Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) A. R. ir atsakovės (apeliantės) R. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo A. R. ieškinį atsakovei R. R. dėl santuokos nutraukimo ir susijusių teisinių pasekmių bei pagal atsakovės R. R. priešieškinį ieškovui A. R. dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Detalizuodamas su (duomenys neskelbtini) sudarytas paskolos sutartis nurodė, kad pagal 2017 m. vasario 27 d. sutartį gavo 150 000 GBP (177 508 Eur pagal tuometinį valiutos kursą), lėšos buvo panaudotos NT (duomenys neskelbtini) g. įsigyti. Paskolos sutarties 1 punkte numatyta, kad paskolos gavėjas paskolos davėjui turi mokėti 2 procentus metinių palūkanų nuo nesumokėtos paskolos dalies pradedant skaičiuoti nuo 2017 m. kovo 2 d., 2 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjas paskolą turi grąžinti paskolos davėjui iki 2022 m. kovo 2 d.; atsižvelgiant į tai, kad paskolos suma nebuvo pradėta grąžinti, bendras įsiskolinimas, įskaitant palūkanas, iki ieškinio pateikimo dienos sudaro 156 000 Eur. Pagal 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartį ieškovas gavo 230 000 GBP paskolą (258 476 Eur pagal tuometinį valiutos kursą). Pagal sutartį, į ieškovo HSBC sąskaitą, atskirais pavedimais laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. vasario 8 d. buvo pervesta iš viso 270 164,73 Eur, kurių dalį (260 810,62 Eur) ieškovas pervedė į SEB sąskaitą 2018 m. vasario 1 d., 2 d., 12 d. pavedimais, o gautos lėšos buvo panaudotos NT 2 (duomenys neskelbtini) g. įsigyti ir įrengti. Paskolos sutarties 1 punkte numatyta, kad paskolos gavėjas paskolos davėjui turi mokėti 2 procentus metinių palūkanų nuo nesumokėtos paskolos dalies pradedant skaičiuoti nuo 2018 m. sausio 19 d., 2 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjas paskolos davėjui turi grąžinti paskolą iki 2023 m. sausio 19 d. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos suma nebuvo pradėta grąžinti, bendras įsiskolinimas ieškinio pareiškimo dieną, įskaitant palūkanas, yra 263 645,52 Eur. Kreditoriniai įsipareigojimai (duomenys neskelbtini) pagal paskolos sutartis ieškinio pareiškimo dienai yra 419 465,52 Eur.

5. Dėl sutuoktinių turto įsigijimo aplinkybių ieškovas nurodė, kad NT (duomenys neskelbtini) g. pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėja yra nurodyta atsakovė, tačiau sutarties 2.1 papunktyje įtvirtinta, kad pirkėja nekilnojamąjį turtą perka savo ir sutuoktinio bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Įvertinus tai, kad pagal 2017 m. vasario 27 d. paskolos sutartį pasiskolintos lėšos per ieškovo HSBC sąskaitą patekdavo į atsakovės banko sąskaitą, laikytina, kad NT (duomenys neskelbtini) g. pirktas ne iš atsakovės asmeninių ar kitokių lėšų, o būtent iš pagal paskolos sutartį pasiskolintų lėšų. NT 2 (duomenys neskelbtini) g. pirkimo-pardavimo sutartyje kaip pirkėjai yra nurodyti abu sutuoktiniai, perkamų nekilnojamųjų daiktų bendra kaina 229 000 Eur. Ieškovas pagal 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartį beveik visas gautas lėšas (260 810,62 Eur) iš HSBC sąskaitos į SEB sąskaitą pervedė 2018 m. vasario mėn. trimis atskirais pavedimais. NT 2 (duomenys neskelbtini) g. įsigijimo sutarties 2.1.1 papunktyje nurodyta, kad kainos dalį (122 712,69 Eur) pirkėjas įsipareigoja per 2 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo sumokėti pardavėjui. Ieškovas 2018 m. vasario 12 d. atliko nurodytos sumos pavedimą iš SEB banko sąskaitos. Minėtos sutarties 2.1.2 papunktyje nurodyta, kad likusią kainos dalį (106 287,31 Eur) pirkėjas įsipareigoja per 2 darbo dienas nuo šios sutarties pasirašymo sumokėti pardavėjui banko piniginių lėšų pavedimu į pardavėjų banko sąskaitas lygiomis dalimis po 53 143,65 Eur, todėl ieškovas 2018 m. vasario 12 d. atliko du pavedimus iš SEB banko sąskaitos. Pažymėjo, kad už nekilnojamuosius daiktus, įsigytus pagal šią sutartį ir daiktų pagerinimą, atsakovė nemokėjo. Atsakovei buvo žinomos NT (duomenys neskelbtini) g. ir NT 2 (duomenys neskelbtini) g. įsigijimo aplinkybės, nes ji šio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyse buvo nurodyta kaip viena iš pirkėjų arba vienintelė pirkėja ir minėtas sutartis pasirašė pati asmeniškai. Be to, perkant NT (duomenys neskelbtini) g. ir NT 2 (duomenys neskelbtini) g. lėšos už šį nekilnojamąjį turtą buvo pervestos arba tiesiogiai į atsakovės, arba į turto pardavėjų banko sąskaitą. Ieškovas mano, kad paskolos yra bendra ieškovo ir atsakovės solidari prievolė prieš kreditorių (duomenys neskelbtini).

6. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 3 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. eB2- 1335-779/2020, patvirtino bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, kuriame atsakovė yra nurodyta kaip vienintelė pirmos eilės kreditorė su 7939,59 Eur reikalavimu ir kaip viena iš trečios eilės kreditorių su 3323,14 Eur reikalavimu, taigi bendras atsakovės kreditorinis reikalavimas bankrutavusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra 11 262,73 Eur, kuris, ieškovo manymu, taip pat yra dalintinas. Bendra dalintino sutuoktinių turto vertė yra 387 216,23 Eur. Bendras sutuoktinių dalintinų solidarių prievolių dydis pagal paskolos sutartis (duomenys neskelbtini) yra 419 465,52 Eur, tačiau kreditorius sutinka, kad prievolė būtų modifikuota iš solidariosios sutuoktinių prievolės į asmeninę ieškovo prievolę.

13. Trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) atsiliepimo byloje nepateikė.

14. Ieškovas ir jo atstovai advokatas K. K. ir advokato padėjėjas K. B. teismo posėdžio metu palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus. Papildomai nurodė, kad iš jo pasiskolintų iš įmonės pinigų buvo įgyti du nekilnojamojo turto objektai, nes atsakovė jį įtikino, kad tai bus geros investicijos į šeimos ateitį, tuo tarpu ieškovas sutuoktinę mylėjo, ja pasitikėjo, sutiko pasiskolinti iš savo įmonės pinigus. Sutuoktinė jokių pajamų neturėjo, buvo bedarbė, pilnai ieškovo išlaikoma, todėl iš banko skolintis negalėjo. Mano, kad santuoka iširo, nes šalys buvo skirtingų charakterių: ieškovas siekė viską spręsti ramiai, ieškojo kompromisų, sutuoktinė nebuvo geranoriška, nespręsdavo problemų. Ginčai kildavo dėl visko, ieškovui grįžus, atsakovė keldavo konfliktus net dėl to, kad jis miega, ilsisi. Atsakovė kaltino ieškovą nepasitikėjimu ja, tyčiojosi iš ieškovo šeimos, pavardės, todėl norėtų, kad sutuoktinei liktų jos iki santuokos turėta pavardė. Sutuoktinė stengėsi kurti neva smurtinių įvykių precedentus, siekdama rinkti įkalčius ir izoliuoti jį nuo jo turto. Akcentavo, kad sutuoktinė nei savaitės nėra gyvenusi Jungtinėje Karalystėje, atvykdavo tik kelioms dienoms atostogų, apsipirkti.

