Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Mildos Skersienės ir Larisos Šimanskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui P. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalis). Tinkamai apie iškeltą bylą informuotas atsakovas per teismo nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl ieškovės prašymu priimtas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Ieškinį tenkinus iš dalies (80 proc.), ieškovei iš atsakovo proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai priteistina 450,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis. Be to, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, reikšmingas ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, todėl teismas turi teisę peržengti skundo ribas, jeigu to reikia, kad būtų apginti vartotojo interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 37, 38 punktą).

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš vartojimo kredito teisinių santykių. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi dalyvaujantiems byloje asmenims pranešta apie teisėjų kolegijos ketinimą dėl viešojo intereso (vartotojų teisių gynimo) peržengti apeliacinio skundo ribas ir svarstyti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovei buvo priteistas 1 144,53 Eur tarpininkavimo mokestis, pagrįstumo (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

16. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė AB „NEO Finance“ ir atsakovas P. S. 2020 m. rugpjūčio 31 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K634495048, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 14 000,00 Eur vartojimo kreditą, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais dalimis per 84 mėnesius, sumokėti 9 357,88 Eur palūkanų, 1 144,53 Eur tarpininkavimo mokestį ir vykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad metinė palūkanų norma sudaro 16 procentų, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudaro 19,19 procentų. Bendra vartojimo kredito suma, kurią privalės sumokėti kredito gavėjas, – 24 502,41 Eur. Atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį, todėl 2021 m. vasario 3 d. pranešimu ieškovė nuo 2021 m. vasario 9 d. vienašališkai nutraukė su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį. Duomenų, kad atsakovas po sutarties nutraukimo būtų atsiskaitęs su ieškove, byloje nėra.

17. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti 16 proc. negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už visą negrąžintą vartojimo kredito sumą (14 000,00 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2027 m. rugpjūčio 31 d.). Taigi apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu negautų pajamų (nuostolių) dydžiu, nutraukus netinkamai vykdytą vartojimo kredito sutartį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių ieškovei, be kita ko, priteisė 1 144,53 Eur tarpininkavimo mokestį (tarpininkavimo mokestis susideda ir yra apskaičiuojamas tokia tvarka: vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis (nagrinėjamu atveju numatyta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma – 1 144,53 Eur) nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimu. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas dėl viešojo intereso (vartotojų teisių gynimo) peržengia apeliacinio skundo ribas ir, be kita ko, pasisako dėl anksčiau paminėtos sumos priteisimo pagrįstumo (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl negautų pajamų (nuotolių) dydžio

19. Apeliaciniu skundu ieškovė iš esmės teigia, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo, nepagrįstai vadovavosi sutarties grafiku, kaip vieninteliu kriterijumi, apibrėžiančiu apeliantės patirtų negautų pajamų (nuostolių) dydį, todėl nepagrįstai nusprendė, kad apeliantės negautas pajamas (nuostolius) galėjo sudaryti tik sutartimi sulygta kredito kaina (mokėjimo (pelno) palūkanos). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytas faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir formuojamą naujausią kasacinio teismo praktiką, akivaizdu, jog, norint nustatyti negautų pajamų (nuostolių) dydį, būtina vadovautis CK nuostatomis, nustatančiomis sutarties nutraukimo teisines pasekmes.

20. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, ir netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį, sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).

21. Bendrąja prasme nuostoliai kaip negautos pajamos yra sumos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai, remiantis CK 6.249 straipsniu, atlygintini kaltosios šalies sąskaita (CK 6.245 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).

