Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Alonos Romanovienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės BĮ Klaipėdos apskrities policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės RUAB „Vėtrūna“ ieškinį atsakovei BĮ Klaipėdos apskrities policijos komisariatui dėl statybos rangos darbų sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir skolos už faktiškai atliktus darbus priteisimo bei atsakovės BĮ Klaipėdos apskrities policijos komisariato priešieškinį ieškovei RUAB „Vėtrūna“ dėl netesybų priteisimo, trečiasis asmuo ERGO Insurance SE, atstovaujamas ERGO Insurance SE Lietuvos filialo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sutartis įsigaliojo, kai šalys pasirašė sutartį bei rangovas pateikė Ergo Insurance SE Lietuvos filialo dabų atlikimo įvykdymo užtikrinimą, nuo tos dienos ieškovė galėjo pradėti daryti rekonstrukcijos darbų projektą ir kitus su statybviete tiesiogiai nesusijusius sutartyje numatytus darbus.2012-08-21 atsakovė perdavė ieškovei statybvietę ir visus privalomus dokumentus būtinus statybos darbams pradėti, todėl ieškovė turėjo galimybes pradėti sutartyje numatytus darbus nenukrypdama nuo paties ieškovės parengto ir prie sutarties pateikto kalendorinių darbų vykdymo grafiko. Ieškovė pateikusi prie sutarties kalendorinį darbų atlikimo grafiką ir pasirašydama sutartį iš anksto žinojo, kad negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai CK 6.4 straipsnio ir 6.163 straipsnio 1 dalies prasme.Darbų, kurių nebuvo galima atlikti nepadarius minėtų archeologinių tyrimų apimtis yra apie 20-30 procentų nuo visų sutartyje numatytų darbų, kitų sutartyje numatytų darbų, kurių apimtis yra daugiau nei 70 procentų, neatlikimo negalima pateisinti archeologinių tyrimų rezultatų neturėjimu. Sutarties 3.8 punktas gali būti taikomas tik CK 6.684 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais, jeigu reikalingi normatyviniuose statybos dokumentuose nenumatyti darbai, tai yra, jeigu nereikia keisti statinio techninio projekto, o ieškovas ieškinyje kelia klausimą dėl galimo techninio projekto neatitikimo faktinei statybvietės būsenai ar kitokių galimai reikalingų techninio projekto koregavimų, kurie gali būti atliekami tik reglamente įtvirtinta tvarka, šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino liudytojai V. S. ir L. Š.. Kadangi ieškovės siūlytas sutarties pratęsimo terminas buvo didesnis nei numatytas galimas sutarties pratęsimo terminas pirkimo sąlygose, atsakovė raštu kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą prašydamas sutikimo pratęsti sutarties terminą. Viešųjų pirkimų tarnyba 2013-08-05 raštu atsisakė duoti sutikimą ir rekomendavo vienašališkai nutraukti sutartį, todėl atsakovė vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalimi, Sutarties 11.2-11.7; 15.8 punktais vienašališkai nutraukė sutartį.Ieškovės nurodyta 3410,28 Lt neapmokėtas suma pagal PVM sąskaitą faktūrą VET7500 už 2012 m. gruodžio mėnesį atliktus darbus buvo įskaityta kaip priešpriešinis vienarūšis reikalavimas atsakovės pateiktas ieškovei už