15. Atsakovė ir jos atstovė advokatė M. G. teismo posėdžio metu palaikė patikslintame priešieškinyje pateiktus reikalavimus. Paaiškino, kad neketina laikyti žmogaus per prievartą santuokoje, jei šis nori turėti kitus santykius, o tai rodo, kad santuoka nutrūko dėl sutuoktinio kaltės. Dėl ieškovo smurto atsakovė nesiekė nutraukti santuokos, nes nemanė, kad tai būtų veiksminga, kaip smurto prevencija. Nurodė, kad gyvena įtampoje, pavojuje, nešiojasi pavojaus mygtuką, sutuoktiniui nustatytas vidutinio pavojingumo lygis, tačiau jis pagalbos nesikreipia. Teigė, kad sutuoktinis meluoja, siekdamas pakelti savo vertę, jam su darbais nesisekė, patirdavo įtampą, dėl to pratrūkdavo šeimoje, atsakovė bandė raminti, kurti gyvenimą Lietuvoje, kokio jis norėtų. Tvirtina buvus ieškovo neištikimybę, pirmą kartą buvo užkluptas 2018 m. balandį restorane su šeimai dirbančia darbuotoja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl santuokos nutraukimo

Dėl pavardžių po santuokos nutraukimo ir šalių tarpusavio išlaikymo

Dėl sutuoktinių bendro turto ir prievolių padalijimo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

33. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja logikai, sąžiningumo principui bei pažeidžia moterų, nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje, teises, teismas netinkamai taikė santuokos nutraukimo pagrindą bei su santuokos nutraukimu susijusių pasekmių išsprendimą reglamentuojančias teisės normas, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

34. Nesutikdama su teismo išvadomis, kurių pagrindu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės nurodo, jog:

34.1. teismas nevertino, kad smurto šeimoje aukos būna ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai palaužtos. Būdamos tokios emocinės būsenos, jos ne visada drįsta kreiptis pagalbos, nekalbant apie ateities prioritetų nustatymą. Teismo samprotavimai apie abipusių pareigų vykdymą, lojalumo demonstravimą ir kiti, esant nenuginčijamai įrodytam smurto faktui prieštarauja logikai, teisės normoms ir moralei. Teismas ignoravo tai, jog ieškinį dėl santuokos nutraukimo ieškovas pareiškė tik tada, tai baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas turėjo skelbti nuosprendį, be to, paraleliai iškėlė atsakovei bylą dėl nepagrįsto praturtėjimo. Apeliantė ieškojo pagalbos teisėsaugos institucijose, lankėsi pas psichologę, o ieškovui buvo pritaikyta kardomoji priemonė, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, be to, esant iškeltoms civilinėms byloms, apeliantė buvo priversta vykdyti procesines pareigas jose, o ne nustatinėti prioritetus;

34.2. egzistuoja trys iš įstatyme numatytų alternatyvių prezumpcijų, kurių pagrindu pripažintinas santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės: ieškovas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas dėl tyčinio nusikaltimo, santuokinė neištikimybė, kurią pagrindžia ieškovo rašytas atsiprašymas atsakovei, psichologinis ir finansinis apeliantės žlugdymas inicijuojant nepagrįstas civilines bylas;

34.3. teismas pateisino smurtinius ieškovo veiksmus prieš atsakovę, o priekaištus dėl lojalumo ir pagarbos stokos išsakė tik apeliantei. Nurodo, jog iš teismo išvadų neaišku, kaip apeliantė turėjo elgtis esant sutuoktinio smurtui: ar įgyvendinti prioritetinį tikslą ir nedelsiant kreiptis dėl santuokos nutraukimo, ar bandyti išsaugoti santuoką;

34.4. apeliantė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, jos santuokos nutraukimo priežastimi buvo ieškovo smurtiniai veiksmai ir elgesys, tuo tarpu teismas nevertino ieškovo pozicijos, jog jis nori nutraukti santuoką, kadangi jaučiasi atskirtas nuo turto. Apeliantės vertinimu, turint omenyje ieškovo gyvenimą užsienyje, atskyrimas nuo turto yra natūralus ir paties ieškovo pasirinktas;

34.5. teismas buvo nenuoseklus vertindamas apeliantės priežastis dėl santuokos nutraukimo. Jei laikytis teismo vertinimo, kad apeliantė ištekėjo ir gyveno su ieškovu tik dėl pinigų, tokiu atveju uždraudus ieškovui artintis prie apeliantės, jai apskritai nebuvo tikslo nutraukti santuoką;

34.6. abipusę šalių kaltę teismas grindė teismo posėdžių metu duotais šalių paaiškinimais, tačiau posėdžiai vyko praėjus pakankamai daug laiko nuo ieškovo smurtinių veiksmų, todėl šalių paaiškinimai negali būti vertinamuoju kriterijumi, retrospektyviai nustatant šalių elgesį santuokos metu.

35. Apeliantės manymu, teismas nemotyvavo sprendimo dėl santuokinės pavardės atėmimo iš apeliantės ir atėmė iš jos santuokinę pavardę, nepaisant to, jog santuoka nebuvo nutraukiama išimtinai dėl apeliantės kaltės. Nurodo, kad pavardės atėmimas sukels neigiamas finansines pasekmes, nes teiks keisti daug įvairių dokumentų, be to, byloje neįrodyta, jog apeliantė tyčiojosi iš ieškovo šeimos.

36. Apeliantė sutinka, kad santuokoje įgytas turtas būtų dalinamas lygiomis dalimis tarp buvusių sutuoktinų, tačiau pažymi, kad nebuvo sudarytas tikslus dalintino turto balansas, teismas neišreikalavo apie ieškovo turimą turtą užsienyje. Be to, spręsdamas dėl paskolų, kaip solidarios sutuoktinių prievolės, teismas neįvertinto nurodytų aspektų:

36.1. ieškovas pripažino, kad paskolos paimtos kaip asmeninės, o ne šeimos interesams. Teismas nevertino aplinkybės, kad paskolos nėra garantuotos jokiu turtu, o tai prieštarauja verslo logikai ir protingai rizikai. Apsimestinį paskolų pobūdį patvirtina tai, jog joks juridinis asmuo negalėtų teikti tokių paskolų (230 000 GBP ir 150 000 GBP) fiziniam asmeniui be jokio laidavimo, 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolų paėmimo laikotarpiu dar nebuvo pradėta grąžinti ankstesnė, 2014 m. lapkričio 29 d. paskola. Paskolos suma yra pervedama visa iš karto, o ne dalimis, kaip 2018 m. paskola. Paskolų sumos yra didesnės nei įgyjamo turto kaina: NT (duomenys neskelbtini) g. įsigijimo kaina 94 175 Eur (papildomai 50 000 Eur įrengimui), tačiau paskolos suma 177 508 Eur, NT (duomenys neskelbtini) g. 13-2 kaina 229 000 Eur, o paskolos suma 260 810,62 Eur. Ieškovas įrodinėjo, kad jo finansinė padėtis gera, todėl tai paneigia būtinybę imti paskolas;

36.2. aplinkybę, kad paskolos nebuvo realios, patvirtino ieškovo rašytinė pozicija, teigiant, kad įmonės (duomenys neskelbtini) dividendai nėra dalintini, nes visi 2016-2018 m. laikotarpiu išmokėti dividendai panaudoti šeimos turto įgijimui, pagerinimui. Apeliantės manymu, jei dividendų pakako turto įsigijimui, paskolų ėmimas buvo betikslis;

39. Apeliantas akcentuoja kasacinio teismo išaiškinimus dėl sutuoktinių turto padalijimo proporcijų ir nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl turto padalinimo būdo ir ar turtą galima dalinti ne natūra lygiomis dalimis ir dėl solidariosios prievolės modifikavimo teismas turi: 1) nustatyti, ar yra svarbios aplinkybės, kurios leistų pasirinkti kitą turto dalinimo būdą ne natūra ir kad viena iš tokių aplinkybių gali būti labai konfliktiški sutuoktinių santykiai; 2) atsižvelgti į sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesus (šiuo atveju šalys neturi nepilnamečių vaikų); 3) nustatyti, ar padalinus turtą natūra lygiomis dalimis netrukdys turto racionaliai naudoti pagal jo tikslinę paskirtį ir neribos galimybių išgauti didžiausią naudą iš šio turto; 4) atsižvelgti į dalijamo turto vienetų ypatumus ir padalinant turtą taip, kad galima būtų ateityje išvengti su tokio turto nuosavybės teisės įgyvendinimu susijusių ginčų; 5) sprendžiant klausimą dėl solidariosios sutuoktinių prievolės kreditoriui modifikavimo nustatyti, ar byloje yra gautas aiškus ir nedviprasmiškas kreditoriaus sutikimas.

