, sąžiningumo ar teisingumo principus, kuri įrašyta į sutartį ir pasirašyta remiantis tik ekonominiu spaudimu.
N. S. nurodė, kad pagal CK 6.228 str. 1 d. turi teisę atsisakyti Susitarimo sąlygos, nes tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį.
Atsakovė „Swedbank“, AB atsiliepime į N. S. ieškinį nurodė, kad ginčo sandoris privalomas tiek jo šalims, tiek N. S., patvirtinusiai jį. N. S. ne vieną kartą raštu patvirtino savo sutikimą su ginčo sandoriu, bei pasirašė analogišką ginčo sandoriui sandorį - hipotekos lakšto 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) 3 priedą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės pašalino kredito gavėją R. M. A.. Svarbu tai, kad N. S. yra neginčijamo sandorio - hipotekos lakšto 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) įskaitant ir jo 3 priedą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės buvo pašalintas kredito gavėjas R. M. A.), šalimi, todėl R. M. A. pašalinimas iš prievolės pagal Kredito sutartį jai turi įstatymo galią.
Atsakovė laikė nepagrįstus N. S. teiginius, kad ginčo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu remiantis CK 1.91 straipsniu, nes tariamai ginčo sandoris buvo sudarytas dėl jai susiklosčiusių sunkių aplinkybių, jai labai nepalankiomis sąlygomis. Atsakovė pažymėjo, kad ginčo sandoris buvo sudarytas L. S., J. G. bei N. S. prašant, o atsakovė nežinojo apie jokias aplinkybes, dėl kurių ginčo sandorio šalys būtų buvusios priverstos sudaryti ginčo sandorį. Bendraskolio pasitraukimas iš prievolės pagal Kredito sutartį buvo nenaudingas atsakovei ir didino kredito riziką. Atsakovė manė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių pagal įstatymą būtinų sąlygų taikyti CK 1.91 straipsnį.
Atsakovė pažymėjo, kad ginčo sandoris buvo sudarytas išimtinai L. S., J. G. ir N. S. iniciatyva. N. S. žinojo ir suprato ginčo sandorio sąlygas, nes jas patvirtino 2011-08-26 notariškai pasirašydama hipotekos lakšto 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) 3 priedą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės pašalino kredito gavėją R. M. A., bei pasirašydama 2012-02-14 susitarimą Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-4 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo.
Atsakovė laikė nepagrįstais N. S. teiginius dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, kadangi N. S. nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių jos tariamą esminį suklydimą. N. S. neįrodė, kad atsakovė tyčia ją suklaidino, kad siekdama sudaryti ginčo sandorį nuslėpė svarbias ginčo sandorio aplinkybes.
Atsakovė pažymėjo, kad atsakovei atsisakius reikalavimo teisės iš R. M. A., reikalavimo teisė į L. S. ir J. G., įskaitant ir reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemones, išliko (CK 6.8 str.).
Atsakovė nurodė, kad po ginčo sandorio sudarymo Kredito sutartis buvo pakeista nurodant, kad pakeitimas sudaromas be bendraskolio R. M. A., ir N. S. raštu taip pat patvirtino tokį Kredito sutarties pakeitimą. N. S. taip pat pasirašė hipotekos lakšto identifikacinis kodas 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) pakeitimą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės pašalino kredito gavėją R. M. A.. N. S., prieš pasirašydama nurodytus sandorius, turėjo pasirinkimą juos pasirašyti ir taip patvirtinti ginčo sandorį, ar to nedaryti. N. S., įgijusi teisę nuginčyti arba patvirtinti ginčo sandorį jį, patvirtino, todėl ji neteko teisės jį ginčyti (CK 1.79 str.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017-02-02 sprendimu nusprendė ieškovių J. G. ir L. S. ieškinį atmesti, trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, N. S. ieškinį atmesti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-04-29 nutartimi ieškovės N. S. reikalavimų užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones – vykdymo veiksmų, susijusių su N. S., antstolio V. M. vykdomoje vykdomojoje byloje Nr.0240/14/00932 sustabdymą.Teismas nustatė, kad ieškovių teigimu, 2006-06-12 sudaryta kredito sutartis Nr. 06-040597-FA su atsakove kvalifikuotina vartojimo sutartimi, dėl ko ieškovės laikytinos silpnesniąja Kredito sutarties šalimi.Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad Kredito sutartimi kreditą suteikė finansines paslaugas teikiantis juridinis asmuo, kreditas suteiktas fiziniams asmenims (šeimos nariams) gyvenamojo namo įsigijimui ir užbaigimui, t. y. jų asmeniniams poreikiams tenkinti, dėl ko Kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi bei vertintinos Kredito sutarties sąlygos ne tik taikant bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193–6.195 straipsniai), bet ir vertinant sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu (CK 6.188 straipsnis).
