Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei G. B. dėl avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. G. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei G. B. (toliau – atsakovė), prašydamas priteisti iš atsakovės 5 000 Eur avansą ir 713 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.

2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu už akių tenkino ieškinį.

3. Atsakovė pateikė prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė atnaujinti atsakovei terminą pareiškimui dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-3934-647/2019 peržiūrėjimo ir priimti šį pareiškimą nagrinėti, panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2019 m. lapkričio 22 d. nutartimi atsakovės pareiškimo netenkino. Atsakovė šią teismo nutartį apskundė.

4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. nutartį, atnaujino terminą atsakovės pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti bei perdavė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėti iš naujo.

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. vasario 12 d. nutartimi buvo panaikintas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-3934-647/2019 ir bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintas.

6. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad su atsakove 2018 m. rugpjūčio 19 d. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto – namo ir žemės sklypo, esančių adresu Vilniaus raj. sav. (duomenys neskelbtini) (toliau – turto), pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį iki 2018 m. gruodžio 31 d. Remiantis preliminarios sutarties 4.1 punktu, ieškovas sumokėjo atsakovei 5 000 Eur dydžio avansą. Pagal preliminarios sutarties 4 punktą nekilnojamasis turtas turėjo būti parduotas už 169 000 Eur. 2018 m. gruodžio pirmomis dienomis atsakovas sužinojo, kad atsakovė išvykusi ir grįš tik per žiemos šventes. Kai atsakovė grįžo, ieškovas sužinojo, kad atsakovė pakėlė turto pardavimo kainą iki 183 000 Eur. Ieškovui nesutikus pirkti turto už didesnę kainą, atsakovė namą ir žemės sklypą pradėjo pardavinėti brangiau (tą patvirtina skelbimas) ir pardavė už 177 000,00 Eur. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta dėl atsakovės kaltės, todėl ji, remiantis preliminarios sutarties 8 punktu, privalo grąžinti ieškovui sumokėtą avansą ir sumokėti baudą. Atsakovė ieškovui avanso nėra grąžinusi, taip pat nėra sumokėjusi baudos, tačiau atsakovas prašo priteisti ieškovui iš atsakovės tik negrąžintą avansą.

7. Atsakovė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovės pardavimų tarpininkė A. S. žinojo, kad 2018 m. rugsėjo 28 d. – gruodžio 22 d. atsakovė bus išvykusi į ilgalaikę komandiruotę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žinodama, kad nekilnojamas turtas turi būti parengtas pardavimui iki 2018 m. gruodžio 31 d. preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis, atsakovė iš karto po preliminariosios sutarties pasirašymo ėmė pardavinėti ieškovui nereikalingus baldus, pasiėmė likusius asmeninius daiktus, prieš išvykdama taip pat pasirašė notarinį įgaliojimą sūnui M. B., kad galėtų parduoti turtą atsakovui. Atsakovei esant komandiruotėje, su ja susisiekė pardavimų tarpininkė A. S. ir nurodė, kad ieškovas prašys pratęsti preliminariąją sutartį vienam mėnesiui už papildomą avansą, kadangi nespės parduoti kito turimo nekilnojamojo turto, negalės atsiskaityti už ketinamą iš atsakovės pirkti turtą. Grįžusi į Lietuvą 2018 m. gruodžio 22 d., atsakovė iš pardavimų tarpininkės A. S. sužinojo, kad ieškovas prašys pratęsti sutartį 2 mėnesiams, tačiau persigalvojo ir jokio papildomo avanso nemokės. 2019 m. sausio 4 d. 12 val. atsakovė su ieškovu ir jo pardavimų tarpininku susitiko šalia atsakovės darbovietės ((duomenys neskelbtini), Vilniuje) esančioje kavinėje. Susitikimo metu ieškovas ir jo pardavimų tarpininkas nurodė, kad papildomas avansas nebus mokamas, tačiau atsakovė privalo pratęsti preliminariąją sutartį. Atsakovė siūlomomis sąlygomis nesutiko pratęsti preliminariosios sutarties. Nekilnojamojo turto notarinės sutarties pasirašymas iki 2018 m. gruodžio 31 d. neįvyko dėl atsakovo veiksmų. 2019 m. sausio 7 d. ieškovas atsiuntė elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad jei preliminariosios sutarties terminas nebus pratęstas, jis reikalauja grąžinti avansą, o jo negrąžinus, kreipsis į teisininkus. Atsakovė nurodė, kad nekilnojamojo turto pardavimo skelbimas, kuriuo remiasi ieškovas, kaip įrodymu, kad atsakovė pakėlė turto kainą ir preliminarioji sutartis neįvykdyta dėl jos kaltės, yra paskelbtas 2019 m. kovo 4 d., t. y. prae?jus daugiau negu dviem me?nesiams po to, kai baige?si preliminarioji sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2021 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 1 553 Eur bylinėjimosi išlaidas.

