Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovams A. Š. ir N. Š. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir be pagrindo gautų piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybes, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne karta savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šaliu pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiama visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2010-04-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąja reikšme, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).

Kaip matyti iš ieškinio ir šalių bylos nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių nustatyta, kad atsakovas A. Š. Palangos kredito unijoje dar iki ieškovei pervedant į jo asmeninę sąskaitą prašomą priteisti sumą, turėjo pasiėmęs 80000 Lt paskolą. Ieškovė 2009 m. rugsėjo 2 d. atsakovui A. Š. pervedė 72100 Lt (20881,60 Eur) sumą (e. I t. b. l. 1, 8-9). Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad atsakovai paprašė jos paskolinti pinigų padengti turimai paskolai Palangos kredito unijoje. Kadangi ieškovės sutuoktinis E. P. turėjo paskolinių santykių ir anksčiau su atsakovais, ji jais pasitikėjo ir pervedė minėtą sumą į atsakovo sąskaitą. Patį pavedimą padarė jos sutuoktinis.

Tuo tarpu atsakovai teigia, kad pinigų iš ieškovės nesiskolino, o pervesta suma iš jos sąskaitos į atsakovo sąskaitą unijoje yra ta pati skola, kuri buvo pasirašyta atsakovų su E. P. 2009 m. rugpjūčio 28 d. pagal sudarytą paskolos raštelį (e. I t. b. l. 74), kuriame nurodyta, kad N. Š. ir A. Š. pasiskolino 72000 Lt, kuriuos grąžinti ketino 2010 m. rugpjūčio 28 d. Dėl to byloje keliamas klausimas ar ieškovės prašoma priteisti jos manymu nepagrįstai įgyta pinigų suma yra tapati suma, kurią paskolino atsakovams E. P. ar tai visiškai kita suma.

Toliau nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. Palangos kredito unijoje pagal paskolos sutartį Nr. 10-00070 atsakovų dukrai I. D. buvo suteikta paskola (e. II t. b. l. 183-185) dėl kurios vyksta teisminiai ginčai (e. II t. b. l. 163-176).

Iš byloje esančių paskolos raštelio ir mokėjimo nurodymo matyti, kad raštelyje nurodyta suma (72000 Lt) ir pavedimo suma (72100 Lt) skiriasi 100 Lt, taip pat skolos raštelis surašytas 2009 m. rugpjūčio 28 d., o pavedimas padarytas 2009 m. rugsėjo 2 d. Todėl ieškovė ir E. P. teigia, kad tai yra dvi paskolos atsakovams iš kurių abi buvo suteiktos atsakovų turimai 80000 Lt paskolai padengti, tačiau atsakovams pareiškus, kad jie 2009-08-28 paskolą nori panaudoti automobilio pirkimui ir gavus E. P. leidimą, iš karto po 2009-09-02 buvo suteikta kita paskola įsiskolinimo unijai padengimui, kuri iki šiol nėra grąžinta.

Byloje nustatyta, kad šalis sieja giminystės ryšiai ir prieš ieškovei pervedant prašomą priteisti pinigų sumą, jų santykiai buvo geri. Atsakovai skolindavosi iš ieškovės sutuoktinio įvairias pinigų sumas savo verslui. Tačiau šalių santykiai suprastėjo po to, kai atsakovų dukrai I. D. (Š.) 2010 m. rugsėjo 20 d. Palangos kredito unijoje pagal paskolos sutartį Nr. 10-00070 buvo suteikta paskola (e. II t. b. l. 183-185) dėl kurios vyksta teisminiai ginčai (e. II t. b. l. 163-176).