40. Pažymi, kad byloje buvo nustatytos visos aplinkybės, atitinkančios kasacinio teismo išaiškinimus, todėl ieškinio reikalavimas po santuokos nutraukimo ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisti (duomenys neskelbtini) NT ir (duomenys neskelbtini) NT bei modifikuoti paskolų prievolę iš solidariosios į ieškovo asmeninę, turėtų būti tenkinamas.

41. Teigia, kad šalių santykiai yra konfliktiški, kas apsunkina galimybes ateityje turtą naudoti gaunant didžiausią naudą iš jo bei išvengiant ginčų dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo ateityje. Nurodo, kad atsakovė posėdžio metu išsakė šmeižikiško ir žeminančio pobūdžio teiginius, siekdama paniekinti apeliantą, jo gyvenimo būdą, giminę ir jo atstovus, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nė vienas atsakovės teiginys dėl santuokos iširimo dėl apelianto kaltės yra nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, atitinkamai teismas nekonstatavo, kad kokie nors apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir atmestini.

Motyvuojamoji dalis

42. Apeliaciniame skunde nurodomi tam tikri atsakovės teiginiai, išsakyti teismo posėdžio metu, kuriais siekiama pagrįsti konfliktišką šalių santykių pobūdį, ir kurių apeliacinės instancijos teismas plačiau nedetalizuoja.

43. Apelianto įsitikinimu, palikus galioti skundžiamą sprendimo dalį, atsakovė, kaip bendraturtė, dėl savo komplikuotos materialinės padėties nesugebės prisidėti prie turto išlaikymo. Nurodo, kad teismas byloje atidėjo žyminio mokesčio sumą už atsakovės priešieškinį, nes pati atsakovė priešieškinyje nurodė, kad yra bedarbė ir pateikė savo banko sąskaitų išrašus, kuriuose matyti mažas lėšų likutis. Pažymi, kad apeliaciniame skunde atsakovė vėl prašo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ir pateikia 2021 m. lapkričio 22 d. pažymą apie registraciją užimtumo tarnyboje, kuri patvirtina, kad atsakovė yra bedarbė.

44. Dėl solidariosios sutuoktinės prievolės padalijimo akcentuoja, kad pati paskolą suteikusi kreditorė (duomenys neskelbtini) sutiko, jog prievolė būtų modifikuota į apelianto asmeninę prievolę, apeliantas papildomai nurodo, kad tokiu prievolės modifikavimu bus užtikrinti kreditorės interesai. Pažymi, kad tenkinus ieškinio reikalavimą dėl nekilnojamojo turto padalijimo ir prievolės priteisimo, nebūtų nukrypta nuo lygių dalių principo ir niekaip nebūtų pažeisti turtiniai atsakovės interesai, nes dalintino nekilnojamojo turto vertė yra 375 953,50 Eur (po 187 976,75 Eur kiekvienam sutuoktiniui), o prievolės dydis yra 419 465,52 Eur (po 209 732,76 Eur kiekvienam sutuoktiniui).

45. Trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) pateikė atsiliepimą į ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, kuriuo prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir tenkinti ieškovo apeliacinį skundą, iš atsakovės trečiojo asmens naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

46. Trečiasis asmuo nepasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, kad santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės bei dėl santuokoje įgyto turto padalinimo po santuokos nutraukimo ir prašo teismo šiuos argumentus įvertinti savo nuožiūra, tačiau trečiasis asmuo nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad paskolos sutartys apskritai nebuvo sudarytos ir yra fiktyvios.

47. Teigia, kad sutartys yra sudarytos, pagal pas jas paimtos paskolos sumos iš bendrovės banko sąskaitos bankiniais pavedimai su prierašu „LOAN“ (liet. paskola) buvo pervestos į sutartyse nurodyto paskolos gavėjo sąskaitą. Nurodo, kad atsakovė viso proceso metu iškraipė įmonės finansinėse ataskaitose įtrauktas įmonei grąžintinas skolas visiškai nežinodama Jungtinės Karalystės įmonių finansinei apskaitai keliamų reikalavimų, akivaizdžiai neskirdama sąvokų „direktoriaus paskolos sąskaita“ nuo „įmonės finansinė ataskaita“.

48. Trečiasis asmuo sutinka su ieškovo apeliaciniu skundu bei teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, kad tarp sutuoktinių susiklostė itin konfliktiški santykiai, todėl padalinus sutuoktinių nekilnojamąjį turtą po santuokos kiekvienam po ½ ir palikus pagal paskolos sutartis atsiradusias prievoles solidariomis, konfliktiški santykiai tarp sutuoktinių tęsis ir toliau, o trečiajam asmeniui bus apsunkinta reali galimybė atgauti paskolintas sumas (jų dalis) iš atsakovės. Pažymi, kad atsakovė nepripažįsta paskolos sutarčių egzistavimo, vadinasi, suėjus paskolų grąžinimo terminui atsakovė nepripažins savo solidarios prievolės įmonei bei stengsis įvairiais būdais išvengti įmonės reikalavimo, o tai gali užprogramuoti teisminius ginčus. Akcentuoja, kad ieškovas neginčija paskolos sutarčių ir ketina jas vykdyti laiku, be to, būdamas įmonės vadovu, pagal Jungtinės Karalystės įstatymus už negrąžintas paskolas turės mokėti didelius mokesčius.

49. Ieškovas A. R. pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti ieškovo naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su žodiniu bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

50. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su santuokos nutraukimu dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovas nurodo, jog:

50.1. ieškovui esant pripažintu kaltu dėl vieno epizodo smurto panaudojimo atsakovės atžvilgiu, ieškovas nesididžiuoja tokiu poelgiu, tačiau santuokos nutraukimo kontekste dėl kaltės turi būti nagrinėjamas ir atsakovės elgesys gyvenant santuokoje. Pažymi, kad 2021 m. gegužės 4 d. teismo posėdžio atsakovė teigė, jog ieškovo advokatas nusprendė, kad jis iš skyrybų uždirbs daugiau nei iš kitų teikiamų teisinių paslaugų ieškovui, todėl ir pradėjo santuokos nutraukimo procesą, o kitą santuokos iširimo priežastį atsakovė nurodė, kad ieškovas iniciavo santuokos nutraukimą, todėl jis automatiškai kaltas. Kitų argumentų, kodėl iširo santuoka dėl ieškovo kaltės, atsakovė nenurodė, todėl pati atsakovė nesieja santuokos iširimo fakto su ieškovo smurtu;

50.2. nesutiktina, kad atsakovė dėl smurto buvo emociškai sužlugdyta. Pažymi, kad šalių konfliktinių santykių pobūdį atskleidžia atsakovės elgesys teismo posėdžio metu, kuomet atsakovės intonacija, pasakojant apie ieškovo smurtą ir nederamą elgesį, yra rami, pastovi. Tikėtina, kad moteris, nuolatos patirdavusi smurtą iš vyro, apie smurto epizodus būtų kalbėjusi su baime, gailesčiu, pasibaisėjimu ar neapykanta, tačiau ne ramiu balsu, viską pasakodama be jokio emocinio fono;

