Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. ir atsakovės H. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo ir ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams H. V. ir E. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir piniginių lėšų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

I. Pirmosios instancijos ir kitų teismų sprendimų esmė

I. A. skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo dalies, kuria teismas priteisė iš atsakovės H. V. 7 676,33 Eur nepagrįstai gautų lėšų į A. S. palikimo sudėtį, o likusius ieškinio reikalavimus atmetė, taip pat pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. papildomo sprendimo, kuriuo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Iš esmės ginčas byloje kilo dėl 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. spalio 30 d., 2015 m. lapkričio 15 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutarčių, pagal kurias atsakovei H. V. ir atsakovui E. K. buvo padovanota po 29 000 Eur, sandorių formos galimo nesilaikymo, taip pat dėl galimai be pagrindo įgytų 12 190 Eur piniginių lėšų grąžinimo. Apelianto A. S. teigimu, ginčo sandoriai prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), sudaryti nesilaikant sandoriams keliamos formos reikalavimų (CK 1.93 straipsnis), be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteistiną 12 190 Eur sumą sumažino 4 513,67 Eur suma, neįvertindamas A. S. komodoje po jos mirties rastos 3 700 Eur sumos, taip pat gautos pensijos ir laidojimo išmokos. Tuo tarpu, apeliantė H. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais vertinimais, susijusiais su buto remonto išlaidomis ir dalies pinigų panaudojimu M. V. vestuvėms (drabužiams, monetai ir kt.).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

24. Apeliantai (atsakovai) H. V. ir E. K. kartu su atsiliepimu į apelianto (ieškovo) apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė AB Ūkio banko 2010 m. rugsėjo 2 d. terminuotojo indėlio sutartį Nr. D011_2351105; H. V. 2014 m. rugsėjo 4 d. elektroninį laišką E. S.; Sodros ir savivaldybės išmokas patvirtinančius dokumentus, nurodydami, jog pastarieji dokumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes ieškovas neginčijo laidojimo išmokų apskaičiavimo. Šiuos dokumentus atsakovai prašo prijungti prie bylos.

24. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

25. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateikus naujus įrodymus, sprendžia, kad jie gali būti reikšmingi, sprendžiant šioje byloje šalių įrodinėjamas aplinkybes, nors šie įrodymai ir galėjo būti pateikti anksčiau, bet jų pateikimo būtinybė iškilo papildant pirmosios instancijos teismo vertintas ir patikslinant tam tikras ieškovo apeliaciniame skunde ginčijamas aplinkybes. Be to, įrodymų prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes nagrinėjama byla vedama elektroniniu būdu, todėl bylos šalys turėjo galimybę ir pakankamai laiko su jais susipažinti, įrodymai pateikti kartu su atsiliepimu, patikslina jau anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie apeliantų piktnaudžiavimą naujų įrodymų teikimo teise, todėl apeliacinės instancijos teismas juos prijungia prie bylos ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Kita vertus, teismui kilus abejonių dėl išmokų ar kitų registro duomenų, teismas gali juos gauti iš registrų ir juos vertinti (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl ginčo sandorių formos ir prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei

27. Sandorio, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, negaliojimą reglamentuoja CK 1.81 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos įstatymuose nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ samprata, tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali kisti. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji, kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014). Iš šių kasacinio teismo praktikoje pateikiamų teisės aiškinimo nuostatų akivaizdu, kad „viešosios tvarkos“ ir „geros moralės“ kategorijos yra atviro tipo normos, kurių konkretus turinys priklauso nuo valstybėje vykstančių socialinių bei teisinių procesų. Nepaisant to, šios kategorijos nėra visiškai abstrakčios. Jeigu „viešoji tvarka“ – tai fundamentalūs principai bei taisyklės, užtikrinantys politinių, socialinių ar ekonominių valstybės, o kartu ir visuomenės, interesų apsaugą, tai į „geros moralės“ kategoriją patenka normos, kurių tikslas civiliniuose teisiniuose santykiuose užtikrinti sąžiningumo, teisingumo, tvarkos ir protingumo laikymąsi. Taigi aptartos kategorijos suteikia teismams galimybes įvertinti civilinių teisinių santykių teisėtumą ne tik galiojančios statutinės teisės aspektu, bet ir remiantis fundamentaliais teisinėje valstybėje priimtinais elgesio standartais.

