Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens E. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2YT-20442-905/2021 pagal pareiškėjo V. P. pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo E. R.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8. Pareiškėjas atsiliepimo į atskirąjį skundą teismo nustatytu terminu nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

11. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

13. Suinteresuotas asmuo kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymos apie E. R. išmokėtas išmokas. Nurodė, kad E. R. pajamos labai mažos, per mėnesį neviršija 331,65 Eur netekto darbingumo pensiją, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš E. R. neatitinka teisingumo principo. Atsižvelgiant į tai, kad naujas įrodymas yra pateiktas kartu su atskiruoju skundu, su jais turėjo galimybę susipažinti pareiškėjas, nenustačius, kad apeliantė savo teise teikti įrodymus piktnaudžiautų, apeliacinės instancijos teismas naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo argumentų

14. Siekiant užtikrinti apibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir skatinant įpėdinius kuo greičiau priimti sprendimą dėl paveldimo turto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad palikimas turi būti priimtas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidęs šį terminą įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, arba tikėtis kitų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo ir palikimą priimti be kreipimosi į teismą (CK 5.57 straipsnio 1 dalis).

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo. Jų esmė tokia, kad tam, jog pasinaudotų CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybe atnaujinti terminą palikimui priimti, įpėdinis turi įrodyti, kad šis praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jį atnaujinti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Terminas palikimui priimti gali būti atnaujinamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, pripažintina, kad, turėdamas apsisprendimo laisvę, įpėdinis nepareiškė noro priimti palikimą. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2007; 2007 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2007; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011; 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014, 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017). Taigi, teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, turi: pirma, nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; antra, konstatavęs, kad atitinkamos aplinkybės buvo, teismas turi vertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą, trečia, teismas turi išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino atnaujinimo.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo tėvas V. P. mirė (duomenys neskelbtini), po jo mirties dėl palikimo priėmimo į notarą kreipėsi suinteresuotas asmuo E. R. Palikėjo mirties dieną jo turtą sudarė lėšos banke; 820/20000 dalys patalpos (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 38/1260 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/16 dalis ūkio paskirties pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra vienintelis palikėjo pirmos eilės įpėdinis.

17. Apeliantės teigimu, kadangi pareiškėjas paveldi pinigines lėšas, žemės sklypą (dalį) ir statinius (dalį), į bylą turėjo būti įtraukti suinteresuotais asmenimis Valstybinė mokesčių inspekcija, Nacionalinė žemė tarnyba ir VĮ „Turto bankas“. Pažymėtina, jog apeliantė remiasi Lietuvos Respublikos 2004 m. gegužės 26 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ 43 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, jog kai turtas valstybės nuosavybėn gali pereiti paveldėjimo teise, kompetentingos valstybės (savivaldybės) institucijos atstovai (pareigūnai) privalo informuoti mokesčių inspekciją apie numatomą palikimo perėjimą valstybei, jeigu paveldimas mokesčių inspekcijos administruojamas turtas, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį padalinį (pagal turto buvimo vietą), jeigu paveldimas Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių administruojamas turtas, arba centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoją, jeigu paveldimas centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo administruojamas turtas.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pripažįstama, kad sprendimas pratęsti ar nepratęsti terminą palikimui priimti galėtų turėti neigiamų pasekmių tiek asmens, prašiusio atnaujinti terminą, tiek kitų asmenų, laiku priėmusių palikimą, teisių ir pareigų apimčiai, todėl į bylos dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo nagrinėjimą turi būti įtraukiami visi suinteresuoti asmenys: visų pirma, palikimą laiku priėmę įpėdiniai, antra, kiti įpėdiniai, jei jų yra, trečia, valstybė, jei palikimo niekas nepriėmė ir turtas pagal Civilinio kodekso 5.62 straipsnio 1 dalies 2-4 punktus pereina jai.

19. Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantė kreipėsi į notarą dėl palikėjo palikimo priėmimo. Byloje nėra duomenų apie palikėjo palikimo perėjimą valstybei (CPK 178 straipsnis). Be to, šiuo atveju akivaizdu, jog palikėjas turi įpėdinių, kurie tikėtinai paveldės jo turtą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nei Valstybinė mokesčių inspekcija, nei VĮ „Turto bankas“ ar Nacionalinė žemės taryba neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl nebuvo pagrindo juos įtraukti suinteresuotais asmenimis byloje. Dėl šios priežasties minėti apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

20. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju nėra svarbių pareiškėjui priimti palikimą termino atnaujinimo priežasčių. Pažymėjo, jog pareiškėjas byloje nebuvo aktyvus, jam negali būti taikomi individualūs atidaus, rūpestingo elgesio standartai būtini asmeniui siekiančiam atnaujinti terminą palikimui priimti, nes jis po savo tėvo mirties nedėjo bet kokių pastangų palikimui priimti.

21. Bylos duomenimis nustatyta, jog palikėjui Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2000 m. birželio 26 d. sprendimu buvo atimtos tėvystės teisės, nuo to laiko pareiškėjas su tėvu ar jo aplinkos žmonėmis nepalaikė jokio kontakto. Apie tėvo mirtį pareiškėjas sužinojo tik iš 2021 m. gegužės 3 d. notarės pranešimo, tuo metu terminas palikimui priimti jau buvo suėjęs. Pareiškėjas yra vienintelis palikėjo pirmos eilės įpėdinis. Taigi, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą grindžiamas nežinojimu, nes apie palikimo atsiradimo faktą pareiškėjui tapo žinoma jau pasibaigus įstatymo nustatytam trijų mėnesių terminui palikimui priimti.