komunalines paslaugas pagal PVM sąskaitą faktūrą VPK003785, kadangi šis reikalavimas atitiko Įmonių Restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Ieškovės reikalaujama 43 307,19 Lt suma pagal PVM sąskaitą faktūrą VET7578 už padarytą darbo projektą negali būti apmokėta, nes atsakovė gali apmokėti ne tik už sutartyje numatytus darbus ir atliktus tik tinkamai ir Sutartyje numatytais terminais. Sutartis buvo pasirašyta už 4 499 900 Lt, o ieškovė tinkamai atliko darbų už 189 400 Lt, tai yra, apie 4,2 procentus sutarties vertės. Finansiniai reikalavimai pagal Sutarties punktą Nr. 8.4.4 atsirado nutraukus Sutartį, tai yra, po 2013-04-11. Klaipėdos miesto apylinkės teismas netinkamai vertino arba visai nevertino byloje esamų ir atsiliepime nurodytų faktinių byloje aplinkybių ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad atsakovė 2012 metais vykdė viešąjį pirkimą pagal projektą „Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto PK, adresu Ganyklų g. 30, Palanga, rekonstrukcijos darbų pirkimas". Atsakovė ieškovės pateiktą pasiūlymą priėmė, todėl 2012-07-27 sudaryta rangos (darbų pirkimo) sutartis Nr. 30-4-ST2-12-101 (toliau Sutartis). Tarp šalių sudaryta Sutartimi ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės parengtą techninio projekto specifikaciją ir brėžinius atlikti Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto PK, adresu Ganyklų g. 30, Palanga, rekonstrukcijos darbus (darbo projekto parengimas ir derinimas, kalendorinio darbų vykdymo grafiko sudarymas ir derinimas, vidaus patalpų, vandentiekio, nuotekų, apšvietimo ir jėgos tinklų, ryšio, elektroninio ryšio, šildymo sistemos ir modulio įrengimas, priešgaisrinės ir apsauginės signalizacijos įrengimas, pastato išorės rekonstrukcijos bei aplinkos sutvarkymo darbai, vėdinimo ir kondicionavimo sistemų įrengimas, valstybinės komisijos dėl pripažinimo objektą tinkamu eksploatuoti organizavimas). Šiuos darbus ieškovė turėjo atlikti savo rizika, jėgomis, medžiagomis ir darbo priemonėmis įkainotame sąraše numatytais terminais ir perduoti darbus atsakovei pagal atliktų darbų aktus. Sutartimi šalys sulygo, kad sutarties kaina – 4 499 979,18 Lt, atsakovė įsipareigojo už atliktus darbus apmokėti po atliktų darbų akto pasirašymo, pagal ieškovės teikiamas PVM sąskaitas-faktūras per 45 dienas po to, kai Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patvirtins mokėjimo prašymą dėl išlaidų už atliktus darbus apmokėjimo ir finansavimo lėšos pagal atitinkamą mokėjimo prašymą bus pervestos į užsakovo sąskaitą. Atsakovė įsipareigojo sudaryti sąlygas ieškovei atlikti projektavimo ir rangos darbus bei už juos atsiskaityti (sutarties 5 skyrius, 8.2 punktas). Sutarties 5.3 punkte numatyta, jog darbai pagal sutartį turi būti baigti iki 2012-12-31. Ieškovė atsakovei pateikė ADB „ERGO Lietuva" (šiuo metu teisių perėmėjas ERGO Insurance SE veikianti per ERGO Insurance ŠE Lietuvos filialą) draudimo bendrovės laidavimo draudimo raštą, kuriuo 371900 Lt suma užtikrintas atsakovės tiesioginių nuostolių dėl sutarties neįvykdymo atlyginimas.

