Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. U. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnyje, ir jam skirta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti, o nedirbant – registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo bausmės vykdymo pradžios.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta ją panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. U. pripažintas kaltu pagal BK 164 straipsnį už tai, kad vengė išlaikyti savo nepilnametį vaiką, o būtent: jis laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2024 m. spalio 12 d. vengė pareigos pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą išlaikyti vaiką M. U., gimusį (duomenys neskelbtini), ir mokėti kas mėnesį periodines išmokas po 350 Eur vaiko išlaikymui ieškovės L. G. (dabar – V.) naudai iki vaiko pilnametystės, periodines išmokas indeksuojant įstatymų nustatyta tvarka, bei neteikė sūnui M. U. kitos būtinos materialinės paramos, nes, būdamas darbingas ir sveikas, dirbo ne visą laiką ir neužsiregistravo Užimtumo tarnyboje kaip ieškantis darbo, dėl to išlaikymo įsiskolinimas L. V. dėl vaikui nemokėtų išlaikymo iki 2025 m. gegužės 14 d. bendrai sudaro 16 387,25 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.2. Pasak apelianto, šioje baudžiamojoje byloje kyla pagrindinis klausimas, ar galima konstatuoti, jog jis sąmoningai tyčia neteikė išlaikymo vaikui ir tuo pačiu – ar sąmoningai siekė tokio gyvenimo būdo, kad išlaikymo nepavyktų išieškoti net priverstine tvarka. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vien tik formaliai konstatuoti, jog jis neteikė išlaikymo vaikui pagal teismo sprendimo raidę ir nedėjo pakankamai pastangų savo turtinei padėčiai pagerinti, tokių duomenų priimti apkaltinamajam nuosprendžiui nepakanka, kadangi turi būti ne tik formaliai atsižvelgiama į teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, formuluotę ir ją formaliai atitinkančius išlaikymo teikimo įrodymus, t. y. pinigų sumokėjimo į vaiko motinos sąskaitą patvirtinimus, tačiau ir į tarp šalių susiklosčiusią išlaikymo teikimo praktiką bei realią abiejų šalių finansinę padėtį.

2.9. Taip pat pažymi, kad pirmosios teismas nevertino, jog dėl jo netinkamo išlaikymo teikimo kilusios pasekmės yra reikšmingos, svarbios ir negali būti pateisinamos, tačiau galimai padarytos veikos pavojingumas bei žala nėra tokia didelė, kad apeliantui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Akcentuoja, kad bylos medžiaga nustatyta, jog apeliantas nuo 2024 m. spalio mėnesio tinkamai ir laiku vykdė pareigą išlaikyti vaiką, kiekvieną mėnesį moka itin didelę išlaikymo sumą po 516 Eur bei ši suma yra itin didelė vertinant šiai dienai nustatytas išlaikymo sumas. Akcentuoja ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuluotas orientacinis kriterijus – minimalus mėnesinis darbo užmokestis, kuris taikomas priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti. Minimalus mėnesinis atlyginimas yra 777 Eur atskaičius mokesčius, įvestus dėl mokestinės darbo santykių reformos, atitinkamai pusė šio dydžio, kurį kas mėnesį turėtų teikti vaikui kiekvienas iš tėvų, sudaro 388,50 Eur.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo G. U. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

7. Nuteistasis G. U. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą – teigia, kad teismas neteisingai vertino įrodymus ir dėl to nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 164 straipsnį. Teigia, kad jo veiksmuose nėra subjektyviojo šio nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios.

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, jų visumą, apeliacinio skundo argumentus, skundžiamame nuosprendyje pateiktas išvadas ir motyvus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyto reglamentavimo. Visi byloje surinkti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai įvertino surinktų įrodymų visumą, ir visapusiškas bei objektyvus bylos įrodymų vertinimas lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas priėjo išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Pagal teisingai nustatytas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl G. U. kaltės vengiant išlaikyti savo vaiką. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje prieitomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip (palankiai sau) juos vertindamas, nesuteikia teisinio pagrindo panaikinti jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio ir jį išteisinti. Jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo G. U. naudai, teisėjų kolegija, taip pat nenustatė.

9. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192 straipsnis). Vaikų išlaikymas yra viena iš tėvų pareigų. Šios pareigos nevykdymas nesukelia baudžiamosios atsakomybės besąlygiškai, baudžiamas tik piktybinis vengimas išlaikyti vaikus. BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas – vaiko teisė į jo materialinį išlaikymą. Objektyviai veika gali būti įgyvendinama: vengiant pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, vengiant pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti arba vengiant pareigos pagal teismo sprendimą teikti būtiną materialinę paramą vaikui. Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009 ir 2K-432/2013 kt.). Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, 2K-9/2014, 2K-246/2016). Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Tokiomis svarbiomis priežastimis gali būti laikomos: visuotinė bedarbystė, nedarbingumas dėl ligos, sunki finansinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-491/2005, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-143/2011).

10. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo kaltę inkriminuotu laikotarpiu vengus išlaikyti savo nepilnametį vaiką patvirtina įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiosios parodymai, teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis ir nuteistojo įsipareigojimas teikti materialinį išlaikymą, antstolių raštai, vykdomieji raštai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) duomenys, sąskaitų išrašai, o taip pat iš dalies ir paties G. U. parodymai.

11. Iš baudžiamojoje byloje esančios Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties Nr. 2SP-3821-53/2017 matyti, kad G. U. įsipareigojo sūnaus M. U., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui mokėti periodinėmis išmokomis po 350 eurų kas mėnesį nuo 2017 m. spalio 13 d. iki sūnaus M. U. pilnametystės, periodines išmokas indeksuojant įstatymų nustatyta tvarka ir pinigus pervedant į L. G. (dabar – V.) banko sąskaitą iki einamo mėnesio paskutinės dienos (1 t., b. l. 18).

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad G. U. laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2024 m. spalio 12 d. nereguliariai ir netinkamai vykdė pareigą išlaikyti savo vaiką. Tai yra, G. U. už 2019 m. birželio, rugpjūčio mėnesius sūnaus M. U. išlaikymui į L. V. banko sąskaitą iš viso nepervedė, už liepos, rugsėjo-gruodžio mėnesius pervedė perpus mažiau, nei teismo buvo priteista: nuo 100 Eur iki 150 Eur. Per 2020 m. sausio ir vasario mėnesius nuteistasis į L. G. sąskaitą pervedė tik po 100 Eur, vėliau mokėjimus vykdė į antstolės E. M. sąskaitą ir laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 3 d. iki 2022 m. kovo 8 d. antstolė iš skolininko išieškojo tik 5 068,51 Eur sumą, o išlaikymo įsiskolinimas dydis 2022 m. kovo 8 d. sudarė 6 072,72 Eur (3 t., b. l. 10). Toliau G. U. 2022 m. rugpjūčio mėn. L. G. į sąskaitą pervedė 130 Eur, rugsėjo mėnesį – 400 Eur, spalio mėnesį – 200 Eur, lapkričio mėnesį – 200 Eur, gruodžio mėnesį – 200 Eur ir už gruodžio mėnesį 2023 m. sausio 1 d. pervedė dar 200 Eur (2 t., b. l. 144-147). 2023 m. paskutinis pavedimas vaiko išlaikymui padarytas rugpjūčio mėnesį – 250 Eur (2 t., b. l. 133-142). VSDFV raštas patvirtina, kad nuo 2024 m. balandžio 1 d. išlaikymą M. U. teikė Sodra (1 t., b. l. 110). Antstolio S. D. duomenis, nuteistojo skola už vaiko išlaikymą 2025 m. gegužės 14 d. sudarė 16 387,25 Eur (1 t., b. l. 68). Nustatyta, kad G. U. tik nuo 2024 m. spalio 12 d. iki 2025 m. birželio 13 d. tinkamai vedė lėšas į antstolio S. D. banko sąskaitą (2 t., b. l. 63-74, 1t., b. l. 64, 68). Antstolis S. D. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju patvirtino, kad nuteistasis G. U. pradėjo tinkamai teikti išlaikymą tik nuo tada, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (2 t., b. l. 179-186).

13. Apeliaciniame skunde G. U. neneigia savo pareigos išlaikyti vaiką, tačiau teigia, kad jis nuosprendyje nurodytu laikotarpiu vaikui priteisto išlaikymo nemokėjo dėl objektyvių priežasčių, todėl pagal BK 164 straipsnį yra nuteistas nepagrįstai. Nuteistojo teiginius, kad jis savo pareigos nevykdė dėl svarbių priežasčių – išsilavinimo stokos, jo specialybės sezoniškumo, pasaulyje vykusios pandemijos, darbo ir pajamų trūkumo ir pan., o ne sąmoningai siekiant neteikti išlaikymo vaikui, paneigia byloje surinkti duomenys.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 164 straipsnyje numatyta nusikalstama veika – vengimas išlaikyti vaiką, nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais – kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-139/2011).

15. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, VSDFV duomenų bazės išrašas patvirtina, kad nuteistasis nuo savo vaiko išlaikymo prievolės atsiradimo Lietuvoje oficialiai nedirbo iki pat 2023 m. balandžio 17 d. (1 t., b. l. 145). Šiuo laikotarpiu, kaip nurodė pats nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jis dirbo užsienyje – Norvegijoje, taip pat teigė, kad dabar vėl dirba užsienyje (Švedijoje) nelegaliai, mokesčių jokioje šalyje nemokėjo ir nemoka, jo pajamas sudaro 2 900 – 2 100 Eur (2 t., b. l. 179-186). VSDFV duomenų bazės išrašas patvirtina, kad G. U. nuo 2023 m. balandžio 17 d. iki 2023 m. spalio 31 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini)“ (nurodytas pareiginis atlyginimas – 1 390 Eur), nuo 2024 m. balandžio 4 d. iki 2024 m. liepos 4 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (nuteistasis nurodė, kad atlyginimas „į rankas“ siekė 2 400 Eur) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 145). Iš bylos duomenų ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad G. U. nuo 2023 m. lapkričio 6 d. iki 2023 m. gruodžio 19 d. dirbo Norvegijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ (atlyginimas apie 1 800 Eur), Vokietijos įmonėje dirbo nuo 2024 m. sausio 6 d. iki kovo mėnesio vidurio, ir, kaip pats nurodė, atlyginimas buvo 1000 –1100 Eur (2 t., b. l. 132-178). Akivaizdu, kad nei nuteistojo vidurinis išsilavinimas, nei specialybė – mūrininkas, betonuotojas, dailidė – ar jos sezoniškumas, COVID-19 pandemija tokio pobūdžio darbams nurodytais laikotarpiais nesudarė kliūčių nuteistajam susirasti darbą ir dirbti, o gautų atlyginimų dydžiai patvirtina, kad nuteistojo pajamos buvo pakankamos ir objektyvių priežasčių laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2024 m. spalio 12 d., sutrukdžiusių pervesti nustatyto dydžio išlaikymą vaikui, pervedant nustatyto dydžio įmokas nukentėjusiajai L. V., nebuvo. Be to, teismų praktikoje konstatuota, kad tokios aplinkybės kaip darbo ir pajamų neturėjimas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, specialybės neperspektyvumas nelaikytos svarbiomis ir pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos išlaikyti vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-699/2017).

16. Dar daugiau, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto antstolio S. D. parodymų matyti, kad antstolių sistemoje 2024 m. liepos 2 d. gavus L. V. prašymą dėl priverstinio išieškojimo, G. U. jau 2024 m. liepos 4 d. išėjo iš darbo iš dviejų darboviečių (2 t., b. l. 179-186). Akivaizdu, kad tokiu būdu nuteistasis siekė nuslėpti savo realias savo pajamas bei tokiu būdu išvengti susidariusios skolos išieškojimo. Aplinkybę, kad nuteistasis nesiekė įsidarbinti oficialiai bei gauti oficialias pajamas, patvirtina ir tai, jog nuteistasis laikotarpiais, kuomet jis oficialiai nedirbo, nesiregistravo ir Užimtumo tarnyboje (1 t., b. l. 72-73). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nors G. U. dirbo Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje, tačiau banko sąskaitą atsidarė Belgijoje (2 t., b. l. 2-75), nors nenurodė, kad ten jis kada nors būtų dirbęs. Ši aplinkybė surinktų įrodymų visumoje taip pat patvirtina, kad tai yra nuteistojo pasirinktas būdas slėpti savo realias pajamas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstas pagrįstai tokius įrodymus vertino kaip pagrindžiančius nuteistojo tiesioginę tyčią vengti mokėti išlaikymo prievolei reikalingas lėšas, apsunkinant ir priverstinio išieškojimo procedūras.

17. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantas tyčia pablogino savo turtinę padėtį, padovanodamas savo motinai butą. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad G. U. iki 2019 m birželio 10 d. turėjo trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau šis butas 2019 m. birželio 10 d. dovanojimo sutartimi buvo perleistas nuteistojo artimajam giminaičiui –motinai B. U. (1 t., b. l. 102-104). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atlikto sandorio pobūdį – dovanojimo sutartis, taip pat į atlikto sandorio laiką – po Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties Nr. 2SP-3821-53/2017 priėmimo, taigi jau esant pareigai mokėti išlaikymą ir nuteistajam apie tokį prievolę žinant, sprendžia, kad nuteistasis tokiu būdu tyčia sumažino savo turimo turto kiekį bei siekė apsunkinti susidariusio įsiskolinimo už išlaikymą išieškojimą. Tokią išvadą patvirtina ir tokios aplinkybės, kad nuteistojo vardu nėra registruota jokio kito nekilnojamojo ar kito registruotino turto, o Lietuvoje esančios nuteistojo banko sąskaitos yra tuščios (1 t., b. l. 86-88).

18. Apeliantas skunde taip pat akcentuoja, kad vaiko motina L. V. 2022 m. kovo mėn. savanoriškai nutraukė priverstinio išlaikymo iš nuteistojo išieškojimą. Byloje esantis antstolės E. M. 2022 m. kovo 30 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo iš tiesų patvirtina, kad 2022 m. vasario 2 d. buvo gautas išieškotojos L. V. prašymas grąžinti vykdomąjį dokumentą jai, kai 2022 m. kovo 1 d. išlaikymo skolos dydis buvo 6 072,72 Eur (3 t., b. l. 7-31). Visgi, šie duomenys niekaip nepatvirtina, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios aptariamu laikotarpiu vengti išlaikyti savo vaiką. Kaip matyti, tiek iki priverstinio išieškojimo nutraukimo išieškotojos prašymo pateikimo, tiek po jo G. U. neteikė tinkamo dydžio išlaikymo savo vaikui – laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 3 d. iki 2022 m. kovo 8 d. iš jo buvo išieškota tik mažiau nei pusę įsiskolinimo, 2022 m. nuteistasis tik už rugsėjo ir gruodžio mėnesius pervedė 400 Eur, kitais mėnesiais mokėjo vos po 130-200 Eur, nors tuo metu teigė dirbantis ir gaunantis pajamas užsienyje. Pastebėtina, kad asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos ir dydžio, nepaisant to, kad priverstinis išieškojimas tam tikrą laikotarpį buvo nutrauktas.

19. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog nepaisant teikiamo išlaikymo, apeliantas kiekvienais metais sūnų parsiveža pas save į (duomenys neskelbtini), bendrauja su juo, patiria papildomų išlaidų sūnaus išlaikymui, dovanoja dovanas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį, kad rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, 2K-246-648/2016). Juolab, kai nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad nuteistojo ir jo sūnaus bendravimas nėra artimas, o nuteistojo akcentuojamos papildomos išlaidos, įvertinus pakankamai ilgą laikotarpį nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2024 m. spalio 12 d., – yra nedidelės (1 t., b. l. 29-30, 35-37, 42-45; 2 t., b. l. 179-186). Tuo tarpu apelianto nurodytos aplinkybės dėl pinigų pervedimo laikotarpiais, kurie neinkriminuoti, nesusiję su šia veika, nepaneigia to, jog inkriminuojamu laikotarpiu nuteistasis išlaikyti vaiką vengė.

20. Apeliantas kaip vieną iš objektyvių aplinkybių, neva pagrindžiančių jo negalėjimą išlaikyti vaiką aptariamu laikotarpiu, nurodo ir tai, kad 2023 m. rugsėjo-lapkričio mėn. darbovietė pastarajam neišmokėjo atlyginimo ir liko nuteistajam skolinga 7 400 Eur. Kaip minėta, iš VSDFV duomenų matyti, kad G. U. laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 17 d. iki 2023 m. spalio 31 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 145) ir pasirašyta sutartimi buvo įsipareigojusi mokėti darbo užmokestį. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis būtų kreipęsis į darbdavį ar atitinkamas institucijas dėl nesumokėto darbo užmokesčio, tokių duomenų kartu su apeliaciniu skundu nepateikė ir pats nuteistasis. Nesant objektyvių duomenų, pagrindžiančių nuteistojo teiginius apie neišmokėtą atlyginimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo jais vadovautis.

