- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-13
- Bylos Nr.
- 3K-3-411/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Baranauskas, Egidijus Laužikas, Juozas Šerkšnas
- Ieškovas
- R. Š.
- Atsakovas
- G. Ž.
- Trečiasis asmuo
- R. B., N. D.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovui G. Ž. dėl skolos raštelio (pakvitavimo) pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: R. B., N. D.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė nurodė, kad 2006 m. gegužės 22 d. atsakovo G. Ž. advokatės kontoroje pasirašė tokio turinio skolos raštelį: „už mamai priklausiusį butą adresu: (duomenys neskelbtini), kurį pardaviau, esu skolinga savo broliui G. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) ir mamai J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), 35 000 eurų (trisdešimt penkis tūkstančius eurų) bendroje sumoje“. Dėl ieškovės skolos pagal pirmiau nurodytą ginčo skolos raštelį priteisimo G. Ž. ir J. Ž. yra priimtas ir įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimas už akių (civilinė byla Nr. 2-2177-28/2006). Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija pirmiau nurodytą skolos raštelį CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu. Ji nurodė, kad iš tikrųjų nesiekė sukurti paskolos teisinių santykių su broliu ir motina; pakvitavimo tekstą diktavo brolio advokatė, jo turinys neatitinka tikrovės; skolos raštelyje yra esminių suklydimo požymių dėl skolos sumos ir atsiradimo aplinkybių. Ieškovės motinai buvo suteikta 31 200 Lt paskola, kurios įvykdymui užtikrinti ši įkeitė savo butą (duomenys neskelbtini), tačiau, šeimai susidūrus su finansinėmis problemomis ir negrąžinus paskolos, butas 2003 m. rugsėjo mėn. parduotas ne ieškovės iniciatyva, bet iš viešųjų varžytynių. Ieškovė pažymėjo, kad paskolos lėšos skirtos ir ieškovės sūnaus priklausomybei nuo narkotikų gydyti. Pardavus butą iš varžytynių, dalis pinigų panaudota paskolai grąžinti ir kitoms mokėtinoms sumoms sumokėti, likę atiteko buto savininkei J. Ž., bet ne ieškovei; ji neskolinga atsakovui, 35 000 eurų nėra gavusi, skolos raštelyje nurodyti asmenys tiek pinigų apskritai neturėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė prieštaringu ieškovės teiginį, kad ji pasirašė skolos raštelį dėl ekonominio spaudimo; ieškovė neįrodė, kad buvo ekonomiškai priklausoma nuo brolio, ji neįvardijo to konkrečiai, nenurodė ekonominių padarinių, kurių atsiradimas priklausytų nuo atsakovo nesąžiningų veiksmų. Civilinės bylos Nr. 2-2177-28/2006 duomenimis, šalys derybų metu siekė susitarti, kad ieškovė geranoriškai, net ir nebūdama skolinga, per trejus metus išmokės 60 000 Lt J. Ž. ir G. Ž.; ši suma susidarė dėl bendrų šeimos finansinių problemų, nebuvo šalių faktinių paskolos teisinių santykių. Teismas padarė išvadą, kad, nesant pakankamų įrodymų, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu dėl ekonominio spaudimo sudarytą ginčo skolos raštelį (CK 1.91 straipsnis). Teismas taip pat nelaikė, kad ieškovė nesuprato, ką savo ranka parašė ir pasirašė; pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ieškovė turėjo konsultuotis su teisininkais, tačiau elgėsi neapdairiai, nesusilaikė nuo veiksmų, kurių padarinių rizika tenka jai. Tuo tarpu atsakovas įrodė, kad ieškovės vienašalis įsipareigojimas atsirado dėl šeimos narių asmeninių santykių ir jų bendro susitarimo, jog ieškovė yra skolinga dėl aktyvaus dalyvavimo palaipsniui realizuojant bendrą šeimos turtą. Ieškovės argumentus, kad ji sudarė sandorį akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis ir kad ji neinicijavo buto pardavimo, todėl skolos raštelyje yra esminių