Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėje Erinija Kazlauskienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Esco“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gegužės 2 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ColliCare Logistics“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ecso“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, uždaroji akcinė bendrovė „Aiketra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės 2 032,80 Eur skolą, 62,67 Eur palūkanas, 40 Eur išlaidų kompensavimą, 2 010 Eur nuostolius, 726 Eur turtinės žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 55 Eur žyminis mokestis, 100 Eur už vertimo paslaugas bei 1 815 Eur išlaidos už teisines paslaugas. Nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta pervežimo paslaugų teikimo sutartis dėl didmaišių ant padėklų pervežimo - ieškovė įsipareigojo suorganizuoti pervežimą, o atsakovė sumokėti 2 032,80 Eur. Atsakovė krovinį pakrovė pati, krovinys buvo pristatytas gavėjui, tačiau gavėjas jį atsisakė priimti dėl netinkamo pakrovimo. Pažymėjo, kad dėl krovinio supakavimo, išdėstymo, pakrovimo buvo atsakinga atsakovė, todėl atsižvelgiant į daiktų savybes ji turėjo pareigą atitinkamai juos patvirtinti. Nurodo, kad gražinus krovinį buvo atliktas ekspertinis vertinimas, kurio krovinio apžiūros akte nurodyta, jog žala kroviniui siejama su netinkamu/nepakankamu jo įpakavimu/paruošimu transportavimui. Teigia, jog ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą – faktūrą 2 032,80 Eur sumai, atsakovė PVM sąskaitos – faktūros gavimą patvirtino elektroniniu laišku, tačiau sąskaitos neapmokėjo.

2. Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. sausio 13 d. preliminariu sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei iš atsakovės 2 032,80 skolą, 62,67 Eur palūkanas, 2 010 Eur nuostolius, 726 Eur turtinę žalą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 831,47 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. sausio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur išlaidų kompensavimą, 1 970 Eur bylinėjimosi išlaidas.

3. Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriais prašo panaikinti preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovei bylos nagrinėjimo metu jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2024 m. liepos 11 d. tarp šalių buvo sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis - užsakymas, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo suteikti krovinio tarptautinio pervežimo paslaugas ieškovei pristatant ir perduodant krovinį gavėjui, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškove. Sutartyje numatyta, kad krovinys - plastiko granulės, supakuotas į didmaišius. Ieškovė krovinio pervežimui pasitelkė kitą (faktinį) vežėją uždarąją akcinę bendrovę „Aiketra“. 2024 m. liepos 15 d. tarp ieškovės ir uždarosios akcinės bendrovės „Aiketra“ sudarytoje sutartyje - transporto užsakyme, be kitų sąlygų ir vežėjo įsipareigojimų numatyta, kad vežėjas yra atsakingas už krovinio padėjimą ir pritvirtinimą. 2024 m. liepos 15 d. vežėjas atvyko į sutartyje nurodytą pasikrovimo vietą, kur ir buvo pakrautas krovinys. Vežėjo vairuotojas sutvirtino pakrautą krovinį, pastabų nepareiškė dėl krovinio ar jo pakuotės būklės visos kelionės metu. 2024 m. liepos 18 d. atsakovė gavo iš krovinio gavėjo informaciją, kad gavėjas negali priimti krovinio, nes jo nėra galimybių saugiai iškrauti. Krovinio gavėjas atsiuntė ieškovei nuotraukas, iš kurių matyti, kad krovinys, jo pakuotės yra sveiki, tačiau dalis didmaišių pasvirę puspriekabės durų kryptimi. 2024 m. liepos 22 d. el. laišku ieškovė pranešė atsakovei, kad vežėjui nepavyko krovinio perkrauti Vokietijoje, todėl grįžta į Lietuvą. Nurodo, kad krovinys buvo pakrautas į didmaišius, jie dažniausiai naudojami birių produktų laikymui ir transportavimui. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad tokia krovinio pakuotė būtų netinkama, nesaugi plastiko granulių gabenimui. Ieškovė tariamą pakuotės netinkamumą, netinkamą krovinio parengimą pervežimui grindė su ieškiniu pateikta 2024 m. liepos 24 d. „Smart Claims“ krovinio apžiūros ataskaita. Ataskaita neįrodo pakuotės netinkamumo ar krovinio netinkamo paruošimo pervežimui, ji negali būti laikoma įrodymų patikimumo ir leistinumo reikalavimus atitinkančiu dokumentu. Ataskaitos turinys patvirtina, kad ji rengta neišsamiai, paviršutiniškai, nevertinant visų reikšmingų aplinkybių. Ataskaitoje neturėjo būti nustatinėjamos šiai bylai reikšmingos aplinkybės dėl ieškovės ar faktinio vežėjo nurodomų patirtų nuostolių ir už juos atsakingo asmens, nes nagrinėjamoje byloje nėra nagrinėjamas joks ginčas, susijęs su krovinio sugadinimu. Pažymėjo, kad CMR važtaraščiuose nėra nurodyta, kad krovinys būtų netinkamai supakuotas, kad jo pakuotė būtų pažeista, važtaraščiuose kalbama apie gabentų krovinių pasislinkimą, kurį lėmė nepakankamas (netinkamas) krovinio sutvirtinimas, ką turėjo atlikti ir kontroliuoti faktinis vežėjas. Kad krovinio pakuotė buvo tinkama patvirtina pati ieškovė, kuri paaiškėjus aplinkybėms dėl pristatyto pasvirusio krovinio, siūlė krovinio iškrovimą ne įprastu būdu (per galines puspriekabės duris), o „nuo priekio“ taip saugiai iškraunant visą krovinį. Nurodo, jog visi atsakovės prieštaravimuose pateikti argumentai, įrodymai, teisės aktų normos įrodo, kad būtent ieškovė (ir jos pasitelktas faktinis vežėjas) yra pilnai atsakinga už bet kokias ieškinyje nurodytas papildomas išlaidas, susijusias su tuo, kad vežėjo atgabento krovinio, dėl jo pasvirimo, buvo neįmanoma saugiai iškrauti ir krovinio gavėjas atsisakė krovinį priimti, nėra atsakovės kaltės bei priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės ieškinyje nurodytų nuostolių, todėl ieškinys atmestinas.

4. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, prašė Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. sausio 13 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai po preliminaraus sprendimo priėmimo teisinei pagalbai patirtas išlaidas. Nurodo, kad atsakovė iki šiol nėra pateikusi jokių pagristų atsikirtimų ir argumentų, kodėl jai neturėtų kilti prievolė sumokėti ieškovei 2 032,80 Eur skolą, atlyginti realiai ieškovės patirtus ir rašytiniais įrodymais įrodytus 2 010 Eur nuostolius, sumokėti 726 Eur sumą, palūkanas, 40 Eur išlaidų kompensavimo bei susidariusias bylinėjimosi išlaidas. Argumentuoja, jog atsakovės nurodomas motyvas, kad ji nesutikdama apmokėti ieškovės 2024 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, savo nuožiūra 2024 m. rugsėjo 1 d. išrašė debetinę sąskaitą 2 032,80 Eur sumai, nesudaro pagrindo netenkinti ieškinio ir naikinti preliminaraus sprendimo, nes atsakovė ją išrašė be teisėto pagrindo ir nepagrįstai. Pažymi, kad ieškovė niekada nėra šios sąskaitos pripažinusi ir jos priėmusi. Atsakovė savo prieštaravimais pripažįsta faktą, kad el. paštu gavo ieškovės galutinį reikalavimą atsiskaityti su visais priedais. Ieškovės į bylą pateikta buhalterinė pažyma, taip pat patvirtina atsakovės įsiskolinimus ieškovei. Nurodo, kad ieškovės pateiktas susirašinėjimas el. laiškais tik įrodo, kad atsakovė nepateikė ieškovei jokių konkrečių atsikirtimų į ieškovės galutinį reikalavimą atsiskaityti. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir atsakovės 2024 m. liepos 11 d. buvo sudarytas užsakymas-sutartis dėl krovinio pervežimo. Susitarime ieškovei (kaip vežėjai) nebuvo numatyta pareiga krovinį pakrauti į transporto priemonę ir jį atitinkamai atsižvelgus į vežamų daiktų materialiąsias savybes sutvirtinti. Priešingas aiškinimas būtų tiesiog nelogiškas. Ieškovės su atsakove sudarytame susitarime nurodyta, kad ieškovė buvo atsakinga už krovinio paėmimą (o ne pakrovimą) iš nurodytos vietos. Atsakovė susitarime nurodė, kad be atsakovės sutikimo krovinį perkrauti/nukrauti/sandėliuoti draudžiama (susitarimo 1.9 p.), o vežėjas turi tik įsipareigojimą stebėti pakrovimą/iškrovimą (sutarties 1.6 p.), tai yra ginčo krovinio supakavimą, išdėstymą, pakrovimą ant savo pateiktų palečių (padėklų) ir visus kitus veiksmus susijusius su krovinio pakrovimu - organizavo ir atliko būtent pati atsakovė. Atsakovė teigia, kad ieškovės pateikti į bylą įrodymai (krovinio apžiūros ataskaita; akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ pranešimas apie priimtą sprendimą ir kt.). Paaiškina, kad ieškovės į bylą pateiktoje krovinio apžiūros ataskaitoje nurodyta, kad nagrinėjamu atveju transportinės pakuotės neišlaikė savo vientisumo ir vertikalumo, dėl ko didmaišiai pasviro, dalis jų dėl kontakto su medinių padėklų briaunomis suplyšo. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, jog žala kroviniui siejama su netinkamu/nepakankamu jo įpakavimu/paruošimu. Nurodo, kad akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ pateiktame pranešime apie priimtą sprendimą nurodyta, jog įvertinus visus duomenis ir įrodymus buvo padaryta išvada: faktinis vežėjas nėra atsakingas dėl žalos kroviniui atlyginimo pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto B papunkčio ir C papunkčio nuostatas. Tarp žalos kroviniui atsiradimo fakto, negalėjimo krovinio iškrauti po pristatymo ir ieškovės (vežėjos) veiksmų (neveikimo) nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Tačiau tarp atsakovės veiksmų (neveikimo) ir ieškovės patirtų nuostolių yra tiesioginis priežastinis ryšys, ieškovė byloje pagrindė ir įrodė prašomus priteisti nuostolius (jų dydis nėra nuginčytas atsakovės jokia forma). Atsakovė pagal susitarimą privalėjo tinkamai pakrauti krovinį, t. y. taip kad vežėjui krovinį atgabenus, gavėjas būtų galėjęs krovinį iškrauti, bet atsakovė to neatliko, ir ginčo krovinio po realaus pristatymo nebuvo galima iškrauti būtent dėl atsakovės kaltės.

II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė

5. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. gegužės 2 d. galutiniu sprendimu nusprendė palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. sausio 13 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1321-767/2025, priteisti iš atsakovės 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

5.1. Dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad šalys 2024 m. liepos 11 d. sudarė užsakymą - sutartį dėl krovinio - granulių didmaišių ant palečių pervežimo paslaugų. Ieškovė įsipareigojo suorganizuoti krovinio pervežimą, o už suteiktas pervežimo paslaugas atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 2 032,80 Eur. Ieškovę surado ir pasamdė vežėją uždarąją akcinę bendrovė „Aiketra“. Atsakovės supakuotą ir pakrautą krovinį vežėjas pristatė gavėjui, tačiau krovinį atsisakyta priimti dėl netinkamo pakrovimo. Atsakovės krovinį buvo bandyta iškrauti ir kitose nurodytose iškrovimo vietose, tačiau krovinys nebuvo priimtas ir grįžo į Lietuvą, apie gražinimą atsakovė informuota elektroniniu laišku. Ieškovė atliko ekspertinį vertinimą ir 2024 m. liepos 22 d. ekspertų krovinio apžiūros ataskaitoje užfiksuota, kad galinėse eilėse buvusių transportinių pakuočių padėklai sulūžę, didmaišiai pasvirę nes nebuvo tinkamai sutvirtinti plėvele ir prarado sandarumą. Akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ sprendime taip pat nurodė, kad šiuo atveju dėl žalos atsiradimo yra kaltas ne vežėjas. Ieškovė po atliktų vertinimu išrašė atsakovei 2024 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą – faktūrą 2 032,80 Eur sumai, tačiau atsakovė sąskaitos neapmokėjo.

5.2. Dėl teisinio ginčo kvalifikavimo ir krovinio pakrovimo aplinkybių teismas nurodė, kad ieškovė įsipareigojo iš Lietuvos į Vokietiją nuvežti krovinį, o atsakovė – už tai sumokėti. Taigi ieškovė teikė atsakovei tarptautinio krovinių pervežimo paslaugas, o atsakovė, užsakiusi krovinio vežimo paslaugas iš ieškovės, šiuo atveju laikytina siuntėja, kuriai taikytinos CMR konvencijoje nustatytos pareigos. Teismas remdamasis posėdžio metu šalių ir trečiojo asmens teiktais paaiškinimais nustatė, jog ieškovė buvo atsakinga už krovinio priėmimą, tačiau ne už jo pakrovimą, tai yra ieškovė tik įsipareigojo stebėti pakrovimą, taip pat pagal sutartį susitarė, kad be atsakovės sutikimo krovinį perkrauti/nukrauti/ sandėliuoti draudžiama. Šiuo atveju krovinį pakrovė pati siuntėja, krovimo metu dalyvavo trečiojo asmens (faktinio vežėjo) vairuotojas, tačiau jis pakuočių pažeidimų nepastebėjo, todėl pastabų į važtaraštį neįrašė. Pakrautas krovinys – transportinės pakuotės, t. y. didmaišiai su granulėmis buvo sukrauti ant medinių padėklų ir sutvirtinti su jais skaidria pakavimo plėvele, buvo vairuotojo sutvirtintas diržais iš viršaus.

5.3. Dėl krovinio pasvyrimo priežasčių teismas nurodė, kad nors atsakovės teigimu krovinio pakuotės buvo tinkamos (didmaišiai apvynioti plėvele (dėl oro sąlygų poveikio), sukrauti ant medinių padėklų), tačiau teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus šias atsakoves nurodytas aplinkybes laikė nepagrįstomis. Teismas Nurodė, kad krovinio apžiūros ataskaita, fotonuotraukos, leidžia daryti išvadą, kad skaidri plėvele buvo ne apsaugai nuo oro sąlygų, o sutvirtinti didmaišius su medinėmis paletėmis, taip suformuojant transportinę pakuotę. Pažymėjo, kad nepriklausomas žalų vertintojas, draudikės užsakymu atlikęs tyrimą nustatė, kad žalos atsiradimo priežastis yra galinėse eilėse sulūžę padėklai, taip pat konstatavo, kad didmaišiai pasislinko, nes nebuvo tinkamai sutvirtinti plėvele, konstatavo, kad pakuotės neišlaikė vientisumo ir vertikalumo, dėl ko jie pasviro ir dalis jų dėl kontakto su mediniais padėklais suplyšo. Nors atsakovė kritikuoja pateiktą ekspertinę ataskaitą, tačiau atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis minėtoje ataskaitoje nustatytų aplinkybių nepaneigė. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog krovinys pasviro dėl netinkamo transportavimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad krovinys pasviro ne dėl vežėjo kaltės, todėl vežėjui laiku pristačius krovinį, atsakovė turi atsiskaityti su ieškove su už suteiktas transportavimo pasaugas, dėl ko nusprendė ieškinį tenkinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gegužės 2 d. galutinį sprendimą ir priimti naują galutinį sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti pilna apimtimi arba panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gegužės 2 d. galutinį sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais:

6.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino krovinio pasvyrimo priežasčių, nepagrįstai atmetė faktinio vežėjo sutartinius įsipareigojimus ir jų netinkamą vykdymą, grubiai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Palikus teismo galutinį sprendimą nepakeistą, būtų sudarytas pavojingas precedentas visais atvejais kai pasvyra į didmaišius supakuotas birus krovinys, atsakomybė už žalą būtų perkeliama siuntėjui, nepagrįstai paneigiant vežėjo atsakomybę.

