- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-07
- Bylos Nr.
- 1A-465-1049/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50226-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis, Audrius Meilutis
- Nukentėjusysis
- L. M.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. ir jo gynėjo advokato D. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).
Nukentėjusiosios L. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. Ž. priteista 200,00 eurų neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Atmestas prašymas priteisti 600,00 eurų išlaidas už advokato teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. Ž. buvo kaltintas tuo, kad 2020 m. gruodžio 26 d. apie 13.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tyčia sugriebė savo buvusiai žmonai L. Ž. (M.) už abiejų rankų žastų, ją stipriai papurtė ir stūmė, tokiu būdu smurtaudamas sukėlė L. Ž. (M.) fizinį skausmą ir padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešiniame žaste.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde V. Ž. ir jo gynėjas D. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, civilinį ieškinį atmesti. Taip pat skundu prašo atlikti įrodymų tyrimą – užklausti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (neapsiribojant Kauno miesto Santakos policijos komisariato duomenimis), siekiant nustatyti, ar 2017 metų kovo – spalio mėnesių laikotarpiu L. Ž. (M.) pranešė policijai apie tariamą jos sutuoktinio V. Ž. grasinimą jai ginklu bei pareikalauti, kad būtų pateikti paieškos filtrų duomenys ir pagal juos rasta informacija. Informacijos ieškoti ir tarp pranešimų (įvykių), pagal kuriuos buvo priimti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Taip pat prašoma prijungti prie baudžiamosios bylos duomenis ir atlikti jų tyrimą – 2018 m. lapkričio 27 d. – 2019 m. sausio 11 d. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-235/2018 ir 2021 m. birželio 15-16 d. garso įrašus, padarytus V. Ž. kalbantis su sūnumi E. Ž. bei šių garso įrašų stenogramas.
1.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstą išvadą, kad V. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, grindė remdamasis tariamos nukentėjusiosios L. Ž. (M.), liudytojų T. M., E. Ž. parodymais ir specialisto išvada, kuria grindžiamas tariamajai nukentėjusiajai padarytas sveikatos sutrikdymo laipsnis. Pažymėtina, kad kiekviename inscenizuotame nusikaltime būtų tie patys tariamo nusikaltimo pėdsakai, tai yra tariamo nukentėjusiojo ir su juo susijusių asmenų parodymai, inscenizuoti kūno sužalojimai, atvykusių policijos pareigūnų parodymai, kurie patys įvykio nematė, o tik parodo, ką jiems papasakojo tariama nukentėjusioji ir jai padedantys meluoti asmenys. Teismas turėjo šių asmenų parodymus patikrinti su kitais byloje esamais įrodymais, tačiau pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, to nepadarė. Sutikrinus tariamos nukentėjusiosios ir su ja susijusių asmenų parodymus su byloje esamais daiktiniais įrodymais, akivaizdžiai paaiškėja, kad šie kaltinimą grindžiantys įrodymai yra prieštaringi ir todėl netikri.
2.1.1. L. Ž. (M.), T. M. ir E. Ž. teigia, kad reikalavo V. Ž. uždaryti duris, tačiau jis nereagavo, bet V. Ž. pateiktuose 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašuose šis reikalavimas neatsispindi (2 t., b. l. 15). Vadinasi, tokio reikalavimo nebuvo, ir tai parodo, kad L. Ž. (M.), T. M. ir E. Ž. suderino savo parodymus, norėdami melagingai apkaltinti V. Ž..
2.1.2. L. Ž. (M.), T. M. ir E. Ž. teigia, kad V. Ž. paėmė L. M. už rankų tuomet, kai pastaroji ėjo uždarinėti paliktų atidarytų lauko durų ir už rankų buvo paimta namo koridoriuje, tačiau iš 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašo Nr. 2 (VID_20201226_130636.mp4) 5 sekundės ir 37, 38 sekundžių yra akivaizdu, kad durys buvo uždarytos. Pagal 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo įrašą Nr. 1 (VID_20201226_130508) durys buvo atidarytos, tačiau L. Ž. (M.), trankydama rankomis V. Ž., atėmė iš pastarojo telefoną, su kuriuo jis filmavo, ir filmavimą išjungė. V. Ž. ir L. Ž. (M.) jau buvo lauke, nes nufilmuotas vaizdas baigiasi užfiksavus lauko trinkeles ir lauko laiptus. Vadinasi, pirmojo užėjimo metu V. Ž. paimti už rankų L. Ž. (M.) negalėjo, nes turėjo suimti už žastų koridoriuje, o vaizdo įrašas baigėsi lauke. Be to, pirmame vaizdo įraše negirdėti jokio T. M. garso, kuriuo jis neva gynė L. Ž. (M.) nuo V. Ž..
2.1.3. Pagal L. Ž. (M.), T. M. ir E. Ž. parodymus, neva V. Ž. suėmė L. Ž. (M.) už abiejų rankų koridoriuje ir neva tuo metu T. M. šaukė „nesistumdyk“, tačiau iš 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašo Nr. 2 (VID_20201226_130636.mp4) 5 sekundės ir 37, 38 sekundžių yra akivaizdu, kad durys buvo uždarytos. Be to, tuo metu, kai T. M. šaukė „nesistumdyk“, V. Ž. buvo nusisukęs nugara į L. Ž. (M.) ir filmavo rankoje laikydamas telefoną, ir atvirkščiai – L. Ž. (M.) stumdė V. Ž.. Be to, V. Ž. buvo nusisukęs nugara arba šonu į L. Ž. (M.), todėl tokioje padėtyje V. Ž. niekaip negalėjo suimti L. Ž. (M.) už rankų.
2.1.4. Iš pateiktų V. Ž. 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašų yra akivaizdu, kad 2020 m. gruodžio 26 d. fizinio kontakto konfliktą su V. Ž. pradėjo L. Ž. (M.), tačiau tiek L. Ž. (M.), tiek ją bandantys pridengti melagingai parodymus suderinę asmenys T. M. ir E. Ž. teigia priešingai. Policijos pareigūno kūno kameros (bodykameros) III dalyje užfiksuota, kai E. Ž. pasako, kad „mama ėjo uždaryti duris, visiškai jam (V. Ž.) nieko nedariusi“ (2:50 min.), nors iš V. Ž. pateiktų vaizdo ir garso įrašų Nr. 1 ir 2 yra akivaizdu, kad L. Ž. (M.) buvo užsipuolusi V. Ž., todėl E. Ž. akivaizdžiai meluoja bandydama apkaltinti tėvą V. Ž. ir dangstyti motiną L. Ž. (M.). Taip pat teismo posėdžio metu L. Ž. (M.) teigė, kad ji 2020 m. gruodžio 26 d. nebuvo prisilietusi prie V. Ž. ir jam neįdrėskė, tačiau V. Ž. pateikti vaizdo ir garso įrašai Nr. 1 ir 2 įrodo priešingus faktus (2 t., b. l. 15).
2.1.5. L. Ž. (M.) teigia, kad jai einant uždarinėti durų, V. Ž. jai neleido praeiti, tačiau iš pateiktų 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašų yra akivaizdu, kad V. Ž. netrukdė praeiti L. Ž. (M.), jai netrūko vietos praeiti pro V. Ž., o ji sąmoningai bandė išmušti telefoną V. Ž. iš rankų, kad pastarasis nefilmuotų, nes L. Ž. (M.) veiksmus lydėjo tokie žodžiai „V., tuoj telefoną kaip šveisiu“.
2.1.6. L. Ž. (M.) ir E. Ž. teigia, kad L. Ž. (M.), eidama neva uždaryti durų, nieko nedarė V. Ž., tačiau iš 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašų akivaizdu, kad L. Ž. (M.) trankė rankomis V. Ž., jį stumdė, o T. M. tuo metu šaukė „nestumdyk žmogaus“, nors iš vaizdo įrašų akivaizdžiai matosi, kad stumdėsi L. Ž. (M.), o ne V. Ž.. Be to, T. M. negalėjo matyti, ką veikia V. Ž., nes rėkė (V. Ž.) „nestumdyk žmogaus“ tuo metu, kai L. Ž. (M.) stumdė V. Ž., o ne V. Ž. L. Ž. (M.). Tai taip pat atskleidžia, kad L. Ž. (M.), T. M. ir E. Ž., būdami susitarę, sąmoningai meluoja, norėdami nepagrįstai apkaltinti V. Ž..
2.1.7. L. Ž. (M.) teigia, kad įvykį matė T. M. ir E. Ž., tačiau iš 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo įrašų akivaizdu, kad L. Ž. (M.) visada buvo nusisukusi nugara į namo gilumą, kur galėjo stovėti T. M. ir E. Ž. irgi negalėjo matyti, kas darosi jai už nugaros ir kas stebi šį įvykį. Be to, L. Ž. (M.) kūnas ir T. M. kūnas turėjo užstoti matymą E. Ž., todėl tai dar kartą patvirtina, kad L. Ž. (M.), T. M. ir E. Ž. parodymai yra melagingai suderinti ir neatitinka tikrovės. Šį gynybos samprotavimą patvirtina ir T. M. parodymai teisme, kai teisme jis iš pradžių teigė, kad nėra tikras, ar jis matė įvykį, kuomet buvo sugriebta L. Ž. (M.) už rankų. Tuo pačiu nesuprantama, kaip galėjo matyti E. Ž., kai ji buvo T. M. už nugaros ir yra žemesnė už pastarąjį.