Atsakovė tarp šalių sudarytą rangos (darbų pirkimo) sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2013-08-16, išsiųsdama 2013-08-08 pranešimą Nr. 30-S-8919. 2013-08-08 pranešime Nr. 30-S-8919 atsakovė nurodė, kad vienašališkai sutartį nutraukia, vadovaudamasi sutarties 11.3; 11.6 punktais dėl likusių darbų vykdymo (sutarties 2.2.3 ir 2.2.4 punktai). Sutarties 11.3 punktas nustato, kad užsakovas, šiuo atveju atsakovė, turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš rangovo, šiuo atveju atsakovės, atlyginti užsakovo patirtus atveju ieškovė, nuostolius. Sutarties 11.6 punktas nustato vienašališką sutarties nutraukimo atvejį, kai rangovas, šiuo vėluoja užbaigti sutartyje numatytų darbų etapą pagal darbų pradžioje suderintą Kalendorinį darbų vykdymo grafiką, išskyrus, kai vėluojama ne dėl rangovo kaltės.

Dėl vienašališko Rangos (darbų pirkimo) sutarties Nr. 30-4-ST2-12-101 nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovės vienašališką šalių sudarytos Sutarties nutraukimą neteisėtu. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada nesutinka, pripažindama iš dalies pagrįstais atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl teismo išvadų šioje dalyje nepagrįstumo. Remdamasi byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas šios ginčo dalies išnagrinėjimui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tačiau suklydo aiškindamas bei taikydamas nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą.

Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai ir tvarka reglamentuojama CK 6.217 straipsnyje. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta dėl vienašališko nutraukimo pagal įstatymą, vienašališkai sutartis nutraukiama pagal įstatymą dėl esminio jos pažeidimo. CK 217 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai, jie taikomi, kai sutartis nutraukiama pagal įstatymą, teismas sprendžia dėl pažeidimo pobūdžio – ar jis esminis.

CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal sutartį. Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti CK 6.217 straipsnio 5 dalies išaiškinimai, jog jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį; sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014). Plėtodamas šiuos išaiškinimus kasacinis teismas yra pažymėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014) tai, kad ne kiekvienas sutartyje numatytas vienašališko nutraukimo atvejis turi būti susietas su kitos šalies kalte dėl atsiradimo aplinkybių, sudarančių pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Sutartis aptariamu teisiniu pagrindu gali būti vienašališkai nutraukta dėl susidariusių objektyvių aplinkybių, susiklosčius tam tikrai padėčiai, kai šios vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra šalių iš anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis, aplinkybės atitinka tokias sutartyje įvardytas sąlygas. Nusistačiusios vienašališko sutarties nutraukimo atvejus sutartyje šalys taip susitaria iš esmės dėl to, kad atsiradus tam tikroms sąlygoms nebūtinai dėl kitos šalies kaltės viena iš sutarties šalių praras interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytomis sąlygomis. Taigi skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, aptariamo straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje numatytais atvejais – nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu.

Iš pirmosios instancijos teismo išvadų nėra galimybės nustatyti, kokiu įstatyme (CK 6.217 straipsnio 1 dalis) ar sutartyje numatytu pagrindu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) pirmosios instancijos teismas laikė, kad šalys nutraukė Sutartį, ir tuo remdamasis tikrino sutarties nutraukimo pagrįstumą.

Teisėjų kolegijos nuomone, remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, atsakovės šalių sudarytos Sutarties nutraukimas atliktas pagal šalių rangos sutarties nuostatas (sutarties 11.3 punktą) ir įtvirtintą vienašališką sutarties nutraukimo pagrindą, tai yra, kai rangovas, šiuo atveju ieškovė, vėluoja užbaigti sutartyje numatytų darbų etapą pagal darbų pradžioje suderintą Kalendorinį darbų vykdymo grafiką, išskyrus, kai vėluojama ne dėl rangovo kaltės (sutarties 11.6. punktas). Byloje nustatyta, kad atsakovė tarp šalių sudarytą Sutartį vienašališkai nutraukė, išsiųsdama 2013-08-08 pranešimą Nr. 30-S-8919, kuriame nurodė, kad vienašališkai sutartį nutraukia, vadovaudamasi sutarties 11.3; 11.6 punktais dėl likusių darbų vykdymo (sutarties 2.2.3 ir 2.2.4 punktai).

Teismas, sprendžiant ar pagal sutarties sąlygas sutartis buvo nutraukta teisėtai, patikrina: esant pagrindui – ar tai teisėta, sutartyje nustatyta ir tikrovėje buvusi sąlyga, ar sutartis nutraukta, laikantis procedūros (tvarkos) – ji nustatyta sutartyje, o kiek tai nenustatyta – įstatyme.