22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

23. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog šalys, sudarydamos 2020 m. rugpjūčio 31 d. vartojimo kredito sutartį, specialiosiose sąlygose aptarė atsakovo mokamą palūkanų sumą, taip pat suderino mokėjimų grafiką iki vartojimo kredito sutarties pabaigos. Vartojimo kredito grąžinimo terminas – 84 mėnesiai, pasibaigia 2027 m. rugpjūčio 31 d. Tai reiškia, jog šalys iš anksto susitarė, kokią pinigų sumą už naudojimąsi pradinio kreditoriaus paskolintais pinigais ir kokiais terminais (aptarė kiekvieną įmokos dydį už atitinkamą laikotarpį) atsakovas privalo sumokėti pradiniam kreditoriui (aptarė mokėjimo (pelno) palūkanas), todėl akivaizdu, jog pradinis kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti tokias pinigų sumas, kurios yra aptartos ir suderintos prie vartojimo kredito sutarties pateiktame dalinių įmokų mokėjimo ir paskirstymo tvarkos apraše (mokėjimo grafike).

24. Teisėjų kolegija atsižvelgia į apeliantės teiginius, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog sutartis buvo nutraukta ir nebegaliojo joje įtvirtintas mokėjimo grafikas, tačiau šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovo vykdyti mokėjimų grafike nustatytus mokėjimus, o nustatė atitinkamus ieškovės nuostolius tam tikru laikotarpiu, t. y. mokėjimo grafiką vertino kaip rašytinį įrodymą, pagrindžiantį tikėtinus ieškovės nuostolius.

25. Pažymėtina, jog būtent ieškovė, norėdama įrodyti negautų pajamų dydį, turi pateikti įrodymus, kokios pajamos pasirašant vartojimo kredito sutartį buvo numatytos gauti iš anksto, taip pat ar pagrįstai tikėtasi jas gauti, esant normaliai veiklai (CPK 12 ir 178 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas negautas pajamas pagal mokėjimų grafike nurodytas sumas, priešingai, nei teigia apeliantė, neprisirišo prie šio grafiko kaip vienintelio įrodymo, galinčio apibrėžti negautų pajamų (nuostolių) dydį, o įvertino tai, kad pateiktame mokėjimo grafike yra nurodytos konkrečios pinigų sumos, kurias atsakovas privalėjo sumokėti kreditorei, o nesant kitų įrodymų, patvirtinančių didesnes nuostolių sumas, ieškovės reikalavimą sumažino, atsižvelgdamas į byloje pateiktų įrodymų visumą. Pažymėtina, jog, ieškovei manant, kad negautos pajamos (patirti nuostoliai) yra didesnės nei mokėjimo grafike nurodytos sumos, ieškovė turėjo teisę pateikti tokius nuostolius patvirtinančius įrodymus, tačiau šios savo pareigos ji neįvykdė – objektyvių įrodymų, patvirtinančių didesnius, nei nustatyta, nuostolius, į bylą pateikta nebuvo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija turi pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomas priteisti negautas pajamas už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos.

26. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, koks buvo apeliantės teisėtas ir pagrįstas lūkestis, t. y. kokią sumą mokėjimo (pelno) palūkanų apeliantė tikėjosi gauti (o nutraukusi sutartį neteko šios galimybės), nesant sutarties pažeidimo. Kaip minėta, šalys, sudariusios paskolos sutartį, suderino mokėjimų grafiką iki vartojimo kredito sutarties pabaigos, o tai savo ruožtu reiškia, kad šalys iš anksto susitarė, kokią pinigų sumą už naudojimąsi pradinio kreditoriaus paskolintais pinigais ir kokiais terminais (aptarė kiekvieną įmokos dydį už atitinkamą laikotarpį) atsakovas privalo sumokėti pradiniam kreditoriui (aptarė mokėjimo (pelno) palūkanas), todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog pradinis kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti tokias pinigų sumas, kurios yra aptartos ir suderintos prie vartojimo kredito sutarties pateiktame mokėjimo grafike. Reikšminga tai, kad kredito likučio suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, vartojimo kredito sutarties tinkamo vykdymo atveju kas mėnesį atitinkamai mažėtų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nuo sutarties nutraukimo iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2027 m. rugpjūčio 31 d.), galėjo tikėtis gauti 16 procentų metinių palūkanų nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį likusio negrąžinto vartojimo kredito likučio.

27. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti negautas pajamas (nuostolius), tinkamai vadovavosi teismų praktika, suteikiančia kredito davėjui teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą vartojimo kredito sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų (nuostolių), atlyginimo, dėl to pagrįstai apskaičiavo ieškovei priteistinas negautas pajamas (nuostolius) už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2021 m. vasario 9 d.) iki visiško kredito grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2027 m. rugpjūčio 31 d.) nuo pagal vartojimo kredito sutartį tą mėnesį turėjusios būti likusios negrąžintos vartojimo kredito sumos.

29. Pažymėtina, kad tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015 ir kt.). Precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: teismo sprendimo argumentacijos įtikinamumą; ar sprendimas priimtas trijų, septynių teisėjų kolegijos, ar plenarinės sesijos (jei tai kasacinio teismo sprendimas); ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; ar dėl teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2014). Taigi teismai, spręsdami dėl precedento taikymo konkrečioje byloje galimybės, visų pirma turi nustatyti, ar sutampa bylų faktinis pagrindas, ar nėra pasikeitęs teisinis reguliavimas, o esant precedentų konkurencijai – remdamiesi prieš tai nurodytais kriterijais, parinkti taikytiną precedentą.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šios nutarties 28 punkte ieškovės nurodyta teismų praktika (precedentai) neatspindi vienodos susiformavusios teismų praktikos taikymo tokio pobūdžio bylose, yra sukurtos tos pačios grandies (aukštesnės instancijos) teismų, atsižvelgdama į tai, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), vadovaudamasi tuo, kad teismas, remdamasis galiojančiais įstatymais, yra laisvas ir nepriklausomas spręsti ginčą (CPK 21 straipsnis), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis apeliantės nurodyta teismų praktika.

31. Pažymėtina ir tai, kad, priešingos nei nurodo apeliantė, pozicijos dėl atsakovui taikytinos sutartinės civilinės atsakomybės ir ieškovei priteistinų negautų pajamų (negautų pelno palūkanų formos), t. y. mokėjimo (pelno) palūkanų, kurias kreditorė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu vartojimo kredito sutartis būtų įvykdyta tinkamai, laikomasi ir kitų apygardos teismų nagrinėtose civilinėse bylose (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-232-855/2021; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-39-432/2021; Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-601/2021; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-100-826/2021).

32. Įvertinęs ieškiniu pareikštų patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai proporcingai sumažino ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl tarpininkavimo mokesčio

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad vartojimo kredito sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovei kas mėnesį mokėti tarpininkavimo mokestį, laikė pagrįstu ir patenkino ieškinio reikalavimą dėl 1 144,53 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo.

34. Ginčo šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka.

35. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis susideda ir yra apskaičiuojamas tokia tvarka: vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis (nagrinėjamu atveju – 4,90 proc.) nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas (5.3.1 punktas).

36. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.2 punkto nuostatas, vartojimo kredito gavėjas privalo kiekvieną mėnesį mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas, tarpininkavimo mokestį. Sutarties 5.8 punktu šalys susitaria, kad vartojimo kredito gavėjo ar trečiosios šalies bendrovei sumokėti mokėjimai pagal šią sutartį yra paskirstomi tokia tvarka: 1) pirma eile – skiriamos išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu (5.8.1 punktas); 2) antra eile – skiriamos palūkanoms už vėlavimą (grafiko lygmenyje) ir 5.3.1 punkte nurodytos tarpininkavimo mokesčio sudedamosios dalies dengimui. 5.3.1 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis yra apmokama išskaičiuojant taikomą tarpininkavimo mokesčio procentinį dydį nuo apmokėtos įmokos sumos, o likusios įmokos sumos dydžiu yra dengiamos palūkanos už vėlavimą (5.8.2 punktas); 3) trečia eile – skiriamos seniausiai vėluojančių įmokų palūkanoms (įmokos lygmenyje), vartojimo kreditui (įmokos lygmenyje) ir 5.3.1 punkte nurodytos tarpininkavimo mokesčio sudedamosios dalies dengimui. 5.3.1 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis yra apmokama išskaičiuojant taikomą tarpininkavimo mokesčio procentinį dydį nuo apmokėtos įmokos sumos, kur likusi įmokos suma yra paskirstoma tokia tvarka: palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, vartojimo kreditui (pirmiausia tai jo daliai, kuri turėjo būti grąžinta anksčiau) (5.8.3 punktas).

37. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.13 punkte numatyta, kad mėnesinė įmoka – konkreti pinigų suma, susidedanti iš grąžinamos vartojimo kredito dalies ir apmokamos palūkanų sumos, ir į šią įmoką nėra įskaičiuotas tarpininkavimo mokestis.

38. Nagrinėjamu atveju sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokestį sudaro 4,90 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos, vartojimo kredito sutarties 5.3.1 punktas, t. y. vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas). Taip pat nurodoma konkreti tarpininkavimo mokesčio suma – 1 144,53 Eur.

39. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.10 punkto nuostatas, bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtinai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jeigu vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau kaip 30 (trisdešimt dienų), nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.

40. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatas, vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis).

41. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismo proceso metu ieškovė (apeliantė) nenurodė aplinkybių, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės poziciją, kad su atsakovu buvo sulygta ne tik dėl konkrečios 1 144,53 Eur dydžio tarpininkavimo mokesčio sumos, bet ir individualiai aptartos sutarties 5.3.1 vartojimo kredito gavėjo nustatytos tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisyklės, skirtingi taisyklių taikymo pagrindai.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1, 5.8.2 ir 5.8.3 punkto nuostatos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo mokėtino tarpininkavimo mokesčio dydžio apskaičiavimo taisyklėmis, jų taikymo tvarka, suformuluotos neaiškiai. Tokios sąlygos yra neskaidrios, vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks mokestis jam bus taikomas. Be to, tarpininkavimo mokesčio dydžio skaičiavimo susiejimas su aplinkybe, ar kredito gavėjas laiku moka įmokas, šio mokesčio skaičiavimas ir nuo priskaičiuotų vėlavimo palūkanų reiškia ne ką kita, kaip taikymą papildomo mokesčio už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą, t. y. pažeidžia VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą, pagal kurį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos tik šioje normoje įtvirtinto dydžio netesybos, kurios negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, ir kiti mokesčiai negalimi. Pažymėtina ir tai, kad sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1 punkte įtvirtinta sąlyginė nuolaida, kai jos taikymas yra susietas su prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją (paslėptos netesybos, CK 6.71 straipsnis).

43. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad sutarties bendrosios sąlygos, nustatančios tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos (su nuolaida) taikymą, yra neskaidrios, t. y. neatitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimų, be to, pažeidžia VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais taikyti vartojimo kredito gavėjui bet kokius kitus mokesčius, išskyrus šioje teisės normoje įtvirtinto dydžio netesybas už ne ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį.

44. Išanalizavus ir įvertinus aptartų sutarties bendrųjų sąlygų 5.3, 5.8, 5.10 punktų nuostatų, taip pat sutarties specialiosios dalies sąlygos, nustatančios tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisykles (4,90 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos; vartojimo kredito sutarties 5.3.1 punktas), turinį ir pobūdį, yra pagrindas pripažinti jas neatitinkančiomis skaidrumo reikalavimo ir nesąžiningomis (CK 6.228⁴ straipsnio 3, 9 dalys), be to, pažeidžiančiomis imperatyvią VKĮ 11 straipsnio 8 dalies normą. Dėl to nurodytos sąlygos ta apimtimi, kuria tarpininkavimo mokesčio dydžio nustatymas susietas su vartojimo kredito gavėjo vėlavimu mokėti įmokas, pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis).