Liudytoju apklaustas E. P. teismo posėdyje paaiškino, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. atsakovams paskolino 72000 Lt, taip pat paskolos grąžinimui Palangos kredito unijai, nurodydamas, jog minėtus pinigus atsakovams paskolino grynaisiais, tačiau po dienos atsakovai paskambino jam ir pasakė, kad Danijoje rado įsigyti transporto priemones ir nori jo skolintus pinigus panaudoti būtent jų pirkimui, tačiau paprašė dar paskolinti pinigų, nes liko nepadengta paskola Palangos kredito unijoje. Tada E. P. pasakė, kad jo žmona turi pinigų ir jie jos turėtų prašyti. Ieškovės sutuoktinis buvo išvykęs, todėl nurodė paskambinęs žmonai ir papasakojęs jai, kad atsakovai gali atvykti prašyti pinigų. Apie tai, kad yra jau paskolinęs pinigų atsakovams, neužsiminė.

Tačiau vertinant šio liudytojo parodymus šioje byloje dėl 72000 Lt paskolos suteikimo atsakovams ir jo nurodytas aplinkybes ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-1604-377/2013,kuri prijungta prie šios bylos, matyti, jog jis minėtoje byloje teigė, jog pinigus skolino atsakovams grynais pinigais jiems atvykus pas jį. Minėtoje byloje atsakovams ginčijant ieškinį ir nurodant aplinkybes, kad surašytas paskolos raštelis buvo pasirašytas dėl skolos padengimo unijai, o ne verslui pradėti, kuri buvo padengta banko pavedimu (civilinės bylos Nr. 2-1604-377/2013 b. l. 58, e. I t. b. l. 26,48-50), tai yra pervesta 72100 Lt suma iš ieškovės sąskaitos į atsakovo A. Š. asmeninę sąskaitą, E. P. jau sau prieštaraudamas, dublike (civilinės bylos Nr. 2-1604-377/2013 b. l. 58, e. I t. b. l. 122) nurodo, kad pinigus ne perdavė atsakovams, o juos pervedė pavedimu. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu aiškino, kad dublike E. P. neteigė, kad pinigai buvo pervesti pavedimu, tačiau iš dubliko dėstymo reikia suprasti, kad E. P. cituoja atsakovų atsiliepime nurodytas aplinkybes apie pinigų pervedimą pavedimu. Tačiau teismui įvertinus šias aplinkybes yra laikytina, jog E. P. tik dubliko nesutikimo argumentų dalies pirmame sakinyje nurodė atsakovų nuomonę apie atsiliepime nurodytas aplinkybes, o toliau dėsto savo argumentus dėl atsakovų išsakytos nuomonės. Be to, nelogiška būtų manyti, kad E. P. sužinojus apie atsakovų atsiliepime išdėstytas aplinkybes, jis dublike nepaaiškino aplinkybes apie kitą žmonos suteiktą paskolą ir šių paskolų paskirtis, o galų gale atsisakė ieškinio nurodydamas, kad atsakovas vienoje baudžiamojoje byloje patvirtino, jog jo dukra padengė įsiskolinimą paimta paskola ir atsisakė ieškinio dėl ko byla buvo nutraukta (civilinės bylos Nr. 2-1604-377/2013 b. l. 110,122). Šios aplinkybės duoda pagrindą abejoti E. P. paaiškinimais, o tikėti atsakovų paaiškinimais, kad jiems buvo suteikta viena paskola kredito įsiskolinimui grąžinti, o ne dvi kaip teigia ieškovė šiame ieškinyje.