2.1.8. L. Ž. (M.) teigia, kad dėl 2020 m. gruodžio 26 d. pavartoto smurto patyrė šoką, instinktyviai užrakino duris ir laukė atvažiuojančios policijos, jokio šuns nėjo ieškoti, tačiau iš 2020 m. gruodžio 26 d. trečiojo vaizdo ir garso įrašo matyti, kad L. Ž. (M.) nėra prislėgta – pati drąsiai puola į akis V. Ž. ir dar replikuoja „filmuok nefilmavęs, nieko nepeši“. T. M. eina atsipalaidavęs, nebandydamas apsaugoti, pridengti tariamos aukos nuo tariamo smurtautojo V. Ž. ir tai dar kartą patvirtina, kad 2020 m. gruodžio 26 d. tariamas smurtinis nusikaltimas išgalvotas, nes po tariamo smurto taip aukos nesielgia. 2020 m. gruodžio 26 d. atvažiavusiam policijos patruliui L. Ž. (M.) teigė, kad ji visa „kalatojasi“, tačiau iš policijos pareigūno kūno kameros 1 vaizdo įrašo (2020_1226_134044_009.MP4; 1 t. b. l. 172) aiškiai matosi, kai L. Ž. (M.) ramiai geria arbatą, „nesikalatodama“. Be to, jeigu tariamas smurto įvykis būtų tikras, tai pati L. Ž. (M.) būtų iškvietusi policiją, o šiuo atveju V. Ž. kvietė policiją dėl namie rasto asmens T. M., kuriam nesuteikta uzufrukto teisė gyventi name.
2.1.9. L. Ž. (M.), T. M., E. Ž. teigia, kad tariamai aukai V. Ž. suėmė už žastų abejomis rankomis, tai nurodyta ir pačiame kaltinime, tai nurodyta ir skundžiamajame nuosprendyje, tačiau iš 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašų akivaizdu, kad V. Ž. bent vienoje rankoje laikė savo telefoną ir negalėjo abejomis rankomis suimti už rankų tariamai aukai, o tai dar kartą patvirtina liudytojų ir kaltinimo netikrumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad V. Ž. padarė nusikaltimą, teigia, jog nėra jokio pagrindo netikėti L. Ž. (M.), T. M. ir E. Ž. parodymais, tačiau aukščiau aptartuose punktuose nurodyti argumentai atskleidžia, kad jų parodymai yra prieštaringi kitiems bylos įrodymams ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.
1.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad L. Ž. (M.) ir E. Ž. gali melagingai apkaltinti V. Ž. ir yra linkusios sakyti netiesą. Tariama nukentėjusioji L. M. (Ž.) yra ne kartą apkaltinusi savo buvusį sutuoktinį V. Ž. smurtu prieš ją, ir tai patvirtina prokuroro 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-36864-16 esant V. Ž. veiksmuose atsakomybę šalinančių aplinkybių – būtinajai ginčiai (2 t. b. l. 127–128). Taip pat tai patvirtina ir kito ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-36865-16 duomenys, kuris buvo nutrauktas BK 38 straipsnio ir BPK 212 straipsnio 5 punkto tvarka kaltininkei L. Ž. (M.) susitaikius su nukentėjusiuoju V. Ž. (3 t. b. l. 6–9).
2.2.1. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. Ž. parodė, kad 2017 metų kovo – spalio mėnesių laikotarpiu, tikslios datos V. Ž. nežino, L. Ž. (M.) informavo Kauno policiją apie tariamą sutuoktinio V. Ž. grasinimą jai ginklu. Tiriant šį įvykį paaiškėjo, kad prieš tariamą įvykį V. Ž. savo ginklą buvo pridavęs į Ginklų fondą, todėl ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas arba buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (V. Ž. tikslaus sprendimo nežino, sprendimo neišsaugojęs) dėl V. Ž. tariamai nusikalstamų veiksmų.
2.2.2. 2019 m. kovo 22 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-58152-17 pagrindžia, kad L. M. (Ž.), pasitelkusi savo dukrą E. Ž., ne pirmą kartą bandė apkaltinti V. Ž. smurtu, siekiant asmeninės, turtinės naudos. 2018 m. lapkričio 27 d. – 2019 m. sausio 11 d. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-235/2018 ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-58152-17 (tiriamasis E. Ž., gim. 2013 m. gegužės 30 d., V. Ž. ir L. M. (Ž.s) sūnus, E. Ž. brolis) ekspertės užfiksavo, kad „sesė pasakojo. Pylė šalto vandens ir rėkė, ir davė su keliu į pilvą“. Dar kartą patvirtina šio konflikto nematęs „ne, sesė man sakė“ <...> Sesė jam apie visa tai pasakojo, „kad pasakyčiau aš jums“, o pasakyti reikia, nes tuomet „išvešit iš namų. Išmesit iš namų. Mūsų tėtį. Nes jis pas mus namuose gyvena vienas. Mes norim su mama ir su sese ir su A. vieni gyventi“. Teiraujantis, kas jo seseriai liepęs pasakoti visa tai, tiriamasis sako „kad mušė mamą. Kad tėtis mušė mamą. Sesė sakyt sakė“. Taip pat akte konstatuota, kad „tiriamojo parodymus rekomenduojama vertinti kaip duotus dėl jam daromo poveikio“. Atlikusios tyrimą ekspertės padarė išvadą, kad „nėra galimybių įvertinti, ar E. Ž. duodamas parodymus rėmėsi asmenine patirtimi. Juolab, savo parodymų ekspertizės metu nepakartoja bei nurodo sesers E. Ž. jam daromą poveikį. Nekelia abejonių ta parodymų dalis, kai E. Ž. kalba apie savo jausmus tėvui“. Šis ekspertizės aktas patvirtina, kad E. Ž., siekdama apkaltinti savo tėvą V. Ž. smurtu prieš ją (E. Ž.), įtakojo savo brolį E. Ž., kad šis apklausiamas pasakytų, jog matė, kuomet tėvas (V. Ž.) neva pylė šalto vandens ir keliu spyrė sesei (E. Ž.) į pilvą. Tokio melo tikslas – išmesti iš namų V. Ž. ir kad šiuose namuose galėtų gyventi L. Ž. (M.) su E. Ž., E. Ž. ir šunimi A..
2.2.3. 2018 m. lapkričio 27 d. – 2019 m. sausio 11 d. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-234/2018 ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-58152-17 (tiriamoji E. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) V. Ž. ir L. M. (Ž.s) duktė) nurodyta, kad tiriamoji E. Ž. apie bausmės tėvui pritaikymo reikalingumą (ikiteisminio tyrimo baigtį) nurodo „mano manymu, gal taip. Kad jis gražintų pinigų sumą seneliui, nes tikrai labai daug senelis davė jam. Bet ir mama jam duodavo. Visa pinigų suma – gal 100 tūkstančių eurų“. Ekspertizės akte užfiksuota, kad ,,tiriamoji itin jautriai, gynybiškai reaguoja į klausimus apie mamą – net uždavus neutralius klausimus, tarsi siekia ją apginti“. Taip pat ekspertizės akte konstatuota, kad ,,tiriamoji ekspertizės metu akivaizdžiai skirtingai pasisakė apie savo motiną ir tėvą – atitinkamai išskirtinai teigiamai ir neigiamai; jos žodžių turinyje atsiskleidė informacija, kurios vaikai tėvų skyrybų metu neturėtų žinoti, nevaikiškai formuluojamos mintys šia tema (tai rodo jos įtraukimą į tėvų tarpusavio konfliktus, kas žaloja vaiko psichiką); galimai patirto fizinio smurto iš tėvo tiriamoji aiškiau neapibūdina, sudėtinga tokias situacijas atkurti retrospektyviai. Visa tai rodo apie tiriamajai daromą poveikį, tačiau šiuo metu galima pagrįstai teigti tik dėl artimųjų (motinos ar motinos tėvų) daromo netiesioginio poveikio (dėl tiriamosios turimų žinių apie tėvų konfliktų priežastis), kuris neigiamai veikia ne tik tiriamosios psichiką, bet ir jos duodamus parodymus“. Be to, akte konstatuota, kad „tėvų skyrybos ir jų tarpusavio nesutarimai tiesiogiai ir/ar netiesiogiai neigiamai veikia tiriamąją, o tuo pačiu ir jos duodamus parodymus. Tikėtina, kad tiriamoji parodymus davė remdamasi asmenine patirtimi, tačiau juos vertinant, rekomenduojama atsižvelgti į tai, kad (1) ekspertizės metu parodymus ji pakartoja su gausiu neesminių detalių skirtumų kiekiu, (2) išsako nevaikiškus vertinimus dėl tėvų skyrybų, (3) tėvų elgesį apibūdina dichotomiškai (išskirtinai teigiamai apie mamą ir neigiamai apie tėvą), (4) tiriamoji yra linkusi aktyviai apginti savo motiną, gynybiškai reaguoja į su mama susijusius klausimus, (5) tiriamosios būsena (išgyvenamos nuoskaudos) yra siejama su tėvų skyrybomis apskritai, o ne atskirais tėvo veiksmais. Visa tai rodo tiriamajai daromą tiesioginį ir/ar netiesioginį poveikį, kurie tam tikra apimtimi (kokia – nustatyti šiuo metu nėra galimybių) veikia duodamų byloje parodymų turinį. Pagrįstai manytina, kad tiriamajai netiesioginį poveikį daro jos motina (galimai ir motinos tėvai) – kaip mergaitė ji su motina identifikuojasi, natūraliai perima jos mąstyseną, elgseną, jauseną, be to, tiriamoji žino tėvų tarpusavio konfliktų turinį, kas rodo, kad ji yra tiesiogiai ar netiesiogiai į juos įtraukiama. Šiuo metu nustatyti tiriamajai tiesiogiai daromą poveikį nėra galimybių (nėra pakankamų duomenų)“.