Ieškovės prašė pripažinti, kad joms padengus 169 708,38 Eur kredito dalį, jų prievolės pagal Kredito sutartį pasibaigė. Ieškovių teigimu, jos su atsakove 2011-06-06 pasirašė susitarimą dėl 2006-06-12 kredito sutarties pakeitimo, kuriuo iš prievolės išstojo vienas iš bendraskolių R. M. A.. Bankui atleidus vieną iš bendraskolių nuo pareigos, t. y. atsisakius reikalavimo teisės vieno iš bendraskolių naudai, atsakovė nepagrįstai reikalauja iš likusių bendraskolių (ieškovių) visos prievolės, tame tarpe ir atleisto nuo prievolės įvykdymo bendraskolio dalies, įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad ieškovės pasirašė su atsakove 2011-06-06 susitarimą dėl 2006-06-12 kredito sutarties pakeitimo, kuriuo iš prievolės išstojo R. M. A. ir 2012-02-14 susitarimą dėl 2006-06-12 Kredito sutarties pakeitimo, tuo pripažindamos savo solidarią skolą atsakovei bei konkretų jos dydį. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovės tvirtina, kad Kredito sutarties pakeitimas dėl bendraskolio išstojimo atliktas atsakovės iniciatyva, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė jokių duomenų, todėl laikytinas neįrodytu (CPK 178 straipsnis). Dėl to teismas sprendė, kad Kredito sutarties pakeitimas atliktas pačių ieškovių iniciatyva, įgyvendinant jų teisę laisvai sudaryti sutartį, keisti jos sąlygas (CPK 6.156 str. 1, 4 d. d.), todėl darė išvadą, kad taip pat atmestinas ieškovių argumentas dėl atsakovės nesąžiningumo primetant joms nepalankias sutarties pakeitimo sąlygas.
Teismas sprendė, kad 2011-06-06 susitarimą dėl 2006-06-12 kredito sutarties pakeitimo ir 2012-02-14 susitarimą dėl 2006-06-12 kredito sutarties pakeitimo patvirtindamos parašais ieškovės pripažino, jog 2011-06-06 negrąžinto kredito suma pagal Kredito sutartį buvo iš viso 222 203,14 Eur, o 2012-02-14 negrąžinto kredito suma pagal Kredito sutartį buvo iš viso 223 998,80 Eur (dėl ieškovėms papildoma kredito sumos suteikimo).
Teismas pagal teismų informacinės sistemos duomenis nustatė, kad ieškovės kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl bankroto bylų joms iškėlimo (Nr. 2FB-791-905/2016 bei Nr. 2FB-600-141/2017), kuriose jos savo nemokumą įrodinėjo, tame tarpe teikdamos duomenis apie įsiskolinimus atsakovei pagal Kredito sutartį. Abiems ieškovėms buvo iškeltos bankroto bylos (L. S. teismo 2016-05-19 nutartimi yra nutraukta) bei patvirtinti atsakovės kreditoriniai reikalavimai (J. G. - 91 182,32 Eur, L. S. - 86 565,59 Eur), kurių jos neginčijo. Dėl to teismas sprendė, kad jos pripažino esantį įsiskolinimą atsakovei pagal Kredito sutartį.
