Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Proceso dalyvių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

1. Pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės (toliau – VĮ) Turto banko, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad bibliotekos patalpos (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė. Pareikštą reikalavimą pareiškėja grindžia tokiais esminiais argumentais:

1.1. Pareiškėja gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pranešimą apie nuosavybės teise neįregistruotą, galimai bešeimininkį turtą – 73,42 kv. m ploto bibliotekos patalpas (duomenys neskelbtini).

1.2. Nurodytas turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Patalpos nebuvo privatizuotos teisės aktuose nustatyta tvarka, taip pat nebuvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybei ar kitiems asmenims. Dėl to turėtų būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad būtų galima viešame registre įregistruoti nuosavybės teises, jog bibliotekos patalpos yra valstybės nuosavybė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

5. Proceso dalyvių pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų į juos turinys patvirtina, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia vienas klausimas – kam nuosavybės teise priklauso 73,42 kv. m ploto patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane pažymėtos indeksais nuo 58-1 iki 58-9). Nuosavybės teisės į šį daiktą Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos.

6. Pastatas, kuriame yra nurodytos patalpos, pastatytas 1961 m. Duomenų, kad patalpos būtų buvusios privatizuotos teisės aktuose nustatyta tvarka, nepateikta. Taigi patalpos pagal proceso dalyvių nurodytus faktinius duomenis gali būti arba valstybės, arba Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Savivaldybė, neigdama pareiškėjos reikalavimą, atsikerta tuo, kad patalpos buvo perduotos savivaldybės nuosavybėn.

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 1964 m. CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįsta tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu 1964 m. CK 95, 97, 98 ir 99 straipsniai buvo pakeisti, taip pat kodeksas papildytas 95(1) ir 98(2) straipsniais. Šiuose straipsniuose buvo įtvirtinta antra viešosios nuosavybės teisės forma – savivaldybių nuosavybė. 1964 m. CK 98 (2) straipsnyje buvo nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn turtas priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas patvirtina, kad galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, jog jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).

8. Kasacinis teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-3-8/2008 taip pat nurodė, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai. Antra vertus, valstybės turtu galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais, ir valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kaip, o tik pagal įstatymo nustatytą sutartį ar kitokį įstatyme nurodytą sandorį, t. y. valstybės turtu galima disponuoti tik esant įstatymo nustatytam pagrindui.

9. Priešingai nei teigia Vilniaus miesto savivaldybė, nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad ginčo patalpos būtų buvusios perleistos savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis).

10. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto valdyba 1992 m. liepos 9 d. priėmė Potvarkį, kurio 1 punktu nutarta seniūnijos teritorijoje esančius savivaldybės pastatus perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą. Taip pat nustatyta, kad buvo parengtas Naujamiesčio seniūnijos valdomų nekilnojamojo turto objektų, perduodamų į Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balansą (1992 m. liepos 1 d. duomenimis), sąrašas, kuriame 69 numeriu įrašytas pastatas (duomenys neskelbtini).

11. Vilniaus miesto savivaldybės nurodytos aplinkybės, be kita ko, patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administratorius direktorius 2017 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 30-497 „Dėl nekilnojamojo turto įrašymo į savivaldybės apskaitą“ įpareigojo Finansų ir strateginio planavimo departamentą į savivaldybės turto apskaitą įtraukti ginčo patalpas.

12. Paminėti faktiniai duomenys patvirtina, kad pastatas, kuriame yra ginčo patalpos, Potvarkiu buvo įtrauktas į Vietinio ūkio skyriaus balansą, o 2017 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 30-497 ginčo patalpos įtrauktos į savivaldybės turto apskaitą. Tačiau nei Potvarkis, nei įsakymas nepatvirtina, kad ginčo patalpos buvo perduotas savivaldybės nuosavybėn.

13. Neigdama pareiškėjos reikalavimą, Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad buvo atlikta patalpų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūra pagal 1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 4 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 1251 patvirtintoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ savivaldybių nuosavybėn priskirto valstybės turto perdavimo joms tvarkoje nustatytas procedūrines taisykles.

14. Iki 1994 m. gegužės 17 d., kaip pasisakyta šio sprendimo 7 punkte, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. O tai reiškia, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpą Vilniaus miesto savivaldybei 1992 m., kai buvo priimtas Potvarkis, negalėjo būti perduotos. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės minimo 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo Nr. XI-3676 21 straipsnio 3 dalies 1 punktą savivaldybės nuosavybės teisė galėjo atsirasti tik perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmasis įstatymas, sureguliavęs dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, kaip pasisakyta kasacinio teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo aiškiai nustatyta, kad pagal šį įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą kiekvienai savivaldybei perduoda Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įgaliotas asmuo.

15. Taigi, nepriklausomai nuo to, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą savivaldybių nuosavybėn priskirtos bibliotekų patalpos, valdomos savivaldybių įstaigų, nuosavybės teisių perdavimas į tokį valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą turėjo būti atliekamas pagal to paties įstatymo 4 straipsnyje apibrėžtą procedūrą. Neatlikus formaliųjų veiksmų, nuosavybės teisės į konkretų objektą, nors ir priskirtą pagal įstatymą savivaldybių nuosavybėn, savivaldybei negalėjo pereiti.

16. Turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo, nuo 1998 m. sausio 6 d. reglamentuojančio valstybės turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, dalį ir jo perdavimo tvarką, (redakcijos, galiojusios iki 2022 m. liepos 8 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise. To paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn priskiriamas valstybės turtas, kurį valdo savivaldybių biudžetinės ir viešosios įstaigos (bibliotekos). To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad pagal įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą kiekvienai savivaldybei perduoda Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioti asmenys. Taigi ir pagal nuo 1998 m. sausio 6 d. iki 2022 m. liepos 8 d galiojusį teisinį reglamentavimą ginčo patalpos nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei galėjo formaliai pereiti tik tokias teises perdavus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam asmeniui teisės aktuose nustatyta tvarka. Įrodymų, kad toks veiksmas buvo atliktas, nepateikta. O tai suponuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 30-497 ginčo patalpos į savivaldybės turto apskaitą negalėjo būti įtrauktos kaip nuosavybės teise savivaldybei priklausantis objektas. Kokiu pagrindu toks veiksmas atliktas šioje byloje nėra reikšminga, nes patalpų įtraukimas į savivaldybės turto apskaitą negalėjo pakeisti ir nepanaikino pareiškėjos Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių.

17. Remiantis, tuo kas išdėstyta ir nustatyta, tenkinamas pareiškėjos Lietuvos Respublikos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsniu ir 448 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Tenkinti pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą.

Nustatyti, kad patalpos (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas daiktinių teisių įregistravimo tikslu.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.