Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų G. E. ir R. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Deimrida“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Deimrida“ iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Nemokumas“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 1 d. Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2. Pareiškėja likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Deimrida“ nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad bendrovės bankrotą sukėlė suinteresuotų asmenų G. E. ir R. M. veiksmai (neveikimas).

3. Pareiškime nurodoma, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 3 punkte ir 4 punkte numatyti pagrindai pripažinti UAB „Deimrida“ bankrotą tyčiniu. Nemokumo administratorė nustatė, kad bendrovė 2023 metų pabaigoje turėjo turto už 295 873 Eur, kurį sudarė 290 699 Eur ilgalaikis materialus turtas, 5 044 Eur trumpalaikis turtas, o įsipareigojimai ir mokėtinos sumos – 333 298 Eur. Bendrovė patyrė 71 107 Eur nuostolių. Nemokumo administratorės nuomone, bendrovė tapo nemokia vėliausiai 2023 m. gruodžio 31 d. Tuo metu bendrovei vadovavęs G. E. nenutraukė veiklos, nesiėmė priemonių bendrovės mokumui atkurti, neinicijavo bendrovės bankroto, vietoje to atliko veiksmus, dar labiau pabloginusius bendrovės finansinę padėtį. 2024 m. spalio mėn. G. E. nusprendė fiktyviai perleisti bendrovės akcijas naujajam vadovui R. M.; G. E. pateikė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau neperdavė nemokumo administratorei bendrovės turto ar dokumentų. R. M. tapus bendrovės vadovu ir akcininku, bendrovė nebevykdė veiklos, neteikė deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV), jis nebuvo įdarbintas, neperėmė banko sąskaitų valdymo. R. M. bendrovės vadovu buvo paskirtas fiktyviai, siekiant apsunkinti bankroto procesą ir apriboti kreditorių teises. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad R. M. nebendradarbiauja su nemokumo administratore ir teismu bei neperduoda bendrovės dokumentų bei turto.

4. Išanalizavusi LUAB „Deimrida“ banko sąskaitų išrašus nemokumo administratorė nustatė, kad nuo 2021 metų iki 2024 metų G. E. buvo pervestos itin didelės pinigų sumos, iš viso apie 173 127 Eur, nurodant paskirtį „skolos grąžinimas“ ir „avansas veiklos išlaidoms“. Tuo tarpu G. E. bendrovei buvo pervedęs tik 54 395 Eur kaip tariamas paskolas, tačiau iš bendrovės susigrąžino beveik dvigubai didesnę sumą – 96 876 Eur, nesant dokumentų, pagrindžiančių 42 481 Eur didesnės sumos pervedimo teisėtumą. Nemokumo administratorės teigimu, šios lėšos buvo pasisavintos iš bendrovės asmeniniams bendrovės vadovo poreikiams tenkinti. Be to, 2024 metais iš bendrovės banko sąskaitos buvo išgryninta 18 000 Eur, kurių panaudojimas taip pat nepagrįstas. 2024 m. liepos 30 d. iš LUAB „Deimrida“ banko sąskaitos buvo atlikti keturi mokėjimai Lenkijos bendrovei UTA Spolka z. o. o., kuriai iš viso buvo pervesta 20 664,99 Eur. Šie mokėjimai atlikti tuo metu, kai bendrovė jau buvo nemoki, turėjo neįvykdytą įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl darbo užmokesčio skolos darbuotojui ir faktiškai neatsiskaitė su pirmesnės eilės kreditoriais. Bendrovė nedeklaravo gautų sąskaitų faktūrų iš Lenkijos bendrovės UTA Spolka z. o. o., todėl šie mokėjimai nepagrįsti. Apskaitos dokumentų nebuvimas neleidžia nemokumo administratorei nustatyti, ar minėta Lenkijos bendrovė faktiškai teikė paslaugas ar tiekė prekes LUAB „Deimrida“. Lenkijos bendrovės UTA Spolka z. o. o. filialas Vilniuje 2025 m. vasario 12 d. buvo išregistruotas, todėl objektyviai nebeliko galimybės patikrinti mokėjimų pagrįstumo. Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. sprendimu LUAB „Deimrida“ darbuotojui A. Š. buvo priteista 1 552,44 Eur darbo užmokesčio skola. Priteista skola darbuotojui nebuvo sumokėta, ji buvo dengiama bendrovės bankroto proceso metu Garantinio fondo lėšomis. Vietoje to, kad laiku atsiskaitytu su darbuotoju, bendrovė 2024 m. liepos 30 d. atliko 11 147,46 Eur mokėjimą Lenkijos bendrovei UTA Spolka z. o. o., 2024 m. rugpjūčio 29 d. – 5 000 Eur mokėjimą G. E., tokiu būdu pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų tvarką.