21. Nors apeliantas tvirtina, kad jo objektyvų negalėjimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti lėmė tai, kad pastarojo banko sąskaitos buvo areštuotos, visgi teisėjų kolegija su tuo nesutinka – nuteistojo banko sąskaitos buvo areštuotos būtent dėl to, kad jis nevykdė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties, kuria nuteistasis įsipareigojo sūnaus išlaikymui mokėti periodinėmis išmokomis po 350 eurų kas mėnesį nuo 2017 m. spalio 13 d. iki sūnaus M. U. pilnametystės, pinigus pervedant į L. V. banko sąskaitą iki einamo mėnesio paskutinės dienos.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, jog nuteistasis G. U., būdamas sveikas ir darbingas, ilgą laiką oficialiai niekur nedirbo, nesiregistravo Užimtumo tarnyboje, dirbo neoficialiai ir tokiu būdu nedėjo jokių realių pastangų, kurios parodytų jo ketinimus prisidėti prie vaiko išlaikymo taip, kaip nustatyta teismo sprendimu. Be to, net ir pradėjęs dirbti, išlaikymo vaikui atskirais laikotarpiais iš viso nemokėjo arba mokėjo mažesnes sumas, nei nustatyta. Anksčiau aptartų įrodymų visuma taip pat patvirtina, jog nuteistasis tai darė sąmoningai, siekdamas išvengti pareigos išlaikyti vaiką, kuri nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu – nutartimi, apie kurį jis žinojo. Todėl konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad G. U. tiesiogine tyčia vengė pareigos išlaikyti vaiką. Nuteistojo veikoje nustatyti visi būtinieji BK 164 straipsnyje numatytos veikos požymiai, todėl nuteistojo veika pagal BK 164 straipsnį kvalifikuota teisingai. Dėl šių aplinkybių laikytinas nepagrįstas ir todėl atmetamas skundo argumentas, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

23. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad padarytos veikos pavojingumas bei žala nėra tokie dideli, jog apeliantui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

24. Nusikalstama veika mažareikšme laikoma tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumų teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikalstamą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikalstamos veikos dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikalstamos veikos padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai).

25. G. U. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektas yra vaiko teisė į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnis). Vertinant G. U. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą atsižvelgiama į tai, kad G. U. iš viso daugiau nei penkerius metus vengė pareigos išlaikyti savo vaiką, kuris nurodytu laikotarpiu buvo 8-12 metų amžiaus, o tokio amžiaus vaikui itin reikšmingos tinkamų gyvenimo sąlygų sukūrimas, prie kurių nuteistasis savo piktybišku elgesiu vengė prisidėti. Priešingai, nei teigia apeliantas, veikos mažareikšmiškumo šiuo atveju negalima konstatuoti ir dėl padarytos žalos dydžio, kadangi ji siekia net 16 387,25 Eur. Dar daugiau, iš nuteistojo veiksmų matyti, kad nuteistojo tiesioginė tyčia vengti išlaikyti savo vaiką pasireiškė intensyviais veiksmais – dovanojant vienintelį savo nekilnojamąjį turtą motinai, atsisakant legalaus pragyvenimo šaltinio ir dirbant nelegaliai, lėšas laikant užsienio valstybių sąskaitose. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad G. U. padaryta veika yra mažareikšmė. Šios nekeičia ir aplinkybė, kad nuteistasis tinkamai vykdo pareigą išlaikyti savo vaiką nuo 2024 m. spalio 12 d. Pabrėžtina, kad asmens pareiga išlaikyti savo vaikus išlieka ir tuo metu, kai vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas dėl tokios pareigos nevykdymo.

26. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, padarymą numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki 2 metų. Pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę G. U., įvertino nusikalstamos veikos pavojingumą – padarytas baigtas nesunkus nusikaltimas, taip pat tai, kad nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – neteistas (1 t., b. l. 138-139), administracine tvarka nebaustas (1 t., b. l. 140), oficialiai niekur nedirbantis (1 t., b. l. 145-146), paties nuteistojo teigimu, dirba nelegaliai užsienyje (2 t., b. l. 179-186), įvertino ir atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ir G. U. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, padarymą paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį parinko ženkliai mažesnį už šios bausmės vidurkį (BK 48 straipsnio 2 dalis) – 6 mėnesius, be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti, o nedirbant – registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tokiai bausmės rūšiai, dydžiui ir parinktam įpareigojimui nėra pagrindo nepritarti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. U. apeliacinį skundą atmesti.