- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-31
- Bylos Nr.
- e2-344-943/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00517-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- A. C.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Swedbank“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutarties, kuria ieškovo atskirasis skundas dėl 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties laikytas nepaduotu ir grąžintas, civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Swedbank“, antstoliui V. M. bei V. G. dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. C. (toliau – ieškovas) ieškiniu prašė teismo pripažinti 2018 m. vasario 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-18-240-3223 negaliojančiu ir taikyti restituciją.
2. 2019 m. gruodžio 5 d. teisme buvo gautas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) sustabdyti visus išieškojimo veiksmus (išieškojimo, perdavimo, iškraustymo) iš hipoteka įkeisto turto iki šios bylos išnagrinėjimo pabaigos ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones hipoteka įkeistam turtui; 2) uždrausti buto (turto) sugadinimą, durų išlaužimą ir komunalinių paslaugų (šilumos, šilto ir šalto vandens, elektros) atjungimą iki civilinės bylos išnagrinėjimo pabaigos. Tuo pačiu prašymu ieškovas prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.
Šalies argumentai
4. 2019 m. gruodžio 16 d. teisme buvo gautas ieškovo A. C. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties. Atskiruoju skundu ieškovas prašė panaikinti skundžiamą nutartį ir ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti, taip pat prašė teismo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi ieškovo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už atskirąjį skundą netenkino ir nustatė ieškovui 7 dienų terminą sumokėti 38 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
6. 2019 m. gruodžio 20 d. teisme buvo gautas ieškovo prašymas dėl trūkumų šalinimo. Ieškovas nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra priėmusi sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos ieškovui teikimo kitose bylose, dėl ko, anot apelianto, analogiškai ieškovas gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir šioje byloje. Be to, ieškovo teigimu, jis turėtų būti atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi byloje ieškovas ginčija veiksmus atsiradusius iš sutarties nesąžiningų sąlygų. Pažymi, jog ieškovas žyminio mokesčio negali sumokėti dėl sunkios materialinės padėties.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 31 d. nutartimi ieškovo A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas nėra sumokėjęs net dalies mokėtino žyminio mokesčio, o reikalavimas byloje nėra laikytinas reikalavimu, kylančiu iš vartojimo teisinių santykių. Įvertinęs ieškovo kartu su prašymu pateiktus įrodymus teismas nustatė, kad nors jie liudija tai, jog ieškovo finansinė padėtis galimai yra sudėtinga, tačiau nepateikus duomenų, kad jis imasi veiksmų savo finansinei padėčiai pagerinti, teismas laikė, kad ieškovas tinkamai neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties ir nepašalino šios nutarties motyvuojamoje dalyje nurodyto atskirojo skundo trūkumo, dėl ko egzistuoja teisinis pagrindas ieškovo atskirąjį skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Atskiruoju skundu ieškovas A. C. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutartį ir ieškovo prašymus tenkinti – atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio už atskirojo skundo pateikimą ir priimti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties.
10. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Ieškovo pateiktu ieškiniu ginčijami veiksmai atsiradę iš nesąžiningų sutarties sąlygų, t. y. keliami reikalavimai, atsiradę iš vartojimo teisinių santykių, todėl ieškovas, priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu yra atleistas nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo;
10.2. Ieškovas 2019 m. gruodžio 20 d. prašyme išdėstė aplinkybes, sudarančias pagrindą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl laikytina, kad ieškovas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi nustatytus trūkumus pašalino, tik kitu, nei nutartyje nurodytu, būdu;
10.3. Visuma ieškovo pateiktų duomenų įrodo, kad yra pagrindas ieškovą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir / ar bet kokia forma.
12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra išaiškinęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015, 2015 rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1387-178/2015, 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-821-302/2016, kt.).
13. Kreipimosi į teismą, bylų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarką reglamentuoja CPK, todėl asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis šios tvarkos ir pateikti teismui procesinį dokumentą, kuris atitinka CPK reikalavimus. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis).
14. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas ieškovo atskirojo skundo dėl 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties priėmimo klausimą nustatė, kad apeliantas už teikiamą skundą nėra sumokėjęs žyminio mokesčio, kaip nustato CPK 80 straipsnio 2 dalis, o prašymas atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio mokėjimo nėra pagrįstas įrodymais, todėl 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi apeliantui A. C. nustatė terminą pašalinti atskirojo skundo trūkumus, t. y. sumokėti 38 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
15. Apeliantas 2019 m. gruodžio 20 d. pateikė prašymą priimti naujai teikiamus paaiškinimus su įrodymais, kurie, jo vertinimu, pagrindžia prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pagrįstumą. Pažymėtina, kad teikiamu prašymu apeliantas išdėstė ir nesutikimo su 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi, kuria buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti, argumentus. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gruodžio 31 d. nutartimi įvertinęs apelianto 2019 m. gruodžio 20 d. prašyme išdėstytus argumentus ir nesutikęs su apelianto vertinimu, jog jam taikytinas atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, bei atsižvelgęs į papildomai pateiktus įrodymus, nusprendė, kad apeliantas neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų, todėl A. C. atskirąjį skundą dėl 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
16. Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamos bylos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas laikė, jog apeliantas nepašalino 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi nustatytų trūkumų ir apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties grąžino jį padavusiam asmeniui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Teismas, pasisakydamas dėl skundžiamos 2019 m. gruodžio 31 d. nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria apeliantui buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti, teisėtumo nevertina, kadangi ji nėra šios bylos apeliacijos objektas. Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. gruodžio 31 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą sprendžia vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais, kiek tai susiję su teismo argumentais, kad apeliantas nepašalino teismo nustatytų trūkumų bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
17. Byloje ginčo dėl to, kad už apelianto teikiamą atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra mokėtinas 39 Eur žyminio mokestis nekyla, apeliantas taip pat neginčija to, kad nėra sumokėjęs bent dalies už atskirąjį skundą mokėtino žyminio mokesčio. Skunde apeliantas viena vertus teigia, kad jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kita vertus nurodo, kad jo teikiami įrodymai apie turtinę padėtį sudaro pagrindą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kadangi skundžiama nutartimi buvo vertinti pirmiau nurodyti apelianto keliami klausimai, apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas pirmosios instancijos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties pagrįstumo, visų pirma pasisako dėl to, ar apelianto inicijuota byla gali būti priskirta bylų, kuriose keliami klausimai dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, kategorijai ir dėl to ieškovas būtų laikomas atleistu nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
18. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovo inicijuotas ginčas nėra susijęs su vartojimo teisiniais santykiais, ir teigia, kad jis ginčija veiksmus, atsiradusius iš sutarties nesąžiningų sąlygų, t. y. kelia reikalavimus atsiradusius iš vartojimo teisinių santykių, todėl jis atleistinas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
19. Teismo vertinimu, ieškovas nepagrįstai teigia, kad jis nagrinėjamoje byloje yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą – vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Toks atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra siejamas ne vien su subjektu (vartotoju), besikreipiančiu į teismą dėl visų ginčų, kylančių iš vartojimo teisinių santykių, bet ir su ginčo objektu byloje (klausimai dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo).
20. Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovas patikslintu ieškiniu reikalauja pripažinti 2018 m. vasario 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją. Ginčijamo akto neteisėtumą sieja su neteisėtais antstolio veiksmais nustatant per mažą varžytynėse parduodamo turto kainą. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas nėra reikalavimas, kylantis iš vartojimo teisinių santykių. Apeliacinės instancijos teismas, papildydamas pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo klausimu, taip pat nurodo, kad ta aplinkybė, jog priverstiniai vykdymo veiksmai, kuriuos atliekant apeliantui priklausantis turtas buvo parduotas ginčijamu varžytynių aktu, buvo pradėti po to, kai apeliantas neįvykdė 2004 m. balandžio 19 d. kredito sutartimi Nr. BS1133040103, sudaryta tarp A. C. ir AB Sampo banko (galutinė teisių ir pareigų perėmėja pagal kredito sutartį atsakovė „Swedbank“, AB) prisiimtų įsipareigojimų, nesudaro pagrindo teigti, kad ginčas patenka į CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo sritį, kadangi šioje byloje keliamas varžytynių proceso teisėtumo, o ne skolininką ir išieškotoją siejusių sutarčių sąlygų sąžiningumo klausimas.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti ir apelianto argumentai, susiję su galimu jo atleidimu nuo žyminio mokesčio mokėjimo šioje byloje dėl to, kad kitose civilinėse bylose jam yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, tačiau teismo vertinimu, tačiau, teismo vertinimu, tokia teisinė pagalba turi būti teikiama nagrinėjamoje byloje. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas yra galimas įstatymo nustatyta tvarka ir keliose bylose, tačiau dėl jos teikimo kiekvienoje iš jų yra priimamas atskiras tarnybos sprendimas. Pagal minėto įstatymo 20 straipsnio 3 dalį pareiškėjas privalo pateikti teismui tarnybos sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Toks sprendimas teismui nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktas.
22. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar apelianto 2019 m. gruodžio 20 d. pateiktas prašymas su papildomais įrodymais gali būti laikomas tinkamu 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų įvykdymu išaiškina, kad įstatymas byloje dalyvaujantį asmenį įpareigoja rūpintis greitu ir ekonomišku procesu (CPK 7 straipsnis). Besikreipiantis į teismą asmuo, kartu su procesiniu prašymu turi pateikti prašymo pagrįstumą patvirtinančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 2 dalis).
23. Nagrinėjamu atveju ieškovas, teikdamas atskirąjį skundą dėl 2019 m gruodžio 9 d. nutarties prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau nepateikė jokių šį prašymą pagrindžiančių įrodymų, dėl ko pirmosios instancijos teismas taikė trūkumų šalinimo institutą ir 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą. Ieškovas, kaip nurodyta, šios nutarties neskundė, todėl 2019 m. gruodžio 17 d. nutarčiai įsiteisėjus, ja nustatyti įpareigojimai turi būti įvykdyti nutartyje nurodytu būdu ir tvarka. Kadangi apeliantas nepateikė duomenų apie tai, kad nustatyto dydžio žyminis mokestis yra sumokėtas, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai laikė, kad ieškovas nepašalino 2019 m. gruodžio 17 d. nustatytų trūkumų ir tai sudarė pagrindą apelianto skundą dėl 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties laikyti nepaduotu. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.