5. LUAB „Deimrida“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (ar) aplaidžiai, o bendrovės valdymo organai sąmoningai neperdavė nemokumo administratorei apskaitos dokumentų, siekdami nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį, turto judėjimą bei kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius. Po 2023 metų LUAB „Deimrida“ Juridinių asmenų registro tvarkytojui nebepateikė finansinių ataskaitų rinkinių – 2023 metų finansinė atskaitomybė buvo paskutinė parengta ir pateikta atskaitomybė. Dėl vėlesnių finansinių ataskaitų nebuvimo ir apskaitos dokumentų neperdavimo nemokumo administratorė neturi galimybės nustatyti, kaip buvo naudojamas, perleistas ar kitaip disponuojamas 2023 metų finansinėje atskaitomybėje nurodytas bendrovės turtas, kurio vertė – 295 873 Eur, taip pat nėra galimybės nustatyti turto buvimo vietos bankroto bylos iškėlimo metu. Nemokumo administratorei patikrinus bendrovės banko sąskaitų išrašus, nustatyta, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma taip, jog iš jos neįmanoma nustatyti realių finansinių srautų ir jų paskirties. Per 2021–2024 metus iš bendrovės banko sąskaitų buvo atliekami sistemingi ir didelės apimties piniginių lėšų pervedimai bendrovės vadovui G. E., nurodant abstrakčias paskirtis, tačiau nemokumo administratorei nebuvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys šių lėšų teisėtą ir tikslingą panaudojimą bendrovės veikloje. Bendrovės vadovas G. E. pateikė VMI prašymą dėl laikino bendrovės veiklos nevykdymo nuo 2024 m. liepos 31 d. iki 2024 m. spalio 31 d., tačiau iš bendrovės banko sąskaitų išrašų, VMI „i.SAF“ ir „EDS“ posistemių duomenų matyti, kad šiuo laikotarpiu bendrovė faktiškai vykdė ūkinę komercinę veiklą: buvo atliekami mokėjimai bendrovės vadovui kaip avansai apyvartinėms lėšoms; mokamas darbo užmokestis ir dienpinigiai; gaunamos pajamos už suteiktas paslaugas; parduodamos transporto priemonės; apmokamos ryšio paslaugos ir kitos veiklos sąnaudos. Tuo pačiu laikotarpiu privalomos mokesčių deklaracijos ir pranešimai VMI ir VSDFV nebuvo teikiami. Nemokumo administratorės vertinimu, tokie veiksmai, kai faktiškai vykdant veiklą formaliai deklaruojamas veiklos nevykdymas, laikytini tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimu mokesčių administratoriui ir apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, siekiant nuslėpti realią bendrovės finansinę padėtį bei išvengti mokestinių prievolių. Dėl apskaitos dokumentų neperdavimo nėra galimybės patikrinti ir nepagrįstų mokėjimų, atliktų Lenkijos bendrovei UTA sp. z. o. o., nustatyti šių mokėjimų ekonominės prasmės, sandorių sąlygų bei galimų susijusių asmenų ryšių. Atsakingi už tyčinį bankrotą yra G. E., kuris bendrovės nemokumo atsiradimo laikotarpiu tyčiniais veiksmais (neveikimu) pablogino bendrovės finansinę būklę, ir paskutinis de iure (teisiškai) vadovas R. M., kuris, nors faktiškai nevaldė bendrovės, tačiau neperėmė ir neperdavė dokumentų bei turto nemokumo administratorei, neužtikrino jų išsaugojimo ir taip prisidėjo prie kreditorių teisių pažeidimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Kauno apygardos teismas 2026 m. sausio 22 d. nutartimi pripažino LUAB „Deimrida“ bankrotą tyčiniu, nustatė, kad už tyčinį bankrotą yra atsakingi G. E. ir R. M.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2023 m. gruodžio 31 d. LUAB „Deimrida“ turto turėjo už 295 873 Eur, kurį sudarė 290 699 Eur ilgalaikis turtas, 5 044 Eur trumpalaikis turtas, susidedantis iš 5 042 Eur vertės atsargų ir 2 Eur piniginių lėšų. Įsipareigojimai kreditoriams buvo 333 298 Eur, iš kurių 194 414 Eur ilgalaikiai įsipareigojimai, o 138 884 Eur mokėtina per vienerius metus. 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė patyrė 71 107 Eur nuostolius. Teismo vertinimu, balanso testu 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki, t. y. įsipareigojimai kreditoriams viršijo turimo turto vertę. Teismas iš VMI pateiktų duomenų nustatė, kad bendrovės gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka (1 982,18 Eur) ir pelno mokesčio nepriemoka (50,76 Eur) susidarė nuo 2024 m. birželio 17 d., o pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) nepriemoka (47 042,25 Eur) susidarė nuo 2024 m. liepos 25 d. VMI mokestinės nepriemokos išieškojimo iš bendrovės veiksmus pradėjo vykdyti nuo 2024 m. liepos 4 d. Mokestinės nepriemokos neišieškotos. Iš portalo www.rekvizitai.vz.lt duomenų teismas nustatė, kad bendrovė iki 2024 m. rugpjūčio 27 d. skolos VSDFV neturėjo, 2024 m. spalio 24 d. skola buvo 4,75 Eur, 2024 m. lapkričio 18 d. – padidėjo iki 13,29 Eur, o nuo 2024 m. gruodžio 2 d. bendrovė skolų neturėjo. 2025 m. gegužės 3 d. bendrovė buvo skolinga VSDFV 150,50 Eur. Iš bendrovės banko sąskaitos išrašo nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. teismas nustatė, kad nurodytu laikotarpiu bendrovė gavo 340 584,58 Eur įplaukas ir patyrė 340 577,26 Eur išlaidas. 2024 m. rugsėjo 1 d. G. E. išmokėtas 1 000 Eur darbo užmokestis buvo paskutinė bendrovės pervesta darbo užmokesčio suma. 2024 m. rugpjūčio 29 d. išmokėtas 1 053 Eur darbo užmokestis ir dienpinigių avansas A. G., taip pat darbo užmokestis ir dienpinigių avansas bei 300 Eur L. R. su nuoroda, kad tai yra paskutinis darbo užmokestis. 2024 m. spalio 16 d. bendrovė gavo 1 258,40 Eur iš UAB „Schenker“ 2024 m. birželio 30 d. sąskaitai Nr. INV/DE2024154 apmokėti. Paskutinę 894,71 Eur įmoką bendrovė gavo 2024 m. gruodžio 18 d. iš EUROVAT, kurios specializacija yra mokesčių sugrąžinimas. Paskutinės sumos nuo bendrovės banko sąskaitos nurašytos 2024 m. gruodžio 19 d. – atitinkamai 473,68 Eur VMI ir 414,65 Eur antstolio Giedriaus Salicko vykdomojoje byloje Nr. 0182/24/01295 išieškotojui UAB „Opticargo“.

8. Įvertinęs aptartus duomenis, teismas padarė išvadą, kad LUAB „Deimrida“ su finansiniais sunkumais susidūrė jau nuo 2024 metų pradžios, tačiau perspektyvą atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį bendrovė galutinai prarado nuo 2024 m. liepos 25 d., kuomet susidarė 47 042,25 Eur PVM nepriemoka, kurios bendrovė jau nebegalėjo sumokėti. Vėlesniu laikotarpiu iš bendrovės skolininkų gautos pavienės piniginių lėšų sumos (iš UAB „Schenker“ ir EUROVAT) buvo nedidelės ir iš esmės buvo skirtos atsiskaityti su bendrovės darbuotojais. Teismas konstatavo, kad bendrovės nemokumo momentas yra 2024 m. rugsėjo 1 d., kuris sietinas su bendrovės paskutinės darbo užmokesčio sumos išmokėjimu.

9. Atsikirtimuose G. E. nurodė, kad pagal VSDFV duomenis bendrovės de facto (faktiškai) vadovu jau nuo 2024 m. liepos 1 d. buvo ne jis, bet R. M., kuriam ir kilo pareiga inicijuoti LUAB „Deimrida“ bankrotą. LUAB „Deimrida“ akcijų pirkimo–pardavimo sandoris buvo atliktas tik 2024 m. spalio 1 d. faktiniu bendrovės vadovu esant R. M. 2024 m. rugpjūčio 29 d. G. E. pervesta 5 000 Eur yra atsiskaitymas pagal avansinę apyskaitą, o kitas bendrovės pervestas pinigines lėšas G. E. naudojo ne asmeniniams poreikiams tenkinti, o darbo užmokesčiui, dienpinigiams, apmokant kitų kuro kortelių tiekėjų paslaugas, transporto priemonių draudimo paslaugas.

10. Juridinių asmenų registro duomenims G. E. bendrovės vadovu buvo nuo bendrovės įregistravimo 2020 m. balandžio 9 d. iki 2024 m. spalio 28 d., o R. M. – nuo 2024 m. spalio 28 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Teismo vertinimu, G. E. pateikta informacija apie jo socialiniam draudimui sumokėtas įmokas nuo 2024 m. birželio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 1 d., iš kurios matyti, kad 2024 m. liepos 1 d. draudžiamos pajamos buvo 0 Eur, nėra tinkamas įrodymas, paneigiantis Juridinių asmenų registro duomenis. Teismas atmetė G. E. teiginius, kad nuo 2024 m. liepos 1 d. faktiškai bendrovei vadovavo R. M.

11. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog 2024 m. rugsėjo 1 d. bendrovė buvo nemoki, pareiga inicijuoti bendrovės bankrotą kilo tiek tuo metu buvusiam vadovui G. E., tiek ir nuo 2024 m. spalio 28 d. bendrovės vadovo pareigas ėjusiam R. M., tačiau nei vienas iš nurodytų asmenų šios pareigos neįvykdė, dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi kreditorė VMI.