suklydimo požymių, teismas nelaikė pagrįstais ir patvirtinančiais suklydimo faktą ir jį buvus esminį, kaip tai nustatyta CK 1.90 straipsnio 1 dalyje. Teismo vertinimu, svarbus yra tas faktas, kad Ž. šeimos turtas – butai – iš esmės dėl ieškovės veiksmų buvo perleisti tretiesiems asmenims ir kad tokiu atveju J. Ž. įpėdiniams galbūt sumažėjo jų paveldimas turtas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pažymėjo, kad sandorių negaliojimo institutas turi užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą ir kad be pakankamo teisinio pagrindo sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų nurodytiems tikslams, tuo tarpu šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, civilinės bylos Nr. 2-2177-28/2006 duomenimis, ieškovė pripažino 35 000 eurų skolinį įsipareigojimą ir tai, jog motina už jai suteiktą paskolą įkeitė butą dėl ieškovės sūnaus problemų; ieškovės skola nesusijusi su motinos paimta 31 200 Lt paskola. Kolegijai tai leido spręsti, kad šalių susiklostę santykiai nėra paskoliniai, bet kildinami iš susitarimo kompensuoti turtinius praradimus, atsiradusius J. Ž. imant paskolą ieškovės ir jos sūnaus interesais ir jos grąžinimui užtikrinti įkeičiant motinai priklausiusį butą, kuris, negrąžinus paskolos, parduotas priverstine tvarka. Šiuo aspektu kolegija pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškovės vienašalis skolinis įsipareigojimas atsirado iš artimųjų giminaičių asmeninių santykių, kurie susiklostė jiems susitarus, jog ieškovė yra skolinga už aktyvų dalyvavimą palaipsniui realizuojant bendrą šių asmenų turtą. Kolegijos vertinimu, nors varžytynėse parduotas butas teisiškai priklausė ieškovės motinai, tačiau šios sudarytais testamentais turtas lygiomis dalimis paliktas vaikams – ieškovei ir atsakovui; ši aplinkybė suponavo pripažinti butą bendru Ž. šeimos turtu, kuris iš esmės dėl ieškovės interesais prisiimtų prievolių buvo prarastas, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dėl to sumažėjo paveldimas turtas ir, susidarius tokiai faktinei situacijai, ieškovės pasirašyto pakvitavimo pagrindu jai atsirado 35 000 eurų skolinė prievolė motinai ir broliui. Kolegija pažymėjo ir tą aspektą, kad atsakovo G. Ž. teisė į pakvitavime nurodytą sumą patvirtinama ir civilinėje byloje Nr. 2-2177-28/2006 priimto sprendimo turinio duomenimis; tokia teisė taip pat išplaukia iš atsakovo motinos sudarytų testamentų. Kolegija kartu atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė neginčijo skolos raštelio civilinėje byloje Nr. 2-2177-28/2006, ieškinį dėl jo pripažinimo negaliojančiu pareiškė 2007 m. lapkričio 29 d., t. y. po motinos mirties 2007 m. lapkričio 22 d. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovės skolinės prievolės atsiradimą nulėmė tai, kad dėl jos interesais atliktų veiksmų buvo prarastas vertingiausias motinos turtas, kurio potencialūs paveldėtojai buvo ieškovė ir atsakovas. Pirmosios instancijos teismo argumentus, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo pakvitavimas sudarytas dėl ekonominio spaudimo, apeliacinės instancijos teismas laikė pagrįstais (CK 1.91 straipsnis); ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų apie jos ekonominę priklausomybę nuo atsakovo. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina priešingai: ieškovė derėjosi ir siekė susitarti su G. Ž. ir J. Ž. dėl tarpusavio įsipareigojimų; tokia ieškovės pozicija patvirtinama ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės pateiktais paaiškinimais apie tai, kad ji jautė kaltę, nes motina butą pardavė dėl jos sūnaus, todėl ieškovė esą turi kažkiek atlyginti, nors negavo nieko.