2.2.4. Abu ekspertizės aktai patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-58152-17 dėl V. Ž. tariamo smurto prieš dukrą E. Ž. buvo inicijuotas siekiant išspręsti turtinius ginčus, vykusius tarp V. Ž. ir L. M. (Ž.s), siekiant, kad namas (esantis (duomenys neskelbtini)) atitektų L. Ž. (M.) su vaikais ir kad iš V. Ž. būtų priteista 100 000,00 eurų, kuriuos jis neva gavo iš savo uošvių. Taip pat patvirtina, kad E. Ž., bandydama neteisingai apkaltinti savo tėvą V. Ž. nusikaltimo padarymu, apsimetė auka, ne tik pati davė neteisingus parodymus, bet ir darė poveikį broliui E. Ž., kad ir jis duotų neteisingus parodymus prieš tėvą. Be to, ekspertizės aktai patvirtina, kad L. Ž. (M.), bandydama išspręsti ginčus su V. Ž., buvo ir yra pasitelkusi savo dukrą E. Ž.. Esat tokiems duomenimis, akivaizdu, kad ir šioje byloje L. Ž. (M.) ir E. Ž. melavo teismui, siekdamos nepagrįstai apkaltinti V. Ž., tarimai smurtavus prieš L. Ž. (M.). Teismas, atmesdamas gynybos argumentus, turėjo nurodyti motyvus, dėl ko juos atmeta, o jų nenurodęs, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.
1.3. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatymas ir kiti teisės aktai reikalauja, kad būtų užtikrinta vaiko teisė išsaugoti savo identiškumą, įskaitant ir šeimos ryšius, pripažįsta viena iš svarbiausių vertybių, kuri turi būti ypatingai saugoma valstybės. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynybos principą. Tėvai savo pareigas vaikui privalo vykdyti itin rūpestingai, pirmenybę teikiant jo teisėms ir interesams. Tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams. Tuo tarpu L. M. (Ž.s) manipuliavimas dukra E. Ž. rodo, kad ji veikė priešingai vaiko interesams, siekdama apkaltinti V. Ž. tariamo nusikaltimo padarymu. Taigi, apeliacinio skundo autoriai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nėra jokio pagrindo netikėti L. Ž. (M.s) parodymais, kadangi ji siekdama nusikalstamų tikslų – nepagrįstai apkaltinti savo buvusį sutuoktinį V. Ž. smurtu prieš ją, ne pirmą kartą ne tik pati akivaizdžiai meluoja, bet ir verčia (moko) meluoti savo nepilnametę dukrą E. Ž. apkaltinant jos tėvą V. Ž..
1.4. Skunde nurodoma, kad L. Ž. (M.) teigia, kad ji niekada nenuteikinėjo savo vaikų prieš jų tėvą V. Ž. ir niekada nedraudė jiems matytis su tėvu, niekada nežemino V. Ž. jo vaikų akivaizdoje. Taip pat E. Ž. teigia, kad jos mama L. Ž. (M.) niekada nekalba apie tėtį blogai, tačiau ir vėlgi L. Ž. (M.) ir E. Ž. meluoja. 2021 m. birželio 15 – 16 d. garso įrašai padaryti V. Ž. kalbantis su sūnumi E. Ž., kurie patvirtina, kad L. Ž. (M.) grasino (gąsdino) savo sūnų E. Ž. išmesianti jį iš namų, ir jis „neturės tokių namų, mamos ir sesės“, jei E. Ž. bendraus su savo tėvu V. Ž.. Dėl tokio motinos L. Ž. (M.s) elgesio mažametis E. Ž. priverstas imtis savisaugos priemonių, kad tik motina L. Ž. (M.) nesužinotų, kad jis matėsi su tėvu (siūlo palikti savo kuprinę žaidimo aikštelėje prie draugų, mažametis vaikas siūlo tėvui pastatyti automobilį kitoje mokyklos pusėje, kad tik mama nepamatytų tėvo automobilio). Prokurorė Genovaitė Ročienė 2018 m. vasario 9 d. nutarime yra nurodžiusi, kad „L. Ž. (M.s) bendravimo stilius su dukra negali būti pripažintinas moraliu, siekiančiu išugdyti dukrą E. kaip dorą, kultūringą žmogų, gebantį pagarbiai elgtis tiek su savo artimaisiais, tiek su kitais visuomenės, kurioje ji gyvena ir gyvens, nariais. Tokiu savo elgesiu ji pažeidžia savo dukters teisę išsaugoti savo identiškumą - šeimos ryšius. Girdint dukrai, vadindama jos tėvą „debilu“, „gaidžiu“, „žuliku“, sakydama „aš atvažiuosiu b**, kai sumestu visus savo rūbus, tai galės žiaukčioti, apsivemti galės“, „jam su galva negerai“, „pas jį tik tiek smegenys neša, E., tu supranti, kad tu b*** išvesi mane iš proto su savo tokiais dalykais, kaip man jaustis dabar, kaip, ar tu įsivaizduoji kaip aš turiu jaustis, kai tu pas kažkokias šliundras sėdi tėvo savo“ ir kt. Akivaizdu, jog tokiu savo bendravimu su dukra L. Ž. (M.) formuoja savo dukters priešiškumą tikram tėvui, žemindama jį dukters akyse, tuo pačiu žemina ir savo dukrą, kas neabejotinai pažeidžia dukters teisę į normalaus ryšio su savo tėvu išsaugojimą, taigi, motinos valdžią naudoja priešingai savo dukters interesams“ (2 t. b. l. 73). 2020 m. gruodžio 15 d. garso įrašas, kurio metu L. Ž. (M.) žemina V. Ž. jo sūnaus E. akivaizdoje, patvirtina, kad V. Ž. sūnui E. sakydama, kad tikrasis jo tėvas yra jos sugyventinis T. M.. E. Ž. pasisako savo tėvui V. Ž., kad mama liepia savo sugyventinį T. M. vadinti tėčiu (2 t. b. l. 114, 118), tačiau pati L. Ž. (M.) teigia, kad sūnus E. Ž. pats nusprendė T. M. vadinti tėčiu. 2020 m. spalio 19 d. vaizdo ir garso įraše V. Ž. pasisveikina su sūnumi E. Ž., o tuo tarpu L. Ž. (M.) sako ,,nelįsk E., prie jo, su tokiais žmonėmis išvis negalima bendraut.“ (2 t. b. l. 114, 118).
1.5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad L. Ž. (M.) visais būdais bando V. Ž. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes 2020 m. gruodžio 26 d. atvažiavusiam policijos patruliui L. Ž. (M.) teigė, kad pas ją namuose pradeda dingti daiktai. Taip pat 2020 m. spalio 19 d. vaizdo ir garso įraše yra užfiksuota, kaip L. Ž. (M.) reikalauja iš V. Ž. grąžinti jai neva iš jos paimtus pinigus ir grasina rašysianti pareiškimą policijai (2 t. b. l. 115, 118). Motyvai, dėl ko L. Ž. (M.) galėjo melagingai apkaltinti savo buvusį sutuoktinį V. Ž., galėtų būti tai, jog ji galėtų netrukdoma gyventi name, esančiame (duomenys neskelbtini), ne tik su savo vaikais, bet ir su T. M.. Šis tikslas išryškėja, kai 2020 m. gruodžio 26 d. atvažiavus policijos pareigūnams, ji jų prašo V. Ž. išaiškinti uzufrukto teisę. Šis motyvas aiškiai matosi iš E. Ž. ekspertizės akto, taip pat iš to, kad reikalaujama V. Ž. paskirti kardomąją priemonę – nesiartinti prie L. Ž. (M.), neva ji bijo V. Ž., tačiau byloje esantys vaizdo ir garso įrašai patvirtina, kad L. Ž. (M.) tikrai nebijo V. Ž., ir yra pirma linkusi „šokti į akis“ (2020 m. gruodžio 26 d., 2020 m. gruodžio 15 d., 2020 m. spalio 19 d. garso ir vaizdo įrašai (2 t. b. l. 114, 115, 118). Antrasis galimas motyvas – išreikalauti iš V. Ž. pinigų. Šis motyvas akivaizdžiai atsiskleidžia iš E. Ž. ekspertizės akto, kuriame nurodo, kad „mano manymu, gal taip. Kad jis grąžintų pinigų sumą seneliui, nes tikrai labai daug senelis davė jam. Bet ir mama jam duodavo. Visą pinigų sumą – gal 100 tūkstančių eurų“. Trečiasis motyvas – kerštas už pralaimėtą civilinę bylą bei moteriškas kerštas nemylimam, nekenčiamam buvusiam sutuoktiniui V. Ž..
1.6. Skunde nurodoma, kad V. Ž. parodymais netikėti negalima, nes jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liko nuoseklūs ir atitinka 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašus. Pažymėtina, kad 2020 m. gruodžio 26 d. atvykęs policijos pareigūnas pasakė V. Ž. „kad jūs ten susistumdėt“, „rimtai susipykot“, į tai V. Ž. ramiu balsu atsakė „ji mane stumdė, aš jos nestumdžiau, turiu viską nufilmavęs, galiu parodyti“ ir šis įrašas buvo parodytas policijos pareigūnui.
1.7. Pažymima, kad specialistas tokiose bylose esant nurodytoms aplinkybėms niekada negalėtų nustatyti, kas padarė tariamą sužalojimą ant žasto L. Ž. (M.) – ar V. Ž., ar kitas asmuo, juolab, kad tokį sužalojimą galėjo pasidaryti pati sau L. Ž. (M.) savo ranka/rankomis, todėl skundo autoriai nesutinka su teismo argumentu, jog specialisto išvada byloje patvirtina, kad V. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą.
