Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo, turto padalinimo ir kitų reikalavimų, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė SEB bankas, A. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

26. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, pateikdama kartu su apeliaciniu skundu naujus įrodymus, nesuformavo prašymo pridėti juos prie bylos. Be to, nenurodė ir jokių aplinkybių, kurios jai trukdė tokio pobūdžio ir turinio įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, dėl kokių priežasčių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik šioje stadijoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas anksčiau nurodyta, ieškovės pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo

31. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos, įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje, – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Pagal CK3.60 straipsnio 3 dalį, preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

32. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau (šioje normoje nurodytais atvejais) vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tam, jog būtų galima preziumuoti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, sutuoktinio šeimos palikimo ir visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus pagrindu, įstatyme reikalaujama dviejų aplinkybių viseto: pirma, šeimos palikimo, antra, visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuri jomis grindžia materialinį reikalavimą (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009).

33. Pažymėtina, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu. Tačiau tarpusavio asmeniniams santykiams būdinga tai, kad vieno asmens elgesys dažniausiai sąlygoja kito asmens elgesį. Todėl tais atvejais, kai vienas sutuoktinis elgiasi netinkamai, santuokoje kylančių problemų savalaikis pastebėjimas ir jų sprendimas didele dalimi priklauso ir nuo kito sutuoktinio, ypač jo netoleravimo tokio elgesio bei tokio elgesio priežasčių. Tačiau jei sutuoktiniai laiku nepastebi ir nesprendžia santuokoje kylančių problemų, jų tarpusavio ryšiai gali nutrūkti, bet ne dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, o dėl jų abiejų nesugebėjimo rasti sprendimą, net ir taikiai išsiskirti.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

35. Nagrinėjamoje byloje abi šalys pateikė skirtingus vertinimus dėl santuokos iširimo priežasčių. Ieškovė, kaip minėta nutarties 30 punkte, apeliaciniame skunde teigia, kad ji su atsakovu gyveno atskirai nuo 2016 m. sausio 1 d., atsakovas nuo šio momento visiškai nesirūpino šeima: nemokėjo komunalinių mokesčių, nemokėjo paskolos įmokų, neišlaikė nepilnamečių vaikų, nedalyvavo jų auklėjime. Tai, ieškovės nuomone, patvirtina, kad yra pagrindas konstatuoti egzistuojant CK 3.60 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją ir atsakovo kaltę dėl santuokos nutraukimo. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundė nurodo, kad dėl santuokos nutraukimo yra kalti abu sutuoktiniai. Pažymi, kad aplinkybes, kurios, jo manymu, sąlygojo santuokos nutraukimą, yra nurodęs procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui, todėl jų nekartoja. Nustatyta kad atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį buvo nurodęs, jog pasikeitė ieškovės elgesys su atsakovu ir jį atstūmė kaip sutuoktinį po to, kai jis pradėjo mažiau uždirbti, o tai įvyko 2015–2016 m. Atsakovas minėtame procesiniame dokumente taip pat nurodė ir tai, kad pati ieškovė priėmė sprendimą ir išsikraustė į kitą kambarį, o atsakovas liko gyventi jų miegamajame. Nuo to laiko šalys neturėjo jokio intymaus gyvenimo, tačiau vedė bendrą ūkį, mokėjo paskolą, komunalinius mokesčius, atsakovas skirdavo lėšų pragyvenimui, vaikų išlaikymui. Be to, parveždavo maisto iš kaimo.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių paaiškinimai, jų nurodytos aplinkybės (žr. nutarties 35 puntą) leidžia daryti išvadą, kad abi šalys nevykdė CK 3.27 straipsnyje nustatytų pareigų, nesistengė išsaugoti šeimos. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad santuokiniai ryšiai nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos ir, jos nuomone, tik atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo sudarančios aplinkybės turi būti patvirtintos objektyviais ir patikimais įrodymais (žr. šios nutarties 32 punktą ir joje nurodytą teismų praktiką). Tačiau tokių duomenų ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

