Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės OÜ ,,Victoria Shipping“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 27 d. galutinio sprendimo, kuriuo pakeistas 2020 m. gegužės 7 d. preliminarus sprendimas, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės OÜ „Victorija Shipping“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Garant Diving“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gegužės 7 d. priėmė preliminarų sprendimą, kurio tenkino ieškovės OÜ „Viktorija Shipping“ ieškinį ir iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Garant Diving“ priteisė 50 000 Eur skolą, 5 750 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas bei 531 Eur žyminį mokestį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

15. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

16. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 54–55 punktai).

17. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

18. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2018 m. gegužės 31 d. atsakovės ieškovei siųsto pranešimo vertimą, kuriame atsakovė nurodė, kad, remdamasi Sutarties 1.4, 1.5 punktais bei atsižvelgdama, jog OÜ „Baltic Techservice“ inicijavo bylą teisme, atšaukia visas sumas, mokėtinas pagal Sutartį, kol bus išspręsta kita byla. Apeliantė taip pat pateikė 2018 m. lapkričio 9 d. ir 2018 m. lapkričio 19 d. atsakymus atsakovei, kuriais informuoja, kad ši nevykdo įsipareigojimų pagal Sutartį ir reikalauja atsakovės iki 2018 m. gruodžio 21 d. sumokėti 30 000 Eur pagal Sutarties 1.4 punktą. Apeliantės teigimu, šie rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad atsakovė nesitarė dėl Sutarties pakeitimo ir konkliudentiniais veiksmais nesutiko dėl Sutarties pakeitimo, o reikalavo sumokėti perleidimo mokestį. Atsakovė, nesutikdama su apeliantės prašymu pridėti prie bylos naujus rašytinius įrodymus, nurodo, kad įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors teikiami nauji rašytiniai duomenys egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgus į dokumentų apimtį ir pobūdį, nėra pagrindo spręsti, kad pateikti įrodymai užvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą, byloje taip pat nėra duomenų, jog apeliantė piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis. Įvertinant tai, kad 2018 m. gegužės 31 d. pranešimo autorė yra pati atsakovė, o ieškovės 2018 m. lapkričio 9 d. ir 2018 m. lapkričio 19 d. raštai yra adresuoti atsakovei, atsakovė neginčija, jog jai minėti raštai buvo išsiųsti, darytina išvada, kad dokumentų turinys atsakovei yra žinomas. Be to, atsakovė, savo nuožiūra disponuodama procesinėmis teisėmis, atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstė prieštaravimus dėl teikiamų duomenų pridėjimo prie bylos, kaip įrodymų, bei jų vertinimo. Taigi atsakovei buvo suteikta galimybė pateikti poziciją ir argumentus dėl teikiamų duomenų, todėl šių dokumentų pridėjimas prie bylos atsakovei nebus siurprizinis.

20. Teisėjų kolegija, apibendrindama argumentus, nurodytus nutarties 19 punkte, sprendžia, kad yra pagrindas ieškovės kartu su apeliaciniu skundu teikiamus dokumentus (nutarties 18 punktas) priimti kaip rašytinius įrodymus į bylą ir juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Minėta, kad CPK 314 straipsnis neturi būti taikomas formaliai ir negali būti vertinamas kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (nutarties 17 punktas).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

21. Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 3 d. šalys sudarė OÜ „Baltic Techservice“ (teisių perėmėja OÜ „ALDERA INVEST“) skolos Perleidimo sutartį Nr. 20180403/01, kuria ieškovė perleido atsakovei teisę iš OÜ „Baltic Techservice“ reikalauti 53 107,10 Eur sumą, o atsakovė įsipareigojo iki 2018 m. gegužės 31 d. sumokėti apeliantei 50 000 Eur sutarties perleidimo mokestį (1.4 punktas). Sutarties 1.5 punktu šalys susitarė, kad jei skolininkė teisme prieštaraus Sutarčiai ir (arba) bet kokioms pagal ją perduotoms sumoms, ir teismas priims sprendimą skolininkės naudai, Sutartis tampa negaliojančia ab initio ir perleidėja yra įpareigojama grąžinti perleidimo mokestį perėmėjai. Ši nuostata galiojo iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.