45. Kartu pažymėtina tai, kad sutarties specialiosios dalies sąlyga, kuria sulygta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma – 1 144,53 Eur, yra aiški, apibrėžta, atsakovui turėjo būti suprantama, kad šį mokestį reikės sumokėti, grąžinant kreditą, be to, būtent tokio dydžio tarpininkavimo mokesčio mokėjimas buvo išdėstytas kas mėnesį, nustatant atsakovo mokėtinų kas mėnesį įmokų dydį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė (apeliantė), sudarydama vartojimo kredito sutartis, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (VKĮ 2 straipsnio 14 punktas) ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo paslaugas. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutarties specialiosios dalies sąlyga, kurioje nustatytas konkretus, aiškus tarpininkavimo mokesčio dydis, gali likti galioti, nepaisant negaliojančiomis pripažintų sutarties sąlygų, susijusių su tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos dydžio apskaičiavimo ir taikymo taisyklėmis (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis).

46. Vis dėlto, pirmiau nurodytos aplinkybės savaime nereiškia, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimo atveju kredito davėjas turi teisę reikalauti viso tarpininkavimo mokesčio, t. y. ir tos jo dalies, kuri būtų mokama, jeigu sutartis nebūtų nutraukta ir būtų vykdoma toliau. Iš sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punkte pateiktos tarpininkavimo mokesčio apibrėžties matyti, kad tai savo esme yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu (teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu) ir sutarties vykdymo kontrole ją sudarius. Pažymėtina, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, tačiau kredito davėjui išlieka teisė reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo). Kadangi tarpininkavimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

47. Vadovaujantis mokėjimo grafiku, iki sutarties nutraukimo (2021 m. vasario 9 d.) atsakovo mokėtinas tarpininkavimo mokestis (apskaičiuotas be nuolaidos) sudarė 72,50 Eur (13,62 Eur + 13,63 Eur + 13,62 Eur + 13,63 Eur + 13,62 Eur + 4,38 Eur (13,63 Eur: 31 d. x 9 d.)). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos sprendimo už akių dalį, kuria buvo išspręstas tarpininkavimo mokesčio klausimas, tenkinant ieškinio reikalavimą dėl 1 144,53 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo iš atsakovo, ir priteisti iki sutarties nutraukimo nesumokėtą tarpininkavimo mokesčio sumą – 72,50 Eur. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių rezoliucinė dalis atitinkamai pakeičiama. Tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu draudimo priimti blogesnį sprendimą principas nėra pažeidžiamas, nes įstatymas (CPK 313 straipsnis, 320 straipsnio 2 dalis) leidžia priimti blogesnį sprendimą dėl viešojo intereso (nagrinėjamu atveju – vartotojų teisių) gynimo.

Dėl bylos procesinės baigties

48. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009).

49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, tačiau iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir formuojamą teismų praktiką, todėl keistina tik sprendimo už akių dalis dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

50. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas turi nuspręsti dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo.

51. Nagrinėjamu atveju ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 563,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (363,00 Eur žyminis mokestis ir 200,00 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad ieškovės ieškinys yra patenkintas 71 proc. Taigi ieškovei iš atsakovo priteistinos 399,73 Eur (563,00 Eur x 71 proc.) bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo už akių dalį, kuria tenkintas ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo P. S. 1 144,53 Eur tarpininkavimo mokestį, pakeisti ir iš atsakovo P. S. ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“ priteisti 72,50 Eur tarpininkavimo mokestį.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio 2020 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. Nr. K634495048 bendrąsias sąlygas, numatytas 5.3, 5.8, 5.10 punktuose, Sutarties specialiosios dalies sąlygas, nustatančias tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisykles (4,90 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos; vartojimo kredito sutarties 5.3.1 punktas) ta apimtimi, kuria tarpininkavimo mokesčio dydžio nustatymas susietas su vartojimo kredito gavėjo vėlavimu mokėti įmokas.

Priteisti iš atsakovo P. S. ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“ 399,73 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Kitą Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.