38. Vertinant ieškovės nurodytas aplinkybes dėl santuokos iširimo, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė 2016 m. sausio 1 d., po įvykusio konflikto, išsikraustė iš šalių bendro miegamojo į atskirą kambarį. Nuo minėto momento tarp šalių nebuvo jokio intymaus gyvenimo. Tačiau ši aplinkybė, kurios neginčijo abi šalys, nėra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Visų pirma, kaip minėta anksčiau, pati ieškovė priėmė sprendimą išsikelti iš šalių bendro miegamojo ir gyventi kitame kambaryje, tačiau tame pačiame bute. Taigi, daryti išvadą, kad atsakovas paliko šeimą, nėra jokio pagrindo. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės priimtas sprendimas išsikelti į kitą kambarį, negali būti laikomas kaip pastangos išsaugoti šeimą tarpusavio santykių pablogėjimo metu. Pažymėtina ir tai, kad šalys iki pat 2019 m. lapkričio mėn. gyveno tame pačiame bute, tačiau skirtinguose kambariuose, abi toleravo tokį gyvenimo būdą, elgesį viena kitos atžvilgiu, nesiėmė priemonių spręsti santuokoje iškilusių problemų ir atkurti santykius. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija daryti išvadą, kad santuoka iširo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, o ne dėl abiejų sutuoktinių nesugebėjimo rasti sprendimą, net ir taikiai išsiskirti, taip pat neturi jokio pagrindo. Antra, ieškovė, tvirtindama, kad atsakovas neprisidėjo prie komunalinių mokesčių mokėjimo, teikė į bylą banko sąskaitos išrašus. Iš minėtų sąskaitų išrašų nustatyta, kad iš ieškovės sąskaitos buvo mokami komunaliniai mokesčiai UAB „Kauno energija“, AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „Kauno vandenys“ ir kt. Be to, ieškovės banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad ji periodiškai pervesdavo pinigines lėšas į atsakovo banko sąskaitą. Minėtos sumos, ieškovės teigimu, buvo skiriamos banko paskolos įmokoms atlikti. Nepaisydama to, kas nustatyta anksčiau, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovas neprisidėjo prie bendro ūkio vedimo, paskolos grąžinimo ir (ar) komunalinių mokesčių mokėjimo, perduodamas ieškovei grynuosius pinigus, arba kitu būdu, pavyzdžiui, kaip nurodo procesiniuose dokumentuose veždamas iš kaimo maistą ir kt. Pažymėtina, kad ieškovė, atsakovui neteikiant vaikams materialinio išlaikymo, galėjo kreiptis į teismą dėl civilinės bylos iškėlimo. Tačiau tokių duomenų byloje nėra. Todėl daryti išvadą, kad atsakovas neprisidėjo prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, taip pat nėra jokio pagrindo.

39. Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta nutarties 38 punkte, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog egzistavo faktai, su kuriais ji sieja CK 3.60 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją ir atsakovo kaltę dėl santuokos nutraukimo.

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių 2019 m. lapkričio mėn. įvyko konfliktas, kurio metu atsakovas prieš ieškovę panaudojo fizinį smurtą. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-1535-573/2020 priėmė nuosprendį, kuriuo atsakovą pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje. Minėtas nuosprendis įsiteisėjo, Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 20 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-649-954/2020, atmetus atsakovo apeliacinį skundą.

41. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad šalių santuoka faktiškai iširo dar prieš 2019 m. lapkričio mėn. įvykusį konfliktą. Be to, konstatavo ir tai, kad atsakovo, kaip ir ieškovės, veiksmai 2019 m. lapkričio mėn. negalėjo būti ir nebuvo šalių santuokos iširimo priežastimi. Ieškovė šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apeliaciniame skunde neginčija, tačiau nurodo, kad 2019 m. lapkričio mėn. įvykęs smurto atvejis charakterizuoja patį atsakovą ir jo elgesį šeimoje. Be to, ieškovė nurodo ir tai, kad nagrinėjant minėtas baudžiamąsias bylas, buvo apklausti kaip liudytojai šalių vaikai, kurie patvirtino atsakovo nuolatinį psichologinį ir fizinį smurtą, naudojamą ieškovės ir kitų šeimos narių atžvilgiu. Ieškovės nuomone, antrą kartą apklausti liudytojų nebuvo būtinybės, nes pirmosios instancijos teismui buvo pateikti baudžiamųjų bylų dokumentai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais dėl žemiau nurodytų priežasčių.

42. Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad, pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 16 punktas). Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017 27 punktą). Sprendžiant dėl to, ar tam tikri priimtame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai civilinėje byloje, yra būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017, 29 punktas).

43. Nustatyta, kad tiek Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-1535-573/2020, tiek Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-649-954/2020 buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Minėtose baudžiamosiose bylose nebuvo sprendžiami klausimai, kurie yra reikšmingi šioje civilinėje byloje, t. y. nebuvo nustatinėjamos šalių santuokos iširimo priežastys. Todėl nesutiktina su ieškovės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas priežastis dėl šalių santuokos nutraukimo, turėjo vadovautis šalių vaikų, kurie buvo apklausti kaip liudytojai nagrinėjant anksčiau minėtas baudžiamąsias bylas, duotais parodymais. Taip pat nesutiktina ir su ieškove, kad 2019 m. lapkričio mėn. įvykęs konfliktas apibūdina atsakovą kaip asmenybę ir jo elgesį šeimoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų baudžiamųjų bylų duomenys neginčijamai įrodo, kad atsakovas naudojo vieną kartą fizinį smurtą prieš ieškovę, tačiau, priešingai nei teigia apeliantė, šie duomenys nepatvirtina atsakovo kaip asmenybės ir jo elgesio šeimoje. Be to, minėtų baudžiamųjų bylų duomenų nepakanka daryti išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas išimtinai tik atsakovas. Juolab, įvertinant ir tai, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina kitų ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su galimu atsakovo smurto naudojimu prieš ieškovę.