22. Skolininkė OÜ „Baltic Techservice“ (jos teisių perėmėja OÜ „ALDERA INVEST“) 2018 m. balandžio 17 d. pateikė ieškinio reikalavimą Klaipėdos apygardos teismui, kuriuo prašė priteisti skolą iš UAB „Garant Diving“ bei ginčijo OÜ „Victoria shipping“ reikalavimo teisę ir jos perleidimą. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-484-265/2019 ieškovės OÜ „Baltic Techservice“ ieškinį atmetė ir konstatavo, kad 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. balandžio 3 d. reikalavimų perleidimo sutartys yra galiojančios. Klaipėdos apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo 2020 m. kovo 17 d., Lietuvos apeliaciniam teismui civilinėje byloje Nr. e2A-219-790/2020 sprendimą palikus nepakeistą.

23. Atsakovė 2018 m. gegužės 15 d. sumokėjo ieškovei 20 000 Eur perleidimo mokesčio pagal Sutartį. 2018 m. gegužės 31 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad remiantis Sutarties 1.4, 1.5 punktais bei atsižvelgiant, jog OÜ „Baltic Techservice“ inicijavo bylą teisme, ji atšaukia visas sumas, mokėtinas pagal Sutartį, kol bus išspręsta kita civilinė byla. 2018 m. lapkričio 2 d. raštu atsakovė pareikalavo grąžinti sumokėtus 20 000 Eur pagal Sutartį, arba jų negrąžinus, užskaityti mokėjimus ne pagal Sutartį, bet pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 2018-03-LT ir Nr. 2018-04-LT už kitus įsipareigojimus. Apeliantė 2018 m. lapkričio 9 d. ir 2018 m. lapkričio 19 d. atsakymais informavo atsakovę, kad ši nevykdo įsipareigojimų pagal Sutartį ir pareikalavo atsakovės iki 2018 m. gruodžio 21 d. sumokėti 30 000 Eur pagal Sutarties 1.4 punktą. Atsakovei likusios sumos pagal Sutartį nesumokėjus, ieškovė atsakovės 2018 m. gegužės 15 d. sumokėtus 20 000 Eur pripažino ne Sutarties perleidimo mokesčio dalimi, bet mokėjimais pagal kitas PVM sąskaitas faktūras Nr. 2018-03-LT ir Nr. 2018-04-LT.

24. Ieškovė 2020 m. kovo 26 d. siųstu elektroniniu laišku atsakovės prašė sumokėti 50 000 Eur pagal Sutarties 1.4 punktą, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-219-790/2020, tačiau atsakovei prievolės neįvykdžius, ieškovė 2020 m. gegužės 4 d. pareiškė ieškinį teisme dokumentinio proceso tvarka. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gegužės 7 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo tenkino ieškovės ieškinį ir iš atsakovės ieškovei priteisė 50 000 Eur skolą, 5 750 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos bei 531 Eur žyminį mokestį. Atsakovė pateikė prieštaravimus, kuriuose pripažino, kad nėra sumokėjusi ieškovei 50 000 Eur pagal Sutarties 1.4 punktą už ieškovės perleistą reikalavimo teisę iš bendrovės OÜ „Baltic Techservice“, tačiau nesutiko su preliminaraus sprendimo dalimi dėl palūkanų dydžio. Atsakovė nesutiko su palūkanų skaičiavimo terminu ir nurodė, kad skolininkei OÜ „Baltic Techservice“ inicijavus teisminį ginčą, šalys žodžiu susitarė, jog perleidimo mokestis bus sumokėtas ne iki 2018 m. gegužės 31 d., o teismui priėmus šalims palankų sprendimą Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-484-265/2019 ir jam įsiteisėjus. Tuo tarpu ieškovė teigė, kad atsakovė už perleistą reikalavimo teisę turėjo sumokėti iki Sutarties 1.4 punkte nurodyto termino – 2018 m. gegužės 31 d. ir nei Sutartimi, nei papildomais susitarimais nebuvo susitarta dėl kitokio prievolės įvykdymo termino. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu galutiniu sprendimu sutiko su atsakovės pozicija ir konstatavo, kad atsakovei Sutarties 1.4 punkte nustatytu terminu neįvykdžius piniginės prievolės, o ieškovei dėl to nereiškus pretenzijų, susiklostė šalių konkliudentiniais veiksmais patvirtintas susitarimas prieš atsakovei sumokant perleidimo mokestį, sulaukti skolininkės inicijuoto ginčo dėl Sutartimi perleistos skolos pabaigos, kuris tenkino abi šalis; nors susitarimas nebuvo formalizuotas nustatyta tvarka (pvz., sudarant rašytinį susitarimą dėl Sutarties pakeitimo ir pan.), tačiau šalys konkliudentiniais veiksmais išreiškė jo akceptavimą. Ieškovė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir laikosi pozicijos, kad šalys nesitarė ir ieškovė konkliudentiniais veiksmais nesutiko, jog perleidimo mokestis būtų sumokėtas vėliau nei numatyta Sutarties 1.4 punkte.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl Sutarties sąlygos (ne)pakeitimo konkliudentiniais veiksmais bei dėl palūkanų skaičiavimo sąlygų, t. y. datos nuo kurios turi būti skaičiuojamos palūkanos, šalims skirtingai vertinant mokėjimo termino, kylančio iš Sutarties, pabaigą.