Vertinant šalių Sutartyje numatytos sąlygos 11.6 punkto pobūdį, nėra pagrindo išvadai padaryti, jog ši sąlyga prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, atsakovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį numatyta Sutartyje, ginčo tarp šalių dėl to nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, sąlyga, numatyta šalių sudarytos Sutarties 11.6 punkte, šiuo atveju realiai buvo atsiradusi. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovė vėlavo užbaigti darbus dėl atsakovės kaltės, teisėjų kolegijos nuomone, įrodymų, pagrindžiančių tokias aplinkybes byloje nėra. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog buvo vėluojama atlikti darbus dėl kitų asmenų kaltės.

Ieškovė įrodinėjo, jog atsakovės kaltė, sutrukdžiusi jai užbaigti darbus, pasireiškė tuo, jog užsitęsė viešojo pirkimo procedūros ir sutartis buvo sudaryta tik 2012-07-27, kai ieškovė buvo numačiusi darbus užbaigti ir pateikusi atsakovei tokį pasiūlymą užbaigti darbus per 8 mėnesius, buvo būtina atlikti archeologinius tyrimus, todėl nebuvo galimybės vykdyti žemės darbus. Ieškovė nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių, jog atsakovė, vykdydama viešojo pirkimo procedūras, būtų pažeidusi Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, neskundė atsakovės veiksmų, vykdant viešųjų pirkimų procedūras, įstatymo nustatyta tvarka, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovės veiksmų neteisėtumo, vykdant viešųjų pirkimų procedūras. Be to, kaip buvo nurodyta, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, šalys privalo sutartį vykdyti. Pagal CK 1.2 straipsnio 1 dalį, vienas iš civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų – sutarties laisvės principas, šis principas apima sutarties šalių teisę savarankiškai nuspręsti, ar sudaryti sutartį, taip pat laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį ir formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos. Sutarties laisvės principas ginčo sutarties šalims turi būti taikomas tiek, kiek jo neapribojo Viešųjų pirkimų įstatymo normos ir paskelbto viešojo pirkimo dokumentai. Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos tiesiogiai nedraudžia perkančiajai organizacijai, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, bet kuriuo metu iki pirkimo sutarties sudarymo nutraukti pirkimo procedūras. Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta tiekėjo teisė atsisakyti sudaryti sutartį, o 8 dalyje įtvirtinta sutarties keitimo galimybė, galioja Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų keitimo rekomendacijos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1S-43. Tačiau ieškovė, žinodama visas sutarties sąlygas, darbų atlikimo terminą, objekto apimtis, prisiėmė riziką ir neatsisakė sutarties, esant įstatymo reglamentuotai galimybei pakeisti sutarties sąlygas, nesiekė pasinaudoti šia galimybe iki numatyto darbų įvykdymo termino pabaigos, tai yra, 2012-12-31, o žinodama jau sutarties sudarymo dieną, kaip pati nurodė ieškinyje, kad iki 2012-12-31 objektyviai neturės galimybės įvykdyti sutartį, sutartį sudarė. Sąžiningas elgesys yra privalomas ir ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), viena iš sąžiningo elgesio pareigų yra pareiga šalims atskleisti kitai šaliai jai žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Aplinkybė, jog ieškovė negalės įvykdyti Sutarties sutartyje numatomu terminu yra esminė, todėl pačios ieškovės veiksmus yra pagrindas sudarant ir vykdant Sutartį pripažinti nesąžiningais.