44. Taigi, apibendrindama tai, kas nurodyta nutarties 40–43 punktuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad šalių santuoka iširo išimtinai dėl atsakovo kaltės. Tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teisme. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai nustatė abipusę šalių kaltę dėl šeimos iširimo ir tokia teismo išvada atitinka CK 3.60, 3.61 straipsnių nuostatas. Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nebuvo pagrindo pirmosios instancijos teismui spręsti ir dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl momento, nuo kurio ieškovė prašo nustatyti padarinius sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms

45. Ieškovė patikslintame ieškinyje prašė taikyti bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo padarinius nuo 2016 m. sausio 1 d. Nurodė, kad būtent nuo šio momento ieškovė viena rūpinosi bendrais šeimos namais, viena mokėjo kredito įmokas, komunalinius ir kitus mokesčius. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimas šalių turtinėms teisėms pasekmes sukėlė ne nuo 2016 m. sausio 1 d., o nuo 2019 m. lapkričio mėn. 5 d., kai atsakovas po įvykusio konflikto išsikėlė iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovė apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutinka, teigia, kad ji yra visiškai klaidinga. Ieškovės nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad šalys nevedė bendro ūkio ir negyveno kartu nuo 2016 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindu sutikti su šiais ieškovės argumentais, juos atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

46. CK 3.67 straipsnyje reglamentuojama santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms. Pagal bendrąją CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis). Toks teisinis reglamentavimas siejamas su galimybe išvengti turtinių pasekmių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 straipsnio 1 dalis) ir sutuoktinių prievolių bendrumo (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).

47. CK 3.67 straipsnio 2 dalis įtvirtina aiškų momentą, nuo kada anksčiau nei pats santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms gali kilti teisiniai padariniai – nuo sutuoktinių faktinio negyvenimo kartu. Tačiau teisės normoje nėra pateikti kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatomas faktinis negyvenimas kartu. Vertinant sistemiškai, laikytina, kad faktinis negyvenimas kartu turėtų būti nustatomas pagal tai, ar sutuoktiniai nebeveda kartu bendro ūkio.

48. Paprastai bendru ūkio tvarkymu pripažįstamos situacijos, kai asmenys bendroms reikmėms naudoja kiekvieno jų gautas lėšas, kartu rūpinasi buto išlaikymu, remontu, bendrai maitinasi, naudojasi tais pačiais buities ir namų apstatymo daiktais, teikia vieni kitiems buitinę paramą ir pan. Be to, svarbus prisidėjimo prie bendro ūkio tvarkymo sistemingumas, nuolatinis pobūdis. Konkreti bendro ūkio tvarkymo išraiška kiekvienu atveju priklauso ir nuo sutuoktinių socialinės padėties, interesų ir kita. Įprastai kartu gyvenantys sutuoktiniai, esant geriems santykiams, nesaugo kasdienes išlaidas patvirtinančių finansinių dokumentų, ypač dėl nedidelių sumų, nekaupia savo indėlį į bendro ūkio tvarkymą galėsiančių patvirtinti rašytinių įrodymų. Atsižvelgiant į tarpusavio santykių specifiką bei į tai, kad teisės normos nenustato, jog bendro ūkio tvarkymo aplinkybės gali būti patvirtinamos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 3 dalis), tokio pobūdžio bylose apie tai, ar bylai reikšminga aplinkybė įrodyta, turėtų būti sprendžiama pateiktų įrodymų pagrindu, o ne nurodant įrodymus, kurie šias aplinkybes galėtų patvirtinti patikimiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019 34, 36 punktas).

49. Nesutiktina su ieškovės teiginiais, nurodytais apeliaciniame skunde, jog tai, kad atsakovas pripažino, kad tarp šalių 2015 m. vasarą–rudenį įvyko konfliktas, po kurio ieškovė išsikraustė gyventi į atskirą kambarį, patvirtina, kad šalys nuo 2016 m. sausio 1 d. nevedė bendro ūkio. Be to, nesutiktina ir su ieškovės teiginiais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad jos pateikti į bylą įrodymai (sąskaitos išrašai) patvirtina, kad atsakovas visiškai nesirūpino šeima, komunalinių mokesčių, paskolos mokėjimu ir kt. Kaip minėta nutarties 35 punkte, atsakovas tvirtino, kad prie šalių bendro ūkio prisidėjo, perduodamas grynuosius pinigus, taip pat veždamas maistą iš kaimo. Šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu liko nepaneigtos.

50. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad šalys nuo 2016 m. pradžios gyvena skirtinguose kambariuose, nereiškia, kad jos nesinaudojo tais pačiais gyvenamojo būsto patogumais, kartu nesirūpino būsto išlaikymu (omenyje turėtų būti ne tik mokesčiai, bet ir kasdienė namų priežiūra), neturėjo bendrų ūkinių interesų rūpindamosi vaikais ir pan. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šioje byloje ieškovės pozicija dėl momento, nuo kada nutrūko šalių faktiniai sutuoktiniai santykiai, nebuvo visiškai nuosekli. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė reikalavimo nustatyti, kad bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimas sutuoktinių turtinėms teisėms pasekmes sukėlė nuo 2016 m. sausio 1 d., nebuvo pareiškusi pirminiame ieškinyje. Dėl šios priežasties, tikėtina, kad ieškovė nelaikė, jog jos teisės buvo pažeistos. Minėtas reikalavimas buvo pareikštas tik po to, kai atsakovas bylos nagrinėjimo metu pradėjo ginčyti dalintino turto vertę, nurodė aplinkybes, kurioms pasitvirtinus, būtų pagrindas iš ieškovės priteisti piniginę kompensaciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nenuoseklumas bylos nagrinėjimo metu, vertinant santuokos faktinių ryšių nutrūkimą, negali būti pagrindu pritarti jos pozicijai, nurodytai apeliaciniame skunde.

