Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Ieškovės J. G. ir L. S. ieškiniu prašo: pripažinti 2006 m. birželio 12 d. Kredito sutartį Nr.06-040597-FA su vėlesniais pakeitimais ir papildymais įvykdyta, skolininkėms padengus 169 708,38 Eur kredito.Nurodė, kad Kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, dėl ko taikytinas CK 6.188 straipsnis dėl sutarčių laisvės ribojimo. Kredito sutartį sudarė fiziniai asmenys su juridiniu asmeniu, siekdami patenkinti savo asmenines reikmes, todėl jos laikytinos vartotojomis bei silpnesniąja Kredito sutarties šalimi. Ieškovės tvirtina, kad nesiekia išvengti laisva valia prisiimtos prievolės vykdymo, tačiau pareiškia, kad visos prievolės įvykdymo našta, iš sandorio išstojus vienam bendraskoliui, neteisėtai permesta likusioms bendraskolėms.Prievolės pasibaigimas įvykdymu (CK 6.123 straipsnis) ir prievolės pasibaigimas, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo (CK 6.129 straipsnis), yra skirtingi, tarpusavyje konkuruojantys prievolių pasibaigimo pagrindai. Šiuo atveju skolininko R. M. A. atleidimas nuo prievolės buvo išreikštas susitarime. Kai yra keli solidarią prievolę turintys skolininkai, vieno iš jų atleidimas nuo prievolės atleidžia skolininką nuo kreditoriaus reikalavimo dalies įvykdymo, išsaugant prievolę solidaria bei turint reikalavimo teisę į kitus solidarius skolininkus (CK 6.23 straipsnis, 6.129 straipsnio 6 dalis), tačiau tokiu neatlygintinu atleidimu negalima pažeisti kitų bendraskolių teisių ir teisėtų interesų, bei juos apsunkinti ir atleisto nuo prievolės įvykdymo bendraskolio dalimi. Tai pažeidžia tiek likusių bendraskolių, tiek ir laiduotojos interesus, nes rizika netekti turto neįvykdžius įsipareigojimų padidėja. Kreditorius gali atsisakyti reikalavimo teisės vieno iš bendraskolių naudai, išsaugodamas teisę reikalauti įvykdyti prievolę solidariai iš likusių bendraskolių (CK 6.6 straipsnio 8 dalis, 6.8 straipsnio 3 dalis), tačiau jų prievolė paprastai sumažėja skolininkui, kurio atžvilgiu atsisakyta reikalavimo, tenkančia skolos dalimi. Ieškovių tvirtinimu, atsakovas atleido nuo prievolės įvykdymo iš esmės vienintelį mokų bendraskolį, be kurio ieškovės kredito būtų apskritai negavusios.Nurodė, kad nors tuo atveju, kai vienas skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo, solidarioji prievolė išlieka, tačiau jos dalykas sumažėja atleisto nuo prievolės vykdymo skolininko dalimi. Tai reiškia, kad kiti solidarieji skolininkai privalo įvykdyti prievolę, išskyrus atleisto nuo prievolės vykdymo skolininko dalį (CK 6.23 straipsnio 3 dalis, 6.129 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas iš ieškovių išieškojo hipoteka įkeistą turtą, o gautą sumą panaudojo įsiskolinimo už kreditą dengimui. 2011 m. birželio 6 d., kai nuo prievolės buvo atleistas vienas iš bendraskolių, bendra skola pagal Kredito sutartį siekė 200 077,97 Eur. Atleidus vieną solidarų skolininką nuo prievolės įvykdymo, likusi grąžinti suma ieškovėms turėjo sumažėti 66 692,66 Eur, t.y. iki 133 385,31 Eur.