Teisėjų kolegija nesutinka, su pirmosios instancijos teismo išvada ir atmeta ieškovės argumentus kaip nepagrįstus, jog Sutarties ieškovė neįvykdė dėl būtinumo atsakovei atlikti archeologinius tyrimus. Sutartis buvo nutraukta dėl 2.2.3; 2.2.4. punktuose numatytų darbų tolesnio vykdymo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad šie darbai pagal Sutarties 2.4. punktą, kaip nustatė rangos objekte atliekamų rekonstrukcijos darbų techninę priežiūrą vykdanti UAB „Antikus“, turėjo būti atlikti : iki 2012-10-22 – langų keitimas ir įrengimas, iki 2012-10-24 – durų keitimas, iki 2012-11-19 – aliuminio fasado įrengimas, iki 2012-12-24 – fasado šiltinimas, iki 2012-12-10 – vėliavos stogo įstaigos iškabos įrengimas, iki 2012-12-03 – vidaus sienų apdailos darbai, iki 2012-10-22 – metalų konstrukcijų dažymas, iki 2012-12-10 – vandentiekis, nuotekos, iki 2012-12-03 - šildymas, vėdinimas ir kondensavimas, priešgaisrinė signalizacija, iki 2012-12-17 – apsauginė signalizacija, elektrotechnikos darbai. Šie darbai atlikti nebuvo, iš viso buvo atlikta darbų tik už 189 363, 60 Lt, kai Sutarties kaina buvo 4 499 979,18 Lt (b.l. 127, 1 tomas). Byloje ieškovė įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, kad šiems darbams atlikti kliūtis buvo archeologiniai tyrimai, nepateikė, o byloje apklaustas liudytoju V. S., atlikęs techninę priežiūrą objekte, parodė, jog dėl būtinumo atlikti archeologinius tyrimus, nebuvo galimybės laiku atlikti tik 20-30 procentų darbų.

Ieškovei 2013-02-15 Vilniaus apygardos teismo nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla ir pradėtas restruktūrizavimo procesas, tai yra, visuma restruktūrizavimo įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Teismas 2013-02-15 nutartyje, vertindamas ieškovės 2011 – 2012 metų finansinės atskaitomybės duomenis, padarė išvadą, kad ieškovė tuo metu turėjo finansinių sunkumų, kas neabejotinai turėjo įtakos tinkamam ieškovės ūkinės – komercinės veiklos vykdymui. Šalių Sutartimi numatytoje atsiskaitymo tvarkoje buvo susitarta, jog atsiskaitoma bus po darbų atlikimo, numatyti ilgi atsiskaitymo terminai (Sutarties 5.2 punktas), darbai turėjo būti atliekami ieškovės jėgomis, medžiagomis ir darbo priemonėmis.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog labiau tikėtina, kad Sutartis nustatytais terminais pagal Kalendorinį darbų vykdymo grafiką negalėjo būti įvykdyta ne dėl atsakovės kaltės, o pačiai ieškovei neturint galimybių dėl sunkumų vykdant ūkinę – komercinę veiklą įvykdyti šalių sudarytos rangos objektu esančių darbų, todėl yra pagrindas išvadai padaryti, jog atsakovė, vadovaudamasi Sutarties 11.6 punktu, turėjo teisę vienašališkai nutraukti šalių sudarytą Sutartį.

Kadangi teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti šalių sudarytą Sutartį, pasisako, dėl sutarties nutraukimo tvarkos laikymosi. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai, apie sutarties nutraukimą pranešdama kita šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks nenustatytas, prieš trisdešimt dienų. Įstatyme nenustatyta tokio pranešimo forma, todėl šalys gali pačios aptarti dėl jos, o jeigu sutartyje neaptarta, – pranešimu laikytina bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2013). Sprendžiant apie pranešimo tinkamumą svarbu nustatyti, ar sutarties šalis suprato pranešimo turinį ir galėjo išvengti sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).