51. Teisėjų kolegijos vertimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalys iki pat 2019 m. lapkričio mėn. įvykusio konflikto naudojosi to pačio buto patogumais, rūpinosi būsto išlaikymu, neabejotina ir tai, kad šalys turėjo bendrų interesų rūpinantis vaikais. Vien aplinkybė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio mėn. galėjo neturėti pajamų ir (ar) jo pajamos buvo mažesnės nei prieš tai, savaime nesuponuoja išvados, kad šalių bendro ūkio vedimas nutrūko.

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta nutarties 45–51punktuose, daryti išvados, kaip teigia ieškovė, kad atsakovas nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo visiškai nusišalinęs nuo bendro turto išlaikymo ir prievolių vykdymo už įsigytą turtą, neturi jokio pagrindo. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą taikyti pasekmes sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms nuo 2016 m. sausio 1 d.

Dėl transporto priemonės „Renault HD 260.19“ (ne)įtraukimo į dalintino turto balansą

53. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į dalintino turtą balansą neįtraukė transporto priemonės „Renault HD 260.19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 4 100 Eur vertės. Teisėjų kolegija su šiuo ieškovės apeliacinio skundo argumentu sutinka dėl žemiau nurodytų priežasčių (argumentų).

54. Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių, kad atsakovo vardu yra registruota transporto priemonė „Renalt HD 260.19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nekilo. Byloje esanti pažyma iš VĮ „Regitra“ patvirtina, kad minėta transporto priemonė atsakovo vardu yra registruota nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad minėta transporto priemonė nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui A. J.. Iš esmės analogiškos transporto priemonės įsigijimo aplinkybės yra nurodytos ir trečiojo asmens A. J. 2022 m. gegužės 9 d. pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės nurodytos transporto priemonės neįtraukė į dalintino turto balansą.

55. Visų pirma, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Antra, CK 4.262 straipsnis numato, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.

56. Ieškovė pateikė pirmosios instancijos teismui pažymą iš VĮ „Regitra“ apie atsakovo vardu registruotas transporto priemones. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad atsakovo vardu yra registruota transporto priemonė „Renault HD 260.19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl kol šis įrašas nenuginčytas nustatyta tvarka jis yra teisingas ir išsamus. Be to, transporto priemonė yra įgyta 2018 m. rugsėjo 30 d., t. y. šalių santuokos sudarymo metu.

57. Atsižvelgdama į tai, kad VĮ „Regitra“ duomenimis transporto priemonė „Renault HD 260.19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra registruota atsakovo vardu, ji įgyta santuokos su ieškove metu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėta transporto priemonė yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė ir, dalijant santuokinį turtą, turėjo būti įtraukta į dalintino turto balansą (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad minėtos transporto priemonės vertė yra 4 100 Eur. Analogiškus duomenis nurodė ir apeliaciniame skunde. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nesutiko su ieškovės nurodyta transporto priemonės verte, tačiau duomenų, paneigiančių ieškovės nurodytą transporto priemonės vertę, bylos nagrinėjimo metu nepateikė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad transporto priemonės „Renault HD 260.19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė yra 4 100 Eur.

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas ieškovės reikalavimą tenkinti ir priteisti transporto priemonę „Renault HD 260.19“ atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteisti 2 050 Eur (4 100 Eur/2) piniginę kompensaciją.

Dėl prašymo skirti nekilnojamojo turto ekspertizę ir nekilnojamojo turto vertės (ne)tinkamo nustatymo

59. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji 2022 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio metu prašė pirmosios instancijos teismo paskirti viso dalintino nekilnojamojo turto arba tik žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ekspertizę. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas jos prašymą skirti ekspertizę atmėtė nepagrįstai, nes neįvertino jos nurodytų argumentų, kad tik 2022 m. vasarą ženkliai pasikeitė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kainos. Be to, ieškovė teigia, kad byloje nebuvo pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti dėl dalintino nekilnojamojo turto, kuris įgytas santuokos metu, vertės, todėl nebuvo įmanoma sudaryti teisingo sutuoktiniams dalintino turto balanso. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo jai pasiūlyti pateikti įrodymus dėl dalintino nekilnojamojo turto vertės, tačiau to nepadarė.

60. Be to, ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą paskirti byloje nekilnojamojo turto ekspertizę. Prašyme nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi dalintino turto vertėmis, kurios nustatytos skirtingais laikotarpiais: buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė nustatyta 2022 m. balandžio 25 d. pagal atsakovo pateiktą konsultacinę išvadą, o žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), – pagal 2022 m. sausio 1 d. VĮ Registrų centro duomenis. Ieškovės nuomone, nurodyta prašyme, visas nekilnojamasis turtas turi būti vertinamas pagal to paties laikotarpio kainas, tam, kad teismas galėtų teisingai sudaryti dalintino turto balansą. Atsižvelgdama į tai, ieškovė prašo paskirti nekilnojamojo turto ekspertizę.

61. Nesutiktina su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai nustatė dalintino nekilnojamojo turto vertes.

62. CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178, 382 straipsnio 4 punktas). Turto vertė nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, šalys taip pat gali susitarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006).