22. Viena vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad paveldimo turto masės, viso paveldimo turto nežinojimas nėra priežastis pratęsti praleistą terminą palikimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K.-3-246/2011, 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011). Kita vertus, nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti, jog pareiškėjas nežinojo ne tik apie paveldimą turtą, tačiau nežinojo ir palikėjo (pareiškėjo tėvo) mirties fakto. Pažymėtina, kad palikėjas mirė 2021 m. sausio 30 d., todėl terminas palikimui priimti suėjo 2021 m. balandžio 30 d. Apie palikėjo mirtį pareiškėjas sužinojo tik 2021 m. gegužės 3 d. ir sužinojęs, kad praleistas terminas palikimui priimti, 2021 m. gegužės 27 d. pateikė pareiškimą teismui dėl termino atnaujinimo palikimui priimti. Tai rodo, kad pareiškėjas elgėsi kaip rūpestingas ir atidus asmuo, siekdamas tinkamai įgyvendinti atsiradusią teisę į palikimą. Be to, kaip matyti, palikimo priėmimo terminas praleistas nežymiai.

23. Nors apeliantės teigimu, pareiškėjas po savo tėvo mirties nedėjo jokių pastangų palikimui priimti, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju yra svarbios pareiškėjo ir palikėjo santykių nutrūkimo priežastys. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog palikėjo ir pareiškėjo artimų santykių nutrūkimui, įtakos turėjo ir Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2000 m. birželio 26 d. sprendimas, kuriuo buvo atimtos palikėjo tėvystės teisės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai lėmė susiklosčiusią situaciją dėl pareiškėjo ir palikėjo bendravimo santykių nutrūkimo ir atitinkamai nežinojimą apie palikėjo (pareiškėjo tėvo) mirtį faktą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad terminas priimti palikimą buvo praleistas dėl pareiškėjo neva aplaidaus, nesąžiningo elgesio ar nerūpestingumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visuma nurodytų priežasčių galėjo turėti įtakos pareiškėjo pavėluotam kreipimuisi dėl palikimo priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės vertinamos kaip svarbios, pateisinančios termino praleidimą, be to šio termino atnaujinimas labiau atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis, 5.57 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

24. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių CK 5.6 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų buvimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas neturi teisės paveldėti savo tėvo palikimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme

25. Apeliantės teigimu, iš jos negalėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Taip pat pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl šios bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos, todėl šios išlaidos iš apeliantės buvo priteistos be teisėto pagrindo.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylose, kuriose nėra ginčo dėl materialiųjų teisinių padarinių, bylinėjimosi išlaidos paprastai nepaskirstomos. Dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, kurių sąrašas pateiktas CPK 442 straipsnyje. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingų interesų turinčių šalių. Dėl to pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Įstatyme nurodyta išimtis (CPK 443 straipsnio 6 dalis), kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009; 2013 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2013).

27. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018, 36 punktas; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020, 63 punktas; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas). Išdėstytos taisyklės yra aktualios ir kitose bylose, kuriose nėra sprendžiama dėl šalių materialiųjų subjektinių teisių, o išsprendžiami tik procesinio pobūdžio klausimai: tokiose bylose bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu, kai šalių interesai yra priešingi. Jeigu bylos šalių interesai nėra skirtingi, t. y. abi šalys siekia to paties procesinio rezultato byloje, pareikšdamos tokio paties turinio reikalavimus (prašymus) pateikiamuose teismui procesiniuose dokumentuose, o teismas priimamu procesiniu sprendimu tenkina šalių reikalavimus (prašymus), tokiais atvejais nėra bylą pralaimėjusios šalies, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neturėtų būti priteisiamas vienai šaliai iš kitos CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes objektyviai nėra bylą pralaimėjusios šalies, iš kurios būtų nurodytu pagrindu priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

28. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjo ir suinteresuoto asmens suinteresuotumas bylos baigtimi buvo skirtingas, t. y. apeliantė nesutiko su pareiškimu, teikė įrodymus, siekdama, jog pareiškimas būtų atmestas, o pirmosios instancijos teismui tenkinus pareiškėjo pareiškimą, pateikė atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pareiškimas buvo patenkintas, pareiškėjas įgijo teisę reikalauti atliginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ir įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo priteistos pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos neviršija 2004 m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio numatytų maksimalių priteistinų dydžių, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog bylinėjimosi išlaidos iš jos priteistos nepagrįstai.

29. Kadangi apeliantė neginčijo pirmosios instancijos teismo priteisto bylinėjimosi išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas atskirai šiuo klausimu nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas priežastis terminui atnaujinti, atsižvelgdamas į praleisto termino palikimui priimti trukmę, tinkamai vadovavosi proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodymų tyrimą ir vertinimą, tinkamai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias termino palikimui priimti atnaujinimą, todėl pareiškėjui pagrįstai atnaujino terminą palikimui priimti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

31. Kiti apeliantės argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

32. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

33. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.