6.2. Dėl faktinių aplinkybių vertinimo nurodo, kad faktinio vežėjo atstovas teikdamas paaiškinimus pripažino, kad krovinį sutvirtino vežėjas. Vežėjas iš anksto žinodamas koks bus gabenamas krovinys, kaip pervežimo profesionalas priėmė sprendimus kokias tvirtinimo priemones naudoti. Pažymi, kad vežėjas nepadarė jokių pastabų dėl krovinio, jo pakuotės, ar parengimo saugiam pervežimui, be to, nei nuotraukose, nei CMR važtaraštyje krovinių, didmaišių trūkumai, sugadinimai yra nenurodytai. Pažymi, kad taip pat nėra duomenų ar buvo bandyta atstatyti krovinį į tinkamą padėtį, juos perkrauti.

6.3. Nurodo, kad šiuo atveju joks krovinių sugadinimas nenustatytas, dėl to ginčo taip pat nėra. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų kaip atrodė kroviniai transporto priemonėje po nesėkmingų (pasak paties vežėjo) bandymų taisyti krovinius transporto priemonėje. O ir teismas į šias aplinkybes net nesigilino. Nors krovinių būklė, nustatyta „Smart Claims“, buvo ne tokia, kokia kroviniai buvo pristatyti gavėjui, o jau po vežėjo bandymų krovinius taisyti, ir po krovinių pargabenimo atgal į Lietuvą. Mano, kad šiuo atveju atsakovės argumentai teismo buvo įvertinti paviršutiniškai, neištyrė ir nenustatė reikšmingų aplinkybių dėl tikrųjų krovinio pasvyrimo priežasčių.

6.4. Teigia, kad nors teismas nurodė, krovinio pasvyrimas lėmė kroviniui pasirinkta pakuotė, tačiau ši pakuotė yra įprasta rinkoje, jie buvo tinkamos būklės, o ir antra, pats krovinio dalies poslinkis rodė netinkamą, nepakankamą krovinio sutvirtinimą, kurį turėjo atlikti vežėjas, tačiau teismas to nevertino. Pažymi, kad nei CMR konvencijoje, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta krovinio pakuotės netinkamumo prezumpcija, vadinasi, ieškovui teko pareiga konkrečiais, patikimais įrodymais pagrįsti, kad ginčo krovinių pakuotė buvo nesaugi, netinkama tokio pobūdžio krovinių pervežimui. Nurodo, kad šiuo atveju abejonių dėl pakuotės tinkamumo, teisėtumo, nėra, pastabų dėl jos nebuvo. Pažymi, jog ieškovė siūlė krovinio iškrovimą vykdyti ne įprastu būdu, o ir pristačius krovinį važtaraščiuose taip pat nėra įrašų, jog kroviniai yra netinkamai supakuoti ar yra pažeistos krovinio pakuotės.

6.5. Nurodo, kad teismas pasisakydamas dėl neva netinkamų pakuočių rėmėsi ne objektyviais duomenimis, tačiau „SmartClaims ataskaitos citavimu, kurioje taip pat pateiktos jokias objektyviais duomenimis nepagrįstos prielaidos (nuomonės) dėl neva pakuotės netinkamumo. Mano, kad teismas tinkamai neįvertino atsakovės įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog krovinių pasvyrimą lėmė būtent netinkama pakuotė. Pažymi, kad šiuo atveju šalių sudarytoje sutartyje nurodyta, kad pakuotė yra „Big 24“ didmaišiai, o ne jokia kita (didmaišiai su padėklais apvynioti plėvele). Pažymi, kad padėklai taip pat nėra pakuotės dalis ir teismų praktikoje. Teigia, kad panaudota plėvelė taip pat skirta ne krovinio sutvirtinimui, o apsaugai nuo dulkių ir drėgmės, kadangi įprastai kroviniai tam tikrą laiką būna laikomi lauke.

6.6. Teigia, kad vien tai, jog krovinio dalis pasviro, savaime nereiškia ir negali būti traktuojama kaip krovinio parengimo pervežimui ar pakuotės netinkamumo patvirtinimas. Mano, kad teismas nevertino ir nenustatinėjo aplinkybių dėl krovinio pasvyrimo, o suabsoliutino patikimumo reikalavimų neatitinkančią „Smart claims“ ataskaitą, neanalizavęs, nevertinęs, ne tik kitų, „Smart Calims“ išvadas paneigiančių bylos įrodymų, atsakovės argumentų, bet ir paties krovinių pasvyrimo mechanizmo, pobūdžio (rodžiusio ne pakuotės, o vykdyto pervežimo, tvirtinimo netinkamumą), ignoravus vežėjo pareigą tvirtinti ir saugiai gabenti krovinius. Nurodo, kad nuotraukos patvirtina krovinio pasislinkimą, be to buvo ignoruojama minėtoje ataskaitoje užfiksuotos aplinkybės jog padėklai buvo pasislinkę, taip pat būtina atsižvelgti į trečiojo asmens paaiškinimus, jog būtent vairuotojas pritvirtino krovinį. Pažymi, kad už krovinio pakrovimą ir sutvirtinimą buvo atsakingas faktinis vežėjas.

6.7. Nurodo, kad teismas neįvertino, kad net jeigu sutartyse (su ieškove ir faktiniu vežėju) nebūtų numatyta jokių vežėjo įsipareigojimų, susijusių su krovinio sutvirtinimu, jo išdėstymo ir tvirtinimo tinkamumo patikrinimu, tai nekeistų fakto, kad už ieškinyje nurodytas išlaidas yra atsakingas vežėjas, nes vežėjo pareigos dėl krovinio tinkamo pakrovimo, tvirtinimo kontrolės yra imperatyviai numatytos teisės aktuose, jos yra akcentuojamos ir Kasacinio teismo praktikoje.

6.8. Mano, kad teismas neturėjo remtis „Smart Claims“ ataskaita, kadangi ją parengę asmenys nėra įrašyti į teismo ekspertų sąrašą, nėra duomenų apie jų išsilavinimą ir kompetenciją, mano, kad minėta įmonė taip pat laikyta suinteresuotu asmeniu, nes buvo pasamdyta faktinio vežėjo draudiko. Mano, kad ataskaitoje iš esmės nebuvo ir net neturėjo būti nustatinėjamos šiai bylai reikšmingos aplinkybės dėl ieškovės ar faktinio vežėjo nurodomų patirtų nuostolių ir už juos atsakingo asmens. Pažymi, kad ataskaita parengta jau po bandymo iškrauti krovinius, nesant jokių duomenų kas buvo daroma su kroviniais po išvykimo iš gavėjo sandėlio. Taip pat mano, kad ataskaita yra paremta prielaidomis, paviršutiniška, prieštaringa, neišsami, joje nevertinta ir nepasisakyta dėl krovinių tvirtino diržais įtakos dalies krovinių pasvirimui. Mano, kad minėtos aplinkybės tikslingai ignoruotas perkeliant pareigą užtikrinti krovinio stabilumą. Pažymi, kad „Smart Claims ataskaitos teismų praktikoje taip pat nėra laikomi patikimais ir pakankamais įrodymais.

