- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-10
- Bylos Nr.
- e2A-1793-886/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11314-2023-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Rasa Urbanavičiūtė, Laima Kriaučiūnaitė
- Atsakovas
- R. V.
- Ieškovas
- Š.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Tomo Romeikos ir Rasos Urbanavičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. V. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Š. žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovams R. V. ir R. V. dėl deklaracijos apie aikštelės statybos užbaigimą pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Š. žemės ūkio bendrovė (toliau ir – ieškovė) patikslintu ieškiniu (2023-10-18 DOK-125590) prašė pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovo R. V. (toliau ir – atsakovas) pasirašytą 2021 m. sausio 29 d. „Deklaraciją apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą/statinio (-ių) jo (jų) dalies (-ių)/patalpos (-ų) paskirties keitimą Nr. 1“ (toliau ir – deklaracija), kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre registruota aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisės į ją (toliau ir – Aikštelė 1); priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Patikslintame ieškinyje, dublike (2024-03-13 DOK-32059) nurodė, kad nuo 2004 metų kaip savininkė valdo mechanines dirbtuves ir jų priklausinius – dyzelinio kuro saugyklą bei betoninę aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – aikštelė), esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovės aikštelė pastatyta dar 1973 m. Atsakovai nėra ir niekada nebuvo jos statytojai, ir jokios ieškovės aikštelės dalies jokiais įstatyme numatytais pagrindais nėra įgiję nuosavybės teise. Tačiau atsakovai 2020 m. rugpjūčio 17 d. piktnaudžiaudami teise, nesąžiningai, paslapčia nuo ieškovės, kadastriniais matavimais susimatavo dalį ieškovės aikštelės kaip tariamai atskirą savo statinį, ir 2021 m. sausio 29 d. parengė deklaraciją. Deklaracijos ir kadastro duomenų bylos pagrindu susiformavo aikštelės dalį kaip tariamai atskirą daiktą ir minėtos deklaracijos pagrindu įsiregistravo savo nuosavybės teises į ieškovės aikštelės dalį. Aikštelė 2 yra ne atskiras statinys, o sudedamoji aikštelės dalis.
Atsiliepimas
3. Atsakovai R. V. ir R. V. atsiliepimu į ieškinį (2024-02-19 DOK-21209) prašė bylą nutraukti; jei byla nebus nutraukta – ieškinį atmesti kaip neįrodytą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsiliepime į ieškinį, triplike (2024-04-03 DOK-41046) nurodė, kad Aikštelė 1 nebuvo ir negalėjo būti Mechaninių dirbtuvių priklausiniu. Aikštelė nebuvo priskirta išimtinai Mechaninėms dirbtuvėms ir jų aptarnavimui. Ieškovė neturi ir neturėjo ne tik Aikštelės 1 nuosavybės teisės, bet ir šio nekilnojamojo turto objekto valdymo teisės. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno rajono skyriaus vedėjo 2020 rugpjūčio 27 d. įsakymu atsakovui buvo suprojektuotas (suformuotas) Žemės sklypas (kuriame buvo Arkinis garažas, Aikštelė 1), ir gautas NŽT Kauno rajono skyriaus sutikimas, kad atsakovai nustatyta tvarka parengę dokumentaciją Žemės sklype teisiškai įregistruotų Aikštelę 1. Atsakovas gavęs sutikimą, būdamas Arkinio garažo savininku, taip pat Aikštelės 1, kaip Arkinio garažo priklausinio savininku, aptvarkęs Aikštelę 1 ir pradėjęs stoginių statybą, parengė deklaraciją, kurią pateikęs VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registrui išviešino savo nuosavybės teisę į Aikštelę 1.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2024 m. liepos 29 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovo pasirašytą 2021 m. sausio 29 d. Deklaraciją Nr. 1, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre registruota aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisės į ją. Priteisė ieškovei iš kiekvieno atsakovo po 659,68 Eur. Priteisė valstybei iš kiekvieno atsakovo po 31,72 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
6. Spręsdamas dėl Deklaracijos pripažinimo niekine ir negaliojančia teismas nustatė, kad atsakovai posėdyje pripažino, jog atsakovo R. V. vardu registruotos Aikštelės 1 jie nestatė, taigi, Deklaracijoje nurodyti duomenys, jog pastatytas naujas statinys, statytojas – atsakovas R. V., neatitinka tikrovės. Teismas darė išvadą, jog tikroji atsakovo valia pasirašant Deklaraciją, kaip vienašalį sandorį, buvo įregistruoti nuosavybės teisę į atsakovų įgyto žemės sklypo ribose buvusią 331,77 kv. m ploto dalį betoninės aikštelės, pažymėtos indeksu b1, kaip pagrindinio daikto priklausinį. Taigi, sudarant Deklaraciją buvo siekiama pridengti kitą sandorį, todėl ji pripažintina apsimestiniu sandoriu. Apsimestinis sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento, todėl teismas tenkino ieškinio reikalavimą pripažinti Deklaraciją niekine ir negaliojančia.
7. Teismui nebuvo pakankamo pagrindo spręsti, jog pridengiamasis sandoris atitinka įstatymo reikalavimus, nes byloje nepakako įrodymų, jog būtent 331,77 kv. m ploto dalis aikštelės b1 buvo skirta tarnauti pagrindiniam daiktui – arkiniam garažui – ir pagal savo savybes buvo nuolat susijusi su šiuo pagrindiniu daiktu. Atsižvelgiant į tai, pridengiamojo sandorio, kurį atsakovas iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės netaikytinos.
8. Pasisakydamas dėl restitucijos taikymo, teismas nustatė, kad nėra kitos šio sandorio šalies, iš kurios šis daiktas buvo gautas ir kuriai, pripažinus sandorį niekiniu ir negaliojančiu ab initio, jis turėtų būti grąžinamas. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos nuosavybės teises į atsakovo vardu registruotą Aikštelę 1, reikalavimo dėl nuosavybės teisių pripažinimo nereiškė. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad restitucija šioje byloje negali būti taikoma.
9. Dėl CPK 5 straipsnio taikymo teismas vertino, kad ieškovė turi pakankamą suinteresuotumą šioje byloje reikšti reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes turi teisę teismine tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisių į Aikštelę 1 ar jos dalį pripažinimo. Teismas sprendė, jog ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą dėl Deklaracijos pripažinimo niekine ir negaliojančia CK 1.78 straipsnio 5 dalies pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas įvertinęs Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendime nustatytas faktus, sprendė, kad atsakovo vardu registruota Aikštelė 1 yra aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis. Kadangi aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovės mechaninės dirbtuvės, atsakovams praeityje priklausęs arkinis garažas, kaip nustatyta Kauno apygardos teismo, iki žemės ūkio įmonių turto privatizavimo sudarė vieną turtinį kompleksą (CK 1.110 straipsnio 2 dalis), darytina prielaida, jog aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios dalis yra atsakovo vardu registruota Aikštelė 1, gali būti laikoma abiejų pagrindinių daiktų – ieškovės mechaninių dirbtuvių ir atsakovų arkinio garažo – priklausiniu. Nežiūrint to, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimu ieškovei buvo pripažintos nuosavybės teisės į 1973 m. statybos betoninės aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane b1 ir b2), esančios (duomenys neskelbtini), dalį – 3443,15 kv. m, kuri neapima Aikštelės 1 ploto, ir šis sprendimas yra įsiteisėjęs, ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių į Aikštelė 1 ar jos dalį pripažinimo jai kitu faktiniu pagrindu nei nurodytas jos ieškinyje, pareikštame civilinėje byloje Nr. e2-972-638/2022.