28. Vienas esminių privatinės teisės principų, tiesiogiai susisiejančių su „viešosios tvarkos“ bei „geros moralės“ kategorijomis, – tai objektyvųjį sąžiningumą išreiškiantis teisės principas bona fides. Šis principas ne tik įpareigoja šalis, sudarant tarpusavyje sutartis, jas vykdant, vadovautis tuo, kas yra laikoma protinga ir teisinga, bet draudžia įgyvendinti savo teises priešingai sąžiningų ketinimų (angl. good faith) principui. Jokia teisė negali būti įgyvendinama, jeigu ketinama pakenkti kitam arba ji įgyvendinama neproporcingu, neprotingu būdu, prieštaraujančiu prieš tai aptartoms kategorijoms. Sąžiningumo, įskaitant sąžiningų ketinimų, principo pažeidimas per se (pats savaime) nereiškia, kad atliktas teisinis veiksmas prieštarauja ir viešajai tvarkai ar gerai moralei. Jam konstatuoti nepakanka nustatyti bendro asmens nepakankamo atidumo ar rūpestingumo, sudarant sandorius ar atliekant kitus veiksmus, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandorio prieštaravimas viešajai tvarkai ar gerai moralei, kaip sąžiningumo principo pažeidimo pasekmė, gali būti konstatuojamas, jeigu pakanka įrodymų nustatyti sąmoningą asmenų siekį pažeisti fundamentalias vertybes, t. y. atlikti veiksmus, akivaizdžiai neteisėtus civilinės teisės požiūriu. Tokiais atvejais sąžiningų ketinimų principo bei geros moralės kategorijų taikymu siekiama to paties tikslo: objektyvaus teisingumo atkūrimo.

29. Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad būdama 86 metų amžiaus 2016 m. sausio 14 d. mirė A. S., ieškovo A. S., trečiojo asmens E. S. bei atsakovės H. V. motina ir M. V. bei E. K. senelė. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi A. S. (jos pačios prašymu dėl amžiaus ir prastos sveikatos negalint savimi pasirūpinti ir spręsti buitinius reikalus), vadovaujantis CPK 509 straipsnio nuostatomis, nustatyta rūpyba, rūpintoja paskirta atsakovė H. V., su kuria A. S. gyveno nuo 2014 m. Bylos medžiagoje nustatyta, kad Kanadoje 2013 m. gruodžio 11 d. mirė A. S. sesuo A. A., kuri A. S. paliko 1/10 dalį palikimo, išmokant per 5 metus kasmet po 1/5 dalį – po 110 673,48 Kanados dolerių (90 851,30 Eur). Byloje pateiktas A. S. 2014 m. balandžio 4 d. notarine tvarka išduotas įgaliojimas H. V., pagal kurį jai suteiktos teisės tvarkyti reikalus, susijusius su A. S. sesers A. A. palikimo priėmimu. Pirmoji palikimo dalis į A. S. sąskaitą buvo pervesta 2015 m. spalio 1 d. Iš A. S. priklausančios AB DNB banko sąskaitos nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 12 d. išgryninta 84 690 Eur suma. Dalis šių pinigų (72 500 Eur) A. S. 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. lapkričio 15 d., 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 24 d. rašytinėmis dovanojimo sutartimis padovanota dukrai atsakovei H. V. (2 kartus po 14 500 Eur), anūkui E. K. (2 kartus po 14 500 Eur) ir anūkui M. V. – 14 500 Eur.