9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog avansas rodo rimtus sutarties šalies ketinimus, savaime nepaneigia galimybės avansą sumokėjusiai šaliai pažeisti sutartimi prisiimto įsipareigojimo sudaryti pagrindinę sutartį.

10. Įvertinęs bylos medžiagą ir teismo posėdyje išdėstytus šalių paaiškinimus, liudytojo parodymus, teismas sprendė, kad atsakovė įrodė pateiktais rašytiniais įrodymais, jog buvo pasiruošusi preliminarioje sutartyje nustatytu terminu parduoti turtą, o ieškovas neįrodė, kad jis galėjo iki 2018 m. gruodžio 31 d. sudaryti pagrindinę notarinę minėto turto pirkimo–pardavimo sutartį, ką patvirtina ir ieškovo 2019 m. sausio 7 d. laiškas atsakovei, kuriame kalbama apie sutarties pratęsimą, todėl, teismas vertino, kad atsakovė tinkamai vykdė preliminarią sutartį. Kadangi atsakovė tinkamai vykdė preliminariosios sutarties reikalavimus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovo argumentai dėl to, kad atsakovė pažeidė preliminarią sutartį, nes ketino pakelti kainą, yra nepagrįsti.

11. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovas vengė sudaryti pagrindinę sutartį bei šiais savo veiksmais pažeidė preliminariosios sutarties 7 punkto nuostatą. Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė, jeigu pagrindinė notarinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma nustatytu terminu dėl pirkėjo kaltės, pirkėjo sumokėtas avansas lieka pardavėjui kaip bauda (pardavėjo nuostolių atlyginimas). Dėl to, ieškovo, kaip būsimo pirkėjo pagal preliminariąją sutartį, sumokėtą avansą (5 000 Eur) pripažino ieškovo mokama bauda atsakovei (būsimam pardavėjui).

12. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl ieškovo veiksmų atsakovė ne tik negavo planuotų pajamų, kurias, ieškovui tinkamai įvykdžius savo sutartinius įsipareigojimus, atsakovė pagrįstai tikėjosi gauti po pagrindinio sandorio sudarymo, bet ir patyrė apie 10 000 Eur papildomų neplanuotų turto išlaikymo išlaidų, kadangi ginčo turtas buvo parduotas tik po 10 mėnesių nuo preliminariosios sutarties pasibaigimo, o atsakovė turėjo mokėti turto išlaikymo mokesčius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. sausio 8 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Nėra byloje rašytinių įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių, kad ieškovas yra kaltas dėl pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Didžioji dalis bylos medžiagos tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtina, kad dėl pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo yra kalta atsakovė.

13.2. Rašytiniai įrodymai bei liudytojo – pardavimo tarpininko M. M. paaiškinimai patvirtino, kad atsakovė, nutrūkus bendradarbiavimui su ieškovu, pradėjo pardavinėti ir pardavė nekilnojamąjį turtą brangiau.

13.3. Ieškovo 2019 m. sausio 7 d. elektroninis laiškas atsakovei, kuriame rašoma apie termino pratęsimą, nepatvirtina, kad ieškovas rašo apie preliminarios sutarties pratęsimą neribotam laikui ir be papildomo avanso sumokėjimo. Ieškovas, atsakovei vienašališkai padidinus parduodamo turto kainą, siekė, kad būtų pratęstas terminas pagrindinės sutarties sudarymui.