1.8. Skundo autoriai pažymi, jog teismas, priimdamas nuosprendį, turi įvertinti, ar kaltininko veiksmuose nėra baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių (BK V skyrius). Teismas, padaręs išvadą, jog V. Ž. buvo sugriebęs už rankų (žastų) L. Ž. (M.), turėjo pasisakyti, kodėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis, nes L. Ž. (M.) pasikėsinimas V. Ž. atžvilgiu yra akivaizdus iš pateiktų 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašų (2 t. b. l. 15). Dėl L. Ž. (M.) pasikėsinimo V. Ž. buvo įdrėkstas pirštas (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 31 d. specialisto išvadoje Nr. G2985/2020 (02) nurodyta, kad V. Ž. konstatuotas odos nubrozdinimas dešinės plaštakos II piršto srityje. Sužalojimas padarytas kietu bukabriauniu daiktu paveikus nurodytą sritį. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiriamojo nurodytu laiku, tai yra 2020 m. gruodžio 26 d. Sužalojimas atitinka nežymų sveiktos sutrikdymą (2 t. b. 1. 1)), suduoti kiti smūgiai į kūną, atimtas mobilaus ryšio telefonas, kuris numestas ant automobilio variklio dangčio. Akivaizdu, kad tokiais L. Ž. (M.) veiksmais buvo pasikėsinta į V. Ž. sveikatą ir jo turtą (mobilaus ryšio telefoną). Iškyla elementarus klausimas – ar V. Ž., siekdamas apsiginti save ir savo turtą, turėjo teisę sustabdyti L. Ž. (M.), sugriebdamas ją už rankų (žastų) ir nustumti ją nuo savęs. Nors gynyba nesutinka, kad V. Ž. buvo sugriebęs L. M. už rankų ir kad ji buvo kratoma, tačiau teismui pažeidus BPK 20 straipsnio nuostatas ir padarius klaidingą išvadą, turėjo pasisakyti, kodėl V. Ž. veiksmai negalėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis, nes tam buvo visos sąlygos ir pagrindai. Būtinosios ginties ribų peržengimo taip pat nebuvo, nes pagal BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatą, būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Šios bylos duomenimis, neva L. Ž. (M.) buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kas negali būti vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Dėl to teismas ir padaręs klaidingą išvadą, kad V. Ž. buvo sugriebęs už žastų L. Ž. (M.), vadovaudamasis BK 28 straipsnio nuostatomis turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.
1.9. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog byloje nėra neginčytinų V. Ž. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl, laikantis nekaltumo prezumpcijos bei vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Tuo tarpu teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visus įrodymus vertino priešingai – kaltinamojo nenaudai. Aukščiau aptarti duomenys atskleidžia, kad negalima tikėti L. Ž. (M.), T. M. ir E. Ž. parodymais, nes jie melagingai jų tarpusavyje suderinti bei prieštarauja 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašams bei kitiems bylos duomenims. Tuo tarpu V. Ž. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštarauja byloms duomenims. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nenurodė motyvų, argumentų, kuriais vadovaujantis atmetė gynybos baigiamojoje kalboje išsakytus argumentus, ir tuo pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nesivadovavo nekaltumo prezumpcija ir in dubio pro reo principu, dėl to priėmė nepagrįstą, neteisėtą, todėl ir naikintiną apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys gali būti grindžiamas nusikaltimo padarymu, o V. Ž. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, todėl civilinis ieškinys šioje byloje V. Ž. atžvilgiu negalimas.
1.10. Skunde pabrėžiama, kad šioje baudžiamojoje byloje būtina atnaujinti įrodymų tyrimą ir išreikalauti papildomus dokumentus: kreiptis į Kauno apskrities VPK su užklausa ar 2017 m. kovo–spalio mėnesiais L. Ž. (M.) pranešė policijai apie tariamą jos sutuoktinio grasinimą ginklu, taip pat prijungti iš baudžiamosios bylos Nr. 01-1-58152-17 2018 m. lapkričio 27 d. – 2019 m. sausio 11 d. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-235/2018, 2016 m. birželio 16 d. garso įrašus, padarytus V. Ž. kalbantis su savo sūnumi E. Ž.. Šie prašymai grindžiami tuo, kad tiek apylinkės teismas, tiek ir prokurorė bei policijos pareigūnai nepagrįstai nurodo, kad apie smurtą atvykus policijos pareigūnams pirmoji prakalbo E. Ž., o tik po to L. Ž. (M.), tačiau policijos pareigūno bodycamera užfiksuotame vaizdo įraše matyti, kad pirmoji pradėjo kalbėti L. Ž. (M.) (1 t., b. l. 172, vaizdo įrašo 1.40 min.). Ikiteisminio tyrimo neobjektyvumą ir šališkumą pagrindžia ir tai, kad tris kartus buvo pateikti prašymai patikrinti duomenų bazę dėl grasinimo ginklu, tačiau tai nebuvo padaryta. Nors iš policijos pareigūnų buvo gauti atsakymai, tačiau paieškos kriterijai nėra aiškūs. Policijos pareigūnai neieškojo duomenų tarp įvykių dėl kurių buvo priimti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus (4 t., b. l. 7–9), taip pat buvo ieškoma informacija pagal įvykio vietos adresą, tačiau ne pagal pranešėją L. Ž. (M.), nebuvo ieškoma įvykių, dėl kurių nenustatyti teisės pažeidimai. Tuo tarpu teismas, atsisakęs prijungti ekspertizės aktą ir garso įrašus pažeidė kaltinamojo teisę teikti įrodymus bei BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, įpareigojančią įrodymus vertinti išsamiai ir nešališkai. Juolab, kad ekspertizės aktas pagrindžia, kad ikiteisminis tyrimas dėl V. Ž. smurto prieš savo dukrą E. Ž. buvo inicijuotas iš esmės siekiant išspręsti turtinius ginčus tarp V. Ž. ir L. Ž. (M.s), siekiant, kad namas atitektų L. Ž. (M.) su vaikais. Tai patvirtina, kad ir šioje byloje L. Ž. (M.) ir E. Ž. iš esmės siekė melagingai apkaltinti V. Ž., o jų parodymai turi būti vertinami kritiškai. Prašomi prijunti garso įrašai taip pat patvirtina, kad L. Ž. ( M.) grasino savo sūnui E. Ž., kad jei šis bendraus su tėvu, jis bus išmestas iš namų. Šie garso įrašai aiškiai parodo, kad L. Ž. (M.) melavo ir 2021 m. spalio 21 d. teisiamojo posėdžio metu, kai aiškino, jog nenuteikinėja vaikų prieš tėvą.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. V. Ž. ir jo gynėjas advokatas D. N. prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. ir jo gynėjo advokato D. N. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. ir jo gynėjo apeliacinio skundo, nesutinkama su V. Ž. atžvilgiu priimtu nuosprendžiu teigiant, kad jo atžvilgiu turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, o civilinis ieškinys netenkintas. Taip pat skundu prašoma atlikti įrodymų tyrimą – užklausti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą siekiant nustatyti, ar 2017 metų kovo – spalio mėnesių laikotarpiu L. Ž. (M.) pranešė policijai apie tariamą jos sutuoktinio V. Ž. grasinimą jai ginklu, prijungti prie baudžiamosios bylos duomenis ir atlikti jų tyrimą.
Dėl prašymo atlikti įrodymų tyrimą
5. Kaip matyti iš apeliacinio skundo V. Ž. ir jo gynėjas prašo atlikti įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje ir kreiptis į Kauno apskrities VPK su užklausa ar 2017 m. kovo–spalio mėnesiais L. Ž. (M.) pranešė policijai apie tariamą jos sutuoktinio grasinimą ginklu, taip pat prijungti iš baudžiamosios bylos Nr. 01-1-58152-17 2018 m. lapkričio 27 d. – 2019 m. sausio 11 d. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-235/2018, 2016 m. birželio 16 d. garso įrašus, padarytus V. Ž. kalbantis su savo sūnumi E. Ž.. Šie apelianto prašymai teisėjų kolegijos buvo įvertinti ir motyvuotai atmesti 2022 m. birželio 23 d. protokoline nutartimi. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad analogiški prašymai V. Ž. buvo pateikti dar ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau bylą nagrinėjant apylinkės teisme. Apylinkės teismas ne kartą kreipėsi į policijos komisariatą, kad būtų pateikti duomenys ar L. Ž. (M.) 2017 m. kreipėsi į policiją dėl sutuoktinio grasinimu ginklu, buvo gautas ne vienas atsakymas iš policijos, kad toks pranešimas apie įvykį jų informacinėje sistemoje nėra registruotas. Taip pat nebuvo tenkintas ir apelianto prašymas prijungti papildomus dokumentus – V. Ž. sūnaus E. Ž. psichologinės ekspertizės aktą ir garso įrašus darytus 2021 m. birželio mėnesį. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šie dokumentai buvo teikiami ir bylą nagrinėjant apylinkės teisme ir toks prašymas taip pat buvo atmestas. Minėta ekspertizė buvo atlikta dar 2018 m., garso įrašai daryti 2021 m. birželį, tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo įvykio laikas yra 2020 m. gruodžio 26 d. Be to, mažametis E. Ž., kuriam buvo atlikta psichiatrinė-psichologinė ekspertizė nebuvo ir šio proceso dalyvis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti šiuos prašymus, nes prašomi išreikalauti dokumentai iš policijos įstaigos bei papildomai prašomi ištirti dokumentai ir garso įrašai nėra susiję su šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika ir jos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas, atsisakęs prijungti ekspertizės aktą ir garso įrašus pažeidė kaltinamojo teisę teikti įrodymus bei BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, įpareigojančią įrodymus vertinti išsamiai ir nešališkai. Juolab, kad garso ir vaizdo įrašai, susiję su šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama nusikalstama veika, apylinkės teismo buvo prijungti prie baudžiamosios bylos ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų betarpiškai ištirti teisiamajame posėdyje ir įvertinti visų surinktų duomenų kontekste. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo motyvuotas atsisakymas patenkinti šalių prašymus, savaime nereiškia nei esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nei teismo šališkumo. Vien tai, kad teismas atmeta proceso dalyvių prašymus ir proceso dalyviai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, taip pat savaime nesuteikia pagrindo teigti teismą buvus šališką. Tai, ar proceso dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-458/2020, Nr. 2K-7-39-1073/2022 ir kt.).
Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
6. Nagrinėjamu atveju V. Ž. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, iš esmės motyvuojant tuo, kad apylinkės teismas, pripažindamas, kad V. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiosios ir su ja glaudžiais ryšiais susijusių bei įtakotų liudytojų parodymais.
7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus, turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018).
8. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad naikinti teisėtą ir pagrįstą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendį atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, priimtas nuosprendis yra pagrįstas byloje ištirtais įrodymais, o sprendimas kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo yra neprieštaraujantis teisminei praktikai tokio pobūdžio bylose.
9. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal teismų praktiką, veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Taip pat pažymėtina, kad pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto fizinį skausmą. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais (mušant ar kitaip smurtaujant), taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K-128-895/2019).
Žemesnės instancijos teismas
10. Nuosprendyje konstatuota, kad V. Ž. 2020 m. gruodžio 26 d. apie 13.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tyčia sugriebė savo buvusiai žmonai L. Ž. (M.) už abiejų rankų žastų, ją stipriai papurtė ir stūmė, tokiu būdu smurtaudamas sukėlė L. Ž. (M.) fizinį skausmą ir padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešiniame žaste.
11. Nors apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismas pripažindamas, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką rėmėsi išimtinai prieštaringais nukentėjusiosios L. Ž. (M.), liudytojų T. M., E. Ž. parodymais bei specialisto išvada, tačiau teisėjų kolegija atmeta tokius argumentus kaip nepagrįstus.
10.1. Kaip matyti iš nukentėjusiosios duotų parodymų viso proceso metu, ji nuosekliai tvirtino, kad 2020 m. gruodžio 26 d. neperspėjęs į namus atvyko jos buvęs sutuoktinis V. Ž. <...> ji paprašė savo sutuoktinio, kad jis įleistų V. Ž., pastarajam įėjus, ji girdėjo, kad tiek sutuoktinis, tiek dukra prašė jo uždaryti duris. V. Ž. stovėjo prie spintos, tačiau durų neuždarė, todėl ji, nulipusi į pirmą aukštą, iš karto ėjo uždaryti duris, nes į namus iš lauko ėjo šaltis. Ji turėjo praeiti pro šalį V. Ž. ir tuomet jis ją pastūmė, sugriebė už abiejų rankų, pradėjo purtyti. Ant rankų liko mėlynės <...>. Vėliau atvyko policija, juos apklausė ir išsivežė V. Ž., ji rodė pareigūnams mėlynes. Kitą dieną ji nuvyko pas medicinos ekspertus. Ji V. Ž. neįdrėskė ir jo net neprilietė. Tai, kas įvyko, matė jos sutuoktinis ir dukra <...>.Iš esmės tas pačias aplinkybes nuketėjusioji buvo nurodžiusi ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, kai nurodė, kad 2020 m. gruodžio 26 d. apie 13.00 val., jai su vaikais ir T. būnant namuose (duomenys neskelbtini), atvyko V. <...>. Jai apsirengus ir nulipus laiptais žemyn, pamatė, kad tarpduryje tarp koridoriaus ir svetainės stovi V., tuo tarpu T. jau buvo nuėjęs giliau į svetainę, todėl ji pasakė V., kad jis uždarytų lauko duris ir ėjo link durų pati jas uždaryti, einant pro V., jis staiga suėmė ją už abiejų rankų, papurtė ir stūmė, tokiais veiksmais sukėlė fizinį skausmą. V. po šio įvykio pasakė „jums dabar bus“, išėjo į kiemą ir sėdėjo automobilyje <...> ( 1 t., b. l. 10). Papildomos apklausos metu nukentėjusioji patvirtino, kad konfliktas su buvusiu sutuoktiniu V. Ž., kai jis ją abiem rankomis stipriai sugriebė už žastų, smarkiai papurtė ir stūmė, vyko tarpduryje, koridoriuje į svetainę, kur baigiasi lauko koridorius. Šį įvykį matė jos sugyventinis T. M., kuris stovėjo netoli laiptų į antrą aukštą, ir jos mažamečiai vaikai, kurie buvo tuo metu svetainėje <...>„ Jos dukra E. atvykus policijos pareigūnams aktyviai jiems pasakojo, kaip matė panaudotą smurtą mamos atžvilgiu, aiškino visas aplinkybes.<...>„ ( 1 t., b. l. 30–32).
10.2. Šias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl konflikto su buvusiu sutuoktiniu, kurio metu jos atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas ir jo metu ji jautusi fizinį skausmą, patvirtino ir tiesiogiai konfliktą mačiusi nukentėjusiosios dukra E. Ž., kuri apylinkės teisme parodė, kad „<...> Jie visi buvo namuose, kai netikėtai atvažiavo V.. Jis pasibeldė į duris ir mamos draugas T. jas atrakino. Įėjęs pro duris V jų neuždarė, buvo šalta, jis kažką kalbėjo, rankose laikė telefoną, bandė filmuoti, o T. liepė jam išeiti. Ji girdėjo, kaip V. buvo prašoma uždaryti duris, bet V. jų neuždarė, todėl mama ėjo link durų jų uždaryti. Mama tuomet ėjo pro V. ir tada jis paėmė mamai už rankų ir papurtė. T. pasakė V., kad jis nesistumdytų. Tuo metu ji stovėjo kambaryje prie stalo ir viską aiškiai matė, labai išsigando. Mama tuo metu nieko nesakė, bet kai atvažiavo policija, ji pasakė, kad jai skauda rankas, ji matė pas mamą ant rankų paraudimus. Šios aplinkybės iš esmės sutampa ir su liudytojos parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kai ji parodė, kad tėtis V. Ž. atvažiavęs pradėjo konfliktuoti, dėl to kad namuose buvo ir mamos draugas T.. Tėtis <...> paliko atviras lauko duris, nors buvo žiema ir šaltas oro metas. T. prašė V. uždaryti duris, tačiau tas nereagavo. Tada jos mama laiptais iš antro aukšto nusileido į apačią, prašė uždaryti duris, o tėvui V. nesutinkant, ėjo pro jį uždaryti durų. Tada mamai L. einant pro tėtį V., jis staiga sugriebė abiem rankom mamai už abiejų rankų, stipriai papurtė ją ir pastūmė, tada išėjo iš namo ir nuėjęs iki savo automobilio atsisėdo į jį. T. tuo metu pasakė V., kad nestumdytų žmonių, jis taip pat gerai matė šį įvykį. <...> Po kiek laiko atvyko policijos pareigūnai, kuriuos iškvietė tėtis V.. <...> Kai pareigūnai bandė aiškintis situaciją, kas įvyko, ji jiems papasakojo pati, kad tėtis V. stipriai sugriebė mamą L. už abiejų rankų, papurtė ir pastūmė. Kai pareigūnai paprašė parodyti mamos rankas, ji tą padarė, ir ji pati matė, ir pareigūnai pastebėjo ant abiejų jos rankų paraudimus. Mama skundėsi, kad jai skauda rankas (1 t., b. l. 155–157).
10.3. Liudytojas T. M. betarpiškai matęs konfliktą tarp buvusių sutuoktinių taip pat parodė, kad jog įvykio rytą į namus atvažiavo V. Ž. ir jis nuėjo atidaryti duris. Pamatęs jį, jis iš karto nusiteikė priešiškai, įėjęs į namus elgėsi nepagarbiai, rėkavo, sakė, kad jis turi dvi minutes dingti iš namų.<...> Kadangi įėjęs į namus, V. Ž. neuždarė durų, o oras nebuvo šiltas, jis pasakė, kad uždarytų duris. Tuo metu iš antrojo namo aukšto nusileido jo žmona L. Ž. (M.) ir iš karto ėjo uždaryti durų, nes V. Ž. taip jų ir neuždarė. Jai praeinat pro V. Ž., jis puolė ją ir stūmė. Jis surėkė, kad jos nestumdytų.<...> Netrukus atvyko policijos pareigūnai, žmona jiems pasakė, kad skauda rankas. Pagarsinus liudytojo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jis juos taip pat patvirtino, t. y., kad 2020 m. gruodžio 26 d., galimai apie 12.30 val., <...> atvažiuoja V.. Pastarasis pradėjo belsti į duris, ir jis, greitai apsirengęs, nuėjo jo įleisti. Tik atidarius duris, V. vėl pradėjo reikalauti, kad jis dingtų iš namo. V. stovėjo koridoriuje ir lauko duris buvo palikęs atidarytas. Jis prašė V., kad nešaldytų namų ir uždarytų duris, bet šis nesiklausė. Tuo metu L. nusileido laiptais ir ėjo uždaryti durų. Jis stovėjo šalia laiptų, o V. šalia lauko durų tambūre. Jis matė, kaip L. einant pro V., pastarasis abiem rankom stipriai sugriebė jai už abiejų rankų (ties bicepsais) ir stipriai papurtė bei pastūmė. <...>. Po kiek laiko į duris pasibeldė policijos pareigūnai ir jie su L. papasakojo pareigūnams susidariusią situaciją. Taip pat L. pasakė pareigūnams, kad jai skauda rankas, kad V. prieš ją vartojo fizinį smurtą. <...> Mėlynės ant rankų vis dar matosi (1 t., b. l. 143–146).