50.3. priešingai nei nurodo atsakovė, ieškovas be jo izoliavimo nuo turto papildomai nurodė tokias santuokos iširimo priežastis: atsakovė nuolatos keldavo konfliktus dėl menkiausių dalykų, nebuvo linkusi ginčų spręsti taikiai ir kalbėtis, nuolatinis tyčiojimasis iš ieškovo ir jo artimųjų giminaičių bei ieškovo pavardės, ką patvirtina atsakovės teismui duoti paaiškinimai, ir nepagrįsti kaltinimai neištikimybe;

50.4. akcentuoja, kad atsakovė pateikė daugybę ieškovo laiškų ir žinučių, kuriose jis kalba apie meilę atsakovei, tačiau byloje nėra nei vienos žinutės ar laiško, kad atsakovė jaučia šiltus jausmus ieškovui. Byloje nustatyta, kad tik ieškovo dėka buvo įgytas ir pagerintas šeimos turtas, tačiau nėra įrodymų dėl atsakovės indėlio, todėl manytina, kad atsakovė buvo pasyvi sutuoktinė, kuri, tikėtina, susituokė tik iš materialių išskaičiavimų, nes visi pranešimai policijai prasidėjo įsigijus antrą šeimos kotedžą adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ir jos dukra po santuokos sudarymo buvo pilnai išlaikomos ieškovo, ieškovas net teoriškai negalėjo finansiškai sužlugdyti atsakovės.

51. Pasisakydamas dėl pavardžių po santuokos nutraukimo (ne)palikimo, ieškovas nurodo, kad nors atsakovė teigia, jog nesityčiojo iš ieškovo, jo šeimos ir pavardės, tačiau teismo posėdžio garso įrašas rodo priešingai. Teismui konstatavus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, bei kad atsakovė net nepagrindė, kodėl jai reikalinga santuokinė pavardė, teismo sprendimas po santuokos nutraukimo palikti atsakovei pavardę „Z.“ yra teisėtas.

52. Ieškovas nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl sutuoktinių turto ir prievolių padalijimo bei nurodo, kad:

52.1. priešingai nei teigia atsakovė, ieškovas niekuomet neteigė, kad paskolos yra skirtos asmeniniams, o ne šeimos poreikiams. Pabrėžia, kad pagal Jungtinės Karalystės įstatymus, direktorius arba akcininkas iš įmonės gali skolintis pinigines lėšas ir nėra reikalaujama šių paskolų garantuoti jokiu turtu. Teigia, kad tai yra vadinamoji direktoriaus paskola – pinigai, kuriuos įmonės vadovas ar jo šeimos narys gauna iš savo bendrovės, išskyrus darbo užmokestį, dividendus ar išlaidų kompensaciją. Be to, (duomenys neskelbtini) buhalterė 2020 m. spalio 7 d. el. laišku paaiškino, kad ieškovo paimtos paskolos yra registruotos įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose ir yra įtrauktos į direktoriaus paskolos sąskaitą, bei tai, jog pagal 2019 m. vasario 28 d. užsibaigusių finansinių metų duomenis, ieškovo skola bendrovei buvo 380 000 GBP, papildomai priskaičiuotas 32,5 proc. mokestis (63 039,92 GBP), kurį ieškovas turėjo sumokėti į Jungtinės Karalystės biudžetą;

52.2. atsakovės nurodoma aplinkybė dėl paskolos sumos (150 000 GBP) pervedimo į atsakovės sąskaitą atskirais pavedimais po 10 000 Eur teisiškai nereikšminga ir nepaneigia 2017 m. vasario 27 d. paskolos sutarties egzistavimo, juolab, kad atsakovė neginčija to fakto, kad nurodytą paskolos sumą gavo. Nurodo, jog iš tiesų nekilnojamojo turto įsigijimui buvo panaudota mažesnė pinigų suma nei pasiskolinta, todėl tiek ieškovas, tiek teismas nurodė, jog įskaitant paskolos sutartyse numatytas palūkanas bei panaudotas lėšas nekilnojamojo turto įsigijimui ir įrengimui, solidarioji ieškovo ir atsakovės prievolė yra ne visa 438 318,62 Eur paimtų paskolų suma, o mažesnė 419 465,52 Eur suma. Teigia, kad ieškovo gautų pajamų dydis iki 2010 m. niekaip nepaneigia paskolos sutarčių realumo, nes jos sudarytos 2017 ir 2018 m.;

52.3. ieškovui per 5 metus išmokėta atlyginimų ir dividendų suma (159 512 GBP) yra žymiai mažesnė nei nekilnojamojo turto įsigijimo ir įrengimo suma, todėl priešingai atsakovės teiginiams, nekilnojamojo turto įsigijimui ieškovo atlyginimo ir dividendų nepakako, todėl buvo poreikis imti paskolas. Paaiškina, kad pagal byloje pateiktą pažymą apie dividendus ir darbo užmokestį matyti, jog nuo 2016 m. iki 2020 m. ieškovui išmokėta 24 283 GBP darbo užmokesčio ir 135 229 GBP dividendų, iš viso išmokėta 159 512 GBP per 5 metus arba po 31 902 GBP vidutiniškai per kalendorinius metus. Įvertinus, kad atsakovė buvo ieškovo išlaikoma bei tai, kad pačiam ieškovui reikėjo lėšų pragyvenimui, akivaizdu, kad 31 902 GBP suma per metus yra pateisinamai išleistina suma šeimos ir asmeniniams poreikiams patenkinti, turtui, nebūtinai nekilnojamam, įsigyti ir išlaikyti;

52.4. atsakovei teigiant, kad ji nebuvo informuota apie paskolas, ieškovas pažymi, jog 2017 m. birželio 17 d. ieškovo el. laiško turinys atskleidžia, jog: „<...> Labukas R., <...> negalėjau tavęs paklausti – kaip einasi su (duomenys neskelbtini) projektu ir kaip panaudojami tie 150 000 Eur, kuriuos pervedžiau tau tam projektui vystyti, <...> už tai, kad tokią sumą pasiskolinau iš savo įmonės asmeninėms reikmėms, man reikės susimokėti 8000 GBP papildomai pajamų mokesčių UK mokesčių administratoriams. Todėl būtų gerai man žinoti, kaip ta suma panaudojama ir kur <...>“. Paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) yra gyvenamųjų namų kvartalas (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) g. yra (duomenys neskelbtini);

52.5. atsakovė nepagrįstai teigia, kad paskolos neįtrauktos į bendrovės balansą, nes byloje pateiktose (duomenys neskelbtini) finansinėse ataskaitose nuo 2016 m. iki 2020 m. yra užfiksuotos tiek paskolos, suteiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek paimtos ieškovo: ataskaitoje už finansinius metus, kurių pabaiga buvo 2016 m. vasario 28 d., skolininkų įsipareigojimai įmonei yra 14 600 GBP, o 2020 m. – 464 771 GBP. Teigia, kad paskolos buvo įtraukiamos į įmonės balansą, be to, pagal byloje pateiktą oficialią Jungtinės Karalystės Vyriausybės tinklapio informaciją nurodoma, kad „<...> Jūs (direktorius) privalote registruoti visas sumas, kurias pasiskolinote iš bendrovės arba jai sumokėjote – šiam tikslui naudojama sąskaita vadinama „direktoriaus paskolos sąskaita <...>“. Tai nėra reikalavimas direktoriaus paimtas paskolas iš įmonės registruoti finansinėse ataskaitose, juolab, tai, kokias sumas reikia įtraukti į finansines ataskaitas yra Jungtinėje Karalystėje dirbančių buhalterių kompetencija, o ne atsakovės pamąstymai;

52.6. atsakovei abejojant paskolos sutarčių tikrumu, nes paskolos nepradėtos grąžinti, ieškovas pažymi, kad paskolų grąžinimo terminai yra 2022 m. kovo 2 d. ir 2023 m. sausio 19 d., todėl nenuostabu, kad paskolos nėra pradėtos grąžinti. Nurodo, kad išperkamoji automobilio nuoma ir paskolos sutarčių galiojimo klausimai nesusiję, o automobilio įsigijimas lizingu nedaro paskolos sutarčių negaliojančiomis.

53. Nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl (duomenys neskelbtini) gautų pajamų ir įmonės vertės padalinimo bei nurodo, kad atsakovei nesutinkant su teismo sprendimu dalyje dėl atsakovės reikalavimų priteisti (duomenys neskelbtini) ieškovui išmokėtų ½ dividendų dalį ir ½ įmonės vertės padidėjimo, ieškovas akcentuoja, jog nepateikiama nei vieno argumento, kodėl sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas ir neteisėtas, tik išsamiai cituojama teismų praktika. Dėl atsakovės klausimo, kaip ji galėjo pateikti tinkamus įrodymus dėl įmonės vertės padidėjimo, kuomet įmonė veikia Jungtinėje Karalystėje, ieškovas mano, kad šis klausimas užduotinas atsakovės atstovei, juolab, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 5 d. vykusio posėdžio metu atsakovės klausė, ar pageidaus skirti ekspertizę dėl įmonės vertės padidėjimo nustatymo, tačiau atsakovė atsisakė.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

54. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

55. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

56. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį dėl santuokos nutraukimo tenkinti iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos išdėstytų motyvų kontekste.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

57. Atsakovė apeliaciniame skunde išreiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymas grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nebuvo sudarytas tikslus dalintinas šalių (sutuoktinų) turto balansas, todėl atsakovė prašė įpareigoti ieškovą pateikti pažymas apie jo turimą nekilnojamąjį turtą ir transporto priemones, sąskaitas, esančias Jungtinėje Karalystėje. Atliepdamas į atsakovės prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, ieškovas nurodė, kad toks atsakovės prašymas yra nemotyvuotas ir užtęstų bylos nagrinėjimą, kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama 2 metus, kas pareikalavo didelės ieškovo emocinės stiprybės, itin daug finansinių išlaidų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sudarė tikslų šalių dalintino turto balansą, o visi motyvuoti atsakovės prašymai teismui dėl įrodymų išreikalavimo buvo patenkinti: ieškovas pateikė banko sąskaitų išrašus, darbo sutartis, pažymas apie ieškovui išmokėtus dividendus ir atlyginimą bei kitus.

58. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis).

59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė šiuo atveju nepagrindžia savo prašymo dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinumo, tik nurodo, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo sudarytas tikslus turto balansas, kadangi, atsakovės nuomone, byloje nėra tikslių duomenų apie ieškovo turimą turtą Jungtinėje Karalystėje. Pažymėtina, jog ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą tinkamai pastebėjo, kad visi motyvuoti atsakovės prašymai, išreikšti tiek raštu procesiniuose dokumentuose, tiek žodžiu teismo posėdžio metu, buvo tenkinti, tuo tarpu įrodymų, pagrindžiančių atsakovės argumentus dėl galimai nuslėpto ieškovo turto Jungtinėje Karalystėje, atsakovė nepateikė. Byloje nėra poreikio apklausti liudytojus ar ekspertus, o sprendžiami faktinio ir teisinio pobūdžio klausimai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos išdėstytų argumentų kontekste, teismo vertinimu, efektyviai gali būti sprendžiami ir rašytinio proceso tvarka. Dėl minėtų priežasčių, atsakovės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra netenkinamas.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindų ir buvusių sutuoktinių pavardžių

60. Atsakovė savo apeliaciniame skunde teigia nesutinkanti, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir nurodo, kad šalių santuoka iširo išimtinai dėl ieškovo kaltės, kadangi egzistuoja trys iš CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų alternatyvių prezumpcijų (ieškovas nuteistas dėl tyčinio nusikaltimo, santuokinė neištikimybė, psichologinis ir finansinis atsakovės žlugdymas), be to, pasisakydamas dėl santuokos iširimo priežasčių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė vien tik dėl atsakovės dėl lojalumo ir pagarbos stokos. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad atsakovė santuokos nutraukimo būtinybės nesiejo su ieškovo smurtu, santuokinė neištikimybė neįrodyta, o argumentai dėl atsakovės materialinio žlugdymo, turint omenyje, kad iš ieškovo darbinės veiklos generuojamomis pajamomis buvo aprūpinama ir atsakovė, yra nepagrįsti.

61. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

62. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nustačius vieno sutuoktinio kaltę, gali būti pripažįstamas kaltu ir kitas sutuoktinis, jei jis nesiėmė priemonių šeimai išsaugoti, negynė šeimos vertybių ir tai lėmė jo, kaip sutuoktinio, pareigų nesilaikymą. Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014).

63. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-55-1015/2020, Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos baudžiamosios Nr. 1A-331-898/2020 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 2K-95-648/2021 medžiagos nustatyta, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ieškovas pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui) už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos nares (atsakovę ir jos dukrą). Esant nustatytam ieškovo smurto prieš atsakovę faktui, kuris baudžiamojoje byloje pripažintas kaip veikimas tiesiogine tyčia, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vertindama nurodytą aplinkybę, kiek tai susiję su santuokos nutraukimo pagrindų nustatymu, pažymi, kad neabejoja atsakovės patirtais bei ieškovo smurto sukeltais dvasiniais išgyvenimais ir sukrėtimu, tačiau kartu akcentuoja, jog sprendžiant dėl sutuoktinių kaltės, sąlygojusios santuokos nutraukimą, svarbus ne atskirų pavienių epizodų, bet kompleksiškas sutuoktinių tarpusavio santykių, elgesio, įvertinimas viso santuokinio gyvenimo metu. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nors dėl santuokos iširimo didesnė yra ieškovo kaltė, kadangi smurtiniai veiksmai yra absoliučiai nesuderinamas tiek teisės, tiek moralės požiūriu, elgesys, dėl kurio, be kita ko, negalima kaltinti atsakovės, tačiau, vertinant byloje nustatytas aplinkybes dėl šalių tarpusavio santykių nuo pat santuokos pradžios iki kreipimosi į teismą dėl jos nutraukimo, matyti akivaizdūs šalių nesutarimai, konfliktai, prie kurių atsiradimo neabejotinai prisidėjo tiek ieškovas, tiek atsakovė. Byloje nustatyta, kad abu sutuoktiniai nedėjo pastangų šeimai išsaugoti, iš šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių ir teismo posėdžiuose duotų paaiškinimų matyti tarpusavio pagarbos stoka, o tarp sutuoktinių atsiradus nesutarimų, šie nepasinaudojo galimybėmis susitaikyti, rasti abiem priimtinas išeitis, nedemonstravo vienas kito atžvilgiu tolerancijos. Nors tiek ieškovas, tiek atsakovė kaip vieną esminių šeimos iširimo priežasčių akcentuoja šalių nesutarimus dėl turto, teisėjų kolegijos vertinimu, ši priežastis savaime negali būti vienintelė sukelianti šeimos iširimą, nes jį nulemia asmeniniai sutuoktinių santykiai. Nesutarimai dėl bendro santuokinio turto tvarkymo, persikėlę į asmeninių sutuoktinių santykių lygmenį, gali būti faktinė santuokos iširimo priežastis, tačiau reikšminga pažymėti, jog sutuoktinių ryšiai grindžiami pirmiausia asmeniniais tarpusavio santykiais: lojalumu ir pagarba, šiltais jausmais vienas kitam (CK 3.27 straipsnis). Sutuoktiniams stokojant abipusės pagarbos kildavo nesusipratimų, o šalims nesugebant rasti kompromiso ir išeities iš konfliktinių situacijų, šeimoje ilgainiui įsivyravo nesantarvė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl abiejų sutuoktinių kaltės pripažinimo paliktina nepakeista.