6.9. Nurodo, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nepagrįstai priteisė iš atsakovės žalą ir iš esmės atleido ieškovą nuo žalos įrodinėjimo pareigos. Nurodo, kad byloje duomenų apie nuostolius nėra, be to nėra duomenų apie papildomas išlaidas „dėl papildomai nuvažiuotų kilometrų“. Mano, kad atsakovė neturi pareigos kompensuoti ieškovės nuostolių, taip pat mano, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas neatskleidus bylos esmės, dėl ko taikytinas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Mano, kad teismas išskirtinę reikšmę suteikė ieškovės argumentams, absoliučiai nevertino atsakovės argumentų ir įrodymų, dėl jų nepasisakė, teismo sprendimas yra prieštaringas, nurodyti nesutampantys duomenys. Teigia, kad teismo sprendimas taip pat nėra tinkamai motyvuotas dėl ko teismo sprendimas naikintinas.

7. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinio skundo netenkinti ir jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

7.1. Nurodo, kad apeliantė ginčydama galutinį teismo sprendimą remiasi tik abstrakčiais, formaliais pareiškimais, apsiriboja tik pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstu kritikavimu. Mano, kad apeliaciniu skundu teismo galutinis sprendimas nėra nuginčytas. Mano, kad apeliacinio skundo aštuntuoju punktu bandoma supainioti apeliacinės instancijos teismą. Teigia, kad minėtame punkte apeliantė interpretuoja sutarties sąlygas, kurios šalis atsakovė nebuvo. Pažymi, kad atsakovės nurodytas susitarimas buvo sudarytas tarp ieškovės ir faktinio vežėjo. Susitarime ieškovei (kaip vežėjai) nebuvo numatyta pareiga krovinį pakrauti į transporto priemonę, nebuvo numatyta pareiga padėti krovinį į transporto priemonę. Teigia, kad visus veiksmus su krovinio pakrovimu, juos organizuoti ir tinkamai atlikti turėjo būtent atsakovė.

7.2. Teigia, kad apeliantės argumentai dėl didmaišių naudojimo ir tinkamumo nėra pagrįsti realiais įrodymais. Nurodo, kad jei apeliantė būtų tinkamai pakrovusi krovinį, jis būtų iškrautas pas krovinio gavėją. Teigia, jog apeliantė galėjo talpinti granules į specialias dėžes, naudoti kitus, saugesnius, krovinio pakavimo būdus, tačiau atsakovė to neatliko. Nurodo, kad atsakovė turėjo sutvirtinti didmaišius pakankamu kiekiu skaidrios plėvelės ir pakankamai tvirtai, tačiau to neatliko. Atkreipia dėmesį į tai, šalių sutartyje prie susitarimo pavadinimo nurodyta „didmaišiai ant palečių (padėklų), o ne pavieniai didmaišiai, kas sudaro pagrindą atmesti apeliacinio skundo 38-43 punktų motyvus. Teigia, kad nors atsakovė nurodo, jog plėvelė buvo panaudota apsaugai nuo oro poveikio, tačiau šiuo atveju sutinkant su teismo išvadomis plėvelė buvo skirta sutvirtinti didmaišius su padėklais taip sudarant transportinę pakuotę. Pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog faktinis vežėjas padarė kokį nors pažeidimą dėl krovinio apgadinimo.

7.3. Teigia, kad atsakovės motyvai, jog ji nežinojo kas vyksta su kroviniu atmestini kaip nepagrįsti, kadangi su atsakove buvo tinkamai komunikuojama, buvo vykdomas susirašinėjimas, ieškovė su atsakovės žinia bandė krovinį iškrauti kituose sandėliuose ir nepavykus jo iškrauti kitur, krovinys gražintas į Lietuvą. Nurodo, kad atsakovė taip pat nesutinka su „Smart Claims“ ataskaita, jos išvadomis ir rezultatais. Mano, kad atsakovė ginčydama ataskaitos rezultatus nurodo naujas aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, pažymi, kad apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neprieštaravo dėl krovinio nepriėmimo/neiškrovimo sąlygų, neprašė byloje atlikti ekspertizės dėl tvirtinimo ar pakavimo tinkamumo, nepateikė įrodymų, kad vežėjas negalėjo užtikrinti krovinio stabilumo dėl išorinių veiksnių ir ar pan.. Mano, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti jokiais įrodymais, o ir be to, atsakovė taip pat nėra specialistė, turinti specialių žinių daryti tokias išvadas, kurias nurodo skunde.

7.4. Nurodo, kad apeliantė į apeliacinį skundą įkėlė naujas nuotraukas, o ne atskirai kaip priedą, siekdama įteisinti jų pateikimą. Teigia, jog atsakovė nenurodė svarbių priežasčių, kodėl šių nuotraukų neteikė į bylą, kuomet ji buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo vertinti naujai su apeliaciniu skundu pateiktų nuotraukų. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė neturėjo jokios prievolės pakrauti ir supakuoti ginčo krovinio, krovinio važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas, išduodantis krovinį yra atsakovė, kurių įrašų atsakovė nenuginčijo. Mano, kad šiuo atveju atsakovės nurodoma teismų praktika nėra tinkama, kadangi bylų aplinkybės skiriasi.

7.5. Teigia, kad apeliantė nenuginčijo ieškinio pareikšto reikalavimo, tai yra pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovės įsiskolinimą, kadangi paslauga jai buvo suteikta. Pažymi, kad vežėjo vairuotojas nėra padaręs jokių kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų, nėra už juos patrauktas administracinėn atsakomybėn. Mano, kad apeliantė formaliais motyvais vengia atsiskaityti su ieškove. Teigia, jog atsakovė taip pat nenurodo konkrečių ir ar aiškių motyvų kodėl ir kokiais pagrindais byla turėtų būti gražinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

apeliacinis skundas atmetamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

10. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo galutiniu sprendimu, pirmiausia nurodo, kad galutinis sprendimas turi būti panaikintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas priimtas išskirtinę reikšmę suteikiant ieškovės argumentams, mano, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės argumentus, pateiktus įrodymus, tai yra, kad krovinio pasislinkimą lėmė vežėjo sutartinių ir teisės aktuose nustatytų įpareigojimų nevykdymas. Pažymi, kad sprendimas taip pat pakankamai nemotyvuotas, prieštaringas, nes teismo sprendime nurodyta, kad ekspertinį vertinimą atliko ieškovė, o vėliau - faktinio vežėjo draudikas.

11. CPK 270 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančioje pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinį, nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; išvardyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, tai yra jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024).

12. Civilinio proceso teisės normose yra įtvirtinta ne tik teismo pareiga motyvuoti ir pagrįsti savo priimtą sprendimą, bet nustatyti ir šios pareigos nesilaikymo padariniai – CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra nustatyta, kad situacija, kai teismo sprendimas yra be motyvų ar sutrumpintų motyvų, pripažįstama absoliučiu šio sprendimo negaliojimo pagrindu. Kasacinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra detalizavęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024). Tai, ar teismo priimto sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio reikšmės turi būti sprendžiama pagal galimą jo įtaką bylos rezultatui, yra įvertinama atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022).

13. Įvertinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo motyvus nesutiktina su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinę pareigą tinkamai motyvuoti skundžiamą galutinį teismo sprendimą. Nors, atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovės argumentų ir pateiktų įrodymų, tačiau įvertinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo motyvus nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje pateiktą krovinio apžiūros ataskaitą, jos pagrindu padarytas išvadas, pateiktas krovinio vilkiko (priekabos) nuotraukas, taip pat pasisakė ir dėl atsakovės nurodytų argumentų, pateiktos „Smart Claims“ ataskaitos patikimumo, todėl priešingai nei teigia atsakovė, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir ar be motyvų. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas galutinį sprendimą rėmėsi ne tik šalių paaiškinimais, bet pateiktais rašytiniais įrodymais, nurodė aiškius galutinio sprendimo motyvus, vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno iš atsakovės nurodomo argumento ir ar pateikto rašytinio įrodymo, nesudaro pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas yra nemotyvuotas ir dėl to naikintinas. Pažymėtina, kad atsakovė pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje nustatė, jog ekspertinį vertinimą atliko ieškovė, o vėliau - faktinio vežėjo draudikė, kas leidžia daryti išvadą, jog teismas minėtą faktinę aplinkybę nustatė tinkamai neįvertinęs ataskaitos užsakovo, tačiau atsižvelgiant į tai, jog „Smart Claims“ ataskaitoje aiškiai nurodyta, jog ji parengta akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ užsakymu, į tai, kad ataskaitą kartu su ieškiniu pateikė ieškovė, minėta aplinkybė nelaikytina sudarančia pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

14. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog už krovinio padėjimą ir pritvirtinimą vilkiko priekaboje buvo atsakingas faktinis vežėjas – trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Aiketra“, kadangi tarp ieškovės ir faktinės vežėjos uždarosios akcinės bendrovės „Aiketra“ sudarytoje sutartyje tokia pareiga vežėjai buvo nustatyta. Teigia, jog faktinis vežėjas, kaip pervežimo profesionalas priėmė sprendimus kokias krovinių tvirtinimo priemones naudoti, kaip sutvirtinti krovinį ir jis turėjo pasirinkti tokį būdą, kuris užtikrintų, kad transportavimo metu būtų ne tik saugus krovinio pervežimas, bet ir kroviniai išliktų stabilūs ir nepasvirtų. Pažymi, kad jokios pastabos priimant krovinį padarytos nebuvo, pakuotė buvo įprasta, vairuotojui dėl krovinio ir pakuotės abejonių nekilo.

15. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad ieškovė (vežėja) ir atsakovė (užsakovė) 2024 m. liepos 11 d. sudarė užsakymą - sutartį dėl krovinio (granulių LLDPE PCR Translucent QA 24 didmaišių ant palečių (padėklų)) pervežimo paslaugų. Ištyrus šios sutarties sąlygas nustatyta, kad ieškovė (vežėja), be kita ko, įsipareigojo pateikti reikalaujamo tipo ir tinkamai paruoštą (techniškai tvarkingą, švarią, be pašalinių kvapų) transporto priemonę bei turėti visus dokumentus, būtinus pervežimui (sutarties 1.2 punktas); stebėti pakrovimą/iškrovimą ir užtikrinti, kad važtaraštyje būtų teisingai nurodytas krovinio vienetų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija, patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Esant neatitikimams važtaraštyje arba pastebėjus kraunamo krovinio pažeidimus, draudžiama išvažiuoti iš pakrovimo vietos, privaloma nedelsiant informuoti apie tai užsakovę ir pažymėti apie pažeidimus krovinio važtaraštyje (sutarties 1.6 punktas); susitarta, kad nepateikus transporto priemonės kroviniui pakrauti vežėja moka baudą - 10 procentų nuo apmokėjimo už transporto paslaugas, bet ne mažiau kaip 100 Eur (jei apie tai informavo užsakovę vėliau nei likus 24 val. iki numatyto krovinio pakrovimo) (sutarties 1.8 punktas); susitarta dėl draudimo vežėjai be atsakovės sutikimo krovinius perkrauti/nukrauti/sandėliuoti draudžiama, nebent sutarta kitaip (sutarties 1.9 punktas). Taigi šios sutarties sąlygos leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovė įsipareigojo pristatyti atsakovei tvarkingą transporto priemonę, o už tinkamai paruošto krovinio pakrovimą į vilkiko priekabą buvo atsakinga atsakovė (siuntėja).

16. Po ieškovės ir atsakovės 2024 m. liepos 11 d. sudaryto užsakymo – sutarties, ieškovė ir faktinė vežėja – trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Aiketra“ 2024 m. liepos 15 d. sudarė užsakymą – sutartį, kurios pagrindu faktinė vežėja, be kita ko, įsipareigojo organizuoti pakrovimą ir iškrovimą (sutarties 1.2 punktas), patikrinti išorinę krovinio ir jo pakuotės būklę bei sutikrinti faktiškai pakrauto krovinio duomenis su užsakyme nurodytais duomenimis, nedelsiant pranešti apie bet kokius neatitikimus, trūkumus, pakrovimo vietoje pažeistą krovinį ar pakuotę ir nepasišalinti prieš tai iš kliento negavus rašytinių nurodymų bei CMR važtaraštyje atlikti atitinkamus įrašus (sutarties 2.3 punktas); prisiimti atsakomybę dėl tinkamo krovinio padėjimo ir pritvirtinimo transporto priemonėje bei pranešti apie netinkamą krovinio pakrovimą iš pakrovimo vietos (sutarties 2.6 punktas).

17. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kuomet krovinio vežimo sutartį su siuntėju (užsakovu) sudaręs vežėjas pats krovinio neveža, bet dėl to paties krovinio sudarė sutartį su kitu vežėju, kuriam delegavo krovinį – trečiuoju asmeniu uždarąja akcine bendrove „Aiketra“. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad, jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020).

18. Pirmiausia, pažymėtina, jog ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad atsakovė nebuvo 2024 m. liepos 15 d. sudarytos ieškovės ir uždarosios akcinės bendrovės „Aiketra“ užsakytos vežimo sutarties šalis, o šiuo atveju ieškovė, kaip vežėja (nutarties 17) punktas) įsipareigojo atsakovei pristatyti tik reikalaujamo tipo ir tinkamai paruoštą (techniškai tvarkingą, švarią, be pašalinių kvapų) transporto priemonę krovinio - granulių pakrovimui, neatliekant jokių krovos darbų (nutarties 15 punktas). Dėl aplinkybės, jog ieškovė šiuo aspektu savo pareigą įvykdė tinkamai byloje ginčo nėra. Antra, atsakovė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog krovinį pakrovė būtent atsakovė, o trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Aiketra“ (faktinio vežėjo) vairuotojas dalyvavo kraunant krovinį į priekabą, jį vizualiai apžiūrėjo. Šie šalių ir trečiojo asmens darbuotojo (vairuotojo) veiksmai leidžia daryti išvadą, jog atsakovės paruošto (supakuoto) krovinio pakrovimo darbai vyko pagal ieškovės ir atsakovės 2024 m. liepos 11 d. sudaryto užsakymo - sutarties sąlygas, tai yra užsakovei (atsakovei) pakraunant paruoštą vežimui krovinį į puspriekabę, o trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Aiketra“ vairuotojas pagal ieškovės ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Aiketra“ 2024 m. liepos 15 d. sutartį sudarė galimybę atsakovei laiku ir į tinkamą transporto priemonę pakrauti krovinį (sutarties 1.2 punktas), vizualiai patikrino atsakovės pakrautą krovinį ir pastabų dėl jo (pakuotės ir pan.) nepareiškė (sutarties 2.3 punktas).

19. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Kelių transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas, vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Ši teisės norma imperatyviai įtvirtina vežėjo pareigą tikrinti krovinio išdėstymo ir tvirtinimo atitiktį eismo saugumo reikalavimams. Kasacinės instancijos teismas šiuo aspektu praktikoje yra pažymėjęs, kad ši vežėjo pareiga nepriklauso nuo to, kas pakrovė krovinį – siuntėjas ar vežėjas ir išaiškino, jog vežėjas yra atsakingas už nuostolius, susijusius su papildomomis krovinio gabenimo išlaidomis, atsiradusiomis dėl to, kad krovinys buvo gabenamas nesilaikant eismo saugumo reikalavimų, išskyrus atvejus, kai jis objektyviai negalėjo suvokti, kad krovinio pakrovimas šių reikalavimų neatitinka. Šią aplinkybę – objektyvų negalėjimą suvokti, kad krovinio pakrovimas neatitinka eismo saugumo reikalavimų, privalo įrodyti vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-969/2020).