63. Šeimos teisėje nėra specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių turto vertinimą, teismas vertina sutuoktinių pateiktus įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turto rūšį ir kt., norėdamas teisingai ir protingai padalyti santuokinį turtą (CK 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2012; kt.).

64. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. kovo 16 d. vykusio teismo posėdžio metu nustatė ieškovei 14 dienų terminą pateikti patikslintą ieškinį, kadangi VĮ Registro centro duomenyse buvo užfiksuotos naujos dalintino nekilnojamojo turto vertės, su kuriomis ieškovė teismo posėdžio metu sutiko. Ieškovė patikslintą ieškinį pateikė 2022 m. kovo 30 d. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė naujas dalijamo nekilnojamojo turto vertes, be to, pateikė ir duomenis iš VĮ Registrų centro, kuriais ji vadovavosi. Iš minėtų duomenų nustatyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė buvo nurodyta 72 800 Eur, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), – 10 000 Eur, o kito žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), – 27 200 Eur (šalims priklausančios dalies žemės sklypo vertė – 1 284,60 Eur). Pažymėta, kad visi duomenys galioja nuo 2022 m. sausio 1 d. Atsakovas atsiliepimą į minėtą ieškovės patikslintą ieškinį pateikė 2022 m. balandžio 26 d. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė nekilnojamojo turto teismo ekspertės G. B. N. turto konsultacinę išvadą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės (toliau – ir konsultacinė išvada). Minėtoje išvadoje nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 2022 m. balandžio 25 d. yra 86 100 Eur.

65. Pirmosios instancijos teismas dalijamo nekilnojamojo turto vertes nustatė pagal šalių pateiktus ir byloje esančius duomenis, t. y. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagal atsakovo pateiktą konsultacinę išvadą, o žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pagal ieškovės pateiktus VĮ Registrų centro duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas buto vertę, pagrįstai vadovavosi atsakovo pateikta konsultacine išvada, nes ji atlikta vertinant turto objektą jį individualizuojant, ne masinio vertinimo būdu. Be to, minėtoje išvadoje nurodyta, kad buto vertė yra nustatyta 2022 m. balandžio 25 d. Tuo tarpu ieškovės pateiktuose VĮ Registro centro duomenyse nurodyta, kad buto vertė galioja nuo 2022 m. sausio 1 d. ir ji nustatyta masinio vertinimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas dalijamų žemės sklypų vertes, pagrįstai vadovavosi ieškovės kartu su patikslintu ieškiniu pateiktais VĮ Registrų centro duomenimis, nes kitų, t. y. naujesnių ir (ar) aktualesnių duomenų, byloje nebuvo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė yra 10 000 Eur, o kito žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), – 1 284,60 Eur.

66. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad ieškovės atstovė paskutinio teismo posėdžio metu, t. y. 2022 m. rugsėjo 14 d., pateikė prašymą skirti nekilnojamojo turto ekspertizę. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad jai paaiškėjo, jog vasarą vieno iš dalijamų žemės sklypų vertė padidėjo tris kartus. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad byloje buvo paskirta nekilnojamojo turto ekspertizė, tačiau pakankamai seniai, atsakovas teikė konsultacinę išvadą, tačiau tik dėl buto vertės. Ieškovės atstovė advokatė manė, kad tikslinga byloje paskirti viso dalijamo nekilnojamojo turto ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas ieškovės atstovės prašymą atmėtė, nurodė, kad prašymas pateiktas ne laiku (ne per protingą terminą), be to, pažymėjo, kad ieškovės atstovė nepateikė jokių savo prašymą pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovės atstovės advokatės prašymą paskirti byloje nekilnojamojo turto ekspertizę, kadangi, kaip teisingai ir nurodė 2022 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio metu, ieškovės atstovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pateikto prašymo skirti nekilnojamojo turto ekspertizę pagrįstumą.

67. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta 62–66 punktuose, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo ir kasacinio teismo išaiškinimų nuostatomis, dalijamo nekilnojamojo turto vertę nustatė tinkamai, dėl to ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo atmetami.

68. Kaip minėta nutarties 60 punkte, ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą skirti viso nekilnojamojo turto vertės ekspertizę, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo tenkinti šį ieškovės prašymą, todėl jis atmetamas.

69. Teisėjų kolegija pažymi, jog prašymas skirti ekspertizę yra prašymas surinkti naujus įrodymus byloje, kuris iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas (CPK 314 straipsnis). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės prašyme skirti ekspertizę nurodyti argumentai, t .y. kad visas nekilnojamasis turtas turi būti vertinamas pagal to paties laikotarpio kainas, tam, kad teismas galėtų teisingai sudaryti dalijamo turto balansą, nėra pakankamas tenkinti tokį ieškovės prašymą, juolab bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, jog ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad vieno iš dalijamo žemės sklypo vertė pakito dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. 2022 m. vasarą. Nustatyta, kad ieškovė nepateikė pirmosios instancijos teismui jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes (žr. šios nutarties 66 punktą). Be to, kaip minėta šios nutarties 27 punkte, atsakovė kartu su apeliaciniu skundu teikė naujus įrodymus, be kita ko, duomenis iš interneto svetainės www.aruodas.lt ir UAB „Lituka“ ir Ko atliktą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), turto vertės nustatymo ataskaitą. Nepaisant to, ieškovė apeliaciniame skunde nesuformavo prašymo pridėti minėtus dokumentus prie bylos, nenurodė, dėl kokių priežasčių minėti įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija ieškovės pateiktus įrodymus atsisakė pridėti prie bylos.

70. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės pateiktas prašymas paskirti viso nekilnojamojo turto ekspertizę byloje nėra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas, todėl atmetamas.

71. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi 2021 m. rugsėjo 6 d. kredito grafiku, kuris galiojo prieš metus laiko. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, situacija buvo ženkliai pakitusi, nes palūkanos buvo padidėjusios 4 kartus. Nurodo ir tai, kad iki šios dienos kreditorius yra paskaičiavęs 6 881,07 Eur palūkanas, todėl bendra skolos suma kreditoriui yra 46 362,03 Eur (39 480,96 Eur (paskola) + 6 881,07 Eur (palūkanos)). Ieškovės nuomone, būtent ši suma t. y. likęs negrąžintas kreditas ir nesumokėtos palūkanos, turėjo būti išskaičiuota iš dalijamo buto vertės. Ieškovės paskaičiavimais, dalijamo buto vertė būtų buvusi 39 737,97 Eur. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais dėl žemiau nurodytų argumentų.

72. Ieškovė pateiktame patikslintame ieškinyje nurodė, jog buto vertė yra 72 800 Eur, o patikslinto ieškinio pateikimo dienai negrąžinto kredito vertė yra 41 024,95 Eur. Ieškovė nurodė ir tai, kad, jos skaičiavimais, dalijamo buto vertė iki patikslinto ieškinio pateikimo dienos, t. y. 2022 m. kovo 30 d., yra 31 775,05 Eur (72 800 Eur (buto vertė) – 41 024,95 Eur (negrąžinto kredito likutis)).

73. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė kartu su patikslintu ieškiniu jokio kredito mokėjimo grafiko nepateikė. Kredito mokėjimo grafiką pateikė atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškovės pateiktą patikslintą ieškinį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, nustatydamas galutinę dalijamo buto vertę, vadovavosi atsakovo kartu su atsiliepimu į patikslintą ieškinį pateiktu kredito grąžinimo grafiku, nes kitokių (naujesnių ir (ar) aktualesnių) duomenų nebuvo. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas dalijamo buto vertę ir šalims priteistinos kompensacijos dydį, įvertino, koks buvo kredito likutis sprendimo priėmimo dieną, o ne patikslinto ieškinio pateikimo dieną. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė 2022 m. spalio 4 d. Minėtame kredito grafike aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kad negrąžinto kredito dalis nuo 2022 m. rugsėjo 5 d. yra 39 701,53 Eur. Tokia negrąžinto kredito dalis yra nurodyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime.

74. Nesutiktina su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas atsakovui priklausančios kompensacijos dydį už ieškovei atitenkantį butą, turėjo išskaičiuoti ne tik likusią kredito dalį, bet ir būsimas (iki kredito grąžinimo dienos) banko paskaičiuotas palūkanas, kurios sudaro 6 881,07 Eur. Visų pirma, pažymėtina, kad ieškovė patikslintame ieškinyje, prašydama padalinti santuokos metu įgytą turtą, taip pat ir butą, nurodė, kad nustatant buto vertę turi būti išskaityta tik negrąžinto kredito dalis (žr. patikslinto ieškinio 7 psl. ir šios nutarties 72 punktą). Ieškovė pirmosios instancijos teismo neprašė iš buto vertės išskaičiuoti kreditoriaus paskaičiuotas palūkanas. Antra, ieškovė patikslintame ieškinyje, be kita ko, pareiškė reikalavimą pripažinti, kad įsipareigojimai, kylantys pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. kredito sutartį, sudarytą su AB SEB banku, po bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, lieka ieškovei. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą patenkino. Atsižvelgiant į tai, visos teisės ir pareigos, kylančios iš minėtos kredito sutarties vykdymo, taip pat susijusios ir su palūkanų mokėjimu, po bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, liko ir lieka ieškovei. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas dalijamo turto vertę ir (ar) vienos šalies kitai šaliai priteistinos kompensacijos dydį, neturėjo jokio pagrindo vertinti pagal kredito sutartį paskaičiuotų palūkanų, jų dydžio ir (ar) jų įtraukti į dalijamo turto masę.

75. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta nutarties 72–74 punktuose, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spęsdamas klausimą dėl buto padalijimo ir kompensacijos priteisimo visiškai pagrįstai iš buto vertės išskaičiavo negrąžinto kredito dalį, t. y. 39 701,53 Eur, ir padarė pagrįstą išvadą, kad tarp sutuoktinių dalintino buto vertė yra 46 398,47 Eur (86 100 Eur (buto vertė, kuri nurodyta konsultacinėje išvadoje) – 39 701,53 Eur (negrąžinto kredito likutis)), o atsakovui turėjusios tekti buto dalies vertė yra 23 199,24 Eur (46 398,47 Eur/2).