Kolegija akcentavo, kad dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu sprendžiama, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintu protingumo kriterijumi; šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Suklydo asmuo ar ne, vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, bet ne pagal tą, kuri yra, praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. Nagrinėjamoje byloje, kolegijos vertinimu, ieškovė siekė sukurti skolinę prievolę, vykdytiną broliui ir motinai; pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, jog ieškovė būtų nesupratusi, ką savo ranka parašė ginčo pakvitavime; jame pasirašiusi, ji prisiėmė šio veiksmo teisines pasekmes. Byloje nustačius, kad skolinis įsipareigojimas kilo iš giminystės asmeninių santykių ir pagal šalių susitarimą, įrašo pakvitavime apie tai, kad ieškovė pardavė J. Ž. priklausantį butą, nors iš tikrųjų butas buvo parduotas iš varžytynių, kolegija nelaikė reikšminga aplinkybe, duodančia pagrindą pripažinti sandorį sudarytą dėl esminio suklydimo ar akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis Šiuo atveju svarbus yra faktas, nulėmęs skolos raštelio atsiradimą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji pasirašė pakvitavime dėl stresinės situacijos ir dėl to galbūt suklydo; šie ieškovės teiginiai yra deklaratyvūs.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė) prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 6 d. nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo. Ginčo skolos raštelis (pakvitavimas) yra kauzalinis sandoris, kuriame nurodyti pagrindai neatitinka objektyvios tikrovės faktų ir yra pagrįsti kasatorės moraline įsivaizduojama pareiga, todėl negali sukurti prievolinių teisinių santykių, vadinasi, yra negaliojantis. Kita vertus, pagal CK 6.65 straipsnį pakvitavimas reiškia kreditoriaus patvirtinimą apie prievolės įvykdymą. Bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai sprendė priešingai, t. y. laikė, kad susidarę teisiniai santykiai, kurių pagrindu kilo kasatorės skolinė prievolė, kildinami ne iš paskolinių piniginių teisinių santykių, bet iš artimųjų giminaičių turtinių asmeninių tarpusavio santykių. CK 1.136 straipsnio 1 dalyje nustatyti civilinių teisių ir pareigų (teisinių santykių) atsiradimo pagrindai. Teismų šioje byloje identifikuoti santykiai nėra prievoliniai civiliniai teisiniai santykiai; ar kasatorės pasirašytas pakvitavimas yra vienašalis sandoris, ar jis sukūrė šalių civilinius teisinius santykius, ar jie yra prievoliniai, turi būti sprendžiama pagal CK 1.63, 6.2 straipsnių nuostatas. Iš skolos raštelio turinio matyti, kad jame kasatorė patvirtina apie esą egzistuojančią skolą broliui ir motinai, tačiau jame nėra įsipareigojimo įvykdyti prievolę, t. y. valinių veiksmų plano, tariamos prievolės įvykdymo terminų, nurodytos tariamos prievolės atsiradimo pagrindas prieštarauja objektyviai tikrovei. Sandorio esminis požymis yra tas, kad jame asmens teisėti veiksmai yra sąmoningi, specialiai nukreipti sandoriams sukurti, pakeisti ar panaikinti. Kasatorė nuosekliai tvirtino apie moralinį įsipareigojimą grąžinti motinai lėšas, kurias ši skyrė jos sūnaus gydymui ir kurios sudarė apie 30 00 Lt, bet tai nereiškė šalių susiklosčiusių prievolinių teisinių santykių dėl 35 000 eurų sumokėjimo nedelsiant. Kita vertus, byloje neatskleista, kokiu pagrindu atsakovas G. Ž., kuris niekada nebuvo ginčo raštelyje nurodyto buto savininkas ar asmuo, skyręs ar skolinęs lėšų kasatorei ar jos sūnui, įgijo reikalavimo teisę. Vienas pagrindinių teisinio santykio požymių yra jo norminis reglamentavimas; bylą nagrinėję teismai šiuo atveju apskritai nenustatė šalių susiklosčiusių materialinių santykių ir jų neanalizavo kaip teisinių, nes jiems reglamentuoti netaikė teisės normos, taip pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytą reikalavimą.