12. Teismas iš bendrovės banko sąskaitos išrašo nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. nustatė, kad 2024 m. birželio 25 d., 2024 m. liepos 27 d., 2024 m. rugpjūčio 16 d., 2024 m. rugpjūčio 29 d., 2024 m. rugpjūčio 30 d. ir 2024 m. rugpjūčio 31 d. iš bendrovės sąskaitos buvo paimta grynaisiais pinigais iš viso 18 000 Eur. G. E., kaip tuometis bendrovės vadovas, buvo atsakingas už piniginių lėšų panaudojimą, tačiau įrodymų, kur buvo panaudotos išgrynintos piniginės lėšos, nepateikė. G. E. teiginius, kad piniginės lėšos buvo panaudotos darbo užmokesčiui, dienpinigiams, apmokant kitų kuro kortelių tiekėjų paslaugas, transporto priemonių draudimo teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi banko sąskaitos išrašas nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. patvirtina, jog darbo užmokestis, dienpinigiai bendrovės darbuotojams ir kuro kortelių tiekėjų paslaugos (UAB „Europinių kortelių servisas“) buvo apmokami iš bendrovės sąskaitos. Nurodytos 18 000 Eur piniginių lėšų sumos paėmimas iš bendrovės įvyko tuo metu, kai buvo nustatyta 47 042,25 Eur PVM nepriemoka. Teismo vertinimu, įrodymų, pagrindžiančių 18 000 Eur panaudojimą, nebuvimas, sudaro pagrindą G. E. veiksmus įvertinti kaip esmingai pabloginusius bendrovės finansinę padėtį ir nukreiptus į sąmoningą siekį privesti bendrovę prie bankroto.

13. Teismas padarė išvadą, kad nepagrįstai išmokėjus 18 000 Eur, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos, pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.

14. Teismo vertinimu, įrodymų, pagrindžiančių 18 000 Eur panaudojimą, nebuvimas patvirtina, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai. Teismas pažymėjo, kad pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės apskaitos dokumentus neįvykdė R. M., kuris bendrovei vadovavo sąlyginai neilgą laiko tarpą (tris mėnesius). Byloje nėra įrodymų apie buvusio bendrovės vadovo G. E. apskaitos dokumentų perdavimą R. M. Teismo vertinimu, tai, kad bankroto proceso metu nėra galimybės įvertinti tikrosios bendrovės finansinės padėties, yra abiejų jos vadovų veiksmų, netinkamai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą, pasekmė. Visos apimties bendrovės dokumentų neperdavimas leido teismui padaryti išvadą, kad buvo siekiama nuslėpti aplaidų ar apgaulingą bendrijos buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tokį teismo įsitikinimą papildomai sustiprino aplinkybė dėl 18 000 Eur piniginių lėšų paėmimo.

15. Teismo vertinimu, nemokumo administratorės teiginiai apie jo nuomone nepagrįstai Lenkijos bendrovei UTA Spolka z. o. o. pervestas 20 664,99 Eur pinigines lėšas, juos grindžiant tuo, kad nėra galimybės patikrinti lėšų pervedimo teisėtumo, negali būti vertinamos kaip sąmoningas bendrovės finansinės padėties pabloginimas. Teismas nurodė, kad neturi galimybės įvertinti nemokumo administratorės teiginių apie didesnės (iš viso 96 876 Eur) sumos piniginių lėšų G. E. išmokėjimą nei bendrovė buvo gavusi iš šio asmens. Byloje nepateiktos G. E. ir bendrovės paskolos sutartys.

16. Teismo vertinimu, vienintelio akcininko G. E. bendrovės akcijų perleidimas 2024 m. gruodžio 19 d. R. M. nelaikytinas bendrovės tyčinio bankroto požymiu. Teismas vadovavosi teismų praktika, pagal kurią, juridinio asmens akcijų perleidimas, lemiantis juridinio asmens dalyvių subjektinės sudėties pasikeitimą, pats savaime nedaro įtakos šio juridinio asmens finansinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024).

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17. Suinteresuotas asmuo G. E. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl LUAB „Deimrida“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato veiklos skyriaus 2026 m. sausio 29 d. atsakymo, reg. Nr. IBPS-S-56521-26, matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti LUAB „Deimrida“ priklausantys dokumentai. Šiuo metu dokumentai ikiteisminiam tyrimui nebereikalingi, todėl artimiausiu metu jie bus perduoti nemokumo administratorei, kuri buvo informuota, jog dokumentai yra pas pareigūnus. Šios aplinkybės nemokumo administratorė nenurodė bylą nagrinėjančiam teismui, tai iš dalies lėmė ir apskųstos nutarties priėmimą. Nemokumo administratorė nesiekė nustatyti realios bendrovės turtinės padėties, turimo turto ir įsipareigojimų iš pirminių apskaitos dokumentų, kurių kopijas galėjo gauti. Nemokumo administratorė nesikreipė dėl dokumentų kopijų gavimo, nors tokia galimybė buvo suteikta. Dokumentų neperdavimo (praradimo) faktą teismas įvertino kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių, tačiau objektyviai dokumentai galimai nėra prarasti. Tik realiai gavus dokumentus ir juos įvertinus gali būti objektyviai nuspręsta dėl faktinės bendrovės padėties, nemokumo momento, taip pat dėl suinteresuoto asmens patirtų išlaidų ir avansines apyskaitas pagrindžiančių apskaitos dokumentų. Kol nemokumo administratorė nepasinaudojo suteikta teise gauti dokumentus ir jų neįvertino, teiginiai apie dokumentų nebuvimą, kaip tyčinio bankroto požymį, yra paremti prielaidomis. Panaikinus apskųstą nutartį, nemokumo administratorė turėtų būti įpareigota susipažinti su dokumentais, juos įvertinti ir tik tuomet spręsti dėl prašymo teikimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

17.2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė JANĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. Byloje nėra įrodymų, kad apelianto veiksmuose būtų blogo bendrovės valdymo požymių, sąmoningų veiksmų privesti bendrovę prie bankroto, neįrodytas ir nenustatytas priežastinis ryšys. Bankroto pripažinimo tyčiniu esmė faktiškai suvedama į vieną epizodą – 2024 m. birželio 25 d., liepos 27 d., rugpjūčio 16 d., 29 d., 30 d. ir 31 d. iš LUAB „Deimrida“ sąskaitos paimtus grynuosius pinigus (iš viso 18 000 Eur), bei įrodymų apie jų panaudojimą nebuvimą. Teismas, nenustatęs konkretaus neteisėto veikimo turinio, šį epizodą kvalifikavo kaip neteisėtą ir iš jo padarė išvadą apie sąmoningą siekį privesti bendrovę prie bankroto. Vien faktas, kad byloje nėra pateikta dalis vidaus apskaitos dokumentų, savaime nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog lėšos buvo pasisavintos ar panaudotos neteisėtai ir kad tai buvo tyčinis veiksmas, sukėlęs bendrovės nemokumą ar esmingai pabloginęs nemokios bendrovės padėtį.