Atsakovas „Swedbank“, AB atsiliepime prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad CPK 182 straipsnis nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims, taip pat tų, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Ieškovėms iškeltos bankroto bylos, kuriose jos įrodinėjo skolas Atsakovui pagal Kredito sutartį. Teismas patvirtinęs atsakovo kreditorinius reikalavimus ieškovių bankroto bylose (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2FB-23963-905/2015 ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2FB-2929-141/2016). CPK 18 straipsnis nustato, jog įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek pačios Ieškovės kituose procesuose pripažįsta savo įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, tiek teismai, išnagrinėję faktines aplinkybes, susijusias tiek su kiekvienos iš Ieškovių įsipareigojimais Atsakovui, tiek su įsipareigojimų dydžiu yra pripažinę, kad ieškovių prievolė pagal Kredito sutartį yra galiojanti bei nepasibaigusi.Ieškovės sandoriu pripažino savo solidarią prievolę atsakovui. CK 6.154 straipsnio 1 dalis nustato, jog sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties, įskaitant ir Ginčo sandorio esmė - šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Ieškovės, pasirašydamos 2011 m. birželio 6 d. Susitarimą dėl 2006 06 12 Kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo, kuriuo iš prievolės, kylančios pagal 2006 m. birželio 12 d. Kredito sutartį Nr. 06-040597-FA išstojo R. M. A. ir 2012 m. vasario 14 d. Susitarimą dėl 2006 06 12 Kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo su „Swedbank“, AB susitarė (pripažino) ne tik savo solidarią skolą, bet ir konkretų jos dydį. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis, remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, jos šalims turi įstatymo galią. Kadangi Ieškovės pripažino, jog 2011 m. birželio 6 d. negrąžinto kredito suma pagal Kredito sutartį buvo iš viso 222 203,14 Eur, o 2012 m. vasario 14 d. negrąžinto kredito suma pagal Kredito sutartį buvo iš viso 223 998,80 Eur (per aptariamą laikotarpį Ieškovėms buvo suteikta papildoma kredito suma), nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog ieškovių iniciatyva iš prievolės pagal Kredito sutartį pasitraukus R. M. A., ieškovių prievolė sumažėjo 1/3 dalimi ir jos dydis buvo kitoks, nei nurodyta minėtuose 2011 m. birželio 6 d. Susitarime Nr. 06-040597-FA/06-048085-FA/ 06-089918-FA/11-021076-FA-3 dėl 2006 06 12 Kredito sutarties Nr. 06-040597-FA pakeitimo ir 2012 m. vasario 14 d. Susitarime Nr. 06-040597- FA/06-048085-FA/ 06-089918-FA/11-021076-FA-4 dėl 2006 06 12 Kredito sutarties Nr. 06- 040597-FA pakeitimo.CK 6.156 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Minėta teisės norma atskleidžia vieną iš sutarties laisvės principo turinio elementų. Būtent ieškovės inicijavo R. M. A. pasitraukimą iš prievolės pagal Kredito sutartį ir tuo tikslu pasirašė 2011 m. birželio 6 d. Susitarimą dėl 2006 06 12 Kredito sutarties pakeitimo, todėl teigti, kad atsakovas vienašališkai atleido R. M. A. nuo prievolės vykdymo nėra jokio teisinio pagrindo. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Ieškovės ir Atsakovas susitarė kokiomis sąlygomis R. M. A. pasitrauks iš prievolės pagal Kredito sutartį ir kaip toliau ta prievolė turės būti vykdoma. Prievolės pagal Kredito sutartį vykdymas po R. M. A. pasitraukimo iš jos taip pat buvo nustatytas ir kitu Kredito sutarties pakeitimu, t.y. 2012 m. vasario 14 d. Susitarime, todėl laikytina, kad Ieškovės ir po R. M. A. pasitraukimo iš solidarios prievolės pagal Kredito sutartį pripažino savo solidarią prievolę pagal Kredito sutartį ir jos dydį. Ieškovių solidari prievolė Atsakovui buvo patvirtinta ir sandoriais dėl hipotekos lakšto pakeitimo, kurie buvo patvirtinti notaro.Atsakovas nurodė, kad remiantis Kredito sutarties 4.1 punktu, Ieškovių ir R. M. A. prievolė buvo solidari, t.y. atsakovas turėjo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek L. S., J. G. ir R. M. A. bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai. Atsakovas, sutikdamas pasirašyti Ieškovių inicijuotą Kredito sutarties pakeitimą, kuriuo iš prievolės pagal Kredito sutartį pasitraukė R. M. A., sutiko pasinaudoti Kredito sutarties 4.1. punkte nurodyta teise reikalauti, kad neįvykdytą prievolę įvykdytų, t.y. kreditą grąžintų bei palūkanas ir kitus mokėjimus sumokėtų tik L. S. ir J. G..