11. Teismas, įvertinęs Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutarties argumentus dėl ieškovės teisės ginčyti Deklaraciją, atsakovų prašymo dėl bylos nutraukimo netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
12. Atsakovai apeliaciniu skundu (2024-08-26 DOK-99479) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – civilinę bylą nutraukti arba ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1 Deklaracija, kaip vienašalis sandoris, be to, nesant jokio dengiamojo sandorio, negali būti laikoma apsimestiniu sandoriu ir šiuo pagrindu pripažįstama niekine bei negaliojančia, todėl teismas nepagrįstai ir netinkamai taikė apsimestinius sandorius reglamentuojančias teisės normas (CK 1.87 straipsnis), ir nors citavo aktualią teismų praktiką apsimestinių sandorių klausimu, šia praktika nesivadovavo.
12.1.1 Deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienašalis sandoris. CK 1.87 straipsnio 1 dalies (bei likusių šio straipsnio dalių) lingvistinė formuluotė rodo, kad šiuo pagrindu negaliojančiais pripažintini dvišaliai ir/ar daugiašaliai, o ne vienašaliai sandoriai. Nėra teismų praktikos dėl deklaracijos kaip vienašalio sandorio pripažinimo apsimestiniu sandoriu.
12.1.2 Teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).
12.1.3 Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir STR 1.05.01:2017 nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad Deklaraciją parengti, pasirašyti bei pateikti gali tiek statytojas, tiek jo teises ir pareigas perėmęs asmuo, tiek savininkas, tiek valdytojas (platus asmenų ratas), o Kauno apylinkės teismas apsiribojo vien „statytoju“ ir akcentavo vienintelę faktinę aplinkybę, jog atsakovas nėra Aikštelės 1 statytojas, ir vien šiuo pagrindu pripažino Deklaraciją niekine ir negaliojančia kaip apsimestinį sandorį.
12.1.4 Kauno apygardos teismas nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-470-896/2018 sutiko su atsakovės pateiktu teisės normų aiškinimu ir argumentu, kad deklaraciją apie statybos užbaigimą gali pateikti ne tik statytojas, bet ir statinių savininkas. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai deklaraciją pateikia subjektas ne kaip statytojas, o kaip statinių savininkas, pateikimas turi atitikti dvi sąlygas: 1) statiniai jų statybos užbaigimą deklaruojančiam asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) statiniai turi būti deklaruojami kaip seni statiniai.
12.1.5 Gavęs reikiamą sutikimą, būdamas arkinio garažo savininku, taip pat Aikštelės 1, kaip arkinio garažo priklausinio savininku, aptvarkęs Aikštelę 1 ir pradėjęs stoginių statybą, atsakovas parengė Deklaraciją, kurią pateikęs VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registrui išviešino savo nuosavybės teisę į aikštelę 1. Atsakovas Deklaracijoje nurodė, kad Aikštelė 1 nėra naujos statybos objektas (jos statybos metai buvo nurodyti 2000 metai).
12.1.6 Atsakovo valia, išreikšta Deklaracijoje, atitiko jo vidinę valią. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Deklaracijos parengimo bei pateikimo Nekilnojamojo turto registrui metu būtų egzistavęs bent menkiausias atsakovo vidinės ir išorinės valios išraiškos neatitikimas. Atsakovas Deklaracija siekė išviešinti savo ir savo sutuoktinės – atsakovės, nuosavybės teises į aikštelę 1.
12.1.7 Teismas sprendime pripažindamas Deklaraciją apsimestiniu sandoriu, mini pridengiamąjį sandorį, tačiau tokio sandorio neįvardina, atsakovams neaišku, koks tai sandoris.
12.1.8 Siekis VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nuosavybės teisę į aikštelę 1, kaip Arkinio garažo priklausinį, nėra sandoris.
12.2 Teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes dalies įrodymų nevertino; vertindamas kai kuriuos įrodymus, padarė tų įrodymų turiniui prieštaraujančias išvadas.
12.2.1 Negalima sutikti su teismo išvada, kad byloje nepakanka įrodymų, jog būtent 331,77 kv. m ploto dalis aikštelės buvo skirta tarnauti pagrindiniam daiktui – arkiniam garažui – ir pagal savo savybes buvo nuolat susijusi su šiuo pagrindiniu daiktu. Taip pat negalima sutikti su teismo išvada, kad atsakovo vardu registruota Aikštelė 1 yra aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis. Atsakovai pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jų nuosavybės teisę į aikštelę 1.
12.2.2 CK 6.395 straipsnio 1 dalis nustato, kad parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Vadinasi, net ir tuo atveju, jei atsakovas iki Žemės sklypo įsigijimo nebūtų parengęs ir pateikęs Nekilnojamojo turto registrui Deklaracijos, jis būtų galėjęs ją teikti po Žemės sklypo įsigijimo ir tam net nebūtų reikėję NŽT Kauno rajono skyriaus Sutikimo (nes nuosavybės teisė į aikštelę 1 atsakovams būtų perėjusi kartu su nuosavybe į Žemės sklypą). Iš Inžinerinių statinių (aikštelių) plano (1 t. 88 l.), Aikštelė 1 yra Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribose, nekerta šio Žemės sklypo, nepatenka į kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus, Aikštelės 1 plotas – 332 kv. m.
12.2.3 Iš atsiliepimo priedų – ištraukų iš interneto tinklapio www.geoportal.lt, Aikštelė 1 yra prie arkinio garažo iš dešinės (link pagrindinio kelio). Aikštelė 1 yra nutolusi nuo Mechaninių dirbtuvių dideliu atstumu ir objektyviai negali būti susijusi jokiais funkciniais ryšiais su pastaruoju statiniu.
12.2.4 Teismo posėdyje apklausti liudytojai G. L., S. P., Z. J. patvirtino su arkinio garažo, Aikštelės 1, aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statyba susijusias aplinkybes, Aikštelės 1 funkcinius ryšius su arkiniu garažu. Visi liudytojai aiškiai nurodė Aikštelės 1 ribas.
12.3 Teismas išėjo iš ieškinio ribų ir tuo pažeidė proceso teisės normas, įtvirtintas CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktuose, 265 straipsnio 2 dalyje.