2. Dėl iš esmės suklydus sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 1.90 straipsnis). Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris, taip pat kai sandorį sudarantis asmuo neteisingai suvokia sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo vertinama vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje nustatytais principais. Ginčo skolos raštelyje yra esminių suklydimo požymių dėl skolos sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, nes kasatorė pasirašė skolos raštelį, tačiau nesiekė sukurti paskolos teisinių santykių; ji negavo 35 000 eurų iš raštelyje nurodytų asmenų ir šie tokios sumos neturėjo; ieškovė neinicijavo raštelyje nurodyto buto pardavimo, jis parduotas iš viešųjų varžytynių. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorės skola kilo dėl jos aktyvaus dalyvavimo, parduodant šeimos turtą, tačiau tai neatitinka faktinių aplinkybių ir bylos įrodymų, nes nebuvo šeimos turto, kasatorė jo nepardavinėjo ir neiššvaistė; tuo tarpu bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nelaikė, kad faktas, jog butas parduotas iš varžytynių, nėra esminis suklydimas. Kasatorė laiko, kad šis faktas iš tikrųjų yra esminis, nes iš jo kildinami šalių teisiniai santykiai. Atsakovas neįrodė Ž. šeimos turto buvimo ir to, kad kasatorė aktyviai dalyvavo palaipsniui jį realizuojant; vadinasi, nelieka pagrindo teisiniams santykiams, nes, šalims ir teismui pripažinus, kad nėra šalių paskolinių teisinių santykių, pripažintas faktas, jog nėra bendro šeimos turto. Tai yra esminis suklydimas dėl teisinių santykių atsiradimo pagrindo. Šiuo atveju suklysta ir dėl sandorio esmės (error in negotio), nes kasatorė apskritai nesuvokė, kad sudaro sandorį, kuris jai sukuria prievolę sumokėti artimiesiems giminaičiams pinigus, kurių ji nėra iš jų gavusi. Kad suklydimas yra esminis, rodo tai, jog klydo abi šalys, taigi ir atsakovas G. Ž., kurio reikalavimo teisė kasatorei neparemta objektyvioje tikrovėje egzistuojančiomis aplinkybėmis. Tuo tarpu minėta tai, kad civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai reglamentuoti CK 1.136 straipsnio 1 dalyje; kasatorės vertinimu, bylos įrodymais patvirtinama, kad nėra pagrindo civiliniams santykiams, kurie sukurtų kasatorės skolinius įsipareigojimus atsakovui, egzistuoti; priešingai, įgyvendinus teismų sprendimus, atsakovas praturtėtų be pagrindo (CK 6.242 straipsnis). Būtina atsižvelgti į teismų praktikos nuostatas, kad vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti ir į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes; suklydimo faktą konstatuoti, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu; šiuo atveju teismai neįvertino stresinės situacijos, kurioje kasatorė buvo skolos raštelio pasirašymo metu. Kitas suklydimo įrodymas – skolos suma; kadangi reikalavimas kildinamas iš buto pardavimo, tai būtina atsižvelgti į tai, jog sandorio suma, kurios reikalaujama, yra dvigubai didesnė už parduoto buto vertę.
