- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-02
- Bylos Nr.
- e2A-874-864/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11794-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties atnaujintoje civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos prašymą dėl proceso atnaujinimo, pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybė, 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022, tenkino pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės (toliau – VĮ) Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – nustatė, kad patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2022 m. spalio 10 d.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau ir suinteresuotas asmuo, ir bendrija) 2023 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022 – teismui nusprendus dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų (810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos) materialiųjų teisių ar pareigų, ir jį atnaujinus, priimti naują sprendimą – pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Suinteresuotas asmuo nurodė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Nagrinėjamu atveju teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Šį teiginį pareiškėja argumentavo tuo, kad patalpos, kurios teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022 buvo pripažintos Lietuvos Respublikos nuosavybe, iš tikrųjų yra bendrojo naudojimo patalpos (rūsys), priklausančios daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams. Pareiškėja teigė, kad VĮ Turto bankas nepateikė teismui visų bylai išnagrinėti reikšmingų įrodymų, taip pat nurodė, jog VĮ Turto banko teismui pateiktuose dokumentuose yra padarytas rašymo apsirikimas, dėl ko ginčo patalpos yra įvardintos kaip bibliotekos patalpos. Anot suinteresuoto asmens, iš gautų archyvinių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad 1957 m. buvo suprojektuotas mišrios paskirties pastatas, kuriam buvo suteiktas adresas (duomenys neskelbtini); vėliau (duomenys neskelbtini) gatvė buvo pervadinta į (duomenys neskelbtini) gatvę, o ginčo pastatas dokumentuose buvo padalintas į du pastatus, kurių adresai: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo nurodė, kad iš šių pastatų plano matyti, jog namo pirmame aukšte yra 4 visuomeninio pobūdžio patalpos: namų valdyba, biblioteka ir dvi prekybos salės; prekybos salės yra suprojektuotos name, esančiame (duomenys neskelbtini), o namų valdyba ir biblioteka – pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Akcentavo, kad archyviniame inventorizacijos plane yra ginčo pastato rūsio planas, kuriame ginčo patalpos įvardintos kaip sandėlis, o ne kaip biblioteka.
2. Vadovaujantis 2022 m. sausio 13 d. VĮ Registrų centro raštu, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), archyvinėje kadastro duomenų byloje pirmą kartą užfiksuoti gyvenamojo namo rūsyje esančių kitos paskirties 71,01 kv. m bendro ploto patalpų (plane pažymėtų nuo 58-1 iki 58-8) duomenys; 1973 m. spalio 16 d. minėtų patalpų duomenys pakeisti, nurodant, kad šios patalpos yra biblioteka, o jų paskirtis „bibliotekos/mokslo“, tačiau VĮ Registrų centras neturi duomenų, kokiu pagrindu buvo pakeista ginčo patalpų paskirtis. Teigė, kad faktinė šių patalpų būklė taip pat leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog jos niekada nebuvo naudojamos kaip biblioteka (patalpos yra rūsyje, neužbaigta jų apdaila, nėra jokio bibliotekos inventoriaus).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrija rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad 2021 m. rūsio patalpas susitvarkę gyventojai ketino atidalinti jas iš bendrosios nuosavybės ir įregistruoti butų savininkų konkrečių rūsio patalpų nuosavybę, pažymint apie tai planuose ir įvedant aiškumą nuosavybės dokumentuose. Pažymėjo, kad sovietinius inventorizacijos dokumentus ir jų įrašus reikia vertinti atsargiai, neprarandant loginio kritiškumo ir sutikrinimo su kitais duomenimis, nes juose pasitaiko nemažai neatitikimų. Anot suinteresuoto asmens, neįtraukus jo į bylą, susidarė situacija, kuomet pastato bendrojo naudojimo rūsio patalpos buvo, neišklausius suinteresuoto asmens, pašalintos iš butų savininkų bendrosios nuosavybės ir priskirtos valstybės nuosavybėn. Vien faktas, kad ginčo patalpoms neaiškiomis aplinkybėmis buvo suteiktas unikalus numeris registre, savaime nereiškia, jog šios patalpos nėra bendrojo naudojimo ir kad jos neva yra valstybės nuosavybė. Teigė, kad ginčo patalpos savo ūkine paskirtimi tarnauja suinteresuoto asmens narių pagrindiniams daiktams – butų savininkai naudojasi patalpomis pagal savo poreikius ir supratimą.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė jį spręsti įvertinus jos atsiliepime nurodytus argumentus. Suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad ginčo patalpos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ buvo perduotos Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriui. Anot suinteresuoto asmens, kadangi minėtos patalpos nebuvo privatizuotos (apie privatizavimo faktą nėra jokių duomenų), jos išliko Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe ir 2017 m. kovo 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-497 „Dėl nekilnojamojo turto įrašymo į savivaldybės apskaitą“ buvo įrašytos į Vilniaus miesto savivaldybės turto apskaitą. Akcentavo, kad 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrija nepateikė jokių duomenų apie ginčo patalpų privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ginčo patalpos, net jeigu jos kažkada ir buvo naudojamos pastato (duomenys neskelbtini), gyventojų, laikui bėgant nebebuvo naudojamos ir nebuvo privatizuotos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi procesas atnaujintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
Pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, atstovė teismo posėdžio metu palaikė pareiškimą, o prašymą dėl teismo sprendimo panaikinimo prašė atmesti ir priimtą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atstovė iš esmės palaikė pareiškime nurodytas aplinkybes; pakartotinai nurodė, kad ginčo patalpos yra valstybės nuosavybė. Pažymėjo, kad šios patalpos jau nuo 1973 m. kadastriniuose dokumentuose nurodytos kaip bibliotekos archyvas, suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas, t. y. ginčo patalpos nepaliktos bendram naudojimui. Teigė, kad pastatas, kuriame yra ginčo patalpos, pastatytas 1961 m., yra mišrios paskirties, t. y. pastate yra ir negyvenamųjų patalpų; be to, namo rūsyje taip pat ne visos patalpos buvo skirtos namo butų savininkams kaip sandėliukai (kurie taip pat yra). Aiškino, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčo patalpos buvo nurodomos kaip bibliotekos archyvas (ar jo pagalbinės patalpos), šie kadastriniai duomenys nėra nuginčyti, todėl nesutinka su suinteresuoto asmens pozicija, jog ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo, priklausančios namo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.
Suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės atstovė teismo posėdžio metu pareiškimą prašė nagrinėti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į savivaldybės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, po bylos proceso atnaujinimo, suinteresuotas asmuo 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrija privalo įrodyti ar teismo sprendimas sukelia pasekmes jos teisėms ir pareigoms, t. y. kad ginčo patalpos priklausė/priklauso bendrijai ar jos nariams. Anot atstovės, labiausiai tikėtina, kad šiuo atveju ginčo patalpos yra atskiros – bibliotekos archyvo, o ne bendrojo naudojimo patalpos. Be to, nebuvo įrodyta, kad ginčo patalpos būtų laikomos kitų patalpų priklausiniu ar būtų privatizuotos namo kitų patalpų savininkų; o vien tai, kad namo gyventojai galimai naudojo ginčo patalpas, nesuteikia jiems nuosavybės teisių į šias patalpas; taip pat vien tai, jog ginčo patalpos kurį laiką nebuvo naudojamos pagal jų paskirtį – bibliotekos archyvo, nekeičia jų paskirties.
Šalies argumentai
Suinteresuoto asmens 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos (kurios prašymu buvo atnaujintas bylos procesas) atstovas teismo posėdžio metu su pareiškimu nesutiko ir prašė panaikinti priimtą teismo sprendimą, o pareiškėjos pareiškimą atmesti; palaikė suinteresuoto asmens (bendrijos) procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai nurodė, kad ginčo patalpos nėra valstybės nuosavybė, o namo bendrojo naudojimo patalpos, kurios buvo naudojamos kaip sandėliukai. Patvirtino, kad šios patalpos nebuvo privatizuotos, bet namo gyventojai naudojosi jomis kaip savo patalpų priklausiniais; be to, privatizavimo metu nebuvo nurodoma, kad bendrojo naudojimo patalpos privatizuojamos atskirai. Pažymėjo, kad ginčo patalpos po 1990 m. niekada nebuvo naudojamos kaip biblioteka ar jos archyvas, be to, patalpos net nėra pritaikytos tokiai paskirčiai (yra rūsyje, be atskiro įėjimo, apšvietimo ir pan.); anot atstovo, kadastriniuose dokumentuose tikėtina buvo padaryta klaida dėl šių patalpų paskirties, kuri vėliau nuolat buvo kartojama. Teigė, kad net jeigu būtų nustatyta, jog ginčo patalpose buvo biblioteka ar jos archyvas, jų plotas buvo gerokai mažesnis, t. y. tik 35 kv. m, o ne 73 kv. m, kaip nurodė pareiškėja, kitos patalpos buvo bendrojo naudojimo; be to, net jeigu būtų nustatyta, kad ginčo patalpos buvo bibliotekos archyvas, jų paskirtis pasibaigė 1993 m., nes nuo to laiko jos nebuvo naudojamos pagal paskirtį. Nurodė, kad vien tai, jog rūsio patalpos nebuvo padalintos namo patalpų savininkams kaip atskiri sandėliukai, nereiškia, kad patalpos ne bendrojo naudojimo, tuo labiau ne visi butai turi priskirtus sandėliukus.
Liudytojas M. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad yra vienas iš namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų; įsikėlė į butą gyventi 1984 m. Pažymėjo, kad jau nuo to laiko rūsyje esančios patalpos buvo naudotos namo gyventojų bendram naudojimui, jokios bibliotekos ar jos archyvo ten nebuvo, biblioteka buvo kitame name – (duomenys neskelbtini), taip pat valstybė niekada nevaldė minėtų ginčo patalpų; per ilgą laiką susiformavo įsitikinimas, kad rūsio patalpos yra bendrojo naudojimo. Teigė, kad privatizacija vyko tik dėl butų, atskirai rūsio patalpos nebuvo privatizuojamos. Aiškino, kad namo gyventojai 2021 m. sutvarkė rūsį ir ketino atsidalinti/paskirstyti tarpusavyje nurodytas patalpas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 21 d. nutartimi atmetė suinteresuoto asmens 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022, panaikinimo ir priešingo sprendimo priėmimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju procesas atnaujintas byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimo, t. y. jog patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, suinteresuotam asmeniui 810-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai tvirtinant, kad iš tikrųjų šios patalpos yra bendrojo naudojimo, priklausančios daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams. Taigi bylos nagrinėjimo ribas po proceso atnaujinimo sudaro aplinkybės, patvirtinančios (arba ne) suinteresuoto asmens 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos argumentus dėl ginčo patalpų priskyrimo prie namo bendrojo naudojimo patalpų, jų privatizavimo kartu su butais.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu nustatė, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpas Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos; duomenų, kad patalpos būtų buvusios privatizuotos teisės aktuose nustatyta tvarka, nepateikta, todėl teismas sprendė, kad patalpos pagal proceso dalyvių nurodytus faktinius duomenis gali būti arba valstybės, arba Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Teismas konstatavo, kad iki 1994 m. gegužės 17 d. buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, o nesant įrodymų, kurie pagrįstų, jog ginčo patalpos būtų buvusios perleistos savivaldybės nuosavybėn, pripažino ginčo patalpas valstybės nuosavybe.