12.3.1 Nei ieškinyje, nei dublike, nei teismo posėdžio metu ieškovė nesirėmė aplinkybe, jog Deklaracija yra apsimestinis sandoris, skirtas kitam sandoriui pridengti. Ieškovė neteikė įrodymų, kurie tokią aplinkybę galėtų bei turėtų pagrįsti. Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio (priešieškinio) pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio (priešieškinio) ribų.
12.3.2 Kauno apylinkės teismo išvada dėl Deklaracijos kvalifikavimo apsimestiniu sandoriu buvo siurprizinė. Atsakovai nei viename bylos nagrinėjimo etape neturėjo galimybės pateikti savo argumentų klausimais, susijusiais su apsimestiniais sandoriais, nes tokie klausimai nebuvo keliami. Atsakovų atsikirtimus ir jų ribas apibrėžė ieškovės ieškinio dalykas ir pagrindas, ieškinyje, dublike nurodytos aplinkybės.
12.4 Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turi materialinį teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinį atsakovams, todėl nepagrįstai nenutraukė bylos ir nepaliko ieškinio nenagrinėtu (arba jo neatmetė kaip nepagrįsto).
12.4.1 Vien siekis turėti galimybę atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje nėra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė turi materialinį teisinį suinteresuotumą ginčyti Deklaraciją.
12.4.2 Ankstesniais teismų procesiniais sprendimais konstatuotos faktinės aplinkybės, kurios laikytinos prejudiciniais faktais ir pakartotinai šioje byloje neturėjo būti įrodinėjamos, be to, teismas privalėjo jomis remtis:
1) Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eA2-524-657/2023 priimtame sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovei nuosavybės teise priklausančios betoninės aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žymėjimas plane b1 ir b2, plotas yra 3 690,15 kv. m“ (Sprendimo 4-5 psl.).
2) Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ieškovė Š. ŽŪB, teigdama, kad jai nuosavybės teise priklauso 3690,15 kv. m aikštelė, kuri yra ieškovei nuosavybės teise priklausančių mechaninių dirbtuvių priklausinys, turėjo įrodyti ne tik tai, kad aikštelė yra jai nuosavybės teise priklausančių mechaninių dirbtuvių priklausinys, bet ir tai, kad aikštelė yra būtent ieškovės nurodomo dydžio, t. y. 3690,15 kv. m ploto priklausinys. Ieškovė Š. ŽŪB ne tik nepateikė į bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių aikštelių b1 ir b2 įsigijimą nuosavybės teise, bet ir įrodymų, kad būtent 3690,15 kv. m ploto aikštelė yra (ir visada buvo) būtent tik mechaninių dirbtuvių priklausinys“ (Nutarties 40 p.); „nesant byloje jokių įrodymų, jog ieškovė, įgijusi nuosavybės teisę į mechanines dirbtuves, kartu kaip pagrindinio daikto priklausinį įgijo ir viso jos nurodomo dydžio betoninę aikštelę, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančios betoninės aikštelės plotas yra 3690,15 kv. m. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad jai nuosavybės teise priklausančio pagrindinio daikto (mechaninių dirbtuvių) naudojimui ir eksploatavimui yra reikalinga būtent 3690,15 kv. m ploto betoninė aikštelė, kaip pagrindinio daikto priklausinys (CPK 178 straipsnis)“ (Nutarties 42 p.).
3) Ieškovės Kadastrinių matavimų byloje aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nurodyta kaip 3690,15 kv. m ploto. Atsakovų Kadastrinių matavimų byloje ir Deklaracijoje nurodyta, kad Aikštelė 1 yra 331,77 kv. m ploto. Sudėjus po Sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-524-657/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo ieškovės turimos aikštelės (3.443,15 kv. m) ir Aikštelės 1 (331,77 kv. m) plotus gaunamas 3774,92 kv. m plotas. Tačiau ieškovė pretenduoja į 247 kv. m Aikštelės 1 (3443,15 + 247 = 3690,15), todėl neaišku, kaip ieškovė traktuoja likusį 84,77 kv. m Aikštelės 1 plotą (331,77–247= 84,77), ir kas, ieškovės nuomone, yra šio ploto savininkas bei kuo ieškovei „neįtinka“ Deklaracija būtent šio ploto dalyje.
Šalies argumentai
12.4.3 Ieškovei niekada nepriklausė ieškovės nurodomo 3690,15 kv. m dydžio aikštelė, ji neturėjo ir neturi nuosavybės teisės, ir neturi jokių kitų teisėtų interesų į tokio dydžio aikštelę, todėl skundžiamas sprendimas niekaip neįtakoja ir neįtakos ieškovės teisių.
12.4.4 Teismas sukūrė situaciją, kurioje asmenys, turintys nuosavybės teisę į aikštelę 1, pripažinus Deklaraciją niekine ir negaliojančia, bus priversti ieškoti kitų būdų savo nuosavybės teisei įtvirtinti bei išviešinti, patirs papildomų laiko, piniginių sąnaudų, susidurs su bereikalingomis neigiamomis emocijomis. Asmuo, kuris niekada neturėjo nuosavybės teisės į aikštelę 1, gal kreipsis, o gal nesikreips į teismą dėl naujos bylos pradėjimo arba proceso jau išnagrinėtoje byloje atnaujinimo, kas taip pat galimai sąlygos papildomas laiko, pinigines sąnaudas.
12.4.5 Šalių kilusį ginčą buvo galima iki galo išspręsti vienoje – šioje byloje: nustatyti, kam pagal į bylą surinktus įrodymus priklauso nuosavybės teisė į aikštelę 1 ir nustačius, kad ji priklauso atsakovams – palikti Deklaraciją galioti (net ir tuo atveju, jei ji turi trūkumų). Arba palikus ieškinį nenagrinėtu (nutraukus bylą), leisti suprasti ieškovei, kad ieškinį ji turėtų formuluoti kitaip: ne tik ginčyti Deklaraciją, bet ir prašyti jos nuosavybės teisių į aikštelę 1 pripažinimo.
Atsiliepimas
13. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (2024-09-09 DOK-104706) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:
13.1 Sprendime teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog ieškovas turi materialinį teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinį, o atsakovų priešingi argumentai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išaiškinimams, kurie buvo privalomi pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, be to, tokie atsakovų argumentai yra ir savo esme nepagrįsti.
13.1.1 Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartis yra galiojanti, nepanaikinta, todėl privaloma. Ja klausimas dėl ieškovo materialinio teisinio suinteresuotumo byloje reikšti ieškinį yra galutinai išspręstas, pripažįstant, kad ieškovas tokį materialinį teisinį suinteresuotumą turi.