64. Pažymėtina, kad nors atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovas buvo neištikimas, tačiau byloje nėra neginčijamų duomenų, patvirtinančių ieškovo neištikimybę. Apeliaciniame skunde neištikimybės faktą siekiama pagrįsti ieškovo pranešimu atsakovei Messenger aplikacijoje, iš kurios turinio galima spręsti apie tam tikrą ieškovo apgailestavimą: „<...>Mano mintys į pasikeitimą, mintys į santarvę. Mintys į ateitį. Visada tokios mintys gilumoje buvo. Buvo ir blūdas apsėdęs. Blūdas išgyvendinamas. Dėl tikslo. Dėl meilės. Dėl ateities <...>“. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, jog iš nurodyto pranešimo turinio negalima suprasti situacijos konteksto, dėl ko ieškovas apskritai apgailestauja ir kokius savo veiksmus siekia pateisinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju aplinkybės, kad ieškovas buvo neištikimas savo sutuoktinei, nepagrindžia byloje esantys įrodymai, todėl pripažintina, kad santuokinė neištikimybė neįrodyta.

65. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemato pagrindo sutikti su atsakovės skundo argumentais dėl psichologinio ir finansinio jos žlugdymo santuokos metu dėl nepagrįstai keliamų civilinių bylų, kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, jog kiekvienam asmeniui yra įstatymų užtikrinama teisė ginti savo galimai pažeistas teises, sprendžiant civilinius ginčus teismuose. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad naudojimasis teise į teisminę gynybą niekaip nepatenka į CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą žiauraus elgesio su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais taikymo apibrėžtį, todėl atsakovės argumentai dėl jos žlugdymo pripažįstami nepagrįstais (neįrodytais).

66. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl buvusių sutuoktinių pavardžių ir teigia, kad santuokinės pavardės atėmimas sukels atsakovei neigiamas finansines pasekmes, nes teks keisti daug įvairių dokumentų, taip pat byloje neįrodyta, jog apeliantė tyčiojosi iš ieškovo šeimos.

67. CK 3.69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad po santuokos nutraukimo sutuoktinis gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. CK 3.69 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu santuoka buvo nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų. Viena vertus svarbu tai, kad CK 3.69 straipsnio 2 dalyje numatyta sutuoktinio teisė pareikšti reikalavimą dėl uždraudimo pasilikti santuokinę pavardę kitam sutuoktiniui, kaltam dėl santuokos iširimo, siejama su aplinkybe, kad santuoka yra nutraukiama dėl kito sutuoktinio kaltės. Nagrinėjamu atveju byloje pripažinta, kad šalių santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Antra vertus, CK 3.69 straipsnio 2 dalyje numatytas šios nuostatos taikymo apribojimas tai atvejais, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų. Šiuo konkrečiu atveju šalys bendrų vaikų nesusilaukė. Ieškovo argumentai, jog atsakovei nepaliktina santuokinė pavardė, kadangi ji nepagarbiai atsiliepė apie ieškovo giminaičius, tyčiojosi, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi šalių santuoka nutraukta ne dėl vieno sutuoktinio kaltės, kita vertus, ieškovas nepagrindė, kaip pasireiškė nepagarbūs atsakovės išsireiškimai būtent dėl santuokinės pavardės. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmuo, negerbiantis santuokinės pavardės (šiuo atveju atsakovė), tikėtinai nereikštų reikalavimo santuokos nutraukimo byloje palikti jam (jai) santuokinę pavardę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas nepagrįstai išplėtė CK 3.69 straipsnio 2 dalies taikymą ir nepagrįstai tenkino ieškovo prašymą po santuokos nutraukimo palikti atsakovei jos ikisantuokinę pavardę (Z.), todėl yra pagrindas atsakovės apeliacinį skundą dalyje dėl santuokinės pavardės palikimo atsakovei tenkinti, o skundžiamą teismo sprendimo dalį panaikinti, šioje dalyje priimti naują sprendimą, po santuokos nutraukimo paliekant atsakovei santuokinę pavardę – R. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl sutuoktinių turto padalijimo ir prievolių (ne)modifikavimo

68. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (NT (duomenys neskelbtini) g.), ir adresu (duomenys neskelbtini) (NT 2 (duomenys neskelbtini) g.), padalijo sutuoktiniams lygiomis dalimis bei pripažino, jog kreditoriniai įsipareigojimai kreditoriui (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartis, kurių pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos NT (duomenys neskelbtini) g. ir NT 2 (duomenys neskelbtini) g. įsigijimui, po santuokos nutraukimo yra solidari ieškovo ir atsakovės prievolė.

69. Atsakovė teismo sprendimą šioje dalyje ginčija, nurodydama, kad nors ir sutinka dėl nekilnojamojo turto padalijimo lygiomis dalimis, tačiau siekia įrodyti, kad nebuvo sudarytas tikslus dalintino turto balansas, nes neišreikalauti duomenys apie ieškovo turimą turtą užsienyje, tuo tarpu paskolos sutartys, iš kurių buvo įsigytas nekilnojamasis turtas, sudarytos fiktyviai. Savo ruožtu ieškovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas sutuoktinių turtą padalinti ne natūra lygiomis dalimis bei pabrėžė, kad kreditorė (duomenys neskelbtini) sutinka, jog sutuoktinių prievolė pagal paskolos sutartis būtų modifikuota į ieškovo asmeninę prievolę. Pasak ieškovo, konfliktiški šalių santykiai apsunkins galimybes naudoti nekilnojamąjį turtą ir juo disponuoti, užprogramuos ginčus dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo, tuo tarpu prievolės modifikavimas į ieškovo asmeninę prievolę užtikrins kreditorės interesų apsaugą, kadangi sudėtinga atsakovės finansinė padėtis komplikuoja tinkamą prievolės kreditorei vykdymą.

70. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

71. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015 ir kitos). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pavyzdžiui, dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė ir grindžiama bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kita. Taigi, santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o kai sutuoktiniai nesutaria – įvertinti visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir parinkti santuokinio turto padalijimo būdą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos svarbias nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006).

72. Aptariamu atveju teisėjų kolegija sutinka su ieškovu dėl konfliktiško šalių tarpusavio santykių pobūdžio, tačiau pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog konfliktiški santykiai savaime nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo turto padalijimo natūra principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662-313/2015). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių esmė ir kuriamo turto šeimos poreikiams tenkinti paskirtis lemia tokio turto individualių savybių specifiką, kartu ir objektyviai suvokiamus kaip neišvengiamus tokio turto valdymo bei naudojimo įgyvendinimo ypatumus šeimos teisinių santykių nutraukimo atvejais. Dėl to, santuokos nutraukimo atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

73. Byloje nustatyta, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamojo turto objektai, kuriuose šalys realiai negyvena. Atsakovė nurodė gyvenanti adresu (duomenys neskelbtini), tuo tarpu šis nekilnojamasis turtas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, įsigytas iki santuokos sudarymo ir yra įregistruotas kaip bendroji dalinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė, todėl nutraukiant santuoką nebuvo sprendžiama dėl šio turto padalijimo. Bylos duomenimis, ieškovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, be to, bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad šioje valstybėje nuolatos dirba, o apeliaciniame skunde pabrėžė, kad nesieja savo gyvenimo su Lietuva. Šiuo atveju ieškovas prieštarauja dėl nekilnojamojo turto priteisimo natūra nurodydamas, kad šalių santykiai itin konfliktiški, tačiau reikšminga pažymėti, jog nė vienai iš šalių dalintini butai nereikalingi nuolat gyventi. Be to, nors šalių nesutarimai ir konfliktai yra byloje nustatyta ir įrodyta bei objektyviai egzistuoja faktinė aplinkybė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nesudaranti pagrindo nukrypti nuo turto padalijimo natūra principo. Aptariamu atveju, turint omenyje sutuoktinių nesutarimus, taip pat reikšminga pažymėti, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise iki šiol valdė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuriame šiuo metu gyvena atsakovė, tačiau byloje nėra duomenų, jog konkrečiai dėl šio turto tarp šalių būtų nesutarimai, iš esmės trukdantys turtu disponuoti bei naudotis. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad šalys nesutaria dėl santuokinio nekilnojamojo turto padalijimo, kad realiai šalys turte negyvena ir neketina gyventi, spręstina, kad vien sutuoktinių nesutarimai negali lemti sprendimo nukrypti nuo prioritetinio bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdo – natūra.

74. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat įrodinėja, kad būtinybę nukrypti nuo turto padalijimo natūra sąlygoja tai, kad atsakovė, būdama bedarbė, nesugebės niekaip prisidėti prie turto išlaikymo, mokėti už jį komunalinių ir kitų mokesčių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik atsakovės bedarbės statusas savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė jokia apimtimi negalės prisidėti prie turto išlaikymo. Pažymėtina, kad net ir esant rizikai, jog atsakovė neprisidės prie jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto išlaikymo, tai gali būti pagrindas kitam bendraturčiui (šiuo atveju ieškovui) reikalauti iš atsakovės atitinkamų prievolių vykdymo, tačiau vien nurodytų argumentų dėl sunkios atsakovės materialinės padėties pagrindu netikslinga nukrypti nuo turto padalijimo natūra ir apriboti atsakovės nuosavybės teises į dalį santuokoje įgyto turto.

75. Nagrinėjamoje byloje šalys taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl sutuoktinių solidarių prievolių padalijimo, teismui nusprendus sutuoktinių prievoles pagal 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m sausio 15 d. sutartis, sudarytas su trečiuoju asmeniu (duomenys neskelbtini), padalinti lygiomis dalimi abiems sutuoktiniams. Ieškovo teigimu, prievolės pripažintinos jo asmenine prievole, juolab, kad byloje yra kreditorės sutikimas dėl prievolių modifikavimo iš solidariosios sutuoktinių prievolės į ieškovo asmeninę prievolę. Savo ruožtu atsakovė laikosi pozicijos, kad paskolos sutartys yra fiktyvios, neįtrauktos į paskolos davėjos (duomenys neskelbtini) balansą, tuo tarpu nekilnojamojo turto įsigijimui pakako ieškovo pajamų ir iš įmonės veiklos gautų dividendų.

76. Teisėjų kolegija kritiškai vertina atsakovės poziciją dėl paskolų fiktyvumo. Pažymėtina, kad nors atsakovė pareiškė byloje priešieškinį su grupe skirtingų reikalavimų, tačiau nei pradiniu, nei patikslintu priešieškiniu neginčijo paskolos sutarčių teisėtumo bendraisiais ar specialiaisiais sandorių negaliojimo pagrindais.

77. Pažymėtina, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva.

78. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant CPK 376 straipsnio normą, nurodoma, proceso teisės normomis teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai, o ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais atvejais, būtinybė veikti aktyviai turi būti konstatuojama ir pagrindžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014). Kai abu sutuoktiniai santuokos nutraukimo ir padarinių procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujamasi rungimosi ir dispozityvumo principais, o byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai teismui procese nėra teisinio pagrindo remtis CPK 376 straipsnyje suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

79. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovė, viso proceso dėl santuokos nutraukimo metu buvo atstovaujama profesionalios teisininkės, todėl manydama, kad ieškovo ir trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) sudarytos paskolos sutartys, iš kurių kyla sutuoktinius saistančios solidariosios prievolės, yra teisiškai ydingos, turėjo teisę pareikšti atitinkamą materialinį reikalavimą ir jį įrodinėti.

80. Kita vertus, reikšminga pažymėti, jog pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms pripažįstami šalių paskolos teisiniai santykiai – įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką yra būtinas paskolos sutarties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019).

81. Nagrinėjamu atveju, tiek 2017 m. vasario 27 d., tiek 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutarčių sudarymą patvirtina ieškovo byloje pateikti įrodymai (atskirų kreditorės (duomenys neskelbtini) bankinių mokėjimų pavedimų į ieškovo Jungtinėje Karalystėje atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos), taip pat abiejų paskolų sutarčių turinys, kuris sutarčių sąlygų prasme iš esmės yra identiškas: paskolų sutarčių 1 punkte nurodoma, kad paskolos davėjas pasižada paskolos gavėjui suteikti 150 000 GBP paskolą (2018 m. sausio 15 d. paskolos sutarties atveju – 230 000 GBP), o paskolos gavėjas pasižada grąžinti paskolos davėjui šią pagrindinę sumą <...> pradedant nuo 2017 m. kovo 2 d. (2018 m. sausio 15 d. paskolos sutarties atveju – nuo 2018 m. sausio 19 d.); paskolos sutarčių 2 punkte numatyta, kad visa paskola bus grąžinta iki 2022 m. kovo 2 d. (2018 m. sausio 15 d. paskolos sutarties atveju – iki 2023 m. sausio 19 d.). Vadovaujantis aukščiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, minėtos aplinkybės leidžia pripažinti ieškovo ir trečiojo asmens paskolos santykius, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingos išvados.

82. Vertinant ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta prievolę pagal paskolos sutartis pripažinti solidaria sutuoktinių prievole, pritartina ieškovui, teigiančiam, kad teismas, nepaisant byloje esančio kreditorės sutikimo, atmetė ieškovo reikalavimą dėl prievolės modifikavimo į ieškovo asmeninę ir nurodė pakankamai neišsamius tokio sprendimo motyvus.

83. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, jog nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

84. Bylos medžiaga atskleidžia, kad trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) 2019 m. gruodžio 18 d. rašytiniu sutikimo patvirtino savo sutikimą, jog paskolos, gautos pagal 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolų sutartis būtų pripažinti asmenine ieškovo prievole. Pažymėtina, kad kreditorė buvo įtraukta į civilinę bylą trečiojo asmens, neprareiškiančio savarankiškų reikalavimų statusu, ir neišreiškė priešingos pozicijos dėl prievolės modifikavimo, o pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą patvirtino savo sutikimą dėl prievolės modifikavimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas prievoles iš nurodytų paskolos sutarčių paliko abiem šalims, nurodant, kad paskolos sutartys buvo panaudotos bendro sutuoktinių nekilnojamojo turto įsigijimui ir pagerinimui. Teisėjų kolegija kritiškai vertina tokius pirmosios instancijos teismo motyvus, kadangi nustačius, jog ieškovas ir trečiasis asmuo siekė modifikuoti juos saistančią prievolę iš solidariosios į asmeninę, nėra pagrindo nepaisyti aiškiai išreikštos šalių valios ir byloje dėl santuokos nutraukimo ir sprendžiant dėl santuokos metu įgytos prievolės padalijimo nuspręsti ignoruojant kreditoriaus sutikimą dėl prievolės modifikavimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta kreditorinius įsipareigojimus kreditorei (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartis po santuokos nutraukimo pripažinti solidaria ieškovo ir atsakovės prievolė, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – kreditoriniai įsipareigojimai kreditorei (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartis po santuokos nutraukimo pripažinti asmenine ieškovo prievole (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl (duomenys neskelbtini) dividendų ir įmonės vertės padidėjimo padalinimo bei sprendimo motyvavimo

85. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta netenkinti priešieškinio reikalavimų dėl (duomenys neskelbtini) dividendų ir vertės padidėjimo padalijimo, atsakovė nurodo, teismas, motyvuodamas, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus įmonės vertės padidėjimo vertinimas, ignoravo aplinkybę, kad atsakovė, būdama Lietuvoje, neturi galimybių užsakyti įmonės, esančios Jungtinėje Karalystėje, vertinimo. Atsakovė taip pat išdėstė poziciją dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo dėl netinkamo rungimosi pareigos paskirstymo.

86. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą (CPK 183, 184, 192, 194, 195, 200–203, 209, 210, 217, 220 straipsniai); turi išklausyti dalyvaujančius byloje asmenis apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (CPK 186 straipsnis); sprendime gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis).

87. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo sutikti su atsakovės argumentais dėl rungimosi principo pažeidimo, kadangi 2021 m. vasario 5 d. teismo posėdžio metu teismas teiravosi atsakovės nuomonės, ar ji pageidaujanti skirti ekspertizę dėl (duomenys neskelbtini) vertės padidėjimo nustatymo po santuokos sudarymo, tačiau atsakovė nurodė neturinti finansinių galimybių sumokėti už įmonės ekspertizės atlikimą (įrašo laikas nuo 10:58:01 iki 11:03:11), tačiau tokia situacija yra nulemta subjektyvaus pobūdžio priežasčių ir nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas netinkamai paskirstė rungimosi pareigą tarp šalių. Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl dispozityvumo, konstitucinės teisės į teisminę gynybą, sprendimo motyvavimo principų pažeidimo yra deklaratyvaus pobūdžio, nulemti atsakovės nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir tam tikrų ginčo reikalavimų išsprendimo ne jos naudai, tačiau nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistu.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

88. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimtam teisiniam rezultatui įtakos nedaro. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 107/2010, ir kt.).

89. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės, bendro sutuoktinių turto padalijimą natūra, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tačiau suklydo taikydamas sutuoktinių pavardes po santuokos nutraukimo ir solidariųjų sutuoktinių prievolių padalijimą reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliaciniai skundai šioje dalyje tenkinti iš dalies, o skundžiamas teismo sprendimas iš dalies keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

90. Pagal bendrąją taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taigi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas yra toks, kad pralaimėjusi šalis laimėjusiai bylą šaliai atlygina visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis), t. y. įstatyme įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutas yra grindžiamas principu ,,pralaimėjęs moka“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2013). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, turėtų būti pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

91. Nagrinėjamu atveju ieškovo šioje byloje pirmojoje instancijoje patirtos išlaidos sudarė 15 775,79 Eur (4159 Eur žyminis mokestis, 10 017,59 Eur išlaidų advokato pagalbai, 1184,35 Eur išlaidų už vertimo paslaugas, 414,85 Eur išlaidų už (duomenys neskelbtini) konsultuojančios įmonės buhalterės paslaugas, teikiant informaciją byloje). Atsakovės patirtos išlaidos sudarė 9734 Eur (6734 Eur žyminis mokestis, kurio 6294 Eur dalies sumokėjimas buvo atidėtas bei 3000 Eur išlaidų advokato pagalbai). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad abiejų šalių nurodytos išlaidos buvo būtinos, protingos ir pagrįstos, todėl teismas, proporcingai šalių patenkintų reikalavimų daliai paskirstė bylinėjimosi išlaidas: ieškovui priteisė 8000 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovo – 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat ieškovui, atsižvelgiant į patenkintų priešieškinio reikalavimų dalį, priteista atlyginti valstybei dalį atsakovei tenkančio sumokėti atidėto žyminio mokesčio (2020 Eur), o iš atsakovės valstybei priteista likusi atidėto žyminio mokesčio dalis (4714 Eur). Nors pirmosios instancijos teismas nedetalizavo šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų proporcijų procentine išraiška pagal patenkintų reikalavimų dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atlikęs aritmetinius skaičiavimus nustatė, kad teismas tenkino 70 proc. ieškovo reikalavimų ir 30 proc. atsakovės reikalavimų.

92. Perskirstant bylinėjimosi išlaidų atlyginimą svarbu tai, kad apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl abiejų šalių kaltės nutraukiant santuoką, tačiau sprendimas pakoreguotas dalyje dėl sutuoktinių bendrų pavardžių, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pakeitimas nekeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl sutuoktinių turto padalijimo taip pat paliktas nepakeistu, tačiau pakoreguota sprendimo dalis dėl sutuoktinių prievolių, iš esmės tenkinant ieškovo reikalavimą dėl prievolės modifikavimo iš solidariosios į asmeninę ieškovo prievolę. Taigi, pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiek tiek palankesnis ieškovui, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šalių reikštų reikalavimų apimtį ir ginčo dalyką, laikytina, kad abiejų šalių patenkintų reikalavimų apimtis iš esmės lieka vienoda, kadangi reikalavimas dėl prievolės modifikavimo yra neturtinis, be to, šalys teikė panašaus pobūdžio ir turinio procesinius dokumentus, panašų jų kiekį, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sąžininga, teisinga ir protinga šalių išlaidų pirmosios instancijos teisme neperskirstyti ir kiekvieną šalį palikti prie savo išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

93. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

94. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovas, tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų išlaidas advokato pagalbai, todėl šių išlaidų priteisimo klausimas nespręstinas.

95. Atsakovė už apeliacinį skundą turėjo mokėti 6734 Eur žyminį mokestį, tačiau kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus, kad jos turtinė padėtis nepasikeitė, todėl prašė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės apeliacinio skundo priėmimo klausimą neišsprendė žyminio mokesčio atidėjimo klausimo, todėl atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta ir nors pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, šios nutarties 91-93 punktuose nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nekeičia bylinėjimosi išlaidų proporcijų. Atsižvelgiant į tai, valstybei iš atsakovės priteistina 2020 Eur (6734 x 30 proc.) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis, o ieškovas įpareigotinas valstybei atlyginti 4714 Eur (6734 x 70 proc.) atsakovei tenkančio mokėti žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą.

96. Ieškovas už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 3795 Eur žyminio mokesčio, todėl jo apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, ieškovui iš atsakovės priteistina 2656,50 Eur (3795 Eur x 70 proc.) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovo A. R. ir atsakovės R. R. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti, teismo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:

„Ieškovo A. R. ieškinį ir atsakovės R. R. priešieškinį tenkinti iš dalies.

Nutraukti ieškovo A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir atsakovės R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Priteisti A. R. ir R. R. po 1/2 dalį: buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); negyvenamosios patalpos – sandėliuko, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane (duomenys neskelbtini)); negyvenamosios patalpos – sandėliuko, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane (duomenys neskelbtini)); 1/16 negyvenamosios patalpos – automobilio stovėjimo patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtos plane (duomenys neskelbtini); 1/2 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kotedžo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Priteisti A. R. ir R. R. po 1/2 dalį išmokėtos kreditorinių reikalavimų BUAB „(duomenys neskelbtini)“ sumos – 9 995,73 Eur.

Pripažinti, kad kreditoriniai įsipareigojimai kreditoriui (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. sausio 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartis po santuokos nutraukimo yra asmeninė A. R. prievolė.

Santuoką nutraukus, R. R. palikti santuokos sudarymo metu įgytą R. pavardę, A. R. palikti R. pavardę.

Priteisti A. R. iš R. R. 8000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti R. R. iš A. R. 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš A. R. valstybei, atsižvelgiant į patenkintų priešieškinio reikalavimų dalį, dalį R. R. tenkančio sumokėti atidėto žyminio mokesčio – 2020 Eur.

Priteisti iš R. R. valstybei likusią atidėto žyminio mokesčio dalį – 4714 Eur.

Likusioje dalyje apeliacinių skundų netenkinti.

Priteisti ieškovui A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2656,50 Eur (du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt šešis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 4714 Eur (keturis tūkstančius septynis šimtus keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovės R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2020 Eur (du tūkstančius dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Išaiškinti šalims, kad bylinėjimosi išlaidos, priteistos valstybės naudai, turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).