Kaip minėta, suinteresuotas asmuo 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrija byloje laikėsi pozicijos, kad ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo patalpos, priklausančios daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad 1957 m. buvo suprojektuotas (pastatytas 1960-1961 m.) mišrios paskirties pastatas, kuriam buvo suteiktas adresas (duomenys neskelbtini); vėliau (duomenys neskelbtini) gatvė buvo pervadinta į (duomenys neskelbtini) gatvę, o ginčo pastatas dokumentuose buvo padalintas į du pastatus, kurių adresai: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Iš suinteresuoto asmens (bendrijos) pateiktų rašytinių įrodymų matyti (byloje iš esmės nekilo dėl to ginčo), jog namo pirmame aukšte buvo suprojektuotos 4 visuomeninio pobūdžio patalpos: namų valdyba, biblioteka ir dvi prekybos salės; prekybos salės buvo suprojektuotos name, esančiame (duomenys neskelbtini), o namų valdyba ir biblioteka – pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Iš suinteresuoto asmens pateiktų pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kadastrinių duomenų (pastato inventorinių žinių, aprašymų, eksplikacijų) matyti, kad bibliotekos patalpos (virš 170 kv. m ploto) iš tiesų buvo suprojektuotos ir užregistruotos namo (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte.
Teismas nustatė, kad archyviniame inventorizacijos plane yra ginčo pastato rūsio planas (genplanas), kuriame ginčo patalpos įvardintos kaip sandėliai (du sandėliai ir jų pagalbinės patalpos); tokia patalpų paskirtis iš pradžių buvo nurodyta ir kadastriniuose duomenyse (1961 m.). Kita vertus, vėliau – tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 1973 m. spalio 16-17 d., tikėtina pradėjus pastatą eksploatuoti, šių sandėlių paskirtis buvo pakeista į bibliotekos archyvo (tikėtina, esant poreikiui tinkamai eksploatuoti minėtą biblioteką, esančią (duomenys neskelbtini)) ir niekada nesikeitė (bent jau tokių duomenų byloje nenustatyta; priešingai – ji buvo fiksuota ir 1980 m. kadastriniuose įrašuose). Teismas pažymėjo, kad bibliotekos archyvo plotas iš tiesų buvo nurodomas 35 (ar 35,01) kv. m, tačiau dar 36 kv. m patalpų plotas buvo nurodomas kaip bibliotekos archyvo pagalbinių patalpų plotas, ir atitinkamai visas bibliotekos archyvui tenkantis plotas sudarė 71,01 kv. m. Pažymėjo, kad vėliau – 2016 m., atlikus ginčo patalpų kadastrinius matavimus, nustatyta, jog bendras patalpų plotas sudaro 73,42 kv. m, ką pareiškėja nurodė ir pareiškime; šiuo metu iš NTR išrašo matyti, jog ginčo patalpų plotas užregistruotas 73,79 kv. m. Teismo vertinimu, nurodyti ginčo patalpų ploto netikslumai, labiausiai tikėtina, sąlygoti šiuo metu esančiomis techninėmis galimybėmis atlikti tikslesnius kadastrinius matavimus (lyginant su ankstesnėmis galimybėmis ir būdais), patalpų išplanavimo pakeitimais (bylos nagrinėjimo metu minėta, kad tam tikros pertvaros buvo nugriautos) ir pan. Teismo vertinimu, aukščiau aptarti kadastriniai duomenys yra nenuginčyti, taip pat nenustatyta, kad juose akivaizdžiai padaryta klaida dėl ginčo patalpų paskirties nurodymo (kaip kad siekė įrodyti suinteresuotas asmuo 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrija), todėl teismas neturi pagrindo jais nesiremti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.262 straipsnis įtvirtina, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka).
Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, kaip matyti iš nurodytų ir aptartų namų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) kadastrinių duomenų ir planų, minėtų namų rūsiuose iš tiesų buvo suplanuoti ir nurodyti sandėliukai (neįskaitant aukščiau nurodytų bibliotekos archyvo patalpų), tikėtina, skirti namo gyvenamųjų patalpų savininkams/valdytojams, kaip tokių patalpų priklausiniai, kurių skaičius buvo net didesnis nei namų butų skaičius (iš (duomenys neskelbtini) pastato eksplikacijos, sudarytos 1980 m., matyti, jog sandėlių/sandėliukų skaičius, neįskaitant koridorių, viršija liudytojo nurodytą name esančių 54 butų skaičių). Taigi, atsižvelgiant į tai, teismas priėjo labiausiai tikėtiną išvadą, kad kiekvienam iš namo (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų patalpų savininkų/valdytojų buvo priskirtas naudotis (bent jau) vienas sandėliukas (o ne bibliotekos archyvo patalpos). Teismo vertino, jog suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės, kad šiuo metu ne visiems namo butams yra priskirti ar kartu privatizuoti sandėliukai, nėra šios bylos dalykas ir neturi esminės reikšmės šios bylos išnagrinėjimui (kadangi šios aplinkybės tiesiogiai priklausė nuo butų savininkų veiksmų tokius sandėliukus registruojant ir/ar privatizuojant).
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkte iš tiesų numatyta, jog pastato bendrojo naudojimo objektai yra pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, tačiau toje pačioje dalyje pažymėta, jog jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams.
Byloje nekilo ginčo dėl to, kad anksčiau (iki nepriklausomybės atgavimo) buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, o valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima buvo įgyti privačios nuosavybės teise niekaip kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo ir juos įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Negyvenamosios patalpos, esančios privatizuojamų pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2 papunktis) Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka parduodamos valstybinio ir visuomeninio butu fondo gyvenamųjų namų, butų nuomininkams asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu šios patalpos yra (4.2.1 papunktis) rūsiuose įrengti sandėliukai, įtraukti į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (4.2.1.1 papunktis).