N. S. ieškiniu, kurį patikslinusi prašo: pripažinti 2011 m. birželio 6 d. susitarimo Nr.06-040597-FA/06-048085-FA/06-09918-FA/11-021076-FA-3 sąlygą dėl trečiojo asmens R. M. A. išstojimo iš 2006 m. birželio 12 d. kredito sutarties Nr.06-040597-FA negaliojančia ab initio; iš atsakovo ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.Prašo Sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu - dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, jai labai nepalankiomis sąlygomis. Susitarimu iš sutarties išstojus vienam iš bendraskolių, iš esmės pasikeitė pati prievolė, o jos įvykdymo rizika atitinkami padidėjo, tačiau apie tai ieškovė nebuvo informuota. Minėta sąlyga su ieškove nebuvo tinkami aptarta, jai nebuvo atskleista reikšminga informacija dėl neįvykdymo pasekmių, nors ieškovė neturi specialaus išsilavinimo. Nors ieškovei kaip fiziniam asmeniui ir vartotojui turėjo būti aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškintos galimos Susitarimo pasekmės.Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu klydusios šalies prašymu. Ieškovė buvo apdairi, kiek jai buvo suprantama. Kredito gavėjos kreipėsi į Banką esant sunkiai finansinei padėčiai, prašydamos atidėti palūkanų mokėjimą, o tai, kad iš prievolės išstoja vienas iš bendraskolių buvo aplinkybė, kurios pasekmes vidutinių gabumų žmogui suprasti ir suvokti yra sudėtinga. Darytina išvada, kad ieškovė, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje nebūtų sudariusi tokio pat sandorio, jei jai būtų aiškiai išaiškinta. Atsakovo elgesys ieškovės atžvilgiu laikytinas nesąžiningu, nes jis pasinaudojo sunkia ieškovės padėtimi. Kredito sutartis remiantis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, dėl ko taikytinas CK 6.188 straipsnis dėl sutarčių laisvės ribojimo. Kai kyla ginčas dėl sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus. Vertinant Susitarimo tekstą yra akivaizdžiai matyti, kad pagrindinė jo paskirtis turėjo būti bendraskolių nesumokėtų palūkanų atidėjimas. Tai laikytina susitarimo pagrindu ir priežastimi. Bendraskolio išstojimas iš Sutarties, kuris pasunkina kitų Sutarties šalių padėtį, laikytinas nesusijusiu su Susitarimo paskirtimi. Ieškovė yra fizinis asmuo, o atsakovas – juridinis asmuo, teikiantis bankininkystės paslaugas, kurios yra jo profesinė veikla. Šios aplinkybės reikšmingos aiškinant sudarytą Sutartį, taip pat šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas. Ginčijama susitarimo sąlyga laikytina pažeidžiančia protingumo, sąžiningumo ar teisingumo principus, kuri įrašyta į Sutartį ir pasirašyta remiantis tik ekonominiu spaudimu. Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių principas ir ypač aktualus vartojimo sutartiniuose santykiuose (CK 6.158 straipsnis, 6.188 straipsnis, 6.200 straipsnis).