Ieškovės atstovas teismui pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-01-14 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-718/2014, ir nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra itin svarbūs I. Š., N. Š. ir A. Š. parodymai (e. III t. b. l. 38-48). Jis taip pat nurodė, kad atsakovai ankstesniuose teisminiuose procesuose pripažino, kad yra skolingi ieškovei ir jos sutuoktiniui bei pripažino, kad paskolos patys nedengė bei tai, kad skola ieškovės sutuoktiniui E. P. buvo padengta iš atsakovų dukros paimtos paskolos ir Palangos kredito unijos. Be to, 2016-12-15 vykusio teismo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-404-2017 A. Š. apklausiamas teisme ir prisiekęs dėl melagingų parodymų davimo, atsakydamas į jo klausimus dėl skolos R. P. nurodė, kad skola vis dar kybo, o į klausimą dėl skolos E. P. apskritai atsisakė atsakyti. Taigi, laiko, kad akivaizdu, jog 2016 metų gale A. Š. pripažino, jog yra vis dar skolingas R. P. bei akivaizdžiai pripažino, jog tai dvi skirtingos skolos (e. III t. b. l. 34-35). Tačiau laikytina, kad teismui pateiktas 2014 m. sausio 14 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-718/2014 ir jame esantys užfiksuoti atsakovų bei jų dukros I. D. parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovai yra skolingi ieškovei ne tą pačią sumą, kurią paskolino ieškovės sutuoktinis. Sutiktina, su ieškovės atstovo nurodyta aplinkybe, kad atsakovai neneigė, jog yra skolingi Petrauskų šeimai, tačiau iš jų parodymų matyti, kad yra kalbama apie vieną ir tą pačią paskolą pagal paskolos raštelį, kuria buvo padengtas A. Š. paskola Palangos kredito unijoje (e. III t. b. l. 41-43). Liudytojais apklausti atsakovai ir jų dukra teismui nurodė, kad E. P. teigimu, A. Š. paskola buvo padengta iš I. Š. paskolos, tačiau šią aplinkybę paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, jog atsakovo paskola buvo padengta pervedant pinigus iš ieškovės sąskaitos 72100 Lt į atsakovo asmeninę sąskaitą (e. I t. b. l. 9-10).

Svarbu paminėti ir tai, kad ieškovės atstovo pateiktame nuosprendyje liudytojas E. P. buvo kaltinamasis ir teismui duodamas parodymus jis nurodė, kad atsakovų paskolą padengė pavedimu iš ieškovės sąskaitos. Padengus paskolą atsakovai surašė paskolos raštelį, kad jam yra skolingi 73000 Lt (e. III t. b. l. 38-39, 53). Be to, E. P. nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovės pateiktą ieškinį teismo posėdžio metu nurodė, kad Š. iš jų dukrai gautos paskolos grąžino jam paskolą (2019 m. spalio 31 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:49:49 -1:51:16 val.; 1:59:33 – 2:00:30 val.). Nagrinėjamoje byloje pateiktas tik vienas skolos raštelis išrašytas 72000 Lt sumai, jokio kito paskolos raštelio ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl laikytina, kad baudžiamojoje byloje minimas skolos raštelis yra tas pats raštelis nors ir nurodomos sumos skiriasi (CPK 185 straipsnis).

Liudytoju civilinėje byloje apklaustas E. P. teismui teigė, kad pagal civilinėje byloje pateiktą skolos raštelį, jis 72000 Lt sumą atsakovams davė grynaisiais, tačiau šie parodymai yra priešingi ankstesniems jo duotiems parodymams baudžiamojoje ir civilinėje byloje teiktam dublikui, kur jis aiškiai nurodo, kad pinigus pervedė pavedimu, tai yra iš ieškovės sąskaitos (CPK 185 straipsnis).

Plungės rajono apylinkės teisme 2016-12-15, baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-404/2017 A. Š. duoti parodymai taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovams buvo suteiktos dvi paskolos panašiu metu, kadangi atsakovas klausiamas apie ieškovės pavedimą nurodė, kad dabar viskas kybo, o apie E. P. skolos raštelį neatsakė, tačiau nurodė, kad imant paskolą dukrai atsakovai Petrauskams buvo skolingi (e. III t. b. l. 41-43).