Teismas, pritardamas suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės pozicijai, pažymėjo, kad techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003; 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2005).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju nustačius, kad ginčo patalpų paskirtis (kuri nesikeitė) – bibliotekos archyvo, buvo ne sandėliukų (kurie buvo skirti namo gyvenamųjų patalpų savininkų/valdytojų naudojimui), atitinkamai priėjo išvadą, jog šios patalpos nebuvo priskirtos prie butų (kaip kad suplanuoti ir paskirstyti minėti sandėliukai), todėl nėra pagrindo teigti, jog šios patalpos laikytinos pastato bendrojo naudojimo patalpomis ir/ar butų priklausiniais. Be to, byloje nekilo ginčo dėl to, kad nurodytos ginčo patalpos nebuvo privatizuotos (atskirai ar kartu su butais/kitomis patalpomis), teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendime taip pat buvo konstatuota, jog jos nebuvo perduotos savivaldybės žinion (sprendimas nebuvo skųstas, o procesas byloje atnaujintas dėl kitų aplinkybių, todėl teismas dėl to plačiau nepasisako), atitinkamai jos liko valstybės nuosavybe, kaip kad buvo nuspręsta ir teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu.
Vien ta aplinkybė, kad ginčo patalpos galimai pakankamai ilgai nebuvo naudotos pagal jų tiesioginę paskirtį, t. y. bibliotekos archyvo, savaime nereiškia, jog dėl to pasikeitė jų paskirtis; atitinkamai ir vien ta aplinkybė, jog namo gyventojai galimai pakankamai ilgai (bet ne nuolat) naudojosi šiomis patalpomis savo reikmėms, nesudaro pagrindo spręsti, jog šios patalpos tapo jų nuosavybe ar bent jau jų bendrąja daline nuosavybe (pastato bendrojo naudojimo objektu), nes nuosavybė konkliudentiniais veiksmais įprastai neįgyjama (nebent tokią aplinkybę patvirtina teismas remdamasis CK 4.68 straipsnyje nustatyta tvarka; kita vertus, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis)). Be to, teismas vertino, jog suinteresuoto asmens (bendrijos) nurodyta 1993 m. rugsėjo 20 d. archyvinė pažyma (išduota Lietuvos archyvų generalinės direkcijos) taip pat nepatvirtina, jog ginčo patalpos buvo perduotos naudotis/valdyti/nuosavybėn namo patalpų savininkams, kadangi šios patalpos nurodytoje pažymoje tiesiogiai nėra minimos.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą vadovaudamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jie nesudaro pagrindo išvadai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu nusprendė dėl suinteresuotam asmeniui 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ar jos nariams priklausančių patalpų. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrija neįrodė, kad ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo patalpos, priklausančios daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams, nors būtent jis turėjo pareigą įrodyti, jog teismas nusprendė dėl suinteresuotam asmeniui (ar šiuo atveju jos nariams) priklausančio turto (CPK 12, 178 straipsnis), todėl suinteresuoto asmens prašymas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022, panaikinimo ir priešingo sprendimo priėmimo netenkinamas (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus nutarties motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Atmetus suinteresuoto asmens 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimo panaikinimo, suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos; kita vertus, nei suinteresuotas asmuo 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymų ir/ar įrodymų dėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl jos jiems neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį, kuria teismas atmetė bendrijos prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022, panaikinimo ir priešingo sprendimo priėmimo. Priimti byloje naują sprendimą, kuriuo netenkinti pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimo dėl patalpų adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatymo esant Lietuvos Respublikos nuosavybė.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos netinkami vertino faktines aplinkybes, rėmėsi prielaidomis, todėl priėjo prie klaidingų išvadų. Atskirąjį skundą grindžia moyvais:
3. Atnaujinus bylos procesą apeliantė prašė teismo įvertinti, kad nėra pagrindo sutikti su VĮ Turto banko argumentais apie tai, kad ginčo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) namo rūsyje neva yra bibliotekos paskirties. Atitinkamai apeliantė ginčija pareiškėjos argumentus apie tai, kad ginčo patalpos buvo valstybės nuosavybė sovietiniais laikais ir kad, atitinkamai, tebėra valstybės nuosavybė šiuo metu.
4. Atnaujinęs civilinę bylą teismas nagrinėjo apeliantės argumentus apie tai, kad ginčo patalpose niekada nebuvo (o ir fiziškai negalėjo būti) biblioteka – tokio pobūdžio įstaigos patalpos buvo suprojektuotos kito namo ((duomenys neskelbtini)) pirmame aukšte, o ne ginčo patalpose. Teismas nutartyje sutiko su apeliantės argumentais apie tai, kad bibliotekos patalpos (daugiau kaip 170 kv. m ploto) iš tiesų buvo suprojektuotos ir užregistruotos kito namo adresu (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte, tačiau nepaisant to, teismas visgi sprendė, kad ginčo patalpos visgi buvo priskirtos šios bibliotekos archyvui. Šią išvadą teismas padarė remdamasis išimtinai sovietiniais (1973-1980 m.) inventorizacijos dokumentais, suteikdamas jiems nepagrįstai didesnę įrodomąją galią ir vertindamas juos atsietai nuo kitų bylos įrodymų, kurie paneigia tokią ginčo patalpų paskirtį. Teismas nurodė, kad ne vėliau kaip iki 1973 m. spalio 16-17 d., tikėtina pradėjus pastatą eksploatuoti, ginčo sandėlių paskirtis buvo pakeista į bibliotekos archyvo (pasak teismo – tikėtina, esant poreikiui tinkamai eksploatuoti minėtą biblioteką, esančią (duomenys neskelbtini)) ir niekada nesikeitė (bent jau tokių duomenų byloje nenustatyta; priešingai – ji buvo fiksuota ir 1980 m. kadastriniuose įrašuose). Teismo nuomone, šiuose sovietiniuose inventorizacijos dokumentuose nurodytas bibliotekos archyvo ir jo pagalbinių patalpų plotas iš esmės sutampa su 2016 m. atlikto kadastrinių matavimų rezultatais, todėl neva nenustatyta, kad juose akivaizdžiai padaryta klaida dėl ginčo patalpų paskirties nurodymo. Apeliantė nesutinka su tokiu vertinimu, nes sovietiniai inventorizaciniai dokumentai nėra prejudicinę galią turintys įrodymai, o juose padarytus įrašus reikia vertinti atsargiai, neprarandant loginio kritiškumo ir sutikrinimo su kitais duomenimis. Nagrinėjamu atveju inventorizacijos dokumentų įrašai nebuvo sugretinti su kitais bylos duomenimis.