Teismas pažymėjo, kad Kredito sutartimi ieškovių bei R. M. A. prievolė atsakovei buvo solidari, o ne dalinė. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Jeigu kreditorius atsisako reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, jis išsaugo teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę solidariai iš likusių bendraskolių (CK 6.8 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepatvirtino besąlygiško vieno iš bendraskolių prievolės atsisakymo, nes likusios bendraskolės Kredito sutarties pakeitimais įsipareigojo įvykdyti visą likusį įsipareigojimą pagal Kredito sutartį. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti ieškovių nurodytas CK 6.129 straipsnio 6 dalies pasekmes bei daryti išvadą, jog ieškovių iniciatyva iš solidarios prievolės pagal Kredito sutartį pasitraukus R. M. A., ieškovių prievolė sumažėjo 1/3 dalimi.
Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą, sprendė, kad ieškovės neįrodė savo pasibaigusios prievolės atsakovei pagal Kredito sutartį, neįrodė, kad buvo pažeistos jų, kaip silpnesniosios sandorio šalies teisės, dėl to darė išvadą, kad ieškovių J. G. ir L. S. ieškinys atmestinas.
Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, N. S. prašė pripažinti 2011-06-06 susitarimo tarp ieškovių ir atsakovės sąlygą dėl trečiojo asmens R. M. A.išstojimo iš 2006-06-12 kredito sutarties negaliojančia ab initio. N. S. ir atsakovę siejo svetimo turto hipotekos santykiai, t. y. jos nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas įkeistas, norint apsaugoti kitų asmenų – ieškovių – skolinio įsipareigojimo pagal Kredito sutartį įvykdymą (CK 4.181 str.). N. S. prašė jos atžvilgiu taikyti vartotojų teises ginantį institutą ir jas kildina iš Kredito sutarties pakeitimų, t. y. dėl vieno iš bendraskolių išstojimo iš sutarties. Tačiau teismas sprendė, kad N. S. nesant Kredito sutarties šalimi vartojimo sutarties sąlygos jai netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2013).
Teismas pažymėjo, kad N. S. sandorį ginčijo CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu - dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Jos teigimu, jai nebuvo atskleista visa informacija, susijusi Kredito sutarties pakeitimu bei jos pasekmėmis, nors šiuo Susitarimu iš esmės pasikeitė pati prievolė, o jos įvykdymo rizika atitinkami padidėjo. Teismas nurodė, kad ne kiekvieną sandorį, sudarytą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, galima pripažinti negaliojančiu. Negaliojančiu pripažinti galima tik tą sandorį, kuris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingoms sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Dėl to teismas sprendė, kad N. S. nepateikė jokių duomenų, kad sandoris būtų naudingas atsakovei (CPK 178 str.). Teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes sprendė, kad Kredito sutarties pakeitimas atliktas ieškovių iniciatyva, atsakovei dėl to neprieštaraujant.
Teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad N. S. nežinojo sandorio sąlygų, nes parašu patvirtino ginčijamą sandorį, be to, 2012-02-14 sudarė susitarimą dėl 2006-06-12 kredito sutarties pakeitimo bei notariškai pasirašė hipotekos lakšto 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) 3 priedą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės pašalino kredito gavėją R. M. A.. Prierašais ant tvirtinamų hipotekos lakštų pakeitimo notarė patvirtino, kad sandorio tekstą žodžiu išvertė iš lietuvių į rusų kalbą, todėl teismas sprendė, kad N. S. buvo tekstas išverstas į jai suprantamą kalbą.
Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad N. S. neįrodė, kad egzistuoja CK 1.91 straipsnio taikymo sąlygos.