13.4. Ieškovas nesutinka, kad jam priklausiusio gyvenamojo būsto pardavimo ir naujo nekilnojamojo turto įsigijimo sutartys, sudarytos 2019 m. vasario ir 2019 m. kovo mėnesiais patvirtina aplinkybę, jog ieškovas preliminarioje sutartyje nustatytu terminu neturėjo lėšų turtui iš atsakovės pirkti. Atsakovė tik teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu teigė, jog ieškovas neįrodė galėjęs 2018 m. gruodžio 31 d. pirkti atsakovei priklausantį turtą.

13.5. Ieškovas teikia teismui AB „Swedbank“ banko 2018 m. gruodžio 3 d. pranešimą apie tai, kad bankas buvo sutikęs suteikti 143 650 Eur kreditą ieškovui ir 2018 m. gruodžio 5 d. pinigų skolinimosi sutartį, patvirtinantį, kad buvo pasiskolinęs likusią, turto pirkimui iš atsakovės reikalingą pinigų sumą.

13.6. Skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojas M. M. paaiškino, kad atsakovė pakėlė nekilnojamojo turto kainą, dėl to nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovei net ir pakėlus parduodamo turto kainą, ieškovas dar bandė derėtis dėl termino pratęsimo.

13.7. Be to, jei pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas yra kaltas dėl pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, turėjo nustatyti, ar atsakovė patyrė nuostolius ir kokio dydžio. Atsakovė ne tik nepatyrė nuostolių, bet dar ir uždirbo, nes turtą pardavė brangiau.

14. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, ieškovas, teigdamas, kad buvo pasiruošęs pagrindinės sutarties sudarymui, turėjo šią aplinkybę įrodyti. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsakovės argumentai ir / ar baigiamosiose kalbose išdėstytas įrodymų vertinimas nėra ir negali būti vertinama kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė, dėl kurios ieškovas negalėjo pasisakyti bylos nagrinėjimo metu, juolab, kad pareiškime dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė aiškiai nurodė, jog pagrindinė sutartis nebuvo pasirašyta dėl to, kad ieškovas iki nustatyto termino nepardavė kito jam priklausiusio nekilnojamojo turto ir reikalavo pratęsti preliminariosios sutarties įvykdymo terminą.

14.2. Liudytojo parodymai ir ieškovo paaiškinimai prieštarauja vieni kitiems, kadangi ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog nebuvo surastas pirkėjas jo turimam nekilnojamam turtui pirkti iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir nebuvo pasirašyta preliminarioji sutartis su potencialiu klientu, o liudytojas parodė priešingai – buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl ieškovo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo.

14.3. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovei grįžus iš komandiruotės, susisiekė su ja ir sužinojo, kad nekilnojamojo turto kainos yra pakilusios ir ji už parduodamą turtą norėtų gauti 183 000 Eur. Teismo posėdyje ieškovas jau kitaip aiškino aplinkybes, kad negalėjo susisiekti su atsakove, neatsimena, iš ko sužinojo, kad nekilnojamąjį turtą atsakovė nusprendė parduoti už didesnę kainą. Dėl to apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad liudytojas patvirtino, jog preliminarioji sutartis buvo nutraukta atsakovės iniciatyva, vienašališkai padidinus parduodamo turto kainą, vertintinas kritiškai.

14.4. Iš elektroninio laiško: „jeigu pratęsimas siūlomom sąlygom yra nesvarstytinas ir nediskutuojamas, prašau nurodyti laiką, kada bus grąžintas sumokėtas avansas“ akivaizdu, kad ieškovas rašo apie preliminariosios sutarties pratęsimą, kadangi užsimenama apie avanso grąžinimą. Be to, jei ieškovas buvo pasirengęs sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, tai kritiškai vertintina, kodėl jis rašė apie preliminariosios sutarties pratęsimą, o ne reikalavo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.