17.3. Su atsiliepimu į pareiškimą apeliantas pateikė akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, kad 2024 metais jis iš asmeninės sąskaitos finansavo LUAB „Deimrida“ veiklos tęstinumą ir atsiskaitymus su darbuotojais bei tiekėjais: 2024 m. sausio mėnesį kuro kortelių tiekėjui pervesta 5 413,68 Eur; nuo 2024 m. sausio mėnesio iki 2024 m. rugpjūčio mėnesio bendrovei pervesti 5 447,30 Eur kaip paskola; darbuotojui V. A. pervesta 7 219 Eur; darbuotojui N. R. pervesta 7 110,99 Eur; darbuotojui H. Z. – 6 170 Eur. Bendra iš suinteresuoto asmens sąskaitos atliktų mokėjimų suma – 32 014,65 Eur. Teismas šių įrodymų netyrė, dėl jų nepasisakė.

17.4. Teismas atmetė nemokumo administratorės argumentus dėl 20 664,99 Eur pervedimų Lenkijos bendrovei, o vienintelio akcininko akcijų perleidimą R. M. pripažino nelaikytinu tyčinio bankroto požymiu. Teismas eliminavo reikšmingą dalį nemokumo administratorės nurodytų neva tyčinį bankrotą patvirtinančių epizodų, o realus išvados pagrindas faktiškai susiaurintas iki 18 000 Eur išgryninimo ir bendro pobūdžio argumentacijos apie dokumentų trūkumą ir (ar) jų neperdavimą. Tik realiai gavus ir įvertinus LUAB „Deimrida“ buhalterinius dokumentus būtų galima patikrinti, ar 18 000 Eur išgryninimas avansinėje apyskaitoje yra pagrįstas ir atitinka įprastą bendrovės atsiskaitymų logiką.

17.5. Teismo išvada dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra nepagrįsta, nes teismas nepasisakė dėl to, kokie konkretūs neteisėti veiksmai (operacijos, jų turinys ir adresatai), kada ir kokiu priežastiniu ryšiu sukėlė nemokumą arba esmingai pablogino bendrovės finansinę padėtį, taip pat kodėl neįvertinamas susijęs rašytinis įrodymas – apelianto banko sąskaitos išrašas. Apskųstoje nutartyje nėra palyginamosios analizės (kokios prievolės buvo pradelstos, kokia apimtimi, kokių mokėjimų neįvykdymą sukėlė būtent 18 000 Eur paėmimas), todėl išvada dėl nemokumo sukėlimo yra nepagrįsta.

17.6. Teismas iš esmės rėmėsi prielaidomis ir spėjimais, kylančiais iš buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvimo, tačiau ne faktiškai nustatytais veiksmais, kurie galėjo sukelti bendrovės nemokumą. Bendrovės nemokumo momentas turėtų būti nustatomas finansinių duomenų ir dokumentų pagrindu, iš kurių svarbiausi yra bendrovės turimi įsipareigojimai, jų santykis su turto verte ir ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Nemokumo administratorei neįdėjus pastangų dėl dokumentų gavimo, kurių kopijos buvo prieinamos, teismas nemokumo momentą turėjo nustatyti spėjimo, prielaidų būdu, kadangi objektyvi ir išsami informacija teismui nebuvo pateikta. Nesant išsamios informacijos, kyla rizika nepagrįstai pripažinti atsakingu asmenį, sukeliant jam reikšmingas neigiamas teisines pasekmes.

17.7. Tyčinio bankroto požymiai apskųstoje nutartyje buvo nustatyti nepatikrinus ir neišnaudojus objektyviai prieinamų duomenų šaltinių. Apskųstos nutarties motyvai dėl tyčinio bankroto požymių yra nenuoseklūs: teismas nemokumo momentą nustatė 2024 m. rugsėjo 1 d. ir jį siejo su paskutinės darbo užmokesčio sumos išmokėjimu, tačiau 18 000 Eur išgryninimo epizodą sudaro ankstesni veiksmai (2024 m. birželio 25 d., liepos 27 d., rugpjūčio 16 d., 29 d., 30 d. ir 31 d.); byloje taip pat yra duomenys iš apelianto sąskaitos 2024 m. spalio mėnesį išmokėtą atlyginimą darbuotojams. Nesant nustatyto konkretaus mechanizmo, kaip būtent šie iki 2024 m. rugsėjo 1 d. atlikti nuėmimai sukėlė nemokumą arba esmingai pablogino nemokią būklę, teismo išvada apie sąmoningą siekį privesti bendrovę prie bankroto nėra pagrįsta.

17.8. Nemokumo administratorė, teigdama, kad R. M. buvo paskirtas tik formaliu (fiktyviu) vadovu, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Priešingai, pačios nemokumo administratorės nurodomos aplinkybės – bendrovės veiklos tęstinumas ir atsiskaitymai su kreditoriais R. M. tapus vadovu – paneigia fiktyvumo versiją. Nagrinėjant tyčinio bankroto klausimą, reikšmingos yra visos aplinkybės, galinčios paaiškinti mokėjimų logiką ir prievolių atsiradimo momentą, tačiau nemokumo administratorė akcentuoja tik jai palankias ištraukas, o esmines aplinkybes, kurios keičia vertinimą, pateikia fragmentiškai arba jų apskritai nenurodo. Aplinkybę, kad R. M. faktiškai valdė bendrovę, patvirtina atsakymas lizingo bendrovei elektroniniu paštu, kuriame nurodoma, jog su naujuoju vadovu lizingo bendrovei pavyko susisiekti. Taip pat iš viešai prieinamos informacijos matoma, kad po vadovo pasikeitimo LUAB „Deimrida“ padidėjo transporto priemonių skaičius.

17.9. Kartu su atskiruoju skundu pridedamas rašytinis R. M. paaiškinimas patvirtina faktinį dokumentų ir turto perdavimą vadovo pasikeitimo metu ir pašalina apelianto atsakomybę už dokumentų ar turto neperdavimą. Suinteresuotas asmuo R. M. patvirtino, kad vadovo pasikeitimo metu apeliantas perdavė jam LUAB „Deimrida“ buhalterinius dokumentus ir turtą. Dokumentų perdavimo faktas yra patvirtintas rašytiniu įrodymu, kurio teismas, priimdamas apskųstą nutartį, neturėjo, Atitinkamai, nėra pagrindo teiginiui, kad apeliantas pažeidė pareigas vien dėl to, kad nemokumo administratorė negavo dokumentų iš paskutinio bendrovės vadovo.

17.10. Apeliantas teikia papildomą VSDFV informaciją, iš kurios matyti, kad nuo 2024 m. liepos mėnesio jis nedirbo, taip pat buvo išdavęs įgaliojimą R. M., suteikianti teisę teikti deklaracijas, o R. M. šią atsakomybę prisiėmė. Apeliantui nėra prieinami pirminiai LUAB „Deimrida“ duomenys ir apskaitos dokumentacija, tačiau iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad po vadovo pasikeitimo bendrovė samdė darbuotojus. Taip pat iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad apelianto vadovavimo laikotarpiu bendrovės įsiskolinimai buvo nedideli.

18. Suinteresuotas asmuo R. M. atsiliepime atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl LUAB „Deimrida“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apie vykstantį procesą apeliantas iki apskųstos nutarties gavimo, kuri jam buvo įteiktas 2026 m. sausio 26 d., todėl byloje nagrinėjimais klausimais neturėjo galimybės pasisakyti.

