- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2020-12-16
- Bylos Nr.
- 1A-649-954/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47265-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Giedraitis, Darius Kantaravičius, Nerijus Meilutis
- Nuteistasis
- A. M.
- Civilinis ieškovas
- M. M.
- Advokatai
- Kęstutis Rakauskas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Kantaravičiaus ir Nerijaus Meilučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos; būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 72² straipsniu, A. M. įpareigotas per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. lapkričio 5 d. 19.00 val. iki 2019 m. lapkričio 6 d. 15.35 val., tai yra viena para, ją prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Civilinio ieškovo M. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. M. 100 Eur M. M. naudai neturtinės žalos atlyginimui ir 400 Eur nukentėjusios turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. M. nuteistas už tai, kad 2019 m. lapkričio 5 d., apie 18.10 val., bute, adresu: (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su sutuoktine M. M. metu, tyčia įkando į kairės rankos pirštą, šiais savo veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas kraujosruvą kairės plaštakos III-ame piršte, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąjį A. M. kaltu, nurodė, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio parodė, jog A. M. įkando į rankos pirštą, savo parodymus dėl įkandimo į pirštą nuosekliai tvirtino ir vėlesniuose parodymuose tiek vykstant ikiteisminiam tyrimui, tiek apklausiama teisme. Nukentėjusios parodymus dėl tyčinio įkandimo į pirštą taip pat patvirtina liudytojas D. M. ir objektyvūs įrodymai – specialisto išvada, kuriais teismas neturi pagrindo netikėti. Kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia ir siekė sukelti jai fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdyti sveikatą.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde prašo 2020 m. rugsėjo 30 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti. Priimti byloje naują nuosprendį, kuriuo jį dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti.
3.1. Skunde nurodo, kad teismas neįvertino byloje nustatyto fakto, kad nukentėjusioji M. M. kreipdamasi į bendrąjį pagalbos centrą ir tyrėjams pranešdama apie jos atžvilgiu įvykdytus nusikalstamus veiksmus melavo. Nukentėjusioji M. M. vyresniajam tyrėjui A. U. nurodė, kad nuteistasis ją smaugė ranka pagriebęs už kaklo, kad ranka sudavė vieną kartą į veidą ir dėl to prašė pradėti ikiteisminį tyrimą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą ir apklausiama liudytoja M. M. nurodė, kad jis ją pargriovė ant stalo kambaryje, kad smaugė ranka pagriebęs už kaklo, kad tyčia sudavė į veido sritį, dėl ko dešiniajame veido skruoste atsirado patinimas ir poodinė kraujosruva, paviršinis odos nubrozdinimas (b. l. 10, 11). Atvykusiam policijos darbuotojui V. P. skundėsi, kad A. M. buvo sugriebęs jai už kaklo ir smaugė (b. l. 86-87). Vėliau, ikiteisminio tyrimo metu, pati nukentėjusioji pripažino, kad nuteistasis tyčia rankomis už kaklo tikrai nebuvo sugriebęs ir jos nesmaugė, kad tyčia smūgio ranka į veidą nesudavė. M. M. nurodytų aplinkybių nematė ir įvykio vietoje buvę liudytojai A. M. bei D. M.. Byloje neginčijamai nustatyti žinomai melagingo pranešimo apie nebūtus nusikalstamus veiksmus faktai, kurie turėjo būti teismo priimti dėmesin, vertinant ir kitus nukentėjusiosios M. M. teisme duotus parodymus apie jos atžvilgiu įvykdytus kitus smurtinius veiksmus.
3.2. Apeliantas nurodo, kad liudytoja A. M. nurodė, kad „netrukus D. užlaužė tėvui ranką, atėmė iš jo telefoną ir norėjo ištrinti tai, ką filmavo tėvas“ (b. l. 74, 75). Taigi šie parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji telefono iš A. M. neatėmė, jis visą laiką buvo jo rankose, kol jį atėmė D. M.. Liudytojas D. M. teisme tvirtino, kad matė, kuomet A. M. buvo apžiojęs mamos pirštą, tačiau teisme nesugebėjo atsakyti į klausimą, kaip stovėdamas už jo nugaros galėjo matyti šį faktą.
3.3. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino teismo medicinos specialisto išvadą (b. l. 31). Nors teismas nuosprendyje tvirtina, kad šis objektyvus įrodymas patvirtina faktą, kad jis tyčia įkando nukentėjusiajai į pirštą, tačiau tokių išvadų specialistas niekada nėra davęs.
3.4. Apeliantas pažymi, kad jo veiksmai, siekiant išsaugoti asmeninį telefoną ir jo nekaltumo įrodymą - vaizdo įrašą, atitiko nukentėjusiosios kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir būtinosios ginties ribų neperžengė.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas Kęstutis Rakauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu, nes, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra surinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino A. M. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
8. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai vis tik nekyla.
9. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, A. M. 2019 m. lapkričio 5 d., 18.10 val. tarpusavio konflikto su sutuoktine M. M. metu tyčia įkando į kairės rankos pirštą, šiais veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas kraujosruvą kairės plaštakos III – jame piršte. Ginčo dėl to, jog šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis tarp A. M. ir M. M. įvyko tarpusavio konfliktas, analizuojamu atveju nėra. Šį faktą vienodai aiškino tiek nukentėjusioji, tiek ir nuteistasis. Tačiau jų parodymai dėl tolesnės vertinamo įvykio eigos akivaizdžiai nesutapo. A. M. teigimu, jis niekada neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusios M. M., pati nukentėjusioji pirmoji užpuolė A. M. ir sudavė jam smūgius, o, kilus konfliktui dėl daromo vaizdo įrašo, ji puolė atiminėti A. M. telefoną, kuomet atbėgęs sūnus D. M. užlaužė jam kairę ranką ir užvertė ant sutuoktinės. Šias aplinkybes M. M., D. M. ir A. M. aiškino priešingai. Jų teigimu, A. M., bandydamas atsiimti savo telefoną iš nukentėjusiosios, ją pargriovė. Jiems nukritus, M. M. telefoną turėjo rankose, o nuteistasis, bandydamas jį atimti, įkando į pirštą.
10. Atsižvelgiant į visiškai priešingas A. M. ir M. M., D. M. bei A. M. versijas, įvertinus tai, kad komentuojamo konflikto jokie kiti pašaliniai asmenys nematė, neabejotina, kad svarbiausi objektyvios tiesios nustatymui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra aukščiau paminėtų asmenų parodymai. Ir, nors nukentėjusiosios parodymai apeliaciniame skunde vertinami kritiškai, teigiant, jog viso baudžiamojo proceso metu parodymai nebuvo nuoseklūs, skyrėsi tarpusavyje, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, teisinio pagrindo vis tik nėra. M. M. apie jos atžvilgiu A. M. atliktus fizinio pobūdžio veiksmus – įkandimą į rankos pirštą, be kita ko, net ir įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nuosekliai aiškino viso baudžiamojo proceso metu – nuo vertinamo įvykio versijos, pateiktos į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, iki jos parodymų pirmosios instancijos teisme. Kaip nustatyta į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūno V. P. apklausos protokolu, atvykus į įvykio vietą, M. M. policijos pareigūnams parodė savo pirštą, kuris buvo paraudęs, lyg ir patinęs, ir paaiškino, kad 2019 m. lapkričio 5 d. bute tarp jos ir sutuoktinio A. M. kilo žodinis konfliktas, kurio metu jis tyčia įkando jai į pirštą (1 t., b. l. 86). Iš byloje esančio vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas policijos pareigūnų ir nukentėjusiosios pokalbis, taip pat nustatyta, kad M. M. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad jai įkando į ranką, parodo III kairės rankos pirštą (1 t., b. l. 57). Analogiškai šias aplinkybes dėl įkandimo M. M. aiškino tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės patvirtindama, kad jai ir A. M. pargriuvus ant žemės, A. M., bandydamas iš jos atsiimti telefoną, įkando į rankos pirštą. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, šie M. M. parodymai sutapo tarpusavyje bei atitiko kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius faktinius duomenis, todėl abejoti jais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Būtent tokius nukentėjusiosios parodymus betarpiškai patvirtina ir D. M., kuris, nurodė, kad, pribėgęs prie ant žemės gulinčių tėvų, pamatė, kaip tėvas yra apžiojęs mamos pirštą, suprato, kad jis jai kanda (1 t., b. l. 80-81). Nors liudytoja A. M. nurodė, kad ji nematė, jog tėvas būtų įkandęs mamai į pirštą, tačiau po konflikto mama rodė pirštą ir liudytoja matė, jog jis yra ištinęs (1 t., b. l. 74-75).
11. Nors A. M. ir teigė, kad komentuojamo įvykio dieną pati M. M. išprovokavo jųdviejų konfliktą, būtent ji užpuolė A. M. ir sudavė jam smūgius, tuo tarpu nuteistasis M. M. tyčia nesužalojo, tačiau šiuos nuteistojo teiginius iš esmės paneigia nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys duomenys, kurių objektyvumu apeliacinės instancijos teismas neabejoja. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. lapkričio 6 d. specialisto išvadoje Nr. G 2968/2019(02) nustatytomis aplinkybėmis, M. M. po analizuojamo įvykio buvo nustatyta kraujosruva kairės plaštakos III – ame piršte. Šis sužalojimas, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymą, pasak specialisto, galėjo būti padarytas daiktams judant bei kontaktuojant su kūnu arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (1 t., b. l. 31). Šis sužalojimas iš esmės atitinka M. M. tyčiniais A. M. veiksmais naudoto fizinio poveikio – įkandimo - lokalizaciją ir mechanizmą, todėl manyti, jog minėtas kairės plaštakos III piršto sužalojimas buvo padarytas kitoje vietoje ir/ar kitomis aplinkybėmis, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. M. melagingai nurodė, kad nuteistasis ją smaugė, ranka sudavė į veidą, tačiau šioje vietoje nesutinkant su apeliacinio skundo motyvais vis tik pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog A. M. tyčia rankos dilbiu spaudė nukentėjusios raktikaulį bei galva spaudė jos kaktą ir skruostą, su nurodyta A. M. pareikšto kaltinimo dalimi susijusias faktines aplinkybes pašalino iš kaltinimo. Tokiu būdu, teisėjų kolegija, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiosios parodymus ir jų patikimumą, kruopščiai išanalizuodamas bei lygindamas su kitais įrodymais ir motyvuotai atmesdamas visas abejones dėl šių parodymų. Be kita ko, buvo argumentuotai atsakyta į gynybos argumentus ginčijant nukentėjusiosios parodymus; aplinkybės, kurias nukentėjusioji nurodė, tačiau jų nepatvirtino kiti įrodymai (dėl patirtų sužalojimų griūnant, kuomet rankos dilbiu nuteistasis tyčia spaudė M. M. raktikaulį bei savo galva tyčia spaudė kaktą ir skruostą), buvo pašalintos iš kaltinimo.
13. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad liudytojos A. M. parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji telefono iš A. M. neatėmė, jis visą laiką buvo jo rankose, kol jį atėmė D. M.. Tačiau teisėjų kolegija šiuos nuteistojo argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas pats A. M. patvirtino, kad būtent nukentėjusioji jo mobilųjį telefoną perdavė sūnui. Nors ikiteisminio tyrimo metu A. M. nurodė, kad D. M. telefoną atėmė iš tėvo, tačiau apklausta teisminio nagrinėjimo metu patikslino, jog ji tiksliai nematė, iš ko D. M. paėmė telefoną. Tokiu būdu, įvertinus apeliaciniame skunde išdėstytus liudytojos A. M. parodymuose esančius prieštaravimus dėl mobiliojo telefono paėmimo, spręsti, jog vertinamu atveju jie yra esminiai, t. y. sudarantys pakankamą pagrindą jos parodymus vertinti kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant A. M. kaltės klausimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Toks teisėjų kolegijos sprendimas neabejotinai atitinka ir vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią, tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymuose negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti teismui priimant baigiamąjį aktą. Kaip jau minėta, liudytojų parodymai, specialisto išvada ir kita rašytinė bylos medžiaga vieni kitus papildo ir sudaro nuoseklų ir logišką įvykių sekos vaizdą, kuris leidžia spręsti, jog A. M. veiksmai įkandant nuketėjusiajai į pirštą buvo tyčiniai.
14. Tuo tarpu paties A. M. parodymus teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus. Nors, A. M. teigimu, M. M. komentuojamo įvykio metu puolė jį, sudavė tris kumščius į kairę pusę, vėliau, sudavė keturis kumščius jam sėdinčiam, tačiau, kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. lapkričio 8 d. specialisto išvadoje Nr. G 1306/2019 (05) nustatytų aplinkybių, A. M. 2019 m. lapkričio 8 d. buvo nustatytos poodinės kraujosruvos abiejuose dilbiuose, krūtinėje, pilve (1 t., b. l. 111). Atsižvelgiant į tai, kad tiek A. M., tiek M. M. patvirtino, jog komentuojamo įvykio metu jie buvo pargriuvę, A. M. užgriuvo ant M. M., šiame kontekste įvertinus A. M. nustatytų sužalojimų mąstą bei lokalizaciją – dilbiai, krūtinė ir pilvas, neabejotina, kad minėti sužalojimai galėjo būti padaryti griuvimo metu, M. M. iš esmės neatliekant jokių tyčinių veiksmų A. M. atžvilgiu. Tokia išvada darytina įvertinus ir tai, kad A. M. 2019 m. lapkričio 5 d. atvykus policijos pareigūnams nenurodė dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto, nesikreipė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, be to, dėl sužalojimų įvertinimų kreipėsi praėjus trims dienoms, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai atmesti šiuo A. M. parodymus kaip neobjektyviu ir nepatikimus.
15. Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis, teigia, jog jo veiksmai, siekiant išsaugoti asmeninį telefoną ir jo nekaltumo įrodymą - vaizdo įrašą, atitiko nukentėjusiosios kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir būtinosios ginties ribų neperžengė. Faktą, jog jis gynėsi nuo nukentėjusiosios puolimo, nuteistojo nuomone, patvirtina minėtoje 2019 m. lapkričio 8 d. specialisto išvadoje jam konstatuoti sužalojimai. Tokį nuteistojo aiškinimą teisėjų kolegija vertina, kaip jo gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti kaltininką veikus esant būtinosios ginties situacijai. Nagrinėjamu atveju jokio aiškiai gresiančio pavojaus nuteistajam nebuvo, priešingai, kaip matyti iš nukentėjusiosios ir liudytojų A. M. ir D. M. parodymų, jis pats pradėjo konfliktą, filmavo nukentėjusiąją jai prašant to nedaryti, atliko smurtinius veiksmus – įkandimą į pirštą, juos tęsė ir nukentėjusiajai nukritus ant žemės, kuomet nuteistasis užkrito ant M. M.. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tad šiuo atveju D. M. veiksmai negali būti pripažinti veikimu esant būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal kilusius padarinius, t. y. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
16. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra A. M. savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi A. M., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. M. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Pripažindamas A. M. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
17. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.