Teismas nurodė, kad N. S. taip pat prašė sandorį pripažinti neteisėtu CK 1.90 straipsnio pagrindu, t.y. sudarytą dėl suklydimo. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad N. S. nepateikė argumentų, patvirtinančių esminį suklydimą ar atsakovės veiksmus tyčia ją suklaidinti ar nuslepiant reikšmingas aplinkybes. Teismas N. S. nesuvokimo apie padidėjusią riziką iš sandorio išstojant vienam iš bendraskolių, jai nepasinaudojant kvalifikuota teisine pagalba, nelaikė apdairiu ir rūpestingu (CK 1.5 str.), todėl teismas šį argumentą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
Teismas nurodė, kad N. S. ieškinyje remiamasi CK 6.228 straipsnio 1 dalies norma, nustatančia, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jei sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje CK 6.228 straipsnio nuostatos aiškinamos pabrėžiant išimtinį šio instituto pobūdį bei būtinybę jį taikant derinti sutarties laisvės ir sutarties privalomumo principus su bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Kasacinio teismo nagrinėtose bylose pabrėžiama, kad taikant CK 6.228 straipsnį pagrindas konstatuoti perdėtą vienos sutarties šalies pranašumą yra tada, kai sutarties sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010; 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Teismas sprendė, kad N. S. nepateikė duomenų, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsakovė įgijo neproporcingai didelę naudą ar galima būtų konstatuoti atsakovės pranašumą dėl sandorio ginčijamos sąlygos. Dėl to teismas darė išvadą, kad N. S. neįrodė esminės šalių nelygybės, dėl ko N. S. būtų pagrindas atsisakyti ginčijamos sandorio sąlygos.
Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą, konstatavo, kad N. S. neįrodė savo ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl jos ieškinys atmestinas.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovės J. G. ir L. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažinti 2006-06-12 kredito sutartį Nr. 06-040597-FA su vėlesniais pakeitimais ir papildymais įvykdyta, skolininkėms padengus 169 708,38 Eur kredito. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad Kredito sutartis tarp apeliančių ir atsakovės buvo vartojimo sutartis, todėl šiam ginčui turi buti taikomos ir su vartojimo santykiais susijusios vartotojų teisinės apsaugos priemonės. Tuo tarpu, teismas pažeidė savo pareigą būti aktyviam procese, kuriame viena iš šalių yra vartotojas, t.y. silpnesnė sutarties šalis, bei savo iniciatyva mėginti gauti iš stipresnės sutarties pusės kokį nors įrodymą, kuris pagrįstų jo teiginį apie tariamą apeliančių iniciatyvą atleisti bendraskolį nuo prievolės vykdymo, kadangi vartotojų teisių gynimo bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008), todėl ginčą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 211/2008).
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantės pačios pasiūlė atsakovei atleisti nuo prievolės vykdymo trečiąjį asmenį, taip prisiimant visą kredito naštą sau. Toks teismo išaiškinimas prieštarauja protingumo principui ir yra nepagrįstas. Teismas tokią išvadą padarė tik vadovaudamasis atsakovės argumentais, neva atsakovė savo iniciatyva niekada nesiūlo sutarties šalims susitarimo sąlygų, o laukė pačių skolininkų iniciatyvos. Atsižvelgiant į apeliančių išsilavinimą ir bendrą supratimą apie sutarčių teisę, išvada apie apeliančių neva siūlomus būsto kredito sutarties pakeitimus yra neatitinkanti tikrovės ir atmestina.
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kai yra keli solidariąją pareigą turintys skolininkai, vieno iš jų atleidimas nuo prievolės atleidžia skolininką nuo to kreditoriaus reikalavimo dalies įvykdymo, išsaugant prievolę solidaria bei turint reikalavimo teisė į kitus solidariuosius skolininkus (CK 6.23 str., 6.129 str. 6 d.), tačiau tokiu neatlygintinu atleidimu negalima pažeisti kitų bendraskolių teisių ir teisėtų interesų bei juos apsunkinti ir atleisto nuo prievolės įvykdymo bendraskolio dalimi. Tai pažeidžia tiek ieškovių, tiek ir trečiojo asmens interesus, nes rizika netekti turto neįvykdžius įsipareigojimų smarkiai padidėja. Teismas nepagrįstai Susitarimą laikė kaip sutarties laisvės principo įgyvendinimą bei visiškai nevertino, ar tokios apeliantėms nepalankios Susitarimo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovė atleido nuo prievolės įvykdymo iš esmės vienintelį mokų bendraskolį, be kurio apeliantės kredito būtų apskritai negavusios.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantės, kreipdamosios į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pripažino savo įsiskolinimą atsakovei. Apeliantės šio įsiskolinimo neneigė, nes jis buvo ir šiai dienai yra galiojantis.
Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, N. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliantės ieškinį tenkinti arba pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti valstybės naudai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas teisingam bylos išsprendimui esminės reikšmės turinčias aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, išimtinai atsakovės naudai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad apeliantę su ieškovėmis sieja artimi giminystės ryšiai, kad apeliantei būnant senyvo amžiaus bei neturint pakankamų teisinių žinių buvo sudėtinga suvokti ginčijamo sandorio esmę bei pasekmes. L. S. yra apeliantės duktė, o J. G. - anūkė. Atsakovė kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs finansų rinkos dalyvis, teikiantis finansavimo paslaugas, turi pareigą veikti ypač rūpestingai kiekvieno kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimus nepalankius padarinius. Tuo tarpu, apeliantei kaip ekonomiškai silpnesnei sandorio dalyvei susidarė klaidingas įspūdis, jog įkeitimu užtikrinant artimų giminaičių prievolės įvykdymą, ji negali netekti savo asmeninio turto. Būtent tai turėjo lemiamos reikšmės apeliantės valiai bei apsisprendimui sudaryti ginčijamą sandorį. Toks jos suklydimas laikytinas esminiu, kas sudaro įstatyme numatytus pagrindus jos ieškinio tenkinimui.
Atsiliepime į ieškovių J. G. ir L. S. ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, N. S. apeliacinius skundus atsakovė prašo apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2017-02-03 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
Apeliantė N. S. neįrodė, kad ginčo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu remiantis CK 1.91 straipsniu, nes tariamai ginčo sandoris buvo sudarytas dėl apeliantei N. S. susiklosčiusių sunkių aplinkybių, apeliantei N. S. labai nepalankiomis sąlygomis.
Apeliantė N. S. pirmosios instancijos teismui nepateikė argumentų, patvirtinančių, kad ginčo sandoris buvo sudarytas apgaulės įtakoje. Ji neįrodė, kad sudarydama ginčo sandorį, ji turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines ginčo sandorio faktines aplinkybes, kad atsakovė savo veiksmais įtakojo, jog apeliantė N. S. nesuvoktų esminių sudaromo ginčo sandorio aplinkybių, kad apeliantė N. S. nebūtų patvirtinusi (sudariusi) ginčo sandorio, jeigu būtų žinojusi tariamai nuo jos nuslėptas kažkokias aplinkybes, kad ginčo sandorio sudarymą lėmė išimtinai atsakovės veiksmai nuslepiant esminę informaciją bei pateikiant tik atsakovei naudingą informaciją.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovių J. G. ir L. S. ieškinį, kadangi ieškovių solidari prievolė atsakovei buvo patvirtinta ne tik byloje nurodytais susitarimais dėl Kredito sutarties pakeitimo, bet sandoriais dėl hipotekos lakšto pakeitimo, kurie buvo patvirtinti notaro.
Nepagrįsti ieškovių teiginiai, susiję su netinkamu vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ar pirmosios instancijos teismo aktyvumo byloje stoka yra nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas Kredito sutartį pripažino vartojimo sutartimi ir ginčą vertino ne tik taikydamas bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, numatytas CK 6.193 - 6.195 straipsniuose, bet ir pagal sąžiningumo aspektą ir vartotojus ginančias teisės normas.
Atsiliepime į ieškovių J. G. ir L. S. apeliacinį skundą trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, N. S. prašo ieškovių apeliacinį skundą tenkinti visiškai, priteisti valstybės naudai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
Sutiktina su ieškovių J. G. ir L. S. apeliacinio skundo argumentu, kad tarp ieškovių ir atsakovės 2006-06-12 sudaryta kredito sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių su viešuoju elementu, kas užtikrina apeliančių (ieškovių), kaip silpnesniosios šalies, teisių apsaugą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažinęs tarp apeliančių ir atsakovės sudarytą sutartį vartojimo sutartimi, nepagrįstai netaikė su vartojimo santykiais susijusių vartotojų teisinės apsaugos priemonių, tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nebuvo aktyvus procese.
Sutiktina su ieškovių apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovei nuo prievolės atleidus bendraskolį R. M. A. (iš esmės vienintelį mokų bendraskolį, be kurio apeliantės kredito apskritai būtų negavusios), atsakovė nepagrįstai apsunkino likusias bendraskoles (apeliantes), kas netgi sąlygojo jų nemokumą.