14.5. Ieškovo pateikti įrodymai, kad jis buvo gavęs paskolą nekilnojamojo turto pirkimui, atsakovės nuomone, kaip tik įrodo, kad ieškovas nebuvo pasiruošęs preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi ieškovas teismo posėdžio metu net neužsiminė apie tai, jog ketino turtą pirkti ne tik iš banko, bet ir iš kitų asmenų skolintų lėšų. Teismo posėdžio metu ieškovas teigė, kad ketino nekilnojamąjį turtą pirkti iš banko paskolos ir pinigų, gautų pardavus jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Be to, paskolos raštelis neatitinka jam įstatymo keliamo notarinės formos reikalavimo.

14.6. Iš AB „Swedbank“ banko pranešimo matyti, kad bankas sutiko suteikti ieškovui paskolą, jeigu bus įvykdytos tam tikros sąlygos – matomas hipotekos kreditas (limitas 42 191,65 Eur, terminas iki 2052 m kovo 5 d.) ir kreditinė kortelė (limitas 500 Eur, terminas iki 2019 m. gegužės 31 d.) bus pilnai padengti ir uždaryti. Iš atsakovės 2020 m. rugpjūčio 25 d. į bylą pateikto ieškovui priklausiusio buto adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad šis turtas ieškovui su sutuoktine priklausė nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2019 m. vasario 26 d., hipoteka šiam turtui galiojo nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. kovo 15 d. Pagrindinę sutartį su atsakove ieškovas galėjo sudaryti tik gavęs banko kreditą, o banko kreditą jis galėjo gauti tik padengęs ankstesnį banko kreditą butui adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įsigyti. Ieškovas nebuvo užsitikrinęs didžiosios dalies lėšų turto pirkimui, todėl ir reikalavo, kad atsakovė pratęstų preliminariąja sutartimi nustatytą terminą.

14.7. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kad atsakovė nesutiko parduoti nekilnojamojo turto už preliminariąja sutartimi sutartą kainą. Ieškovo pateiktas nekilnojamojo turto skelbimas, kuriame atsakovė siūlo pirkti turtą už didesnę kainą, paskelbtas 2019 m. kovo 4 d., praėjus dviem mėnesiam po preliminariosios sutarties pasibaigimo. Šie atsakovės veiksmai nepatvirtina jos kaltės neįvykdžius preliminariosios sutarties. Be to, ieškovas pats 2019 m. kovo 5 d. įsigijo kitą nekilnojamąjį turtą.

14.8. Preliminariosios sutarties 7 punkte buvo nustatyta, kad jeigu pagrindinė notarinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma 1 punkte nustatytu terminu dėl pirkėjo (ieškovo) kaltės, jo sumokėtas 5 000 Eur dydžio avansas lieka pardavėjai (atsakovei) kaip bauda, kurios dydis atitinka iš anksto abiejų šalių įvertintus minimalius pardavėjo nuostolius. Tokiu būdu, remiantis preliminariosios sutarties 7 punktu, ieškovo sumokėta 5 000 Eur suma atliko prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją ir ši suma liko, t. y. buvo įskaityta atsakovei, kaip šalių iš anksto aptartas ir atsakovės patirtų minimalių nuostolių atlyginimas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

16. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo.

17. Ieškovas prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus – du 2018 m. gruodžio 3 d. Swedbank AB banko elektroninius laiškus ir jais atsiųstos 2018 m. gruodžio 3 d. parengtos standartinės informacijos apie kreditą formą; 2018 m. gruodžio 15 d. pinigų skolinimosi sutartį. Ieškovas teigia, kad šie įrodymai patvirtina, jog jis 2018 m. gruodžio 31 d. buvo pasirengęs sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo.

18. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

20. Pareiga pateikti įrodymus tenka šaliai, kuri suinteresuota tam tikrų aplinkybių įrodymu (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovas suinteresuotas įrodyti, jog jis buvo pasirengęs preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.

21. Kita vertus, įvertinus nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo pobūdį, pripažintina, kad įrodymai suteiktų daugiau informacijos ir padėtų objektyviau nustatyti šalių ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes atsakovė, gavusi apeliacinį skundą, turėjo galimybę susipažinti su jais ir atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti savo poziciją dėl šių įrodymų reikšmės.

22. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija priima ieškovo su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis), kuriuos tirs bei vertins kitų nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumos kontekste (CPK 185 straipsnis).

Byloje nustatytos aplinkybės.