30. Prejudicine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis šioje byloje) nustatyta, kad tarp atsakovės H. V. ir A. S. buvo sudaryta žodinė pavedimo sutartis t. y. susitarimas sudarytas jų vidiniuose atstovavimo santykiuose. Šiuo pagrindu H. V. buvo perduota A. S. banko kortelė, suteikta informacija apie jos banko kortelės kodus ir suteikta teisė paimti iš sąskaitos lėšas. Disponavimas iš sąskaitos paimtomis lėšomis priklausė pačiai A. S., kaip ir bet kuriam kitam veiksniam asmeniui. Kadangi rašytinius dovanojimo sandorius A. S. sudarė pati, šių veiksmų atlikti H. V. ji nebuvo įgaliojusi, todėl jiems nėra taikomos CK 3.279 straipsnio, taip pat CK 3.244 straipsnio nuostatos, ir priešingai – nesant sutarties tarp rūpintojo ir rūpintinio, taikytinas CK 3.244 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas sudaryti sandorius su rūpintojo artimaisiais giminaičiais, išskyrus atvejus, kai turtas tam asmeniui yra dovanojamas ar perduodamas neatlygintinai naudotis, jeigu tai atitinka rūpintinio interesus (CK 3.279 straipsnio 5 dalis) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. S. tikrasis ketinimas buvo pinigus padovanoti rašytiniuose dovanojimo sandoriuose nurodytiems asmenims, įvertinęs dovanotojos amžių (nesinaudojo įvairiomis technologijomis piniginėms operacijoms atlikti, pageidavo matyti dovanojamus pinigus, juos skaičiuoti ir įteikti) ir nestiprią sveikatą, taip pat A. S. valdingą būdą, atsižvelgęs į galimai brangesnį už notaro paslaugas pinigų išgryninimą, sprendė, kad dovanodama pinigus maksimaliomis rašytine forma įstatymo leidžiamomis sumomis, A. S. nesiekė tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Pažymėtina, kad A. S. dėl senatvės ir fizinės sveikatos būklės buvo nustatyta rūpyba, bet neapribotas jos veiksnumas. Tuo tarpu, pats asmuo dėl amžiaus ar sveikatos būklės turi teisinį pagrindą sudaryti bet kokias sutartis. Be to, rūpintinio ir rūpintojo tarpusavio santykių reglamentavimas, pavyzdžiui, draudimas artimiems giminaičiams sudaryti sandorius su rūpintiniu per rūpintoją, negali būti taikomas veiksnaus rūpintinio asmeniškai sudaromiems sandoriams su trečiaisiais asmenimis. Kita vertus, po Snoro ir Ūkio bankų žlugimo tikėtina, kaip savo paaiškinimuose nurodo atsakovė, A. S. nepasitikėjo bankų sistema ir ketindama padovanoti pinigus, norėjo juos tiesiogiai perduoti apdovanotojam materialioje formoje. Kita vertus, įvertinus A. S. amžių, gyvenimo kokybę, bei atsiradusias materialines galimybes, savaime suprantamas jos noras pačiai, be jokių papildomų veiksmų atlikimo (notarinės sutarties tvirtinimo), dispontuoti savo turimais pinigais, šiuo konkrečiu atveju, juos dovanoti labai artimiems žmonėms, kurie iš esmės paskutiniu metu ją prižiūrėjo ir ja rūpinosi, tokiu būdu, kuris jai pasirodė priimtiniausias ir patogiausias, t. y. sudarant paprastas rašytines dovanojimo sutartis.

32. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad VšĮ Kauno klinikinės ligoninės neurologas 2014 m. sausio 4 d. nustatė A. S. lėtinės smegenų išemijos požymius, o 2014 m. vasario 7 d. diagnozavo lėtinę smegenų išemiją, sutrikusią atmintį, nepaneigia A. S. psichinės sveikatos, kuri buvo pakankamai gera, bei atitiko jos amžiaus lygį ir kurią patvirtino pirmosios instancijos teisme M. V., atsakovai H. V. ir E. K., apklausti liudytojai N. P., A. B., Z. G., R. A. ir A. K. V.. Jokių naujų duomenų, kurie paneigtų nustatytas aplinkybes, apeliantas nepateikė ir nenurodė.

33. Apeliaciniame skunde apeliantas A. S. taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų A. P., J. S. ir P. S. parodymų, kurie patvirtino, kad A. S. sveikatos būklė, sudarant dovanojimo sandorius, buvo sunki. Be to, A. S. sunkią sveikatos būklę patvirtina byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų.

34. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje pateikti apelianto įrodymai liudija, kad VšĮ Kauno klinikinės ligoninės medicinos dokumentų išraše nurodyta, kad A. S., hospitalizuotai 2014 m. sausio 4 d. diagnozuoti lėtinės smegenų išemijos požymiai. A. S. hospitalizavus 2014 m. vasario 7 d. diagnozuotas lėtinis pienolefritas, lėtinė galvos smegenų išemija, tačiau abiem atvejais į ligoninę ji pateko dėl karščiavimo, ją lydėjo atsakovė. Jokių duomenų, kad pacientė pateko į ligoninę ar skundėsi dėl nepriežiūros, buvo neadekvataus elgesio, medicininiuose dokumentuose nefiksuota, taip pat nefiksuota, jog būtų reikalinga (ar skirta) psichiatro konsultacija. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo nurodyti duomenys nėra pakankami byloje konstatuoti faktinėms aplinkybėms, kad dėl savo sveikatos būklės A. S., sudarydama dovanojimo sandorius, kaip jau minėta, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

35. Rašytinės sutarties teksto surašymas ant specialios formos, teismo vertinimu, taip pat negali būti traktuojamas kaip neteisėtas veiksmas, ir aplinkybė, kad A. S., sudarydama rašytines dovanojimo sutartis, naudojosi iš interneto anūko jai atspausdintais tokių sutarčių blankais, niekaip nepaneigia A. S. ketinimų ir valios apdovanoti jai artimus ir ja besirūpinančius asmenis, nes, viena vertus, A. S. veiksnumas nebuvo apribotas ir ji savo valia disponavo pinigais bei turėjo teisę sudarinėti sutartis. Kita vertus, iš byloje esančių aplinkybių visumos galima spręsti, jog A. S. buvo dosni ja besirūpinantiems artimiesiems – savo sūnui ieškovui A. S., su kuriuo gyveno iki 2010 metų, yra padovanojusi namą (duomenys neskelbtini), su ieškovu bendrai naudojosi piniginiu indėliu banke (sąskaita doleriais). Šias aplinkybes patvirtina ir elektroniniai susirašinėjimo laiškai, viename jų 2015 m. gruodžio 5 d. ieškovo žmona J. S. pripažįsta, kad iš A. S. yra gavusi 5 000 („jei ne A. tie penki tūkstančiai, kur tavo sąžininguolis M. norėjo atimti, tai iš tavo motinos nieko nebūtų gavusi“). Po konflikto su marčia, A. S. išsikėlė iš savo buvusių, sūnui A. S. dovanotų namų, sudarė rentos sutartį, kuria perleido jai priklausantį butą atsakovės H. V. sūnui M. V. (anūkui). Pagal sutartį M. V. įsipareigojo išlaikyti A. S. iki gyvos galvos, suteikdamas jai aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas. Vėliau A. S. nusprendė apdovanoti paveldėtais pinigais iš pirmosios palikimo dalies, gautos iš Kanados, savo dukrą atsakovę H. V. ir savo anūką E. K.. Būtent todėl teismas sprendžia, kad A. S. valios priežastis sudaryti ginčijamas dovanojimo sutartis buvo grynai šeimyninė, motiniška, siekiant atsidėkoti artimiems giminaičiams, kurie ją supo gyvenamojoje aplinkoje, su kuriais ji bendravo, ja rūpinosi. Duomenų, kad sudarant sutartis būtų koks nors piktavališkas A. S. susitarimas su kita sandorio šalimi, ar kokie nors kiti neteisėti veiksmai, teismui nepateikta ir byloje nenustatyta.

36. Taigi, atsižvelgiant į anksčiau konstatuotas faktines bylos aplinkybes, bei jų teisinį įvertinimą sąžiningumo aspektu, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad dovanotojos veiksmai atitinka gerą moralę ir nėra priešingi viešajai tvarkai, juolab, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nei vieno sandorio sudarymo metu A. S. neturėjo faktiškai atsakovams padovanotos sumos – 29 000 Eur, be to, atsižvelgiant į nenuginčytą A. S. valią dovanoti sumą, kurios perleidimui nebūtina notarinė forma, sandorių sudarymo metu galėtos turėti atitinkamai 430, 5 520, 6 020 ir 5 070 Eur didesnės sumos, nei buvo padovanotos pagal rašytines sutartis, negali būti vertinama vertybiniu požiūriu kaip smerktinas elgesys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje atmetė ieškovo ieškinį dėl aptartų dovanojimo sutarčių nuginčijimo.

Dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų grąžinimo

38. Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013).

39. Apeliantas (ieškovas) teigia, kad atsakovė H. V. be pagrindo įgijo 12 190 Eur piniginių lėšų, priklausiusių mirusiai ieškovo ir atsakovės motinai A. S., kuriuos atsakovė naudodamasi A. S. banko kortele, išgrynino bankomatuose.