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, pažeisdamas savo pareigą būti aktyviam, neteisingai taikydamas procesinės ir materialinės teisės normas, nevisiškai įsigilindamas į faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisingą sprendimą, kuris turėtų būti naikinamas, o ieškinio reikalavimai patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės L. S. (buvusi pavardė Gaičiūnienė), J. G. bei trečiasis asmuo R. M. A., atstovaujamas J. G., ir atsakovė „Swedbank“, AB 2006-06-12 sudarė kredito sutartį Nr. 06-040597-FA (su visais pakeitimais ir papildymais), kuria kredito gavėjams buvo suteiktas 173 772 Eur kreditas. Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas hipotekos lakštais identifikacinis kodas 01120060027311 (su visais pakeitimais ir papildymais) ir identifikacinis kodas 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) kredito gavėjų ir kitų asmenų, įskaitant N. S., įkeistu turtu. L. S., J. G., R. M. A.ir „Swedbank“, AB 2006-07-01 pasirašė susitarimą Nr. 06-040597-FA-1 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo, kuria buvo pakeistos Kredito sutarties sąlygos. L. S., J. G., R. M. A. ir „Swedbank“, AB 2006-11-14 pasirašė susitarimą Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA-2 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo, kuria buvo pakeistos Kredito sutarties. L. S., J. G., R. M. A.ir „Swedbank“, AB 2006-12-14 pasirašė susitarimą Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA-3 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo, kuria buvo pakeistos Kredito sutarties.
Ieškovės ir atsakovė 2011-06-06 pasirašė susitarimą Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-3 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo, kuriuo iš prievolės, kylančios pagal 2006-06-12 kredito sutartį Nr. 06-040597-FA išstojo R. M. A. ir buvo pakeistos kitos Kredito sutarties sąlygos.
N. S. 2011-08-26 pasirašė hipotekos sandorio, įforminto hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 01120060015789, pakeitimą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės pašalino kredito gavėją R. M. A..
Ieškovės ir atsakovė 2012-02-14 pasirašė susitarimą Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-4 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo, kuriuo buvo pakeistos Kredito sutarties sąlygos.
L. S. ir J. G. neįvykdžius Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, Kredito sutartis buvo nutraukta ir Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notarė 2013-10-15 išdavė vykdomuosius įrašus, įrašų notarinio registro Nr. 2-6745, Nr. 2-6746, dėl skolos išieškojimo.
L. S. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2015-05-08 pateikė pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas L. S. iškėlė bankroto bylą ir 2015-10-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-23963-905/2015 patvirtino 86 565,59 Eur „Swedbank“, AB kreditorinį reikalavimą L. S. bankroto byloje.
J. G. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2016-04-27 pateikė patikslintą pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kuriame nurodė, kad turi įsiskolinimą kreditoriui „Swedbank“, AB, kuris kyla iš Kredito sutarties. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-2929-141/2016 J. G. iškėlė bankroto bylą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-11-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-2929-141/2016 patvirtino 91 182,32 Eur „Swedbank“, AB kreditorinį reikalavimą J. G. bankroto byloje.
Dėl skolos ir prievolės pabaigos
CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinė sutarčių paskirtis - reguliuoti asmenų tarpusavio santykius nurodant galimo ir privalomo elgesio ribas, taip pat atitinkamų įsipareigojimų nevykdymo teisines pasekmes. Šalys, sudarydamos sutartį, suderina sutarties sąlygas, nustatančias šalių teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2009). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis, remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, jos šalims turi įstatymo galią.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad 2011-06-06 negrąžinto kredito suma pagal Kredito sutartį buvo iš viso 222 203,14 Eur, o 2012-02-14 negrąžinto kredito suma pagal kredito sutartį buvo iš viso 223 998,80 Eur (per aptariamą laikotarpį apeliantėms J. G. ir L. S. buvo suteikta papildoma kredito suma).