23. Ginčo šalys 2018 m. rugpjūčio 19 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė (pardavėja) ir ieškovas (pirkėjas) įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka sudaryti namo ir žemės sklypo, esančių adresu Vilniaus raj. sav. (duomenys neskelbtini), notarinę pirkimo–pardavimo sutartį už 169 000 Eur kainą. Šalys susitarė notarinę pirkimo–pardavimo sutartį pasirašyti iki 2018 m. gruodžio 31 d. Ieškovas (pirkėjas) įsipareigojo per 2 darbo dienas pervesti atsakovei (pardavėjai) 5 000 Eur dydžio avansą, kuris sudarant notarinę pirkimo–pardavimo sutartį bus įskaitytas į turto kainą. Šalys taip pat susitarė, kad, jeigu notarinė pirkimo–pardavimo sutartis preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu nesudaroma dėl atsakovės (pardavėjos) kaltės, pardavėja (atsakovė) privalo grąžinti 5 000 Eur sumokėtą avansą ieškovui (pirkėjui) ir sumokėti tokio paties dydžio baudą. Analogiška atsakomybė netesybų forma nustatyta ieškovui (pirkėjui) – jeigu notarinė pirkimo–pardavimo sutartis preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu nesudaroma dėl ieškovo (pirkėjo) kaltės, sumokėtas 5 000 Eur avansas lieka atsakovei (pardavėjai) kaip netesybos (bauda) už pirkėjo įsipareigojimo sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį nevykdymą.

24. Vykdydamas preliminariosios sutarties 4.1. punkte įtvirtintą susitarimą, ieškovas (pirkėjas) į atsakovės (pardavėjos) sąskaitą 2018 m. gruodžio 20 d. pervedė 5 000 Eur dydžio avansą.

25. Atsakovė 2018 m. rugsėjo 24 d. išdavė savo sūnui M. B. įgaliojimą, patvirtintą Vilniaus 30-ajame notarų biure, parduoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – namą ir žemės sklypą, esančius adresu Vilniaus raj. sav., (duomenys neskelbtini).

26. Preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu iki 2018 m. gruodžio 31 d. notarinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

27. Ieškovas 2019 m. sausio 7 d. elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovę, nurodydamas, kad jeigu pratęsimas siūlomomis sąlygomis yra nesvarstytinas ir nediskutuojamas, prašė nurodyti laiką, kada bus grąžintas sumokėtas avansas. Laiške ieškovas įspėjo atsakovę, kad negrąžinus visos sumokėto avanso sumos, visa medžiaga bus perduota teisininkams, avansui bei patirtoms išlaidoms teisminiu keliu išieškoti.

28. Ieškovas 2019 m. vasario 25 d. pardavė jam nuosavybės teise priklausiusį turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o 2019 m. kovo 4 d. nusipirko kitą nekilnojamąjį turtą – butą.

29. Atsakovė skelbimų portale www.aruodas.lt 2019 m. kovo 4 d. atnaujino skelbimą apie ginčo turto pardavimą, nurodydama, kad turtas parduodamas už 193 000 Eur.

30. Atsakovė 2019 m. gegužės 4 d. elektroniniu laišku pasiteiravo ieškovo, ar jį dar tebedomintų namas.

31. Atsakovė nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniaus raj. sav., (duomenys neskelbtini), 2019 m. spalio 25 d. pardavė už 177 000 Eur.

32. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad notarinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta dėl ieškovo kaltės, o atsakovė buvo pasiruošusi sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, ieškinį atmetė.

33. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį tenkinti – priteisti pagal preliminariąją sutartį sumokėtą 5 000 Eur avansą.

Dėl civilinės atsakomybės preliminariosios sutarties šaliai taikymo, nesudarius notarinės pirkimo–pardavimo sutarties.

34. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 1 dalimi, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminariajai sutarčiai, be kitų, yra būdingas tas ypatumas, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

35. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad preliminariosios sutarties šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, kaip ir bet kuri kita prievolė, kaip ji suprantama pagal CK 6.1 straipsnį, gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Netesybos pagal sutartį – sutartyje nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybų, kurios atlieka ir esamų bei būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi apibrėžtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019). Kasacinio teismo išaiškinta, kad preliminariosios sutarties šalis CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme turi teisę reikalauti ir netesybų, kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, jeigu tokia turtinė prievolė yra įtvirtinta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

36. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys preliminariojoje sutartyje aiškiai susitarė, kad tuo atveju, jeigu viena iš šalių nepagrįstai sulygtu terminu atsisakys sudaryti pagrindinę sutartį, privalės kitai šaliai sumokėti netesybas – 5 000 Eur dydžio baudą.

37. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, kad kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo pabrėžiama, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

38. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad jis kaltas dėl notarinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, todėl ieškovo sumokėtas avansas lieka atsakovei kaip bauda, ir teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovės kaltę.

39. Įrodinėjimo civiliniame procese pareiga bendriausia prasme tenka tai bylos šaliai, kuri teigia, kad egzistuoja viena ar kita faktinė aplinkybė (jų daugetas), sudaranti jos reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (CPK 12 ir 178 straipsniai). Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas – rungimosi principo, būdingo nacionaliniam civiliniam procesui, išraiškos forma. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019).

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiek, kiek susiję su faktinių aplinkybių, sudarančių civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį pagrindą, įrodinėjimo naštos paskirstymu, nurodo, jog preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

41. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje surinktų faktinių duomenų visumą, nesutinka su ieškovo argumentais ir pripažįsta visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas kaltas, o atsakovės kaltė nenustatyta preliminariojoje sutartyje sulygtu terminu (2018 m. gruodžio 31 d.) nesudarius ar atsisakius sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį.

42. Byloje nustatyta, kad ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdyje neneigė atsakovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovė buvo pasiruošusi parduoti nekilnojamojo turtą, o preliminari sutartis 2018 m. rugpjūčio 19 d. tarp ginčo šalių sudaryta tam, kad ieškovas iki 2018 m. gruodžio 31 d. gautų kreditą iš banko, parduotų jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir už gautas lėšas atsiskaitytų su atsakove pagal notarinę pirkimo–pardavimo sutartį. Šalių paaiškinimai ir byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė, sudariusi preliminariąją sutartį turėjo išvykti ir išvyko į komandiruotę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Po preliminarios sutarties pasirašymo, atsakovė sūnui M. B. 2018 m. rugsėjo 24 d. išdavė įgaliojimą, patvirtintą Vilniaus 30-ajame notarų biure, parduoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – namą ir žemės sklypą, esančius adresu Vilniaus raj. sav., (duomenys neskelbtini). Šie atsakovės veiksmai rodo, kad atsakovė ruošėsi (pati arba atstovaujant sūnui) sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį. Laikytina, kad atsakovė įrodė, jog ji buvo pasiruošusi sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį.

43. Ieškovas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigė to, kad atsakovė buvo pasiruošusi sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog ieškovas kreipėsi į atsakovę su reikalavimu sudaryti sutartį už sutartyje nustatytą kainą, o atsakovė būtų atsisakiusi ją sudaryti. Atsakovės skelbimas dėl turto pardavimo už didesnę kainą patalpintas praėjus daugiau nei dviem mėnesiams (2018 m. kovo 4 d.), o turtas parduotas 8 000 Eur daugiau praėjus beveik dešimčiai mėnesių (2019 m. spalio 25 d.) po preliminariosios sutarties pasibaigimo, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovė nesutiko sudaryti notarinės pirkimo–pardavimo sutarties preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis. Šalių paaiškinimai priešingi. Nors atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad liudytojo parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje prieštaravo ieškovo pozicijai, t. y. ieškovas paaiškino, kad iki 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo sudaręs preliminariosios sutarties dėl jam priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo, o liudytojas parodė, kad buvo, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštaravimų tarp liudytojo ir ieškovo paaiškinimų nenustatyta. Liudytojas teigė, kad preliminarioji sutartis dėl ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto buvo sudaryta, tačiau negalėjo prisiminti, kada ji buvo sudaryta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovę pripažinti kalta suteikiant liudytojo paaiškinimams apie pakeltą kainą pranašumą kitų įvertintų įrodymų atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad liudytojas su ieškovu buvo sudaręs atstovavimo sutartį dėl ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo, būtų neteisinga.