13.1.2 Nepagrįsti atsakovų apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovės materialinio suinteresuotumo nepatvirtina tai, jog byloje priimtas teismo sprendimas ieškovo būtų pasitelktas kaip pagrindas procesui išnagrinėtoje kitoje byloje atnaujinti. Atsakovai šiuos teiginius grindžia tuo, jog kol Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartis nėra panaikinti, jie galioja, ir jais ieškovo nuosavybės teisės į aikštelės dalį yra paneigtos. Tačiau minėti teismų sprendimai priimti, vadovaujantis Registrų centro duomenimis apie nuosavybės teisių atsakovams įregistravimą į aikštelės dalį. Todėl teismui tenkinus ieškinį, tai būtų naujai paaiškėjusi esminė aplinkybė, taigi atsirastų CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas Ieškovei kreiptis dėl proceso atnaujinimo kitoje byloje. Atnaujinus procesą ir Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartį panaikinus, ieškovui ir vėl būtų pripažintos nuosavybės teisės į aikštelės dalį. Taigi ieškovas byloje gina jei ne pačias teises, tai mažų mažiausiai savo materialinį teisinį interesą ir tai visiškai patvirtina jo materialinį teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinį.
13.1.3 Ieškinyje ieškovė savo materialinį suinteresuotumą byloje grindė ir savo teise ginti atsakovų pažeistą ieškovės valdymą aikštelės daliai. Kitoje byloje atsakovai nereiškė reikalavimų dėl nuosavybės teisių į aikštelės dalį jiems pripažinimo, o tik ginčijo ieškovo nuosavybės teises į ją. Kitos bylos nagrinėjimo dalyką sudarė patikrinimas, ar ieškovas turi nuosavybės teises į aikštelės dalį, bet ne atsakovų nuosavybės teisių į ją pripažinimas. Taigi byloje nuginčijus Deklaraciją, ieškovas iš karto įgytų galimybę tokiu teismo sprendimu remtis gindamas savo valdymą aikštelės daliai ir reikalaudamas, kad atsakovai jo valdymo nepažeidinėtų. Materialiniam teisiniam suinteresuotumui konstatuoti pakanka teisinio intereso gynimo. O valdymas yra netgi ne teisinis interesas, o savarankiška teisė ir yra ginamas (CK 4.95, 4.98 straipsniai ir kt.) net ir iki nuosavybės teisių į daiktą įgijimo/pripažinimo. Tai patvirtina, jog ieškovė turi materialinį teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinį.
13.2 Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia sprendime teismo nustatytų esminių faktinių aplinkybių, sudarančių Deklaracijos buvimo niekiniu ir negaliojančiu sandoriu pagrindą, t. y. faktinių aplinkybių, kad Deklaracija neatitinka tikrovės, nes joje atsakovas R. V. nurodė save kaip statytoją, o jis nėra jos statytojas, be to, Deklaracijoje minima aikštelė nurodoma kaip tariamai atskiras nekilnojamasis daiktas, o realiai ji yra ieškovo aikštelės dalis, todėl Deklaracija neteisėtai ir nepagrįstai pažeidžiamas ir ieškovo aikštelės, kaip daikto, vientisumas.
13.2.1 Teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog atsakovai posėdyje pripažino, jog atsakovo R. V. vardu registruotos Aikštelės 1 jie nestatė, taigi, Deklaracijoje nurodyti duomenys, jog pastatytas naujas statinys, statytojas – atsakovas R. V., neatitinka tikrovės. Šios teismo nustatytos aplinkybės yra esminės svarbos, nes sudaro pagrindą, dėl kurio teismas Deklaraciją pripažino niekine ir negaliojančia. O atsakovai apeliaciniame skundė nenurodė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti minėtas teismo nustatytas faktines aplinkybes.
Atsiliepimas
13.2.2 Deklaracija yra pripažintina niekine ir negaliojančia, nes aikštelės dalis yra ne atskiras statinys, o sudedamoji aikštelės dalis, visa aikštelė buvo pastatyta dar 1973 m., nei R. V., nei R. V. jokios aikštelės dalies nestatė, be to, visą aikštelę nuo pat 2004 metų kaip savininkė teisėtai valdo ieškovė ir ji realiai yra įgijusi nuosavybės teises į visą aikštelę. Deklaracija surašyta prieš ieškovo valią, neatitinka realių teisinių santykių, nes yra melaginga, ja yra pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, reglamentuojančios statytojo sąvoką ir nuosavybės teisių įgijimo pagrindus, taip pat saugančios ieškovės nuosavybės teises ir ieškovės valdymą, be to, pažeidžiami teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
13.2.3 Deklaracija reiškia R. V. pareiškimą, kad jis pastatė aikštelės dalį, t. y. kad jis yra aikštelės dalies statytojas, be to, reiškia ir tai, kad R. V. savo nuosavybės teises kildina iš CK 4.47 straipsnio 4 punkte numatyto nuosavybės teisių įgijimo pagrindo – iš naujo daikto pagaminimo. Vien tai, kad atsakovai aikštelės dalies nestatė, paneigia R. V., kaip statytojo, statusą, ir paneigia galimybes taikyti minėtą nuosavybės teisių įgijimo pagrindą. Naujo statinio statyba yra skirta naujam daiktui iš savo lėšų sukurti, o ne nuosavybės teisėms į svetimą daiktą įgyti. Deklaracija prieštarauja tikrajai CK 4.47 straipsnio 4 punkto ir Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalies prasmei, todėl šias imperatyvias teisės normas pažeidžia. Taigi R. V. aikštelės dalį ir nuosavybės teises į ją įsiregistravo nesant įstatyme numatyto nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, todėl tuo pažeidė ir CK 4.47 straipsnyje įtvirtintą imperatyvią teisės normą, jog nuosavybės teisės gali būti įgyjamos ne bet kokiais, o tik įstatyme numatytais pagrindais.
Atsiliepimas
13.2.4 Ieškovė yra vienintelė teisėta visos aikštelės valdytoja. Tą patvirtina byloje esanti KRSA 2020 m. rugpjūčio 5 d. pažyma Nr. VAI.6-55, Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2016 m. spalio 21 d. pažyma Nr. I.6-93. Tai, kad ieškovė yra vienintelė teisėta visos aikštelės valdytoja, patvirtina ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-1397-920/2018 patvirtinta taikos sutartis, kurioje Kauno rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė pripažino, kad ieškovė nuo pat 2004 m. sausio 1 d. viena valdo pagrindinį daiktą – Mechanines dirbtuves, – rūpinosi jų išlaikymu, išsaugojimu, jas remontavo ir per tą laiką investavo į jas dideles pinigines sumas. Minėta nutartimi ieškovei įgijus nuosavybės teises į pagrindinį daiktą – Mechanines dirbtuves, – akivaizdu, kad ieškovė yra ir vienintelė teisėta visos aikštelės, kaip Mechaninių dirbtuvių priklausinio, valdytoja.
13.2.5 Tai, kad ieškovė nuo seno valdo kaip savininkė visą aikštelę, t. y. įskaitant ir aikštelės dalį, patvirtina ir ta aplinkybė, kad Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-889-752/2021 patvirtino ieškovės ir R. V. bei R. V. sudarytą taikos sutartį, kuria R. V. įsipareigojo sumokėti ieškovei 5 051 Eur turtinės žalos atlyginimą už tai, kad ugnis iš gaisro R. V. ir R. V. Arkiniame garaže apgadino ieškovės žemės ūkio techniką, stovėjusią būtent aikštelės dalyje.