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės (apeliantės), pasirašydamos 2011-06-06 susitarimą Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-3 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo, kuriuo iš prievolės, kylančios pagal 2006-06-12 kredito sutartį Nr. 06-040597-FA išstojo R. M. A., ir 2012-02-14 susitarimą Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-4 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo su atsakove „Swedbank“, AB susitarė (pripažino) ne tik dėl savo solidarios skolos, bet ir dėl konkretaus jos dydžio. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad laikytini nepagrįsti ieškovių teiginiai, kad iš prievolės pagal Kredito sutartį pasitraukus R. M. A., ieškovių prievolė sumažėjo 1/3 dalimi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.
Nepagrįsti apeliančių J. G. ir L. S. apeliacinio skundo teiginiai dėl ginčo Susitarimo inicijavimo. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad teisingos pirmosios instancijos teismo išvados, jog nors ieškovės tvirtina, kad Kredito sutarties pakeitimas dėl bendraskolio išstojimo atliktas atsakovės iniciatyva, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė jokių duomenų, todėl laikytinas neįrodytu (CPK 178 straipsnis), kad Kredito sutarties pakeitimas atliktas pačių ieškovių iniciatyva, įgyvendinant jų teisę laisvai sudaryti sutartį, keisti jos sąlygas (CPK 6.156 str. 1, 4 d. d.), kad atmestinas ieškovių argumentas dėl atsakovės nesąžiningumo primetant joms nepalankias sutarties pakeitimo sąlygas. Bylos duomenys patvirtina, kad nurodytas bendraskolio išstojimas iš prievolės nebuvo naudingas atsakovei ir atsakovei nebuvo pagrindo ir tikslo inicijuoti ginčijamą Susitarimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovėms ir atsakovei sudarius 2011-06-06 susitarimą Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-3 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo, laikytini nepagrįsti ieškovių teiginiai, kad atsakovė vienašališkai atleido R. M. A. nuo prievolės vykdymo. Šalys susitarė kokiomis sąlygomis R. M. A. pasitrauks iš prievolės pagal Kredito sutartį ir kaip toliau ta prievolė turės būti vykdoma. Ieškovės įsipareigojo solidariai įvykdyti prievolę po R. M. A. pasitraukimo iš jos, todėl teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais ieškovių teiginius, kad ieškovių prievolė pagal Kredito sutartį pasibaigė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolės pagal Kredito sutartį vykdymas po R. M. A. pasitraukimo iš jos taip pat buvo nustatytas ir kitu Kredito sutarties pakeitimu, t. y. 2012-02-14 susitarime Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-4 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsti atsakovės teiginiai, kad ieškovės ir po R. M. A. pasitraukimo iš solidarios prievolės pagal Kredito sutartį pripažino savo solidarią prievolę pagal Kredito sutartį ir jos dydį. Be to, ieškovių solidari prievolė atsakovei buvo patvirtinta ne tik aptartais susitarimais dėl Kredito sutarties pakeitimo, bet ir sandoriu dėl hipotekos lakšto pakeitimo, kuris buvo patvirtintas notaro.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Kredito sutarties 4.1 punktą ieškovių ir R. M. A. prievolė buvo solidari, t. y. „Swedbank“, AB turėjo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek L. S., J. G. ir R. M. A. bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai. Atsakovė, sutikdama pasirašyti ieškovių inicijuotą Kredito sutarties pakeitimą, kuriuo iš prievolės pagal Kredito sutartį pasitraukė R. M. A., sutiko pasinaudoti Kredito sutarties 4.1. punkte nurodyta teise reikalauti, kad neįvykdytą prievolę įvykdytų, t. y. kreditą grąžintų bei palūkanas ir kitus mokėjimus sumokėtų tik ieškovės.
CK 6.5 straipsnyje nustatyta, kad jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. Kaip minėta nagrinėjamu atveju šalys buvo susitariusios, kad prievolė yra solidari, t. y. kiekvienas iš jų atsako už viso suteikto kredito grąžinimą, palūkanų ir kitų mokėjimų sumokėjimą. Dėl to atsakovei sutikus nereikalauti, kad prievolę pagal Kredito sutartį vykdytų R. M. A., ieškovių padėtis nepasikeitė, nes jos kaip buvo, taip ir liko atsakingos už visos prievolės pagal Kredito sutartį įvykdymą. Trečiajam asmeniui R. M. A. pasitraukus iš prievolės pagal Kredito sutartį, nepasikeitė nei prievolės dydis, nei įvykdymo būdas nei įvykdymo terminai nei bet kokios kitos jos įvykdymo sąlygos.