12. Įvertinus aukščiau aptartus nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, matyti, kad jie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir priešingai nei teigia apeliantas bei jo gynėjas, neprieštaringi, iš esmės sutampantys dėl esminių įvykio aplinkybių ir patvirtinantys, kad įvykus konfliktui tarp nukentėjusiosios L. Ž. (M.s) ir V. Ž., nukentėjusiosios atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas, ji buvo suimta už rankų ir stipriai papurtyta bei pastumta, ko pasėkoje patyrė fizinį skausmą ir jai buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais apylinkės teismas nenustatė. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad minėti liudytojai, o ir pati nukentėjusioji būtų apkalbėję apeliantą, ar kad minėtus sužalojimus L. Ž. (M.) būtų galėjusi tyčia pasidaryti pati ar kitų asmenų pagalba. Sutiktina, jog aptariamų asmenų ir apelianto V. Ž. santykiai ir yra priešiški, tačiau vien tik tai nesudaro pagrindų nukentėjusiosios ir liudytojų E. Ž. ir T. M. parodymus vertinti kaip nepatikimus, kadangi minėtų asmenų parodymus apie pavartotą fizinį smurtą ir sukeltą fizinį skausmą patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Nors apeliantas nurodo apie galimą nukentėjusiosios poveikį E. Ž. dėl to, kad pastaroji jį apklabėtų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuo to laiko, kuomet pats V. Ž. atvyko į įvykio vietą ir kuomet ten jo paties kvietimu atvyko policijos pareigūnai praėjo labai trumpas laiko tarpas, o ir praktiškai visą laiką pats V. Ž. arba buvo patalpoje, arba matė L. Ž. (M.) ar(ir) E. Ž., kai tuo tarpu ši niekeno neraginama ir visų pirma, atvykusiems įvykio vietą policijos pareigūnams pirmoji nurodė apie mamos L. Ž. (M.s) atžvilgiu pavartotą smurtą. Liudytojas policijos pareigūnas M. V. apklausiamas apylinkės teisme patvirtino, kad paklausus kas čia įvyko, vaikai pasakė, kad vyras pradėjo filmuoti ir smurtavo prieš mamą. Moteris iš pradžių nieko nepasakojo, bet kai dukra pasakė, kad matė, kaip ją sužeidė, ir ji pradėjo pasakoti, sakė, kad susistumdė. Pagarsinus šio liudytojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis juos patvirtino, kad pokalbio metu paaiškėjo, kad buvo ne tik žodinis konfliktas tarp buvusių sutuoktinių, bet buvo ir pavartotas fizinis smurtas. Apie tai jam pirma pradėjo pasakoti mergaitė, t. y. E. Ž., kuri pasakė, kad jos mamą, t. y. L. Ž. tėtis sugriebė už abiejų rankų, papurtė ir pastūmė. Kadangi apie įvykį pirma pradėjo pasakoti mergaitė, tai nebuvo jokios abejonės ja netikėti. Į jo klausimą L. Ž. (M.) patvirtino, kad tikrai koridoriuje prie lauko durų buvęs sutuoktinis V. Ž. sugriebė jai už abiejų rankų, stipriai papurtė ir pastūmė, L. Ž. (M.) skundėsi abiejų rankų skausmu. Dar įvykio vietoje pareigūnui paprašius parodyti rankas, L. Ž. (M.) nusiėmė palaidinę ir jas parodė, o ant abiejų rankų žastų matėsi paraudimai. Apie tai jis pažymėjo savo tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, pažymėdamas smurtą patyrusio asmens sužalojimo vietas (1 t., b. l. 161–162). Nors šis pareigūnas tiesiogiai pats konflikto tarp nukentėjusiosios ir V. Ž. nematė, tačiau vertinant juos visų byloje surinktų duomenų visumoje, jie neabejotinai patvirtina iš esmės nuoseklius nukentėjusiosios parodymus. Juolab, kad liudytojo M. V. nurodytas aplinkybes patvirtina ir policijos pareigūno kūno kamera užfiksuotas vaizdo įrašas. Kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad <...> antrame vaizdo įraše užfiksuota, kaip pareigūnas L. Ž. (M.s) paprašo dokumentų, vaikų duomenų. Atnešusi pareigūnui dokumentą, L. Ž. (M.) skundžiasi, kad jai skauda rankas, teigia, kad rašys pareiškimą. Į pareigūno klausimą mažametė mergaitė pradeda pasakoti, kad mama ėjo pro V. Ž. ir jis ją stūmė. Toliau pati L. Ž. (M.) pasakoja, kad ji ėjo pro V. Ž. tikslu uždaryti duris, kurias buvo palikęs. Pareigūnas klausia, ką jis padarė, mergaitė toliau pasakoja, kad V. Ž. tiesiog suėmė ją, pradėjo purtyti ir stūmė. L. Ž. (M.) sako, kad ji gali parodyti, jog rankos raudonos, kad ji visa net „kalatojasi“. Pareigūnas prašo parodyti rankas. Moteris nusiima palaidinę ir rodo pareigūnui abi rankas ties žastais, nurodo skaudamas vietas. Pareigūnas konstatuoja, kad matosi paraudimai ant abiejų rankų žastų. Toliau L. Ž. (M.) jau įvykio vietoje detaliai aiškina, kaip V. Ž. ją sugriebė, papurtė ir stūmė, patvirtina, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas, teigia, kad skauda rankas.<...>„ (1 t., b. l. 170–172). Šias aplinkybes patvirtina ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio M. V. 2020 m. gruodžio 26 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nurodytos aplinkybės (1 t., b. l. 130–134), taip pat ir Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 9–11, 15–17). Nukentėjusiajai padarytus sužalojimus patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 29 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad L. Ž. (M.) konstatuota poodinė kraujosruva dešiniame žaste, padaryta kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminių poveikiu, galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o duomenų apie griuvimą nėra (1 t., b. l. 26–27).
13. Aukščiau išdėstytų duomenų pagrindu apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus laikė nuosekliais ir neprieštaringais ir pagrįstai jais rėmėsi. Nors apeliantas V. Ž. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neigė, jog buvo suėmęs nukentėjusiajai už rankų ir ja papurtė bei pastūmė, aiškindamas, kad jos net nepalietė ir tik filmavo telefonu ir liepęs išeiti iš jo namų nepageidaujamiems asmenims, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apelianto deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos jo teiginius. Kaip jau minėta, išvadą dėl V. Ž. kaltės pagrindžia ne tik jo pateikti vaizdo įrašai ar ne vien tik nurodyti, kaip apeliaciniame skunde teigiama, įtakotų liudytojų parodymai, o byloje esančių įrodymų visuma. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje esantys vaizdo įrašai nepaneigia fizinio kontakto, o tik jį patvirtina, nors ir nesuteikia detalaus situacijos vaizdo, tačiau vertinant kompleksiškai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos nukentėjusiosios L. Ž. (M.s), liudytojų E. Ž., T. M., policijos pareigūnų M. V. ir D. T. parodymai, specialisto išvada bei kiti byloje esantys įrodymai, paneigia apelianto parodymus apie tai, kad įvykio metu jis nelietė nukentėjusiosios L. Ž. (M.s) ir neabejotinai patvirtina, kad smurtas prieš nukentėjusiąją tyčia V. Ž. sugriebus L. Ž. (M.) už abiejų rankų žastų, ją papurčius ir stūmus buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. L. Ž. (M.) padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu. Aukštesniojo teismo vertinimu, tai, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje patvirtina aukščiau išvardinti įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą ir tarpusavyje vieni kitus papildo.
14. Šiame kontekste pažymėtina, kad šeiminių konfliktų dalyvių parodymus, jų patikimumą bei šių dalyvių elgesį teismas turi vertinti itin rūpestingai (atsargiai), be kita ko, ir inicijuotų teisinių procesų motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-317-719/2018 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios L. Ž. (M.s) ir liudytojų E. Ž. bei T. M. parodymai, kaip duomenys, yra didžiausią lemiančią reikšmę turintys įrodymai konstatuojant V. Ž. kaltę vartojus smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir sukėlus jai fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau ši aplinkybė savaime nėra besąlyginė vada vienareikšmiškai eliminuojanti nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymus ar kelianti abejonių jų, kaip įrodymų, patikimumu, leistinumu. Šiuo atveju, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrinti juos apklausiant tiesiogiai apylinkės teisme ir esminėse detalėse dėl įvykio aplinkybių jei sutapo. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusioji L. Ž. (M.), tiek minėti liudytojai davė parodymus, būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taip pat pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netgi vien nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-699/2018).
15. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apelianto skundo teiginiai, kad jo pateiktas vaizdo ir garso įrašas patvirtina, kad reikalavimas uždaryti duris apeliantui nebuvo išsakytas, kas parodo, jog L. Ž. (M.), T. M. ir E. Ž. suderino savo parodymus, norėdami melagingai apkaltinti V. Ž.. Kaip matyti iš aukščiau aptartų nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų apie reikalavimą uždaryti lauko duris nurodė visi minėti asmenys viso proceso metu. Apie šį reikalavimą tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytoja E. Ž. nurodė ir atvykusiam policijos pareigūnui, tai užfiksuota ir policijos pareigūno kūno kamera. Be to, vien ši aplinkybė jokios esminės reikšmės V. Ž. kaltės nustatymui neturi.