13.2.6 Ieškovės aikštelės valdymas atsirado žymiai anksčiau, nei atsakovų valdymas, todėl atsakovai bet kuriuo atveju neturėjo jokios teisės ieškovės aikštelės dalį pasisavinti.
Šalies argumentai
13.3 Teismas nusprendė tik tiek, kiek ieškiniu prašė ieškovas, t. y. tik pripažino Deklaraciją niekine ir negaliojančia nuo pat sudarymo momento, o Deklaracija pridengiamo sandorio galiojančiu teismas nepripažino ir jau vien dėl viso to sprendimas savo esme ir sukeliamais padariniais neperžengia ieškinio ribų, be to, patys atsakovai byloje išdėstę ir pripažinę aplinkybes, akivaizdžiai rodančias Deklaracijos buvimą ne tik niekiniu ir negaliojančiu, bet dar ir apsimestiniu sandoriu, apeliaciniame skunde nepagrįstai reiškia priekaištus dėl to, kad teismas sprendime Deklaraciją įvardijo dar ir kaip apsimestinį sandorį.
13.3.1 Ieškovė nurodė faktinį pagrindą, įgalinantį teismą spręsti dėl įvairių sandorio buvimo niekiniu ar negaliojančiu pagrindų taikymo. Teismas turėjo teisę ir pareigą pagal nurodytą faktinį pagrindą ir dalyką teisingai teisiškai kvalifikuoti situaciją. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ne tik ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovų atsikirtimų į jį argumentai. O atsakovai patys byloje pripažino ir atskleidė, kad surašydami Deklaraciją realiai siekė įsiforminti nuosavybės teises į aikštelės dalį, kurios realiai patys nestatė, tačiau kurią mano yra įgiję kaip priklausinį kartu su savo Arkiniu garažu (kuris 2019-05-05 sudegė ir jau kurį laiką prieš Deklaracijos surašymą realiai nebeegzistavo, t. y. nebuvo tariamai pagrindinio daikto).
13.3.2 Sprendime teismo nustatytos aplinkybės, jog Deklaracija yra apsimestinė, iš esmės reiškia, jog ji yra melaginga ir surašyta nesant realaus faktinio pagrindo. O tai sudaro pagrindą Deklaraciją, net tuo atveju, jei ji nebūtų apsimestinis sandoris, pripažinti niekine ir negaliojančia kaip imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantį sandorį (CK 1.80 str. 1 d.). Apsimestinis sandoris (tas, kuriuo siekiama paslėpti tikrąjį sandorį) iš esmės ir yra imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantis, todėl visuomet niekinis ir negaliojantis sandoris.
Šalies argumentai
13.4 Apeliaciniame skunde atsakovai nepagrįstai teigia, kad atsakovas R. V. turėjo teisę pasirašyti Deklaraciją kaip aikštelės dalies savininkas.
13.4.1 Deklaracijoje R. V. save įvardija aikštelės dalies (kaip tariamai atskiro daikto) statytoją, o ne kaip jos savininką, įgijusį nuosavybės teises kokiu nors kitu pagrindu.
Šalies argumentai
13.4.2 CK 4.4 straipsnis įtvirtina nuosavybės teisės įgijimo pagrindus. Atsakovai neįrodė jokio įstatyme numatyto nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, todėl nėra įgiję nuosavybės teisių į aikštelės dalį. Nebūdamas aikštelės dalies savininku R. V. negalėjo nustatyta tvarka parengti dokumentacijos ir įregistruoti aikštelės dalį. NŽT 2021-01-25 rašto Nr. 7SD-488-(14.7.104.) frazė „neprieštarauju“, reiškia tik tai, jog aikštelės dalies įregistravimas nepažeistų Valstybės ir valstybinės žemės patikėtinio NŽT teisių, tačiau tai nereiškia, nei kad atsakovai aikštelės dalį gali įregistruoti nesilaikydami teisės normose numatytų sąlygų, reikalavimų ir tvarkos, nei kad jie aikštelės dalį gali įregistruoti pažeisdami ieškovo teises ir teisėtus interesus. Aikštelės dalis nei valstybei, nei NŽT nuosavybės teise nepriklausė, todėl 2021 m. sausio 25 d. raštu nuosavybės teisių į aikštelės dalį NŽT atsakovams neperdavė. O ir ketinimo jas perduoti neturėjo, nes tai nenurodyta minėtame rašte. Dėl minėtų priežasčių atsakovų argumentai dėl NŽT 2021 m. sausio 25 d. rašto atmestini kaip nepagrįsti.
13.4.3 Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartimi ginčas jau yra galutinai išspręstas. Atsakovai reikalavimų dėl nuosavybės teisių į aikštelės dalį jiems pripažinimo nereiškė, o tik ginčijo ieškovės nuosavybės teises į ją. Kitos bylos nagrinėjimo dalyką sudarė patikrinimas, ar ieškovė turi nuosavybės teises į aikštelės dalį, bet ne atsakovų nuosavybės teisių į ją pripažinimas. Taigi atsakovų tariamų nuosavybės teisių į aikštelės dalį pripažinimas nebuvo kitos bylos nagrinėjimo dalykas. Minėtu sprendimu ir nutartimi nėra nustatyta dabar nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turinčių faktų, kad aikštelės dalis nuosavybės teise priklauso atsakovams.
13.4.4 Apeliantai neįvertina esminės aplinkybės, jog Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartyje teismų argumentus ir išvadas nulėmė tai, kad minėto teismo sprendimo ir nutarties priėmimo metu dar nebuvo teismo sprendimo dėl Deklaracijos pripažinimo negaliojančia, todėl teismai nekvestionuodami rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie aikštelės dalies ir R. V. tariamų nuosavybės teisių į ją registracijos Deklaracijos pagrindu. Tačiau dabar nagrinėjamoje byloje Deklaracija yra ginčijama, todėl Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartyje išdėstyti argumentai, kaip paremti Deklaracija, nekvestionuojant jos galiojimo, bylai jokių prejudicinę reikšmę turinčių faktų dėl aikštelės dalies nenustato ir bylai neturi jokios reikšmės.
13.4.5 Visa aikštelė, įskaitant atsakovų neteisėtai pasisavintą aikštelės dalį, buvo pastatyta dar 1973 m. o, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovų arkinis garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pradėtas ir baigtas statyti 2001 metais. Taigi akivaizdu, jog aikštelės dalis negalėjo būti atsakovų arkinio garažo priklausiniu, nes jis buvo pastatytas 28 metais vėliau, taigi neturint tikslo tarnauti Arkinio garažo eksploatavimui ir net nežinant, kad jis po tiek daug metų bus pastatytas. Tuo tarpu ieškovės Mechaninės dirbtuvės ir Dyzelinio kuro saugykla buvo pastatyti tais pačiais metais, kaip ir aikštelė, t. y. 1973 metais. Tai rodo, jog aikštelė nuo pat pradžių buvo pastatyta būtent kaip Mechaninių dirbtuvių ir Dyzelinio kuro saugyklos priklausinys.