Dėl Sutarties sąlygos (ne)pakeitimo

26. Sutarties 1.4 punktu šalys susitarė, kad atsakovė įsipareigoja iki 2018 m. gegužės 31 d. sumokėti apeliantei 50 000 Eur sutarties perleidimo mokestį. Tarp šalių kilo ginčas dėl šioje Sutarties nuostatoje įtvirtintos mokėjimo pagal Sutartį termino, nes šis terminas lemia ir palūkanų skaičiavimo terminus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo Sutarties 1.4 punkto sąlygos, be kita ko, reglamentuojančios mokėjimo terminą, pakeitimą šalių konkliudentiniais veiksmais. Apeliantės teigimu, nesant rašytinio šalių susitarimo dėl Sutarties sąlygų pakeitimo teismas be pagrindo sprendė dėl minimos Sutarties nuostatos pakeitimo konkliudentiniais veiksmais, nes šalys niekada nesitarė ir ieškovė konkliudentiniais veiksmais nesutiko, jog perleidimo mokestis būtų sumokėtas vėliau, t. y. po šalims palankaus Klaipėdos apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-484-265/2019 įsiteisėjimo.

27. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties šalių valia turi būti išreikšta įstatymo nustatyta forma; aiški ir laisvai pareikšta. Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, gali būti pakeičiamos arba nutraukiamos.

28. Sutartyje šalys susitarė, kad Sutartis gali būti pakeista abipusiu šalių susitarimu ir kad šie susitarimai galioja tik raštiškai pasirašyti abiejų šalių (Sutarties 6.1 punktas). Pagal CK 6.183 straipsnio 1 dalį rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Pagal CK 6.183 straipsnio 2 dalį viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu.

29. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, suformuotoje dėl sutarčių sudarymo ir jų sąlygų pakeitimo, be kita ko yra pasisakyta, kad asmenys ne tik gali sutartis sudaryti, bet ir savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas). Tam, kad būtų įrodytas sutarties keitimas konkliudentiniais veiksmais, yra būtina įrodyti, kad: 1) sutartis nebuvo įvykdyta sutartyje nustatytu būdu; 2) abi sutarties šalys susitarė dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo; 3) šis susitarimas yra aiškus ir nedviprasmiškas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019, 33–35 punktai; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-219/2020, 34 punktas).

30. Remiantis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. 3K-3-234-823/2020).

31. Nagrinėjamo ginčo atveju šalys susitarė, kad Sutarties pakeitimai galioja juos raštu patvirtinus (Sutarties 6.1 punktas). Rašytinio susitarimo dėl Sutarties 1.4 punkte nustatyto mokėjimo termino – iki 2018 m. gegužės 31 d., pakeitimo nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalys aptariamą Sutarties nuostatą pakeitė konkliudentiniais veiksmais, nes atsakovei nustatytu terminu neįvykdžius piniginės prievolės, ieškovė nereiškė dėl to pretenzijų. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė Sutarties sąlygą.

32. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad atsakovė 2018 m. gegužės 15 d. sumokėjo ieškovei 20 000 Eur pagal Sutartį, tačiau 2018 m. gegužės 31 d. pranešimu atsakovė kreipėsi į ieškovę, pranešdama, jog remiantis Sutarties 1.4, 1.5 punktais bei atsižvelgiant, kad OÜ „Baltic Techservice“ inicijavo bylą teisme, ji atšaukia visas sumas, mokėtinas pagal Sutartį, kol bus išspręsta kita civilinė byla. 2018 m. lapkričio 2 d. raštu atsakovė pareikalavo grąžinti jos sumokėtus 20 000 Eur pagal Sutartį, arba jų negrąžinus, laikyti tai mokėjimu ne pagal Sutartį, bet pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 2018-03-LT ir Nr. 2018-04-LT. Atsakovei likusios sumos pagal Sutartį nesumokėjus, ieškovė atsakovės 2018 m. gegužės 15 d. sumokėtus 20 000 Eur pripažino ne Sutarties perleidimo mokesčio dalimi, bet mokėjimais pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 2018-03-LT ir Nr. 2018-04-LT. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, darė išvadą, kad tai patvirtina šalių žodinį susitarimą pakeisti Sutarties 1.4 punkte numatytą terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės atliktos įmokos pagal Sutarties 1.4 punktą paskirstymas pagal CK 6.55 straipsnio 1 dalyje numatytą eiliškumą, negali būti laikomas įrodančiu aktyviais veiksmais išreikštą kreditorės (ieškovės) valią akceptuoti Sutarties pakeitimą. Tokią teisėjų kolegijos poziciją patvirtinta ir ieškovės rašytiniai atsakymai atsakovei. Iš 2018 m. lapkričio 9 d. ir 2018 m. lapkričio 19 d. atsakymų atsakovei turinio matyti, kad ieškovė juose aiškiai nurodo, jog atsakovė nevykdo įsipareigojimų pagal Sutartį ir reikalauja atsakovės iki 2018 m. gruodžio 21 d. sumokėti 30 000 Eur pagal Sutarties 1.4 punktą. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl šalių susitarimo konkliudentiniais veiksmais pakeisti Sutarties 1.4 punkte numatytą terminą atsiskaityti už reikalavimo perleidimą.

33. Teisėjų kolegija vertina, kad byloje nustatytos kitos šalių tarpusavio santykių aplinkybės, ieškovei ilgą laiką (beveik metus ir devynis mėnesius) nereiškiant pretenzijų dėl Sutarties vykdymo, o reikalavimą dėl skolos sumokėjimo pareiškiant tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-219-790/2020 priėmimo, neįrodo bendrų šalių konkliudentinių veiksmų pakeisti Sutarties 1.4 punkto sąlygą. Nors byloje nustatyta, kad 2020 m. kovo 26 d. elektroniniu laišku ieškovė atsakovės pareikalavo sumokėti 50 000 Eur pagal Sutarties 1.4 punktą, t. y. po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 17 d. civilinėje byloje Nr. e2A-219-790/2020 nutarties priėmimo, tačiau vien ši aplinkybė nepakankama spręsti, kad abi šalys suderintu elgesiu pakeitė Sutarties 1.4 punkte įtvirtintą terminą ar, jog apeliantė atsisakė Sutarties pakeitimo rašytinės tvarkos, numatytos Sutarties 6.1 punkte. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė, ji pati renkasi, kada ir kaip ginti pažeistą teisę. Taigi pretenzijų nepareiškimas ir / ar jų pareiškimas po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-219-790/2020 priėmimo, neturi įtakos ieškovės teisei reikalauti įvykdyti sutartinę prievolę.

34. Šioje nutartyje aptartas nagrinėjamam klausimui aktualus teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika, nustatytos bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė atsiskaitymo pagal Sutartį terminą. Bylos įrodymais pagrįstų Sutarties šalių veiksmų teisinis vertinimas teisėjų kolegijai leidžia daryti priešingą išvadą – ieškovės veiksmai / neveikimas nelaikytini išreiškiantys jos valią akceptuoti Sutarties 1.4 punkte įtvirtinto termino pakeitimą.