5. Šioje byloje apeliantė įrodinėjo, kad sovietiniuose inventorizacijos dokumentuose ginčo patalpos yra priskirtos bibliotekos (bibliotekos archyvo) patalpoms dėl rašymo apsirikimo. Įrašas apie ginčo patalpų priskyrimą bibliotekos archyvo patalpoms atsirado visiškai neaiškiomis aplinkybėmis – su tuo sutiko tiek pirmos instancijos teismas, tiek VĮ Registrų centras savo rašte. Apeliantė pateiktoje pastato projektinėje dokumentacijoje ginčo patalpoms nebuvo numatyta bibliotekos archyvo paskirtis, o ir pačios patalpos akivaizdžiai tam nepritaikytos ir, kaip matyti iš vaizdo įrašų, visiškai į nepanašios archyvines patalpas.
6. Teismas išsakė nutartyje spėjimą, kad bibliotekos archyvo paskirtis (ir, atitinkamai, įrašai inventorizacijos dokumentuose) galimai atsirado jau eksploatuojant pastatą, iškilus poreikiui („tikėtina, esant poreikiui tinkamai eksploatuoti minėtą biblioteką, esančią (duomenys neskelbtini)“). Teismas iš tiesų turi teisę civiliniame procese taikyti tikimybių pusiausvyros principą (kad labiau tikėtina, kad tam tikra aplinkybė buvo, nei nebuvo), bet šis principas yra taikytinas itin rezervuotai ir tik įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Antai liudytojas M. P. liudijo, kad jis įsikėlė į butą gyventi 1984 m., jau nuo to laiko rūsyje esančios patalpos buvo naudotos namo gyventojų bendram naudojimui, jokios bibliotekos ar jos archyvo ten nebuvo, biblioteka buvo kitame name – (duomenys neskelbtini), taip pat valstybė niekada nevaldė minėtų ginčo patalpų; per ilgą laiką susiformavo įsitikinimas, kad rūsio patalpos yra bendrojo naudojimo. Teismas nekėlė nutartyje abejonių dėl šio liudytojo parodymų patikinimo, teisingumo. Priešingai – bylos nagrinėjimo metu susiformavo naratyvas, kad faktiškai rūsio patalpose jokio bibliotekos archyvo niekada nebuvo. Dėl šios priežasties teismas atmetė apelianto prašymą dėl liudytojos E. G. apklausos (gyvena ginčo pastate nuo pat jo pastatymo), atsižvelgdamas į tai, kad ši liudytoja nurodys iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir M. P.
7. Taigi nėra priimtina, kuomet teismas atmetė apelianto prašymą dėl liudytojos apklausos ir, iš esmės nesant ginčui, kad faktiškai jokio bibliotekos archyvo ginčo rūsyje nebuvo, nutartyje išsakė siurprizinę nuostatą, kad tokios paskirties patalpos, visgi tikėtina ten buvo įrengtos ir eksploatuojamos.
8. Teismas neįvertino į bylą pateiktų vaizdo įrašų apie patalpų išvaizdą ir būklę 2021 m. rugpjūčio 30 d. (bei daug metų iki šios datos) ir 2021 m. rugsėjo 7 d., kuomet pareiškėjo nariai savo lėšomis išgriovė pertvaras ir išvežė šiukšles. Vaizdo įrašai patvirtina pareiškėjo argumentus, kad ginčo patalpos tiktai nepritaikytos bibliotekos (ar jos archyvo) veiklai ir kad jos visą laiką buvo naudojamos kaip bendrosios rūsio patalpos, kas atitinka jų realią funkciją.
9. Teismas, nepagrįstai suteikdamas sovietiniams inventorizacijos dokumentams teisingumo prezumpciją, nutartyje neneigė, bet ir nevertino apelianto akcentuojamų akivaizdžių klaidų: nurodyta neegzistuojanti vietinė katilinė bei vietinis vandentiekis ir kanalizacija 1960 ir 1982 m. pastato inventorinėse žiniose; nurodytas neegzistuojantis garinis šildymas 1961 m. pastato ir įrangos apraše. Šie klaidingi įrašai kartu su itin atmestina ir painia įrašų atliko maniera, o taip pat visiškai neaiškios ir nelogiškos įrašų apie bibliotekos archyvą atsiradimo aplinkybės visgi leidžia spręsti, kad inventorizacijos dokumentuose yra padarytas rašymo apsirikimas.