Atsiliepimas
13.4.6 Atsakovai teigia, kad ieškovė neįrodė, jog yra įgijusi nuosavybės teisės į visą aikštelės plotą, tačiau bylos nagrinėjimo dalyką sudaro ne tai, ar ieškovė yra įgijusi nuosavybės teises į visą aikštelę, o tai, ar aikštelės dalis nuosavybės teise priklausė atsakovams ir atitinkamai – ar atsakovas R. V. turėjo teisę pasirašyti Deklaraciją. Bylos nagrinėjimo dalyką sudarė patikrinimas, ar R. V. pasirašyta Deklaracija yra pripažintina niekine ir negaliojančia, o ne tai, valdė ar nevaldė ieškovė visą aikštelę.
13.4.7 Tai, kad 2001 metais netoli aikštelės buvo pastatytas arkinis garažas, nepadarė aikštelės arkinio garažo priklausiniu, nes nesutapo arkinio garažo ir aikštelės savininkai: tuo metu aikštelė priklausė (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, o pirmuoju arkinio garažo savininku 2001 metais buvo registruotas kitas asmuo – P. T..
13.4.8 Iš atsakovų su atsiliepimu pateiktų ortofotografijų matyti, kad privažiavimas tiek prie ankstesnių toje vietoje stovėjusių statinių, tiek ir prie 2001 metais pastatyto atsakovų arkinio garažo buvo iš priešingos pusės, nei ta, kuri buvo arčiau aikštelės. Visa tai tik papildomai patvirtina, kad aikštelė nebuvo arkinio garažo priklausiniu.
13.5 Atsakovai, remdamiesi CK 6.395 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad nuosavybės teises į aikštelės dalį tariamai yra įgiję kaip į savo žemės sklypo priklausinį. Tačiau tai niekaip nereiškia, kad atsakovai nuosavybės teises į aikštelės dalį įgijo Deklaracijos, t. y. daikto sukūrimo, pagrindu ir netgi prieštarauja šiam nuosavybės teisių įgijimo pagrindui, todėl ne tik negali patvirtinti Deklaracijos teisėtumo bei pagrįstumo, bet dargi ir tai paneigia. Ši teisės norma yra taikoma tik tuo atveju, kai parduodamo žemės sklypo ir pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių žemės sklype esančių objektų savininkas sutampa. Jei statinio ir žemės sklypo savininkas nesutampa, žemės sklypo pardavimas, neaptariant statinio likimo, neperleidžia pirkėjui nuosavybės teisių į statinį, nes tą draudžia teisės principas, jog niekas negali perleisti daugiau teisių, nei pats turi. Nagrinėjamu atveju žemės sklypą atsakovai nuosavybės teise įgijo iš valstybės, o aikštelė nebuvo valstybės nuosavybė, todėl nuosavybės teisės į aikštelės dalį atsakovams pereiti negalėjo. Daiktas yra aikštelė, o ne jos dalis, ir į atsakovų sklypą patenka tik nedidelė jos dalis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl ginčo esmės
15. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsakovo pasirašyta Deklaracija yra pripažintina niekine ir negaliojančia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
16. 1992 m. rugpjūčio 10 d. (duomenys neskelbtini) valstybinis ūkis ir (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė pasirašė turto perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo be kitų objektų, (duomenys neskelbtini) valstybinis ūkis perdavė (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei ½ dalį mechaninių dirbtuvių (Akte eilės Nr. 186) (toliau visas pastatas – Mechaninės dirbtuvės) (1 t. 61-67 l.).
17. Bankrutavusi Kauno rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1992 m. rugpjūčio 10 d. turto perdavimo-priėmimo akto 183 eilutėje įrašytos „Mechaninės dirbtuvės ½“ yra visos Mechaninės dirbtuvės. Suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti Valstybės įmonė Turto bankas, V. Š., Š. ŽŪB. Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-1397-920/2018, patvirtino bankrutavusios Kauno rajono (duomenys neskelbtini) ŽŪB, V. Š., Š. ŽŪB pasirašytą taikos sutartį, kuria V. Š. ir Š. ŽŪB pripažino bankrutavusios Kauno rajono (duomenys neskelbtini) ŽŪB prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; bankrutavusi Kauno rajono (duomenys neskelbtini) ŽŪB perleido nuosavybės teisę į Mechanines dirbtuves Š. ŽŪB už šalių sutartą kainą (Ieškinio priedas Nr. 1).
18. 2017 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. MV-4831 atsakovai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo pastatą-arkinį garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (1 t. 68-74).
19. 2020 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Archimatas“ parengė Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), statinių adresu (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad Mechaninių dirbtuvių kadastro duomenys fiksuoti 2016 m. balandžio 26 d. Tos pačios dienos data fiksuoti ir dyzelinio kuro saugyklos, plane pažymėtos 2F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai. Duomenys apie aikštelę, plane pažymėtą indeksais b1 ir b2, bendro 3690,15 kv. m ploto, fiksuoti 2020 m. rugpjūčio 3 d. (Ieškinio priedas 11).
20. 2020 m. rugpjūčio 17 d. UAB „Inventora“ parengė Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, kurioje užfiksuoti adresu (duomenys neskelbtini), esantys Arkinis garažas bei kiti inžineriniai statiniai – aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta indeksu b1, plotas 331,77 kv. m (toliau – Aikštelė 1) (Ieškinio priedas Nr. 15).
21. NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2020 rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 7VĮ-508-(14.7.2.) „Dėl Kauno apskrities Kauno rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų planų, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, patvirtinimo“ buvo patvirtinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų planai, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, ir jame suprojektuotų žemės sklypų ribos ir plotai, nustatytos žemės naudojimo paskirtys ir naudojimo būdai, taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai. Atsakovas R. V. yra nurodomas asmenų, kuriems projekte suprojektuoti žemės sklypai, sąraše (1 t. 75-76 l.).
22. 2020 m. rugsėjo 21 d. UAB „Inventora“ parengė Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą (nekilnojamojo turto objektas: žemės sklypas), kurioje užfiksuoti duomenys apie žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini).
23. 2020 m. spalio 20 d. NŽT teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 7SK-2178-(14.7.110.) buvo suformuotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 0,2500 ha ploto, esantis adresu (duomenys neskelbtini).
24. NŽT Kauno rajono skyrius 2021 m. sausio 25 d. raštu neprieštaravo tam, kad R. V., R. V. nustatyta tvarka parengę dokumentaciją, valstybinės žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), teisiškai įregistruotų aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane b1, esančią adresu (duomenys neskelbtini) (1 t. 77 l).