Atsakovas „Swedbank“, AB atsiliepime prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo sandoris privalomas tiek jo šalims, tiek N. S., patvirtinusiai jį. CK 6.154 straipsnio 1 dalis nustato, jog sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties, įskaitant ir Ginčo sandorio esmė - šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Ieškovė ne vieną kartą raštu patvirtino savo sutikimą su Ginčo sandoriu, bei pasirašė analogišką Ginčo sandoriui sandorį - hipotekos lakšto, 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) 3 priedą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės pašalino kredito gavėją R. M. A.. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis, remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, jos šalims turi įstatymo galią. Kadangi Ieškovė yra neginčijamo sandorio - hipotekos lakšto, 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) įskaitant ir jo 3 priedą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės buvo pašalintas kredito gavėją R. M. A., šalimi, R. M. A. pašalinimas iš prievolės pagal Kredito sutartį jai turi įstatymo galią.CK 6.156 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sutartys, kurios remiantis CK 1.63 straipsniu ir 6.154 straipsniu yra dvišaliai arba daugiašaliai sandoriai, kaip ir kiti sandoriai, gali būti pripažintos negaliojančiomis tik įstatymuose nustatytais imperatyviais sandorių negaliojimo pagrindais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose pripažįstama, kad nors įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis - siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, tačiau įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, taip pat siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.Ieškovė nepagrįstai teigia, kad Ginčo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu remiantis CK 1.91 straipsniu, nes tariamai Ginčo sandoris buvo sudarytas dėl ieškovei susiklosčiusių sunkių aplinkybių, ieškovei labai nepalankiomis sąlygomis.CK 1.91 straipsnio komentaras sandorį pripažinti šiuo pagrindu negaliojančiu galima tik esant tokioms sąlygoms: susiklosčiusios nepriklausomos nuo kitos sandorio šalies aplinkybės, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sau sąlygomis; kita sandorio šalis žinojo apie šias aplinkybes, pasinaudodama jomis, primetė kitai sandorio šaliai savo valią ir sudarė jai aiškiai nenaudingą sandorį. Šioje konkrečioje situacijoje svarbi ta aplinkybė, kad Ginčo sandoris buvo sudarytas kitoms Ginčo sandorio šalims, t.y. L. S. ir J. G. bei Ieškovei prašant, o atsakovas nežinojo apie jokias aplinkybes, dėl kurių Ginčo sandorio šalys būtų buvusios priverstos sudaryti Ginčo sandorį. Bendraskolio pasitraukimas iš prievolės pagal Kredito sutartį buvo nenaudingas atsakovui ir didino kredito riziką. CK 1.91 straipsnio taikymui šioje byloje nėra jokių pagal įstatymą būtinų sąlygų. Remiantis sutarčių laisvės principu, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. L. S. ir J. G. pritariant ir sutinkant Ieškovei, bei „Svvedbank“, AB susitarė dėl Ginčo sandorio, kuris buvo sudarytas išimtinai L. S., J. G. ir Ieškovės iniciatyva. Ieškovė žinojo ir suprato Ginčo sandorio sąlygas ir jas ne tik patvirtino pasirašydama Ginčo sandori, bet patvirtino po pusės metu pasirašydama 2012 m. vasario 14 d. Susitarimą Nr. 06-040597- FA/06-048085-FA/ 06-089918-FA/11-021076-FA-4 dėl 2006 06 12 Kredito sutarties Nr. 06- 040597-FA pakeitimo, bei notariškai pasirašydama hipotekos lakšto, 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais) 3 priedą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės pašalino kredito gavėją R. M. A.Aiškinant ir taikant CK 1.90 straipsnį pažymėtina, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant j apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. CK 1.90 straipsnio 5 dalis nustato, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad Ginčo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, nes nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių jos tariamą esminį suklydimą. Ieškovė neįrodė, nei kad „Swedbank“, AB tyčia ją suklaidino, nei kad siekdamas galutinio tikslo - sudaryti Ginčo sandorį nuslėpė svarbias Ginčo sandorio aplinkybes.CK 6.8 straipsnis nustato, kad jeigu kreditorius atsisako reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, jis išsaugo teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę solidariai iš likusių bendraskolių. Taigi, „Swedbank“, AB atsisakius reikalavimo teisės iš R. M. A., reikalavimo teisė į L. S. ir J. G., įskaitant ir reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemones, išliko.CK 1.79 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. CK 1.79 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, jog preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą. Kaip matyti iš Kredito sutarties pakeitimų, po Ginčo sandorio sudarymo Kredito sutartis buvo pakeista nurodant, kad pakeitimas sudaromas be bendraskolio R.M. A. ir Ieškovė raštu taip pat patvirtino tokį Kredito sutarties pakeitimą. Ieškovė taip pat pasirašė hipotekos lakšto, identifikacinis kodas 01120060015789 (su visais pakeitimais ir papildymais), pakeitimą, kuriuo iš hipoteka užtikrintos prievolės pašalino kredito gavėją R.M. A.. Ieškovė prieš pasirašydama nurodytus sandorius turėjo pasirinkimą juos pasirašyti ir taip patvirtinti Ginčo sandorį, ar to nedaryti. Kadangi ieškovė įgijusi teisę nuginčyti arba patvirtinti Ginčo sandorį jį patvirtino, Ieškovė neteko teisės jį ginčyti.