Ieškovė pateikė byloje atsakovės N. Š. trumpųjų žinučių siųstų ieškovės sutuoktiniui išklotines, iš kurių matyti, kad atsakovė nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2011 m. gruodžio 25 d. prašė ieškovės sutuoktinio paskolinti pinigų, kadangi atsakovų finansinė padėtis sudėtinga (e. I t. b. l. 167-182). Atsakovai teismo posėdžio metu nurodė, kad E. P. paskolą kredito unijos įsiskolinimui panaikinti grąžino iš savo asmeninių lėšų pardavus automobilius (2019 m. spalio 31 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:14:55 – 1:15:30 val.; 1:27:05-1:30:30 val.), tačiau atsakovai nepateikė įrodymų, kad paskolą grąžino iš savo lėšų pardavus automobilius, kadangi VĮ Regitra duomenys saugomi tik 5 metus, o atsakovų atstovo teigimu atsakovai pirkimo-pardavimo sutarčių nėra išsaugoję (e. III t. b. l. 55-57, CPK 178 straipsnis). Šią aplinkybę atsakovai nurodė tik dabar, tai yra ankstesniuose vykusiuose teisminiuose procesuose jie nurodydavo, kad paskola ieškovės sutuoktiniui buvo padengta iš atsakovų dukrai paimtos paskolos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra įrodyta, kad paskola unijos kredito įsiskolinimo padengimui buvo viena ir ieškovės vyras E. P. teigia, kad paskola jam buvo grąžinta pinigais ir ją grąžino atsakovų duktė (2019 m. spalio 31 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:52:40-1:53:03 val., 2:03:00-2:03:15 val.,) todėl šioje byloje neturi reikšmės tai, kad atsakovai nepateikė kitų įrodymų patvirtinančių, jog būtent jie paskolą grąžino.

Kita vertus, atsižvelgiant į civilinio proceso teisėje galiojančius šalių autonomijos, rungimosi principus, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pats ieškovas, reikšdamas ieškinį. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinio ieškinio įstatyminio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-701/2019). Teismas, kvalifikuodamas teisinius santykius ir spręsdamas iš jų kilusį ginčą, turi nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis šie santykiai susiformavo, kaip jie plėtojosi ir pan. (žiūrėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos. Taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Nagrinėjamoje byloje ieškovė kaip teisminės gynybos būdą pasirinko nepagrįsto praturtėjimo institutą, tačiau iš nustatytų faktinių aplinkybių, matyti, kad šiuo atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl paskolos grąžinimo ir tai yra laikytini paskoliniai teisiniai santykiai ( CK 6.870 straipsnis).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba jai paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

Teismas laiko, kad šioje byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar vieną kartą 2009-09-02 atsakovams buvo suteikta paskola dėl 72100 Lt sumos, kuria buvo padengta atsakovų įsiskolinimas unijai, ar buvo atsakovams suteiktos dvi paskolos, tai yra antra paskola pagal 2009-09-02 pinigų pervedimą atsakovams. Atsakovai teigia, kad jie gavo tik vieną paskolą 2009-09-02, o paskolos lapelis surašytas 2009-08-28 yra tik patvirtinimas, kad jiems buvo pavedimu pervesta pinigų suma tokio dydžio kokią reikėjo padengti įsiskolinimą unijai ir nustatytas terminas skolai grąžinti, tai yra vienintelė suma, kurią gavo atsakovai iš Petrauskų. Raštelį dėl 72000 Lt jie pasirašė paprašyti E. P., kad užtikrinti pervestos pinigų sumos grąžinimą.