18.2. Bendrovės dokumentai yra policijos žinioje. Nemokumo administratorė yra informuota apie dokumentų buvimo vietą. Su dokumentais nemokumo administratorė nėra susipažinusi, teismui pateikė prašymą, ji grįsdama spėjimais ir prielaidomis, nepasinaudodama galimybę gauti dokumentus. Toks prašymas turėtų būti atmestas, o priimta nutartis – panaikinta.

18.3. Apeliantui bendrovės vadovo pareigose pakeitus ankstesnį vadovą G. E., veikla toliau buvo vykdoma. Iš buvusio vadovo apeliantas perėmė dokumentus ir turtą.

18.4. Didesnę dalį nemokumo administratorės argumentų teismas atmetė savarankiškai ir nelaikė jų tyčinio bankroto požymiais. Dokumentų neperdavimo faktas yra paneigtas, nurodant, kad dokumentai yra policijos žinioje. Teismo motyvas dėl 18 000 Eur išgryninimo nėra niekaip susijęs su apelianto asmeniu ir nėra pakankamas bankrotą pripažinti tyčiniu. Tyčinis bankrotas sukelia itin neigiamas pasekmes fiziniams asmenims, kurie pripažinti atsakingais už tyčinį bankrotą, iš esmės tai prilyginama apkaltinamajam nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, kadangi sukeliamos pasekmės yra beveik tolygios. Toks sprendimas turėtų būti priimtas pašalinus visas abejones, tokį įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo standartą nustato ir teismų praktika.

19. LUAB „Deimrida“ nemokumo administratorė MB „Nemokumas“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo juos atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Bendrovės valdymo organai neperdavė nemokumo administratorei bendrovės apskaitos dokumentų ir bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kokios priežastys lėmė šį neveikimą. Apeliantas nutyli, kad ikiteisminiame tyrime įtariamuoju pripažintas asmuo nėra R. M., o automobilis, iš kurio buvo paimti bendrovės apskaitos dokumentai, taip pat nepriklausė jam. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad G. E. pareigą perduoti apskaitos dokumentus R. M. įvykdė tinkamai. Apelianto argumentai dėl buhalterinės apskaitos dokumentų buvimo ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinioje nepaneigia byloje konstatuoto buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimo fakto.

19.2. Prašymas pripažinti LUAB „Deimrida“ bankrotą tyčiniu teismui buvo pateiktas 2025 m. liepos mėnesį, t. y. tuo metu, kai nemokumo administratorei nebuvo žinoma nei apie galimą ikiteisminį tyrimą, nei apie tai, kad buhalterinės apskaitos dokumentai galėtų būti paimti teisėsaugos institucijų. Apie ikiteisminio tyrimo faktą ir galimai tyrimo metu paimtus dokumentus nemokumo administratorė sužinojo tik 2025 m. spalio mėnesį. Dokumentų buvimas ikiteisminio tyrimo institucijoje savaime nesukuria nemokumo administratorei pareigos pasiimti dokumentus iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų, juolab kad byloje nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai dokumentų negrąžino, nurodydami jų reikalingumą tyrimui. Galimybė hipotetiškai kreiptis dėl dokumentų kopijų negali būti prilyginama realiam ir tinkamam buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimui, o priešingas aiškinimas sudarytų nepagrįstas prielaidas piktnaudžiauti procesu, leidžiant juridinių asmenų vadovams išvengti atsakomybės vien dėl to, kad dokumentai formaliai egzistuoja pas trečiuosius asmenis, tačiau nėra perduoti nemokumo administratorei. Kaip informavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, jų žinioje yra vos keli segtuvai bendrovės dokumentų, daugiausiai neužpildyti CMR važtaraščiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad nemokumo administratorei buvo perduota apskaitos dokumentų visuma, t. y. pirminiai apskaitos dokumentai, registrai, finansinės ataskaitos, skolų suderinimo aktai, sutartys, avansinės apyskaitos ir kiti apskaitos dokumentai, finansinė atskaitomybė nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo dienai.

19.3. Nemokumo administratorė yra pateikusi prašymą prokuratūrai grąžinti turimus bendrovės dokumentus, atsiliepimo pateikimo metu šis prašymas nėra išspręstas. Apelianto argumentai, kad vien buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas negali sudaryti pagrindo tyčinio bankroto požymiui konstatuoti, nepagrįsti, nes JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma apima ne vien dokumentų neperdavimą nemokumo administratorei, bet ir platesnį netinkamo, apgaulingo ar aplaidžiai tvarkomos buhalterinės apskaitos elgesio spektrą įskaitant finansinės atskaitomybės nepateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui, privalomų mokesčių deklaracijų ir pranešimų neteikimą bei faktinių ūkinių operacijų slėpimą.

19.4. Byloje nustatyta, kad po fiktyvaus bendrovės vadovų pasikeitimo, finansinės atskaitomybės dokumentai registro tvarkytojui nebuvo teikiami, o pagal VMI pateiktus duomenis, nuo 2024 m. liepos 31 d. iki 2024 m. spalio 31 d. buvo įregistruotas laikinas LUAB „Deimrida“ veiklos nevykdymas, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nurodytu laikotarpiu bendrovė realiai vykdė veiklą. Todėl dokumentų neperdavimas šioje byloje yra tik viena iš visumos aplinkybių, patvirtinančių sisteminį ir sąmoningą netinkamą bendrovės apskaitos tvarkymą, o ne vienintelis tyčinio bankroto požymis.

19.5. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl bendrovės lėšų pervedimo. Bendrovės lėšų judėjimas, kai reikšmingos sumos išimamos grynaisiais, nesilaikant apskaitos skaidrumo ir nepateikiant jų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų, pats savaime laikytinas neteisėtu juridinio asmens lėšų valdymu ir kreditorių interesų pažeidimu. Apelianto teiginiai, kad teismas neįvertino jo pateiktų banko sąskaitų išrašų ir neaptarė argumentų dėl bendrovės veiklos finansavimo iš asmeninių lėšų, neatitinka apskųstos nutarties motyvų. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad išgryninti 18 000 Eur būtų buvę įnešti į G. E. asmeninę banko sąskaitą. Suinteresuoto asmens pateikti asmeninės sąskaitos išrašai nepatvirtina nei grynųjų pinigų įnešimo fakto, nei ryšio tarp konkrečių grynųjų pinigų išėmimo operacijų ir vėlesnių pervedimų iš asmeninės sąskaitos.

19.6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad didelės piniginių lėšų sumos paėmimas iš bendrovės sąskaitos, nesant įrodymų, pagrindžiančių lėšų panaudojimą bendrovės veiklos reikmėms, iš esmės pablogino bendrovės finansinę padėtį ir buvo nukreiptas į sąmoningą siekį privesti bendrovę prie bankroto. Kartu šios aplinkybės pagrindžia ir atsiskaitymo eiliškumo pažeidimą, nes tuo metu bendrovė buvo nepajėgi vykdyti mokestinių prievolių ir turėjo 47 042,25 Eur PVM skolą.