40. Prejudicine tvarka nustatyta ir byloje nėra ginčo, kad tarp atsakovės H. V. ir A. S. buvo sudaryta žodinė pavedimo sutartis, t. y. susitarimas sudarytas jų vidiniuose atstovavimo santykiuose. Šiuo pagrindu H. V. buvo perduota A. S. banko kortelė, suteikta informacija apie jos banko kortelės kodus ir suteikta teisė paimti iš sąskaitos lėšas. Disponavimas iš sąskaitos paimtomis lėšomis priklausė pačiai A. S.. Banko sąskaitos išrašas rodo, jog laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 12 d. iš A. S. banko sąskaitos buvo išgryninta 84 690 Eur piniginių lėšų suma. Rašytinės dovanojimo sutartys patvirtina, kad atsakovė A. S. perdavė padovanotą sumą 72 500 Eur. Skirtumas tarp išgrynintos ir A. S. dovanotos sumos sudaro 12 190 Eur.

41. Iš atsakovės H. V. teikiamų nuoseklių paaiškinimų nustatyta, kad vykdydama A. S. pavedimą, atsakovė iš bankomato paimtus pinigus kartu su kvitais grąžindavo A. S., kitoje kvitų pusėje užrašydama pinigų likutį sąskaitoje. Vadinasi, tai nebuvo vienkartinis paliepimas atsakovei nuimti pinigines lėšas nuo A. S. sąskaitos, o daugkartinio pobūdžio nurodymai nuimti pinigines lėšas nuo A. S. sąskaitos, kurie vėliau buvo padovanoti atsakovams, įforminant rašytines dovanojimo sutartimis. Dar daugiau, dovanojimo sutartyse (jų turinys yra aiškaus pobūdžio ir būdingas paprastai sudaromoms dovanojimo sutartims) yra pačios A. S. parašai (priešingų duomenų byloje nėra), kuriais A. S. patvirtina, kad atlieka disponavimo veiksmus savo turimomis piniginėmis lėšomis. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš liudytojų parodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumos akivaizdu, kad A. S. suprato savo veiksmus ir juos valdė, pati priiminėjo sprendimus dėl savo turto ir pajamų, tiesiogiai sudarinėjo sandorius, visus savo turtinius reikalus ji sprendė savarankiškai, buvo valdingo būdo.

42. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog A. S. savo žinioje turi 306,33 Eur pinigų likutį, rašytiniais įrodymais pagrindė 4 013,67 Eur išlaidas už A. S. laidotuves ir kapo sutvarkymą, taip pat atsakovės įvykdytą mirusiosios valią jos anūkei I. S. per laidotuves iš A. S. pinigų perduoti 500 Eur sumą (šių aplinkybių ieškovas pirmosios instancijos teisme neginčijo), atėmęs šias sumas iš be teisinio pagrindo įgytų 12 190 Eur, taip pat atmetęs atsakovės paaiškinimus dėl dalies pinigų panaudojimo buto remontui ir anūko vestuvėms, iš atsakovės į A. S. palikimo sudėtį priteisė 7 676,33 Eur.

43. Apeliacinės instancijos teismas nevertina apelianto ieškovo apeliaciniame skunde keliamų abejonių dėl pinigų dalies, panaudotos motinos laidotuvėms, kapo sutvarkymui ir 500 Eur perduotų anūkei I. S. (iš viso 4 513,67 Eur), vykdant A. S. valią, nes dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teisme ginčo nekilo, nors jos pirmosios instancijos teismo buvo vertintos ir aiškinamos, taip pat plačiau nepasisako dėl atsakovės H. V. argumento dėl perduotų 500 Eur anūkei ir lentelėje detalizuotų laidotuvių išlaidų, kurias sudarė: išlaidos vaišėms 80 Eur; gedulingi pietūs 600 Eur; UAB „Netekimas“ paslaugos 1 113,30 Eur; laikina kapų tvorelė; gėlės 56 Eur; kapo pamatas 200 Eur; kapo paminklas ir apdaila 2 100 Eur; ligonio patepimo sakramentas 50 Eur; bažnyčios laidojimo salė 160 Eur; giedotojų paslaugos 200 Eur; auka bažnyčiai ir kunigui 100 Eur; duobės iškasimas 200 Eur; iš šių išlaidų atėmus valstybės vienkartinę pašalpą karstui 304 Eur ir kitas išmokas 541,63 Eur, kadangi pinigų perdavimas anūkei pagrįstas šalių paaiškinimais, o pinigų panaudojimas laidotuvėms įrodytas byloje pateiktais rašytiniais duomenimis.