Teismo posėdžio metu buvo nustatytos aukščiau nurodytos atitinkamos aplinkybės ir įrodymai dėl kilusio ginčo. Teismas vertindamas juos atsižvelgia į aukščiau išdėstytas ir aptartas aplinkybes ir į tai: kad pradžioje ieškovo atstovas teigė, kad tai skirtingos skolos, nes yra nurodytos skirtingos sumos, o po to apklausius liudytoją E. P. šis paaiškino, kad ir pirma skola 72000 Lt, ir antra skola 72100 Lt yra skolos duotos atsakovams padengti įsiskolinimą unijai ir tik jo sutikimu atsakovai gaudami pirmą paskolą grynais pinigais ją panaudojo ne kreditui padengti, o automobiliui pirkti ( atsakovai su šiais paaiškinimais nesutinka); į tai, kad ieškinyje nebuvo išsamiai išdėstytos aplinkybės dėl skolos suteikimo; nenuoseklūs ir prieštaringi ieškovės ir liudytojo parodymai dėl 2009-09-02 piniginio pervedimo atlikimo atsakovams bei pinigų grąžinimo būdo; ankstesnėse civilinėse ir baudžiamosiose bylose nebuvo ieškovų pasisakymų apie antrą paskolą; E. P. teigia, kad jam 72000 Lt suma yra grąžinta. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į atsakovų paaiškinimus dėl 2009-08-28 surašyto lapelio, laiko tikėtinu, jog jie šį paskolos lapelį pasirašė E. P. nurodymu, kad būtų užtikrintas pervedamos 2009-09-02 skolos grąžinimas, nes lapelyje nurodyta paskolos grąžinimo data, ir nelogiška būtų manyti, kad pervedus pinigus iš sąskaitos į sąskaitą E. P., nežiūrint į jo gerą materialinę padėtį bei giminystės ryšius, nenorėjo užsitikrinti skolos grąžinimą atitinkamu terminu.

Išanalizavus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismas, vertindamas juos pagal vidinį savo įsitikinimą, įrodymų ir nustatytų aplinkybių vertinimą atskirai bei kartu jų visumoje, tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, labiau tikėtinas aplinkybes, teismas laiko kad ieškovė neįrodė, kad 2009-09-02 pervesta pavedimu ir paskolinta atsakovams 72100 Lt suma yra antra paskola, kuri nėra atlyginta, o atsakovai įrodė, kad 2009-08-28 paskolos raštelis, tai buvo surašytas tam, kad užtikrinti pervestos paskolos atlyginimą (CPK 185 straipsnis). Ir nors byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose ši suma skiriasi (paskolos raštelyje nurodyta 72000 Lt, šalių parodymuose duotose kitose bylose –70000 Lt, 72000 Lt, 73000 Lt, e. III t. b. l. 38, 42, 53) iš faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovams tokios sumos reikėjo norint padengti turimą paskolą Palangos kredito unijoje ir tai buvo viena paskola 72100 Lt sumai.

Nustačius, jog ieškovės prašoma priteisti iš atsakovų 72100 Lt (20881,60Eur) yra tik viena atsakovams suteikta paskola, kuri yra atlyginta, o ne antra paskola, iškyla klausimas ar ieškovė aplamai galėjo kreiptis į teismą, kai ieškovės sutuoktinis jau 2013 metais kreipėsi į teismą 2009-08-28 skolos raštelio pagrindu ir prašė teismo iš atsakovų priteisti paskolintą 72000 Lt sumą. Prie nagrinėjamos bylos prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1604-377/2013 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties, matyti, kad E. P. atsisakė ieškinio, kadangi atsakovas A. Š. pripažino, kad 72000 Lt įsiskolinimas E. P. buvo grąžintas iš atsakovo dukrai paimtos iš Palangos kredito unijos paskolos. Kad paskola E. P. grąžinta, patvirtino ir civilinėje byloje apklaustas pats E. P.. Iš to seka, jog E. P. taip pat pripažino kad atsakovai skolą pagal skolos raštelį jam yra grąžinę (CPK 178 straipsnis), o minėta teismo priimta nutartis yra įsiteisėjusi.

Teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius, kai įsiteisėja. Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas iš bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Aiškinant teismo sprendimo privalomumo ir res judicata principų tarpusavio santykį, pažymėtina, kad tai nėra tapačios sampratos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Skiriami materialūs ir procesiniai sprendimo, turinčio res judicata galią, teisiniai padariniai. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte.Taigi, remiantis tradicine res judicata principo definicija, įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią, jeigu yra patenkintos trys sąlygos: šalių, ieškinio dalyko ir ieškinio pagrindo tapatumas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173-2010).