Šalys Sutartyje nenumatė termino, per kurį turi būti pranešta kitai šaliai apie sutarties nutraukimą, todėl šiuo atveju taikytinas įstatyme nustatytas 30 dienų terminas. Kaip nustatyta, 2013-08-08 pranešime Nr. 30-S-8919 atsakovė nurodė, kad vienašališkai sutartį nutraukia, vadovaudamasi Sutarties 11.3; 11.6 punktais dėl likusių darbų vykdymo (Sutarties 2.2.3 ir 2.2.4 punktai) nuo 2013-08-16. Byloje yra atsakovės ir ieškovės susirašinėjimas, pagrindžiantis aplinkybes, kad atsakovės iniciatyva šalys buvo susitarusios Sutartį nutraukti abiejų šalių sutarimu, tačiau ieškovė šalių sutartu laiku neatvyko pasirašyti susitarimo apie Sutarties nutraukimą. Ieškovei šalių sutartu laiku, neatvykus pasirašyti susitarimo nutraukti Sutartį, atsakovė šį susitarimą 2012-12-28 raštu Nr. 30-4-S-297 išsiuntė ieškovei su prašymu pasirašyti jį skubos tvarka (b.l. 57-59, 61-61, 1 tomas). Po šalių susirašinėjimo dėl Sutarties pratęsimo ir Viešųjų pirkimų tarnybai nesutikus, kad būtų pakeistos Sutarties sąlygos (b.l. 129-131, 1 tomas), tai yra, pratęstas Sutartyje numatytų darbų atlikimo terminas iki 2013-12-31, atsakovė nuo 2013-08-16 sutartį nutraukė.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, pranešimu apie Sutarties nutraukimą laikytinas atsakovės 2012-12-28 raštas Nr. 30-4-S-297, kuriame aiškiai buvo išreikšta atsakovės valia nutraukti sutartį, šalių nurodyto susirašinėjimo medžiaga sudaro pagrindą išvadai padaryti, kad ieškovė suprato apie atsakovės siekį nutraukti sutartį. Įstatymas nenumato maksimalaus termino per kurį po įspėjimo privalu faktiškai nutraukti sutartį. Todėl teisėjų kolegija, vertindama, nurodytas aplinkybes, pripažįsta, kad atsakovė sutartį nutraukė, nepažeisdama įstatymu nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos.

Kadangi teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti šalių sudarytą Sutartį ir nutraukdama sutartį laikėsi įstatyme nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, todėl yra pagrindas išvadai padaryti, kad vienašališkas šalių sudarytos Sutarties nutraukimas yra teisėtas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Todėl iš dalies keistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir panaikinama sprendimo dalis, kuria ieškovės reikalavimas pripažinti šalių 2012-07-27 rangos (darbų pirkimo) sutarties Nr. 30-4ST2-12-101 vienašališką nutraukimą nepagrįstu ir neteisėtu patenkintas ir ieškinys šioje dalyje atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl apmokėjimo už darbo projektą, dėl atsakovės atlikto 3410,28 Lt įskaitymo, dėl atsakovės priešieškinio.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria esminei daliai pirmosios instancijos skundžiamame sprendime nurodytų motyvų ir sutinka su padarytomis išvadomis dalyje dėl atsakovės pareigos apmokėti už darbo projektą ir laiko nepagrįstais atsakovės apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje.

Be to, atsakovė, nesutikdama apmokėti už dalį atlikto darbo projekto, remiasi CK 6.694 straipsnio 6 dalimi. Įstatyme nustatyti atvejai, kada užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbų rezultatą, vienas iš tokių atvejų, jeigu nustatomi trūkumai, dėl kurių darbo rezultato neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje numatytą paskirtį ir šių trūkumų rangovas ar užsakovas negali pašalinti (CK 6.694 straipsnio 6 dalis).

Statybos rangos sutarties pažeidimą turi įrodyti būtent tas asmuo, kuris tvirtina, kad ji pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2013), taigi nagrinėjamos bylos atveju – atsakovė (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014; kt.).

Pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant ginčus, kylančius iš rangos teisinių santykių šalys kaip paprastai naudojasi teise atlikti teismo ekspertizę (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Tokia teisė šalims atlikti ekspertizę yra numatyta ir statybos rangos teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.662 straipsnio 5 dalis). Teismo nuomone, šiuo atveju siekiant įrodyti, jog techninis darbo projektas atliktas netinkamai, atlikta mažiau darbų, nei nurodė ieškovė, ir jo negalima naudoti pagal paskirtį, kaip įrodinėjo atsakovė, buvo reikalingos specialios žinios. Atsakovė šia teise nepasinaudojo nei darbų priėmimo metu iškilus ginčui dėl jų tinkamumo, nei teisme. Teismo nuomone, atsakovės apeliaciniame skunde nurodomi projekto UAB „Projektų rengimo centras“ raštai nėra pakankami šioms aplinkybėms įrodyti. Šalių sudarytoje Sutartyje apibrėžiant sutarties dalyką (sutarties 2.2.1. punktas), tai yra, šalių sutartų darbų apimtį, vienu iš darbų buvo numatytas – darbo projekto parengimas ir derinimas. Atsakovės su UAB „Irdaiva“ 2013-12-05 Nr. 30-4-ST2-13-187 (b.l. 8, 2 tomas) sudarytoje sutartyje dėl tų pačių Palangos miesto policijos komisariato rekonstrukcijos, modernizavimo darbų, tokio darbo užsakymas nenumatytas, kas sudaro pagrindą išvadai padaryti, jog ieškovės parengtas darbo projektas yra naudojamas pagal paskirtį.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir padarytoms išvadoms dėl atsakovės atlikto 3410, 28 Lt įskaitymo nepagrįstumo. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, norint atlikti įskaitymą, turi egzistuoti juridinių faktų visuma, tai yra, įskaitytini reikalavimai turi atitikti tam tikras sąlygas ir neturi būti CK 6.134 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių įskaitymas būtų draudžiamas, tai yra, įskaitymo teisė nėra absoliuti. Atsakovė atliko įskaitymą, esant draudimui - Įmonių restruktūrizavimo įstatyme numatytam draudimui įskaityti restruktūrizuojamos įmonės reikalavimus (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Vadovaujantis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsniu, nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos įmonė naudojasi lengvatomis, susijusiomis su prievolių vykdymu: draudžiamas įmonės piniginių prievolių vykdymas, skolų išieškojimas, draudžiamas įskaitymas, taikomi disponavimo įmonės turtu teisių apribojimai, sustabdomas netesybų ir palūkanų skaičiavimas, sustabdomas išieškojimo pagal vykdomuosius dokumentus vykdymas ir kt. (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1-3 punktai). Tuo pačiu įstatymas numato, jog šiuo laikotarpiu restruktūrizuojama įmonė moka visas einamąsias įmokas (Įmonių restruktūrizavimo 8 straipsnio 4 punktas). Šios restruktūrizuojamos įmonės prievolės turi būti vykdomos tik iš tų restruktūrizuojamos įmonės sąskaitų, kurias nurodo teismas, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai. Teismas turi pareigą užtikrinti, jog nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos nebūtų kliūčių Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 4 punkte nustatytų restruktūrizuojamos įmonės įsipareigojimų mokėti visas einamąsias įmokas įgyvendinimui. Šią pareigą teismas, visų pirma, įgyvendina teismo nutartyje iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą nurodydamas įmonės sąskaitas, iš kurių ji gali atlikti einamąsias įmokas (Įmonių restruktūrizavimo 7 straipsnio 8 dalies 6 punktas). Savo ruožtu įmonės valdymo organai pagal kompetenciją atsako už tinkamą įmonės lėšų einamosioms įmokoms mokėti naudojimą (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliaciniame skunde nurodytu motyvu, jog šiuo atveju taikytinos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 4 punkto nuostatos, nes šiuo atveju nebuvo atliekamas ieškovės einamųjų įmokų mokėjimas, iškėlus ieškovei restruktūrizavimo bylą, o atsakovė atliko įskaitymą, įskaitydama į ieškovės buvusį reikalavimą atsakovei pagal 2012-12-31 sąskaitą VET 7500 65 299,04 Lt sumai savo reikalavimą ieškovei pagal 2012-12-31 PVM sąskaitą – faktūrą VPK003785 3410, 28 Lt sumai.

Taip pat nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria esminei daliai pirmosios instancijos skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, tačiau nesutinka su padarytomis išvadomis dalyje dėl atsakovės priešieškinio. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog atsakovės priešieškiniu reiškiamas reikalavimas yra atsiradęs iki nutarties iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos ir laiko nepagrįstus atsakovės apeliacinio skundo motyvus, kuriais ji grindžia priešieškiniu reiškiamo reikalavimo atsiradimą po nutarties iškelti ieškovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos.