Dėl UAB „NTF“ akcijų padalijimo

76. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į dalijamą turtą įtraukė sutuoktiniams priklausančias UAB „NTF“ akcijas bei atsakovo įkurtą MB „Telemetras“. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „NTF“ akcijos yra bevertės, o MB „Telemetras“ neturi jokio turto. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra UAB „NTF“ vadovė, sutuoktinių turimas šios įmonės akcijas priteisė ieškovei, o MB „Telemetras“ – atsakovui.

77. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti jai UAB „NTF“ akcijas. Nurodo, kad minėtos įmonės likusi dalis akcijų priklauso atsakovo vaikystės draugui, be to, atsakovas ir toliau užsiima geodezininko veikla ir šią veiklą galėjo ir gali vykdyti būdamas UAB „NTF“ akcininku. Ieškovė mano, kad nėra jokių kliūčių palikti bendrovės akcijas atsakovui. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovė įmonės vadove buvo iki 2018 m. vasario 15 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtas akcijas priteisė ieškovei.

78. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybė teise įgijo UAB „NTF“ 50 vienetų paprastųjų vardinių akcijų. Ieškovė pageidauja, kad minėtos akcijos būtų priteistos atsakovui, o atsakovas – ieškovei. Nė viena iš šalių neprašo priteisti kompensacijos už kitai šaliai nuosavybės teise atitenkančias akcijas, sutinka, kad jos yra bevertės. Taigi, tarp šalių buvo ir yra kilęs ginčas dėl UAB „NTF“ akcijų padalijimo, tačiau ne dėl jų vertės.

79. Pažymėtina, jog CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad turto padalijimo natūra būdas laikomas prioritetiniu. Toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Kiti ne natūra padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-686/2013). Teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus – šių nėra griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, taip pat kitas) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006).

80. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovė buvo UAB „NTF“ vadovė, nėra ir negali būti pakankamas pagrindas priteisti akcijas ieškovei. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nė viena iš šalių nenurodė pakankamai pagrindų, patvirtinančių, kad negalima akcijų padalinti natūra, t. y. lygiomis dalimis. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad kuri nors iš šalių pageidautų tęsti UAB „NTF“ verslą. Priešingai, iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad UAB „NTF“ šiuo metu yra inicijuotas likvidavimas.

81. Nesutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad UAB „NTF“ akcijos turėtų būti paliktos ieškovei, atsižvelgiant į šalių konfliktinius santykius. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog konfliktiški santykiai savaime nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo turto padalijimo natūra principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662-313/2015). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių esmė ir kuriamo turto šeimos poreikiams tenkinti paskirtis lemia tokio turto individualių savybių specifiką, kartu ir objektyviai suvokiamus kaip neišvengiamus tokio turto valdymo bei naudojimo įgyvendinimo ypatumus šeimos teisinių santykių nutraukimo atvejais. Dėl to, santuokos nutraukimo atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

82. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta nutarties 76–81 punktuose, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas ieškovės reikalavimą dėl akcijų padalijimo tenkinti iš dalies ir UAB „NTF“ 50 vienetų paprastų vardinių akcijų priteisti šalims lygiomis dalimis, t. y. po 25.

Dėl procesinės baigties

83. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės, faktinio gyvenimo skyrium pradžią, tinkamai nustatė dalijamo turto vertę, tačiau nepagrįstai į dalijamo turto sąrašą neįtraukė transporto priemonės „Renault HD 260.19“, taip pat netinkamai išsprendė UAB „NTF“ akcijų padalijimo klausimą, dėl ko ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamas sprendimas iš dalies keičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

84. Atsižvelgiant į tai, kad į dalijamo turto sąrašą įtraukiama transporto priemonė „Renault HD 260.19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 4 100 Eur vertės, keičiama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo priteista atsakovui iš ieškovės 14 311,78 Eur piniginė kompensacija. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad dalijamo buto vertė yra 46 398,47 Eur (86 100 Eur (buto vertė) – 39 701,53 Eur (negrąžinto kredito dalis)). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovui iš ieškovės priteistina suma sudaro 23 199,24 Eur (46 398,47 Eur/2). Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad ieškovė turi sumokėti atsakovui 442 Eur (884 Eur/2) piniginę kompensaciją už santuokos metu įgytą ir parduotą transporto priemonę „S. C.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš viso ieškovė atsakovui, pirmosios instancijos teismo vertinimu, turėjo sumokėti 23 641,24 Eur (23 199,24 Eur + 442 Eur). Tuo tarpu atsakovui, pirmosios instancijos teismo vertinimu, atiteko turto už 12 176,60 Eur t. y. du žemės sklypai, kurių bendra vertė yra 11 284 Eur, ir transporto priemonė „VW Lupo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 892 Eur. Kaip minėta anksčiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui taip pat atitenka ir transporto priemonė „Renault HD 260.19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 4 100 Eur. Taigi, iš viso atsakovui atiteko turto už 16 276,60 Eur (12 176,60 Eur + 4 100 Eur). Atsižvelgiant į tai, atsakovas ieškovei už jam atitenkančią turto dalį turėtų sumokėti 8 138,30 Eur (16 276,60 Eur/2). Be to, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovei iš atsakovo turėtų būti priteista 3 241,16 Eur piniginė kompensacija už sumokėtus buto komunalinius mokesčius ir kredito įmokas. Šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies ieškovė neginčijo. Įskaičius šalių viena kitai mokėtinas sumas, atsakovui iš ieškovės priteistina 12 261,78 Eur (23 641,24 Eur – 8 138,30 Eur – 3 241,16 Eur) piniginė kompensacija.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