44. Iš esmės šioje dalyje ginčas kilo dėl išgrynintos pinigų dalies pačios A. S. panaudojimo rentos sutartimi perduoto buto remontui, taip pat asmeninėms išlaidoms, ruošiantis anūko bažnytinei santuokai (rūbams, dovanai). Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodydama, kad A. S. butą, kurį rentos sutarties pagrindu perleido anūkui, laikė savu ir ketino į jį sugrįžti gyventi, taip pat atsakovų atmestais paaiškinimais dėl dalies pinigų panaudojimo anūko vestuvėms.

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

46. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009 ir kt.).

47. 47. Pirmosios instancijos teismo apklaustas liudytoju A. K. V., buvęs atsakovės vyras, patvirtino, kad A. S. finansavo buvusio savo buto, kurį rentos sutartimi perleido atsakovės H. V. sūnui M. V., remontą. Ji tikėjosi vėliau grįžti į tą butą ir gyventi jame kartu su atsakovo M. V. šeima. Dėl buto remonto ji asmeniškai tarėsi su A. K. V., kuriuo pasitikėjo. Jis pirko reikalingus daiktus, medžiagas ir organizavo darbus samdydamas meistrus, didelę dalį remonto darbų atlikdamas pats asmeniškai. Remonto darbus organizavęs A. K. V. visus kvitus, sąskaitas ir čekius atiduodavo A. S., kuri, kaip minėta buvo valdingo būdo, ir norėjo viską kontroliuoti. Pagal velionės komodoje rastus kvitus nustatyta buto remonto ir baldų išlaidų suma siekia 6 426,32 Eur (ne visi kvitai yra išlikę, todėl realios remonto išlaidos gali būti didesnės). Liudytojas R. A. patvirtino, kad A. S. domėjosi darbais, atliekamai jos nuosavybės teise priklausiusiame bute, už tam tikrus atliktus darbus jam buvo atsiskaitoma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šiais liudytojų parodymais, kuriuos patvirtina kitų šalių nuoseklūs paaiškinimai, taip pat kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai, inter alia (be kita ko) ir 2013 m. balandžio 16 d. sudaryta rentos sutartis, pagal kurią M. V. įsipareigojo išlaikyti A. S. iki gyvos galvos, suteikdamas tokias aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas: aprūpinti gyvenamąja patalpa, drabužiais ir kitokia apranga, suteikti maitinimą, o jeigu rentos gavėjos sveikatos būklė reikalaus, – ir jos priežiūrą. Rentos gavėjui A. S. paliekama teisė neatlygintinai gyventi ir naudotis visu paminėtu nekilnojamuoju turtu iki gyvos galvos. Be to, rentos gavėja A. S. sudarytos rentos sutarties niekada neginčijo ir buvo patenkinta teikiama priežiūra, tikėjosi vėliau grįžti į tą butą ir gyventi jame kartu su atsakovo M. V. šeima. Todėl aptariamų aplinkybių kontekste, tikėtinai pagrįsta, kad A. S., turėdama grynųjų pinigų, finansavo buto remontą, planuodama į jį grįžti gyventi.

48. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad paveldėtus pinigus A. S. naudojo ir savo asmeninėms reikmėms: pirko šventinius drabužius, batus ir kitką, reikalingus anūko M. V. bažnytinės santuokos ceremonijai (200 Eur), ta proga dovanojo jam dailininkės S. J. tapytą paveikslą „Dviese“ (220 Eur), dovanai pirko Sausio 13-sios jubiliejaus proga „Monetų namų“ išleistą sidabrinę monetą (103 Eur) (iš viso apie 926,95 Eur atėmus mokesčius už banko paslaugas 278,03 Eur). Daryti priešingą išvadą ir konstatuoti, kad A. S. nesiruošė anūko vestuvėms, su kuriuo ją siejo artimi giminystės santykiai, kuris ja rūpinosi ir su kuriuo ji sudarė rentos sutartį, gyveno prieš apsigyvendama pas dukrą ir planavo ateityje gyventi, būtų ne tik neprotinga, bet ir nelogiška.

49. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas į A. S. palikimo sudėtį priteisė ir atsakovės žinioje esantį 306,33 Eur piniginių lėšų likutį, kurio atsakovė neginčijo ir kuris liko iš 4 820 Eur sumos, skirtos laidojimo ir kapo priežiūros išlaidoms. Teisėjų kolegija, vertina, kad atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, jog atsakovė dalį velionės paliktų pinigų teisėtai naudojo ir kapo sutvarkymui bei priežiūrai, vertina, kad likęs pinigų liktis –306,33 Eur turi būti panaudoti kapo priežiūrai, o ne grįžti į A. S. palikimo sudėtį.

Dėl procesinės bylos baigties

50. Apibendrinus išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atsakovės H. V. apeliacinį skundą tenkinti, o ieškovo A. S. apeliacinį skundą atmesti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą dėl atsakovės H. V. 7 676,33 Eur nepagrįstai gautų lėšų, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimas dalyje naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kuria iš atsakovės H. V. priteista 7 676,33 Eur nepagrįstai gautų lėšų į A. S. palikimo sudėtį, ir šioje dalyje ieškovo ieškinys atmetamas. Likusi teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis).

52. Kauno apygardos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendė 2019 m. rugpjūčio 28 d. papildomu sprendimu. Papildomas sprendimas šioje byloje buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad galutiniu sprendimu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nors atsakovė ir neskundė papildomo sprendimo, tačiau pažymėtina, jog apeliacine tvarka apskundus galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta dėl ieškovo pareikštų materialinio pobūdžio reikalavimų, papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taip pat negali būti laikomas įsiteisėjusiu, kol apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo bylos ir nepriėmė atitinkamo sprendimo ar nutarties.

53. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas iš esmės patenkintas, o ieškovo apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi, bendra patenkinta ieškinio suma mažėja iki 8 proc. (patenkinta ieškinio dalis, kuria iš atsakovo E. K. priteista 5 900 Eur į A. S. palikimo sudėtį), todėl apeliacinės instancijos teismas keičia papildomu sprendimu atliktą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą dalyje ir atitinkamai: iš ieškovo priteisia 2 355,71 Eur (5 495–3 139,29) bylinėjimosi išlaidų atsakovei H. V.; 656,73 Eur (2 690x0,83–4 940x 0,08–3 081x0,08–934,29) bylinėjimosi išlaidų atsakovui E. K.; priteisia iš ieškovo 1 447,38 Eur (1 584x0,92–100+97,93x0,92), iš atsakovo E. K. 134,55 Eur ((1 584–1 457,28)+(97,93–90,10)) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Kitoje dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui M. V. priteisimo papildomą sprendimą palieka nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

54. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Todėl netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos, tuo tarpu, atsakovai H. V. ir E. K. įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

55. Atsakovė H. V. pateikė prašymą priteisti iš ieškovo 1 713 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (173 Eur) ir atlyginimas advokatui už apeliacinio skundo parengimą (910 Eur) bei atsiliepimų parengimą į ieškovo apeliacinius skundus (560+70 Eur). Atsakovas E. K. prašo priteisti 455 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro atsiliepimų parengimas į ieškovo apeliacinius skundus (420+35 Eur). Teismas sprendžia, kad visos nurodytos advokatų pagalbos išlaidos yra pagrįstos, atitinka jų darbo apimtį byloje, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (2015 m. kovo 19 d. rekomendacijų redakcija) nustatytų maksimalių dydžių, atitinka bylos sudėtingumą, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus, todėl priteistinos iš ieškovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimą dalyje, kurioje iš atsakovės H. V. priteista 7 676,33 Eur nepagrįstai gautų lėšų į A. S. palikimo sudėtį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

K. K. apygardos teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

P. K. apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei H. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 355,71 Eur (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt penkis Eur 71 ct); atsakovui E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 656,73 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt šešis Eur 73 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo A. S. 1 447,38 Eur (tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt septynis Eur 38 ct), iš atsakovo E. K. 134,55 Eur (šimtą trisdešimt keturis Eur 55 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant priteistas sumas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, įmokos kodas 5660.“

K. K. apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. papildomo sprendimo dalį dėl M. V. bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. S. atsakovei H. V. 1 713 Eur (tūkstantį septynis šimtus trylika Eur); atsakovui E. K. 455 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt penkis Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.