CK 6.8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu kreditorius atsisako reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, jis išsaugo teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę solidariai iš likusių bendraskolių. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei, atsisakiusi reikalavimo teisės iš R. M. A., reikalavimo teisė į ieškoves, įskaitant ir reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemones, išliko.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės neįrodė savo pasibaigusios prievolės atsakovei pagal Kredito sutartį, taip pat neįrodė, kad buvo pažeistos jų, kaip silpnesniosios sandorio šalies teisės, dėl to darė pagrįstą išvadą, kad ieškinys atmestinas.
Dėl Susitarimo ir CK 1.90 straipsnio taikymo
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės N. S. teiginius, kad ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė N. S. nesudarė ginčo sandorio (Susitarimo), tačiau jam pritarė ir jį raštiškai patvirtino.
CK 1.90 straipsnis reglamentuoja dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu.
Pagal CK 1.90 straipsnio 2 dalį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje Nr. 3K-7-602-684/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-12-686/2016).
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliantė N. S. neįrodė savo tariamo esminio suklydimo, t. y. byloje nėra duomenų, kad atsakovė ją suklaidino, kad siekdama sudaryti ginčo sandorį atsakovė nuslėpė nuo apeliantės svarbias ginčo sandorio aplinkybes.
Teisėjų kolegija pažymi, kad suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Bylos duomenys patvirtina, kad N. S. neįrodė, jog ji suklydo dėl esminių ginčijamo sandorio sąlygų.
Ginčo sandorio aplinkybės ir esmė, kiti bylos duomenys patvirtina, kad N. S. nurodomas amžius, išsilavinimas netrukdė jai suprasti ginčo sandorio.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė N. S. ieškinį dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu.
Dėl Susitarimo ir CK 1.91 straipsnio taikymo
CK 1.91 straipsnis reglamentuoja dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu. Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė N. S. nesudarė ginčo sandorio (Susitarimo), tačiau jam pritarė ir jį raštiškai patvirtino.
CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, aiškindamas apgaulės sampratą, yra nurodęs, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).
Bylos duomenys ir byloje nustatytos aplinkybės paneigia apeliantės N. S. apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė N. S. neįrodė, kad ginčo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu remiantis CK 1.91 straipsniu, nes tariamai ginčo sandoris buvo sudarytas dėl apeliantei N. S. susiklosčiusių sunkių aplinkybių, apeliantei N. S. labai nepalankiomis sąlygomis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. L. S. ir J. G., pritariant ir sutinkant apeliantei N. S., susitarė su „Swedbank“, AB dėl ginčo sandorio. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė N. S. žinojo ir suprato ginčo sandorio sąlygas ir jas patvirtino raštu pasirašydama ginčo sandorį, notariškai pasirašydama hipotekos lakšto 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) 3 priedą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės pašalino kredito gavėją R. M. A., 2012-02-14 pasirašydama susitarimą Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/06-089918-FA/11-021076-FA-4 dėl 2006-06-12 kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo. Byloje nepateikta įrodymų, kad ginčo sandoris buvo sudarytas prieš apeliantės N. S. valią.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, sprendžia, kad apeliantė N. S. neįrodė CK 1.91 straipsnio taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jos reikalavimą.
Dėl Susitarimo ir CK 6.228 straipsnio taikymo
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad teisingos pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl CK 6.228 straipsnio taikymo ir išvados, kad N. S. nepateikė duomenų, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsakovė įgijo neproporcingai didelę naudą ar galima būtų konstatuoti atsakovės pranašumą dėl sandorio ginčijamos sąlygos, kad N. S. neįrodė esminės šalių nelygybės, dėl ko N. S. būtų pagrindas atsisakyti ginčijamos sandorio sąlygos.
Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl apeliacinių skundų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo
Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini, o Vilniaus apygardos teismo 2017-02-02 sprendimas paliktinas nepakeistu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantėms bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Atsakovė „Swedbank“, AB prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą nepakeistą.