25. 2021 m. sausio 29 d. R. V. pasirašė Deklaraciją Nr. 1 apie statinio (-ių), jo (-ų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą/statinio (-ių) jo (-ų) dalies (-ių)/ patalpos (-ų) paskirties pakeitimą, kuria deklaravo, jog pastatytas naujas statinys, kurio paskirtis – kiti inžineriniai statiniai, pavadinimas – aikštelė, kategorija – II grupės nesudėtingasis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini); statytojas – atsakovas R. V.; duomenyse apie statinio bendruosius rodiklius įrašyta „Aikštelė b1“, faktinis plotas pagal kadastro bylos duomenis – 331,77 kv.m (CBP-16684 priedas Nr. 4).
26. Deklaracijos pagrindu Nekilnojamojo turto registre R. V. vardu 2021 m. vasario 5 d. registruota nuosavybės teisė į Aikštelę b1 (CBP-16684 priedas Nr. 16).
27. Aikštelė b1 yra atsakovams nuo 2021 m. gegužės 18 d. priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (CBP-16684 priedas Nr. 16).
28. Šiame žemės sklype iki 2022 m. gegužės 13 d. buvo registruotas pastatas – arkinis garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai 2001 m., nuosavybės teise nuo 2017 m. liepos 13 d. (CBP-16684 priedas Nr. 16).
29. Kauno apygardos teismas 2022 m. balandžio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-972-638/2022, tenkino ieškinį ir pripažino ieškovės Šimkų ŽŪB nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kurių duomenys nustatyti UAB „Archimatas“ Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje: į 1973 m. statybos dyzelinio kuro saugyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 2F1p, plotas 35 kv. m, ir į 1973 m. statybos betoninę aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane b1 ir b2, plotas 3 690,15 kv. m (CBP-16684 priedas Nr. 2).
30. Ieškovės Š. ŽŪB nuosavybės teisė į dyzelinio kuro saugyklą Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2022 m. birželio 2 d. Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-972-638/2022, pagrindu (Ieškinio priedas Nr. 12).
31. Ieškovės nuosavybės teisė į 3690,15 kv. m ploto aikštelę Nekilnojamojo turto registre įregistruota nebuvo (Ieškinio priedas Nr. 12).
32. Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eA2-524-657/2023 (toliau - 2023 m. vasario 28 d. sprendimas), atnaujinęs procesą civilinėje byloje Nr. e2-972-638/2022, pakeitė Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį dėl ieškovės Š. ŽŪB nuosavybės teisių į betoninę aikštelę pripažinimo ir sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą išdėstė taip: „2) pripažinti Š. ŽŪB nuosavybės teises į 1973 m. statybos betoninės aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane b1 ir b2), esančios (duomenys neskelbtini), dalį – 3443,15 kv. m, kurios duomenys nustatyti UAB „Archimatas“ Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje ir kuri šiaurės vakarinėje pusėje ribojasi su pareiškėjams R. V. ir R. V. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įregistruoto Nekilnojamojo turto registre, riba, kuri 2023 m. sausio 24 d. geodezininko M. G. parengtame Inžinerinių statinių (aikštelių) plane pažymėta žalia spalva (koordinačių taškai (duomenys neskelbtini)) pagal UAB „Inventora“ 2020 m. rugsėjo 21 d. parengtą žemės sklypo planą)“; likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą (CBP-16684 priedas Nr. 6).
33. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-436-516/2023 2023 m. vasario 28 d. sprendimą paliko nepakeistą (CBP-16684 priedas Nr. 8).
34. Pastatai – mechaninės dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dyzelinio kuro saugykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovei.
Dėl Deklaracijos vertinimo kaip apsimestinio sandorio
35. Apeliantai nurodo, kad Deklaracija, kaip vienašalis sandoris, be to, nesant jokio dengiamojo sandorio, negali būti laikoma apsimestiniu sandoriu ir šiuo pagrindu pripažįstama niekine bei negaliojančia, todėl teismas nepagrįstai ir netinkamai taikė apsimestinius sandorius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo.
36. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad deklaracija įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, ji pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis), kuriam ginčyti taikomas bendrasis dešimties metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-1120/2023; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018, 86 punktas).
37. Apsimestinių sandorių atveju tikroji sandorį sudariusių šalių valia neatitinka išorinės jų valios išraiškos, todėl tokių sandorių ydingumo paprastai negalima nustatyti pagal objektyvią sandorių išraišką. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paprastai simuliaciniai sandoriai, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms sandoriai, nėra akivaizdžiai niekiniai, nes simuliacinių sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių) arba sudarydamos sandorį kitam sandoriui pridengti, slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 34 punktas).
38. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamos deklaracijos pasirašymo metu) numatytas vienas atvejų, kai statyba laikoma užbaigta: atlikus visus statybos darbus, statytojo (užsakovo) ar jo teises ir pareigas perėmusio asmens pageidavimu aplinkos ministro nustatyta tvarka surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą (kai deklaracija ir statybos užbaigimo aktas neprivalomi) ir ją įregistravus Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“.
39. Pagal STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – STR 1.05.01:2017) deklaracija apie statybos užbaigimą (toliau – deklaracija) yra apibrėžiama kaip statytojo (užsakovo), savininko, valdytojo (toliau – statytojas) pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai (išskyrus nurodytus statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 10.2 papunktyje) užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Deklaracijos rekvizitai patvirtinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko įsakymu.
40. Nagrinėjamo ginčo atveju aktualu tai, kokie duomenys buvo įrašyti ginčo deklaracijoje, o ne subjektai, galintys ją pateikti. Atsakovo pateiktoje Deklaracijoje nurodoma: „Pastatas (-i) naujas (-i) statinys (-iai), jo dalis (-ys)“; duomenys apie statytoją „R. V.“, t. y. pateikiami duomenys, jog pastatytas naujas statinys, statytojas – atsakovas R. V..
41. Nagrinėjamu atveju apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovai posėdyje pripažino, jog atsakovo R. V. vardu registruotos Aikštelės 1 jie nestatė, taigi, Deklaracijoje nurodyti duomenys, jog pastatytas naujas statinys, statytojas – atsakovas R. V., neatitinka tikrovės. Anot atsakovų, nuosavybės teisę į Aikštelę 1, kaip pagrindinio daikto priklausinį, jie įgijo įsigiję nuosavybę į pagrindinį daiktą – arkinį garažą. Įvertinus tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą pripažinti Deklaraciją niekine ir negaliojančia.
42. Apeliantai nurodo, kad teismas sprendime, pripažindamas Deklaraciją apsimestiniu sandoriu, mini pridengiamąjį sandorį, tačiau tokio sandorio neįvardina, ir atsakovams nėra aišku, koks tai sandoris. Teisėjų kolegija nurodomą argumentą vertina kaip nepaneigiantį pirmosios instancijos teismo argumentų pagrįstumo.
43. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
44. Teisėjų kolegija, įvertinusi susidariusią situaciją, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog pridengiamasis sandoris atitinka įstatymo reikalavimus, nes byloje nepakanka įrodymų, jog būtent 331,77 kv. m ploto dalis aikštelės b1 buvo skirta tarnauti pagrindiniam daiktui – arkiniam garažui – ir pagal savo savybes buvo nuolat susijusi su šiuo pagrindiniu daiktu. Atsižvelgiant į tai, pridengiamojo sandorio, kurį atsakovas iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės netaikytinos.