Dėl materialiųjų palūkanų priteisimo

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Kompensuojamosios palūkanos reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje, nustatančiame kompensuojamųjų palūkanų dydžius, CK 6.261 straipsnyje, įtvirtinančiame minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl negalėjimo naudotis pinigais, prezumpciją ir teisę reikalauti didesnių nuostolių, jeigu jie buvo patirti, bei kitose CK normose (pvz., CK 6.415, 6.446 straipsniai).

36. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas (CK 6.261 straipsnis). Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūkanos nemokamos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje.

37. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006).

38. Palūkanos, išieškotinos iš skolininko už termino įvykdyti prievolę praleidimą ir laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis), skaičiuojamos nuo prievolės pažeidimo dienos iki kreditoriaus kreipimosi į teismą dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2014).

39. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės ieškovei priteistinas palūkanas skaičiavo nuo 2020 m. kovo 18 d., t. y. nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-219-790/2020 priėmimo ir įsiteisėjimo, iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. iki 2020 m. gegužės 4 d. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Sutarties 1.4 punkte įtvirtinto termino pakeitimo šalių konkliudentiniais veiksmais pripažinus nepagrįsta, skundžiamo galutinio sprendimo dalis dėl ieškovei priteistinų materialiųjų palūkanų keistina, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiant 5 750 Eur palūkanų, skaičiuojamų nuo 2018 m. gegužės 31 d., t. y. nuo prievolės įvykdymo termino, iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. iki 2020 m. gegužės 4 d.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

41. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kasacinėje jurisprudencijoje procesinės palūkanos pripažįstamos kompensuojamosiomis palūkanomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2014). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodyta praktika). Šios abi sąlygos nagrinėjamoje byloje egzistuoja.

42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

43. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Sutarties 1.4 punkte įtvirtinto termino pakeitimo šalių konkliudentiniais veiksmais pripažinta nepagrįsta, todėl, atsižvelgiant į tai, keistina skundžiamo galutinio sprendimo dalis dėl ieškovei priteistinų procesinių palūkanų, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiant 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo 55 750 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. gegužės 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl procesinės bylos baigties

44. Apibendrindama padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 27 d. galutinis sprendimas keistinas, nes pirmosios instancijos teismas, padaręs nepagrįstas išvadas dėl Sutarties 1.4 punkte įtvirtinto termino pakeitimo šalių konkliudentiniais veiksmais, netinkamai išsprendė materialiųjų palūkanų bei procesinių palūkanų priteisimo klausimus. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalis, kuria teismas pakeitė 2020 m. gegužės 7 d. preliminaraus sprendimo dalį, keistina, 2020 m. gegužės 7 d. preliminarų sprendimą paliekant nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

45. Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

46. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patyrė 3 031 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 531 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 2 500 Eur išlaidos advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti.

47. Tenkinus ieškinį visiškai, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiama 3 031 Eur ieškovės OÜ ,,Victoria Shipping“ turėtos bylinėjimosi išlaidos.

48. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantė prašė jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė viso patyrė 1 176 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 130 Eur žyminis mokestis, 1 000 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 46 Eur vertimo išlaidos.

49. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje rezultatą (apeliantės reikalavimai tenkinti), iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 1 176 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 27 d. galutinį sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės OÜ ,,Victoria Shipping“, juridinio asmens kodas 10680042, ieškinys tenkintas ir ieškovei OÜ ,,Victoria Shipping“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Garant Diving“, juridinio asmens kodas 302566968, priteista 50 000 Eur (penkiasdešimt tūkstančių eurų) skola, 5 750 Eur (penki tūkstančiai septynis šimtai penkiasdešimt eurų) palūkanos, 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 55 750 Eur (penkiasdešimt penkių tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties eurų) sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 531 Eur (penki šimtai trisdešimt vienas euras) žyminis mokestis, palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Garant Diving“ ieškovei OÜ ,,Victoria Shipping“ 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.“

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Garant Diving“ ieškovei OÜ ,,Victoria Shipping“ 1 176 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.