20. Nors atsakovė teigia, kad šiuo atveju krovinys vilkike pasislinko būtent dėl vežėjo - trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Aiketra“ veiksmų, tai yra blogo krovinio sutvirtinimo, teigia, kad krovinys atsakovės buvo pakrautas tinkamai, tačiau su šiais argumentais, įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, krovinio nuotraukas, uždarosios akcinės bendrovės „Smart Claims“ ataskaitą, šalių paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo sutikti.

21. Pirmiausia – CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti: a) ar teisingai važtaraštyje nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija; b) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Konvencijos nuostata, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę nereiškia jo pareigos patikrinti, ar tinkamai sudėtas ir sutvirtintas krovinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013). Antra - įvertinus byloje pateiktas krovinio nuotraukas vilkiko priekaboje nustatyta, jog pakrautas krovinys buvo sutvirtintas diržais ir turėjo atramą visose priekabos kraštinėse. Nors šiuo atveju trečiojo asmens vairuotojas pastabų dėl krovinio ir pakuotės nereiškė ir dėl to ginčo nėra, tačiau pažymėtina, jog trečiojo asmens vairuotojas krovinį ir jo pakuotę galėjo įvertinti tik išoriškai ir vizualiai (2024 m. liepos 15 d. sudarytos užsakymo – sutarties 2.3 punktas). Kaip matyti pagal byloje pateiktas krovinio nuotraukas vilkiko priekaboje, šio atveju birus krovinys (granulės) buvo pakrautas didmaišiuose, kurie ant padėklų buvo susukti plėvele, kartu apsukant plėvele ir padėklus. Nors atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog didmaišiai su padėklais buvo sujungti tarpusavyje plėvele, tačiau ištyrus byloje pateiktas nuotraukas (uždarosios akcinės bendrovės „Smart Claims“ ataskaitoje) matyti, jog plėvele buvo vyniojami ne tik didmaišiai, bet ir padėklai – 6 nuotraukoje akivaizdžiai matyti du padėklai, kurie yra suvynioti kartu su didmaišiais, 14 nuotraukoje matyti vienas padėklas (kairėje) suvyniotas kartu su didmaišiais, 15 nuotraukoje taip pat vienas padėklas (dešinėje), taip sudarant vientisą, stabilų objektą. Vertinant nuotraukas, taip pat akivaizdžiai matyti, kad vieno tipo biraus krovinio įpakavimas (pakuotė) nebuvo visiškai vienoda - tos paletės (padėklai) kurie lūžo, nebuvo įvynioti į plėvelę (8-9 nuotraukos). Akivaizdu, jog šiuo atveju trečiojo asmens vairuotojas negalėjo numatyti, jog krovinio pakuotė ar pati pakuotės struktūra (plėvelė, padėklai, didmaišiai) nėra tinkama, dėl ko padėklai dėl vibracijų, judesio ar svorio pasiskirstymo gali lūžti transportavimo eigoje. Šiuo atveju krovinys vizualiai buvo sutvirtinti tinkamai, turėjo stabilias kraštines priekaboje, buvo sutvirtintas diržais, turėjo padėklus, buvo apvynioti plėvele, todėl šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog vežėjas tinkamai neįvertino krovinio (pakuotės) būklės ir yra atsakingas už patirtą žalą.

22. Šiuo aspektu taip pat negalima nepažymėti ir tos aplinkybės, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad krovinio posvyrį priekaboje transportavimo metu lėmė bet kokie vežėjo vairuotojo netinkami veiksmai transportuojant krovinį, tai yra eismo įvykis, eismo taisyklių nesilaikymas, neatsargumas ir ar pan.. Kita vertus, šiuo atveju byloje pateiktoje uždarosios akcinės bendrovės „Smart Claims“ ataskaitoje, kuri yra parengta uždarosios akcinės bendrovės „Smart Claims“ vyriausiojo eksperto nurodyta, kad ne krovinio tvirtinimas, o būtent krovinio pakuotės neišlaikė savo vientisumo ir vertikalumo, dėl ko didmaišiai pasviro, dalis jų dėl kontakto su medinių padėklų briaunomis suplyšo ir žala sietina su netinkamu/nepakankamu jo įpakavimu/paruošimui transportavimui. Šios išvados nėra prieštaringos pateiktoms nuotraukoms, ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimams (CPK 185 straipsnis). Kaip matyti iš esančių krovinio priekaboje nuotraukų, krovinys buvo pasviręs priešinga važiavimo kryptimi, o priekabos gale matyti lūžęs padėklas, kuris turėjo įtakos krovinio poslinkiui priekaboje. Pažymėtina, jog už tinkamą krovinio pakuotę atsakinga buvo atsakovė, šiuo atveju ant padėklų buvo gabenamas vienodas krovinys – didmaišiai su biriomis granulėmis, tačiau įvertinus pateiktas nuotraukas matyti, kad ne visos pakuotės su padėklais buvo supakuotos tokiu pačiu būdu - kaip minėta nutarties 21 punkte, dalis didmaišių su padėklais buvo susukti plėvele bendrai į vieną bendrą objektą, kas leidžia daryti išvadą, jog toks bendras didmaišių ir pakuotės sujungimas apribojo galimybę didmaišiams judėti transportavimo metu („Smart claims“ ataskaitos 7 psl.), kita vertus, pateiktose nuotraukose taip pat matyti, kad dalis didmaišių buvo tik padėti ant padėklų ir buvo sujungti plėvele tik tarpusavyje, kas taip pat galėjo turėti įtakos didmaišių laisvesniam judėjimui padėklų atžvilgiu, dėl ko jie plyšo – 10 ir 11 nuotraukose matyti išbyrėjusios granulės. Jokių argumentų dėl to, kodėl toks pats krovinys (didmaišiai su biriomis granulėmis) buvo tvirtinamas (pakuojamas) skirtingais būdais atsakovė nenurodo. Taigi įvertinus minėtos ataskaitos išvadas, krovinio nuotraukas priekaboje, šalių ir trečiojo asmens atstovų paaiškinimus, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju ne faktinio vežėjo atlikti veiksmai, o būtent krovinio netinkamas įpakavimas lėmė tai, jog krovinys priekaboje pasislinko priešinga važiavimo kryptimi ir didmaišių pasislinkimas esant kontaktui su aštriomis medinių palečių briaunomis taip pat lėmė ir tai, jog dalis jų įplyšo. Jokių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, atsakovė nepateikė (CPK 178 – 185 straipsniai).

23. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat nurodo, kad nėra byloje duomenų, kurie būtų leidę daryti išvadą, kad dalies krovinių pasvyrimą pervežimo metu lėmė būtent pakuotė. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad didmaišiai („Big bag“) yra pramoninė pakuotė, skirta birių medžiagų transportavimui. Nurodo, kad tai savarankiška, atskira pakuotės forma, kuri neturi būti papildomai „pririšama“ prie palečių. Pažymi, kad paletės nėra pakuotės dalis, o jie skirti iškrovimo - pakrovimo procedūrų palengvinimui bei supaprastinimui. Mano, kad plėvelė pagal savo savybes priešingai nei nurodyta teismo sprendime, „Smart Claims“ ataskaitoje buvo skirta ne užtikrinti krovinio stabilumą pervežimo metu, o yra skirta apsaugoti krovinį nuo dulkių, drėgmės, kadangi iškraunant krovinius tam tikrą laiko tarpą jie būna lauke.

24. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nėra pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju krovinio įpakavimas buvo tinkamas ir užtikrinantis jo stabilumą priekaboje. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, jog būtent netinkamas krovinio pakavimo būdas, už kurį buvo atsakinga siuntėja – atsakovė, lėmė tai, kad krovinys prarado stabilumą, priekabos gale esantis padėklas lūžo, šias aplinkybes patvirtina byloje pateikta uždarosios akcinės bendrovės „Smart Claims“ ataskaita, krovinio nuotraukos priekabos viduje, šalių bei trečiojo asmens paaiškinimai. Nors apeliantė kritikuodama minėtos ataskaitos išvadas ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus nurodo, jog krovinio pasvyrimą priekaboje galėjo lemti ir kitos priežastis, tai yra galbūt netinkamas krovinio sutvirtinimas, tačiau įvertinus šiuos apeliacinio skundo argumentus galima daryti išvadą, jog jie grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, neteikiant jokių rašytinių įrodymų, kurie paneigtų uždarosios akcinės bendrovės „Smart Claims“ nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad atsakovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti minėtos ataskaitos patikimumu, neprašė skirti ekspertizės siekiant įvertinti ar nagrinėjamu atveju krovinio pasvyrimą lėmė kiti, tai yra ne krovinio netinkamo įpakavimo, veiksniai (CPK 178 straipsnis). Be to, nors apeliantė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog didmaišiai neturėjo būti vyniojami plėvele (rišami) su padėklais, tačiau kaip minėta (nutarties 21 punktas) įvertinus aptartas nuotraukas akivaizdžiai matyti, kad dalį krovinio siuntėjas nusprendė surišti plėvele kartu su padėklais, kas objektyviai apribojo didmaišių galimybę judėti padėklų paviršiuje, o kitą dalį krovinio tik pakrovė ant padėklų, dėl ko kaip nurodyta „Smart Claims“ ataskaitoje, didmaišiai galėjo judėti transportavimo metu. Apeliantė taip pat teigia, kad plėvelė buvo skirta tik apsaugai nuo išorinio poveikio (dulkių, drėgmės) galbūt padėklus iškrovimo metu laikant lauke, tačiau šis argumentas įvertinus aukščiau aptartas nuotraukas, „Smart Claims“ ataskaitos išvadas vertintinas kritiškai, kadangi įvertinus nuotraukas pirmiausia matyti, jog plėvele buvo vyniojami didmaišiai su padėklais turint tikslą sutvirtinti didmaišių stabilumą ant padėklų, kita vertus, krovinys buvo vežamas uždaroje priekaboje, todėl tie argumentai, jog plėvelė buvo skirta tik apsaugoti krovinį nuo dulkių ir drėgmės, jog jie galbūt iškrovimo metu bus lauke (ne pastate) nelaikytini paneigiančiais aukščiau aptartų plėvelės panaudojimo priežasčių, o ir be to, subjektyviais ir deklaratyviais.

25. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai).

26. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

27. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).

28. Įvertinus pirmosios instancijos teismo galutinio teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir trečiojo asmens atstovų paaiškinimus, jų pagrindu tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju krovinio pasvyrimą priekaboje lėmė ne vežėjo veiksmai, o netinkamas krovinio įpakavimas (pakuotė). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju byloje pateikta uždarosios akcinės bendrovės „Smart Claims“ ataskaita, priekabos su kroviniu nuotraukos, taip pat akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ 2024 m. rugpjūčio 21 d. pranešimas Nr. 4052515, nesant jokių kitų įrodymų, nesudaro pagrindo abejoti šių rašytinių įrodymų patikimumu ir ar pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumu. Pažymėtina, kad nors apeliantė nesutinka su ieškovės ir trečiojo asmens nurodytomis krovinio pasvyrimo priežastimis, kurios yra užfiksuotos „Smart Claims“ ataskaitoje, tačiau jokių patikimų įrodymų paneigiančių aukščiau aptartus rašytinius įrodymus apeliantė nepateikė, neprašė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir ar su apeliaciniu skundu skirti ekspertizės krovinio posvyrio priežastims nustatyti, todėl apeliantės argumentai ir subjektyvūs samprotavimai dėl galimų krovinio pasvyrimo priežasčių, laikytini nesudarančiais pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris priimtas tinkamai ištyrus ir įvertinus byloje esančių ir šalių pateiktų įrodymų visumą (nutarties 25- 27 punktai).

29. Atsakovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas galutinį sprendimą rėmėsi išimtinai „Smart Claims“ ataskaita, kuri atsakovės vertinimu nėra pagrįsta. Mano, kad „Smart Claims“ ataskaita yra nepatikimas įrodymas ir šiuo įrodymu teismas negalėjo remtis priimdamas skundžiamą galutinį teismo sprendimą. Nurodo, kad ataskaitą parengę ekspertai nėra įrašyti į teismo ekspertų sąrašą, nėra įrodymų apie jų išsilavinimą ir kompetenciją, ataskaitos rengėjai buvo pasamdyti vežėjo draudimo kompanijos, kurie apeliantės teigimu yra suinteresuoti, jog nebūtų nustatyta vežėjo atsakomybė. Pažymi, kad atsakovei nėra žinoma kas buvo daroma su kroviniu, o ir pati ataskaita yra neišsami, paviršutiniška ir prieštaringa.

30. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškusi ieškinį, tai yra prašydama priteisti 2 032,80 Eur skolą, 62,67 Eur palūkanas pateikė uždarosios akcinės bendrovės „Smart Claims“ parengtą ataskaitą dėl krovinio pasvyrimo priežasčių. Ši ataskaita parengta akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ iniciatyva, prašant atlikti sugadinto krovinio apžiūrą ir nustatyti krovinio sugadinimo apimtis, nuostolio dydį bei krovinio sugadinimo priežastį (ataskaitos bendroji dalis). Ataskaitą pasirašė uždarosios akcinės bendrovės „Smart Claims“ vyriausiasis ekspertas. Šioje ataskaitoje padaryta išvada, jog transportinės pakuotės neišlaikė savo vientisumo ir vertikalumo, dėl ko didmaišiai pasviro, dalis jų dėl kontakto su medinių padėklų briaunomis suplyšo. Padaryta išvada, jog žala kroviniui siejama su netinkamu/nepakankamu jo įpakavimu/paruošimu transportavimui. Įvertinus ataskaitą nustatyta, jog priekaboje buvo 24 didmaišiai ant padėklų, kurie buvo sutvirtinti skaidria pakavimo plėvele. Ataskaitos rengėjo teigimu, taip buvo suformuotos transportinės pakuotės, kurios buvo pakrautos į priekabą ir sutvirtintos diržais per viršų. Įvertinus ataskaitos 1-7 nuotraukas matyti, jog didmaišiai buvo įtempti diržais ir buvo pasvirę į priekabos galinę dalį (link priekabos durų), taip pat matyti, jog dalis padėklų buvo sujungti plėvele su didmaišiais, o dalis didmaišių buvo tik padėti ant padėklų (neapjungiant didmaišių su padėklais skaidria plėvele). Ataskaitos rengėjas taip pat užfiksavo, jog galinėje priekabos dalyje padėklai yra lūžę, nes buvo veikiami didžiausių apkrovų, o dalis krovinio pasislinko, kadangi dalis didmaišių nebuvo pakankamai pritvirtinti plėvele (8-10; 14-15 nuotraukos).

31. Nors apeliantė teigia, kad minėta ataskaita nėra patikimas įrodymas, kadangi ji buvo užsakyta akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ iniciatyva, ataskaitos rengėjai nėra įrašyti į teismo ekspertų sąrašą, o ir teismų praktikoje uždarosios akcinės bendrovės „Smart claims“ ataskaitos nėra laikomos patikimu rašytiniu įrodymu, tačiau su šiais argumentais nesutiktina. Pirmiausia, vien ta aplinkybė, jog ataskaitos užsakovė buvo faktinės vežėjos uždarosios akcinės bendrovės „Aiketra“ draudimo kompanija savaime dėl šios priežasties nesudaro pripažinti, jog parengta ataskaita nėra objektyviai patikima. Nors apeliantė taip pat pateikia teismų praktikos pavyzdį, kuri jos vertinimu patvirtina, jog uždarosios akcinės bendrovės „Smart claims“ ataskaitos teismų praktikoje yra laikytinos nepatikimomis, tai yra Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1665-861/2022, tačiau įvertinus minėtos nutarties motyvus nustatyta, jog minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas tik pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė vertinti, jog bendrovės „Smart Claims“ išvada turi didesnę įrodomąją reikšmę, minėtoje byloje nenustatyta, jog „Smart Claims“ ataskaitos turėtų būti vertinamos kaip nepatikimomis. Kita vertus, negalima nepažymėti, jog uždarosios akcinės bendrovės „Smart claims“ veikla yra žalų vertinimas, ji šiuo atveju buvo pasitelkta ne ieškovės, ar trečiojo asmens, o draudimo kompanijos - akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ iniciatyva su tikslu nustatyti krovinio sugadinimo apimtis ir priežastis, taigi šiuo atveju atsakovės abejonės dėl minėto rašytinio įrodymo patikimumo yra grindžiama tik subjektyviomis prielaidomis ir spėjimais dėl galimo ataskaitos užsakovo ir jo rengėjo nesąžiningumo, kaip minėta, apeliantei visiškai neapteikiant jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti minėtos ataskaitos patikimumu.