45. CK 1.63 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos vienašaliams sandoriams taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. Teisinis reglamentavimas nenumato, kad vienašaliams sandoriams netaikomos CK 1.87 straipsnio teisinės pasekmės. Įvertinus tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad CK 1.87 straipsnio 1 dalies (bei likusių šio straipsnio dalių) lingvistinė formuluotė rodo, kad šiuo pagrindu negaliojančiais pripažintini dvišaliai ir/ar daugiašaliai, o ne vienašaliai sandoriai.
Dėl ieškinio ribų
46. Apeliantų teigimu, teismas išėjo iš ieškinio ribų ir tuo pažeidė proceso teisės normas, įtvirtintas CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktuose, 265 straipsnio 2 dalyje, nes nei ieškinyje, nei dublike, nei teismo posėdžio metu ieškovė nesirėmė aplinkybe, jog Deklaracija yra apsimestinis sandoris, skirtas kitam sandoriui pridengti. Ieškovė neteikė įrodymų tokiai aplinkybei pagrįsti. Teismo išvada dėl Deklaracijos kvalifikavimo apsimestiniu sandoriu buvo siurprizinė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodomais argumentais.
47. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovo R. V. pasirašytą 2021 m. sausio 29 d. Deklaraciją, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisės į ją registruota atsakovų vardu.
48. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tačiau savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus.
49. Kaip minėta, Deklaracijoje nurodyti duomenys, jog pastatytas naujas statinys, statytojas – atsakovas R. V..
50. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 99 punkte pateikiama statytojo sąvoka, t. y. Statytojas (užsakovas) – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys), juridinis (juridiniai) asmuo (asmenys) ar kita (kitos) užsienio organizacija (organizacijos), kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai).
51. CK 4.47 straipsnio 4 punktas numato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą.
52. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovės argumentus, kad Deklaracija reiškia R. V. pareiškimą, kad jis pastatė aikštelės dalį, t. y. kad jis yra aikštelės dalies statytojas, be to, reiškia ir tai, kad R. V. savo nuosavybės teises kildina iš CK 4.47 straipsnio 4 punkte numatyto nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, t. y. iš naujo daikto pagaminimo. Naujo statinio statyba yra skirta naujam daiktui sukurti. Deklaracija prieštarauja CK 4.47 straipsnio 4 punkto ir Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalies prasmei, todėl šias imperatyvias teisės normas pažeidžia.
53. Be to, kaip minėta, atsakovai teismo posėdyje pripažino, jog atsakovo R. V. vardu registruotos Aikštelės 1 jie nestatė; anot atsakovų, nuosavybės teisę į Aikštelę 1, kaip pagrindinio daikto priklausinį, jie įgijo įsigiję nuosavybę į pagrindinį daiktą – arkinį garažą. Dėl aptartų priežasčių nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas.
Dėl įrodymų vertinimo
54. Apeliantai nurodo, kad teismas neįsigilino į esmines nagrinėjamo ginčo aplinkybes, neatliko tinkamo teisinio situacijos vertinimo. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad byloje nepakanka įrodymų, jog būtent 331,77 kv. m ploto dalis aikštelės buvo skirta tarnauti pagrindiniam daiktui – arkiniam garažui – ir pagal savo savybes buvo nuolat susijusi su šiuo pagrindiniu daiktu“; kad atsakovo vardu registruota Aikštelė 1 yra aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis. Atsakovų vertinimu, jie pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jų nuosavybės teisę į aikštelę 1. Taip pat nurodo, kad iš kartu su atsiliepimu pateiktų priedų – ištraukų iš interneto tinklapio www.geoportal.lt, Aikštelė 1 yra nutolusi nuo Mechaninių dirbtuvių dideliu atstumu ir objektyviai negali būti susijusi jokiais funkciniais ryšiais su pastaruoju statiniu. Apeliantai be kita ko remiasi ir CK 6.395 straipsnio 1 dalimi, liudytojų paaiškinimais.
55. Kasacinis teismas išaiškino, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas).
56. Nors apeliantai teigia, pateikę pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jų nuosavybės teisę į Aikštelę 1, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai nesusiję su šios apeliacijos dalyku, t. y. nagrinėjamo ginčo dalykas yra ne nuosavybės teisių į Aikštelę klausimas, o nuosavybės teisių įregistravimo pagrindo – ginčijamos Deklaracijos – teisėtumas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantų argumentai buvo įvertinti bendrame kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, o skundžiami faktai nustatyti išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.
Dėl ieškovės materialinio teisinio (ne)suinteresuotumo ir bylos (ne)nutraukimo
57. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turi materialinį teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinį atsakovams, todėl nepagrįstai nenutraukė bylos ir nepaliko ieškinio nenagrinėtu (arba jo neatmetė kaip nepagrįsto). Teisėjų kolegija nurodomą argumentą vertina kaip nepagrįstą.
58. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas 2023 m. spalio 26 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės Šimkų ŽŪB ieškinį. Kauno apygardos teismas 2024 m. sausio 16 d. išnagrinėjęs ieškovės Šimkų žemės ūkio bendrovės atskirąjį skundą civilinėje byloje Nr.e2S-143-886/2024 Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. nutartį panaikino ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas šioje nutartyje nurodė, kad atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką ir teisinį reglamentavimą, deklaracija apie statybos užbaigimą kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis), kuris gali būti ginčijamas teisme. Civilinėje byloje Nr. eA2-524-657/2023 nebuvo pareikšta reikalavimų dėl deklaracijos pripažinimo negaliojančia, todėl Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 28 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. liepos 11 d. nutartyje nesprendė dėl deklaracijos galiojimo/negaliojimo. Ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimų dėl deklaracijos pripažinimo negaliojančia, išnagrinėtoje byloje tokį reikalavimą pareikšti riboja civilinio proceso atnaujinimą reglamentuojančios teisės normos. Ieškovė neturi kitų procesinių priemonių ginti savo pažeistas teises, todėl atsisakymas priimti ieškinį, atimant teisę teismine tvarka ginčyti deklaracijos (kurios pagrindu nuosavybės teisė įregistruota kitam asmeniu) teisėtumą, reikštų nepagrįstą asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos apribojimą.
59. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtos Kauno apygardos teismo nutarties argumentus, pagrįstai sprendė, kad prašymas nutraukti bylą negali būti tenkinamas.
60. Dėl apeliantų argumentų susijusių su aikštelių dydžiais, jų nuosavybės statuso vertinimu kitų teismų sprendimuose/nutartyse, įgijimu ir kt., apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nevertina, kadangi šie argumentai nėra susiję su šios apeliacijos dalyku. Kaip minėta, ne nuosavybės teisės į Aikštelės yra šios apeliacijos dalykas, o nuosavybės teisių įregistravimo pagrindo (deklaracijos) teisėtumas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
61. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
62. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
63. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
64. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame teisme nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.