85. Pagal bendrąją taisyklę, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

86. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, padarė išvadą, kad buvo patenkinta 50 proc. ieškovės reikalavimų. Ieškovė šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neginčijo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė neturtinius reikalavimus dėl bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo dėl atsakovo kaltės, prašė taikyti bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo padarinius nuo 2016 m. sausio 1 d. Be to, ieškovė reiškė ir turtinius reikalavimus dėl neturtinės žalos priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalijimo, kompensacijos už sumokėtus komunalinius mokesčius, paskolą bankui priteisimo ir kt. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, dalis reikalavimų buvo patenkinti ieškovės naudai, o dalis reikalavimų – atsakovo naudai, tačiau šioje byloje iš esmės nėra įmanoma nustatyti, kokia tikslia apimtimi buvo patenkinta ieškovės reikalavimų dalis. Apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta nutarties 83–84 punktuose, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė iš dalies, t. y. į dalintino turto sąrašą įtraukė vieną transporto priemonę, o įmonės akcijas padalino šalims lygiomis dalimis, dėl šios priežasties pasikeitė atsakovui iš ieškovės priteistinos kompensacijos dydis, tačiau neženklia suma. Kadangi apeliacinės instancijos teisme pakeista nežymi sprendimo dalis, tai pirmosios instancijos teisme priteista bylinėjimosi išlaidų dalis neperskirstoma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

87. Ieškovė apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nustatyti, kad: 1) sutuoktinių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimas šalių turtinėms teisėms pasekmes sukėlė nuo 2016 m. sausio 1 d.; 3) į dalintino turto sąrašą įtraukti transporto priemonę „Renault HD 260.19“, ieškovei iš atsakovo priteisiant 2 050 Eur piniginę kompensaciją; 4) UAB „NTF“ akcijas priteisti atsakovui; 5) priteisti ieškovei iš atsakovo už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. piniginę kompensaciją už sumokėtus komunalinius mokesčius ir paskolą kreditoriui. Be to, ieškovė teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė dalintino nekilnojamojo turto vertes, dėl ko prašė paskirti nekilnojamojo turto ekspertizę, taip pat perskaičiuoti ir įskaityti tinkamą likusio sumokėti kredito dalį ir kt. Apeliacinės instancijos teismas iš minėtų reikalavimų tenkino vieną ieškovės reikalavimą dėl transporto priemonės įtraukimo į dalintino turto sąrašą, taip pat sprendė, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti įmonės akcijas šalims lygiomis dalimis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo patenkinta 15 proc. ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų.

88. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 200 Eur žyminį mokestį. Kita dalis žyminio mokesčio, t. y. 332 Eur, buvo atidėta pirmosios instancijos teismo 2022 m. gruodžio 9 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Patenkinus ieškovės dalį apeliacinio skundo reikalavimų, jai iš atsakovo priteistina 30 Eur (200 Eur x 15 proc.) sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis. Minėta, kad ieškovei buvo atidėtas 332 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas, todėl valstybei iš ieškovės priteistina 282,20 Eur (332 Eur x 85 proc.), o iš atsakovo – 49,80 Eur (332 Eur x 15 proc.) atidėto žyminio mokesčio dalis.

89. Ieškovė 2023 m. vasario 21 d. pateikė prašymą priteisti patirtas 605 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti (už apeliacinį skundą). Pažymėtina, kad CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, jog išlaidos už advokato pagalbą gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašymą priteisti išlaidas už advokato pagalbą pateikė jau išnagrinėjus bylą iš esmės, t. y. procesinio sprendimo paskelbimo dieną. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta ieškovės prašymą priteisti išlaidas už advokato pagalbą. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų turėjimą apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 4 d. sprendimo dalį dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo, piniginės kompensacijos priteisimo ir ją išdėstyti taip:

„Po bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo civilinės metrikacijos skyriuje padalinti santuokos metu įgytą turtą:

1) M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisti 84,74 kv. m butą su 5,76 kv. m rūsiu, pažymėtu R-4, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir 25 vienetus UAB „NTF“, juridinio asmens kodas 300003095, paprastųjų akcijų;

2) A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisti 0,1204 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 1075/22762 dalį 2,2762 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); transporto priemonę „VW Lupo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini); transporto priemonę „Renault HD 260.19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 25 vienetus UAB „NTF“, juridinio asmens kodas 300003095, paprastųjų akcijų; MB „Telemetras“, juridinio asmens kodas 304892603.

Priteisti atsakovui A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12 261,78 Eur (dvylikos tūkstančių dviejų šimtų šešiasdešimt vieno euro ir 78 ct) dydžio piniginę kompensaciją.“

Kitą Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 30 Eur (trisdešimt eurų) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovės M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 282,20 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt dviejų eurų ir 20 ct) žyminį mokestį, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 49,80 Eur (keturiasdešimt devynių eurų ir 80 ct) žyminį mokestį, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.