3. Dėl įrodymų vertinimo. Teismų išvada, kad atsakovas įrodė, jog kasatorės vienašalis įsipareigojimas atsirado dėl šeimos susitarimo, pripažintina nepagrįsta, nes teismai neatskleidė konkrečių įrodymų; tuo tarpu byloje yra priešingas aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Butų savininkė buvo tik šalių motina J. Ž., ji buvo veiksni ir disponavo turtu savo nuožiūra. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl kasatorės veiksmų Ž. šeimos turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims, dėl to galbūt sumažėjo J. Ž. paveldimo turto masė, neatitinka faktinių aplinkybių ir paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. J. Ž. prarado nuosavybės teisę į butą 2003 m., t. y. likus ketveriems metams iki mirties; taigi išvada, kad butas buvo bendras šeimos turtas, nepagrįsta teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir tai, jog dėl kasatorės veiksmų butas perleistas tretiesiems asmenims; byloje nėra įrodymų ir jų nepareikalauta iš atsakovo išvadai, kad kasatorės veiksmai galėjo nulemti buto pardavimą iš viešųjų varžytynių, patvirtinti, kartu atsakyti į klausimą, ar įstatymo nustatytas įpareigojimas turto savininkui didinti paveldimą turtą. Nėra teisės normų, kurios draustų turto savininkui savo nuožiūra disponuoti savo turtu, saugant įpėdinių galbūt paveldimo turto masę; dėl to byloje pateikti J. Ž. testamentai neįrodo bylai svarbių aplinkybių, kaip ir priežastinio ryšio tarp jos sudarytų sandorių ir kasatorės pareigos sumokėti atsakovui G. Ž. 35 000 eurų. Ginčo šalims pripažįstant, kad jos nesaistomos paskolinių teisinių santykių, kitokių prievolinių teisinių santykių buvimas neįrodytas leistinomis ir pakankamomis įrodinėjimo priemonėmis.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas ir tretieji asmenys prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodo, kad kasaciniame skunde išdėstytas chronologinis bylos faktinių aplinkybių aprašymas nevisapusiškas, atspindi subjektyvią kasatorės poziciją. Ginčo skolos raštelis yra vienašalis sandoris, iš kurio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui (CK 1.63 straipsnio 3, 4 dalys). Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad kasatorės skolinė prievolė kildinama iš artimųjų giminaičių turtinių asmeninių tarpusavio santykių, bet ne iš paskolinių teisinių santykių. Ginčo sandorio turinio analizė suponuoja išvadą, kad jis yra abstraktus, bet ne kauzalus. Teismų praktikoje pažymima, kad prievolės abstraktumas reiškia jos savarankiškumą ir tai, jog abstrakčios prievolės subjektai, reikalaudami vykdyti arba atsisakydami vykdyti iš abstrakčios prievolės kylančias pareigas, negali remtis tuo, kad yra ir galioja arba kad nėra ar negalioja tokios prievolės atsiradimo pagrindas. Kasacinio skundo argumentai, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda tik CK 1.136 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, buvo analizuojami bylą nagrinėjusių teismų pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir teisingai konstatuota, jog ginčo santykiai yra prievoliniai, ginčo skolos raštelis – vienašalis sandoris. Tik po motinos mirties kasatorė ėmė teigti apie esą moralinį įsipareigojimą motinai už šios teiktą paramą kasatorės sūnaus gydymui, tačiau tokie teiginiai nepatvirtinti įrodymais. Nors kasatorė teigia, kad teismai nenurodė teisės normos, kuri reglamentuoja ginčo teisinius santykius, tačiau atsakovo ir trečiųjų asmenų vertinimu, bylą nagrinėję teismai teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, teismų išvados pagrįstos materialinės teisės normų ir bendrųjų civilinės teisės principų visapusiška analize ir aiškinimu. Kasatorė ginčija sandorį CK 1.90 straipsnio pagrindu. Kasatorės prievolė sumokėti broliui ir motinai 35 000 eurų kilo iš šeimos narių tarpusavio susitarimo, kuris neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Tai, kad pakvitavime įvardytas naudos gavėjas atsakovas G. Ž., nereiškia, jog ginčo sandoris negalioja. Kasatorė manipuliavo sena ir mažai raštinga motina, todėl ši nežinojo, kad jos butas parduotas iš varžytynių. Suklydimo faktas konstatuojamas, kai suklystama dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne atsiradusių po jo sudarymo. Kasatorė iš esmės nesuklydo, sudarydama sandorį; skolos suma įvardyta, šalims susitarus, įvertinus nekilnojamojo turto vertę sandorio sudarymo metu; šiuo atveju neturi esminės reikšmės aplinkybė, kad butas parduotas iš viešųjų varžytynių. Bylą nagrinėjusių teismų teisingai įvertintas kasatorės aktyvus dalyvavimas, palaipsniui realizuojant bendrą šeimos turtą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo
Kasatorė 2006 m. gegužės 22 d. pakvitavimu patvirtino 35 000 eurų skolą broliui G. Ž. ir motinai J. Ž. (b. l. 10). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda). Sutartys laikomos valiniais aktais, nes jų pagrindas yra šalių suderinta valia (consensus ad idem). Pagrindiniu sutarčių teisės principu pripažįstamas sutarčių laisvės principas, kuris visų pirma reiškia laisvą valios išreiškimą. Civiliniams santykiams valios išreiškimas turi ypatingą reikšmę, nes priklausomai nuo to, kaip tų santykių dalyvis sprendžia apie kontrahento valios išreiškimą, taip jis atitinkamai koreguoja savo valią. CK normose įtvirtintas įpareigojimas nustatyti šalių valią sutarties sudarymo momentu. Teismui kvalifikuojant susitarimą, svarbu nustatyti šalių valią, kuri yra būtinas sutarties galiojimo elementas (CK 6.159 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorės įsipareigojimas atsirado dėl paskolų, kurios panaudotos jos sūnaus gydymo išlaidoms atlyginti. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad kasatorės motina prarado jai nuosavybės teise priklausančius du butus, paskolos lėšas panaudojo ir vaikaičiui gydyti; siekiant išvengti motinos ir sūnaus ginčo, šalys vėliau susitarė, kad kasatorė atlygins turėtas išlaidas ir kad skolinės prievolės dydis nėra tiesiogiai siejamas su motinos vardu paimta paskola. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai asmenys dėl tų pačių civilinių teisių objektų sutaria ne iš karto, bet praėjus kuriam tai laikui, nustatant šalių galutinius ketinimus svarbu išaiškinti pagrindinį susitarimą ir jų veiksmus vertinti šio susitarimo pagrindu. Nustatant šalių valią, kai kasatorė pasirašė 2006 m. gegužės 22 d. pakvitavimą, atsižvelgtina į tai, kad kasatorės motina 2007 m. lapkričio 22 d. mirė (b. l. 15); ginčas dėl kasatorės įsipareigojimo pagal ginčo skolos raštelį vykdymo buvo išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu, kuriuo iš kasatorės priteista 35 000 eurų bei 5 proc. metinių palūkanų; bylos šalių valiai turėjo įtakos jų motinos sprendimas ginti savo teises teismine tvarka ir tai galima vertinti kaip šios bylos specifiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju esminės reikšmės turi Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo iš kasatorės 2006 m. gegužės 22 d. pakvitavimo pagrindu priteista solidariai G. Ž. ir J. Ž. 35 000 eurų skola, privalomumas (CPK 18 straipsnio 1 dalis); įsiteisėjęs sprendimas įgyja įstatymo galią ir niekas negali jo nepaisyti. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas; šalys netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių (CPK 279 straipsnis). Kasatorei pirmiau nurodyto Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia reiškia tai, kad ji nagrinėjamoje byloje nebegali ginčyti su pakvitavimo sudarymu ir jo teisiniu vertinimu susijusių aplinkybių. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatorės argumentus dėl pakvitavimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 1 dalyje, 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais; byloje nustatyti faktai, kad ginčas kilo giminaičiams sprendžiant tarpusavio atsiskaitymų klausimus ir kad dėl jo susitarta kasatorei pasirašius pakvitavimą, teismui suponavo pagrįstą išvadą, jog pakvitavimas dėl piniginės išmokos broliui ir motinai yra skolinis kasatorės įsipareigojimas.
Kasacinio skundo argumentas dėl įrodymų vertinimo atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas; kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųstų procesinių sprendimų teisėtumui.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus procesinius sprendimus, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atsakovas ir tretieji asmenys pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir teigė, kad už jo surašymą turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti, prašė jas priteisti iš kasatorės. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Kadangi atsakovas ir tretieji asmenys nepateikė jų išlaidas patvirtinančių įrodymų, tai šiuo atveju nėra teisinio pagrindo spręsti dėl patirtų išlaidų dydžio ir atlyginimo; teisėjų kolegija nesprendžia dėl šio prašymo (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 62,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo ir palikus nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės R. Š. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 62,30 (šešiasdešimt du litus 30 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.