Atsakovai ir jų atstovas prašo bylos nagrinėjimą nutraukti, nes ieškinys yra pareikštas tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir dalyku, nes ankstesnė byla buvo išnagrinėta Tauragės rajono apylinkės teisme pagal ieškovės vyro E. P. ieškinį minėtiems atsakovams ir toje byloje ieškovas nuo ieškinio atsisakė, todėl antrą kartą byla negali būti nagrinėjama. Minėta byla buvo 2013-11-28 teismo nutartimi nutraukta ieškovui E. P. atsisakius nuo ieškinio.

Lietuvos Civilinio proceso kodekso ( toliau- CPK) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar teisėti interesai civilinės teisės reguliuojamose srityse pažeisti, teisę kreiptis dėl jų gynimo į teismą. Taip pat ir kasacinis teismas pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. I. v. L. J., bylos Nr. 3K-3-209/2014;). Be to, CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Faktinis ieškinio pagrindas yra ieškinio pareiškime nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai iepagrindai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje.. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2007, Vilniaus apygardos civilinių bylų skyriaus 2015-02-02 nutartis Nr. 2S-64-431/2015).

Kaip matyti, byloje ieškovė prašo priteisti jai pagal 2009-09-02 sandorį pravestus atsakovams 72100 Lt sumą, kaip paskolą ir nurodo, kad ta pinigų suma yra atsakovo įgyta nepagrįstai, todėl kreipėsi į teismą dėl nepagrįsto atsakovų praturtėjimo. Nagrinėjant bylą išaiškėjo, kad tai yra paskoliniai teisiniai santykiai ir byloje buvo pereita prie įstatyminio pagrindo susijusio su paskolos suteikimu. Ankstesnėje E. P. užvestoje civilinėje byloje Nr. 2-1604-317/2013 ginčas iš karto buvo kildinamas dėl paskolos grąžinimo susijusios su 2009-08-28 paskolos sutarties sudarymu. Šioje nagrinėjamoje byloje ir ankstesnėje nagrinėjamojoje byloje, kur byla buvo nutraukta dėl ieškovo E. P. atsisakymo nuo ieškinio, yra nustatytas skirtingas faktinis pagrindas, tai yra ankstesnėje byloje nebuvo nurodoma apie dvi paskolas, o šioje byloje yra nurodoma, kad atsakovams buvo suteiktos dvi paskolos ir pagal vieną 2009-08-28 skolos raštelį paskola yra grąžinta, o pagal 2009-09-02 paskola nėra grąžinta. Atsižvelgiant į ieškovės nurodytas ir teismo posėdžio metu nustatytas aplinkybes, ieškovei tenka kitais pagrindais įrodyti paskolos sudarymo aplinkybes, tai yra šios bylos materialinis teisinis santykis yra kitas negu ankstesnėje byloje, o atsakovas įrodinėti, akd tai buvo ta pati viena paskola. Be to ir ieškovas šioje byloje yra kitas. Dėl šių aplinkybių laikytina, kad nėra nustatytas abiejų ieškinių tapatumas, todėl nėra teisinio pagrindo nutraukti civilinę bylą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 p.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškinys atmestinas, iš ieškovės priteistinos atsakovams, jų patirtos rašytiniais įrodymais pagrįstos 1350 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai (e. I t. b. l. 131-138, e. II t. b. l. 186, 188).

Teismas nagrinėjant bylą patyrė 8,55 Eur bylinėjimosi išlaidų susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos taip pat priteistinos iš ieškovės valstybės naudai (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsnio, 260 straipsnio, 263 straipsnio – 265 straipsnio, 268 straipsnio, 270 straipsnio, 385 straipsnio, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1350 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovų A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovės R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,55 Eur (aštuonis eurus, 55 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai lėšas sumokant į Valstybės mokesčių inspekcijos prie LR FM surenkamąsias sąskaitas „Swedbank“, AB Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Citadele“ Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, Luminor bank AS Lietuvos skyrius Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, AB SEB bankas Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, AB Šiaulių bankas Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, Luminor bank AS Lietuvos skyrius Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, UAB Medicinos bankas Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, įmokos kodas 5660 mokėjimo paskirtis – pašto išlaidos.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.