10. Teismas neatsižvelgė, kad ginčo namo sovietiniuose inventorizacijos dokumentuose konkretaus rūsio patalpų priskyrimas konkrečiam butui nebuvo nurodytas planuose kas irgi sunkina konkretaus rūsio priskyrimą konkrečiam butui. Teismas sovietinius inventorizacijos dokumentus lygino su apelianto pateiktu namo projektu, o taip pat su 2016 m. kadastrinių matavimų planu. Teismo išvada apie tai, kad inventorizacijos dokumentuose nurodytas bibliotekos archyvas yra būtent ginčo patalpos (o ne kitos patalpos, pvz. (duomenys neskelbtini) name) grindė tuo, inventorizacijos dokumentuose nurodytas patalpų plotas kad iš esmės sutampa su 2016 m. kadastrinių matavimų plane nurodytu plotu. Tačiau ši aplinkybė savaime neįrodo, kad ginčo patalpose tikrai buvo bibliotekos archyvas. Ginčas iškilo būtent dėl įrašo apie tokią patalpų paskirtį teisingumo.
11. Teismas akcentavo, kad byloje nėra vėlesnių inventorizacijos dokumentų, kurie paneigtų 1980 m. eksplikaciją ir jos įrašus apie bibliotekos archyvą rūsyje. Tačiau, sprendžiant iš VĮ Registrų centras rašto, joks vėlesnis inventorizacijos dokumentas taip ir nebuvo surašytas ir neegzistuoja. Taigi daugiau kaip 40 metų pastate nebuvo patikslinti inventorizacijos duomenys, nors per tą laiką įvyko daug iš ties reikšmingų įvykių – pasikeitė santvarka, epocha, atitinkamai pasikeitė ir ginčo patalpų eksploatavimo pobūdis.
12. Byloje nėra duomenų apie tai, kada tiksliai buvo likviduota biblioteka (duomenys neskelbtini) – tačiau galima spręsti, kad tai įvyko dar sovietiniais laikais. Atitinkamai jos archyvas, net jei toks egzistavo, irgi yra seniai likviduotas. Pareiškėjas nepaneigė, kad nuo Nepriklausomybės atkūrimo ginčo patalpos buvo naudojamos kaip įprasti bendrojo naudojimo rūsio sandėliai. Tai patvirtino ir liudytojas M. P., kuris nurodė, kad gyventojai visą laiką naudojo ginčo patalpas kaip bendrojo naudojimo patalpas ir jas sutvarkė 2022 m. Taigi, kad ir kokios paskirties patalpos buvo sovietiniais laikais, tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo jos tikrai nebuvo naudojamos kaip bibliotekos archyvas, o buvo naudojamos kaip bendrojo naudojimo patalpos.
13. Apeliantė nesutinka teismo vertinimu, kad tai jog patalpos ilgai nebuvo naudotos pagal paskirtį (bibliotekos archyvo), savaime nereiškia, jog dėl to pasikeitė jų paskirtis; atitinkamai ir vien ta aplinkybė, jog namo gyventojai galimai pakankamai ilgai (bet ne nuolat) naudojosi šiomis patalpomis savo reikmėms, nesudaro pagrindo spręsti, jog šios patalpos tapo jų nuosavybe ar bent jau jų bendrąja daline nuosavybe (pastato bendrojo naudojimo objektu), nes nuosavybė konkliudentiniais veiksmais įprastai neįgyjama. Anot apeliantės, jei patalpos nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo akivaizdžiai neturi 1973-1980 m. inventorizacijos dokumentuose nurodytos funkcijos (bibliotekos archyvo), tokiu atveju jos laikytinos bendrojo naudojimo patalpomis.
14. Anot apeliantės, aplinkybė apie tai kad per visą laiką nuo 1980 m. nebuvo atlikta patalpų inventorizacija, savaime nereiškia, kad tokiu atveju reikia aklai vadovautis paskutiniu inventorizacijos dokumentu. Atitinkamai negalima vadovautis inventorizacijos įrašais, jei nėra nei loginio, nei dokumentinio paaiškinimo kodėl tie įrašai keičia ankstesnius įrašus, buvusius iki 1973 m.
15. Teismas sutiko su Vilniaus miesto savivaldybės pozicija ir akcentavo, kad ginčo patalpos nebuvo privatizuotos ir priskirtos konkretiems butams. Tačiau apeliantas ir nesiremia tokia aplinkybe. Priešingai, apeliantė akcentuoja, kad ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo patalpos, kaip kad namo laiptinės, stogas, konstrukcijos, inžineriniai įrenginiai ir kt.
16. Teismas nutartyje nepagrįstai sutiko su pareiškėjos pozicija apie tai, kad tebeegzistuoja valstybės nuosavybės fakto į ginčo patalpas tęstinumas nuo sovietinių laikų, kuris patvirtintas ginčijamu sprendimu šioje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Su tokiu vertinimu apeliantė nesutinka, nes jis grindžiamas iš esmės tuo, kad ginčo patalpos nebuvo priskirtos kaip konkrečių butų priklausinys ir nebuvo privatizuotos. Tačiau privatizavimo metu atitinkamai nebuvo butams priskirti privatizuoti dargi ir kiti namo elementai, likę bendrojo naudojimo sferoje – laiptinės, holai, koridoriai, stogas, pamatai, sienos ir kitos konstrukcijos. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkte numatyta, jog pastato bendrojo naudojimo objektai yra pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Jei būtų aklai laikomasi nuostatos, kad egzistuoja valstybės nuosavybės tęstinumas į neprivatizuotas rūsio patalpas, tuomet tektų vertinti, kad egzistuoja valstybės nuosavybė ir į kitus namo elementus, neturinčius konkrečių savininkų – laiptinės, koridoriai, holai ir kt. Akivaizdu, kad bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkte įtvirtina priešingą nuostatą ir priskiria tokio pobūdžio patalpas bendrojo naudojimo patalpoms, nepriklausomai nuo to, kad jos iki 1991 m. priklausė valstybei ir nebuvo privatizuotos.