Priešieškiniu atsakovė reiškė reikalavimą priteisti iš ieškovės 184 051, 39 Lt netesybas nustatytas šalių Sutartyje už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-07-31. Ieškovei restruktūrizavimo byla iškelta 2013-02-15, įsiteisėjo 2013-02-22 (b.l. 154, 1 tomas). Ieškovės restruktūrizavimo planas patvirtintas 2013-10-03 (b.l. 170-181, 1 tomas).

Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos yra sustabdomas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių, susidariusių iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, skaičiavimas, išskyrus delspinigių už pavėluotai dėl darbdavio kaltės išmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas skaičiavimą ir, jeigu sprendimas priimtas teismo nutartimi iškeliant restruktūrizavimo bylą, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus savanoriškus įmonės įsipareigojimus.

Tuo pagrindu pripažintina, kad atsakovės priešieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl netesybų priteisimo yra atsiradęs iki nutarties ieškovei iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, laikotarpiui nuo šios nutarties įsiteisėjimo iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo netesybos neskaičiuojamos.

Apeliacinės instancijos vertinimu, esant aplinkybėms, jog atsakovės reikalavimas ieškovei, kuriai yra iškelta ir įsiteisėjusi restruktūrizavimo byla, atsirado iki restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo, todėl atsakovės reikalavimas turėjo būti sprendžiamas specialaus – Įmonių restruktūrizavimo įstatymo, nustatyta tvarka. Tokia išvada darytina sistemiškai įvertinus CPK 1 straipsnio 1 dalį, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 7 straipsnio 8 dalies 3, 7 punktų, 12 dalies, 8 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktų, 13 straipsnio, 23 - 27 straipsnių nuostatas. Taigi iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą, kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį turi perduoti restruktūrizavimo administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimą sprendžia restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis). Ginčijamų kreditinių reikalavimų atveju finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimas sprendžiamas teismo posėdyje, pranešus restruktūrizavimo administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis). Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 23 straipsnio 7 dalis nustato, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su restruktūrizavimu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams, negrąžinti šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyti kreditai ir kt.) tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti įmonės restruktūrizavimo bylą.

Remiantis rūšinio teismingumo taisyklėmis, nustatoma bendrosios kompetencijos teismų sistemos dalis, kuriai priklausantis teismas nagrinės bylą pirmąja instancija. Bendroji rūšinio teismingumo taisyklė yra ta, kad visas bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkių teismai, jeigu įstatymas nenurodo šios bendros taisyklės išimčių. Pagal CPK 27 straipsnio 1 dalies 4 punktą bylas dėl restruktūrizavimo kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėja apygardos teismai.

Pirmosios instancijos teismui atmetus atsakovės priešieškinį, motyvuojant teismingumo taisyklių pažeidimu, atsakovė praranda teisę priešieškiniu iškeltą ginčą išspręsti iš esmės.

Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad nagrinėjant bylą dalyje dėl atsakovės priešieškinio buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės, kas yra pripažįstama absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovės priešieškinis ieškovei dėl 184 051, 39 Lt netesybų priteisimo naikintina ir grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, esant priimamam sprendimui teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atleistos, įrodymų apie kitas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra, todėl pakeitus teismo sprendimą bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnis, 96 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą iš dalies:

panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės RUAB „Vėtrūna“ ieškinys pripažinti atsakovės BĮ Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato vienašališką 2012-07-27 rangos (darbų pirkimo) sutarties Nr. 30-4ST2-12-101 nutraukimą neteisėtu ir šioje dalyje ieškinį atmesti;

panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės BĮ Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priešieškinis ieškovei RUAB „Vėtrūna“ dėl 184 051, 39 Lt netesybų priteisimo ir šioje dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje palikti sprendimą nepakeistą.