32. Atsakovė taip pat teigia, kad krovinio apžiūra buvo atlikta juos gražinus į Lietuvą ir atsakovei nebuvo žinoma kas buvo daroma su kroviniu, tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Ieškovė su ieškiniu pateikė jos ir atsakovės susirašinėjimo medžiagą, kuri patvirtina jog ieškovė komunikavo su atsakove, ji buvo informuota apie krovinio iškrovimo problematiką, taip pat 2024 m. liepos 22 d. laišku atsakovė buvo informuota jog krovinio perkrauti nepavyko, buvo išaiškinta, jog vežėjas planuoja turėti vertintoją, taigi šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo sutikti su atsakove, jog jai nebuvo žinoma, kas vyksta su kroviniu, be kita ko pažymint, jog tai taip pat nesudaro pagrindo abejoti uždarosios akcinės bendrovės „Smart Claims“ ataskaitos išvadomis, kurioje be kita ko taip pat nurodoma, jog krovinys į išsiuntimo vietos buvo sugrąžintas tomis pačiomis transporto priemonėmis, į kurias buvo pakrautas, kas taip pat leidžia daryti išvadą, jog krovinys perkraunamas nebuvo.

33. Atsakovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei nuostolius, mano, kad nuostolių pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų kaip buvo paskaičiuota 1 650 Eur suma už krovinio sugrąžinimą atsakovei (siuntėjai), taip pat byloje nepateikta įrodymų dėl 180 Eur sumos už papildomai nuvažiuotus atstumus. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kurie būtų patvirtinę faktinio vežėjo teiginius, jog pristačius krovinius gavėjui į Vokietiją ir gavėjui atsisakius juos priimti dėl pasvirimo, negalėjimo saugiai iškrauti, vežėjas kažkur važiavo, bandė iškrauti ar taisyti krovinius, jų padėtį, o ir be to, teismas skundžiamame sprendime iš esmės pripažino, kad prastovos yra neįrodytos. Mano, kad teismas faktiškai atleido ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos.

34. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmiausia pažymėtina, kad krovinio gavėjas faktiškai krovinio nepriėmė ne dėl vežėjo kaltės, bet dėl krovinio pasvyrimo, kuris kaip aptarta nutarties 22-28 punktuose buvo nulemtas ne krovinio netinkamo sutvirtinimo, o dėl pakuotės trūkumų, kas byloje nustatyta šalių byloje pateiktų rašytinių įrodymų pagrindu (CPK 178-185 straipsniai). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, jog už tinkamai paruošą krovinį ir jo pakrovimą buvo atsakinga atsakovė (nutarties 15 punktas), taigi šiuo atveju vežėja pristačiusi krovinį gavėjui tinkamai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nors atsakovė teigia, kad ieškovės nurodytos išlaidos nėra tinkamai pagrįstos, tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia, nors atsakovės teigimu ieškovė tinkamai nepagrindė papildomų – 180 Eur kuro išlaidų, tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad krovinį su atsakovės žinia buvo mėginta iškrauti kituose logistikos sandėliuose, kas objektyviai įtakojo papildomas vežėjo išlaidas kurui, į tai, kad ieškovė su ieškiniu pateikė įrodymus apie trečiojo asmens išlaidas – 2024 m. lapkričio 14 d. aktą dėl papildomai nuvažiuotų kilometrų, taip pat išmokėtas lėšas faktiniam vežėjui 180 Eur sumai (2024 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymas), be kita ko pažymint, jog mokėjimo paskirtyje aiškiai nurodoma, kad šio mokėjimo paskirtis – už papildomai nuvažiuotus kilometrus siekiant pataisyti ir iškrauti krovinį, darytina išvada, jog ieškovė įrodė, kad vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ji patyrė papildomas 180 Eur išlaidas degalams, siekiant iškrauti atsakovės pakrautą krovinį kitose vietose.

35. Atsakovė taip pat nesutinka su 1650 Eur išlaidomis, kurios yra susijusios su krovinio gražinimu siuntėjai, tačiau su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia, byloje nėra ginčo dėl to, kad nepavykus Vokietijoje iškrauti atsakovės (siuntėjos) krovinio, jis buvo gražintas siuntėjai Lietuvos Respublikoje. Akivaizdu, jog susiklosčius tokiai situacijai, tai yra gavėjui atsisakius priimti krovinį, nepavykus iškrauti, vežėja turėjo gražinti krovinį siuntėjai Lietuvos Respublikoje dėl ko susidarė papildomos išlaidos, susijusios su krovinio gražinimu. Ieškovė pateikė įrodymus, tai yra akcinės bendrovės „Swedbank“ 2024 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymą trečiajam asmeniui 1 650 Eur sumai, kuriame nurodyta ir mokėjimo paskirtis - mokama 1 650 Eur už krovinio pagal 2024 m. liepos 15 d. užsakymą - sutartį ((duomenys neskelbtini)) grąžinimą, maršrutu (duomenys neskelbtini), todėl teismo vertinimu, šiuo atveju atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, krovinio siuntimo ir gražinimo aplinkybes, ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, nesutiktina su atsakove, jog ieškovė tinkamai nepagrindė išlaidų, kurios yra susijusios su krovinio gražinimu siuntėjai.

36. Atsakovė taip pat nesutinka su 180 Eur išlaidomis, kurios ieškovės buvo apskaičiuotos, kaip prastova, teigia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad jokios prastovos faktiškai nebuvo. Pirmiausia nesutinkant su atsakovės argumentais pažymėtina, kad pagal ieškovės ir trečiojo asmens sudarytą 2024 m. liepos 15 d. užsakymą – sutartį, šalys susitarė, kad kai dėl kliento kaltės skaičiuojami viršvalandžiai mokama 60 Eur už kiekvieną visą pavėluotą dieną Europos Sąjungoje. Šiuo atveju krovinys turėjo būti iškrautas Vokietijoje. Ieškovė pateikė skaičiavimą, jog dėl bandymo krovinį iškrauti Vokietijoje ir gražinimo į Lietuvą (3 dienos), paskaičiavo 180 Eur išlaidų prastovoms. Kadangi atsakovės krovinį buvo bandoma iškrauti ir kitose iškrovimo vietose, jis taip pat ne dėl ieškovės kaltės turėjo būti gražintas į Lietuvą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju minėtų išlaidų įforminimas kaip prastova, atsižvelgiant į tai, kad vairuotojas galėjo paimti kitą krovinį už kurio gabenimą jam galėjo būti mokamas atlyginimas, atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, gauti atlyginimą už atliktą darbą, dėl ko šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė papildomai patirtas 180 Eur išlaidas.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teismas dėl šių argumentų išsamiau nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovei bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė pateikė įrodymus, jog patyrė 1 573 Eur advokato pagalbos išlaidų, teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės apeliacinio skundo reikalavimai netenkinami visa apimtimi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „ColliCare Logistics“ 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ecso“.