17. Teismas nevertino, kad pareiškėjas, teigiantis, kad jis tebėra ginčo patalpų savininkas nuo sovietinių laikų, daugiau kaip 22 metus neišviešino šio fakto ir nepadarė jokio veiksmo, kuris patvirtintų, kad jis elgiasi su patalpomis kaip savininkas.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą ginčo rūsio patalpos negali būti priskirtos bendrojo naudojimo patalpoms, nes tam reikalinga šioje teisės normoje nurodyta išlyga – jos neturi nuosavybės teise priklausyti atskiram savininkui (šiuo atveju – valstybei). Teismo vertinimu, patalpos priklausė valstybei sovietiniais laikais, nebuvo privatizuotos kaip butų priklausinys po Nepriklausomybės atkūrimo, vadinasi jos tebepriklauso valstybei, vadinasi nėra bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkto sąlygos dėl jų priskyrimo bendrojo naudojimo patalpoms. Esant tokiai nuostatai, minėta teisės norma tampa beprasmė, nes tuomet jokių sovietinės statybos neprivatizuotų rūsio patalpų niekada nebūtų galima priskirti bendrojo naudojimo objektams. Atitinkamai bendrojo naudojimo objektams niekada nebūtų galima priskirti dargi ir sovietinės statybos namų laiptinių, holų, bendrojo naudojimo balkonų ir lodžijų, galerijų, koridorių, palėpių ir pan. – juk visi šie objektai iki 1991 m. buvo valstybės nuosavybė ir nebuvo privatizuoti kaip butų priklausiniai, nepriklauso atskiriems savininkams. Taigi, apelianto vertinimu, pareiškėjo ir pirmos instancijos teismo akcentuojamas naratyvas apie valstybės nuosavybę sovietinių periodu, jos tęstinumą bei ginčo patalpų nepriskyrimą atskirų savininkų nuosavybei nesutampa su vėliau įsigaliojusiomis Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkto nuostatomis, pagal kurias tokio pobūdžio neprivatizuotos rūsio patalpos tapo priskirtos bendrojo naudojimo objektams, o ne paliktos valstybės nuosavybei kaip sovietinės nuosavybės teisės tęsinys.
Atsiliepimas
Atsiliepimu pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, prašo ginčijamą nutartį civilinėje byloje Nr. eA2-2884-1099/2024 palikti nepakeistą ir apeliantės 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad savo argumentus ginčo klausimu jau yra išdėsčiusi šioje civilinėje byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. eA2-2884-1099/2024 visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su reiškiamais visais prašymais šioje civilinėje byloje, taip pat pagrįstai ir motyvuotai savo nutartyje nurodė priežastis dėl kurių negali būti patenkinti apeliantės pareikšti prašymai. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eA2-2884-1099/2024 yra teisėta ir pagrįsta, todėl jokio teisinio pagrindo jos panaikinimui nėra.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties, kuria atmestas suinteresuoto asmens 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos (apeliantės) prašymas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto atnaujintoje civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022, panaikinimo ir priešingo sprendimo priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas apeliaciniame skunde ir atsiliepimo į jį išdėstytų motyvų kontekste.
Apeliacinės instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022, tenkino pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – nustatė, kad patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2022 m. spalio 10 d. Minėtu sprendimu teismas nustatė, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpas Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos; duomenų, kad patalpos būtų buvusios privatizuotos teisės aktuose nustatyta tvarka, nepateikta, todėl teismas sprendė, kad patalpos pagal proceso dalyvių nurodytus faktinius duomenis gali būti arba valstybės, arba Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Teismas konstatavo, kad iki 1994 m. gegužės 17 d. buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, o nesant įrodymų, kurie pagrįstų, jog ginčo patalpos būtų buvusios perleistos savivaldybės nuosavybėn, pripažino ginčo patalpas valstybės nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ypatingosios teisenos bylose teismas yra aktyvus. Tačiau kaip matyti, pareiškėjai Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto banko, pareiškus pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y., kad patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, matydamas, jog šios patalpos yra daugiabučio namo rūsio patalpose, teismas neįtraukė į bylą minėto namo butų ar kitų patalpų savininkų suinteresuotais asmenimis ir neinformavo jų apie nagrinėjamą bylą.
Savo ruožtu, suinteresuotas asmuo 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrija 2023 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022 – teismui nusprendus dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų (810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos) materialiųjų teisių ar pareigų, ir jį atnaujinus, priimti naują sprendimą – pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Pareiškimo pagrindą suinteresuotas asmuo argumentavo tuo, kad patalpos, kurios teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022 buvo pripažintos Lietuvos Respublikos nuosavybe, iš tikrųjų yra bendrojo naudojimo patalpos (rūsys), priklausančios daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams. Pareiškėja teigė, kad VĮ Turto bankas nepateikė teismui visų bylai išnagrinėti reikšmingų įrodymų, taip pat nurodė, jog VĮ Turto banko teismui pateiktuose dokumentuose yra padarytas rašymo apsirikimas, dėl ko ginčo patalpos yra įvardintos kaip bibliotekos patalpos.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi procesas atnaujintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
Kaip matyti, byloje nėra ginčo dėl to, kad 1957 m. buvo suprojektuotas (pastatytas 1960-1961 m.) mišrios paskirties pastatas, kuriam buvo suteiktas adresas (duomenys neskelbtini); vėliau (duomenys neskelbtini) gatvė buvo pervadinta į (duomenys neskelbtini) gatvę, o ginčo pastatas dokumentuose buvo padalintas į du pastatus, kurių adresai: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini); namo pirmame aukšte buvo suprojektuotos 4 visuomeninio pobūdžio patalpos: namų valdyba, biblioteka ir dvi prekybos salės; prekybos salės buvo suprojektuotos name, esančiame (duomenys neskelbtini), o namų valdyba ir biblioteka – pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Iš suinteresuoto asmens pateiktų pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kadastrinių duomenų (pastato inventorinių žinių, aprašymų, eksplikacijų) matyti, kad bibliotekos patalpos (virš 170 kv. m ploto) iš tiesų buvo suprojektuotos ir užregistruotos namo (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte. O ginčo patalpos, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini). Būtent dėl jų paskirties, eksploatavimo termino bylos dalyviai nesutarė.
Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, jog nagrinėjamoje byloje tarp pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, ir suinteresuoto asmens 810-oji daugiabučio namo savininkų bendrijos kilo akivaizdus ginčas dėl nuosavybės (valstybės ar namo patalpų savininkų bendroji) į ginčo patalpas.
CPK 444 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nagrinėja bylas: 1) dėl giminystės santykių nustatymo; 2) dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo; 3) dėl gimimo, įvaikinimo, santuokos sudarymo ar nutraukimo, mirties įregistravimo fakto nustatymo ar kitų civilinės būklės aktų; 4) dėl fakto, kad teisę nustatantys dokumentai, išskyrus asmens dokumentą, patvirtinantį asmens tapatybę, ir civilinės metrikacijos įstaigų išduodamus liudijimus (civilinės būklės aktų įrašus liudijančius išrašus), priklauso asmeniui, kurio vardas, pavardė ar tėvo vardas, nurodyti dokumente, nesutampa su to asmens dokumente, patvirtinančiame jo tapatybę, ar gimimo liudijime (gimimo įraše) nurodytais vardu, pavarde ar tėvo vardu, nustatymo; 5) dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo; 6) dėl nelaimingo atsitikimo fakto nustatymo; 7) dėl asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilinės metrikacijos įstaigos atsisako įregistruoti mirtį; 8) dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo; 9) dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos (CPK 444 straipsnio 2 dalis). Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra aiškiai suformulavęs taisykle, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021). Kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).
Pažymėtina, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015).
Atkreiptinas dėmesys, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, savo prašymą dėl juridinio fakto nustatymo motyvavo aplinkybe, jog gavo duomenų apie galimai bešeimininkį turtą, kuris iki 1994 m. gegužės 17 d. buvus pripažįstamai tik viena viešosios nuosavybės formai – valstybės nuosavybei, pripažintinas valstybės nuosavybe. Savo ruožtu apeliantė savo pareiškimą bei skundą motyvuoja aplinkybėms - kad ginčo patalpos niekuomet nebuvo priskirtos naudoti bibliotekai, esančiai (duomenys neskelbtini); kad sovietinės inventorizacijos dokumentuose yra nustatyta eilė akivaizdžių klaidų, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino; kad nuo nepriklausomybės atkūrimo ginčo patalpos akivaizdžiai neturi 1973-1980 m. inventorizacijos dokumentuose nurodytos funkcijos (bibliotekos archyvo), tokiu atveju jos laikytinos bendrojo naudojimo patalpomis; kad inventorizacijos numeris patalpos suteiktas per klaidą; kad ginčo patalpos pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą yra pastato bendrojo naudojimo objektas; kad ginčo patalpomis naudojasi, jas tvarko namo (duomenys neskelbtini) patalpų savininkai ir jos priskirtinio prie šio namo bendrojo naudojimo patalpų.
Pažymėtina, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018). Ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reglamentavimas reiškia, jog ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama byla pagal prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo atveju, kai nėra ginčo dėl teisės. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012). Tokia išvada grindžiama kasacinio teismo praktika, suformuluota aiškinant CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą. Tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008; 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007). Be to, tokiu atveju, kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio tvarka (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-141-614/2020, 2020 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-22-656/2020).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog negalima nustatyti nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: 1) nekilnojamojo turto registro duomenys ar kitokie dokumentai patvirtina, kad nekilnojamasis daiktas priklauso ne pareiškėjui, o kitam asmeniui; 2) nekilnojamasis daiktas įgytas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką; 3) nekilnojamasis daiktas sukurtas pažeidžiant įstatymų nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 14 d. konsultacija Nr. A3-59. Teismų praktika. 2002, 17). Kito asmens nuosavybės teisės nuginčijimas yra vertinamoji išvada, kuri nustatoma byloje konstatavus kitus faktus, todėl gali būti įrodinėjimo dalyku civilinėje byloje ginčo teisenos tvarka (Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. civilinėje byloje Nr. 2A-96-253/2012).
Atsižvelgiant į tai, kad byloje turės būti sprendžiama, ar galima pripažinti ginčo patalpas valstybės nuosavybe ar jos priskirtinos prie pastato bendro naudojimo patalpų, o aplinkybės dėl rašytiniame įrodyme –1973-1980 m. inventorizacijos dokumentuose – nurodytų aplinkybių paneigimo turi būti įrodinėjamos, akivaizdu, jog reikalavimai šioje byloje yra dėl teisės pripažinimo. Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, kelia klausimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo, tačiau, suinteresuoto asmens 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos vertinimu, nepakanka įrodymų ginčo turtą pripažinti pareiškėjos nuosavybės teisės objektu, kadangi, anot suinteresuoto asmens, yra daug prieštaravimų įrodymuose bei faktinėse aplinkybėse, kad labiau tikėtina, jog ginčo patalpos kad ginčo patalpos pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą yra pastato bendrojo naudojimo objektas. Taigi iš karto yra akivaizdu, jog kyla ginčas dėl pareikšto reikalavimo.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022 laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės atskirasis skundas tenkintinas, naikintina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartis, kuria teismas atmetė suinteresuoto asmens 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-16383-1089/2022, panaikinimo ir priima naują sprendimą – atmesti pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis, 371 straipsnio 3 dalis).
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį skundą motyvai ir argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu apeliacinės instancijos teismas
suinteresuoto asmens 810-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį panaikinti.
Atmesti pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Sprendimas įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.