16. Nors apeliantas savo skunde detaliai aptaria jo pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotas įvykio aplinkybes, kurios neva patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojų E. Ž. bei T. M. parodymų nenuoseklumą, kad pirmajame vaizdo įraše užfiksuota, jog lauko durys atidarytos, tačiau jame nesigirdi, kad T. M. būtų liepęs nestumdyti nukentėjusiosios, šie jo žodžiai užfiksuoti antrajame vaizdo įraše, tačiau jame aiškiai matyti, kad lauko durys uždarytos, be to, pagal liudytojų parodymus apeliantas nukentėjusiajai už rankų turėjo sugriebti koridoriuje, tačiau iš vaizdo įrašų matyti, kad V. Ž. buvo nusisukęs nugara arba šonu į L. Ž. (M.), todėl tokioje padėtyje V. Ž. niekaip negalėjo suimti L. Ž. (M.) už rankų, tačiau tokie apelianto teiginiai tėra interpretuojama įvykių versija, kurios nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, peržiūrėjęs apelianto pateiktus vaizdo įrašus, matyti, kad juose nėra užfiksuota visa nenutrūkstama įvykio eiga, taigi, jie nėra vientisi, vaizdo įrašas arba nevisą laiką nukreiptas į nukentėjusiąją arba nutrūkdavo, ir tik patikimai patvirtina, kad tarp apelianto ir L. Ž. (M.s) vyko konfliktas, L. Ž. (M.) buvo priėjusi prie V. Ž., konfliktas vyko namo viduje, L. Ž. (M.) reikalavo nefilmuoti ir išeiti iš namų, todėl teigti, kad pateikti vaizdo įrašai įrodo nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų prieštaringumą nėra pagrindo. Juolab, kad iš pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad lauko durys buvo atidarytos L. Ž. (M.) einant link V. Ž., taip pat yra užfiksuoti ir T. M. žodžiai „nestumdyk žmogaus“, o V. Ž. atsako, kad „kas ką čia stumdo“, kas tik patvirtina tiek nukentėjusiosios, tiek ir liudytojų E. Ž. ir T. M. parodymus, kad buvo reikalavimas uždaryti lauko duris bei akivaizdus fizinis kontaktas su nukentėjusiąja.
17. Nors V. Ž. teigimu, jo pateikti vaizdo įrašai Nr. 1 ir Nr. 2 patvirtina, kad tai L. Ž. (M.) buvo užsipuolusi V. Ž., todėl E. Ž. parodymai, užfiksuoti policijos pareigūno kūno kamera, kad mama visiškai nieko jam nedarė tėra siekis padėti mamai L. Ž. (M.), tačiau su tokiu vertinimu taip pat nėra pagrindo sutikti. Kaip matyti iš bylos duomenų V. Ž. įvykio dieną kvietė policijos pareigūnus, tačiau neužsiminė apie jo atžvilgius panaudotą smurtą. Priešingai kaip matyti iš policijos ataskaitų žiūryklės V. Ž. skambino bendruoju pagalbos numeriu, kad jo namuose buvusi žmona yra atsivedusi pašalinius asmenis, kurie atsisako išeiti, tarp jo, žmonos bei tų asmenų vyksta žodinis konfliktas <...> (1 t., b. l. 6). Apie apelianto atžvilgiu vartotą smurtą jis neužsimena ir atvykusiems pagal jo iškvietimą policijos pareigūnams. Tai patvirtina liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. T., kuris nurodo, kad <...> pokalbio metu V. Ž. dar pasakojo, kad šiandien atvykęs į namą filmavo telefonu, ir buvusi sutuoktinė bandė atimti iš jo telefoną, kiek prisimena, jis minėjo, kad jam ji įbrėžė pirštą ar kažkas panašaus, tiksliai neatsimena. Bet V. Ž. to piršto įbrėžimo visiškai neakcentavo, dėl jo jokių nusiskundimų nepareiškė, pasakė lyg tarp kitko, nes būtent kvietė policiją dėl to, kad jo name yra pašaliniai asmenys. Apie jokį fizinį smurtą jo atžvilgiu V. Ž. nekalbėjo <....>„. (1 t., b. l. 165). Tai patvirtina ir vaizdo įrašai iš policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai. Nors viename iš kūno kamera įrašų V. Ž. nurodo, kad tai jį stumdė, o jis nestumdė, kad turi nufilmavęs, tačiau pareigūnui paprašius parodyti filmuotą medžiagą ir ją peržiūrėjus kartu su apeliantu pareigūnas nurodo, kad nelabai kas matosi, kad filmuota medžiaga nutrūksta iki L. Ž. (M.s) atėjimo. Pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi atmestas V. Ž. atstovės advokatės G. G. skundas dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjos 2021 m. balandžio 13 d. nutarties, konstatuojant, kad buvo pagrįstai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo V. Ž. pareiškimą dėl 2020 m. gruodžio 26 d. L. Ž. (M.s) smurto jo atžvilgiu (2 t., b. l. 144–146).
18. Atmestini ir apeliacinio skundo teiginiai, kad apelianto pateiktas vaizdo įrašas patvirtina, jog jis netrukdė praeiti L. Ž. (M.), jai netrūko vietos praeiti, o ji sąmoningai bandė išmušti telefoną, nes L. Ž. (M.s) veiksmus lydėjo tokie žodžiai „V., tuoj telefoną kaip šveisiu“, be to, ji trankė jį rankomis, tačiau tokie teiginiai tėra savaip interpretuojama vaizdo įrašo versija, nes kaip jau minėta, pateiktuose V. Ž. vaizdo įrašuose nėra užfiksuota apelianto nurodomų aplinkybių dėl trankymo rankomis ar bandymo išmušti telefoną. Pateiktame vaizdo įraše nėra užfiksuota nenutrūkstama visa įvykio eiga, o jokių kitų apelianto teiginius patvirtinančių duomenų byloje nėra, tokių duomenų apeliantas nepateikė ir teisėjų kolegijai. Iš esmės tais pačiais argumentais atmetami kaip nepagrįsti ir skundo teiginiai, kad liudytojų parodymų netikrumą patvirtina tai, jog iš 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo ir garso įrašų akivaizdu, kad V. Ž. bent vienoje rankoje laikė savo telefoną ir negalėjo abejomis rankomis suimti už rankų nukentėjusiajai. Kaip jau minėta pateiktas vaizdo įrašas nepaneigia buvus fizinį kontaktą tarp nukentėjusiosios ir apelianto.
19. Netikėti nuosekliais ir pagrįstais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais dėl fizinio kontakto ir fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai nesudaro pagrindo ir apelianto teiginiai, kad L. Ž. (M.) vaizdo įrašuose užfiksuota stovinti nugara į namo gilumą, kur galėjo stovėti T. M. ir E. Ž., todėl negalėjo matyti kas yra jai už nugaros. Pažymėtina, kad kaip matyti iš nuoseklių L. Ž. (M.s) ir T. M. bei E. Ž. parodymų, iki atvykstant V. Ž. jie visi buvo namuose, jie visi nurodė, kad matė kaip įėjo V. Ž., kaip jis filmavo, kaip įvyko žodinis konfliktas tarp buvusių sutuoktinių ir L. Ž. (M.) buvo sugriebta už rankų bei ji buvo papurtyta ir pastumta. Šias aplinkybes jie iš esmės vienodai nurodė ir atvykusiems policijos pareigūnams, kurie atvyko netrukus po iškvietimo, todėl jau anksčiau šioje nutartyje nurodyt,a kad pagrindo tikėti, jog nukentėjusioji ir liudytojai per tokį trumpą laiką galėjo detaliai suderinti visas įvykio aplinkybes ir savo parodymus, teisėjų kolegija nemato. Juolab, kad bylos duomenimis nustatyta, kad policijos pareigūnus kvietė ne nukentėjusioji, o pats apeliantas. Be to, kaip ir minėta, pirmoji apie pavartotą smurtą prabilo ne nukentėjusioji L. Ž. (M.), tačiau jos nepilnametė dukra, tiesiogiai mačiusi visą įvykį. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad T. M. apklausiamas apylinkės teisme nurodė, kad nėra tikras ar matė patį įvykį, kaip L. Ž. (M.) buvo suimta už rankų, tačiau tokie teiginiai atmetami kaip nepagrįsti, nes tokie liudytojo T. M. parodymai priešingai nei argumentuojama apeliaciniame skunde, nėra užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole.
20. Atmetami kaip nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad jei jis tikrai būtų vartojęs smurtą L. Ž. (M.s) atžvilgiu, tai ji nebūtų buvusi tokia atsipalaidavusi, gėrusi arbatos, o T. M. taip pat neitų ramus, ką patvirtina apelianto pateiktas vaizdo įrašas. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo į patirtą smurtą ir įtemptą situaciją reaguoja skirtingai bei bando įveikti stresą. Todėl vien tai, kad nukentėjusioji ar kartu su ja buvę šeimos nariai nereagavo taip, kaip apelianto nuomone, būtų reagavę asmenys patyrę smurtą ar buvę jo liudininkai, nepaneigia byloje esančiai objektyviais duomenimis nustatytų aplinkybių dėl smurto panaudojimo L. Ž. (M.s) atžvilgiu. Juolab, kaip matyti iš policijos pareigūnų pateikto vaizdo įrašo iš kūno kameros nukentėjusioji ne kartą policijos pareigūnui nurodė, kad jaučia fizinį skausmą, jai skauda rankas, jis susiima ir glosto jas, paprašius parodyti rankas pareigūnui, jis konstatuoja, kad ant abiejų rankų matyti paraudimai (1 t., b. l. 170–172). Taigi, pagrindo abejoti, kad nukentėjusioji po fizinio kontakto su apeliantu jautė fizinį skausmą nėra. Akivaizdu, kad apeliantas tokiais teiginiais mėgina sušvelninti savo teisinę padėtį, tą patvirtina ir policijos pareigūnų užfiksuoti duomenys kai apeliantas teigė, kad nukentėjusioji meluoja, kad jis nukentėjusiosios nelietė, tačiau policijos pareigūnui pasakius, kad matė ant nukentėjusiosios rankų paraudimus, apeliantas jau keičia savo poziciją ir nurodo, kad tuos paraudimus ji pasidarė pati su savo draugu (1 t., b. l. 170–172).
21. Apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumui dėl nukentėjusiosios ir liudytojų E. Ž. bei T. M. parodymų patikimumo neturi įtakos ir apelianto teiginiai, kad L. M. (Ž.) yra ne kartą apkaltinusi savo buvusį sutuoktinį V. Ž. smurtu prieš ją, ir tai patvirtina ne vienas jo atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas (nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-36864-16 esant V. Ž. veiksmuose atsakomybę šalinančių aplinkybių – būtinajai ginčiai, ikiteisminio tyrimas Nr. 01-1-36865-16 nutrauktas BK 38 straipsnio ir BPK 212 straipsnio 5 punkto tvarka kaltininkei L. Ž. (M.) susitaikius su nukentėjusiuoju V. Ž.), taip pat 2017 m. V. Ž. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl grasinimo ginklu. Pažymėtina, kad minėti įvykiai, dėl kurių buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai nėra faktinėmis aplinkybėmis susiję su nagrinėjamu įvykiu šioje baudžiamoje byloje ir jokios įrodomosios ar teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą formuojančios reikšmės neturi. Be to, prokurorų priimti procesiniai dokumentai nutraukti ikiteisminius tyrimus yra įsiteisėję, duomenų, kad nukentėjusiajai L. Ž. (M.) būtų buvę pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl melagingo pranešimo apie neva padarytą nusikalstamą veiką ar dėl melagingų parodymų davimo byloje nėra. Tuo tarpu dėl neva melagingo pranešimo V. Ž. atžvilgiu dėl grasinimo ginklu 2017 m. nukentėjusiajai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apylinkės teisme buvo kreiptasi į policijos įstaigą su prašymu pateikti duomenis, tačiau kaip matyti iš pateiktų atsakymų, tokių duomenų policijos įstaigoje nėra, t. y. pranešimas nebuvo gautas. Todėl teigti, kad nukentėjusioji siekia ir šį kartą melagingai apkaltinti apeliantą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo. Vertinant įvykio aplinkybes remiamasi konkrečiais jo duomenimis, o ne prielaidomis dėl galimo nukentėjusiosios ar kitų asmenų suinteresuotumo. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad policijos pareigūnus į įvykio vietą iškvietė pats V. Ž., o ne nukentėjusioji.
22. Apylinkės teismo nuosprendžio nepagrįstumas grindžiamas ir 2018 m. lapkričio 27 d. – 2019 m. sausio 11 d. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-235/2018 bei 2018 m. lapkričio 27 d. – 2019 m. sausio 11 d. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-234/2018 duomenimis, kad nukentėjusioji bandydama išspręsti ginčus su V. Ž., pasitelkia savo dukrą E. Ž. bei sūnų. Tačiau su tokiu vertinimu taip pat nėra pagrindo sutikti, nes minėti ekspertizės aktai buvo atlikti dar iki nagrinėjamo įvykio, t. y. 2018 m., ir nėra niekaip susiję su šioje byloje tiriamu įvykiu. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau apylinkės teismas nustatė, kad V. Ž. tyčia sugriebė savo buvusiai žmonai L. Ž. (M.) už abiejų rankų žastų, ją stipriai papurtė ir stūmė, tokiu būdu smurtaudamas sukėlė L. Ž. (M.) fizinį skausmą ir padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, remdamasis ne tik liudytojos E. Ž. parodymais, tačiau ir nukentėjusiosios, liudytojo T. M., taip pat policijos pareigūnų parodymais, kuriuos patvirtino ir betarpiškai ištirta kita rašytine bylos medžiaga. Tuo tarpu apeliaciniame skunde motyvuojami nukentėjusiosios sūnaus E. Ž. psichologinės ekspertizės akto duomenys šioje byloje neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes E. Ž. šioje byloje nėra proceso dalyvis, parodymų nedavė todėl taigi, nėra pagrindo ir aptarinėti jų patikimumą, juolab, kad ir ekspertizės akte vertinami ankstesni įvykiai, dar iki 2018 m. nei nagrinėjami šioje byloje.
23. Dėl apelianto skundo teiginių susijusių su nukentėjusiosios bandymu manipuliuoti vaikais ar jos bendravimo stiliumi su vaikais apelianto atžvilgiu bei daroma žala vaikų psichologinei būsenai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija šiais klausimais plačiau nepasisako. Apeliantas manantis, kad L. Ž. (M.) netinkamai bendrauja su jų bendrais vaikais, daro jiems netinkamą poveikį ar žaloja jų psichinę sveikatą, turi teisę kreiptis į Valstybinę vaiko teisių apsaugos tarnybą ir kitas institucijas bei inicijuoti atitinkamus tyrimus dėl jo nuomone netinkamo L. Ž. (M.s) ir vaikų bendravimo. Atkreiptinas dėmesys, kad netoleruotina tokia situacija, kai suaugę asmenys (buvę sutuoktiniai) tarpusavio ginčus sprendžia į tai įtraukdami ir nepilnamečius vaikus bei tokiu būdu galimai daro neigiamą poveikį nepilnamečiams vaikams. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad įvykęs žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į fizinio smurto panaudojimą, ko pasėkoje buvo sukeltas fizinis skausmas, taip pat įvyko nepilnamečių vaikų akivaizdoje.
24. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, kad specialisto išvada byloje negali patvirtinti, kad būtent V. Ž. padarė nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus ant rankų, nes nei vienas ekspertas negali tiksliai nurodyti koks asmuo padarė vienus ar kitus nustatytus sužalojimus. Vis dėlto, teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Šiame kontekste pažymėtina, kad remiantis teismų praktika specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Kaip matyti iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 29 d. specialisto išvados Nr. 2971/2020 (02), L. Ž. (M.) konstatuota poodinė kraujosruva dešiniame žaste, padaryta kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis (1 t., b. l. 26–27). Šie specialisto išvadoje nurodyti duomenys, vertinant juos kartu su nuosekliais nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, iš karto po įvykio atvykusių policijos pareigūnų parodymais, Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo duomenimis (1 t., b. l. 9-11, 15–17), 2020 m. gruodžio 26 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo duomenimis (1 t., b. l. 130–134), 2021 m. sausio 8 d. kitų objektų apžiūros protokolo duomenimis (1 t., b. l. 170–172), Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo duomenimis ((1 t., b. l. 176–177), V. Ž. pateiktų vaizdo ir garso įrašų duomenimis (kompaktinis diskas 2 t., b. l. 15), policijos registruojamų įvykių registro (PRĮR) užregistruoto pranešimo išrašu (t. 1, b. l. 6), tarpusavyje sudaro logišką ir nuoseklią grandinę, vienas kitam neprieštarauja ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi pateikta specialisto, kuris turi aukštąjį medicininį išsilavinimą bei kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, išvada, vertindamas V. Ž. veiksmais padarytus sužalojimus nukentėjusiajai.
25. Apeliantas ir jo gynėjas skundu prašo įvertinti ir tai ar V. Ž. veiksmai negali būti pripažinti kaip būtinoji gintis, remiantis BK 28 straipsnio nuostatomis.
26. Remiantis BK 28 straipsniu, būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tokiais veiksmais neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties aplinkybių konstatavimui būtina nustatyti, du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-313/2012, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018 ir kt.). Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018).
27. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad įvykio metu tarp nukentėjusiosios L. Ž. (M.s) ir jos buvusio sutuoktinio V. Ž. kilo žodinis konfliktas dėl nukentėjusiosios tuometinio draugo T. M. buvimo šiuose namuose. V. Ž., kaip pat nurodė, būtent dėl to ir iškvietė policijos pareigūnus. Byloje esantys vaizdo įrašai patvirtina, kad žodinis konfliktas buvo gana intensyvus, nukentėjusioji ne kartą prašė V. Ž. išeiti ir nustoti filmuoti, bandė patraukti jo laikomą telefoną su ranka, tuo metu galimai įdrėskė apeliantui į pirštą. Visgi, iš pirmosios instancijos teismo detaliai atlikto asmenų veiksmų eigos vertinimo, prieš nukentėjusiąją naudoto smurto intensyvumo, tai, kad nukentėjusiajai buvo sugriebta už abiejų rankų, ji buvo purtoma ir pastumta, iš karto po fizinio kontakto išryškėjo paraudimai ant rankų, nukentėjusioji skundėsi jautųsi fizinį skausmą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad anksčiau aptarti nukentėjusiosios L. Ž. (M.s) atlikti veiksmai, nesiekė tokio pavojingumo, dėl kurio V. Ž. turėjo gintis, ypač turint omenyje, kad daugiau jokių pavojingų, smurtinių veiksmų nukentėjusioji neatliko, o akivaizdu ir realus pavojus nei jo gyvybei, nei sveikatai nekilo. Pažymėtina, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, bet jį vėliau panaudoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu, tuo tarpu nagrinėjamu atveju tokios situacijos nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo būtinų būtinosios ginties sąlygų, todėl pagrindo pripažinti, kad V. Ž. veikė būtinosios ginties sąlygomis nagrinėjamu atveju nėra.
28. Įvertinus aukščiau išdėstytus duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Apylinkės tesimas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizavo nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, dėl ko pagrįstai konstatavo, kad V. Ž. veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad ne nukentėjusiosios kvietimu į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, netgi priešingai, tai iš esmės paneigia vieną iš apeliacinio skundo argumentų, jog L. M. (Ž.) jau iš anksto planavo melagingai įskųsti apeliantą ir taip jį tyčia provokavo. Kita vertus, šiame kontekste pažymėtina, kad atsakomybė kyla tam, kas atliko neteisėtus veiksmus, veiksmų ir kaltumo konstatavimui policijos pareigūnų iškvietimo faktas ar iniciatyva įtakos neturi.
29. Nepagrįsti ir V. Ž. bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertindamas įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti tiek atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž., tiek nukentėjusiosios, liudytojų duoti parodymai, išanalizuota specialisto išvada, aptarti kiti duomenys, šie įrodymai sugretinti tarpusavyje ir sujungti į vientisą loginę grandinę.
30. Įvertinus tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, t. y. dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, jį išteisinti.
Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. ir jo gynėjo advokato D. N. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.