19.7. Atskirojo skundo argumentai dėl sąmoningo blogo bendrovės valdymo neatitinka bylos medžiagos. Teismas rėmėsi ne pavieniu epizodu, bet visuma aplinkybių, kurios buvo detaliai išdėstytos pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir patvirtintos byloje esančiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

21. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų

22. Kartu su atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo teikia naujus įrodymus: Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato veiklos skyriaus 2026 m. sausio 29 d. raštą „Dėl informacijos suteikimo“ ir prašymą dėl informacijos suteikimo; suinteresuoto asmens R. M. 2026 m. sausio 27 d. paaiškinimą dėl LUAB „Deimrida“ buhalterinių dokumentų; informaciją dėl LUAB „Deimrida“ įsiskolinimų ir transporto priemonių skaičiaus; 2024 m. gegužės 1 d. įgaliojimą R. M. atlikti veiksmus LUAB „Deimrida“ vardu; Lizingo bendrovės komunikaciją elektroniniu paštu ir naujo LUAB „Deimrida“ vadovo kontaktų perdavimą; VSDFV informaciją apie G. E. valstybinį socialinį draudimą. Apeliantas nurodo, kad policijos komisariato raštas gautas tik po apskųstos nutarties priėmimo ir yra būtinas tam, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų objektyviai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismo išvados dėl dokumentų neperdavimo ir su tuo siejamas tyčinio bankroto požymis nebuvo padarytas remiantis ne visiškai ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis. Anot apelianto, R. M. rašytiniame paaiškinime patvirtinama, kad vadovo pasikeitimo metu G. E. perdavė R. M. bendrovės buhalterinius dokumentus ir turtą. Šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes R. M. nepateikė teismui atsiliepimo ir informacijos, kadangi tikėtinai nebuvo informuotas apie vykstantį procesą ir gavo tik apskųstą nutartį. Nurodo, kad VSDFV išrašo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes apskųstoje nutartyje teismas pasisakė dėl šios informacijos, ją įvertino kaip nepakankamą, todėl teikiamas išsamesnis išrašas faktinėms aplinkybėms patikslinti, įvertinant apelianto faktinį dalyvavimą bendrovės veikloje. Suinteresuotas asmuo taip pat prašo priimti į bylą viešai prieinamą informaciją apie LUAB „Deimrida“ įsiskolinimų dinamiką valstybės biudžetui bei transporto priemonių skaičiaus kitimą. LUAB „Deimrida“ nemokumo administratorė atsiliepime nesutinka su naujų įrodymų priėmimu.

23. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

24. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022).

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos pirmosios instancijos teisme eigą, susipažinęs su suinteresuoto asmens prie atskirojo skundo pridėtais naujais įrodymais, nenustatė pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytas išimtis ir priimti informaciją dėl LUAB „Deimrida“ įsiskolinimų ir transporto priemonių skaičiaus; 2024 m. gegužės 1 d. įgaliojimą R. M.; Lizingo bendrovės komunikaciją; VSDFV informaciją. Visų pirma, suinteresuotas asmuo G. E. nenurodė aplinkybių, dėl kurių šių dokumentų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, nors dalyvavo bylos nagrinėjime, teikė atsiliepimą. Be to, dalis naujai teikiamų įrodymų (informacija apie transporto priemones, socialinį draudimą) yra prieinami teismui iš informacinių sistemų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas nepriima aptartų įrodymų. Dėl Šakių rajono policijos komisariato veiklos skyriaus 2026 m. sausio 29 d. rašto ir suinteresuoto asmens R. M. 2026 m. sausio 27 d. paaiškinimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po apskųstos nutarties priėmimo, šie įrodymas svarbūs įvertinimui dėl LUAB „Deimrida“ dokumentų ir turto perdavimo nemokumo administratorei, todėl jie priimami ir vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais.

26. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. kovo 2 d. gavo LUAB „Deimrida“ nemokumo administratorės prašymą dėl papildomos informacijos ir naujų įrodymų (pakvitavimą dėl dokumentų perdavimo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48551-24) priėmimo. Nemokumo administratorė nurodo, kad 2026 m. kovo 2 d. perėmė bendrovės dokumentus, kuriuos sudaro kelios pakuotės neužpildytų CMR važtaraščių ir sutarties tarp Schroeder Transporte GmbH H. I. B. ir LUAB „Deimrida“ vokiečių, anglų kalbomis dalis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių įrodymų pateikimo ir priėmimo į bylą būtinybė iškilo po apskųstos nutarties priėmimo, prašomi priimti įrodymai taip pat reikšmingi anksčiau aptartų aplinkybių nustatymui, todėl priimami.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

27. Byloje nustatyta, kad LUAB „Deimrida“ įregistruota 2020 m. balandžio 9 d., bendrovės pagrindinė veikla – krovininis kelių transportas, sausumos transportui būdingų paslaugų veikla. Bendrovės vadovu ir vieninteliu akcininku nuo 2020 m. balandžio 9 d. iki 2024 m. spalio 28 d. buvo G. E., o nuo 2024 m. spalio 28 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2025 m. vasario 1 d.) – R. M.

28. Kauno apygardos teismas 2025 m. sausio 23 d. nutartimi iškėlė UAB „Deimrida“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė MB „Nemokumas“. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 1 d. Kauno apygardos teismas 2025 m. balandžio 30 d., 2025 m. liepos 7 d. nutartimis patvirtino bendrovės kreditorių 56 630,82 Eur finansinių reikalavimų sąrašą. Kauno apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pripažino bendrovę likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. rugsėjo 17 d.

29. LUAB „Deimrida“ nemokumo administratorė 2025 m. liepos 3 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad bendrovės bankrotą sukėlė G. E. ir R. M. veiksmai (neveikimas). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, patenkino pareiškimą.

30. Suinteresuoti asmenys (buvę vadovai) G. E. ir R. M., nesutikdami su teismo nutartimi, padavė atskiruosius skundus.

Dėl sąlygų pripažinti juridinio asmens bankrotą tyčiniu

31. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

32. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas. Aptartų požymių pripažinimas buvo įrodinėjamas ir nagrinėjamoje byloje.

33. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

Dėl LUAB „Deimrida“ bankroto pripažinimo tyčiniu

– dėl apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas)

34. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

35. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad visos apimties LUAB „Deimrida“ dokumentų neperdavimas bei įrodymų, pagrindžiančių 18 000 Eur panaudojimą, nebuvimas, patvirtina, jog buvo siekiama nuslėpti aplaidų ar apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Anot teismo, tai, kad nėra galimybės įvertinti tikrosios bendrovės finansinės padėties, yra abiejų jos vadovų veiksmų pasekmė. Apeliantai, nesutikdami su apskųstos nutarties išvadomis, atskiruosiuose skunduose nurodo šiuos esminius argumentus: 1) dokumentai yra (apskųstos nutarties priėmimo metu buvo) ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų žinioje; 2) nemokumo administratorė nesikreipė į ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus dėl dokumentų kopijų gavimo, nors tokia galimybė buvo suteikta; 3) kol nemokumo administratorė nepasinaudojo suteikta teise gauti dokumentus ir jų neįvertino, teiginiai apie dokumentų nebuvimą yra paremti prielaidomis; 4) panaikinus apskųstą nutartį, nemokumo administratorė turėtų būti įpareigota susipažinti su dokumentais, juos įvertinti; 5) teismas iš esmės rėmėsi prielaidomis ir spėjimais, kylančiais iš buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvimo; 6) R. M. patvirtino, kad vadovo pasikeitimo metu G. E. perdavė jam LUAB „Deimrida“ buhalterinius dokumentus ir turtą.

36. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti bendrovės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrijos bankroto priežastis. Dėl to, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (tai atitinka šiuo metu galiojančio JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą), ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti bendrovės nemokumo priežastis. Jei bendrovės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pavyzdžiui, pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat, jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

38. Būtent bendrovės vadovas yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, parengimą ir savalaikį pateikimą Juridinių asmenų registrui. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos vadovo atsakomybė bendrovei nepasibaigia, kadangi JANĮ 57 straipsnio 1 dalies pagrindu jam atsiranda pareiga perduoti nemokumo administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1068-407/2025).

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalį pareiga organizuoti visų bendrovės dokumentų perdavimą nemokumo administratoriui tenka buvusiam (įgaliojimų netekusiam) bendrovės vadovui, o ta aplinkybė, jog dalis bendrovės dokumentų yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinioje, šios įgaliojimų netekusio (šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paskutinio bendrovės vadovo R. M.) pareigos neeliminavo, juolab kad atskiruosiuose skunduose pabrėžiama aplinkybė dėl galimybės gauti paimtų dokumentų kopijas iš ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirųjų skundų argumentai dėl nemokumo administratorės pasyvumo dokumentų perėmimo procese yra nepagrįsti, nes dokumentų perdavimo pareiga pirmiausia tenka bendrovės vadovui.

40. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai už 2023 metus, nemokumo administratorei nėra perduota tinkamai parengta ir teisės aktų reikalavimus atitinkanti finansinė atskaitomybė 2024 m. spalio 31 d. duomenimis. Kauno apygardos teismas 2025 m. sausio 23 d. nutartimi įpareigojo bendrovės valdymo organus per 14 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nemokumo administratorei perduoti juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Visi bendrovės dokumentai ir turtas pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, privalėjo būti perduoti ne vėliau kaip iki 2025 m. vasario 17 d., tačiau buvęs bendrovės vadovas R. M. nemokumo administratorei bendrovės finansinių dokumentų neperdavęs, pažeidė teismo nurodymą. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai įvertina apeliantų akcentuojamą aplinkybę, kad ikiteisminiame tyrime atlikti pareigūnų veiksmai (dokumentų paėmimas) sutrukdė aptariamam bankroto bylą nagrinėjančio teismo įpareigojimo tinkamam įvykdymui. Visų pirma, nemokumo administratorės pateikti įrodymai ir argumentai patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai paėmė tik dalį bendrovės dokumentų (CMR važtaraščius ir sutartis su Vokietijos bendrove), taigi, nėra duomenų apie esminių buhalterinės apskaitos dokumentų (apskaitos registrų, pirminių apskaitos dokumentų, sutarčių, sąskaitų faktūrų ir kitų) paėmimą ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinion. Antra, apeliacinės instancijos teismui nepateikta pakankamai duomenų, kada tiksliai įvyko bendrovės dokumentų paėmimas, kada pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kita. Iš byloje pateiktų duomenų fiksuojama tik viena data – 2025 m. spalio 8 d. – kuomet prokuroras pateikė atsakymą, jog nėra galimybės grąžinti dokumentus, tačiau ši data reikšmingai nutolusi nuo 2025 m. vasario 17 d. termino, per kurį nemokumo administratorei turėjo būti perduoti bendrovės dokumentai. Trečia, buvęs bendrovės vadovas R. M. vis dėlto patvirtino, kad vadovo pasikeitimo metu anksčiau buvęs bendrovės vadovas G. E. perdavė naujam vadovui apskaitos registrus, pirminius apskaitos dokumentus, sutartis, sąskaitas faktūras ir kitus dokumentus, tačiau visa tai iki šiol neperduota nemokumo administratorei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės bei įgaliojimų netekusio bendrovės vadovo R. M. veiksmai, kuriais jis vilkino dokumentų perdavimą, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinti tyčinio bankroto kontekste.

41. Suinteresuotas asmuo R. M., kaip paskutinis ir įgaliojimų dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei netekęs vadovas, nepateikė įrodymų, kad jis dėl objektyvių priežasčių per teismo nutartyje nustatytą terminą negalėjo pateikti nemokumo administratorei bendrovės dokumentų, todėl vien deklaratyvūs teiginiai nepateisina tokio elgesio, kuomet teismo nustatytas įpareigojimas nevykdomas daugiau nei vienerius metus. JANĮ nustato trumpus ir aiškius terminus dokumentams ir turtui perduoti po nemokumo administratorės paskyrimo. Šie terminai skirti maksimaliai greitai užtikrinti kreditorių interesus ir neleisti iššvaistyti turto, ypač kai perduodamų dokumentų ir turto apskaitą vadovas turėjo užtikrinti nuolatos, o ne tik paskutinę minutę (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1068-407/2025).

42. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų (finansinės apskaitos dokumentų) ar kitų netiesioginių įrodymų, iš kurių turinio būtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį bei struktūrą, nėra privaloma atskirai nustatyti ryšį tarp šių aplinkybių ir bendrovės privedimo prie bankroto arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, nes nepakankamas tokių duomenų pateikimas pats savaime lemia išvadą apie sąmoningus veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1068-407/2025).

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą. Ieškovui neįgyvendinus jam tenkančios įrodinėjimo naštos, jam tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas – sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas buvusiam juridinio asmens vadovui laiku neperdavus juridinio asmens dokumentų teismo paskirtam nemokumo administratoriui dėl nepateisinamų priežasčių, sudaro sąlygas pripažinti, kad buvęs juridinio asmens vadovas tokiais veiksmais galimai siekė neatskleisti bendrovės tikrosios padėties ir priežasčių, dėl kurių ji tapo nemoki bei sudaryti kliūtis nemokumo administratoriui išsiaiškinti tikrąsias netinkamo bendrovės valdymo aplinkybes. Nurodyti motyvai leidžia apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvęs LUAB „Deimrida“ vadovas R. M. dėl nepateisinamų priežasčių vengė perduoti turėtus bendrovės dokumentus, todėl bankroto byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklą ir šie veiksmai įvertinti kaip sąmoningi, nukreipti į apgaulingą juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymą kaip tyčinio bankroto požymį (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

45. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nuo 2024 m. birželio 25 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. iš bendrovės sąskaitos buvo paimta grynaisiais pinigais iš viso 18 000 Eur, padarė išvadą, jog įrodymų, pagrindžiančių 18 000 Eur bendrovės piniginių lėšų panaudojimą, nebuvimas, sudaro pagrindą suinteresuoto asmens (tuometinio bendrovės vadovo) G. E. veiksmus įvertinti kaip esmingai pabloginusius bendrovės finansinę padėtį ir nukreiptus į sąmoningą siekį privesti bendrovę prie bankroto. Teismas pridūrė, kad duomenų apie lėšų išgryninimą nebuvimas patvirtinta tiek buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą, tiek tai, jog nepagrįstai išmokėjus 18 000 Eur, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos, pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.