44. Teisėjų kolegija pritaria ieškovo nuomonei, kad 2019 m. sausio 7 d. elektroninis laiškas atsakovei neįrodo, jog ieškovas prašo pratęsti preliminariąją sutartį neribotam laikui ir be papildomo avanso sumokėjimo, tačiau iš elektroninio laiško turinio aišku, kad ieškovas reiškia atsakovei pretenzijas ne dėl atsisakymo sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį preliminariojoje sutartyje nustatyta kaina, o dėl preliminariosios sutarties nepratęsimo ieškovo siūlomomis sąlygomis.

45. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad atsakovės į bylą pateiktos jam priklausiusio gyvenamojo būsto pardavimo ir naujo nekilnojamojo turto pirkimo sutartys, sudarytos 2019 m. vasario ir 2019 m. kovo mėnesiais neįrodo, jog ieškovas preliminarioje sutartyje nustatytu terminu notarinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti iki 2018 m. gruodžio 31 d. neturėjo lėšų atsakovės turtui įsigyti. Teigia, kad apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai – AB „Swedbank“ banko 2018 m. gruodžio 3 d. pranešimas apie sutikimą suteikti 143 650 Eur kreditą ir 2018 m. gruodžio 5 d. pinigų skolinimosi sutartis įrodo, kad ieškovas iki 2018 m. gruodžio 31 d. turėjo visą reikiamą sumą turtui pagal preliminariąją sutartį įsigyti. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad iš AB „Swedbank“ banko pranešimo matyti, jog bankas sutiko suteikti ieškovui paskolą su sąlyga – jeigu matomas hipotekos kreditas bus pilnai padengtas. Iš atsakovės 2020 m. rugpjūčio 25 d. į bylą pateikto ieškovui priklausiusio buto adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad šiam turtui hipoteka galiojo nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. kovo 15 d., todėl, atsakovės nuomone, akivaizdu, jog pagrindinę sutartį su atsakove ieškovas galėjo sudaryti tik gavęs banko kreditą, o banko kreditą jis galėjo gauti tik padengęs ankstesnį banko kreditą butui adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įsigyti.

46. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs AB „Swedbank“ banko pateiktą informaciją, nustatė, kad bankas elektroniniuose laiškuose ieškovui nurodė, jog kredito sutartis gali būti pasirašoma tik tuomet, kai bus įvykdytos banko nustatytos sąlygos – jeigu matomas hipotekos kreditas (limitas 42 191,65 Eur, terminas iki 2052 m kovo 5 d.) ir kreditinė kortelė (limitas 500 Eur, terminas iki 2019 m. gegužės 31 d.) bus pilnai padengti ir uždaryti. Sprendžiant iš banko pateiktų duomenų ir byloje esančių įrodymų, teisėjų kolegija negali padaryti išvados, kad padengtas turi būti hipotekos kreditas, taikomas nekilnojamajam turtui, esančiam Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tačiau ieškovas nepateikė teismui duomenų apie banko nustatytų sąlygų įvykdymą – hipotekos kredito padengimą. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pateikta AB „Swedbank“ banko standartinės informacijos apie kredito forma, nepateikus duomenų apie banko nustatytų sąlygų įvykdymą, nesudaro pagrindo išvadai padaryti, jog ieškovas iki 2018 m. gruodžio 31 d. preliminariojoje sutartyje nurodyto termino notarinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti buvo (būtų) gavęs 143 650 Eur kreditą.

47. Iš 2018 m. gruodžio 15 d. pinigų skolinimosi sutarties matyti, kad ieškovas iš fizinio asmens pasiskolino 25 000 Eur iki 2019 m. birželio 5 d., tačiau šioje sutartyje nenurodyta, kokiam tikslui pasiskolinta pinigų suma. Be to, pirmosios instancijos teisme vykusiame posėdyje ieškovas paaiškino teismui, kad atsakovės turtą ketino pirkti iš banko gautų lėšų (kredito) ir kitų lėšų, gautų pardavus jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Taigi, ieškovo pozicija dėl pinigų gavimo turtui pirkti pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme skiriasi. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų sąsajumas leidžia teismui daryti išvadą, kad skirtingai nei teigia ieškovas, iki 2018 m. gruodžio 31 d. jis neturėjo lėšų notarinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti.

48. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).

49. Įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis kasacinio teismo praktika, suformuota ginčo teisinių santykių aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog notarinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta dėl ieškovo kaltės, todėl jis privalo atlyginti atsakovei nuostolius (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl netesybų dydžio.

50. Apeliaciniame skunde noro, kad jei pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas yra kaltas dėl pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, turėjo nustatyti, ar atsakovė patyrė nuostolius ir kokio dydžio. Atsakovė, ieškovo teigimu, nepatyrė nuostolių, o dar ir uždirbo, nes turtą pardavė brangiau. Teismas turėjo pareigą nustatyti, ar šalių nustatytos netesybos nėra neprotingai didelės.

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, jeigu netesybų mokėjimo pagrindas pagal preliminariosios sutarties nuostatas yra pagrindinės sutarties nesudarymas ir nustatyta, jog kita šalis tinkamai vykdė pareigas pagal sutartį ir neprisidėjo prie pagrindinės sutarties nesudarymo (nesutrukdė kitai šaliai sudaryti pagrindinę sutartį), tokios sutarties nuostatos yra pagrindas taikyti asmeniui civilinę atsakomybę netesybų forma, nebent jis įrodytų civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018).

52. Nagrinėjamu atveju yra nustatytos būtinos sąlygos taikyti ieškovui preliminariojoje sutartyje numatytą civilinę atsakomybę netesybų forma. Ieškovas neįrodė civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių. Nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą atleisti ieškovą nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai taikė ieškovui civilinę atsakomybę netesybų forma.

53. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6. 258 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) aiškiai per didelės (neprotingai didelės), taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą.

54. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

55. Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kad netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

56. Pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka netesybas mažinti prašančiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

57. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas, gavęs atsakovės parengtą preliminariosios sutarties projektą, būtų siūlęs pakeisti sąlygas dėl taikytinų netesybų dydžio, o atsakovė būtų atsisakiusi jas pakeisti. Pasirašydamas preliminariąją sutartį, ieškovas ne tik sutiko pats mokėti 5 000 Eur dydžio netesybas, jeigu preliminarioji sutartis nebus įvykdyta dėl jo kaltės, bet ir sutiko gauti 5 000 Eur dydžio netesybas iš atsakovės, jeigu preliminarioji sutartis nebus įvykdyta dėl šios kaltės. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė, jog atsakovė pardavė turtą brangiau, todėl ne tik nepatyrė nuostolių, bet ir uždirbo, tačiau neįrodinėjo, kokio dydžio netesybos, jo manymu, būtų protingos. Atsakovė teigė, ir tai savaime suprantama, kad ji patyrė turto išlaikymo išlaidų per laikotarpį, kol pardavė turtą.

58. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodyta kasacinio teismo praktika dėl sutartinių netesybų mažinimo, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, kad notarinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, sutartimi sulygtos netesybos abiem šalims vienodo dydžio, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju sutartimi sulygtos netesybos yra tinkamos ir protingos, ir nenustatyta pagrindo jas mažinti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties.

59. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

60. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

61. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

62. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

63. Prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė tiek ieškovas, tiek atsakovė. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija pasisako dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

64. Atsakovė prašo jai priteisti 720 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

65. Iš atsakovės į byla pateiktos 2021 m. kovo 4 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 2021-09 matyti, jog atsakovei teisinių paslaugų ją atstovaujant apeliacinės instancijos teisme buvo suteikta iš viso už 720 Eur. Kartu pateiktas UAB „Paysera LT“ 2021 m. kovo 10 d. mokėjimo nurodymas patvirtina tai, kad atsakovė yra apmokėjusi 2021 m. kovo 4 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 2021-09, savo atstovei pervesdama 720 Eur sumą.

66. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).

67. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos sudėtingumą, jos apimtį bei apeliaciniu skundu ginčijamus klausimus, sprendžia, jog atsakovės patirtų 720 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl šią sumą priteisia atsakovei iš ieškovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 720 Eur (septynis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.