46. Apeliantas G. E., nesutikdamas su nurodytomis apskųstos nutarties išvadomis, atskirajame skunde nurodo šiuos esminius argumentus: 1) bankroto pripažinimo tyčiniu esmė faktiškai suvedama į vieną epizodą – paimtus grynuosius pinigus bei įrodymų apie jų panaudojimą nebuvimą, tačiau teismas nenustatė konkretaus neteisėto veikimo turinio; 2) teismas neįvertino, kad apeliantas 2024 metais jis iš asmeninės sąskaitos finansavo bendrovės veiklos tęstinumą ir atsiskaitymus su darbuotojais bei tiekėjais; 3) tik realiai gavus ir įvertinus bendrovės buhalterinius dokumentus būtų galima patikrinti, ar 18 000 Eur išgryninimas avansinėje apyskaitoje yra pagrįstas ir atitinka įprastą bendrovės atsiskaitymų logiką; 4) teismas bendrovės nemokumo momentą nustatė 2024 m. rugsėjo 1 d. ir jį siejo su paskutinės darbo užmokesčio sumos išmokėjimu, tačiau 18 000 Eur išgryninimo epizodą sudaro ankstesni veiksmai (2024 m. birželio 25 d., liepos 27 d., rugpjūčio 16 d., 29 d., 30 d. ir 31 d.).

47. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar bendrovė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios bendrovės sudarytais sandoriais bei kitokia šios bendrovės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad bendrovė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios bendrovės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti bendrovės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti bendrovės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį bendrovės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su bendrovės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka bendrovės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių bendrovės nemokumą, bendrovės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje esančių duomenų ir buvusių bendrovės valdymo organų veiksmų analizės pakako išvadai apie apgaulingą LUAB „Deimrida“ buhalterinės apskaitos tvarkymą (šios nutarties 34–44 punktai), kuris taip pat susijęs su savalaikiu dokumentų neperdavimu nemokumo administratorei. Dėl šios priežasties apskųstoje nutartyje pagrįstai padaryta išvada, kad duomenų apie 18 000 Eur išgryninimą nebuvimas patvirtinta buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą. Šiame kontekste atmestini, kaip nepagrįsti, atskirojo skundo argumentai, kad tik realiai gavus ir įvertinus bendrovės buhalterinius dokumentus būtų galima patikrinti, ar 18 000 Eur iš bendrovės išgryninimas yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą akcentuoja, kad pozityvioji pareiga perduoti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus nemokumo administratorei (tuo pačiu ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui) teko įgaliojimų netekusiems įmonės valdymo organams. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas kritiškai įvertina apelianto argumentus dėl to, kad 2024 metais jis iš asmeninės sąskaitos finansavo bendrovės veiklos tęstinumą ir atsiskaitymus su darbuotojais bei tiekėjais, kadangi šios aplinkybės niekaip nepateisina 18 000 Eur išgryninimo ir šio apelianto G. E. vadovavimo bendrovei metu įvykusio epizodo nepadaro teisėtu.

49. Jau minėta, kad pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

50. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pavyzdžiui, tęsti bendrovės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė bendrovės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė bendrovės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama bendrovės padėtis. Nemokios bendrovės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš bendrovės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

51. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2025 m. liepos 30 d. nutartimi administracinių teisės pažeidimų / administracinių nusižengimų byloje Nr. AN2-238-954/2025 paliko nepakeistą Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. gegužės 21 d. nutarimą, kuriuo G. E. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, konstatavus, jog G. E., žinodamas apie įsiskolinimą valstybės biudžetui, taip pat, kad jo vadovaujamos UAB „Deimrida“ turimų lėšų nepakanka visiems pareikštiems kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, sąmoningai pasirinko atsiskaitinėti ne su VMI, o su kitais kreditoriais, neužtikrindamas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo. Nutartis įsiteisėjo jos priėmimo dieną. Iš aptariamos nutarties turinio matyti, kad pažeidimas fiksuotas nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. spalio 31 d., taigi, tai yra laikotarpis, aktualus ir 18 000 Eur piniginių lėšų išgryninimui iš bendrovės sąskaitos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, taip pat aplinkybė, kad byloje nepateikti 18 000 Eur piniginių lėšų išgryninimo teisėtumą pagrindžiantys įrodymai (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas), patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog tokiu būdu buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas bei patvirtina JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo faktą.

52. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai įvertina apelianto G. E. argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kokie konkretūs neteisėti veiksmai (operacijos, jų turinys ir adresatai) sudarė pagrindą tyčinio bankroto konstatavimui. Jau minėta, kad tyčinį bendrovės bankrotą nulėmusiais laikomi tokie buvusių bendrovės valdymo organų veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsirado bendrovės nemokumas arba kuriais nemokios bendrovės padėtis buvo iš esmės pabloginta. Šiuo atveju apskųstos nutarties turinys leidžia aiškiai suprasti, kad tokiais veiksmais pirmosios instancijos teismas pripažino 18 000 Eur piniginių lėšų išgryninimą iš bendrovės sąskaitos be pagrindimo, taip pat apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pažymėtina, kad 18 000 Eur piniginių lėšų išgryninimas be aiškaus teisinio pagrindo, atsižvelgiant į teismui žinomus finansinius bendrovės veiklos rodiklius, kreditorių finansinių reikalavimų dydį, buvo reikšmingas faktorius, pabloginęs juridinio asmens finansinę būklę. Tokie bendrovės valdymo organų veiksmai, priimti sprendimai privedė bendrovę prie bankroto, nepaisant bendrovės vadovų vėlesnių mėginimų stabilizuoti bendrovės finansinę veiklą ūkinės komercinės veiklos vykdymo tęstinumu ir asmeninėmis bendrovės vadovų finansinėmis injekcijomis į bendrovės kapitalą bei tinkamą prievolių vykdymą kreditoriams.

53. JANĮ nustatyta, kad teismas nutartimi, kuria juridinio asmens bankrotas pripažįstamas tyčiniu, turi nustatyti tyčinį bankrotą sukėlusius asmenis. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis). Aiškinant JANĮ 70 straipsnio 3 dalį, nurodoma, kad ši norma, nors ir turi procesinės teisės požymių, tačiau iš esmės yra materialioji. Tokią išvadą pagrindžia JANĮ 70 straipsnio 3 dalies taikymo tikslas – ja siekiama nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, t. y. tokiems asmenims sukuriamos tam tikros teisės ir pareigos (atsiranda teisiniai padariniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).

54. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apskųstoje nutartyje pagrįstai pripažinta abiejų suinteresuotų asmenų (G. E. ir R. M.) atsakomybė dėl LUAB „Deimrida“ tyčinio bankroto, be to, apskųstos nutarties turinys aiškiai leidžia suvokti, kokie konkretūs nurodytų asmenų veiksmai (neveikimas) lėmė bendrovės nemokumą ir (arba) nemokios bendrovės padėties esminį pabloginimą: G. E. atveju – 18 000 Eur piniginių lėšų išgryninimas be aiškaus teisinio pagrindo, tokiu būdu pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, R. M. – netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

55. Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygas ir pagrindus, teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus. Atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56. Atmetus atskiruosius skundus, apeliantams bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų priteisimą įgijo priešingą suinteresuotumą byloje turėjusi LUAB „Deimrida“ nemokumo administratorė (CPK 93 straipsnis). Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme nemokumo administratorė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.